07-21-2011, 12:22 PM
5. NEŽINOMI PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJOS PUSLAPIAI. KAIP VISKAS BUVO IŠ TIKRŲJŲ. PIRMOSIOS IŠVYKOS
SSSR laikais įvairių šalių aukštosios mokyklos keisdavosi studentais. Dabartinis Pasaulinės WFF-WBBF federacijas prezidentas EDMUNDAS DAUBARAS, Vilniaus valstybiniame universitete studijavęs filologiją ir teisę, kartu su studentų darbo būriais du kartus dirbo Prahoje (Čekoslovakija, 1974, 1976 m.). Atsidūrus Čekijoje, su Čekoslovakijos kultūrizmo vadovais sportiniai kontaktai užsimezgė iškart. Įvyko eilė susitikimų su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos pirmininku VOJTECHU FIALA (Vojtech Fiala). V.FIALA pasaulio kultūrizmo istorijoje buvo išskirtinė asmenybė. Jo asmeninių nuopelnų dėka Čekoslovakijos kultūristai pirmieji sugebėjo „pralaužti“ geležinę uždangą ir nuo 1975 m. dalyvauti Vakaruose vykusiose varžybose. Tokiais vieninteliais iš viso socialistinio pasaulio čekoslovakai ir išliko dar ilgai, net iki SSSR „Perestojkos“ laikų. Čeokoslovakai Vakaruose iškart sukėlė sumaištį: PETERIS STACHAS (Petr Stach) tapo Europos čempionu, o jo pozavimas sulaužė ir pakeitė buvusią varžybų tvarką. Iki tol kultūristai oficialiose varžybose pozuodavo ant 1x1 metro didumo pakylos, kas ribojo judėjimo laisvę. Pozavimo programos buvo primityvios, vos iš kelių pozų, iš kurių kultūristai scenoje sugebėdavo 1 - 2 „pamiršti ir praleisti“, apie ką po varžybų visada būdavo daug kalbų. Debiutantas P.STACHAS sugebėjo mažoje pakyloje pagal muziką atlikti sudėtingą daugelio pozų kompoziciją, kas sukėlė tikrą furorą ir buvo savotiška revoliucija Vakarų kultūrizme. Prisiminkime, kas mūsų sportininkai tuo pačiu metu buvo nė kiek ne menkesni, tačiau galimybių išvykti į Vakarus neturėjo.
Pastovus Čekoslovakijos nacionalinės federacijos dalyvavimas Vakarų organizacijose, sportininkų sėkmė džiugino kaimynus ir kėlė pavydą. Tais metais EDMUNDAS DAUBARAS Čekoslovakijoje susitiko ne tik su daugeliu kultūrizmo vadovų, trenerių, pagrindinių sportininkų, bet dar ir ne kartą lankėsi nacionalinės kultūrizmo rinktinės pasiruošimo varžyboms stovyklose. Jau pirmaisiais metais pergales Vakaruose vykusiuose pasaulio ir Europos čempionatuose skynė ne tik PETERIS STACHAS, bet ir kiti Čekoslovakijos kultūristai - PETERIS TLAPAKAS, ALOISAS PEKAS, ROBERTAS DANTLINGERIS, broliai URIČEKAI ir kt.. Iškart nusistovėjo EDMUNDO DAUBARO pastovūs kontaktai su Bratislavoje (Čekoslovakija) leidžiamo žurnalo „Treneris“ („Trener“) redaktoriumi JOZEFU MAZAKU (Jozef Mazak), vėliau su MILANU PERDOCHU (Milan Perdoch). „Treneris“ ilgai buvo vienintelis žurnalas visame socialistiniame pasaulyje, kur buvo publikuojama medžiaga apie kultūrizmo sportą, tame tarpe E.DAUBARO straipsniai apie SSSR sportininkus bei tradicinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Du kartus Čekoslovakijos kultūrizmo lyderio profesoriaus FRANTIŠEKO BULVOS (Frantisek Bulva) kvietimu E.DAUBARAS VIP svečio teisėmis dalyvavo Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidiumo posėdžiuose (Brno, 1976 m.).
Su daugeliu paminėtų čekoslovakų EDMUNDAS DAUBARAS toliau susirašinėjo ir palaikė ryšius. Per juos atsirado nuolatiniai kontaktai su Rytų Vokietijos (DDR), Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Kinijos sporto atstovais. Ypatingai glaudūs santykiai susiklostė su čekais (dokumentai, laiškai saugomi Pasaulinės WFF-WBBF federacijos archyvuose). E.DAUBARO asmenine iniciatyva (ir rizika!) Čekoslovakijoje buvo kruopščiai ruošiamos bendros varžybos tarp SSSR ir Čekoslovakijos rinktinių. Kadangi lietuviai buvo to meto SSSR kultūrizmo lyderiai, tad daugumą rinktinėje jie ir sudarė. Buvo gauti asmeniniai iškvietimai geriausiems SSSR sportininkams, suderintos išvykimo sąlygos ir, kai rodos nieko nebeliko, atsitiko, kaip atsitinka dažnai, jei ne visada. Dėl SSSR kultūrizmo vadovų tarpusavio nesutarimų, pavydo, skundų į atitinkamas instancijas, bendrų SSSR ir Čekoslovakijos varžybų projektas žlugo (šie „garsūs“ dokumentai tebeguli Pasaulinės WFF-WBBF federacijos archyvuose).
Esant įtemptai atmosferai SSSR kultūrizmo vadovų tarpe, EDMUNDAS DAUBARAS nusprendė asmeninius kontaktus su užsienio kultūrizmo vadovais perduoti savo geram draugui Estijos kultūrizmo „tėvui“ INARUI MARDO (Innar Mardo), kuo estai iškart pasinaudojo geriau už lietuvius. Jau po 1979 metų tarptautinio „Gintarinio prizo“ čempionai estai OLEVAS ANUSAS (Olev Annus) ir INDREKAS OTSUSAS (Indrek Otsus) kartu su skynė pergales Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, visur aplenkdami Vakaruose tuo metu garsius Čekoslovakijos kultūristus. Tačiau gyvenime mažai kas keičiasi, žmonių silpnybės lieka stabilios. Ir Estijoje prasidėjo tuščios garbės bei pavydo scenos INNARUI MARDO, pasipylė šmeižtai ir skundai. INARAS MARDO pasitraukė nuo aktyvios veiklos, o OELVAS ANUSAS emigravo į Suomiją, kur tapo garsiu IFBB ir NABBA kultūristu. Beje, IFBB O.ANUSĄ dėl nesankcionuoto dalyvavimo NABBA varžybose IFBB du kartus diskvalifikavo „iki gyvos galvos“, tačiau estas vis kažkaip įsigudrindavo ir vėl sugrįžti ant IFBB varžybų scenos.
SSSR laikais įvairių šalių aukštosios mokyklos keisdavosi studentais. Dabartinis Pasaulinės WFF-WBBF federacijas prezidentas EDMUNDAS DAUBARAS, Vilniaus valstybiniame universitete studijavęs filologiją ir teisę, kartu su studentų darbo būriais du kartus dirbo Prahoje (Čekoslovakija, 1974, 1976 m.). Atsidūrus Čekijoje, su Čekoslovakijos kultūrizmo vadovais sportiniai kontaktai užsimezgė iškart. Įvyko eilė susitikimų su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos pirmininku VOJTECHU FIALA (Vojtech Fiala). V.FIALA pasaulio kultūrizmo istorijoje buvo išskirtinė asmenybė. Jo asmeninių nuopelnų dėka Čekoslovakijos kultūristai pirmieji sugebėjo „pralaužti“ geležinę uždangą ir nuo 1975 m. dalyvauti Vakaruose vykusiose varžybose. Tokiais vieninteliais iš viso socialistinio pasaulio čekoslovakai ir išliko dar ilgai, net iki SSSR „Perestojkos“ laikų. Čeokoslovakai Vakaruose iškart sukėlė sumaištį: PETERIS STACHAS (Petr Stach) tapo Europos čempionu, o jo pozavimas sulaužė ir pakeitė buvusią varžybų tvarką. Iki tol kultūristai oficialiose varžybose pozuodavo ant 1x1 metro didumo pakylos, kas ribojo judėjimo laisvę. Pozavimo programos buvo primityvios, vos iš kelių pozų, iš kurių kultūristai scenoje sugebėdavo 1 - 2 „pamiršti ir praleisti“, apie ką po varžybų visada būdavo daug kalbų. Debiutantas P.STACHAS sugebėjo mažoje pakyloje pagal muziką atlikti sudėtingą daugelio pozų kompoziciją, kas sukėlė tikrą furorą ir buvo savotiška revoliucija Vakarų kultūrizme. Prisiminkime, kas mūsų sportininkai tuo pačiu metu buvo nė kiek ne menkesni, tačiau galimybių išvykti į Vakarus neturėjo.
Pastovus Čekoslovakijos nacionalinės federacijos dalyvavimas Vakarų organizacijose, sportininkų sėkmė džiugino kaimynus ir kėlė pavydą. Tais metais EDMUNDAS DAUBARAS Čekoslovakijoje susitiko ne tik su daugeliu kultūrizmo vadovų, trenerių, pagrindinių sportininkų, bet dar ir ne kartą lankėsi nacionalinės kultūrizmo rinktinės pasiruošimo varžyboms stovyklose. Jau pirmaisiais metais pergales Vakaruose vykusiuose pasaulio ir Europos čempionatuose skynė ne tik PETERIS STACHAS, bet ir kiti Čekoslovakijos kultūristai - PETERIS TLAPAKAS, ALOISAS PEKAS, ROBERTAS DANTLINGERIS, broliai URIČEKAI ir kt.. Iškart nusistovėjo EDMUNDO DAUBARO pastovūs kontaktai su Bratislavoje (Čekoslovakija) leidžiamo žurnalo „Treneris“ („Trener“) redaktoriumi JOZEFU MAZAKU (Jozef Mazak), vėliau su MILANU PERDOCHU (Milan Perdoch). „Treneris“ ilgai buvo vienintelis žurnalas visame socialistiniame pasaulyje, kur buvo publikuojama medžiaga apie kultūrizmo sportą, tame tarpe E.DAUBARO straipsniai apie SSSR sportininkus bei tradicinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Du kartus Čekoslovakijos kultūrizmo lyderio profesoriaus FRANTIŠEKO BULVOS (Frantisek Bulva) kvietimu E.DAUBARAS VIP svečio teisėmis dalyvavo Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidiumo posėdžiuose (Brno, 1976 m.).
Su daugeliu paminėtų čekoslovakų EDMUNDAS DAUBARAS toliau susirašinėjo ir palaikė ryšius. Per juos atsirado nuolatiniai kontaktai su Rytų Vokietijos (DDR), Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Kinijos sporto atstovais. Ypatingai glaudūs santykiai susiklostė su čekais (dokumentai, laiškai saugomi Pasaulinės WFF-WBBF federacijos archyvuose). E.DAUBARO asmenine iniciatyva (ir rizika!) Čekoslovakijoje buvo kruopščiai ruošiamos bendros varžybos tarp SSSR ir Čekoslovakijos rinktinių. Kadangi lietuviai buvo to meto SSSR kultūrizmo lyderiai, tad daugumą rinktinėje jie ir sudarė. Buvo gauti asmeniniai iškvietimai geriausiems SSSR sportininkams, suderintos išvykimo sąlygos ir, kai rodos nieko nebeliko, atsitiko, kaip atsitinka dažnai, jei ne visada. Dėl SSSR kultūrizmo vadovų tarpusavio nesutarimų, pavydo, skundų į atitinkamas instancijas, bendrų SSSR ir Čekoslovakijos varžybų projektas žlugo (šie „garsūs“ dokumentai tebeguli Pasaulinės WFF-WBBF federacijos archyvuose).
Esant įtemptai atmosferai SSSR kultūrizmo vadovų tarpe, EDMUNDAS DAUBARAS nusprendė asmeninius kontaktus su užsienio kultūrizmo vadovais perduoti savo geram draugui Estijos kultūrizmo „tėvui“ INARUI MARDO (Innar Mardo), kuo estai iškart pasinaudojo geriau už lietuvius. Jau po 1979 metų tarptautinio „Gintarinio prizo“ čempionai estai OLEVAS ANUSAS (Olev Annus) ir INDREKAS OTSUSAS (Indrek Otsus) kartu su skynė pergales Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, visur aplenkdami Vakaruose tuo metu garsius Čekoslovakijos kultūristus. Tačiau gyvenime mažai kas keičiasi, žmonių silpnybės lieka stabilios. Ir Estijoje prasidėjo tuščios garbės bei pavydo scenos INNARUI MARDO, pasipylė šmeižtai ir skundai. INARAS MARDO pasitraukė nuo aktyvios veiklos, o OELVAS ANUSAS emigravo į Suomiją, kur tapo garsiu IFBB ir NABBA kultūristu. Beje, IFBB O.ANUSĄ dėl nesankcionuoto dalyvavimo NABBA varžybose IFBB du kartus diskvalifikavo „iki gyvos galvos“, tačiau estas vis kažkaip įsigudrindavo ir vėl sugrįžti ant IFBB varžybų scenos.