+- WFF / WBBF forum (https://forum.wff.lt)
+-- Forum: Forumai lietuvių kalba (https://forum.wff.lt/forumdisplay.php?fid=3)
+--- Forum: Įvairios federacijos (https://forum.wff.lt/forumdisplay.php?fid=9)
+--- Thread: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) (/showthread.php?tid=40)
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-14-2026
60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Kas iš tiesų tapo istorija?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.
Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.
Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?
Istorija dažniausiai atsako pati.
„Gintarinio prizo“ fenomenas
Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.
Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.
„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys
Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.
Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.
Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.
Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.
Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.
Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį
Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.
2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.
2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.
Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.
Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.
Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.
Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai
Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.
40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.
Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.
Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.
Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?
Tikriausiai ne.
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.
Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai bus ne tik eilinės varžybos.
Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.
Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.
Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.
Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.
Išvados
Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.
Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.
Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.
Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-14-2026
NABBA Lietuvoje: istorija, kurios iki šiol nepavyko pakartoti
Šiandien seniausia pasaulio kultūrizmo organizacija NABBA vienija apie dvidešimt aktyviai veikiančių nacionalinių organizacijų įvairiose pasaulio šalyse. Lietuvos vardas šios organizacijos istorijoje užima gerokai svarbesnę vietą, nei dažnai prisimenama. Pastarieji keturi dešimtmečiai rodo, kad Lietuvos ir NABBA bendradarbiavimas neapsiribojo vien sportinėmis varžybomis – jis buvo susijęs ir su valstybės tarptautiniu pripažinimu, ir su nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijų kūrimusi.
Net jeigu šiandien netikėtai pasikeistų tarptautinės NABBA vadovybė ir organizacijos prezidentu taptų Lietuvos atstovas, toks faktas savo istorine reikšme vargu ar prilygtų tiems įvykiams, kurie vyko 1991–2005 metais. Būtent tuo laikotarpiu Lietuva tapo viena ryškiausių NABBA šalių Europoje.
Žmonės, kūrę Lietuvos NABBA istoriją
Kalbant apie reikšmingiausius Lietuvos NABBA istorijos puslapius, pirmiausia minėtini trys vardai – dr. Edmundas Daubaras, Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas.
Dr. Edmundas Daubaras buvo pagrindinis nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacijos kūrėjas ir tarptautinių ryšių iniciatorius. Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais Lietuvos sportininkais, iškovojusiais NABBA Europos čempionų titulus ir įrašiusiais Lietuvos vardą į šios organizacijos istoriją.
Žinoma, Lietuvos kultūrizmo raidoje dirbo daug trenerių, sportininkų ir organizatorių, tačiau būtent šių žmonių veikla buvo tiesiogiai susijusi su įvykiais, turėjusiais ne tik sportinę, bet ir politinę bei tarptautinę reikšmę.
Kelias į tarptautinį pripažinimą
1989–1990 metais Lietuvos kultūrizmo organizatoriai siekė, kad atkuriama nepriklausoma valstybė būtų savarankiškai pripažinta tarptautinėse sporto organizacijose. Tuo metu situacija nebuvo palanki.
Po daugelį metų trukusių pastangų pasiekti savarankišką Lietuvos narystę IFBB federacijoje, 1990 metais Niujorke vykusio pokalbio metu IFBB prezidentas Benas Veideris dr. Edmundui Daubarui pareiškė, jog federacija rems Maskvos poziciją ir nepripažins savarankiškos Lietuvos narystės. Toks sprendimas privertė ieškoti kitų kelių.
Tuomet dr. Edmundas Daubaras užmezgė ryšius su NABBA prezidentu Oskaru Heidenstamu. Šis ne tik pakvietė Lietuvos sportininkus dalyvauti Europos čempionate Prancūzijos Epinalio mieste, bet ir palaikė Lietuvos siekį tapti savarankiška tarptautinės organizacijos nare.
Šiame procese svarbi buvo ir Lietuvos valstybės parama. Nepriklausomos Lietuvos sporto ministras Algirdas Raslanas, vėliau ministrai Vitas Nėnius ir Kęstutis Skrebys, viceministras Rimas Girskis bei dienraščio „Respublika“ redaktorius Vytas Tomkus prisidėjo prie to, kad Lietuvos kultūrizmo organizacija galėtų veikti tarptautiniu mastu.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija
1991 metų gegužės mėnesį, padedant pirmajam nepriklausomos Lietuvos sporto ministrui Algirdui Raslanui, Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA), tapusi pirmąja oficialiai įregistruota nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija.
Tuo pat metu Lietuvoje dar veikė Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, išlaikiusi ankstesnius ryšius su Sovietų Sąjungos sporto struktūromis. Todėl LNKA įsteigimas reiškė ne tik naujos sporto organizacijos atsiradimą, bet ir nepriklausomos Lietuvos sporto sistemos kūrimą.
NABBA pripažino Lietuvos Respubliką
Vienas svarbiausių istorinių faktų – Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija tapo NABBA nare dar iki 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje.
Tuo metu daugelis tarptautinių sporto organizacijų delsė priimti sprendimus dėl Lietuvos narystės. NABBA buvo viena pirmųjų tarptautinių organizacijų, oficialiai pripažinusių Lietuvos Respubliką ir pateikusių tai patvirtinantį dokumentą Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui.
Šis faktas turėjo ne vien sportinę, bet ir politinę reikšmę, nes demonstravo tarptautinės sporto bendruomenės paramą atkurtai Lietuvos valstybei.
Pirmieji Europos čempionai
Netrukus sekė ir sportiniai laimėjimai.
Natalija Murnikovienė bei Rolandas Bučinskas tapo NABBA Europos čempionais. Tai buvo pirmi tarptautiniai nepriklausomos Lietuvos sportininkų laimėjimai kultūrizmo srityje.
Šios pergalės įrodė, kad Lietuvos sportininkai gali konkuruoti su stipriausiais Europos atletais net ir visiškai naujomis valstybės kūrimosi sąlygomis.
Lietuva – NABBA Europos centras
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuva surengė net tris NABBA Europos čempionatus – Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje.
Tai buvo išskirtinis pasiekimas ne tik Lietuvos, bet ir visos NABBA istorijoje. Nedaug valstybių buvo gavusios teisę per tokį trumpą laiką organizuoti tris Europos čempionatus.
Dar svarbiau, kad 1997 ir 1998 metų čempionatus transliavo tarptautinis televizijos kanalas „Eurosport“. Tai reiškė, kad Lietuvos vardas pasiekė milijonus sporto žiūrovų visoje Europoje, o šalies organizaciniai gebėjimai buvo pripažinti tarptautiniu mastu.
Ar buvo kas nors panašaus?
Per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas pasiekė daug įspūdingų sportinių pergalių įvairiose tarptautinėse organizacijose. Lietuvos atletai tapo pasaulio ir Europos čempionais, profesionalais, sėkmingai atstovavo šaliai prestižinėse varžybose.
Tačiau vertinant ne vien sportinius rezultatus, o visumą – pirmosios nepriklausomos kultūrizmo organizacijos įsteigimą, tarptautinį Lietuvos pripažinimą, oficialios narystės gavimą, pirmuosius Europos čempionų titulus ir trijų Europos čempionatų surengimą Lietuvoje – 1991–1998 metų NABBA istorija išlieka išskirtiniu reiškiniu Lietuvos sporte.
Tai buvo laikotarpis, kai kultūrizmas tapo ne tik sporto šaka, bet ir viena iš priemonių pasauliui parodyti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistuoja, veikia ir yra pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje.
Išvados
Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams galima objektyviai konstatuoti, kad Lietuvos NABBA istorija yra neatsiejama atkurtos valstybės sporto istorijos dalis.
1991–1998 metų įvykiai buvo reikšmingi ne tik dėl iškovotų medalių. Jie liudijo Lietuvos siekį būti savarankiška tarptautinės sporto bendruomenės nare, kūrė šalies autoritetą ir demonstravo, kad net nedidelė valstybė gali tapti svarbiu tarptautinės organizacijos partneriu.
Istorija vertinama ne pagal šiandien užimamas pareigas ar skambius titulus, bet pagal darbus, pakeitusius įvykių eigą. Lietuvos NABBA istorijoje būtent šio laikotarpio darbai nulėmė, kad Lietuvos vardas tapo žinomas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje. Tai išlieka vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo istorijos puslapių.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-15-2026
1986 m. TSRS kultūrizmo federacijos steigimą inicijavo dr. Edmundas Daubaras
Faktai, apie kuriuos mažai kas žino.
Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikotarpiu kultūrizmo persekiojimas Sovietų Sąjungoje tapo daugiau formalus nei realus. Po 1986 metais vykusio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro dr. Edmundas Daubaras į savo apartamentus pasikvietė tuo metu didžiausią įtaką TSRS kultūrizmui dariusius asmenis. Tarp jų buvo RTFSR atstovai Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas bei Ukrainos TSR atstovas Arkadijus Kašanskis.
Vladimiras Dubininas į „Gintarinio prizo“ turnyrą buvo pakviestas dr. Edmundo Daubaro, kai po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose jis trylikai metų buvo pasitraukęs iš sportinės veiklos ir beveik nebendravo su kultūrizmo bendruomene.
Svarbiausia susitikimo tema buvo viena – būtinybė steigti oficialią TSRS kultūrizmo federaciją. Dr. Edmundas Daubaras RTFSR atstovams išdėstė tuometinę situaciją ir pasiūlė pradėti federacijos steigimo procesą. Pasirengimo darbus per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo atlikti RTFSR atstovai.
Kodėl susitikime nedalyvavo Romanas Kalinauskas?
Priežasčių jo nekviesti buvo ne viena. Anksčiau Romanas Kalinauskas nepalaikė dr. Edmundo Daubaro kovos prieš kultūrizmo draudimą. Pasak liudininkų, jis yra sakęs, kad „savo komunistų partijos bilietu nerizikuos“. Be to, įvairiais būdais stabdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvas. Tačiau kai Dr. Edmundo Daubaro kultūrizmo gynimo peticijos dėka situacija pasikeitė ir pergalė buvo pasiekta, Romanas Kalinauskas netikėtai stojo greta tų, kurie aktyviai kovojo už šios sporto šakos pripažinimą.
Nuo 1975 metų, vykstant universitetų studentų mainams, dr. Edmundas Daubaras keletą kartų lankėsi Čekoslovakijoje. Ten jis susitiko su Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtech Fiala ir jo pavaduotoju profesoriumi Františeku Bulva.
Palaikant Čekoslovakijos TSR sporto minsterijai, buvo sutarta „Gintarinio prizo“ turnyro rėmuose pakviesti geriausius Čekoslovakijos kultūristus į Lietuvą, o vėliau stipriausius TSRS sportininkus išsiųsti į varžybas Čekoslovakijoje. Pirmosios bendros varžybos turėjo įvykti 1979 metais.
Tačiau, matydamas, kad dr. Edmundo Daubaro planai artėja prie įgyvendinimo, Romanas Kalinauskas skundais įvairioms institucijoms sužlugdė kelerius metus ruoštą projektą. Kaip teigiama, pagrindinė to priežastis buvo asmeninės ambicijos ir pavydas, nes jis pats nebuvo prisidėjęs prie šio, tuo metu išskirtiniu laikyto, tarptautinio kultūrizmo projekto. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai žmonės, stokojantys ryžto ar gebėjimo veikti, trukdo tiems, kurie imasi iniciatyvos ir siekia pokyčių.
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-15-2026
ISTORIJOS VAGYSTĖ AR NAIVUMAS?
KAS IŠ TIKRŲJŲ VYKSTA SPORTO PASAULYJE.
Tarptautinis kultūrizmas šiandien susiduria ne tik su sportine konkurencija. Daug pavojingesnė kova vyksta dėl istorijos, vardų ir įtakos.
Ir šioje kovoje vis dažniau minimas australo Gremo Lansfildo (Graeme Lancefield) vardas.
„1968-ieji“: faktas ar patogus mitas?
Viešai deklaruojama, kad sąsajoje su tarptautiniu “Gintarinio prizo” turnyru World Fitness Federation (W.F.F.) istorija prasideda 1968 metais. Skamba įspūdingai – gilios tradicijos, ilgametė patirtis, autoritetas.
Tačiau kritikai kelia labai konkretų klausimą:
ar ši data tikrai priklauso prieš keletą metų įsteigtai Gremo Lansfildo W.F.F. federacijai – ar ji tiesiog „pasiskolinta“ iš kitų istorinių renginių?
Jeigu istorija yra perrašoma, tai jau ne interpretacija. Tai – sąmoningas naratyvo kūrimas.
Senas scenarijus, nauji veikėjai
Tie, kas ilgiau stebi kultūrizmo pasaulį, šioje situacijoje mato déjà vu. National Amateur Body-Builders' Association (N.A.B.B.A.) jau buvo išgyvenusi panašų skilimą, kai australas Joe Lopez bandė kurti alternatyvią struktūrą.
Rezultatas buvo trumpalaikis. Tačiau pats modelis – pažįstamas:
• atsiskyrimas,
• savos „tarptautinės“ organizacijos kūrimas,
• istorijos interpretavimas pagal poreikį.
N.A.B.B.A.: „mes su tuo neturime nieko bendro“
Dabartinis N.A.B.B.A. vadovas Eddy Ellwood šiuo klausimu kalba be užuolankų – organizacija atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su G. Lancefield struktūra.
Tai nėra diplomatinis pareiškimas. Tai – aiškus atsiribojimas.
Ir kartu – signalas, kad problema yra rimtesnė nei paprastas nesusipratimas.
Kas moka kainą?
Kol vadovai ginčijasi dėl istorijos, realią kainą moka sportininkai.
Jie kviečiami į varžybas, kurios:
• naudoja svetimus skambius, gerai žinomus pavadinimus,
• remiasi ne visada aiškia kilme,
• kuria įspūdį, atitinkantį realybę.
Sportininkas ateina dėl sporto. Bet patenka į struktūrų konfliktą.
Kiek dar galima ignoruoti akivaizdžius klausimus?
Jeigu organizacija remiasi istorija – ji turi būti patikrinama.
Jeigu naudojami vardai – jie turi būti teisėti.
Jeigu deklaruojamas tarptautiškumas – jis turi būti pripažintas, o ne savarankiškai paskelbtas.
Priešingu atveju lieka vienas žodis – imitacija.
Teismai – kitas žingsnis?
Vis dažniau užsimenama apie teisinius veiksmus dėl:
• pavadinimų naudojimo,
• istorinių renginių pasisavinimo,
• ir galimai klaidinančios informacijos.
Jei tai įvyks, diskusijos baigsis. Liks tik faktai ir sprendimai.
Pabaiga be diplomatijos
Tarptautinis sportas negali būti statomas ant miglotų istorijų ir dviprasmiškų interpretacijų.
Šiandien klausimas nebe „kas teisus“.
Klausimas – kas gali tai įrodyti.
Ir dar svarbiau:
kiek dar sporto bendruomenė toleruos situaciją, kurioje istorija tampa įrankiu, o ne faktu?
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-16-2026
W.F.F. PASAULIO PROFESIONALŲ ČEMPIONATAI PRAHOJE – IŠSKIRTINIS TARPTAUTINIO SPORTO ISTORIJOS PUSLAPIS
Laikas bėga nepaprastai greitai. Kasdien mus supa nauji įvykiai, projektai ir renginiai, todėl neretai pamirštame reikšmingus praeities pasiekimus. Vis dėlto kai kurie sporto istorijos faktai išlieka verti ypatingo dėmesio. Vienas tokių – 2006–2009 metais Prahoje vykę W.F.F. pasaulio profesionalų čempionatai, kurie savo organizaciniu lygiu ir tarptautiniu prestižu iki šiol išlieka išskirtiniu reiškiniu fitneso sporto istorijoje.
MARTINO KUTOS VIZIJA
2005 metais žinomas Čekijos verslininkas ir fitneso sporto entuziastas Martinas Kuta kreipėsi į Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentą dr. Edmundą Daubarą, siekdamas savo organizuojamam fitneso turnyrui suteikti oficialų tarptautinį statusą. Nuo 1999 metų rengęs nacionalinius fitneso renginius, jis pasiūlė kasmet Prahoje organizuoti W.F.F. pasaulio profesionalų čempionatą.
Šią iniciatyvą palaikė Prahos miesto vadovybė bei žinomas Čekijos politikas Petras Hulinskis. Organizatoriai įsipareigojo kasmet skirti apie 500 tūkstančių eurų renginio organizavimui. Šios lėšos buvo naudojamos profesionalių sportininkų priziniam fondui, kelionių, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidoms padengti. Tuo tarpu Pasaulinė federacija rūpinosi stipriausių sportininkų dalyvavimu.
PRAHOS ŽOFIN RŪMAI – PASAULIO FITNESO CENTRAS
Čempionatai vyko vienoje įspūdingiausių Prahos vietų – istoriniuose Žofin rūmuose, įsikūrusiuose Vltavos upės saloje pačiame miesto centre. Sportininkai ir delegacijos buvo vežami limuzinais, renginiuose nuolat dalyvaudavo Prahos miesto vadovai, žinomi visuomenės veikėjai ir verslo atstovai.
Kiekvieną čempionatą lydėjo didelis žiniasklaidos dėmesys. Čia rinkdavosi televizijos, spaudos ir kitų informacijos priemonių atstovai. Tarptautinius renginius tradiciškai vainikuodavo iškilmingos vakarienės, kuriose sportininkai turėdavo galimybę bendrauti su Čekijos visuomenės elitu.
PRISIDĖJĘ SPORTO LYDERIAI
Kartu su Martinu Kuta ir dr. Edmundu Daubaru organizacinį darbą vykdė žinomi Europos kultūrizmo ir fitneso atstovai. Tarp jų buvo vienas W.F.F. federacijos steigėjų Peteris Papula, legendinis Čekoslovakijos kultūristas Petras Stachas, profesorius Karelas Tuchačekas bei kiti žinomi Čekijos sporto organizatoriai.
STIPRIAUSI PASAULIO SPORTININKAI
Prahos čempionatuose dalyvavo atletai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos, Serbijos, Makedonijos, Irano ir kitų šalių.
Buvo organizuojamos penkios pagrindinės kategorijos: vyrų ir moterų aerobinis fitnesas, vyrų ir moterų modelių fitnesas bei vaikų „Fit-Kid“ fitnesas.
Tarp ryškiausių šio laikotarpio sportininkų buvo Lenka Borutova, Viktoras Šarko, Danielis Medo, Fediras Šachalovas, Marieta Žigalova, Silvija Malachovska, Eva Martinkova, Rita Elksninia, Zuzana Horvath ir Eržebet Herczog.
IŠSKIRTINĖ ATMOSFERA IR PRIZAI
Šie čempionatai pasižymėjo ne tik aukštu sportiniu lygiu, bet ir išskirtine renginių kultūra. Atidarymo ceremonijas puošdavo teatralizuoti Romos imperijos karių paradai. Sportininkams buvo skiriami solidūs piniginiai prizai, originalūs perlai, kelionės į egzotines šalis bei daugybė kitų vertingų dovanų.
Apdovanojimus sportininkams įteikdavo ne tik organizatoriai ir miesto vadovai, bet ir žinomi visuomenės veikėjai. 2009 metais tarp garbingų svečių buvo ir tų metų „Mis Čekija“ konkurso nugalėtoja.
MARTINO KUTOS INDĖLIS Į TARPTAUTINĮ SPORTĄ
2005–2010 metais Martinas Kuta aktyviai vadovavo Čekijos nacionalinėms W.F.F.–W.B.B.F. delegacijoms tarptautiniuose renginiuose Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.
Už ypatingą veiklą 2009 metais jis buvo apdovanotas Tarptautiniu W.F.F.–W.B.B.F. Garbės sidabro medaliu.
2010 metais Martinui Kutai išvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, Prahoje vykusių profesionalų čempionatų tradicijos tokiu mastu tęsti nebepavyko. Tačiau net ir per kelerius metus jo sukurta veikla paliko ryškų pėdsaką tarptautinio fitneso sporto istorijoje.
Nuo 2009 metų federacijos veikloje vis svarbesnį vaidmenį pradėjo atlikti kitas ryškus visuomenininkas ir sporto organizatorius – Stefanas Hrčka iš Slovakijos, pratęsęs tarptautinio bendradarbiavimo tradicijas nauju etapu.
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-17-2026
„Gintarinio prizo“ istorijos
Maiklas Mičelas – visur aukštumoje
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai susijęs išskirtinis sportininkas, kino aktorius, režisierius ir buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas škotas Maiklas Mičelas (Michael Mitchell, 1956–2021). Jo asmenybė išsiskyrė ne tik sportiniais pasiekimais, bet ir nepaprasta gyvenimo patirtimi, kuri pelnė jam pagarbą įvairiose pasaulio šalyse.
Pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje Maiklas Mičelas pradėjo dalyvauti 1996 metais. Nuo pirmųjų pažinties su federacija dienų jis tapo aktyviu jos renginių dalyviu ir ištikimu bendražygiu. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus jis dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautiniuose kongresuose, oficialiuose federacijos susitikimuose bei įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose. Iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų jis liko aktyvus WFF–WBBF federacijos narys ir vienas ryškiausių jos ambasadorių.
Sporte Maiklas Mičelas pasiekė įspūdingų rezultatų. Per savo ilgą karjerą jis ne kartą tapo tarptautinių varžybų nugalėtoju ir prizininku. Jo pergalės garsino ne tik jo gimtąją Škotiją, bet ir pačią WFF–WBBF federaciją. Dėl puikios fizinės formos, disciplinos ir profesionalumo jis pelnė autoritetą tarp sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Ne vienas jaunosios kartos atletas jį laikė pavyzdžiu, kaip sportinius laimėjimus galima derinti su aukšta asmenine kultūra ir pagarba varžovams.
Tačiau Maiklo Mičelo veikla neapsiribojo vien sportu. Jis buvo profesionalus kino aktorius ir režisierius, filmavosi įvairių šalių kino projektuose, dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose, bendravo su žinomais kino pasaulio kūrėjais. Už savo kūrybinę veiklą jis pelnė ne vieną apdovanojimą. Ši įvairiapusė patirtis suteikė jam išskirtinį gebėjimą lengvai bendrauti su įvairių profesijų ir kultūrų žmonėmis, o tai buvo itin svarbu atstovaujant federacijai tarptautinėje erdvėje.
Ne mažiau reikšminga buvo ir jo karinė tarnyba. Buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas visą gyvenimą išsaugojo karininkui būdingas savybes – drausmę, atsakomybę, principingumą ir gebėjimą priimti sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis. Šios savybės atsispindėjo ir jo veikloje sporte bei visuomeniniame gyvenime.
2005 metais Maiklas Mičelas Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje įsigijo namą. Ši vieta tapo jo antraisiais namais, kur jis praleisdavo nemažą dalį laisvalaikio. Būtent čia gimė idėja surengti vieną iš svarbiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinių renginių Turkijoje.
Rengiantis 2007 metais organizuoti tarptautinį WFF–WBBF čempionatą prestižiniame „LykiaWorld“ kurorte, 2006 metais Maiklas Mičelas pakvietė federacijos prezidentą Edmundą Daubarą atvykti į Turkiją. Buvo surengta oficiali spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Turkijos žurnalistai, sporto organizacijų vadovai ir Sporto ministerijos atstovai. Renginio metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, jos organizuojami pasaulio čempionatai bei būsimos varžybos Turkijoje. Šis susitikimas tapo svarbiu žingsniu plečiant federacijos veiklą Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione.
Ne mažiau svarbus buvo ir 2007 metų pasaulio čempionatas Vilniuje. Po jo Maiklas Mičelas, būdamas oficialios Pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijos nariu, dalyvavo priėmime Lietuvos Respublikos Seime ir spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Susitikimuose buvo aptarti įvykę pasaulio čempionatai, federacijos ateities planai, tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvos. Taip pat buvo pristatyta legendinio „Gintarinio prizo“ istorija ir pateiktas būsimo jubiliejinio 40-ojo turnyro organizavimo projektas. Tokie susitikimai rodė, kad federacijos veikla buvo vertinama ne tik sporto bendruomenėje, bet ir valstybiniu lygmeniu.
Per savo gyvenimą Maiklas Mičelas pelnė daugybę sportinių, visuomeninių ir kūrybinių apdovanojimų. Tačiau vienu reikšmingiausių įvertinimų jis laikė Pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės aukso medalį”, kuris jam buvo iškilmingai įteiktas 2010 metais. Šiuo apdovanojimu federacija pagerbia tik tuos asmenis, kurių veikla turi išliekamąją vertę pasaulinio kultūrizmo istorijai ir kurie savo darbu prisideda prie federacijos autoriteto stiprinimo tarptautiniu mastu.
Maiklo Mičelo gyvenimas buvo kupinas iššūkių, pergalių ir prasmingų darbų. Sportas, karinė tarnyba, kinas ir visuomeninė veikla susiliejo į vieną nepaprastai turtingą gyvenimo kelią. Visur, kur tik jis dirbo ar varžėsi, siekė aukščiausių rezultatų, todėl straipsnio pavadinimas „Visur aukštumoje“ tiksliai apibūdina jo asmenybę.
Išvados
Maiklas Mičelas buvo viena ryškiausių WFF–WBBF federacijos asmenybių, kurios veikla gerokai pranoko sporto ribas. Jis tapo federacijos idėjų skleidėju, tarptautinių ryšių puoselėtoju ir aktyviu „Gintarinio prizo“ turnyro istorijos dalyviu.
Jo autoritetas sporto, kino ir visuomenės sluoksniuose padėjo garsinti WFF–WBBF federacijos vardą daugelyje pasaulio šalių. Asmeniniai ryšiai, iniciatyvos organizuojant tarptautinius renginius bei aktyvus dalyvavimas oficialiuose federacijos susitikimuose prisidėjo prie organizacijos tarptautinio pripažinimo ir augimo.
Praėjus metams po jo mirties, Maiklo Mičelo vardas tebėra minimas su pagarba. Jis išliko ne tik pasaulio čempionas ar kino aktorius, bet ir žmogus, kuris savo darbais įrodė ištikimybę sportui, draugams ir WFF–WBBF federacijai. Todėl jo vardas pelnytai įrašytas į legendinio „Gintarinio prizo“ istoriją, o jo gyvenimo pavyzdys ir šiandien įkvepia naujas sportininkų kartas.
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-17-2026
Slovakijos ambasadoje surengtas išskirtinis WFF-WBBF profesionalų „World Grand Prix“
Pasaulinės WFF-WBBF federacijos istorijoje netrūksta išskirtinių tarptautinių renginių, tačiau vienas įsimintiniausių įvyko 2012 metais. Tais metais profesionalų „World Grand Prix“ turnyras buvo surengtas Slovakijos Respublikos ambasadoje Maskvoje – retas atvejis pasaulio sporto istorijoje, kai aukščiausio lygio tarptautinės kultūrizmo varžybos vyko diplomatinės atstovybės teritorijoje.
Tam buvo sudarytos puikios sąlygos – ambasadai priklausančiuose Slovakijos kultūros rūmuose veikė viešbutis ir moderni koncertų salė, todėl sportininkų apgyvendinimas, varžybų organizavimas ir oficialūs renginiai vyko vienoje vietoje.
Profesionalų „World Grand Prix“ turnyrai pradėti rengti 2010 metais, o mėgėjų – dar 1990-aisiais. Per kelis dešimtmečius šios varžybos tapo vienu svarbiausių WFF-WBBF tarptautinių projektų, suburiančių stipriausius įvairių šalių atletus.
2012 metų turnyrą organizavo Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras, federacijos viceprezidentas Andrejus Basovas ir Slovakijos mecenatas Štefanas Hrčka. Jo garbei varžyboms suteiktas pavadinimas „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“.
Į turnyrą buvo pakviesti tik asmeninius kvietimus gavę profesionalūs sportininkai iš Irano, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Estijos ir Lietuvos. Iš viso dalyvavo 36 atletai, kurie dviejose svorio kategorijose varžėsi dėl 30 000 JAV dolerių prizinio fondo. Tuo metu tai buvo jau ketvirtasis WFF-WBBF profesionalų turnyras, kuriame buvo skiriami tokio dydžio piniginiai prizai.
Prizininkai
Iki 90 kg:
• 1 vieta – Michailas Malekas (Rusija)
• 2 vieta – Shahram Hassankhani (Iranas)
• 3 vieta – Davidas Tuchtajevas (Rusija)
Virš 90 kg:
• 1 vieta – Abolfazi Aghakhani (Iranas)
• 2 vieta – Mehdi Aghababaei (Iranas)
• 3 vieta – Aleksandras Ševcovas (Estija)
Po varžybų surengta tarptautinė spaudos konferencija, kurioje pristatyta WFF-WBBF federacijos veikla bei profesionalų sporto plėtros rezultatai. Konferenciją organizavo daugkartinis „Universe“ varžybų nugalėtojas, oficialus WFF-WBBF atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Holivudo aktorius ir režisierius Aleksandras Nevskis.
Išvados
2012 metų „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“ tapo vienu išskirtiniausių WFF-WBBF profesionalaus sporto renginių. Turnyras, surengtas Slovakijos ambasadoje Maskvoje, ne tik pademonstravo aukštą organizacinį lygį, bet ir patvirtino federacijos tarptautinį autoritetą bei glaudžius ryšius su diplomatinėmis ir visuomeninėmis institucijomis. Solidus prizinis fondas, dalyvių atranka pagal asmeninius kvietimus ir tarptautinė spaudos konferencija liudijo augantį profesionalaus kultūrizmo prestižą bei WFF-WBBF siekį stiprinti šios sporto šakos tarptautinį pripažinimą.
Šis turnyras išliko reikšmingu federacijos istorijos etapu ir iki šiol laikomas vienu originaliausių bei reprezentatyviausių WFF-WBBF organizuotų tarptautinių profesionalų renginių.
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-18-2026
60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Kas iš tiesų tapo istorija?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.
Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.
Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?
Istorija dažniausiai atsako pati.
„Gintarinio prizo“ fenomenas
Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.
Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.
„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys
Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.
Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.
Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.
Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.
Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.
Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį
Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.
2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.
2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.
Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.
Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.
Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.
Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai
Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.
40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.
Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.
Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.
Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?
Tikriausiai ne.
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.
Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai bus ne tik eilinės varžybos.
Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.
Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.
Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.
Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.
Išvados
Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.
Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.
Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.
Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-19-2026
KAS T.S.R.S. MĄSTĖ IR VEIKĖ TARPTAUTINIU LYGIU?
Asmenybės vaidmuo kultūrizme ir gyvenime
Žmogaus asmenybę formuoja daugybė veiksnių. Vienas svarbiausių – iš kokių pozicijų ir kokiu mastu jis vertina vykstančius procesus bei įvykius. Kalbant apie kultūrizmą, sportininkas, treneris, sporto klubo vadovas ar organizatorius tuos pačius reiškinius mato ir vertina skirtingai. Net sporto istorikai, naudodamiesi tais pačiais dokumentais ir šaltiniais, dažnai prieina prie skirtingų išvadų.
Vertinant kultūrizmo raidą svarbu atskirti vietinio ir tarptautinio lygmens veikėjus. Tarptautinio masto specialistas privalo gebėti pakilti virš savo laikmečio aktualijų, pažvelgti į procesus plačiau ir matyti bendrą vaizdą. Priešingu atveju tampa neįmanoma suprasti tikrųjų įvykių priežasčių ir jų pasekmių.
Kultūrizmo kūrimosi pradžioje bei sporto draudimo metais T.S.R.S. plačiai mąstančių žmonių buvo labai nedaug. Nedaug buvo ir organizatorių. Tarptautiniuose renginiuose Baltijos šalyse dalyvavę kultūristai dažniausiai apsiribodavo savo miesto, klubo ar regiono interesais.
Tarp tokių buvo R.T.F.S.R. atstovas Jevgenijus Koltunas iš Tiumenės, Kaliningrado treneris Jurijus Smoliakovas, T.S.R.S. čempionas Aleksandras Lemechovas iš Severodvinsko bei Leningrado kultūristas Vladimiras Dubininas. Latvijos TSR panašų vaidmenį atliko Feliksas Sajkovskis, o Lietuvos TSR tuo metu tarptautinio mastymo veikėjų iš esmės nebuvo. Be minėtų asmenų, aktyvių kultūrizmo organizatorių kultūrizmo draudimo laikotarpiu T.S.R.S. beveik neatsirado.
Tam tikra išimtimi galima laikyti T.S.R.S. kultūrizmo federacijos generalinį sekretorių Romaną Kalinauską. Tačiau jo veikla buvo orientuota į administracinę kontrolę ir valdžios struktūras. Siekdamas valdyti procesus, jis dažnai rėmėsi intrigomis, konfliktais bei asmeninių ambicijų tenkinimu. Nemokėdamas užsienio kalbų, jis buvo izoliuotas nuo tarptautinių kultūrizmo procesų ir negalėjo visapusiškai suvokti pasaulinių šio sporto vystymosi tendencijų.
Kita išimtis buvo Estijos TSR atstovas Inaras Mardo (1946–2002). Vis dėlto jo veikla daugiausia apsiribojo Estijos ribomis, ir jis nesiekė daryti didesnės įtakos visos T.S.R.S. kultūrizmui. Nuolat organizuojami tarptautiniai „Georgo Tenno memorialo“ turnyrai Taline iškėlė Inarą Mardo aukščiau daugelio kitų T.S.R.S. organizatorių, nes analogiškų renginių Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo.
Trečiuoju tarptautinio masto organizatoriumi galima laikyti dr. Edmundą Daubarą. Kultūrizmo draudimo metais – 1974, 1975, 1976 ir 1977 metais – jis Klaipėdoje organizavo komunistinei valdžiai nepageidaujamus tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus. Daugelį metų aktyviai susirašinėdamas su T.S.R.S. sporto ministerija ir gindamas kultūrizmo teisę egzistuoti, jis sulaukė neigiamų atsakymų. Tuomet, rizikuodamas savo ir šeimos ateitimi, parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir asmeniškai nuvežė ją į Maskvą.
Peticija buvo įteikta T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centrinių laikraščių „Pravda“ ir „Izvestija“ redakcijoms. Dokumentai buvo oficialiai užregistruoti šių institucijų priimamuosiuose. Praėjus tam tikram laikui, politinė valdžia leido Klaipėdoje tęsti „Gintarinio prizo“ organizavimą.
Lyderiai paprastai nesitenkina stabilumu. Juos išskiria drąsa, atsakomybė ir gebėjimas prisiimti riziką. Jie orientuojasi į rezultatą ir dažniausiai nesvarsto nesėkmės galimybės. Tuo tarpu dauguma žmonių pasirenka ramų stebėtojų vaidmenį.
Todėl kyla klausimas – kas iš tikrųjų buvo T.S.R.S. kultūrizmo lyderiai?
Panašiu keliu kaip dr. Edmundas Daubaras ėjo jo ilgamečiai bendražygiai užsienyje – IFBB prezidentas Benas Veideris, NABBA prezidentas Oskaras Haidenstamas, WABBA prezidentas Seržas Nubretas bei FIHC generalinis sekretorius Oskaras Steitas. Visi jie savo veiklą grindė ne administracine kontrole, o sporto plėtra, naujų galimybių paieška ir tarptautiniu bendradarbiavimu.
Užsienio kalbų nemokėjimas ribojo ir Inaro Mardo galimybes. Tačiau šiuo klausimu dr. Edmundas Daubaras jam nuolat padėdavo. Tuo tarpu Romanas Kalinauskas visą savo veiklą orientavo į Maskvoje veikusią T.S.R.S. sporto ministeriją ir T.S.R.S. sunkiosios atletikos federaciją. Tačiau kultūrizmo draudimo laikotarpiu iš šių institucijų nebuvo galima tikėtis realios pagalbos.
Dar studijuodamas anglų ir vokiečių filologiją Vilniaus valstybiniame universitete, Edmundas Daubaras bandė telkti bendram darbui Vilniaus sporto klubus. Tuo metu niekas kitas tokios iniciatyvos nesiėmė.
Lengva kalbėti tuomet, kai kliūtys jau įveiktos, o sporto vystymasis vyksta sava eiga. Tačiau tais metais, kai reikėjo kovoti su draudimais ir rizikuoti savo ateitimi, beveik niekas nesiryžo atvirai ginti kultūrizmo. Šios atsakomybės ėmėsi tik vienas žmogus – dr. Edmundas Daubaras.
Per daugiau kaip penkis dešimtmečius trunkančią jo organizacinę veiklą netrūko žmonių, kurie siekė tapti jo pavaduotojais, perimti jo vietą ar kopijuoti jo veiklos modelį. Tačiau nė vienam nepavyko pasiekti panašių rezultatų.
Aktyvi ir dažnai audringa dr. Edmundo Daubaro veikla ne visiems patiko. Siekdamas išvengti nuolatinių konfliktų, 1979 metais, jau turėdamas germanų filologijos išsilavinimą, jis antrą kartą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės.
Panašiu laikotarpiu sudėtingi išbandymai teko ir Inarui Mardo. Po 1979 metais Estijos kultūrizmo federacijoje įvykusių konfliktų ir valdžios pasikeitimų jis prarado ankstesnes pozicijas. Vėlesni bandymai sugrįžti nebuvo sėkmingi. Kaip liudija jo laiškai Edmundui Daubarui, šie įvykiai turėjo ilgalaikių pasekmių jo tolimesnei veiklai.
Klaipėda visais laikais išsiskyrė savitu požiūriu ir savarankiškumu. Tiek Lietuvos TSR laikais, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek šiandien tarptautiniu mastu ji dažnai veikė kaip savarankiškas kultūrinis ir visuomeninis centras. Tokia buvo ir Klaipėdos kultūrizmo organizatorių padėtis.
Dr. Edmundo Daubaro lyderystė ilgainiui atvedė jį į pasaulinės WFF–WBBF organizacijos vadovybę. Šiandien federacija vienija nacionalines organizacijas daugiau kaip 140 pasaulio valstybių. Be to, jis dalyvauja įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, tarp jų ir organizacijose, bendradarbiaujančiose su Jungtinėmis Tautomis bei UNESCO.
Dėl aktyvios tarptautinės veiklos dr. Edmundas Daubaras per daugelį metų susitiko su daugybe pasaulyje žinomų politikų, visuomenės veikėjų ir religinių organizacijų atstovų.
2010 metais Portugalijoje Tarptautinio tamplierių ordino suvažiavime jis buvo apdovanotas Šventojo Nikolojaus Stebukladario medaliu už idėjas, skirtas pasaulio religijų dialogui ir bendradarbiavimui.
2011 metais Vatikane įvyko oficialus WFF–WBBF federacijos vadovo priėmimas. Susitikimo metu Vatikano administracijai buvo pristatyta federacijos veikla bei kultūrizmo istorija Sovietų Sąjungoje. Vatikano Kongregato prefektas kardinolas Jozefas Tomko kultūrizmo gynimo veiklą sovietmečiu apibūdino kaip disidentinę komunistinės valdžios atžvilgiu. Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Vatikano Pontifiko medalis.
Vėlesniais metais vyko susitikimai su įvairių šalių parlamentų vadovais, ministrais pirmininkais, ministrais ir kitais aukštais valstybės pareigūnais Europoje bei Azijoje.
2015 metais tarptautinio turnyro metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Antanas Vinkus dr. Edmundą Daubarą pavadino „Lietuvos ambasadoriumi pasaulyje“.
2023 metais UNESCO struktūrose bendradarbiaujančių organizacijų teikimu dr. Edmundui Daubarui buvo suteiktas „Taikos ambasadoriaus“ vardas ir įteiktas atitinkamas apdovanojimas.
2024 metais Lietuvos Respublikos Seime Estijos visuomeninių organizacijų atstovai už aktyvią visuomeninę veiklą jį apdovanojo U.R.K. „Sidabro kryžiaus“ ordinu.
Išvados
Analizuojant T.S.R.S. kultūrizmo istoriją galima teigti, kad tik nedaugelis to laikotarpio veikėjų gebėjo mąstyti ir veikti tarptautiniu mastu. Dauguma apsiribojo vietinių klubų, miestų ar respublikų problemomis, tuo tarpu tarptautinė veikla reikalavo platesnio požiūrio, kalbų mokėjimo, ryšių užmezgimo ir asmeninės rizikos.
Kultūrizmo draudimo laikotarpiu būtent asmenybės vaidmuo tapo lemiamu veiksniu. Kai institucijos neveikė arba priešinosi sporto vystymuisi, iniciatyvos ėmėsi pavieniai lyderiai. Tarp jų išsiskyrė Inaras Mardo Estijoje ir dr. Edmundas Daubaras Lietuvoje.
Dr. Edmundo Daubaro veikla pasižymėjo ne tik organizaciniais gebėjimais, bet ir ilgalaike strategine vizija. Jo veikla neapsiribojo vien sporto varžybų organizavimu – ji apėmė kultūrizmo gynimą politiniu, visuomeniniu ir tarptautiniu lygmenimis.
Istorija rodo, kad sporto raidą dažniausiai lemia ne institucijos, o ryžtingos asmenybės. Būtent jų iniciatyva, atsakomybė ir gebėjimas veikti sudėtingomis aplinkybėmis tampa pagrindine pažangos jėga. Todėl kalbant apie T.S.R.S. kultūrizmo istoriją, asmenybės vaidmuo išlieka vienu svarbiausių veiksnių, leidusių šiam sportui išlikti, plėtotis ir tapti tarptautiniu reiškiniu.
RE: WFF (WORLD FITNESS FEDERATION) - Secretary_International - 07-19-2026
Čekoslovakijos kultūrizmo vaidmuo pasaulyje ir jo įtaka TSRS kultūrizmo raidai
Čekoslovakija – socialistinio pasaulio langas į Vakarus
Tarptautinio kultūrizmo istorija iki šiol dažniausiai buvo rašoma pačių didžiųjų organizacijų – pirmiausia IFBB ir NABBA – požiūriu. Dėl to nemažai reikšmingų istorinių įvykių liko nutylėti arba interpretuojami vienašališkai. Šiame straipsnyje nesiekiama pretenduoti į absoliučią istorinę tiesą, tačiau norima atkreipti dėmesį į faktus, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami arba nepakankamai įvertinti.
Ne kartą buvo pastebėta, kad IFBB savo istoriją pateikia tarsi savarankiškos sporto sistemos kūrimo istoriją, nors jos įsitvirtinimas tarptautiniame sporte buvo glaudžiai susijęs su amerikiečių sporto organizatoriaus Bobo Hofmano veikla. Daugelis organizacinių principų, tarptautinių ryšių bei varžybų modelių buvo perimti iš jau egzistavusių struktūrų.
Ne mažiau diskusijų kelia NABBA istorijos interpretacija. Asociacija savo istoriją sieja su 1948 metais Londone vykusiomis FIHC federacijos „Mr. Universe“ varžybomis, nors tuo metu pati NABBA dar neegzistavo. Dar daugiau klausimų kelia aplinkybė, kad iki šiol NABBA simbolikoje naudojamas antrojo FIHC „Mr. Universe“ absoliutaus nugalėtojo Johno Grimeko atvaizdas. Grimekas buvo Bobo Hofmano auklėtinis ir AAU sportininkas, tačiau nėra žinoma, kad jis kada nors būtų dalyvavęs NABBA organizuotose varžybose. Tokie faktai rodo, kad tarptautinio kultūrizmo istorijoje iki šiol tebėra nemažai neišnagrinėtų klausimų.
2027 metais sukaks aštuoniasdešimt metų nuo oficialaus kultūrizmo, kaip sporto šakos, pradžios. Tais pačiais metais sukaks ir šešiasdešimt metų vienam seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – Klaipėdoje rengiamam „Gintariniam prizui“. Šios sukaktys skatina dar kartą pažvelgti į kultūrizmo istoriją ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos kontekste.
Išskirtinė Čekoslovakijos padėtis
1973–1987 metais Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų socialistinių valstybių kultūrizmas buvo oficialiai draudžiamas arba įvairiomis formomis persekiojamas. Tačiau Čekoslovakijoje susiklostė išskirtinė situacija.
Po 1968 metų Prahos pavasario įvykių SSRS politinė vadovybė vengė papildomų konfliktų su Čekoslovakija. Pasinaudodami susidariusia situacija, čekoslovakų sporto organizatoriai kultūrizmą pristatė kaip jėgos pratimų, fizinio rengimo ir sveikatingumo sistemą. Tokia taktika leido išsaugoti nacionalinę federaciją ir palaikyti ryšius su tarptautiniu sporto pasauliu.
Tai buvo unikali galimybė visam socialistiniam blokui. Kol kitų šalių sportininkai buvo praktiškai izoliuoti nuo Vakarų, Čekoslovakijos kultūristai sugebėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, užmegzti ryšius su IFBB ir kitomis organizacijomis bei palaikyti nuolatinį dialogą su užsienio sporto veikėjais.
Istorijos požiūriu svarbiausia tapo ne pavienių atletų rezultatai ar iškovoti titulai, bet pati galimybė pralaužti politinę izoliaciją.
1975 metų istorinis proveržis
Vienu svarbiausių XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo istorijos įvykių tapo Čekoslovakijos nacionalinės kultūrizmo federacijos prezidento Vojtěcho Fialos veikla.
Pasinaudodamas asmeniniais ryšiais jis 1975 metais sugebėjo užtikrinti Čekoslovakijos delegacijos dalyvavimą IFBB Europos čempionate Vakarų Europoje. Šiose varžybose Petras Stachas tapo absoliučiu Europos čempionu.
Šis laimėjimas turėjo daug platesnę reikšmę nei vien sportinis titulas. Pirmą kartą socialistinės valstybės kultūristas įrodė, kad Rytų Europos sportininkai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais Vakarų atletais. Dar svarbiau buvo tai, kad pats dalyvavimas tokiose varžybose tapo precedentu visam socialistiniam pasauliui.
Istorijoje būtent pirmieji žingsniai dažniausiai tampa kertiniais įvykiais, todėl Vojtěcho Fialos ir Petro Stacho vaidmuo tarptautinio kultūrizmo istorijoje išlieka išskirtinis.
Čekoslovakijos pagalba TSRS kultūrizmui
Čekoslovakijos sporto vadovai suprato, kad vien nacionalinių pasiekimų nepakanka. Jie siekė padėti ir kitų socialistinių šalių kultūristams.
Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva Prahoje buvo surengti keli Edmundo Daubaro susitikimai su ČSSR sporto ministerijos (ČSTV) vadovybe. Šių susitikimų tikslas buvo gauti oficialų valstybės pritarimą tarptautiniam Čekoslovakijos ir TSRS kultūristų bendradarbiavimui.
1978–1979 metais buvo parengtas ambicingas projektas – surengti dvejas bendras varžybas. Pirmosios turėjo vykti Čekoslovakijos nacionalinio čempionato metu, antrosios – Klaipėdoje tradicinio „Gintarinio prizo“ turnyro metu.
Čekoslovakijos sporto ministerija projektui pritarė. Edmundui Daubarui buvo išduoti oficialūs kvietimai geriausiems TSRS kultūristams.
Numatytoje delegacijoje turėjo dalyvauti:
• delegacijos vadovai Edmundas Daubaras, Inaras Mardo (1945-2002);
• TSRS rinktinės treneris, „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ vadovas Česlavas Tamulevičius (1945-2023);
• estas Olevas Anusas;
• lietuviai Jevgenijus Gorelikas, Vladas Kapcevičius, Jevgenijus Žurcevas ir Albertas Besakirskas.
Tai galėjo tapti pirmuoju oficialiu TSRS kultūristų pasirodymu tarptautinėje arenoje dar galiojant kultūrizmo draudimui Sovietų Sąjungoje.
Prarasta galimybė
Projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Autoriaus vertinimu, tam lemiamos įtakos turėjo vidiniai konfliktai TSRS kultūrizmo organizacinėje aplinkoje. Dėl asmeninių Romano Kalinausko ambicijų buvo sužlugdytas kelerius metus kurtas tarptautinis projektas, galėjęs tapti reikšmingu lūžiu viso Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.
Vis dėlto atliktas darbas neprapuolė.
Edmundui daubarui rengiant TSRS aukščiausiajai politinei vadovybei peticiją dėl kultūrizmo legalizavimo, buvo panaudota Čekoslovakijoje sukaupta organizacinė patirtis, oficialūs dokumentai ir tarptautiniai kontaktai. Šie argumentai sustiprino siekį įrodyti, kad kultūrizmas gali egzistuoti kaip teisėta sporto šaka.
Nors oficialus draudimas dar galiojo, TSRS valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje viešai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau TSRS sporto ministerija šį turnyrą oficialiai pripažino neoficialiu Sovietų Sąjungos kultūrizmo čempionatu.
Taigi Čekoslovakijoje atliktas darbas netiesiogiai prisidėjo prie kultūrizmo padėties pokyčių visoje Sovietų Sąjungoje.
Istorinis įvertinimas
2011 metais Vatikanas, įvertinęs Edmundo Daubaro veiklą kultūrizmo draudimo metais, pripažino jį komunistinio režimo disidentu ir apdovanojo popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Šis įvertinimas liudija, kad kultūrizmo istorija negali būti suprantama vien kaip sporto rezultatų istorija. Daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmo puoselėjimas tapo pilietinio pasipriešinimo forma, ginant teisę į laisvą sportinę ir visuomeninę veiklą.
Išvados
Vertinant XX amžiaus antrosios pusės kultūrizmo istoriją, Čekoslovakijos vaidmuo buvo gerokai didesnis, negu paprastai pripažįstama tarptautinėje istoriografijoje.
Būtent Čekoslovakija tapo pirmąja socialistine valstybe, kuriai pavyko praktiškai pralaužti „geležinę uždangą“ kultūrizmo srityje ir užmegzti reguliarius ryšius su Vakarų sporto organizacijomis. Vojtěcho Fialos organizacinė veikla ir Petro Stacho pergalė 1975 metų IFBB Europos čempionate tapo istoriniu lūžio tašku, įrodžiusiu, kad politinės sienos nėra neįveikiamos.
Ne mažiau svarbus buvo Čekoslovakijos sporto veikėjų siekis padėti TSRS kultūristams. Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva pradėtas bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru buvo pirmasis rimtas bandymas sukurti oficialius sportinius ryšius tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų kultūrizmo pasaulio dar galiojant draudimams.
Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas, jo organizaciniai rezultatai tapo svarbia atrama vėlesnei kovai dėl kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje. Todėl galima teigti, kad Čekoslovakijos indėlis į TSRS kultūrizmo raidą buvo ne atsitiktinis, bet strateginis.
Istorijos požiūriu didžiausią reikšmę turi ne vien sportiniai titulai ar atskirų atletų pasiekimai. Daug svarbesni yra tie žmonės ir jų sprendimai, kurie pakeitė pačią sporto raidą. Šiuo požiūriu Vojtěchas Fiala, Františekas Bulva ir jų bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru užima reikšmingą vietą Europos ir pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jų veikla padėjo sukurti tiltą tarp dviejų politinių sistemų tuo metu, kai toks bendradarbiavimas atrodė beveik neįmanomas.