“Gintarinio prizo” istorijos.
VALDAS ALIUBAVIČIUS – VIENAS LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKŲ.
Valdas Aliubavičius (Valdemaras Aliubavičius, Valdas Aliubavichus, 1942–2003) – Lietuvos skulptorius ir kultūristas, vienas iš „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovų. Jo sportinė karjera truko vos kelerius metus – nuo 1968 iki 1972-ųjų, tačiau per šį laikotarpį jis pasiekė reikšmingų pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose.
Aliubavičiaus pavardė Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia siejama su jaunimo čempiono titulu. 1968, 1969, 1970 ir 1971 metais jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tai rodo ne vien jo sportinį talentą, bet ir ilgalaikį dominavimą tuo metu dar besiformavusioje Lietuvos kultūrizmo scenoje.
Pergalės Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje
Vienas pirmųjų ryškesnių Aliubavičiaus pasirodymų įvyko 1968 metais Klaipėdoje, antrajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre. Čia jis tapo absoliučiu jaunimo kategorijų nugalėtoju. Šis pasiekimas buvo svarbus ne tik pačiam sportininkui – tarptautinis turnyras Klaipėdoje tapo viena iš aikštelių, kuriose Lietuvos kultūristai galėjo įsitvirtinti platesniame Sovietų Sąjungos ir tarptautiniame sporto kontekste.
1969-ieji Aliubavičiui buvo ypač sėkmingi.
Tiumenėje, Rusijoje, vykusiame tarptautiniame „Sibiro taurės“ („Первенство Сибири“) turnyre jis tapo absoliučiu jaunimo pogrupio nugalėtoju. Tais pačiais metais, atstovaudamas T.S.R.S., Varšuvoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Warszawa-69“ savo ūgio kategorijoje užėmė pirmąją vietą.
Pergales jis skynė ir Lietuvoje. Palangoje surengtame tarptautiniame turnyre Aliubavičius nugalėjo savo ūgio kategorijoje, o Klaipėdoje vykusiame trečiajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jaunimo savo ūgio kategorijoje tapo čempionu.
Taigi 1969-ieji buvo metai, kai Aliubavičius iš Lietuvos jaunimo čempiono tapo sportininku, gebančiu laimėti skirtingo masto varžybose – nuo Lietuvos turnyrų iki tarptautinių konkursų.
Čempionas Estijoje ir pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose
1971 ir 1972 metais Aliubavičius sėkmingai pasirodė Estijoje vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“), kur abu kartus tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Dar svarbesnis jo karjeros etapas buvo 1971 ir 1972 metais Sverdlovske vykę pirmieji istorijoje oficialūs T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai. Abiejuose čempionatuose Aliubavičius nugalėjo jaunimo kategorijoje.
Šios pergalės išskirtinės tuo, kad jos buvo pasiektos pačioje oficialaus kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje pradžioje. Todėl Aliubavičiaus vardas sietinas ne tik su konkrečiais čempionų titulais, bet ir su laikotarpiu, kai kultūrizmas iš entuziastų judėjimo palaipsniui tapo organizuota sporto šaka.
Sportininkas, patekęs į kultūrizmo istorijos lūžio laikotarpį
Valdo Aliubavičiaus sportinė karjera truko 1968–1972 metais. Per šį palyginti trumpą laiką jis tapo keturiskart Lietuvos jaunimo čempionu, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, „Gintarinio prizo“ laureatu, „Georgo Tenno memorialo“ kategorijos nugalėtoju ir dviejų pirmųjų oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų jaunimo kategorijos čempionu.
Tačiau vien pergalių sąrašas neatskleidžia visos Aliubavičiaus reikšmės.
Jo karjera sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas dar tik kūrė savo tradicijas, varžybų sistemą ir autoritetus. Todėl tokie sportininkai kaip Aliubavičius atliko ne vien varžybinį vaidmenį – jie formavo Lietuvos kultūrizmo veidą ir kėlė jo sportinį lygį.
Svarbu ir tai, kad Aliubavičius buvo ne tik kultūristas, bet ir skulptorius. Ši aplinkybė suteikia jo sportinei biografijai papildomą matmenį. Kūno plastika, proporcijos, forma ir estetika buvo svarbios tiek skulptūroje, tiek klasikinėje kultūrizmo sampratoje. Tad menininko ir sportininko patirtys jo gyvenime natūraliai susiliejo.
Išvada
Valdą Aliubavičių galima laikyti viena iš Lietuvos ankstyvojo kultūrizmo istorinių figūrų. Jo rezultatai rodo išskirtinį sportinį stabilumą, o pergalės pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose suteikia jo karjerai platesnę istorinę reikšmę.
1968–1972 metų laikotarpis buvo trumpas, tačiau labai produktyvus: nuo Lietuvos jaunimo čempiono iki tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir pirmųjų oficialių T.S.R.S. čempionatų čempiono.
Aliubavičiaus istorija – tai ne tik vieno sportininko pergalių sąrašas. Tai Lietuvos kultūrizmo formavimosi istorijos dalis, liudijanti laikotarpį, kai disciplina, kuri šiandien atrodo savaime suprantama, dar tik kovojo dėl savo vietos sporto pasaulyje.
“Gintarinis prizas” pasaulio sporto istorijoje.
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai: kas išlieka sporto istorijoje.
Praėjus daugeliui metų labai lengva vertinti įvykius, žmones ir jų nuveiktus darbus. Atsiranda atstumas, iš kurio praeitis atrodo aiškesnė: galima sudėlioti svarbiausias datas, įvardyti nugalėtojus, išskirti reikšmingiausius įvykius.
Tačiau sporto istorija nėra vien pergalių ir rezultatų sąrašas.
Pavienė pergalė – tai svarbus įvykis konkrečiu momentu. Tais metais ji jaudina sporto bendruomenę, apie ją rašoma, ji įsimenama. Tačiau po metų atsiranda kitos pergalės, kiti čempionai, kiti vardai. Sporto gyvenimas juda pirmyn.
Istorijai reikalingas ne vien momentas. Istorijai reikalingas tęstinumas.
Būtent todėl šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai yra išskirtinis reiškinys ne tik Lietuvos kultūrizmo, bet ir pasaulinėje mūsų sporto istorijoje.
Ne viena pergalė, o šeši dešimtmečiai
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje įvyko 1967 metais – netrukus po istorinio pirmojo tarptautinio kultūrizmo renginio Vilniuje 1966-aisiais. Tuo metu klaipėdiečiams organizacinės patirties perdavė kauniečiai.
Nuo pirmojo turnyro prasidėjo tradicija, kuri, nepaisant politinių, visuomeninių ir sporto gyvenimo permainų, nenutrūko.
Todėl šiandien į „Gintarinį prizą“ turime žvelgti ne kaip į dar vienas kultūrizmo varžybas. Jo vertė – pirmiausia šešių dešimtmečių tęstinumas.
1967, 1977, 1987, 1997, 2007 ir 2017 metų turnyrai tapo savotiškais skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių ženklais.
1977-ieji – kai reikėjo ne tik sportinės, bet ir pilietinės drąsos
Dešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1977 metais vyko itin sudėtingu laikotarpiu – kultūrizmo draudimo ir persekiojimo metais.
Tai buvo ne laikas, kai kultūrizmo renginius buvo galima organizuoti ramiai ir be rizikos. Vis dėlto Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose turnyras įvyko.
Čia būtina išskirti dr. Edmundą Daubarą, kuris ryžosi nepaisyti tuometinių suvaržymų ir organizavo viešas varžybas.
Todėl 1977 metų „Gintarinis prizas“ šiandien vertintinas ne vien kaip sporto renginys. Tai buvo atkaklumo, organizacinės valios ir pasiryžimo išsaugoti sportą pavyzdys.
1987-ieji – nuo atšilimo iki oficialaus pripažinimo
Dvidešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1987 metais vyko jau kitokioje politinėje aplinkoje – Michailo Gorbačiovo perestrojkos ir vadinamojo atšilimo laikotarpiu.
Netrukus, ne be 1986 metų dr. Edmundo Daubaro pastangų, 1987 metais Maskvoje buvo įkurta oficialiai pripažinta TSRS kultūrizmo federacija. Po kurio laiko TSRS sporto ministerija pripažino “Gintarinio prizo” turnyrą buvus neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Šis laikotarpis parodo dar vieną svarbią „Gintarinio prizo“ savybę: turnyras ne tik egzistavo šalia istorinių pokyčių – jis pats buvo į juos įtrauktas.
Sporto organizavimas tuomet buvo glaudžiai susijęs su valstybės politika, oficialiu pripažinimu ir galimybe apskritai egzistuoti.
1997-ieji – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinkoje
Trisdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1997 metais vyko Mažeikių naftos kultūros rūmuose.
Tai jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Pasikeitė valstybė, politinė sistema, sporto organizavimo galimybės ir visuomenės požiūris.
Svarbu ir tai, kad tuo metu „Gintarinio prizo“ organizacinę veiklą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas tapo platesnio valstybės sporto gyvenimo dalimi.
Taigi trisdešimtasis turnyras žymi ne tik dar vieną jubiliejinę datą. Jis simbolizuoja kultūrizmo perėjimą iš draudimų ir suvaržymų laikotarpio į nepriklausomos valstybės sporto sistemą.
Tarptautinis mastas
Keturiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras vyko Klaipėdos LCC krikščionių koledžo salėje.
Renginyje dalyvavo beveik 300 atletų iš devynių šalių. Turnyras buvo finansuojamas Lietuvos Respublikos biudžeto atskira eilute, už ką atitinkamai balsavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Tai svarbus momentas todėl, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo ne vien vietinės ar regioninės reikšmės renginys. Jo mastas, dalyvių skaičius ir tarptautiškumas liudijo apie išaugusią organizacinę kompetenciją ir Lietuvos kultūrizmo integraciją į tarptautinę sporto erdvę.
„Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga Austrijos parlamento pirmininkas, profesorius Alfredas Gerstlas, į Klaipėdą atsiuntė originalių to meto Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią. Nuotraukos buvo eksponuojamos LCC rūmų fojė, o filmas parodytas gausiai į varžybas susirinkusiems klaipėdiečiams.
2017-ieji – „Gintarinis prizas“ pasaulio akiratyje
Penkiasdešimtasis turnyras 2017 metais tapo dar vienu istoriniu etapu.
Klaipėdoje vykusiose varžybose dalyvavo apie 200 sportininkų iš 17 šalių. Tačiau svarbiausia buvo ne vien dalyvių statistika.
Apie renginį parengtas reportažas buvo parodytas globalioje CNN televizijoje. Taip „Gintarinio prizo“, Klaipėdos ir Lietuvos vardas pasiekė plačiausią tarptautinę auditoriją.
Tai buvo momentas, kai ilgametė Lietuvos kultūrizmo tradicija išėjo į gerokai platesnę informacinę erdvę.
Nuo vietinio turnyro iki renginio, apie kurį sužinojo pasaulinė auditorija – toks yra šešių dešimtmečių kelias.
2027-ieji – šešiasdešimtojo turnyro slenkstis
2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai nebus tik eilinis jubiliejinis renginys. Planuojamas trijų dienų renginys, į kurį bus kviečiami žinomi svečiai, pagerbti kultūrizmo veteranai.
Ypatingą reikšmę turės ir keliomis kalbomis rengiama istorinė knyga, kurioje bus siekiama atskleisti „Gintarinio prizo“ vietą Lietuvos ir pasaulio sporto istorijoje, jo sąsajas su platesniais politiniais ir visuomeniniais procesais.
Tai svarbu todėl, kad istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti užrašyta ir perduota ateinančioms kartoms.
Kas reikšminga, o kas – ne?
Žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, tampa aiškiau, kas sporto istorijoje yra laikina, o kas išlieka. Laikina yra viena pergalė. Vienas rezultatas. Vienas čempionas. Vienos varžybos. Visa tai yra svarbu sportininkui, treneriui ir to meto auditorijai. Tačiau istorine prasme didžiausią vertę įgauna tai, kas turi tęstinumą, įtaką ir pasekmes.
„Gintarinio prizo“ istorijoje matome būtent tokį tęstinumą.
1967 metais – tradicijos pradžia.
1977 metais – tradicijos išsaugojimas draudimų sąlygomis.
1987 metais – politinio atšilimo ir oficialaus kultūrizmo pripažinimo epocha.
1997 metais – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinka.
2007 metais – valstybės dėmesys ir tarptautinis mastas.
2017 metais – išėjimas į pasaulinę informacinę erdvę.
2027 metais – šešiasdešimties metų istorijos įprasminimas.
Išvada
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai leidžia daryti paprastą, tačiau labai svarbią išvadą: sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai. Ją kuria žmonės, kurie dešimtmečiais išsaugo tradiciją, nepaisydami besikeičiančių aplinkybių. Todėl „Gintarinio prizo“ reikšmė nėra vien jo turnyrų skaičius ar juose iškovotų medalių kolekcija. Jo reikšmė – tai istorinis tęstinumas.
Turnyras išgyveno sovietmečio draudimus, politinius pokyčius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybės sporto sistemos transformaciją ir globalizacijos epochą. Per tą laiką keitėsi sportininkai, treneriai, salės, miestai, organizacinės sąlygos ir pats kultūrizmo pasaulis.
Nesikeitė tik viena – tradicija.
Todėl artėjantis šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras yra proga ne tik švęsti. Tai proga atsigręžti, įvertinti ir užrašyti tai, kas buvo padaryta. Nes po šešiasdešimties metų jau galima aiškiai atskirti momentą nuo istorijos.
Momentas praeina. Istorija lieka.
O „Gintarinio prizo“ istorija – jau šešių dešimtmečių ilgio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.
Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.
Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.
Pergalės, tapusios karjeros akcentais
Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.
Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.
Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas
Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.
1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.
Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.
Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.
Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.
Tačiau projektas žlugo.
Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.
Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.
Besakir¬sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.
Išvada
Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.
Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.
Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.
„GINTARINIO PRIZO“ ISTORIJOS.
BRONĖ DUBAR – ISTORINĖ MOTERŲ SPORTO PIONIERĖ.
Moteris, kuri į sporto istoriją įžengė anksčiau, negu pasaulis buvo pasiruošęs pavadinti tai fitnesu.
Yra sportininkų, kurių vardus į istoriją įrašo medaliai. Yra čempionų, kurių vardus išsaugo rekordų lentelės. Tačiau yra žmonių, kurių istorinė reikšmė slypi visai kitur.
Jie atsiranda prieš sporto sistemą.
Prieš taisykles. Prieš čempionatus. Prieš federacijas. Prieš nusistovėjusią visuomenės sampratą.
Bronė Dubar (Broné „Brownie“ Dubar, Daubaraitė, 1906–1986) buvo viena iš tokių asmenybių.
Iš Lietuvos kilusi amerikietė savo gyvenimu ir veikla atstovauja ankstyvajai epochai, kai moterų fizinis lavinimas ir sportas dar tik skynėsi kelią į viešąją erdvę. Šiandien jos veiklą galima vertinti kaip vieną iš ankstyvųjų moterų fitneso kultūros apraiškų. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip jos veiklą pavadintume šiandien. Svarbiausia tai, kad Bronė Dubar savo laikais darė tai, kas vėliau tapo modernios moterų fitneso kultūros dalimi.
ISTORINĖS ASMENYBĖS REIKŠMĖ
Istorinė figūra nėra vien garsus žmogus. Istorinė figūra – tai žmogus, kurio veikla leidžia geriau suprasti savo laikmečio pokyčius ir vėlesnę istorijos raidą. Bronės Dubar istorija atitinka šį kriterijų. Ji gyveno XX amžiaus pradžioje – epochoje, kai moters vieta sporte dar buvo formuojama. Moterų sportas tik pradėjo įsitvirtinti tarptautiniame sporto gyvenime. Šiuolaikinio fitneso sporto nebuvo. Nebuvo dabartinės moterų fitneso varžybų sistemos. Nebuvo pasaulio čempionatų. Nebuvo tarptautinės fitneso sporto struktūros. Tačiau Bronė Dubar jau treniravosi, kūrė fizinių pratimų programas ir viešai demonstravo savo fizines galimybes. Tai yra jos istorinės reikšmės branduolys. Ji veikė anksčiau už sistemą.
LIETUVA, AMERIKA IR NAUJOSIOS EPOCHOS ŽMOGUS
1912 metais Bronė Dubar kartu su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši detalė svarbi ne vien biografijai. Ji Bronės istoriją įrašo į platesnį lietuvių emigracijos į Ameriką kontekstą. Tai buvo karta žmonių, kurių gyvenimai jungė dvi skirtingas kultūrines erdves. Lietuvišką kilmę ir amerikietišką gyvenimo aplinką. Tradiciją ir modernėjantį pasaulį. Šioje aplinkoje Bronė pasirinko sportą. Ji augo atletiškoje šeimoje. Jos broliai sportavo, dalyvavo bokso, ledo ritulio ir beisbolo varžybose. Bronė pati užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Tačiau jos interesai buvo platesni. Ji mėgo knygas ir šachmatus. Todėl jos asmenybėje fizinis ir intelektinis ugdymas sudarė vieną visumą. Tai buvo modernėjančios XX amžiaus moters portretas – žmogaus, kuris norėjo lavinti ne vien kūną, bet ir protą.
JI NE TIK SPORTAVO – JI KŪRĖ
Čia prasideda tikrasis Bronės Dubar istorinis išskirtinumas. Ji neapsiribojo tuo metu įprastomis sporto veiklomis. Nuolat treniruodamasi ji pasiekė aukštą fizinio pasirengimo lygį ir sukūrė savo pratimų programą. Tai buvo svarbus žingsnis. Sportininkas, kuris atlieka jau žinomus pratimus, yra sporto sistemos dalyvis. Žmogus, kuris pradeda kurti savo fizinio lavinimo programą ir ją demonstruoti visuomenei, tampa idėjos skleidėju. Bronė pasirinko būtent antrąjį kelią. Ji ne tik sportavo. Ji kūrė savo sporto formą. Šiandien tokio pobūdžio veiklą lengvai atpažintume kaip fitneso kultūros dalį. Tačiau Bronės laikais šiam reiškiniui dar trūko dabartinio pavadinimo, struktūros ir sporto institucijų. Todėl jos novatoriškumas buvo ne naudojimasis sistema, o veikimas prieš jai susiformuojant.
MOTERIS, KURI PAVERTĖ KŪNĄ SAVO ŽINUTE
Bronės Dubar sportinė veikla neapsiribojo treniruotėmis. Ji pradėjo rengti viešus pasirodymus. 1920–1930-aisiais su savo programomis ji keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Niujorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tai buvo epocha, kai moteris, viešai demonstruojanti fizinę jėgą, ištvermę, lankstumą ir akrobatinius gebėjimus, buvo neįprastas reiškinys. Bronė savo kūnu kalbėjo apie tai, kas tuo metu dar nebuvo visuotinai priimta: moteris gali būti stipri. Moteris gali būti atletiška. Moteris gali viešai demonstruoti savo fizinius gebėjimus. Moteris gali pati kurti savo sportinį kelią. Tai buvo ne vien sportinis pasirodymas. Tai buvo socialinis pareiškimas.
NOVATORIŠKUMAS, KURIS ATSIRADO ANKSČIAU UŽ PAVADINIMĄ
Bronės Dubar veikloje galima įžvelgti keletą elementų, kurie vėliau tapo šiuolaikinio fitneso pagrindu: individuali treniruočių programa; sistemingas fizinio kūno lavinimas; jėgos ir lankstumo derinimas; ištvermės bei koordinacijos ugdymas; fizinio pasirengimo demonstravimas publikai; sveikatingumo ir aktyvaus gyvenimo būdo propagavimas; sportinio kūno estetika. Ji tai darė tuo metu, kai šių elementų dar nejungė viena pasaulinė sporto sistema. Todėl Bronės Dubar istorinė reikšmė slypi ne vien jos asmeniniuose gebėjimuose. Ji padeda mums pamatyti, kad fitneso kultūra atsirado ne vieną dieną. Ji formavosi iš žmonių, kurie anksčiau pradėjo sąmoningai lavinti kūną, demonstruoti rezultatus ir įkvėpti kitus. Bronė buvo viena iš tokios ankstyvosios kultūros atstovių.
JĖGA, AKROBATIKA IR ESTETIKA
Bronės Dubar pasirodymai buvo originalūs. Vieno pasirodymo metu ji programą atliko antro aukšto balkone, kad ją geriau matytų publika. Kulminacija tapo šuolis per susirinkusių žiūrovų galvas į apačioje esantį baseiną. Šis pasakojimas svarbus ne tik dėl paties triuko. Jis parodo Bronės požiūrį į sportą. Sportas jai buvo veiksmas, kurį reikia atlikti taip, kad jis paliktų įspūdį. Jos pasirodymuose susijungė: atletizmas, akrobatika, drąsa ir estetika. Tai buvo ankstyva sporto ir viešojo reginio sintezė.
SPORTUOJANTI MOTERIS, KURIĄ PASTEBĖJO SPAUDA
Bronės Dubar pasirodymai sulaukė to meto JAV spaudos dėmesio. Laikraščiai rašė apie jos fizinius gebėjimus, bet kartu pastebėjo jos aprangą ir išvaizdą. Fotografijose ji buvo lyginama su „Vogue“ žurnalo viršelio įvaizdžiu. Šis faktas šiandien gali atrodyti tik kaip spalvinga biografinė detalė. Tačiau istoriniu požiūriu jis yra reikšmingas. Bronės atveju visuomenė susidūrė su nauju moters įvaizdžiu: atletė nebūtinai turėjo atsisakyti moteriškumo; fizinė jėga galėjo egzistuoti kartu su estetika. Šiandien tai yra visiškai įprasta fitneso kultūros dalis. Tuo metu tai buvo viena iš jos naujovių.
ISTORINĖS FIGŪROS TESTAS – KAS LIEKA PO ŽMOGAUS?
Bronė Dubar savo viešus pasirodymus nutraukė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Į sceną ji daugiau nebegrįžo. Tačiau būtent čia galima atskirti trumpalaikę šlovę nuo istorinio palikimo. Trumpalaikė šlovė baigiasi tada, kai žmogus pasitraukia iš viešumos. Istorinis palikimas prasideda tada, kai idėja išlieka po žmogaus. Bronės atveju sporto tradicija išliko jos šeimoje. Ir tai yra vienas stipriausių jos istorinio pasakojimo elementų.
ŠEIMOS TĘSTINUMAS – GYVA ISTORIJOS LINIJA
Artimas Bronės Dubar giminaitis Dr. Edmundas Daubaras tapo tarptautinio fitneso sporto organizatoriumi ir vadovauja pasaulinei WFF-WBBF federacijai. Jo dukra Edita Daubaraitė (Sendrienė) 1997 metais tapo pirmąja absoliučia pasaulio fitneso čempione, atstovavusia Rytų Europai. Šie faktai suteikia Bronės istorijai ypatingą tęstinumą. Vienoje kartoje buvo pionierė. Kitoje – tarptautinio sporto organizatorius. Dar kitoje – pasaulio čempionė. Tai daugiau nei šeimos genealogija. Tai sportinės idėjos genealogija. Bronės karta kūrė asmeninį fizinio lavinimo supratimą. Vėlesnės kartos tą idėją perkėlė į organizuotą sportą. O galiausiai ji pasiekė pasaulio čempionato lygį. Tai kelias nuo asmeninės iniciatyvos iki tarptautinės sporto sistemos.
BRONĖ DUBAR – PIONIERĖ, EDITA – ČEMPIONĖ
Šių dviejų kartų sugretinimas ypač iškalbingas. Bronė Dubar veikė tuo metu, kai nebuvo šiuolaikinio moterų fitneso čempionatų pasaulio. Edita Daubaraitė (Sendrienė) tapo pasaulio čempione jau egzistuojančioje tarptautinėje fitneso sistemoje. Viena pradėjo kelią. Kita nuėjo juo iki pasaulio viršūnės. Tai ir yra tikrasis sporto tęstinumas. Pionieriaus reikšmė ne visada matuojama jo paties titulu. Kartais ji matuojama tuo, kiek toli nueina kitos kartos jo pradėtu keliu.
„GINTARINIS PRIZAS“ – NE PRIZAS, O ATMINTIES ŽENKLAS
Šioje vietoje atsiveria tikroji „Gintarinio prizo“ simbolika. Gintaras Lietuvoje nėra vien gražus akmuo. Jis yra Baltijos, Lietuvos ir istorinio laiko simbolis. Gintaras išsaugo tai, kas į jį pateko prieš tūkstančius metų. Lygiai taip pat sporto atmintis turi išsaugoti tai, kas prasidėjo prieš dešimtmečius. Bronės Dubar šeima iš Lietuvos išvyko 1912 metais. Jos gyvenimas susiformavo Amerikoje. Tačiau šeimos sporto tradicija išliko. Per kelias kartas ji susiejo Lietuvos kilmę, Amerikos sporto kultūrą ir tarptautinį fitnesą. Todėl „Gintarinis prizas“ gali tapti šios atminties simboliu. Jis simboliškai jungia: Lietuvą ir pasaulį. Praeitį ir dabartį. Pionierius ir čempionus. Šeimą ir sporto bendruomenę. Idėją ir jos tęsinį.
GINTARAS KAIP SPORTO ATMINTIS
Jeigu medalis įprasmina konkrečią pergalę, gintaras gali įprasminti istorinę atmintį. Medalis sako: „Šiandien tu nugalėjai.“ Gintaras sako: „Mes nepamiršome, kas buvo prieš tave.“ Ši skirtis yra esminė. Nes be pionierių nebūtų čempionų. Be pirmųjų treniruočių nebūtų sporto sistemų. Be šeimos ir mokytojų perduodamų tradicijų nebūtų sporto kartų. Todėl „Gintarinio prizo“ vertė gali būti ne tik apdovanojime, bet ir atminties išsaugojime.
BRONĖ DUBAR – ISTORINIS LIUDIJIMAS
Bronės Dubar istorija liudija, kad sporto istorija neprasideda nuo pirmojo pasaulio čempionato. Ji prasideda daug anksčiau. Nuo žmogaus, kuris pirmą kartą susimąsto: „O jeigu galiu daugiau?“ Nuo žmogaus, kuris pradeda treniruotis. Nuo žmogaus, kuris nebijo būti kitoks. Nuo žmogaus, kuris savo rezultatą parodo kitiems. Nuo žmogaus, kuris įkvepia kitą žmogų. Bronė Dubar buvo viena iš tokių pradžių. Todėl jos vieta istorijoje nėra tik šeimos albume. Ji yra platesnio pasakojimo dalis – pasakojimo apie moterų sporto raidą, fizinio lavinimo kultūrą ir kelią į šiuolaikinį fitnesą.
ISTORINĖ IŠVADA
Bronę Dubar verta prisiminti ne todėl, kad ji gyveno tuo metu, kai sportas buvo kitoks. Ją verta prisiminti todėl, kad ji pati buvo vienas iš pokyčio ženklų. Ji gyveno epochoje, kai moterų sportas dar tik ieškojo savo vietos. Ji treniravosi. Kūrė savo programas. Viešai demonstravo fizines galimybes. Keliavo po Ameriką. Įkvėpė moteris domėtis fiziniu lavinimu. Ir paliko sporto tradiciją, kuri išliko jos šeimoje. Jos veikla savo laiku neturėjo šiuolaikinio fitneso pavadinimo, tačiau daugelis jos principų šiandien yra neatsiejami nuo fitneso kultūros. Todėl Bronė Dubar gali būti vertinama kaip ankstyvoji moterų fitneso ir fizinio lavinimo pionierė, istorinė asmenybė, kurios veikla pralenkė jos laikmečio sporto sampratą.
EPILOGAS
Bronė Dubar – pradžia. Jos šeima – tęstinumas. Edita Daubaraitė – čempionystė. „Gintarinis prizas“ – atmintis. Šioje keturių žodžių grandinėje telpa daugiau nei viena šeimos istorija. Joje telpa daugiau nei vieno sporto raida. Joje telpa istorija apie tai, kaip žmogaus idėja gali išgyventi savo laiką, būti perduota kitai kartai ir galiausiai tapti tarptautinio sporto dalimi. Todėl Bronės Dubar vardas „Gintarinio prizo“ istorijoje turėtų būti tariamas ne kaip vienos seniai gyvenusios sportininkės vardas. Jis turėtų būti tariamas kaip pionierės vardas. Moters, kuri buvo ten, kur dar nebuvo kelio. Ir pradėjo eiti pirmoji. Nes kiekvienas sporto čempionas turi savo pirmtaką. Kiekvienas sportas turi savo pradininkus. Kiekviena tradicija turi pirmąją kartą. O istorija prasideda nuo tų, kuriuos vėlesnės kartos turi nepamiršti. Bronė Dubar – viena iš jų.
„Gintarinis prizas“ šiandien – 60 metų istorija, kurios mastas gerokai didesnis už kultūrizmą.
Yra sporto varžybos. Yra turnyrai. Ir yra reiškiniai, kurie laikui bėgant tampa istorija. „Gintarinis prizas“ priklauso pastarajai kategorijai.
2027 metų gegužę Klaipėdoje vyksiantis 60-asis istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras bus ne eilinės kultūrizmo varžybos ir ne vien jubiliejinis renginys.
Tai bus šešių dešimtmečių istorijos akimirka.
Pagal tradicijos senumą pasaulyje „Gintariniam prizui“ nedaug kas gali prilygti. Šiek tiek senesnes tradicijas turi tik NABBA „Universe“, pradėtas rengti 1950 metais, ir Joe Weiderio „Olympia“, kurios istorija prasidėjo 1965-aisiais.
Tačiau vien ilgaamžiškumas dar nepaaiškina, kodėl „Gintarinis prizas“ yra svarbus.
Svarbiausia – kas per tuos šešis dešimtmečius įvyko aplink jį.
Tai, kas šiandien dažnai nesuvokiama
Kai kurie senesnių kartų sportininkai, treneriai ar žmonės, vienaip ar kitaip susiję su istoriniu „Gintarinio prizo“ turnyru, vis dar prisimena jį tokį, koks jis buvo jų jaunystėje.
Jiems atrodo, kad „Gintarinis prizas“ buvo, yra ir liko tiesiog varžybos.
Tačiau būtent čia ir slypi esminė klaida.
Per šešis dešimtmečius pasikeitė beveik viskas: valstybės, politinės sistemos, sporto organizacijos, tarptautiniai santykiai, kultūrizmo samprata, varžybų geografija ir pats renginio mastas.
Tūkstančiai atletų iš įvairių šalių ir žemynų dalyvavo „Gintarinio prizo“ istorijoje. Jie išvyko iš Klaipėdos, tačiau kartu išsivežė ir informaciją apie Lietuvą, apie turnyrą, apie jo organizavimo kultūrą ir tradiciją.
„Gintarinis prizas“ keliavo kartu su žmonėmis.
Jo istorija pasklido toli už Klaipėdos ir Lietuvos ribų.
Todėl šiandien nebegalima kalbėti apie „Gintarinį prizą“ kaip apie eilines kultūrizmo varžybas.
Tai daugiau kaip pusę amžiaus trunkantis tarptautinis sporto reiškinys.
1978-ieji – kai buvo pralaužta siena
Šio reiškinio istorijoje yra datų, kurios vertos būti įrašytos į Lietuvos sporto istoriją.
Viena jų – 1978 metai.
Dr. Edmundo Daubaro peticijos, pristatytos Maskvoje TSRS komunistų partijos Centro komitetui, dėka buvo iškovota išskirtinė teisė Klaipėdoje organizuoti kultūrizmo varžybas.
Šiandien tai gali atrodyti kaip formalus administracinis sprendimas.
Tada tai buvo visai kas kita.
Kultūrizmo padėtis sovietinėje sistemoje buvo sudėtinga. Todėl galimybė Klaipėdoje organizuoti tokio pobūdžio tarptautines varžybas reiškė ne tik sportinę laisvę.
Tai buvo galimybė kurti.
Kurti tradiciją.
Kurti tarptautinius ryšius.
Kurti Lietuvos sporto autoritetą.
Ir būtent šioje vietoje prasideda tikroji „Gintarinio prizo“ istorijos reikšmė.
1986-ieji – kai buvo galvojama ne apie vienas varžybas, o apie visą sporto šaką
1986 metais dr. Edmundo Daubaro iniciatyva „Gintarinio prizo“ turnyro metu Klaipėdoje buvo nuspręsta 1987 metais steigti TSRS kultūrizmo federaciją ir siekti, kad kultūrizmas būtų įtrauktas į oficialiai pripažintų sporto šakų tarpą.
Tai esminis momentas.
Kodėl?
Todėl, kad čia „Gintarinis prizas“ jau nebeapsiribojo scena, teisėjais ir medaliais.
Čia buvo sprendžiama kultūrizmo ateitis.
Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo ne tik sportininkai, bet ir žmonės, galintys daryti įtaką visos sporto šakos raidai.
Tai jau buvo nebe paprastos varžybos.
Tai buvo platforma.
1988–1991 metai – bandymas išvesti Lietuvą į pasaulį
Dar vienas istorinis etapas – 1988–1991 metai.
Remdamasis „Gintarinio prizo“ turnyrų metu sukauptu tarptautiniu įdirbiu, dr. Edmundas Daubaras vedė derybas su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos savarankiško stojimo ir dalyvavimo IFBB veikloje, apeinant TSRS kultūrizmo federaciją.
Benas Weideris tokiai galimybei nepritarė ir laikėsi Maskvos pozicijos.
Tačiau istorijoje svarbu ne tik tai, kas buvo pasiekta.
Kartais ne mažiau svarbu, kas buvo pabandyta padaryti anksčiau už savo laiką.
Lietuvos sporto žmonės jau tuomet mąstė apie savarankišką Lietuvos vietą tarptautinėje kultūrizmo erdvėje.
Tai buvo laikotarpis, kai politinė realybė dar varžė galimybes, tačiau sporto žmonių ambicijos jau buvo peržengusios TSRS ribas.
Nepriklausomybė – ir pirmieji tarptautinio pripažinimo ženklai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis darbas įgavo visiškai kitą pagreitį.
Remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, buvo įregistruota pirmoji nepriklausomos Lietuvos nacionalinė kultūrizmo organizacija – LNKA.
Vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, į Lietuvą iš Prancūzijos buvo atvežti pirmieji aukso medaliai, kuriuos „Gintarinio prizo“ čempionams Natalijai Murnikovienei ir Rolandui Bučinskui suteikė tarptautinė NABBA organizacija.
Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimo raštas iš tarptautinės NABBA organizacijos.
Tai buvo simbolinis, bet labai svarbus lūžis: Lietuvos kultūrizmas išėjo iš sovietinės erdvės ir pradėjo kurti savo tarptautinį identitetą.
Kai Lietuva tapo nebe žiūrove, o šeimininke
1996, 1997 ir 1998 metais, vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo organizuoti valstybės remiami ir finansuojami Europos čempionatai.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Palangoje ir Vilniuje buvo surengti pasaulio čempionatai.
Organizacinių komitetų pirmininkais tapo aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai.
Šis faktas yra labai svarbus.
Lietuva ne tik siuntė sportininkus į pasaulį. Pasaulis pradėjo važiuoti į Lietuvą.
Ir tai – vienas esminių „Gintarinio prizo“ istorijos rezultatų.
Klaipėda, Palanga, Vilnius tapo tarptautinių kultūrizmo renginių vietomis.
Užsienio delegacijos buvo priimamos Lietuvos Respublikos Seime. Naujienų agentūroje ELTA buvo organizuojamos tarptautinės spaudos konferencijos.
Tai jau buvo nebe vien sportas.
Tai buvo Lietuvos tarptautinis reprezentavimas per sportą.
2007-ieji – valstybės pripažinimas
2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą jubiliejinį, 40-ąjį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje finansuoti iš valstybės biudžeto atskira eilute.
Šiandien, žvelgiant iš istorinio atstumo, tai turime suprasti kaip vieną ryškiausių valstybės pripažinimo ženklų.
Renginio mastą papildė ir ypatingas tarptautinis gestas.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė autentiškų Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią.
Kolekcija buvo demonstruojama renginio dalyviams ir žiūrovams, o filmas rodytas prieš varžybas.
Arnoldo Schwarzeneggerio vardas tapo simboliniu tiltu tarp pasaulinės kultūrizmo istorijos ir Klaipėdos.
Kai apie Klaipėdą pranešė CNN
Dar vienas simbolinis momentas – „Gintarinio prizo“ 50-metis.
Globali CNN televizija iš Klaipėdos milijardams žmonių parodė reportažą apie turnyrą.
Reikia suvokti šio fakto mastą.
Klaipėdoje vykstantis kultūrizmo renginys tapo pasaulinės televizijos dėmesio objektu.
Tai reiškė, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo išėjęs iš Lietuvos informacinės erdvės.
Jo vardas pasiekė pasaulinę auditoriją.
Todėl 2027-ieji nėra tik dar vienas jubiliejus
Dabar artėjame prie naujos istorinės ribos.
2027 metų gegužę Klaipėdoje vyks 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Jam rengiamasi jau nuo 2025 metų.
Tai nėra vien eilinis renginys kalendoriuje.
Tai – proga iš naujo įvertinti, ką per šešis dešimtmečius pavyko sukurti.
Planuojamas ypač iškilmingas tarptautinis renginys, į kurį bus kviečiami iškilūs Lietuvos ir užsienio svečiai.
Šešiasdešimtmečio proga bus išleista ir unikali istorinė knyga, kurioje „Gintarinio prizo“ kelias bus pasakojamas platesniame Lietuvos, Europos ir pasaulio įvykių kontekste.
Ir tai labai svarbu.
Istoriją būtina ne tik prisiminti. Istoriją būtina užrašyti.
Nes tai, kas neužrašyta, po kelių dešimtmečių gali būti prarasta.
Šešiasdešimt metų – tai ne skaičius
Šešiasdešimt metų – tai šešios dešimtys metų, per kurias pasaulis pasikeitė neatpažįstamai.
Pasikeitė valstybės.
Žlugo viena politinė sistema.
Atsikūrė nepriklausoma Lietuva.
Keitėsi tarptautinės sporto organizacijos.
Keitėsi pats kultūrizmas.
Keitėsi kartos.
O „Gintarinis prizas“ liko.
Todėl šiandien jo negalima matuoti vien medaliais, čempionų pavardėmis ar varžybų protokolais.
Jo tikrąjį mastą reikia matuoti žmonėmis, kuriuos jis subūrė.
Šalimis, su kuriomis užmezgė ryšius.
Tarptautiniais renginiais, kuriuos padėjo surengti.
Lietuvos vardu, kuris buvo nešamas į pasaulį.
Ir svarbiausia – tuo, kad Klaipėdoje gimusi kultūrizmo tradicija išgyveno laikmečių kaitą ir tapo tarptautinės sporto istorijos dalimi.
Pagrindinė išvada
Todėl 2027 metų 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras neturėtų būti suprantamas kaip gražus prisiminimas apie praeitį.
Tai nėra nostalgijos renginys.
Tai – istorinio tęstinumo renginys.
Jis turi parodyti, kad tai, kas buvo sukurta prieš dešimtmečius, šiandien gali būti ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
Ir čia slypi didžiausia „Gintarinio prizo“ vertė.
Jis išgyveno epochas.
Jis pergyveno politines sistemas.
Jis peržengė valstybės sienas.
Jis išaugo iš vieno miesto sporto renginio į tarptautinį reiškinį.
Todėl 2027 metų gegužę Klaipėdoje bus švenčiama ne tik 60 metų varžybų istorija.
Bus švenčiama Lietuvos sporto istorijos dalis.
Bus švenčiama Klaipėdos istorija.
Bus švenčiama žmonių, kurie dešimtmečiais kūrė šią tradiciją, istorija.
Ir bus žvelgiama į ateitį.
Nes tikroji tradicija nėra tai, kas liko praeityje.
Tikroji tradicija – tai tai, kas iš praeities pereina į ateitį.
O „Gintarinio prizo“ istorija dar tikrai nesibaigė.
2027-ieji turi tapti ne istorijos uždarymo, o naujo jos skyriaus pradžia.
2026 m. tarptautinės naujienos:
Lietuva stiprina tarptautinį bendradarbiavimą per sportą.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija oficialiai išreiškė palaikymą pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautinėms iniciatyvoms ir bendradarbiavimui, stiprinant Lietuvos ryšius su užsienio valstybėmis.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija šiandien vienija narius iš daugiau kaip 140 pasaulio šalių, atstovaujančių įvairiems žemynams. Federacijos tarptautinė veikla jau ne vienerius metus yra susijusi ne tik su kultūrizmo ir fitneso sporto plėtra, bet ir su Lietuvos vardo pristatymu tarptautinėje erdvėje.
Šiandien gautas oficialus Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos laiškas, kuriuo palaikomos federacijos iniciatyvos ir patvirtinamas bendradarbiavimas plėtojant Lietuvos tarptautinius ryšius.
Tai – svarbus įvertinimas federacijai, kurios tarptautinė veikla iš Lietuvos organizuojama jau daugiau kaip tris dešimtmečius.
Į Lietuvą atvyks pasaulio sporto bendruomenė
Artimiausiu metu Lietuvoje numatomi du ypač reikšmingi tarptautiniai WFF-WBBF renginiai.
2026 m. spalio 24–26 d. Neringoje vyks 37-asis pasaulio čempionatas. Trijų dienų tarptautinė programa bus surengta prestižiniuose Nidos „Agilos“ kultūros rūmuose. Į renginį kviečiami įvairių pasaulio šalių sportininkai, sporto organizacijų atstovai bei iškilūs visuomenės ir kultūros veikėjai.
Tuo tarpu 2027 m. gegužę Klaipėdoje planuojamas vienas seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo ir fitneso renginių – „Gintarinio prizo“ turnyras.
Abiem renginiams pradėta ruoštis dar 2025 metais. Numatyta ne tik sportinė programa, bet ir platus tarptautinis bendradarbiavimas, svečių priėmimas bei Lietuvos pristatymas užsienio šalių atstovams.
Tai reiškia, kad į Lietuvą bus kviečiama tarptautinė sporto bendruomenė, o Neringa ir Klaipėda taps svarbiais pasaulinės federacijos tarptautinės veiklos centrais.
Sportas – Lietuvos tarptautinio matomumo priemonė
WFF-WBBF ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos bendradarbiavimas tęsiasi nuo 1991 metų. Per šį laikotarpį būta ne vieno atvejo, kai sporto renginiai tapo galimybe Lietuvos vardą pristatyti pasauliui.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Gintarinio prizo“ penkiasdešimtmečio renginiai Klaipėdoje, kai, tarpininkaujant Užsienio reikalų ministerijai, pasaulinė televizijos kompanija CNN iš Klaipėdos parengė reportažą, pasiekusį milijardinę pasaulio auditoriją.
Šis pavyzdys rodo, kad tarptautinis sportas gali atlikti gerokai platesnį vaidmenį nei vien varžybų organizavimas. Per sportą pasauliui pristatomi miestai, šalys, jų kultūra, žmonės ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybės.
2026–2027 metų renginiai – nauja galimybė Lietuvai
Būsimas 37-asis pasaulio čempionatas Neringoje ir „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje gali tapti dar viena platforma, leidžiančia Lietuvos vardui pasiekti tarptautinę auditoriją.
Ypač svarbu tai, kad federacija vienija daugiau kaip 140 šalių. Todėl į Lietuvą atvykstantys sportininkai ir svečiai kartu tampa Lietuvos ambasadoriais savo valstybėse – jie išsiveža informaciją apie mūsų šalį, jos miestus ir čia vykstančius tarptautinius renginius.
Tai yra sporto diplomatijos praktinė reikšmė: tarptautinis sporto renginys tampa susitikimo vieta ne tik sportininkams, bet ir skirtingų valstybių žmonėms, organizacijoms bei visuomenėms.
Pagrindinė išvada
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos palaikymas rodo, kad tarptautinė sporto veikla gali būti svarbi Lietuvos užsienio ryšių ir šalies įvaizdžio stiprinimo dalis.
Per daugiau kaip 30 metų sukaupta WFF-WBBF tarptautinio bendradarbiavimo patirtis sudaro prielaidas ir toliau organizuoti Lietuvoje pasaulinio masto renginius.
2026 m. spalį Neringoje ir 2027 m. gegužę Klaipėdoje vyksiantys renginiai – tai ne tik sporto varžybos. Tai galimybė į Lietuvą pritraukti pasaulio sporto bendruomenę, stiprinti tarptautinius ryšius ir dar kartą parodyti pasauliui Lietuvą kaip šalį, gebančią organizuoti reikšmingus tarptautinius renginius.
WFF-WBBF federacija tikisi didelio Lietuvos visuomenės dėmesio ir palaikymo būsimiems tarptautiniams renginiams.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.
2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.
Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.
Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną
Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.
Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.
Edita tuomet sau pasakė:
„Ir aš taip noriu...“
Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.
Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.
„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis
Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.
1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.
Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.
Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.
Nauja federacija ir nauja sporto kryptis
1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.
Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.
Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.
1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas
Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.
Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.
Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.
Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.
Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.
Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.
Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu
Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.
Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.
Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.
Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.
Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Nuo čempionės – prie trenerės
Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.
Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.
Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.
Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.
Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.
„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė
Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.
„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.
Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.
Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.
O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.
Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti
Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.
Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.
Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.
Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.
Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.
1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.
O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje.
Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
2026 m. tarptautinės naujienos.
Lietuva stiprina tarptautinį sporto bendradarbiavimą: dėmesys Taivanui ir būsimiems WFF-WBBF renginiams.
2026 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje įvyko oficialus Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime aptartos Taivano delegacijos dalyvavimo galimybės Lietuvoje vyksiančiuose svarbiuose tarptautiniuose sporto renginiuose bei tolesnio Lietuvos ir Taivano bendradarbiavimo sporto srityje perspektyvos.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija šiuo metu intensyviai rengiasi dviem reikšmingiems tarptautiniams įvykiams Lietuvoje – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, kuris vyks 2026 m. spalio 24–26 d., ir 60-ajam istoriniam tarptautiniam „Gintarinio prizo“ turnyrui Klaipėdoje, numatomam 2027 m. gegužę.
Šių renginių tarptautinę reikšmę papildė rugpjūčio 27 dieną Vilniuje vykęs susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime dalyvavo Taivano ambasadoriaus pavaduotojas Elvie Wu ir ambasados pirmoji sekretorė Lee Chun-Chih.
Susitikimas vyko oficialiai palaikant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, o tai suteikia platesnį kontekstą federacijos plėtojamam tarptautiniam bendradarbiavimui.
Taivano delegacijos dalyvavimas – vienas svarbiausių susitikimo klausimų
Vienas pagrindinių pokalbio klausimų buvo galimybė oficialiai Taivano delegacijai dalyvauti artėjančiuose WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje.
Taivano sportininkų ir delegacijos dalyvavimas pasaulio čempionate Neringoje bei „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje galėtų tapti reikšmingu tolesnio tarptautinio sporto ryšių stiprinimo žingsniu.
Sportas šiuo atveju tampa ne tik varžybų, bet ir tarptautinio dialogo, žmonių ryšių bei institucinio bendradarbiavimo platforma. Būtent tarptautiniai čempionatai ir ilgametes tradicijas turintys turnyrai sudaro galimybę skirtingų šalių atstovams susitikti vienoje erdvėje ir plėtoti ilgalaikius ryšius.
Žvilgsnis – ir į 2027 metus
Susitikime aptartos ne tik artimiausios varžybos Lietuvoje. Kalbėta ir apie galimybę 2027 metais Taivane organizuoti stambų tarptautinį WFF-WBBF renginį – 52-ąjį tarptautinį „World Grand Prix“ turnyrą.
Tai rodo, kad bendradarbiavimo perspektyva nėra siejama vien su vienkartiniu Taivano delegacijos dalyvavimu Lietuvos renginiuose. Aptariama platesnė tarptautinio sporto renginių partnerystė, galinti apimti tiek Lietuvos, tiek Taivano sporto organizacijas ir sportininkus.
Lietuva – tarptautinių sporto renginių susitikimo vieta
Artėjant 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, Lietuva dar kartą išryškėja kaip šalis, kurioje susitinka skirtingų valstybių sporto bendruomenės.
Neringoje 2026 metų spalį vyksiantis pasaulio čempionatas ir 2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik sporto kalendoriaus įvykiai. Jie tampa tarptautinio bendradarbiavimo erdve, kurioje mezgasi nauji ryšiai tarp valstybių, federacijų, sportininkų ir sporto organizacijų.
Ypatingą reikšmę šiam procesui suteikia tai, kad kartu svarstomos ir naujos renginių geografijos kryptys – nuo Lietuvos iki Taivano.
Naujas etapas tarptautiniame bendradarbiavime
Rugpjūčio 27 dienos susitikimas Vilniuje leidžia kalbėti apie naują Lietuvos ir Taivano sportinio bendradarbiavimo etapą. Artimiausias praktinis žingsnis – Taivano delegacijos dalyvavimo galimybių derinimas WFF-WBBF renginiuose Lietuvoje, o tolesnė perspektyva – galimas 52-ojo „World Grand Prix“ turnyro organizavimas Taivane 2027 metais.
Tokiu būdu sportas tampa konkrečia ir praktiška tarptautinių ryšių stiprinimo priemone.
Svarbiausia šio susitikimo išvada – bendradarbiavimas neapsiriboja vienu renginiu. Formuojasi platesnė tarptautinių sporto kontaktų kryptis, kurios centre – Lietuva, Taivanas ir WFF-WBBF tarptautinių renginių tinklas.
Artimiausi mėnesiai parodys, kaip šie susitarimai ir aptartos galimybės bus įgyvendinti praktiškai. Tuo metu WFF-WBBF federacija tęsia pasirengimą vienam svarbiausių 2026 metų renginių – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje.
Pažvelkime į 2025 metus.
W.F.F. – W.B.B.F. tęsia veržimąsi į priekį
2025-ieji W.F.F. – W.B.B.F. buvo ne pažadų, o konkretaus darbo metai.
Kol dalis tarptautinio kultūrizmo praranda masiškumą, įtaką ir perspektyvą, mes ir toliau vystomės.
Mes neslepiame krizės.
Mes ją matome. Ir mes jai priešinamės.
Kultūrizmą ištiko krizė
Šiandien per daug organizacijų bando krizę pateikti kaip sėkmę.
Tačiau realybę lemia ne pareiškimai, o rezultatai.
Jeigu mažėja sportininkų skaičius, dingsta jaunimas, o varžybos tampa uždarais renginiais siauram profesionalų ratui – tai nėra vystymasis.
Tai krizė.
W.F.F. – W.B.B.F. pasirinko kitą kelią.
Mes plečiame sporto programą.
Kuriame naujas disciplinas.
Vystome vaikų ir masinį sportą.
Atveriame varžybas veteranams ir sportininkams su negalia.
Stipriname tarptautinį bendradarbiavimą.
Mes nesikabiname į senas schemas.
Mes kuriame naujas.
2025-ieji: faktai
2025 metais W.F.F. – W.B.B.F. surengė svarbiausias tarptautines varžybas:
• 58-ąjį „Amber Prix International“;
• 36-ąjį pasaulio čempionatą;
• 30-ąjį Europos čempionatą;
• 26-ąjį „Universe“.
Tai ne praeities muziejus.
Tai veikianti tarptautinė sporto sistema.
2025 metais taip pat įvyko tarptautinis teisėjų seminaras Klaipėdoje bei daugybė nacionalinių ir tarptautinių varžybų.
Dalyvių ir specialistų geografija toliau plečiasi.
Mes nesame praeities organizacija
W.F.F. – W.B.B.F. jau seniai peržengė tradicinio kultūrizmo ribas.
Dar 1995 metais pradėjome nuosekliai atskirti kultūrizmą ir fitnesą.
Šiandien šis sprendimas tapo dar akivaizdesnis.
Fitnesas turi egzistuoti kaip savarankiška oficiali sporto šaka.
Ji turi savo disciplinas.
Savo sportininkus.
Savo teisėjus.
Savo varžybas.
Savo tarptautinę perspektyvą.
2025 metais Lietuvoje buvo įregistruota „Lithuania Sport Fitness Federation“, paskelbusi apie prisijungimą prie Pasaulinio antidopingo kodekso WADA.
Mes remiame kryptį, kurioje nacionaliniai fitneso čempionatai vykdomi atskirai, užtikrinant visavertę sportinę ir antidopingo kontrolę.
Lietuvos kultūrizmo 60-metis
2025-ieji Lietuvai buvo ypatingi dar ir todėl, kad sukako 60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Gegužės 17 dieną Gargžduose surengtas iškilmingas Lietuvos kultūrizmo jubiliejus, skirtas 1965–2025 metų laikotarpiui. Renginį organizavo Viktoras Kura. Jame dalyvavo Seimo atstovai, politikai, sporto veteranai, įvairių organizacijų vadovai ir dabartiniai sportininkai.
Tai buvo svarbus susitikimas tarp skirtingų Lietuvos kultūrizmo kartų.
Sporto istorija nėra vien datos. Tai žmonės, jų darbai, pasiekimai, pergalės ir kartais labai sudėtingos sąlygos, kuriomis visa tai buvo pasiekta.
Tarptautiniu mastu nusipelniusiems sporto veteranams apdovanojimus įteikė Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentas Dr. Edmundas Daubaras.
Tokie jubiliejai leidžia ne tik prisiminti praeitį, bet ir perduoti ją jaunajai kartai.
50 metų „Lithuania Cup Open“
2025 metais sukako 50 metų turnyrui „Lithuania Cup Open“.
Taip pat sukako 50 metų istoriniam Čekoslovakijos sportininkų, vadovaujamų Vojtech Fiala, dalyvavimui IFBB Europos čempionate socialistinio draudimo laikotarpiu.
Tuomet Petr Stach tapo absoliučiu Europos čempionato nugalėtoju.
Tai ne tik sportinis rezultatas.
Tai Europos kultūrizmo istorijos dalis.
2027 metais sukaks 60 metų „Amber Prix International“.
Šiai datai jau ruošiamės.
Sporto istorija neturi būti pamiršta
2025 metais pasaulinė kultūrizmo bendruomenė atsisveikino su vienu iš Europos kultūrizmo pradininkų Valerijumi Koreškovu (1940–2025).
Vilnietis buvo ne tik sporto žmogus, bet ir žurnalistas, poetas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jo veikla ir apdovanojimai, tarp kurių buvo ir UNESCO diplomas, priklauso platesnei Europos kultūrizmo istorijai.
Atsisveikinimas su senosios kartos žmonėmis dar kartą primena, kad sporto istoriją būtina dokumentuoti.
Todėl archyvai, seni leidiniai, fotografijos, varžybų protokolai ir buvusių sportininkų prisiminimai tampa ne mažiau svarbūs nei dabartinės varžybos.
Informacinė įtaka
WFF.lt kelis mėnesius sulaukė apie 400 000 apsilankymų per mėnesį.
Mūsų medžiaga skelbiama įvairiomis kalbomis.
Mūsų straipsniai skaitomi.
Mūsų idėjos aptariamos.
Mūsų formatus naudoja kiti.
Tai rodo viena:
W.F.F. – W.B.B.F. ignoruoti neįmanoma.
Tarptautinė sistema vystosi
2025 metais Klaipėdoje įvyko tarptautinis teisėjų seminaras, kuriame dalyvavo specialistai iš Vokietijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Ukrainos.
Profesionalų teisėjų rengimą laikome vienu iš tarptautinio sporto pamatų.
Be objektyvaus teisėjavimo nėra pasitikėjimo.
Be pasitikėjimo nėra ateities.
Mes einame toliau
W.F.F. – W.B.B.F. toliau siekia tarptautinio pripažinimo.
Mes siekiame asocijuotos narystės Jungtinėse Tautose ir Tarptautiniame olimpiniame komitete.
Mes ir toliau siekiame tarptautinio fitneso, kaip savarankiškos oficialios sporto šakos, pripažinimo ir jo vystymo olimpine kryptimi.
Mes suprantame šio tikslo mastą.
Tačiau mūsų nedomina lengvos užduotys.
2025-ieji – tik dar vienas etapas
Mes neketiname teisintis prieš tuos, kurie netiki mūsų vystymusi.
Rezultatai kalba patys už save.
Kol vieni diskutuoja apie praeitį, mes kuriame ateitį.
Kol vieni mažina savo veiklą, mes ją plečiame.
Kol vieni bijo pokyčių, mes eksperimentuojame.
Kol vieni pamiršta istoriją, mes ją saugome.
W.F.F. – W.B.B.F. tęsia judėjimą pirmyn.
Ir sustoti neketina.
Istorija tęsiasi.
Dr. Edmundas Daubaras
W.F.F. – W.B.B.F. prezidentas
WFF-WBBF – nauji laikai, nauji žmonės, naujos galimybės.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija nestovi vietoje. Sportas keičiasi, kartu keičiasi ir žmonės, kurie kuria jo ateitį.
Apie WFF-WBBF federacijos naujoves ir nuolatinį siekį tobulėti rašome ne pirmą kartą. Jau tris dešimtmečius federacija ieško naujų sprendimų, eksperimentuoja, diegia naujoves ir stengiasi, kad tarptautinės varžybos būtų patrauklios tiek sportininkams, tiek žiūrovams.
Šiandien rezultatai akivaizdūs – pastaraisiais metais WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose dalyvauja 200–300 atletų iš įvairių pasaulio šalių. Kartu į federacijos veiklą ateina nauja talentingų organizatorių, trenerių ir teisėjų karta.
Viena iš jų – Alina Pelepko.
Sportininkės patirtis tapo pagrindu naujai veiklai
Prie pasaulinės WFF-WBBF federacijos veiklos prieš keletą metų prisijungusi Gargždų sporto klubo trenerė Alina Pelepko į tarptautinį sportą atėjo ne kaip atsitiktinis žmogus.
Jos pačios sportinė karjera prasidėjo vadovaujant treneriui Aleksui Stankui. Alina dalyvavo įvairiose varžybose ir netruko pasiekti aukštų rezultatų. 2003 metais ji tapo Lietuvos Respublikos čempione bei WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato bikini kategorijos nugalėtoja.
Sportininkės patirtis, sukauptos žinios ir meilė sportui vėliau natūraliai peraugo į trenerės bei organizatorės veiklą.
Didelę reikšmę naujam Alinos veiklos etapui turėjo federacijos generalinės sekretorės Ugnės Raudytės-Daubarienės paskatinimas.
Nuo 2024 metų Alina Pelepko vadovauja pasaulinės WFF-WBBF federacijos fitneso modelių ir bikini pogrupių skyriui.
Šiandien ji ne tik eina atsakingas pareigas federacijoje, bet ir aktyviai dirba su sportininkėmis. Alina rengia Lietuvos ir Latvijos atletus tarptautinėms varžyboms, skaito paskaitas seminaruose, veda praktinius užsiėmimus, dalijasi savo sportine ir trenerės patirtimi.
Jos darbo rezultatai jau matomi tarptautinėje arenoje – Alinos auklėtinės pasaulio ir Europos čempionatuose iškovojo aukštas vietas.
Federacijos laukia svarbūs renginiai
WFF-WBBF gyvenimas nestovi vietoje ir artimiausiu metu laukia svarbūs įvykiai.
Jau artėja 37-asis WFF-WBBF pasaulio čempionatas Nidoje, kuris vyks kartu su 3-ąja Neringos mero taure. Prestižinės varžybos bus surengtos Nidos „Agila“ kultūros rūmuose.
Renginių išvakarėse, rugsėjo 27 dieną Klaipėdoje, vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras.
O 2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai bus paminėtas ypatingas jubiliejus – vieno seniausių pasaulyje mūsų sporto šakos turnyrų „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Tai dar vienas įrodymas, kad WFF-WBBF istorija yra tęsiama ne tik prisimenant praeitį, bet ir kuriant ateitį.
Nauja karta – federacijos ateitis
Alinos Pelepko pavyzdys gerai parodo, kaip sporte viena karta perduoda patirtį kitai. Sportininkė tampa trenere, trenerė – tarptautinės veiklos dalyve, o sukauptos žinios perduodamos naujiems atletams.
Būtent tokie žmonės šiandien ir kuria WFF-WBBF federacijos ateitį.
Nauji laikai. Naujos idėjos. Nauji talentai. Ir vis dar tas pats noras žengti pirmyn.
Linkime Alinai Pelepko sėkmės, stiprybės ir naujų pergalių – tiek asmeniniame kelyje, tiek ugdant naują Lietuvos ir tarptautinio sporto čempionų kartą.
Žengti pirmyn – vadinasi, nebijoti keistis. WFF-WBBF tai daro jau tris dešimtmečius.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
EDMUNDAS REPŠYS.
Buvęs sunkiaatletis, Lietuvos nacionalinis kultūrizmo čempionas ir Klaipėdos „Gintaro klubo“ kultūristas Edmundas Repšys 1986–1995 metais dalyvavo vienuolikoje įvairaus lygio N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. kultūrizmo varžybų.
Vienais reikšmingiausių jo sportinės karjeros pasiekimų tapo pergalės savo kategorijoje 1990 ir 1991 metų tarptautiniame „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) turnyre, vykusiame Klaipėdoje.
Edmundo Repšio sportinė veikla yra susijusi su reikšmingu Klaipėdos kultūrizmo istorijos laikotarpiu, kai „Gintarinio prizo“ turnyras buvo vienas svarbiausių tarptautinių kultūrizmo renginių socialistiniame pasaulyje.
2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“
Klaipėda, 2008 m.
2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.
Edmundas Daubaras įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą
2008 metais “Gintarinio prizo” keturiasdešimtmečio proga Vilniuje vykusio Pasaulinės WFF–WBBF federacijos „Universe“ turnyro metu Danijos atstovai oficialiu raštu informavo, kad Edmundas Daubaras buvo įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą (Hall of Fame of the Kingdom of Denmark). Šis tarptautinis apdovanojimas kasmet skiriamas asmenybei, nusipelniusiai tarptautinio sportinio bendradarbiavimo plėtrai.
Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbignievu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jeržis Gotovskis inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.
Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.
Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.
“Gintarinis prizas”
„Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.
Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.
Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.
2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.
Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.
Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.
Rezultatai
(tik pirmos trys vietos)
VAIKŲ „FIT-KIDS“ POGRUPIS
Merginos iki 8 metų
1. Marcelina Porožinska (Lenkija)
2. Maja Dembovska (Lenkija)
3. Karolina Mlot (Lenkija)
Merginos iki 10 metų
1. Nikola Šidlovska (Lenkija)
2. Natalija Janta (Lenkija)
3. Ugnė Klumbytė (Klaipėda)
Merginos iki 12 metų
1. Klaudija Korpan (Lenkija)
2. Paulina Roclavska (Lenkija)
3. Aleksandra Dudakova (Slovakija)
Merginos iki 14 metų
1. Miriama Žigalova (Slovakija)
2. Stanislava Dolinska (Slovakija)
3. Katerina Bezrodna (Ukraina)
Merginos iki 16 metų
1. Joana Kviatkovska (Lenkija)
2. Oksana Diduch (Ukraina)
3. Silvija Kačmarek (Lenkija)
Berniukai iki 10 metų
1. Antonas Florija (Vilnius)
Berniukai iki 14 metų
1. Dmytro Girya (Ukraina)
AEROBINIS FITNESAS
Iki 18 metų
1. Anita Bekus (Lenkija)
2. Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda)
3. Marta Noska (Lenkija)
Iki 21 metų
1. Alina Olefirenko (Ukraina)
2. Agata Čerkavska (Lenkija)
3. Darija Šumarova (Ukraina)
Suaugusiosios. I kategorija
1. Natalija Bočian (Lenkija)
2. Ivana Sokolova (Slovakija)
3. Jelena Tarasova (Rusijos Federacija)
Suaugusiosios. II kategorija
1. Marija Deksne (Latvija)
2. Irina Nikitina (Klaipėda)
3. Vilma Asijavičienė (Marijampolė)
Vyrai
1. Andrius Smaguris (Vilnius)
2. Michailas Glazunovas (Rusijos Federacija)
3. Piotras Grinevičius (Baltarusija)
Veteranės
1. Erszebet Herczog (Vengrija)
2. Jelena Odencova (Ukraina)
3. Svetlana Galkina (Rusijos Federacija)
NEĮGALIŲJŲ SPORTININKŲ POGRUPIS
Vežimėlių kategorija
1. Petaras Milenkovičius (Serbija)
2. Artūras Krutulis (Marijampolė)
3. Genadijus Zametaškinas (Kaunas)
Bendro neįgalumo kategorija
1. Nikolajus Mironovas (Vilnius)
FITNESO MODELIAI
I kategorija
1. Lenka Makova (Slovakija)
2. Aušra Tasiukevičiūtė (Kaunas)
3. Veronika Krajevska (Lenkija)
II kategorija
1. Roberta Burokaitė (Kaunas)
2. Ksenija Dunderski (Serbija)
3. Justė Matulytė (Kaunas)
III kategorija
1. Eva Martinkova (Slovakija)
2. Jadvyga Križanovska (Latvija)
3. Silvija Kočmarek (Lenkija)
IV kategorija
1. Rita Elksninia (Latvija)
2. Aleksandra Sizonova (Klaipėda)
3. Veronika Juhaševa (Slovakija)
MOTERŲ SPORTINIS FITNESAS
Jaunės iki 16 metų
1. Brigita Večerskaitė (Palanga)
2. Vaida Grėbliauskaitė (Kaunas)
3. Aleksandra Ivanova (Bulgarija)
Jaunės iki 18 metų
1. Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda)
2. Justė Matulytė (Kaunas)
3. Anita Bekus (Lenkija)
Jaunimas iki 21 metų
1. Zita Satkauskaitė (Telšiai)
2. Alina Olefirenko (Ukraina)
3. Lenka Makova (Slovakija)
Suaugusiosios. I kategorija
1. Oksana Rumianceva (Rusijos Federacija)
2. Nataša Maksimovič (Serbija)
3. Nora Loranen (Suomija)
Suaugusiosios. II kategorija
1. Oksana Usačiova (Rusijos Federacija)
2. Kristina Šerkšnaitė (Kaunas)
3. Tatjana Dudneva (Rusijos Federacija)
Suaugusiosios. III kategorija
1. Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
2. Irina Pateškina (Rusijos Federacija)
3. Kirsi Marika Tuominen (Suomija)
Suaugusiosios. IV kategorija
1. Monika De Jesus Bolanos (Meksika)
2. Odeta Vaišnorienė (Vilnius)
3. Natalija Lysenko (Ukraina)
Suaugusiosios. V kategorija
1. Ilona Kokoš (Vilnius)
2. Irina Fedoruk (Baltarusija)
3. Andrea Koflach (Austrija)
VYRŲ SPORTINIS FITNESAS
Jauniai iki 16 metų
1. Rokas Kasperavičius (Kaunas)
2. Deividas Savickas (Vilnius)
3. Valdas Mišeikis (Klaipėda)
Jauniai iki 18 metų
1. Edgaras Linortas (Kaunas)
2. Tadas Tumbortas (Kaunas)
3. Lukas Palaga (Slovakija)
Jaunimas iki 21 metų
1. Erikas Tothas (Slovakija)
2. Deividas Ignatavičius (Vilnius)
3. Mantas Stankevičius (Kaunas)
Suaugusieji. I kategorija
1. Antonas Ježovas (Rusijos Federacija)
2. Aleksejus Čigarovas (Rusijos Federacija)
3. Artūras Sinickis (Vilnius)
Suaugusieji. II kategorija
1. Vadimas Guščinas (Rusijos Federacija)
2. Juka-Peka Nousianenas (Suomija)
3. Denisas Gladkijus (Latvija)
Suaugusieji. III kategorija
1. Leonidas Filatovas (Rusijos Federacija)
2. Romanas Polšinas (Estija)
3. Dmytro Strelnikovas (Ukraina)
Suaugusieji. IV kategorija
1. Darius Bukšnaitis (Šakiai)
2. Davydas Tuchtajevas (Rusijos Federacija)
3. Nikolaos Janakis (Graikija)
Suaugusieji. V kategorija
1. Arvydas Mišeikis (Klaipėda)
2. Sergejus Kiriuchinas (Vilnius)
3. Predragas Miloševičius (Serbija)
Suaugusieji. VI kategorija
1. Vladimiras Poliakovas (Rusijos Federacija)
2. Normundsas Juransas (Latvija)
3. Eduardas Larinas (Rusijos Federacija)
Suaugusieji. VII kategorija
1. Vitalijus Kuzmyčius (Vilnius)
2. Aleksandras Ševcovas (Estija)
3. Aleksejus Tarasovas (Rusijos Federacija)
ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI
Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)
PASAULIO SPORTO ISTORIJA.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO LIETUVOJE.
WFF-WBBF RENGINIŲ GEOGRAFIJA, TRADICIJA IR ISTORINĖ REIKŠMĖ.
AR DAR KURI SPORTO ORGANIZACIJA LIETUVOJE GALI PRILYGTI TOKIAM MASTUI?
Yra sporto renginių, kurie praeina.
Yra čempionatų, kurie įrašomi į protokolus.
Yra pergalių, kurios lieka statistikoje.
Tačiau yra ir tradicijos, kurios išgyvena kartas.
Būtent tokia tradicija šiandien galima vadinti WFF-WBBF istoriją Lietuvoje.
Tai istorija, kuri matuojama ne vien metais. Ji matuojama dešimtmečiais, tarptautiniais čempionatais, šimtais renginių, dešimtimis Lietuvos miestų, tūkstančiais sportininkų ir pasauliniu geografiniu mastu.
2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai minėsime ypatingą datą – vienų iš trijų seniausių tradicinių tarptautinių varžybų pasaulyje „Gintarinio prizo“ 60-metį.
Šešiasdešimt metų.
Šis skaičius savaime yra istorinis.
Per tokį laikotarpį pasikeičia ištisos sportininkų kartos, keičiasi valstybės, politinės sistemos, sporto infrastruktūra, informacijos priemonės ir pats pasaulis.
Tačiau kai kurios sporto tradicijos išlieka.
„Gintarinio prizo“ tradicija išliko.
Ir ji šiandien gyva.
NIDA – DAR VIENAS PUSLAPIS PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks jau 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Tai nėra tik dar vienas sporto kalendoriaus įrašas.
Tai – dar vienas ilgos tarptautinės tradicijos etapas, kai pasaulio sporto bendruomenė susitinka Lietuvoje.
Nida taps vieta, kurioje susijungs sportas, tarptautiškumas ir Lietuvos pajūrio aplinka.
Tačiau šio renginio reikšmę reikia vertinti platesniame istoriniame kontekste.
Už 37-ojo pasaulio čempionato slypi dešimtmečiai organizacinės patirties.
Už kiekvieno čempionato slypi žmonės.
Už kiekvieno tarptautinio renginio – sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai, partneriai ir miestai.
O už viso to – tradicija.
60 METŲ – KAI SPORTAS TAMPA ISTORIJA
Per šešis veiklos dešimtmečius įvairiais juridiniais statusais veikusi ir veikianti Pasaulinė WFF-WBBF federacija organizavo ir organizuoja šimtus tarptautinių bei nacionalinių sporto renginių įvairiose pasaulio šalyse.
Šiandien federacija vienija narius iš 141 šalies, atstovaujančios visiems pasaulio žemynams.
Tai – tarptautinės organizacijos mastas.
Tačiau ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per minėtą laikotarpį Lietuvoje WFF-WBBF organizavo daugiau kaip 100 įvairaus lygio renginių.
Pasaulio čempionatus.
Europos čempionatus.
„Gintarinio prizo“ turnyrus.
„Universe“ varžybas.
Tarptautines ir nacionalines varžybas.
Šimtai renginių per šešis dešimtmečius – tai ne vien kiekybinis rodiklis.
Tai nuoseklaus darbo įrodymas.
LIETUVA, TAPUSI TARPTAUTINIO SPORTO ŽEMĖLAPIU
Dar įspūdingiau ši istorija atsiskleidžia pažvelgus į renginių geografiją.
WFF-WBBF varžybos ne kartą vyko:
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Palangoje, Kretingoje, Mažeikiuose, Ukmergėje, Kėdainiuose, Kaišiadoryse, Nidoje, Šilutėje, Trakuose, Vilkaviškyje, Zarasuose, Ignalinoje, Raudondvaryje, Kazlų Rūdoje ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose.
Sostinė.
Didieji miestai.
Kurortai.
Regionų centrai.
Mažesni Lietuvos miestai.
Tai ne atsitiktinis taškų rinkinys žemėlapyje.
Tai – šešių dešimtmečių sporto geografija.
Ji rodo, kad tarptautinis sportas Lietuvoje buvo ir yra kuriamas ne vien vienoje sostinės ar didmiesčio erdvėje.
Jis keliavo per visą šalį.
Iš miesto į miestą.
Iš regiono į regioną.
Iš vienos kartos į kitą.
Ir kartu su sportininkais į Lietuvos miestus keliavo pasaulis.
TARPTAUTINIS SPORTAS UŽ DIDŽIŲJŲ ARENŲ RIBŲ
Šioje istorijoje ypač svarbus vienas aspektas.
Tarptautinio sporto renginys nėra vien varžybų salė.
Tai – miesto, regiono ir valstybės reprezentacija.
Kai į Lietuvos miestą atvyksta sportininkai iš užsienio, čia susitinka skirtingos kultūros, sporto tradicijos ir žmonės.
Todėl kiekvienas tarptautinis čempionatas tampa ne tik sporto, bet ir Lietuvos pristatymo pasauliui įvykiu.
WFF-WBBF renginių geografija rodo, kad šis procesas Lietuvoje vyko dešimtmečius.
Bendradarbiauta su aukščiausiomis Lietuvos valstybės institucijomis, savivaldybių vadovais, merais ir vietos organizacijomis.
Tai reiškia, kad tarptautinis sportas buvo ne uždaras reiškinys.
Jis buvo integruotas į Lietuvos miestų ir regionų gyvenimą.
NUO KLAIPĖDOS IKI NIDOS – NUO LIETUVOS IKI PASAULIO
Šiandien ypač simboliška kalbėti apie Klaipėdą ir Nidą.
Klaipėdoje 2027 metais bus minimas „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Nidoje 2026 metais vyks 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Du Lietuvos pajūrio taškai.
Du svarbūs tarptautinės sporto istorijos akcentai.
Ir tarp jų – šeši dešimtmečiai.
Tai primena, kad sporto tradicija nėra muziejinis eksponatas.
Ji nėra praeitis, uždaryta archyvuose.
Tikra tradicija gyvena tol, kol ji tęsiama.
KĄ SAKO SKAIČIAI?
Kartais istorijai užtenka kelių skaičių.
60 metų – „Gintarinio prizo“ tradicijos.
37 pasaulio čempionatai – ilgametės pasaulinės varžybų tradicijos liudijimas.
Daugiau kaip 100 renginių Lietuvoje – tarptautinio ir nacionalinio sporto veiklos mastas.
141 šalis – dabartinis federacijos tarptautinis geografijos mastas.
Visi pasaulio žemynai – organizacijos tarptautiškumo dimensija.
Dešimtys Lietuvos miestų ir rajonų – renginių geografija mūsų šalyje.
Tačiau skaičiai yra tik pradžia.
Už kiekvieno skaičiaus slypi žmonės.
Už kiekvieno renginio – istorija.
Už kiekvieno medalio – sportininko darbas.
Už kiekvieno čempionato – organizatorių atsakomybė.
O už šešių dešimtmečių – kartų tęstinumas.
AR LIETUVOJE YRA KAM PRILYGTI?
Todėl šiandien verta užduoti klausimą, kuris nėra nei retorinis triukas, nei vien reklaminė frazė.
Ar dar kuri sporto organizacija Lietuvoje gali parodyti šešių dešimtmečių tarptautinių tradicijų tęstinumą, daugiau kaip šimtą įvairaus lygio renginių mūsų šalyje, pasaulio ir Europos čempionatų istoriją, tokią plačią Lietuvos miestų geografiją ir tarptautinį atstovavimą 141 pasaulio šalyje?
Atsakymo į šį klausimą nereikia ieškoti vien žodžiuose.
Atsakymą galima rasti istorijoje.
Archyvuose.
Varžybų protokoluose.
Nuotraukose.
Sportininkų prisiminimuose.
Miestuose, kuriuose vyko varžybos.
Ir žmonėse, kurie šią tradiciją kūrė bei tęsė.
ISTORIJA, KURI TĘSIASI
Sporto pasaulyje yra daugybė organizacijų.
Yra daug čempionatų.
Yra daugybė turnyrų.
Tačiau ne kiekvienai sporto organizacijai suteikiama galimybė pažvelgti atgal ir pasakyti:
„Mes buvome čia prieš šešis dešimtmečius. Mes esame čia šiandien. Ir mes planuojame būti čia rytoj.“
Tai ir yra tikrosios sporto tradicijos esmė.
Ne vien praeitis.
Tęstinumas.
Ne vien istorija.
Ateitis.
2027 metų gegužę Klaipėda taps vieta, kurioje bus pagerbta „Gintarinio prizo“ 60 metų istorija.
2026 metų spalį Nida taps dar vienu pasaulio sporto susitikimo tašku.
O visa Lietuvos WFF-WBBF renginių geografija primena vieną paprastą, bet labai svarbią tiesą:
tarptautinio sporto istorija Lietuvoje buvo kuriama ne vien sostinėje ir ne vien didžiosiose arenose. Ji buvo kuriama visoje Lietuvoje.
Nuo Vilniaus iki Klaipėdos.
Nuo Kauno iki Panevėžio.
Nuo Palangos iki Nidos.
Nuo didžiųjų miestų iki mažesnių Lietuvos regionų.
Per dešimtmečius.
Per kartas.
Per šimtus renginių.
TAI – NE VIEN SPORTO ISTORIJA
Tai Lietuvos sporto istorijos dalis.
Tai tarptautinio bendradarbiavimo istorija.
Tai žmonių, kurie dešimtmečius dirbo dėl sporto, istorija.
Tai Lietuvos miestų, kurie priėmė pasaulio sportininkus, istorija.
Tai tradicija, kuri iš Lietuvos keliavo į pasaulį ir iš pasaulio sugrįždavo į Lietuvą.
Todėl 60 metų „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien jubiliejus.
Tai – šešių dešimtmečių liudijimas, kad sporto tradicija gali tapti istorija.
O istorija tampa tikra tada, kai ji ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
60 METŲ.
37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.
DAUGIAU KAIP 100 RENGINIŲ LIETUVOJE.
141 ŠALIS.
VISI PASAULIO ŽEMYNAI.
DEŠIMTYS LIETUVOS MIESTŲ.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO.
WFF-WBBF ISTORIJA TĘSIASI.
JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.
JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.
1976-ieji. Sovietų Lietuva.
Kultūrizmas uždraustas.
Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.
Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.
Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.
Viešas varžybas.
Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.
Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.
NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.
Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.
Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.
Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.
1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.
Sportininkai norėjo treniruotis.
Norėjo varžytis.
Norėjo parodyti, ką pasiekė.
O sistema sakė – negalima.
Atsakymas buvo paprastas:
„Varžybos vis tiek įvyks.“
Ir jos vyko.
Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.
Tačiau tuo istorija nesibaigė.
Ji tik prasidėjo.
1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ
Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.
1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.
Ne į sporto klubą.
Ne į laikraščio redakciją.
Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.
Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.
Tiesiai.
Be tarpininkų.
Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.
Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:
žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.
PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.
Laikas pakeitė pasaulį.
Sovietų Sąjungos nebeliko.
Geležinė uždanga sugriuvo.
Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.
O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.
Vatikaną.
2011-IEJI. VATIKANAS.
Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.
Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.
Apie draudimus.
Apie pirmąsias varžybas.
Apie peticiją Maskvai.
Apie Edmundo Daubaro veiklą.
Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.
Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.
Dar daugiau.
Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.
Nuo draudimo – iki palaiminimo.
Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?
60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.
Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.
Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.
Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.
Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.
Ne laisvoje valstybėje.
Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.
Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.
Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.
NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.
Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.
Už rekordus.
Už čempionų titulus.
Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.
Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.
1976–1977 – nelegalios varžybos.
1978 – peticija Maskvai.
2011 – Vatikanas.
Popiežiaus Benedikto XVI medalis.
Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.
Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.
Štai toks kelias.
Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:
KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.
Ir istorija tai išsaugojo.
60 METŲ PASAULIO SPORTO ISTORIJOS:
LIETUVA – SVARBI WFF-WBBF KELIO DALIS.
Nuo „Gintarinio prizo“ iki pasaulio čempionatų – dešimtmečiais Lietuvoje kūrėsi tarptautinio sporto istorija.
Šeši dešimtmečiai – tai ne vien laiko tarpas. Tai žmonės, kartos, tradicijos, varžybos, pergalės, susitikimai ir istorijos, kurios išlieka gerokai ilgiau nei vienas sporto renginys.
Artėjant 60 metų WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos sukakčiai, galima drąsiai teigti, kad reikšmingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per daugiau kaip pusę amžiaus mūsų šalyje surengta daugiau kaip 100 tarptautinių WFF-WBBF renginių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Šilutėje, Vilkaviškyje ir Nidoje vyko pasaulio bei Europos čempionatai, tarptautiniai „Gintarinio prizo“ ir „Universe“ turnyrai bei kitos aukšto lygio tarptautinės varžybos.
Į Lietuvą įvairiais dešimtmečiais atvykdavo sportininkai ir delegacijos iš Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos. Šiandien WFF-WBBF federacijai atstovauja 141 pasaulio valstybė, apimanti visus pasaulio žemynus.
Lietuva – tarptautinių susitikimų vieta
WFF-WBBF renginiai Lietuvoje tapo daugiau nei vien sporto varžybomis. Jie tapo vieta, kur susitikdavo skirtingų šalių sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai ir sporto visuomenės atstovai.
Per ilgus metus Lietuvoje viešėjo delegacijos iš daugelio Europos valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Portugalijos, Belgijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių.
Tačiau tarptautinė renginių geografija tuo neapsiribojo.
Į Lietuvą atvyko sportininkai iš Pietų Afrikos Respublikos, Alžyro, Nigerijos, Mozambiko, Egipto, Pietų Amerikos valstybių – Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Paragvajaus, Venesuelos, taip pat iš JAV, Kanados, Meksikos ir Australijos.
Ypatingai platus buvo Azijos šalių atstovavimas. Lietuvos varžybose dalyvavo Japonijos, Malaizijos, Tailando, Irano, Izraelio, Sirijos, Indijos, Pakistano, Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano ir kitų šalių sportininkai.
Tokie skaičiai ir tokia geografija šiandien leidžia pažvelgti į Lietuvos sporto istoriją kitu kampu. Maža šalis prie Baltijos jūros dešimtmečiais tapo tarptautinių sporto susitikimų vieta, į kurią keliaudavo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių.
Sportas, kuris jungė žmones
Didžiųjų tarptautinių renginių istorijoje svarbus buvo ne tik sportinis rezultatas. Ne mažiau svarbūs buvo žmonių susitikimai, tarptautiniai ryšiai ir bendros patirtys.
Daugelio užsienio delegacijų vadovai ne kartą buvo iškilmingai priimti Lietuvos Respublikos Seime. WFF-WBBF renginių dalyviai taip pat dalyvavo tarptautinėse spaudos konferencijose naujienų agentūroje ELTA.
Daug svarbių tarptautinių renginių buvo remiami ir finansuojami Lietuvos Respublikos institucijų. Tai buvo reikšmingas valstybės dėmesio tarptautiniam sportui ženklas ir galimybė Lietuvai dar plačiau pristatyti save pasaulio sporto bendruomenei.
Per dešimtmečius užmegzti tarptautiniai ryšiai nenutrūko. Priešingai – jie tapo pagrindu naujiems renginiams, naujoms sporto kartoms ir naujiems tarptautinio bendradarbiavimo projektams.
„Gintarinio prizo“ istorija
Ypatingą vietą šioje istorijoje užima „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai ne vien sporto varžybų pavadinimas. Per daugelį metų „Gintarinis prizas“ tapo tradicija ir Lietuvos sporto istorijos dalimi, žinoma daugelyje pasaulio šalių.
2027 metų gegužę Klaipėdoje bus iškilmingai minimos 60-osios „Gintarinio prizo“ turnyro metinės.
Tai bus simboliška proga prisiminti žmones, kurie kūrė šio turnyro istoriją, sportininkus, kurie ant scenos ir varžybų aikštelėse siekė pergalių, trenerius, teisėjus ir organizatorius, daugelį metų puoselėjusius šią tradiciją.
Šešiasdešimt metų – tai jau legenda, perduodama iš kartos į kartą.
Naujas istorijos puslapis – Nidoje
Tačiau istorija nėra vien prisiminimai. Ji tęsiasi šiandien.
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks 37-asis profesionalų ir mėgėjų pasaulio čempionatas.
Tai bus dar vienas svarbus tarptautinis renginys Lietuvos sporto istorijoje, į mūsų šalį vėl sukviesiantis sportininkus ir delegacijas iš įvairių pasaulio valstybių.
O 2027 metais Klaipėdoje vyksiantis jubiliejinis „Gintarinio prizo“ minėjimas taps dar viena proga pažvelgti į nueitą kelią ir kartu į ateitį.
Istorija, kuri tęsiasi
Per šešis dešimtmečius keitėsi valstybės, miestai, sportininkų kartos ir pats pasaulis. Tačiau išliko svarbiausia – noras varžytis, siekti aukščiausių rezultatų, susitikti ir bendrauti.
Šiandien, kai WFF-WBBF federacijos veikla apima 141 pasaulio valstybę, Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje yra akivaizdus.
Daugiau kaip 100 tarptautinių renginių Lietuvoje – tai daugiau nei statistika.
Tai tūkstančiai sportininkų, šimtai delegacijų, dešimtys valstybių, daugybė varžybų ir šeši dešimtmečiai sukauptos patirties.
Tai istorija, kuri buvo kuriama ne vien rezultatais ir medaliais. Ji buvo kuriama žmonėmis.
Ir ši istorija dar nesibaigia.
2026 metų pasaulio čempionatas Nidoje ir 2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio jubiliejus Klaipėdoje taps naujais šios ilgos istorijos puslapiais.
Po šešių dešimtmečių kelias tęsiasi.
Lietuva ir toliau lieka pasaulio sporto istorijos dalimi.
Kai „Gintarinis prizas“ turėjo slėptis:
Klaipėdos kultūrizmo proveržio istorija.
Kultūrizmas buvo uždraustas. Klubų oficialiai nebuvo. Varžybos galėjo baigtis nemalonumais. Tačiau Klaipėdoje sportininkai nesustojo. Jie treniravosi bombų slėptuvėje, varžėsi kalėjimo rūsyje, rinkosi mokyklų salėse ir galiausiai išėjo į viešumą. Taip vienas atkakliausių Lietuvos kultūrizmo judėjimų išsaugojo ir pratęsė „Gintarinio prizo“ tradiciją.
Šiandien, artėjant vienų seniausių tradicinių kultūrizmo varžybų pasaulyje – „Gintarinio prizo“ – 60-mečiui, sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis šis turnyras išliko. Šiandien „Gintarinis prizas“ siejamas su scena, sportininkais, teisėjais, žiūrovais ir tarptautiniu kultūrizmu. Tačiau buvo laikas, kai vien noras treniruotis jau reiškė tam tikrą iššūkį sistemai. Kultūrizmas socialistinėse šalyse buvo uždraustas. Oficialiai jis turėjo išnykti. Klaipėdoje jis neišnyko. Jis nusileido į požemį.
Pradžia – dar prieš draudimą
Kultūrizmo pradžią Klaipėdoje padėjo Antanas Jonuškutis. Politechnikumo patalpose jis įsteigė sporto klubą ir tapo pirmųjų keturių „Gintarinio prizo“ turnyrų – 1967, 1968, 1969 ir 1970 metais – organizatoriumi. Tai buvo laikai, kai kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į Lietuvos sporto gyvenimą. Atsirado pirmieji klubai, pirmieji sportininkai ir pirmosios varžybos. Tačiau kartu augo ir konkurencija.
1970 metais Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos ir visiškai nusišalino nuo kultūrizmo. Klaipėdoje kurį laiką neliko vieno aiškaus centro. Sportininkai treniravosi kas kur ir kaip kas išmanė. Tačiau tai buvo tik tyla prieš audrą.
Bombų slėptuvė tampa kultūrizmo klubu
1971-ieji Klaipėdos kultūrizmo istorijoje tapo lūžio metais.
Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausiusioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Taip atsirado klubas „Gintaras“. Pati vieta šiandien skamba beveik neįtikėtinai. Bombų slėptuvė – vieta, skirta žmonėms slėptis nuo karo pavojų – tapo vieta, kurioje jaunimas kūrė savo sportinę ateitį. „Gintaras“ greitai tapo pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Tai jau buvo ne pavieniai sportininkai. Tai buvo bendruomenė. Ir ši bendruomenė netrukus turėjo susidurti su draudimu.
Kai sportas tapo pogrindinis
Kultūrizmo draudimas pakeitė viską.
Oficialių klubų veikla tapo neįmanoma, o varžybos – nelegalios. Sportininkams teko rinktis: atsisakyti mėgstamo sporto arba tęsti treniruotes nepaisant aplinkybių. Klaipėdiečiai pasirinko antrąjį kelią. Treniruotės nesustojo. Jos persikėlė į vietas, apie kurias nereikėjo garsiai pasakoti.
1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas. Kalėjimo rūsys tapo varžybų sale. Tą dieną sportininkai į sceną lipo žinodami, kad jų užsiėmimas oficialiai draudžiamas. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas. Šie rezultatai svarbūs ne tik todėl, kad kažkas laimėjo. Svarbiausia buvo tai, kad varžybos apskritai įvyko.
46 sportininkai prieš draudimą
Tais pačiais 1973 metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Į jas susirinko 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Draudimas galėjo uždaryti klubus, tačiau negalėjo taip lengvai sunaikinti žmonių tarpusavio ryšių. Sportininkai ieškojo vieni kitų. Susitikdavo. Treniravosi. Varžėsi. Taip buvo išsaugota ne tik sportinė forma, bet ir Lietuvos kultūrizmo bendruomenė.
„Gintarinis prizas“ grįžta į Klaipėdą
1974 metais „Gintaro“ klube, toje pačioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje, buvo surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras. Jame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybos buvo visavertės. Sportininkai atliko jėgos pratimus, demonstravo privalomąsias pozas ir rengė laisvąją programą. Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiaisiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius. Tačiau už protokolų eilučių slypėjo kur kas daugiau. Kiekviena tokia pergalė buvo įrodymas, kad draudimas sporto nesunaikino.
Mokyklos salė
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras persikėlė į vieną iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Į varžybas atvyko sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis. Geografija plėtėsi. Klaipėda nebebuvo vienintelis taškas. Kultūrizmo judėjimas jungė skirtingus miestus ir skirtingas sportininkų kartas.
Rizikingas žingsnis Telšiuose
1976 metais Edmundas Daubaras žengė dar vieną žingsnį.
„Gintarinio prizo“ turnyrą kartu su „Žemaitijos taure“ jis organizavo Telšiuose. Jėgos rungtis vyko vienoje miesto mokyklų, o kūno demonstravimo dalis – Telšių miesto kultūros rūmuose. Čia istorija tampa ypač įdomi. Kultūrizmas vis dar buvo uždraustas. Tačiau sportininkai turėjo pasirodyti viešai. Edmundas Daubaras rizikavo. Jam pavyko įtikinti kultūros rūmų administraciją, kad renginys nėra nusižengimas. Negana to, kultūros rūmai renginį išreklamavo miesto gyventojams. Ir tada nutiko tai, ko galbūt buvo galima tikėtis mažiausiai. Į salę susirinko žmonės. Salė buvo pilna. Kultūrizmas, kurį buvo bandoma nustumti į pogrindį, vienam vakarui tapo viešu reginiu. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Jaunių pogrupių kategorijose nugalėjo Rimas Apulskis, Stasys Stanius ir Rimas Česaitis. Jaunimo kategorijose – Antanas Bašermanas, Aimontas Dolgichas ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Valentinas Vandys ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais tapo Rimas Apulskis, Evaldas Šorius ir Rišardas Krinickis. Varžybos praėjo sklandžiai. Neįvyko nieko, ko buvo galima baimintis. Ir tai pakeitė Edmundo Daubaro požiūrį į tai, kas įmanoma.
1977-ieji: durys atsiveria
Po Telšių Edmundas Daubaras įsidrąsino dar labiau.
Tarpininkaujant jo tėvui Vytautui Daubarui, 1977 metais „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose. Šį kartą buvo pasirinkta tik kūno demonstravimo dalis. Jėgos pratimų nebuvo. Tačiau svarbiausia buvo ne programa. Svarbiausia buvo vieta. Kultūros rūmai. Vieša salė. Žiūrovai. Ir sportininkai, kurie prieš kelerius metus varžėsi kalėjimo rūsyje. Dabar jie stovėjo priešais pilną salę. Oficialios reklamos nebuvo. Žiūrovus į renginį „gyvai“, vieni per kitus, subūrė patys Klaipėdos sportininkai. Salė buvo pilna aistruolių. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kelias nuo bombų slėptuvės iki kultūros rūmų buvo nueitas.
Nuo požemio – į istoriją
Žvelgiant šiandien, šis kelias atrodo beveik simbolinis.
1971 metais kultūrizmas Klaipėdoje rado prieglobstį bombų slėptuvėje.
1973-iaisiais sportininkai varžėsi senojo kalėjimo rūsyje.
1974 metais „Gintarinis prizas“ vėl skambėjo pogrindyje.
1975 metais varžybos jau vyko mokykloje.
1976 metais kultūristai išėjo į Telšių kultūros rūmų sceną.
O 1977 metais „Gintarinis prizas“ pasirodė Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose, priešais pilną žiūrovų salę.
Tai buvo ne vien sporto renginių geografijos kaita. Tai buvo kelias iš pogrindžio į viešumą. Ir šiame kelyje buvo išsaugota svarbiausia – tradicija.
Kultūrizmo draudimo metais Klaipėdoje nebuvo lengva treniruotis. Nebuvo lengva organizuoti varžybas. Nebuvo lengva net susitikti su bendraminčiais. Tačiau buvo žmonių, kurie nenuleido rankų.
Vytautas Daubaras suteikė erdvę treniruotėms. Edmundas Daubaras ėmėsi organizacinės rizikos. Sportininkai lankė treniruotes, ruošėsi varžyboms ir nepaisė to, kad jų sportas buvo už oficialios sistemos ribų. Todėl „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien nugalėtojų, rekordų ar datų seka. Tai istorija apie atkaklumą. Apie žmones, kurie neleido nutrūkti tradicijai. Apie sportą, kuris, nors ir buvo uždraustas, išliko gyvas.
Ir galbūt būtent todėl šiandien „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbu prisiminti ne tik tuos, kurie stovėjo ant scenos ir buvo paskelbti nugalėtojais, bet ir tuos, kurie tuo metu rizikavo vien tam, kad ši scena apskritai egzistuotų.
„Gintarinis prizas“ nebuvo sustojęs. Jis tiesiog kurį laiką vyko ten, kur jo neturėjo būti.
SOCIALISTINIS KULTŪRIZMAS – NEŽINOMA PASAULINIO SPORTO ISTORIJOS DALIS.
Vakarų kultūrizmo fone – kita istorija, kuri ilgą laiką liko už geležinės uždangos.
Kas šiandien žinoma apie kultūrizmą, kuris buvo kuriamas už geležinės uždangos?
Kai kalbame apie pasaulinę kultūrizmo istoriją, dažniausiai prieš akis iškyla JAV, Didžioji Britanija, Kalifornija, garsieji „Mr. Universe“ ir „Mr. Olympia“ konkursai, pasaulinio garso atletai bei didžiosios Vakarų kultūrizmo organizacijos.
Tačiau tai – tik viena istorijos pusė.
Kitoje geležinės uždangos pusėje taip pat buvo kultūrizmas. Buvo sportininkai, treneriai, teisėjai, sporto salės, klubai, varžybos, organizatoriai ir žmonės, kurie, nepaisydami politinės sistemos bei įvairių apribojimų, kūrė savo kultūrizmo tradiciją.
Šiandien ši istorijos dalis daugeliui pasaulio kultūrizmo gerbėjų beveik nežinoma.
Ir būtent todėl ją būtina prisiminti.
ISTORIJĄ RAŠĖ NE TIK VAKARAI
Nuo 2012 metų Pasaulinė WFF-WBBF federacija trimis kalbomis rengia didelės apimties istorinį projektą – Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją.
Tai nėra vien dar viena knyga apie čempionus, medalius ar sporto rekordus.
Tai bandymas pažvelgti į kultūrizmą kaip į pasaulinį istorinį reiškinį.
Rengiant šią medžiagą vis labiau aiškėja viena esminė aplinkybė: iki šiol pasaulinė kultūrizmo istorija dažnai buvo pasakojama iš Vakarų perspektyvos. Daugelyje publikacijų pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Vakarų šalių sporto organizacijoms ir jų renginiams. Tai – svarbi kultūrizmo istorijos dalis, tačiau ne visa istorija.
XX amžiuje pasaulis buvo padalytas į dvi politines ir ekonomines sistemas – Vakarų ir Rytų.
Tarp jų stovėjo ne tik politinės sienos.
Stovėjo ir informacinė siena.
Sporto pasaulis taip pat buvo padalytas.
Todėl Vakaruose ilgą laiką buvo mažai žinoma apie tai, kas vyko Rytų Europoje ir kitose socialistinio pasaulio šalyse.
Tačiau sporto istorija dėl to nesustojo.
Ji tiesiog buvo kuriama kitoje sienos pusėje.
KULTŪRIZMAS, KURIO NEBUVO?
Tam tikra prasme socialistinio kultūrizmo istorija yra paradoksali.
Kultūrizmas egzistavo, nors oficialioje sporto sistemoje ne visada buvo pripažįstamas.
Sportininkai treniravosi, nors jų sporto šaka kai kur buvo vertinama įtariai.
Buvo rengiamos varžybos, nors ne visos jos patekdavo į oficialią tarptautinę sporto istoriją.
Buvo žmonės, kurie kūrė kultūrizmo klubus ir tradicijas, nors jų veikla dažnai priklausė nuo konkrečios politinės ir sporto sistemos požiūrio.
Todėl šiandien negalima spręsti apie socialistinio pasaulio kultūrizmą vien pagal tai, kiek jo pėdsakų liko Vakarų spaudoje.
Informacijos trūkumas nėra istorinių įvykių nebuvimo įrodymas.
Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl socialistinio kultūrizmo istoriją reikia tyrinėti atskirai.
KETURI SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ISTORIJOS ETAPAI
Žvelgiant į surinktą istorinę medžiagą, galima išskirti keturis pagrindinius socialistinio kultūrizmo raidos laikotarpius.
I. ROMANTINIS KULTŪRIZMO PERIODAS – 1963–1973 M.
Tai buvo pradžios ir entuziazmo laikotarpis.
Kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į sporto pasaulį. Nebuvo vieningos sistemos, nebuvo vienodų taisyklių ir tarptautinės informacijos srauto, kokį turime šiandien.
Didžiulį vaidmenį atliko pavieniai entuziastai.
Jie ieškojo informacijos, skaitė užsienio žurnalus, studijavo fotografijas, domėjosi Vakarų atletais, savarankiškai kūrė treniruočių metodikas ir mėgino pritaikyti tai, ką galėjo sužinoti.
Sporto salėse pradėjo formuotis nauja kultūra.
Kūnas tapo ne tik fizinės jėgos, bet ir disciplinos, estetikos bei asmeninio tobulėjimo objektu.
Šiuo laikotarpiu gimė daugelis tradicijų, kurios vėliau išliko dešimtmečius.
Tai buvo romantinis kultūrizmo laikotarpis – laikotarpis, kai sportas dažnai buvo kuriamas ne dėl materialinės naudos, o iš entuziazmo.
II. DRAUDIMO IR PERSEKIOJIMO PERIODAS – 1973–1987 M.
Šis etapas buvo visiškai kitoks.
Kultūrizmas dalyje socialistinio pasaulio susidūrė su oficialiu nepasitikėjimu, įvairiais apribojimais, draudimais ir administraciniu spaudimu.
Kultūrizmas buvo vertinamas prieštaringai.
Kai kur jis buvo laikomas svetimu, nereikalingu ar ideologiškai nepriimtinu reiškiniu. Ypač problemiškas buvo kultūrizmo ryšys su Vakarų kultūra, kuri per spaudą, fotografijas, treniruočių metodikas ir sporto literatūrą darė vis didesnę įtaką Rytų sportininkams.
Tačiau nutiko paradoksalus dalykas.
Kuo daugiau buvo apribojimų, tuo labiau kultūrizmas persikėlė į entuziastų, sporto klubų ir privačių sporto salių erdvę.
Jis neišnyko.
Jis gyvavo.
Kartais oficialiai.
Kartais pusiau oficialiai.
Kartais beveik pogrindyje.
Šis laikotarpis ypač svarbus todėl, kad būtent tada buvo išbandyta daugelio kultūrizmo entuziastų ištvermė.
Vieniems teko atsitraukti.
Kiti tęsė darbą.
Dar kiti tapo naujos kultūrizmo kartos mokytojais.
Todėl šį laikotarpį galima vadinti ne tik draudimo, bet ir išlikimo laikotarpiu.
III. PEREINAMASIS LAIKOTARPIS – SOCIALISTINĖS SISTEMOS ŽLUGIMAS
Devintojo dešimtmečio pabaigoje politinis Europos žemėlapis pradėjo keistis.
Keitėsi ir sportas.
Atsirado daugiau galimybių keliauti.
Atsivėrė informacijos kanalai.
Sportininkai galėjo tiesiogiai susipažinti su tuo, kas vyksta Vakaruose.
Atsirado galimybė dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, užmegzti tiesioginius ryšius su užsienio organizacijomis, keistis patirtimi.
Kultūrizmo pasaulis, kuris dešimtmečius buvo padalytas į dvi skirtingas erdves, pradėjo jungtis.
Tačiau kartu prasidėjo ir dar vienas procesas.
Senosios istorijos pradėjo nykti.
Dalis žmonių, kūrusių socialistinio laikotarpio kultūrizmą, pasitraukė iš aktyvios veiklos.
Dalis archyvų liko privačiose rankose.
Kai kurie dokumentai buvo prarasti.
Dalis senųjų varžybų ir jų dalyvių liko neįrašyti į vėlesnius tarptautinius istorinius leidinius.
Taigi politinės sienos griuvo, tačiau istorinis atotrūkis neišnyko akimirksniu.
IV. DABARTIES LAIKOTARPIS
Šiandien kultūrizmas yra globalus.
Sportininkas iš Lietuvos gali dalyvauti varžybose JAV.
Treneris iš Europos gali tiesiogiai bendrauti su kolegomis Azijoje.
Informacija apie treniruotes, mitybą ir sporto metodikas prieinama visame pasaulyje.
Tačiau globalus sportas turi ir kitą pusę.
Globalizacija kartais ištrina istorinius skirtumus.
Naujosios kartos mato dabartį, tačiau ne visada žino, kas buvo prieš ją.
Todėl šiandien tampa ypač svarbu išsaugoti ne tik dabartinius sporto rezultatus, bet ir žmonių, organizacijų bei renginių istoriją.
„GINTARINIS PRIZAS“ – GYVAS ISTORIJOS LIUDIJIMAS
Lietuvos kultūrizmo istorijoje ypatingą vietą užima „Gintarinis prizas“.
2027 metais Klaipėdoje bus minimas šio tradicinio kultūrizmo renginio 60-metis.
Tai – ne vien gražus jubiliejinis skaičius.
Tai šeši dešimtmečiai sporto istorijos.
Šeši dešimtmečiai, per kuriuos keitėsi politinės sistemos, valstybės sienos, sporto organizavimo principai, informacijos prieinamumas ir pats kultūrizmas.
Tačiau tradicija išliko.
Būtent todėl „Gintarinio prizo“ istorija yra svarbi ne tik Lietuvos sportui.
Ji yra platesnės Europos ir pasaulinio kultūrizmo istorijos dalis.
Pasaulyje yra nedaug tradicinių kultūrizmo renginių, kurių istorija siekia taip toli.
Senesnę tradiciją turi tik nuo 1950 metų Anglijoje organizuojamas NABBA „Mr. Universe“ ir nuo 1965 metų JAV rengiamas „Mr. Olympia“ turnyras.
Todėl 2027 metų jubiliejus yra proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir iš naujo pažvelgti į kultūrizmo istoriją.
KODĖL ŠIANDIEN REIKIA GRĮŽTI Į PRAEITĮ?
Todėl, kad istorija labai greitai tampa legenda.
O legenda ne visada sutampa su faktu.
Vienas žmogus prisimena vienaip.
Kitas – kitaip.
Viename leidinyje atsiranda viena data.
Kitame – kita.
Vienas sportininkas prisimenamas.
Kitas, nors galbūt ne mažiau svarbus, lieka užmirštas.
Todėl istoriją reikia ne tik pasakoti.
Ją reikia dokumentuoti.
Reikia ieškoti senų protokolų.
Reikia rinkti fotografijas.
Reikia išsaugoti varžybų plakatus.
Reikia kalbėtis su tais, kurie patys buvo šių įvykių dalyviai.
Reikia tikrinti datas ir faktus.
Ir svarbiausia – reikia istoriją matyti iš platesnės perspektyvos.
NE VAKARAI PRIEŠ RYTUS, O VIENA BENDRA KULTŪRIZMO ISTORIJA
Kalbėdami apie socialistinio kultūrizmo istoriją neturime tikslo priešpriešinti Rytų ir Vakarų.
Priešingai.
Tikslas – parodyti, kad abi šios istorijos dalys egzistavo tuo pačiu metu ir viena kitą veikė.
Vakarų kultūrizmas darė įtaką Rytams.
Rytų sportininkai ir treneriai taip pat kūrė savo metodikas, tradicijas ir sporto kultūrą.
Skyrėsi sąlygos.
Skyrėsi galimybės.
Skyrėsi politinė aplinka.
Tačiau žmogaus noras stiprėti, tobulėti ir siekti geresnės fizinės formos buvo tas pats.
Todėl šiandien nėra prasmės klausti, kuri kultūrizmo istorijos pusė yra svarbesnė.
Daug svarbiau suprasti, kad be vienos iš jų pasaulinė kultūrizmo istorija lieka nepilna.
ISTORIJOS, KURIOS NEGALIMA PRARASTI
Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos rengimas ir „Gintarinio prizo“ 60-mečio istorinis projektas yra galimybė užpildyti vieną iš didesnių pasaulinės kultūrizmo istorijos spragų.
Tai galimybė į vieną istorinį pasakojimą sujungti tai, kas dešimtmečius buvo atskirta.
Vakarų ir Rytų kultūrizmo istorijas.
Didžiuosius pasaulio turnyrus ir mažesnes, bet istoriniu požiūriu ne mažiau svarbias varžybas.
Tarptautines organizacijas ir vietinius sporto klubus.
Garsius čempionus ir žmones, kurie niekada netapo pasaulio čempionais, tačiau savo darbu padėjo pamatus naujoms kartoms.
Nes sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai.
Ją kuria žmonės.
Ir jeigu šiandien jų istorijų neišsaugosime, rytoj gali nebelikti kam jų papasakoti.
KULTŪRIZMO ISTORIJA DAR NEPARAŠYTA IKI GALO
Kultūrizmo istorija nėra užbaigta knyga.
Ji vis dar rašoma.
Kiekvienas naujai rastas dokumentas, kiekviena sena fotografija, kiekvienas varžybų protokolas, kiekvienas gyvas liudijimas gali papildyti bendrą pasaulinio kultūrizmo paveikslą.
Todėl socialistinio kultūrizmo istorijos tyrinėjimas nėra vien žvilgsnis į praeitį.
Tai atsakomybė prieš ateitį.
Kad būsimos kartos žinotų, jog kultūrizmas pasaulyje neatsirado vienoje šalyje, viename mieste ar vienoje organizacijoje.
Jis kūrėsi daugybėje vietų.
Skirtingomis sąlygomis.
Skirtingose sistemose.
Skirtingomis kalbomis.
Tačiau jį kūrė žmonės, kuriuos vienijo tas pats noras – stiprėti, tobulėti ir kurti sportą.
Todėl socialistinis kultūrizmas nėra užmiršta pasaulinio sporto istorijos paraštė.
Tai viena iš pasaulinio kultūrizmo istorijos dalių, kuri pagaliau turi būti papasakota.
„GINTARINIO PRIZO“ MOTERŲ ISTORIJA: 60 METŲ KELIAS NUO LIETUVOS IKI PASAULIO.
2027 metais Klaipėdoje „Gintarinis prizas“ („Amber Prix International“) iškilmingai minės 60 metų jubiliejų. Šeši dešimtmečiai tarptautinio sporto istorijoje – išskirtinis reiškinys. Dar įspūdingiau tai, kad per šį laiką „Gintarinio prizo“ scena tapo vieta, kurioje susitiko skirtingos sporto mokyklos, kartos ir žemynai.
Moterų čempionių istorija šioje tradicijoje atsirado gerokai vėliau negu vyrų, tačiau šiandien ji jau turi savarankišką, turtingą ir išskirtinę istoriją.
Tai istorija ne tik apie pergales.
Tai istorija apie Lietuvos sporto mokyklą, tarptautinės konkurencijos augimą, individualias čempionių dinastijas ir nuolat besiplečiančią „Gintarinio prizo“ geografiją.
Pagal pateiktą istorinių nugalėtojų sąrašą, 1990–2026 metais moterų absoliučiomis čempionėmis tapo sportininkės iš vienuolikos valstybių. Jų tarpe – Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Argentinos, Izraelio, Kipro, Indijos, Suomijos, Lenkijos ir Danijos atstovės.
Tačiau šiandienos tarptautiškumas atsirado ne iš karto.
Jis buvo sukurtas per dešimtmečius.
LIETUVIŠKOJI „GINTARINIO PRIZO“ EPOCHA
Moterų „Gintarinio prizo“ istorijoje Lietuva užima ypatingą vietą.
Pirmoji šiame sąraše minima čempionė – Lietuvos atstovė Natalia Murnikovičienė, nugalėjusi 1990 ir 1991 metais.
Dvi pergalės iš eilės tapo labai svarbia pradžia.
Tačiau dar svarbiau tai, kas įvyko vėliau.
1994 metais čempione tapo Idalija Kaminskaitė, o 1996 metais ji vėl susigrąžino aukščiausią titulą.
Po jos į pirmąją vietą iškilo Simona Misevičienė, kuri 1997, 1998 ir 1999 metais laimėjo tris kartus iš eilės.
Šis laikotarpis yra vienas ryškiausių visoje moterų „Gintarinio prizo“ istorijoje.
1990-aisiais Lietuvos sportininkės laimėjo visus septynis čempioniškus sezonus, kurių duomenys pateikti istoriniame sąraše.
Tai jau nebegali būti vertinama kaip atsitiktinių individualių pergalių seka.
Tai – Lietuvos sporto mokyklos dominavimo laikotarpis.
Per šį dešimtmetį viena Lietuvos čempionė keitė kitą, tačiau pats titulas liko Lietuvoje.
LIETUVOS PĖDSAKAS – DIDŽIAUSIAS
Vertinant visą pateiktą 1990–2026 metų laikotarpį, Lietuvos sportininkės iškovojo vienuolika čempioniškų titulų.
Tai yra daugiausia iš visų valstybių.
Šis skaičius ypač iškalbingas todėl, kad Lietuvos sportininkės nebuvo vienintelės regione. Konkurencija buvo didelė, o čempionių sąraše nuolat atsirasdavo Latvijos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių atstovės.
Vis dėlto būtent Lietuva išlaikė ryškiausią istorinį pėdsaką.
Ir tai visiškai suprantama, nes „Gintarinio prizo“ istorija yra glaudžiai susijusi su Klaipėda ir Lietuva.
Čia ne tik vyko varžybos.
Čia buvo kuriama tradicija.
NUO LIETUVOS DOMINAVIMO – PRIE TARPTAUTINĖS KONKURENCIJOS
2000-ieji žymi kitą moterų „Gintarinio prizo“ istorijos etapą.
2000 metais titulą iškovojo Marina Burinskaja iš Latvijos, o 2001 metais – Viktoria Glagoleva iš Rusijos.
2002 metais į viršūnę vėl sugrįžo Lietuva – čempione tapo Lilija Degutienė.
Tačiau nuo šio laikotarpio čempionių geografija pradėjo sparčiai plėstis.
2004 metais laimėjo Latvijos atstovė Svetlana Borisova, 2005 metais – Rusijos sportininkė Olga Jakovleva, 2006 metais Lietuvos atstovė Jolanta Mileriūtė.
2007 metais į istoriją įėjo Izraelis – čempione tapo Jelena Frenkel.
O 2008 metais įvyko ypač svarbus lūžis.
„Gintarinio prizo“ istorijoje atsirado Argentina.
ARGENTINOS FENOMENAS
Argentinos sportininkių vaidmuo „Gintarinio prizo“ istorijoje yra ypatingas.
Šios šalies atstovės iškovojo penkis čempioniškus titulus, tačiau didžiausia istorijos dalis priklauso vienai sportininkei – Yamilai Vanessai Toledo.
Ji čempione tapo net keturis kartus: 2008, 2011, 2013 ir 2016 metais.
Tai – geriausias individualus rezultatas pateiktame čempionių sąraše.
Tačiau dar įdomiau yra tai, kad Toledo pergalės buvo išskaidytos per daugelį metų.
Tai ne vienkartinis sportinis blyksnis.
Tai – ilgalaikė karjera, leidusi sportininkei sugrįžti į aukščiausią poziciją skirtingais laikotarpiais.
Toledo istorija taip pat turi platesnę reikšmę.
Ji parodė, kad Klaipėdoje dėl aukščiausio titulo gali kovoti ir nugalėti ne tik Europos sportininkės.
„Gintarinio prizo“ scena tapo iš tikrųjų tarptautinė.
RUSIJOS IR LATVIJOS SPORTO MOKYKLŲ SVORIS
Rusijos sportininkės per šį laikotarpį iškovojo penkis titulus.
Tačiau jų dominavimo modelis skyrėsi nuo Argentinos.
Rusijos pergales pasiekė kelios skirtingos sportininkės: Viktoria Glagoleva, Svetlana Pugacheva, Olga Jakovleva, Vera Vlasova ir Marina Vlasova.
Tai rodo ne vien individualų meistriškumą, bet ir stiprios sporto mokyklos tęstinumą.
Latvija čempionių istorijoje taip pat užima labai svarbią vietą.
Latvijos atstovės iškovojo keturis titulus – 2000, 2004, 2009 ir 2024 metais.
Ypač įdomu tai, kad Latvijos pergalės apima beveik ketvirtį amžiaus.
Tai reiškia, kad Latvijos sportininkių buvimas „Gintarinio prizo“ viršūnėje nėra vien vienos kartos reiškinys.
„GINTARINIS PRIZAS“ ATSIVERIA PASAULIUI
2000–2020 metų laikotarpis galutinai pakeitė varžybų geografiją.
Čempionių sąraše atsirado vis daugiau valstybių.
2017 metais titulą iškovojo Halina Halavei iš Kipro.
2018 metais – Argentinos atstovė Nerina Broggia.
2019 metais į viršūnę pakilo Moumita Mazumder iš Indijos.
Indijos pergalė yra ypač reikšminga, nes ji dar kartą parodė, kad „Gintarinio prizo“ geografija peržengė Europos ribas.
2020 ir 2021 metais du kartus iš eilės laimėjo Hanna Skytta iš Suomijos.
Taigi į čempionių sąrašą vis ryškiau įsiliejo ir Šiaurės Europa.
PASTARASIS DEŠIMTMETIS – VISIŠKAI KITOKS
2020–2026 metų rezultatai labai aiškiai parodo, kokia tapo šiuolaikinė „Gintarinio prizo“ konkurencija.
2020 ir 2021 metais laimėjo Suomija.
2022 metais – Lenkija.
2023 metais į viršūnę sugrįžo Lietuva – čempione tapo Vilma Povilionienė.
2024 metais nugalėjo Latvijos atstovė Jelena Ivanova.
2025 metais titulą iškovojo Lenkijos sportininkė Olga Bogacz.
O 2026 metais čempione tapo Jasmin Norgard iš Danijos.
Per septynerius metus – penkios skirtingos valstybės.
Tai labai aiškus įrodymas, kad šiuolaikinėje „Gintarinio prizo“ scenoje nėra vienos dominuojančios sporto mokyklos.
Konkurencija tapo platesnė.
Ir kartu – nenuspėjamesnė.
DANIJOS PERGALĖ – NAUJAS ISTORIJOS PUSLAPIS
2026 metų Jasmin Norgard pergalė turi simbolinę reikšmę.
Danija iki šiol nebuvo minima tarp pateikto sąrašo čempionių valstybių.
Todėl Norgard tapo ne tik 2026 metų nugalėtoja.
Ji įrašė naują šalį į „Gintarinio prizo“ moterų istoriją.
Tai labai gerai iliustruoja visą šios tradicijos evoliuciją.
Pradžioje buvo ryški Lietuvos lyderystė.
Vėliau atsirado kaimyninių Rytų Europos šalių konkurencija.
Po to į pirmąją vietą atėjo Argentina, Izraelis, Kipras, Indija, Suomija, Lenkija.
Dabar – Danija.
Tai reiškia, kad „Gintarinio prizo“ istorija vis dar pildoma naujais vardais ir naujomis valstybėmis.
ČEMPIONIŲ DINASTIJOS
Vis dėlto tarptautiškumas nepanaikino individualių sportininkių fenomeno.
Priešingai.
Kai kurios pavardės tapo neatsiejamos nuo „Gintarinio prizo“ istorijos.
Simona Misevičienė – trys pergalės iš eilės.
Yamila Vanessa Toledo – keturi titulai skirtingais karjeros etapais.
Natalia Murnikovičienė – dvi iš eilės pergalės.
Idalija Kaminskaitė – dvi pergalės skirtingais metais.
Hanna Skytta – dvi iš eilės pergalės.
Šios sportininkės įrodo, kad čempione tapti kartą yra sunku.
Tačiau išlikti viršūnėje ir sugrįžti į ją po kelerių metų – dar sunkiau.
SKAIČIAI, KURIE PASAKOJA ISTORIJĄ
Pagal pateiktus duomenis, per 1990–2026 metų laikotarpį „Gintarinio prizo“ moterų čempionių sąraše iš viso matome 35 sportininkes iš 11 valstybių.
Tačiau valstybių pasiskirstymas nėra tolygus.
Lietuva – vienuolika titulų.
Argentina – penki.
Rusija – penki.
Latvija – keturi.
Suomija, Lenkija ir Baltarusija – po du.
Danija, Izraelis, Kipras ir Indija – po vieną.
Šie skaičiai leidžia daryti vieną svarbią išvadą.
„Gintarinio prizo“ istorijoje egzistuoja ne viena, o kelios sportinės epochos.
Pirmoji – Lietuvos dominavimo.
Antroji – Rytų Europos konkurencijos.
Trečioji – pasaulinės geografijos plėtros.
Ketvirtoji – dabartinė, kurioje beveik kiekvienas čempionatas gali atnešti naują šalį ar naują čempionę.
MOTERŲ SPORTO ISTORIJA – NE PRIEDAS, O ATSKIRA VERTĖ
Ilgą laiką moterų sportas daugelyje istorinių apžvalgų buvo vertinamas kaip papildoma vyrų varžybų dalis.
„Gintarinio prizo“ istorija leidžia tokį požiūrį pakeisti.
Moterų čempionių sąrašas jau turi savo herojes, savo rekordus, savo dominavimo laikotarpius ir savo tarptautinę geografiją.
Jame yra Lietuvos sporto mokyklos istorija.
Jame yra Argentinos proveržis.
Jame yra Rusijos ir Latvijos sporto tradicijų tęstinumas.
Jame yra Suomijos, Lenkijos ir Danijos iškilimas.
Ir svarbiausia – jame yra sportininkių, kurios skirtingais dešimtmečiais įrodė, kad „Gintarinio prizo“ čempionės titulas yra aukščiausio lygio tarptautinis pasiekimas.
2027-IEJI – NE TIK JUBILIEJUS
2027 metų 60-metis turėtų būti vertinamas ne vien kaip graži sukakties data.
Tai proga atsigręžti į šešis dešimtmečius, per kuriuos pasikeitė pasaulis, sportas ir pačios varžybos.
Tačiau tradicija išliko.
1967 metais prasidėjusi „Gintarinio prizo“ istorija 2027 metais pasieks 60 metų ribą.
Moterų istorija, kurios ryškiausi dokumentuoti čempioniški puslapiai prasideda 1990 metais, per daugiau kaip tris dešimtmečius nuėjo ne mažiau įspūdingą kelią.
Nuo Natalios Murnikovičienės iki Jasmin Norgard.
Nuo Lietuvos dominavimo iki vienuolikos valstybių.
Nuo regioninės sporto geografijos iki tikrai tarptautinės scenos.
Tai – kelias, kurio negalima sutalpinti vien į čempionių pavardžių sąrašą.
KLAIPĖDA TURI KĄ PRISIMINTI
Šiandien žvelgiant į „Gintarinio prizo“ moterų istoriją, ypač svarbu suprasti vieną dalyką.
Kiekviena čempionė atstovauja savo laikui.
Natalia Murnikovičienė simbolizuoja moterų istorijos pradžią.
Simona Misevičienė – Lietuvos dominavimo viršūnę.
Yamila Vanessa Toledo – tarptautinės scenos išsiplėtimą ir individualaus čempioniškumo fenomeną.
Hanna Skytta – Šiaurės Europos sportininkių proveržį.
Vilma Povilionienė – Lietuvos sugrįžimą į viršūnę.
Jasmin Norgard – naują, dar vieną tarptautinės istorijos puslapį.
O visų jų istorijų bendras vardiklis – Klaipėda ir „Gintarinis prizas“.
Todėl 2027 metų 60-metis yra ne vien proga prisiminti praeitį.
Tai proga suvokti, kokio masto istorija buvo kuriama čia.
Šešiasdešimt metų – tai ne tik laikas. Tai kartos. Tai sportininkų likimai. Tai čempioniški titulai. Tai šalys. Tai tradicija.
Ir svarbiausia – tai istorija, kuri dar nesibaigė.
2027 metais „Gintarinis prizas“ švęs 60-metį. Tačiau kartu bus pradėtas ir naujas jo istorijos dešimtmetis.
Klausimas jau nebe tas, kas buvo.
Klausimas – kas bus kita čempionė, kuri savo pavardę įrašys į Klaipėdos „Gintarinio prizo“ istoriją?
60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMUI:
SPORTININKAI, PALIKĘ RYŠKIAUSIĄ PĖDSAKĄ ISTORIJOJE.
1965–2025 m. Lietuvos kultūrizmo istorija – tai šeši dešimtmečiai atkaklaus darbo, išskirtinių asmenybių, įsimintinų pergalių ir sporto tradicijų, peržengusių Lietuvos ribas.
2025 metais Gargžduose iškilmingai paminėtas Lietuvos kultūrizmo 60-metis. Šis jubiliejus tapo puikia proga atsigręžti į nueitą kelią, prisiminti sporto šakos pradininkus ir pagerbti atletus, kurių pasiekimai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos bei tarptautinio kultūrizmo istorijoje.
Per šešis dešimtmečius keitėsi valstybės, politinės santvarkos, sporto organizacijos ir varžybų sistemos. Tačiau išliko svarbiausia – sportininkų ryžtas, trenerių atsidavimas ir siekis įrodyti, kad Lietuvos kultūrizmas gali būti matomas ne tik savo šalyje, bet ir tarptautinėje arenoje.
Šioje istorijoje yra daugybė vardų ir pergalių. Vis dėlto kai kurie sportininkai išsiskyrė ne vien laimėtais titulais – jų pasiekimai tapo svarbiais Lietuvos kultūrizmo raidos etapais.
Česlavas Tamulevičius ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos pradžia
Kalbant apie Lietuvos kultūrizmo istoriją, pirmiausia būtina paminėti Česlavą Tamulevičių ir jo indėlį kuriant vadinamąją Vilniaus kultūrizmo mokyklą.
Ši mokykla tapo reikšmingu Lietuvos kultūrizmo raidos centru. Jos aplinkoje formavosi sportininkai, kurių rezultatai vėliau buvo pripažinti visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Vilniaus kultūrizmo mokyklos veikla darė įtaką ne tik atskirų atletų pasirengimui, bet ir požiūriui į kultūrizmą, treniruočių metodiką bei sportinį meistriškumą.
Tai buvo laikotarpis, kai kultūrizmui teko įveikti nemažai kliūčių, o jo entuziastams reikėjo ne tik treniruotis ir siekti rezultatų, bet ir įtvirtinti pačios sporto šakos pripažinimą.
Būtent todėl pirmųjų kultūrizmo puoselėtojų darbas vertintinas kaip svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
Valdas Alibavičius ir Leonas Pivoriūnas – pirmųjų pergalių simboliai
Tarp ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovų išsiskyrė Valdas Alibavičius ir Leonas Pivoriūnas.
Abu sportininkai pasižymėjo išskirtiniu meistriškumu ir pasiekė reikšmingų pergalių. Ypač svarbi jų vieta pirmųjų tarptautinio kultūrizmo turnyro „Gintarinis prizas“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) varžybų istorijoje – abu atletai tapo absoliučiaisiais šio turnyro nugalėtojais.
V. Alibavičiaus sportinėje biografijoje išsiskiria ir pergalė oficialiame SSRS kultūrizmo čempionate. Šis rezultatas liudijo, kad Lietuvos sportininkai sugebėjo konkuruoti su stipriausiais to meto atletais ir pasiekti aukščiausių rezultatų.
V. Alibavičiaus ir L. Pivoriūno pasiekimai tapo svarbia Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi, o jų vardai išliko susiję su ankstyvuoju šios sporto šakos pergalių laikotarpiu.
Pranas Murauskas – triumfas Georgo Tenno memoriale
Dar vienas išskirtinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas – Pranas Murauskas, kurio sportiniai rezultatai pelnė jam svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Tarp reikšmingiausių jo pasiekimų – 1974 metais iškovota absoliutaus nugalėtojo pergalė Georgo Tenno memorialo varžybose.
Šis laimėjimas buvo ypač reikšmingas dėl varžybų lygio. P. Murauskui teko konkuruoti su pajėgiais to meto Sovietų Sąjungos kultūristais, o galutinis rezultatas patvirtino jo aukštą sportinį meistriškumą.
Tokios pergalės stiprino Lietuvos kultūrizmo pozicijas ir įrodė, kad nedidelėje šalyje užaugę atletai gali tapti lyderiais didelėje ir konkurencingoje sporto sistemoje.
Viktoras Jucys – istorinis pasiekimas SSRS čempionate
Lietuvos kultūrizmo istorijoje ypatingą vietą užima klaipėdietis Viktoras Jucys – daugkartinis absoliutusis „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojas.
Jo sportinė karjera išsiskyrė nuosekliais rezultatais ir gebėjimu įrodyti savo pranašumą aukšto lygio varžybose. Tačiau vienas pasiekimas tapo itin svarbiu jo biografijos akcentu.
1988 metais V. Jucys tapo absoliučiuoju SSRS kultūrizmo čempionu. Šis laimėjimas išskirtinis tuo, kad Lietuvos sportininkui pavyko iškovoti aukščiausią įvertinimą oficialiose tuometinės Sovietų Sąjungos kultūrizmo pirmenybėse.
V. Jucio pergalė liudijo Lietuvos atletų konkurencingumą ir dar kartą patvirtino, kad šalies kultūrizmo mokyklos buvo pajėgios parengti aukščiausio lygio sportininkus.
Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas – Lietuvos vardas Europos čempionate
Lietuvos kultūrizmo istorijoje svarbią vietą užima ne tik vyrų, bet ir moterų pasiekimai.
Klaipėdietė Natalija Murnikovienė ir šiaulietis Rolandas Bučinskas buvo žinomi kaip daugkartiniai „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojai. Jų sportinės karjeros kulminacija tapo 1991 metų NABBA Europos čempionatas Prancūzijoje.
Abu sportininkai šiose varžybose iškovojo čempionų titulus.
Šis rezultatas įgijo ypatingą simbolinę reikšmę istorinių pokyčių laikotarpiu. Lietuva žengė nepriklausomybės atkūrimo keliu, o jos sportininkų pergalės tarptautinėje arenoje tapo svarbiu šalies sportinio tapatumo ženklu.
N. Murnikovienės ir R. Bučinsko pasiekimai liudijo, kad Lietuvos kultūrizmas ne tik išlaikė ankstesniais dešimtmečiais sukauptą patirtį, bet ir sėkmingai varžėsi tarptautiniu mastu.
Jų laimėjimai tapo reikšmingu Lietuvos kultūrizmo istorijos etapu, siejamu su šalies nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu.
Olegas Žuras – pasaulio čempiono titulas
Perėjus į XXI amžių, Lietuvos kultūrizmo istorijoje išryškėjo dar viena reikšminga asmenybė – vilnietis Olegas Žuras.
Daugkartinis „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojas savo sportine karjera pratęsė Lietuvos kultūrizmo tradicijas ir pasiekė aukščiausią tarptautinio pripažinimo lygį.
2004 metais O. Žuras tapo absoliučiuoju IFBB pasaulio čempionu. Šis pasiekimas išskiriamas kaip vienas svarbiausių Lietuvos kultūrizmo laimėjimų pasaulio čempionatų istorijoje.
Pasaulio čempiono titulas – tai ne vien individualaus sportininko sėkmė. Už jo slypi ilgametis pasirengimas, disciplina, trenerių darbas ir patirtis, sukaupta dalyvaujant įvairaus lygio varžybose.
O. Žuro pergalė tapo ryškiu Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo simboliu ir parodė, kad Lietuvos atletai gali siekti aukščiausių rezultatų pasaulyje.
„Gintarinis prizas“ – svarbi Lietuvos kultūrizmo istorijos dalis
Kalbant apie iškiliausius Lietuvos kultūristus, neįmanoma nepaminėti „Gintarinio prizo“ turnyro.
Šios varžybos užima reikšmingą vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje. Jos suteikė galimybę sportininkams išmėginti jėgas, siekti aukščiausių rezultatų ir įrodyti savo meistriškumą.
Daugelio šiame straipsnyje minimų atletų karjeros buvo glaudžiai susijusios su „Gintarinio prizo“ turnyru. Jų pergalės atskleidžia šių varžybų svarbą ugdant sportininkus ir formuojant Lietuvos kultūrizmo tradicijas.
Turnyro istorija taip pat leidžia pažvelgti į platesnius sporto raidos procesus – nuo pirmųjų kultūrizmo entuziastų veiklos iki Lietuvos atletų pasirodymų tarptautinėje arenoje.
Šeši dešimtmečiai, pakeitę Lietuvos kultūrizmą
Per šešiasdešimt metų Lietuvos kultūrizmas nuėjo ilgą kelią. Jį kūrė skirtingos sportininkų, trenerių, organizatorių ir teisėjų kartos. Kiekviena jų prisidėjo prie šios sporto šakos plėtros, o iškovotos pergalės tapo bendro istorinio palikimo dalimi.
Česlavo Tamulevičiaus ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos veikla, Valdo Alibavičiaus ir Leono Pivoriūno pergalės, Prano Murausko triumfas Georgo Tenno memoriale, Viktoro Jucio pasiekimas SSRS čempionate, Natalijos Murnikovienės ir Rolando Bučinsko Europos čempionų titulai bei Olego Žuro pasaulio čempiono laimėjimas – tai skirtingi Lietuvos kultūrizmo istorijos etapai.
Šių sportininkų pasiekimai atskleidžia, kaip per kelis dešimtmečius keitėsi Lietuvos kultūrizmo galimybės ir tarptautinis matomumas.
Žinoma, Lietuvos kultūrizmo istorija neapsiriboja vien šiomis pavardėmis. Joje gausu kitų sportininkų, trenerių ir organizatorių, kurių darbas taip pat nusipelno dėmesio. Vis dėlto čia aptarti laimėjimai išsiskiria savo istorine reikšme ir vieta Lietuvos kultūrizmo raidoje.
2025 metais paminėtas Lietuvos kultūrizmo 60-metis – tai proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir įvertinti žmones, kurių pastangos kūrė šios sporto šakos istoriją.
Šešiasdešimt metų – tai ne vien sukaktis. Tai sporto tradicija, išsaugota atmintis ir Lietuvos atletų pasiekimai, tapę mūsų šalies sporto istorijos dalimi.
Daugiau informacijos apie Lietuvos, Europos ir pasaulio kultūrizmo istoriją skelbiama tarptautinėje svetainėje www.wff.lt.
„GINTARINIS PRIZAS“: 60 METŲ ISTORIJA, KURIOS NEĮMANOMA IŠTRINTI IŠ LIETUVOS SPORTO ŽEMĖLAPIO.
2027 metais Klaipėdoje vyksiantis “Gintarinis prizas” („Amber Prix International“) turės ypatingą svorį. Tai bus 60-asis šio istorinio konkurso gyvavimo metai. Šeši dešimtmečiai – laikotarpis, per kurį pasikeitė valstybės, sienos, politinės sistemos, sporto kultūra ir pačios varžybų samprata. Tačiau „Amber Prix“ išliko. Ir jo nugalėtojų istorija šiandien leidžia pamatyti ne tik kultūrizmo raidą, bet ir Lietuvos vietą pasaulio sporto istorijoje.
Tai nėra tik nugalėtojų sąrašas
Pirmą kartą „Amber Prix International“ istorijos puslapiuose nugalėtojo pavardė įrašyta 1967 metais. Pirmuoju čempionu tapo Lietuvos atstovas Klemensas Alšauskas.
Po šešių dešimtmečių, 2026-aisiais, titulą vėl iškovojo Lietuvos sportininkas – Gražvydas Naruševičius.
Šie du vardai, skiriami beveik šešių dešimtmečių, simboliškai uždaro vieną didelį istorijos ratą.
Tarp jų – ištisa Lietuvos kultūrizmo epocha.
Tai istorija apie sportininkus, kurie treniravosi visiškai kitokiomis sąlygomis nei šiandien, apie laikotarpį, kai Lietuva dar nebuvo nepriklausoma valstybė, apie sporto tradicijų išsaugojimą po 1990-ųjų ir galiausiai apie konkursą, kuris iš Baltijos regiono scenos išaugo į tarptautinę areną.
Todėl „Amber Prix International“ negalima vertinti vien kaip dar vienų kultūrizmo varžybų.
Tai – sporto istorijos archyvas gyva forma.
Lietuva čia buvo nuo pirmos dienos
Vienas ryškiausių visos istorijos bruožų – Lietuvos sportininkų dominavimas.
Pirmieji konkurso metai buvo praktiškai Lietuvos sporto istorijos kronika. 1967 metais nugalėjo Klemensas Alšauskas, 1968-aisiais – Leonas Pivoriūnas, 1969 ir 1970 metais – Antanas Mineikis.
Vėliau Lietuvos čempionų sąrašas tik ilgėjo.
Aštuntajame dešimtmetyje titulą iškovojo tokie sportininkai kaip Risardas Krinickis, Stasys Cukanovas ir Vytautas Zenkevičius.
Devintajame dešimtmetyje į sceną išėjo nauja karta – Vladas Kapcevičius, Saulius Misevičius, Jevgenijus Gorelikas, Vincas Dubickas, Algirdas Ivanauskas, Rolandas Bučinskas.
O tada atėjo Viktoro Jucio era.
1987, 1988 ir 1989 metais jis tris kartus iš eilės tapo „Amber Prix International“ nugalėtoju.
Trijų iš eilės pergalių serija nėra vien statistinis faktas. Ji parodo, kad konkurso scena tuo metu buvo vieta, kurioje sportininkas galėjo sukurti savo reputaciją ir tapti istorijos dalimi.
Sovietmetis: konkursas, kuris išliko
„Amber Prix“ istorijos negalima atsieti nuo laikotarpio, kuriame ji prasidėjo.
1967 metais Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tai reiškia, kad pirmieji konkurso dešimtmečiai buvo formuojami visiškai kitokioje politinėje ir sporto sistemoje.
Tačiau sportas turi savybę išsaugoti tai, ko kartais nepajėgia išsaugoti oficialūs dokumentai.
Pavardės lieka.
Rezultatai lieka.
Pergalės lieka.
Ir šiandien, žvelgiant į „Amber Prix International“ istoriją, galima atsekti ištisą Lietuvos kultūrizmo mokyklos raidą dar nuo laikotarpio, kai nepriklausomos Lietuvos valstybės sporto sistema neegzistavo.
Tai suteikia konkursui papildomą istorinę vertę.
1990-ieji: Lietuva iš naujo atranda save
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė ne tik valstybės statusas.
Pasikeitė ir sporto pasaulis.
Lietuvos sportininkai pradėjo laisviau dalyvauti tarptautinėse varžybose, atsivėrė naujos galimybės, atsirado nauji ryšiai ir nauja konkurencinė aplinka.
Tačiau „Amber Prix International“ tradicija nenutrūko.
1990 ir 1991 metais nugalėjo Olegas Žūras.
1994 ir 1996 metais čempionu tapo Algirdas Kilčiauskas.
1997 metais titulą iškovojo Rolandas Pocius, 1998-aisiais – Ričardas Gurskas, o 1999 metais – Darius Bukšnaitis.
Tai buvo labai svarbus laikotarpis.
Lietuva jau buvo nepriklausoma, tačiau konkursas, pradėtas dar sovietmečiu, išliko gyvas.
Tai reiškia, kad „Amber Prix“ sugebėjo peržengti politines epochas.
Klaipėda tampa tarptautine scena
XXI amžiuje konkurso istorijoje įvyko dar vienas fundamentalus pokytis.
„Amber Prix International“ vis labiau prarado vien regioninio konkurso bruožus.
Į Klaipėdą pradėjo atvykti sportininkai iš vis daugiau šalių.
2003 metais nugalėjo Latvijos atstovas Aivars Visockis. 2005-aisiais titulą iškovojo Rusijos sportininkas Ivanas Sergejevas, 2006 metais – Latvijos atstovas Aleksandras Liubomirovas, 2007-aisiais – Estijos sportininkas Aleksandras Ševcovas.
Šie vardai svarbūs ne tik kaip čempionai.
Jie rodo, kad konkursas tapo Baltijos regiono sporto susitikimo vieta.
Klaipėda, geografiškai esanti prie Baltijos jūros, šiuo požiūriu tapo labai tinkama vieta tarptautinei sporto tradicijai.
Tikrasis lūžis – XXI amžiaus antrasis dešimtmetis
Jeigu ankstesniais dešimtmečiais „Amber Prix“ geografija daugiausia sukosi aplink Lietuvą ir kitas Europos šalis, tai 2010-ieji pakeitė situaciją.
2010 metais nugalėjo Dharmenderis Singhas iš Indijos.
2011 metais – taip pat Indijos atstovas Naftejus Singhas.
2012 metais triumfavo Pir Sarandibas Mehdis iš Irano.
2013 metais – Andrzejus Brzezinskis iš Lenkijos.
2015 metais – Ahmadi Arashas iš Irano.
2016 metais – Jörgas Fuchsas iš Vokietijos.
2018 metais – Aleksandras Sacharovas iš Uzbekistano.
2019 metais – Golapas Rabha iš Indijos.
Tai jau nebe vien Baltijos regiono geografija.
Tai – tarptautinė scena.
Indija, Iranas, Uzbekistanas, Vokietija, Lenkija, Slovakija, Ukraina, Estija, Latvija, Rusija ir Lietuva – skirtingos sporto mokyklos, skirtingos kultūros, skirtingos treniruočių tradicijos.
Ir visos jos tam tikru istorijos momentu susitiko Klaipėdoje.
„Amber Prix“ – ir sportininkų sugrįžimų istorija
Dar vienas įdomus konkurso bruožas – čempionų sugrįžimai.
Radikas Manafovas titulą laimėjo 2000 ir 2002 metais.
Aleksandras Maslovskis – 2001 ir 2004 metais.
Darius Bukšnaitis – 1999 ir 2008 metais.
Marošas Kanašas – 2017 ir 2020 metais.
Tai reiškia, kad „Amber Prix“ nebuvo vienkartinė stotelė sportininko karjeroje.
Kai kuriems čempionams ši scena tapo vieta, į kurią buvo verta sugrįžti.
O tai, sporto požiūriu, yra vienas geriausių konkurso prestižo indikatorių.
Naujausia epocha: konkurso tarptautiškumas nebegrįžtamas
2021 metais čempionu tapo Lenkijos atstovas Arturas Kamieniakas.
2022 metais – Ukrainos sportininkas Vasilijus Bespalienko.
2023 metais – Estijos atstovas Aleksiejus Lapšinas.
2024 metais – Indijos sportininkas Rahulas Joshi.
2025 metais – Lenkijos atstovas Szymonas Lubeckis.
Ir tada – 2026-ieji.
Gražvydas Naruševičius. Lietuva.
Ši pergalė atsirado ypatingu momentu.
Lygiai prieš 60 metų Klemensas Alšauskas tapo pirmuoju „Amber Prix International“ čempionu.
Dabar, prieš pat 60-ąjį jubiliejų, Lietuvos sportininkas vėl stovi pirmoje vietoje.
Tai labai stiprus simbolis.
2027-ieji – daugiau nei jubiliejus
Šešiasdešimt metų yra riba, kai renginys jau nebevertinamas vien pagal tai, kas vyksta šiandien.
Vertinama jo istorija.
Kiek sportininkų praėjo per sceną?
Kiek kartų pasikeitė čempionai?
Kiek šalių buvo atstovaujama?
Kiek sportininkų po „Amber Prix“ tapo žinomi tarptautinėje arenoje?
Ir svarbiausia – kodėl šis konkursas išliko tada, kai daugelis kitų panašaus laikotarpio renginių išnyko?
Atsakymas slypi tradicijoje.
„Amber Prix International“ išgyveno politinius pokyčius, sporto sistemos transformaciją, nepriklausomybės atkūrimą, naujų tarptautinių federacijų ir varžybų atsiradimą.
Jis išliko todėl, kad buvo ne tik vienų metų renginys.
Jis tapo institucija Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Nuo Lietuvos čempionų iki pasaulio
Per pirmuosius konkurso dešimtmečius Lietuvos sportininkai buvo neabejotini lyderiai.
Vėliau į Klaipėdą atvyko Latvijos ir Estijos atletai.
Dar vėliau – Rusijos, Lenkijos, Slovakijos, Ukrainos ir Vokietijos sportininkai.
Galiausiai konkursas atsivėrė Azijai – Indijai, Iranui, Uzbekistanui.
Ši raida yra labai svarbi.
Ji rodo ne Lietuvos pozicijos praradimą, o „Amber Prix“ augimą.
Kai konkursas tampa toks patrauklus, kad dėl jo titulo varžosi sportininkai iš skirtingų žemynų, jo reikšmė automatiškai keičiasi.
Tai jau nebe vien Lietuvos ar Baltijos regiono čempionatas.
Tai tarptautinė scena, kurios šaknys – Klaipėdoje.
Istorija, kurią būtina išsaugoti
Šiandien, kai sporto renginiai dažnai vertinami pagal vienos dienos rezultatus, „Amber Prix International“ primena kitą sporto vertę – tęstinumą.
Vienas čempionas ateina.
Kitas išeina.
Rekordai yra pagerinami.
Sportininkų kartos pasikeičia.
Tačiau renginys gali išlikti.
Ir būtent tai yra didžiausia „Amber Prix International“ vertybė.
Nuo Klemenso Alšausko iki Gražvydo Naruševičiaus – beveik šešiasdešimt metų istorijos.
Nuo Lietuvos sportininkų dominavimo iki Indijos, Irano, Uzbekistano, Lenkijos, Ukrainos, Slovakijos, Vokietijos, Latvijos ir Estijos čempionų.
Nuo sovietmečio iki nepriklausomos Lietuvos.
Nuo regioninės scenos iki tarptautinio konkurso.
„Amber Prix International“ ne tik skaičiuoja metus – jis skaičiuoja sporto istorijos kartas.
60 metų – ir istorija tęsiasi
2027 metais Klaipėdoje įvyksiantis jubiliejinis „Amber Prix International“ bus daugiau nei dar vienas konkursas.
Tai bus momentas, kai dabarties sportininkai susitiks su šešių dešimtmečių istorija.
1967 metais buvo padėtas pirmasis akmuo.
2026 metais Lietuvos sportininkas vėl sugrąžino titulą į Lietuvą.
O 2027 metais ateis laikas 60-ajai sukakčiai.
Galbūt būtent todėl šio konkurso istoriją verta vertinti ne tik kaip kultūrizmo rezultatų rinkinį.
Tai Lietuvos sporto atminties dalis.
Ir kol Klaipėdoje ant scenos kyla nauji čempionai, ši istorija dar nėra užbaigta.
Ji tęsiasi.
