„Gintarinio prizo“ istorijos.
Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.
Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.
Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.
Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.
Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.
1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.
Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.
1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.
Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.
Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.
Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.
Išvados
Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.
Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.
Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.
Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.
To mano gyvenime dar nebuvo.
Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.
Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.
Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.
Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.
Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.
Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.
Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.
O priešakyje – ypatingas jubiliejus.
2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.
Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.
Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.
Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.
Tai bus ne vien knyga apie varžybas.
Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.
O istorija tuo nesibaigia.
„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
VITALIJUS ASOVSKIS – žmogus, kuriam sportas tapo gyvenimo dalimi.
Vitalijus Asovskis (Асовский Виталий, g. 1952 – 2026 m.) – viena iš Lietuvos kultūrizmo istorijos asmenybių, kurios veikla peržengė vien sporto ribas. Jo gyvenimo istorijoje susipina kultūrizmas, trenerio darbas, visuomeninė veikla ir literatūra.
Nuo uždrausto sporto iki kultūrizmo
Vitalijus Asovskis nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos. 1964 metais, po sudėtingos operacijos, gydytojai jam uždraudė sportuoti. Tačiau šis draudimas jauno žmogaus nesustabdė.
Lemiamu postūmiu tapo kinas. 1966 metais, pamatęs filmą „Heraklio žygiai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1950 metų NABBA „Mr. Universe“ nugalėtojas Steve'as Reevesas, Vitalijus susidomėjo kultūrizmu. Pradžioje jis treniravosi namuose, slapta nuo tėvų.
Šis epizodas svarbus ne tik kaip biografinė detalė. Jis atskleidžia vieną svarbiausių Asovskio charakterio bruožų – užsispyrimą siekti savo tikslo net tada, kai aplinkybės nėra palankios.
„Viktorija“ ir Česlavas Tamulevičius
1967 metais Vitalijus Asovskis susipažino su Česlavu Tamulevičiumi (Чеслав Тамулевич). Ši pažintis tapo reikšminga ne tik jo paties gyvenimui – abu vyrai išliko draugais visą gyvenimą.
Tais pačiais metais Česlavas Tamulevičius įkūrė Vilniaus „Viktorijos“ kultūrizmo klubą, kuris vėliau išaugo į vadinamąją Vilniaus kultūrizmo mokyklą. Jos įtaka Lietuvos, o vėliau ir visos tuometinės Tarybų Sąjungos kultūrizmo raidai buvo didelė.
Į „Viktoriją“, veikusią Vilniaus Gorkio gatvėje (dabar – Pilies gatvė), mokytis kultūrizmo subtilybių važiuodavo ne tik sportininkai iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir užsienio šalių atletai.
Tai buvo daugiau nei sporto salė. „Viktorija“ tapo vieta, kurioje buvo perduodamos žinios, formuojama sporto kultūra ir ugdoma nauja kultūristų karta.
Vitalijus Asovskis „Viktorijoje“ dirbo antruoju treneriu, o jo ryšys su „Gintarinio prizo“ turnyru buvo kitoks nei daugumos sportininkų – jis šiose varžybose dirbo teisėju.
Naujas etapas „Žalgirio“ stadione
1982 metais, Česlavui Tamulevičiui dėl sveikatos pasitraukus iš aktyvios veiklos, Vitalijus Asovskis perėmė klubo veiklos tęstinumą ir perkėlė ją į „Žalgirio“ stadiono patalpas.
Šiuo laikotarpiu jam talkino treneriai Viačeslavas Federonko (Вячеслав Федоренко) ir Anatolijus Marčenko (Анатолий Марченко).
Čia Asovskis tęsė tai, kas buvo pradėta „Viktorijoje“ – ne tik treniravo, bet ir ugdė sportininkus, perduodamas sukauptą patirtį jaunajai kartai.
Tarp jo auklėtinių buvo tokie kultūristai kaip Olegas Žuras (Олег Жур) ir Kšistofas Černiavskis (Кшистоф Чернявский).
Taigi Asovskio vaidmuo Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia sietinas ne su asmeniniais sportiniais pasiekimais, o su trenerio, pedagogo ir sporto tradicijų tęsėjo darbu.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Klaipėdoje vykęs tarptautinis kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ buvo svarbi to meto sporto gyvenimo dalis. Į jį susirinkdavo sportininkai iš skirtingų miestų ir valstybių, o varžybos tapdavo ne tik jėgos, raumenų estetikos ir pasirengimo išbandymu, bet ir kultūrizmo bendruomenės susitikimo vieta.
Vitalijaus Asovskio istorija leidžia į „Gintarinį prizą“ pažvelgti iš kitos pusės – ne tik kaip į sceną, kurioje varžėsi atletai, bet ir kaip į erdvę, kurioje dirbo teisėjai, treneriai, sporto organizatoriai ir žmonės, kūrę šio sporto tradiciją.
Todėl Asovskio pavardė „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbi būtent kaip vieno iš žmonių, prisidėjusių prie kultūrizmo bendruomenės formavimo ir jos tradicijų išsaugojimo, pavardė.
Sportas – tik viena gyvenimo pusė
Įdomu tai, kad Vitalijaus Asovskio veikla neapsiribojo kultūrizmu.
Jis – žinomas poetas ir dramaturgas, ilgą laiką dirbęs įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nuo 2000 metų jis dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, kur ėjo literatūrinės dalies vedėjo pareigas.
Asovskis taip pat buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.
Ši jo biografijos dalis leidžia pamatyti išskirtinį derinį: sportas ir menas, fizinė kultūra ir literatūra, trenerio darbas ir kūryba. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingos sritys, tačiau Asovskio gyvenime jos egzistavo greta ir viena kitą papildė.
Įvertinimas
2020 metais už visuomeninę veiklą Lietuvos Respublikos Seime Vitalijus Asovskis buvo apdovanotas Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos Garbės sidabro medaliu.
Šis įvertinimas simboliškai pratęsė jo ilgametės veiklos istoriją – nuo jauno žmogaus, kuris nepaisydamas gydytojų draudimo pradėjo treniruotis namuose, iki trenerio, kultūrizmo tradicijų puoselėtojo, teisėjo, visuomenės veikėjo ir kultūros žmogaus.
Išvados
Vitalijaus Asovskio istorija – tai ne vien vieno žmogaus biografija. Tai dalis Lietuvos kultūrizmo istorijos.
Pirmiausia, jo gyvenimas rodo, kiek daug sporto istorijoje lemia ne tik čempionai, bet ir žmonės, kurie ugdo, moko, teisėjauja ir perduoda patirtį kitiems.
Antra, Asovskio veikla „Viktorijoje“ ir vėliau „Žalgirio“ stadione liudija apie tęstinumą. Tai, ką pradėjo Česlavas Tamulevičius, Asovskis perėmė ir tęsė, perduodamas kultūrizmo tradiciją naujai sportininkų kartai.
Trečia, jo ryšys su „Gintariniu prizu“ primena, kad šio turnyro istoriją kūrė ne tik scenoje pasirodę sportininkai. Už kiekvienų varžybų stovėjo treneriai, teisėjai, organizatoriai ir visa kultūrizmo bendruomenė.
Ir, galiausiai, Asovskio biografija išsiskiria tuo, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo vien tik raumenys ir fizinė jėga. Šalia jo visada buvo kūryba, literatūra, visuomeninė veikla ir žmonės.
Todėl Vitalijų Asovskį galima vertinti kaip kultūrizmo tradicijų puoselėtoją ir vieną iš tų žmonių, kurių indėlis dažnai lieka mažiau matomas nei sportininkų pasiekimai, tačiau be jo sporto istorija būtų kitokia.
„Gintarinio prizo“ istorijoje tokios asmenybės yra ypač svarbios – jos padeda suprasti ne tik tai, kas laimėjo, bet ir kas kūrė pačią kultūrizmo kultūrą.
“Gintarinio prizo” istorijos.
VALDAS ALIUBAVIČIUS – VIENAS LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKŲ.
Valdas Aliubavičius (Valdemaras Aliubavičius, Valdas Aliubavichus, 1942–2003) – Lietuvos skulptorius ir kultūristas, vienas iš „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovų. Jo sportinė karjera truko vos kelerius metus – nuo 1968 iki 1972-ųjų, tačiau per šį laikotarpį jis pasiekė reikšmingų pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose.
Aliubavičiaus pavardė Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia siejama su jaunimo čempiono titulu. 1968, 1969, 1970 ir 1971 metais jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tai rodo ne vien jo sportinį talentą, bet ir ilgalaikį dominavimą tuo metu dar besiformavusioje Lietuvos kultūrizmo scenoje.
Pergalės Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje
Vienas pirmųjų ryškesnių Aliubavičiaus pasirodymų įvyko 1968 metais Klaipėdoje, antrajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre. Čia jis tapo absoliučiu jaunimo kategorijų nugalėtoju. Šis pasiekimas buvo svarbus ne tik pačiam sportininkui – tarptautinis turnyras Klaipėdoje tapo viena iš aikštelių, kuriose Lietuvos kultūristai galėjo įsitvirtinti platesniame Sovietų Sąjungos ir tarptautiniame sporto kontekste.
1969-ieji Aliubavičiui buvo ypač sėkmingi.
Tiumenėje, Rusijoje, vykusiame tarptautiniame „Sibiro taurės“ („Первенство Сибири“) turnyre jis tapo absoliučiu jaunimo pogrupio nugalėtoju. Tais pačiais metais, atstovaudamas T.S.R.S., Varšuvoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Warszawa-69“ savo ūgio kategorijoje užėmė pirmąją vietą.
Pergales jis skynė ir Lietuvoje. Palangoje surengtame tarptautiniame turnyre Aliubavičius nugalėjo savo ūgio kategorijoje, o Klaipėdoje vykusiame trečiajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jaunimo savo ūgio kategorijoje tapo čempionu.
Taigi 1969-ieji buvo metai, kai Aliubavičius iš Lietuvos jaunimo čempiono tapo sportininku, gebančiu laimėti skirtingo masto varžybose – nuo Lietuvos turnyrų iki tarptautinių konkursų.
Čempionas Estijoje ir pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose
1971 ir 1972 metais Aliubavičius sėkmingai pasirodė Estijoje vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“), kur abu kartus tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Dar svarbesnis jo karjeros etapas buvo 1971 ir 1972 metais Sverdlovske vykę pirmieji istorijoje oficialūs T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai. Abiejuose čempionatuose Aliubavičius nugalėjo jaunimo kategorijoje.
Šios pergalės išskirtinės tuo, kad jos buvo pasiektos pačioje oficialaus kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje pradžioje. Todėl Aliubavičiaus vardas sietinas ne tik su konkrečiais čempionų titulais, bet ir su laikotarpiu, kai kultūrizmas iš entuziastų judėjimo palaipsniui tapo organizuota sporto šaka.
Sportininkas, patekęs į kultūrizmo istorijos lūžio laikotarpį
Valdo Aliubavičiaus sportinė karjera truko 1968–1972 metais. Per šį palyginti trumpą laiką jis tapo keturiskart Lietuvos jaunimo čempionu, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, „Gintarinio prizo“ laureatu, „Georgo Tenno memorialo“ kategorijos nugalėtoju ir dviejų pirmųjų oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų jaunimo kategorijos čempionu.
Tačiau vien pergalių sąrašas neatskleidžia visos Aliubavičiaus reikšmės.
Jo karjera sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas dar tik kūrė savo tradicijas, varžybų sistemą ir autoritetus. Todėl tokie sportininkai kaip Aliubavičius atliko ne vien varžybinį vaidmenį – jie formavo Lietuvos kultūrizmo veidą ir kėlė jo sportinį lygį.
Svarbu ir tai, kad Aliubavičius buvo ne tik kultūristas, bet ir skulptorius. Ši aplinkybė suteikia jo sportinei biografijai papildomą matmenį. Kūno plastika, proporcijos, forma ir estetika buvo svarbios tiek skulptūroje, tiek klasikinėje kultūrizmo sampratoje. Tad menininko ir sportininko patirtys jo gyvenime natūraliai susiliejo.
Išvada
Valdą Aliubavičių galima laikyti viena iš Lietuvos ankstyvojo kultūrizmo istorinių figūrų. Jo rezultatai rodo išskirtinį sportinį stabilumą, o pergalės pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose suteikia jo karjerai platesnę istorinę reikšmę.
1968–1972 metų laikotarpis buvo trumpas, tačiau labai produktyvus: nuo Lietuvos jaunimo čempiono iki tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir pirmųjų oficialių T.S.R.S. čempionatų čempiono.
Aliubavičiaus istorija – tai ne tik vieno sportininko pergalių sąrašas. Tai Lietuvos kultūrizmo formavimosi istorijos dalis, liudijanti laikotarpį, kai disciplina, kuri šiandien atrodo savaime suprantama, dar tik kovojo dėl savo vietos sporto pasaulyje.
“Gintarinis prizas” pasaulio sporto istorijoje.
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai: kas išlieka sporto istorijoje.
Praėjus daugeliui metų labai lengva vertinti įvykius, žmones ir jų nuveiktus darbus. Atsiranda atstumas, iš kurio praeitis atrodo aiškesnė: galima sudėlioti svarbiausias datas, įvardyti nugalėtojus, išskirti reikšmingiausius įvykius.
Tačiau sporto istorija nėra vien pergalių ir rezultatų sąrašas.
Pavienė pergalė – tai svarbus įvykis konkrečiu momentu. Tais metais ji jaudina sporto bendruomenę, apie ją rašoma, ji įsimenama. Tačiau po metų atsiranda kitos pergalės, kiti čempionai, kiti vardai. Sporto gyvenimas juda pirmyn.
Istorijai reikalingas ne vien momentas. Istorijai reikalingas tęstinumas.
Būtent todėl šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai yra išskirtinis reiškinys ne tik Lietuvos kultūrizmo, bet ir pasaulinėje mūsų sporto istorijoje.
Ne viena pergalė, o šeši dešimtmečiai
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje įvyko 1967 metais – netrukus po istorinio pirmojo tarptautinio kultūrizmo renginio Vilniuje 1966-aisiais. Tuo metu klaipėdiečiams organizacinės patirties perdavė kauniečiai.
Nuo pirmojo turnyro prasidėjo tradicija, kuri, nepaisant politinių, visuomeninių ir sporto gyvenimo permainų, nenutrūko.
Todėl šiandien į „Gintarinį prizą“ turime žvelgti ne kaip į dar vienas kultūrizmo varžybas. Jo vertė – pirmiausia šešių dešimtmečių tęstinumas.
1967, 1977, 1987, 1997, 2007 ir 2017 metų turnyrai tapo savotiškais skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių ženklais.
1977-ieji – kai reikėjo ne tik sportinės, bet ir pilietinės drąsos
Dešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1977 metais vyko itin sudėtingu laikotarpiu – kultūrizmo draudimo ir persekiojimo metais.
Tai buvo ne laikas, kai kultūrizmo renginius buvo galima organizuoti ramiai ir be rizikos. Vis dėlto Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose turnyras įvyko.
Čia būtina išskirti dr. Edmundą Daubarą, kuris ryžosi nepaisyti tuometinių suvaržymų ir organizavo viešas varžybas.
Todėl 1977 metų „Gintarinis prizas“ šiandien vertintinas ne vien kaip sporto renginys. Tai buvo atkaklumo, organizacinės valios ir pasiryžimo išsaugoti sportą pavyzdys.
1987-ieji – nuo atšilimo iki oficialaus pripažinimo
Dvidešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1987 metais vyko jau kitokioje politinėje aplinkoje – Michailo Gorbačiovo perestrojkos ir vadinamojo atšilimo laikotarpiu.
Netrukus, ne be 1986 metų dr. Edmundo Daubaro pastangų, 1987 metais Maskvoje buvo įkurta oficialiai pripažinta TSRS kultūrizmo federacija. Po kurio laiko TSRS sporto ministerija pripažino “Gintarinio prizo” turnyrą buvus neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Šis laikotarpis parodo dar vieną svarbią „Gintarinio prizo“ savybę: turnyras ne tik egzistavo šalia istorinių pokyčių – jis pats buvo į juos įtrauktas.
Sporto organizavimas tuomet buvo glaudžiai susijęs su valstybės politika, oficialiu pripažinimu ir galimybe apskritai egzistuoti.
1997-ieji – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinkoje
Trisdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1997 metais vyko Mažeikių naftos kultūros rūmuose.
Tai jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Pasikeitė valstybė, politinė sistema, sporto organizavimo galimybės ir visuomenės požiūris.
Svarbu ir tai, kad tuo metu „Gintarinio prizo“ organizacinę veiklą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas tapo platesnio valstybės sporto gyvenimo dalimi.
Taigi trisdešimtasis turnyras žymi ne tik dar vieną jubiliejinę datą. Jis simbolizuoja kultūrizmo perėjimą iš draudimų ir suvaržymų laikotarpio į nepriklausomos valstybės sporto sistemą.
Tarptautinis mastas
Keturiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras vyko Klaipėdos LCC krikščionių koledžo salėje.
Renginyje dalyvavo beveik 300 atletų iš devynių šalių. Turnyras buvo finansuojamas Lietuvos Respublikos biudžeto atskira eilute, už ką atitinkamai balsavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Tai svarbus momentas todėl, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo ne vien vietinės ar regioninės reikšmės renginys. Jo mastas, dalyvių skaičius ir tarptautiškumas liudijo apie išaugusią organizacinę kompetenciją ir Lietuvos kultūrizmo integraciją į tarptautinę sporto erdvę.
„Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga Austrijos parlamento pirmininkas, profesorius Alfredas Gerstlas, į Klaipėdą atsiuntė originalių to meto Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią. Nuotraukos buvo eksponuojamos LCC rūmų fojė, o filmas parodytas gausiai į varžybas susirinkusiems klaipėdiečiams.
2017-ieji – „Gintarinis prizas“ pasaulio akiratyje
Penkiasdešimtasis turnyras 2017 metais tapo dar vienu istoriniu etapu.
Klaipėdoje vykusiose varžybose dalyvavo apie 200 sportininkų iš 17 šalių. Tačiau svarbiausia buvo ne vien dalyvių statistika.
Apie renginį parengtas reportažas buvo parodytas globalioje CNN televizijoje. Taip „Gintarinio prizo“, Klaipėdos ir Lietuvos vardas pasiekė plačiausią tarptautinę auditoriją.
Tai buvo momentas, kai ilgametė Lietuvos kultūrizmo tradicija išėjo į gerokai platesnę informacinę erdvę.
Nuo vietinio turnyro iki renginio, apie kurį sužinojo pasaulinė auditorija – toks yra šešių dešimtmečių kelias.
2027-ieji – šešiasdešimtojo turnyro slenkstis
2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai nebus tik eilinis jubiliejinis renginys. Planuojamas trijų dienų renginys, į kurį bus kviečiami žinomi svečiai, pagerbti kultūrizmo veteranai.
Ypatingą reikšmę turės ir keliomis kalbomis rengiama istorinė knyga, kurioje bus siekiama atskleisti „Gintarinio prizo“ vietą Lietuvos ir pasaulio sporto istorijoje, jo sąsajas su platesniais politiniais ir visuomeniniais procesais.
Tai svarbu todėl, kad istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti užrašyta ir perduota ateinančioms kartoms.
Kas reikšminga, o kas – ne?
Žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, tampa aiškiau, kas sporto istorijoje yra laikina, o kas išlieka. Laikina yra viena pergalė. Vienas rezultatas. Vienas čempionas. Vienos varžybos. Visa tai yra svarbu sportininkui, treneriui ir to meto auditorijai. Tačiau istorine prasme didžiausią vertę įgauna tai, kas turi tęstinumą, įtaką ir pasekmes.
„Gintarinio prizo“ istorijoje matome būtent tokį tęstinumą.
1967 metais – tradicijos pradžia.
1977 metais – tradicijos išsaugojimas draudimų sąlygomis.
1987 metais – politinio atšilimo ir oficialaus kultūrizmo pripažinimo epocha.
1997 metais – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinka.
2007 metais – valstybės dėmesys ir tarptautinis mastas.
2017 metais – išėjimas į pasaulinę informacinę erdvę.
2027 metais – šešiasdešimties metų istorijos įprasminimas.
Išvada
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai leidžia daryti paprastą, tačiau labai svarbią išvadą: sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai. Ją kuria žmonės, kurie dešimtmečiais išsaugo tradiciją, nepaisydami besikeičiančių aplinkybių. Todėl „Gintarinio prizo“ reikšmė nėra vien jo turnyrų skaičius ar juose iškovotų medalių kolekcija. Jo reikšmė – tai istorinis tęstinumas.
Turnyras išgyveno sovietmečio draudimus, politinius pokyčius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybės sporto sistemos transformaciją ir globalizacijos epochą. Per tą laiką keitėsi sportininkai, treneriai, salės, miestai, organizacinės sąlygos ir pats kultūrizmo pasaulis.
Nesikeitė tik viena – tradicija.
Todėl artėjantis šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras yra proga ne tik švęsti. Tai proga atsigręžti, įvertinti ir užrašyti tai, kas buvo padaryta. Nes po šešiasdešimties metų jau galima aiškiai atskirti momentą nuo istorijos.
Momentas praeina. Istorija lieka.
O „Gintarinio prizo“ istorija – jau šešių dešimtmečių ilgio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.
Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.
Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.
Pergalės, tapusios karjeros akcentais
Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.
Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.
Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas
Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.
1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.
Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.
Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.
Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.
Tačiau projektas žlugo.
Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.
Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.
Besakir¬sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.
Išvada
Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.
Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.
Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.
„GINTARINIO PRIZO“ ISTORIJOS.
BRONĖ DUBAR – ISTORINĖ MOTERŲ SPORTO PIONIERĖ.
Moteris, kuri į sporto istoriją įžengė anksčiau, negu pasaulis buvo pasiruošęs pavadinti tai fitnesu.
Yra sportininkų, kurių vardus į istoriją įrašo medaliai. Yra čempionų, kurių vardus išsaugo rekordų lentelės. Tačiau yra žmonių, kurių istorinė reikšmė slypi visai kitur.
Jie atsiranda prieš sporto sistemą.
Prieš taisykles. Prieš čempionatus. Prieš federacijas. Prieš nusistovėjusią visuomenės sampratą.
Bronė Dubar (Broné „Brownie“ Dubar, Daubaraitė, 1906–1986) buvo viena iš tokių asmenybių.
Iš Lietuvos kilusi amerikietė savo gyvenimu ir veikla atstovauja ankstyvajai epochai, kai moterų fizinis lavinimas ir sportas dar tik skynėsi kelią į viešąją erdvę. Šiandien jos veiklą galima vertinti kaip vieną iš ankstyvųjų moterų fitneso kultūros apraiškų. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip jos veiklą pavadintume šiandien. Svarbiausia tai, kad Bronė Dubar savo laikais darė tai, kas vėliau tapo modernios moterų fitneso kultūros dalimi.
ISTORINĖS ASMENYBĖS REIKŠMĖ
Istorinė figūra nėra vien garsus žmogus. Istorinė figūra – tai žmogus, kurio veikla leidžia geriau suprasti savo laikmečio pokyčius ir vėlesnę istorijos raidą. Bronės Dubar istorija atitinka šį kriterijų. Ji gyveno XX amžiaus pradžioje – epochoje, kai moters vieta sporte dar buvo formuojama. Moterų sportas tik pradėjo įsitvirtinti tarptautiniame sporto gyvenime. Šiuolaikinio fitneso sporto nebuvo. Nebuvo dabartinės moterų fitneso varžybų sistemos. Nebuvo pasaulio čempionatų. Nebuvo tarptautinės fitneso sporto struktūros. Tačiau Bronė Dubar jau treniravosi, kūrė fizinių pratimų programas ir viešai demonstravo savo fizines galimybes. Tai yra jos istorinės reikšmės branduolys. Ji veikė anksčiau už sistemą.
LIETUVA, AMERIKA IR NAUJOSIOS EPOCHOS ŽMOGUS
1912 metais Bronė Dubar kartu su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši detalė svarbi ne vien biografijai. Ji Bronės istoriją įrašo į platesnį lietuvių emigracijos į Ameriką kontekstą. Tai buvo karta žmonių, kurių gyvenimai jungė dvi skirtingas kultūrines erdves. Lietuvišką kilmę ir amerikietišką gyvenimo aplinką. Tradiciją ir modernėjantį pasaulį. Šioje aplinkoje Bronė pasirinko sportą. Ji augo atletiškoje šeimoje. Jos broliai sportavo, dalyvavo bokso, ledo ritulio ir beisbolo varžybose. Bronė pati užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Tačiau jos interesai buvo platesni. Ji mėgo knygas ir šachmatus. Todėl jos asmenybėje fizinis ir intelektinis ugdymas sudarė vieną visumą. Tai buvo modernėjančios XX amžiaus moters portretas – žmogaus, kuris norėjo lavinti ne vien kūną, bet ir protą.
JI NE TIK SPORTAVO – JI KŪRĖ
Čia prasideda tikrasis Bronės Dubar istorinis išskirtinumas. Ji neapsiribojo tuo metu įprastomis sporto veiklomis. Nuolat treniruodamasi ji pasiekė aukštą fizinio pasirengimo lygį ir sukūrė savo pratimų programą. Tai buvo svarbus žingsnis. Sportininkas, kuris atlieka jau žinomus pratimus, yra sporto sistemos dalyvis. Žmogus, kuris pradeda kurti savo fizinio lavinimo programą ir ją demonstruoti visuomenei, tampa idėjos skleidėju. Bronė pasirinko būtent antrąjį kelią. Ji ne tik sportavo. Ji kūrė savo sporto formą. Šiandien tokio pobūdžio veiklą lengvai atpažintume kaip fitneso kultūros dalį. Tačiau Bronės laikais šiam reiškiniui dar trūko dabartinio pavadinimo, struktūros ir sporto institucijų. Todėl jos novatoriškumas buvo ne naudojimasis sistema, o veikimas prieš jai susiformuojant.
MOTERIS, KURI PAVERTĖ KŪNĄ SAVO ŽINUTE
Bronės Dubar sportinė veikla neapsiribojo treniruotėmis. Ji pradėjo rengti viešus pasirodymus. 1920–1930-aisiais su savo programomis ji keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Niujorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tai buvo epocha, kai moteris, viešai demonstruojanti fizinę jėgą, ištvermę, lankstumą ir akrobatinius gebėjimus, buvo neįprastas reiškinys. Bronė savo kūnu kalbėjo apie tai, kas tuo metu dar nebuvo visuotinai priimta: moteris gali būti stipri. Moteris gali būti atletiška. Moteris gali viešai demonstruoti savo fizinius gebėjimus. Moteris gali pati kurti savo sportinį kelią. Tai buvo ne vien sportinis pasirodymas. Tai buvo socialinis pareiškimas.
NOVATORIŠKUMAS, KURIS ATSIRADO ANKSČIAU UŽ PAVADINIMĄ
Bronės Dubar veikloje galima įžvelgti keletą elementų, kurie vėliau tapo šiuolaikinio fitneso pagrindu: individuali treniruočių programa; sistemingas fizinio kūno lavinimas; jėgos ir lankstumo derinimas; ištvermės bei koordinacijos ugdymas; fizinio pasirengimo demonstravimas publikai; sveikatingumo ir aktyvaus gyvenimo būdo propagavimas; sportinio kūno estetika. Ji tai darė tuo metu, kai šių elementų dar nejungė viena pasaulinė sporto sistema. Todėl Bronės Dubar istorinė reikšmė slypi ne vien jos asmeniniuose gebėjimuose. Ji padeda mums pamatyti, kad fitneso kultūra atsirado ne vieną dieną. Ji formavosi iš žmonių, kurie anksčiau pradėjo sąmoningai lavinti kūną, demonstruoti rezultatus ir įkvėpti kitus. Bronė buvo viena iš tokios ankstyvosios kultūros atstovių.
JĖGA, AKROBATIKA IR ESTETIKA
Bronės Dubar pasirodymai buvo originalūs. Vieno pasirodymo metu ji programą atliko antro aukšto balkone, kad ją geriau matytų publika. Kulminacija tapo šuolis per susirinkusių žiūrovų galvas į apačioje esantį baseiną. Šis pasakojimas svarbus ne tik dėl paties triuko. Jis parodo Bronės požiūrį į sportą. Sportas jai buvo veiksmas, kurį reikia atlikti taip, kad jis paliktų įspūdį. Jos pasirodymuose susijungė: atletizmas, akrobatika, drąsa ir estetika. Tai buvo ankstyva sporto ir viešojo reginio sintezė.
SPORTUOJANTI MOTERIS, KURIĄ PASTEBĖJO SPAUDA
Bronės Dubar pasirodymai sulaukė to meto JAV spaudos dėmesio. Laikraščiai rašė apie jos fizinius gebėjimus, bet kartu pastebėjo jos aprangą ir išvaizdą. Fotografijose ji buvo lyginama su „Vogue“ žurnalo viršelio įvaizdžiu. Šis faktas šiandien gali atrodyti tik kaip spalvinga biografinė detalė. Tačiau istoriniu požiūriu jis yra reikšmingas. Bronės atveju visuomenė susidūrė su nauju moters įvaizdžiu: atletė nebūtinai turėjo atsisakyti moteriškumo; fizinė jėga galėjo egzistuoti kartu su estetika. Šiandien tai yra visiškai įprasta fitneso kultūros dalis. Tuo metu tai buvo viena iš jos naujovių.
ISTORINĖS FIGŪROS TESTAS – KAS LIEKA PO ŽMOGAUS?
Bronė Dubar savo viešus pasirodymus nutraukė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Į sceną ji daugiau nebegrįžo. Tačiau būtent čia galima atskirti trumpalaikę šlovę nuo istorinio palikimo. Trumpalaikė šlovė baigiasi tada, kai žmogus pasitraukia iš viešumos. Istorinis palikimas prasideda tada, kai idėja išlieka po žmogaus. Bronės atveju sporto tradicija išliko jos šeimoje. Ir tai yra vienas stipriausių jos istorinio pasakojimo elementų.
ŠEIMOS TĘSTINUMAS – GYVA ISTORIJOS LINIJA
Artimas Bronės Dubar giminaitis Dr. Edmundas Daubaras tapo tarptautinio fitneso sporto organizatoriumi ir vadovauja pasaulinei WFF-WBBF federacijai. Jo dukra Edita Daubaraitė (Sendrienė) 1997 metais tapo pirmąja absoliučia pasaulio fitneso čempione, atstovavusia Rytų Europai. Šie faktai suteikia Bronės istorijai ypatingą tęstinumą. Vienoje kartoje buvo pionierė. Kitoje – tarptautinio sporto organizatorius. Dar kitoje – pasaulio čempionė. Tai daugiau nei šeimos genealogija. Tai sportinės idėjos genealogija. Bronės karta kūrė asmeninį fizinio lavinimo supratimą. Vėlesnės kartos tą idėją perkėlė į organizuotą sportą. O galiausiai ji pasiekė pasaulio čempionato lygį. Tai kelias nuo asmeninės iniciatyvos iki tarptautinės sporto sistemos.
BRONĖ DUBAR – PIONIERĖ, EDITA – ČEMPIONĖ
Šių dviejų kartų sugretinimas ypač iškalbingas. Bronė Dubar veikė tuo metu, kai nebuvo šiuolaikinio moterų fitneso čempionatų pasaulio. Edita Daubaraitė (Sendrienė) tapo pasaulio čempione jau egzistuojančioje tarptautinėje fitneso sistemoje. Viena pradėjo kelią. Kita nuėjo juo iki pasaulio viršūnės. Tai ir yra tikrasis sporto tęstinumas. Pionieriaus reikšmė ne visada matuojama jo paties titulu. Kartais ji matuojama tuo, kiek toli nueina kitos kartos jo pradėtu keliu.
„GINTARINIS PRIZAS“ – NE PRIZAS, O ATMINTIES ŽENKLAS
Šioje vietoje atsiveria tikroji „Gintarinio prizo“ simbolika. Gintaras Lietuvoje nėra vien gražus akmuo. Jis yra Baltijos, Lietuvos ir istorinio laiko simbolis. Gintaras išsaugo tai, kas į jį pateko prieš tūkstančius metų. Lygiai taip pat sporto atmintis turi išsaugoti tai, kas prasidėjo prieš dešimtmečius. Bronės Dubar šeima iš Lietuvos išvyko 1912 metais. Jos gyvenimas susiformavo Amerikoje. Tačiau šeimos sporto tradicija išliko. Per kelias kartas ji susiejo Lietuvos kilmę, Amerikos sporto kultūrą ir tarptautinį fitnesą. Todėl „Gintarinis prizas“ gali tapti šios atminties simboliu. Jis simboliškai jungia: Lietuvą ir pasaulį. Praeitį ir dabartį. Pionierius ir čempionus. Šeimą ir sporto bendruomenę. Idėją ir jos tęsinį.
GINTARAS KAIP SPORTO ATMINTIS
Jeigu medalis įprasmina konkrečią pergalę, gintaras gali įprasminti istorinę atmintį. Medalis sako: „Šiandien tu nugalėjai.“ Gintaras sako: „Mes nepamiršome, kas buvo prieš tave.“ Ši skirtis yra esminė. Nes be pionierių nebūtų čempionų. Be pirmųjų treniruočių nebūtų sporto sistemų. Be šeimos ir mokytojų perduodamų tradicijų nebūtų sporto kartų. Todėl „Gintarinio prizo“ vertė gali būti ne tik apdovanojime, bet ir atminties išsaugojime.
BRONĖ DUBAR – ISTORINIS LIUDIJIMAS
Bronės Dubar istorija liudija, kad sporto istorija neprasideda nuo pirmojo pasaulio čempionato. Ji prasideda daug anksčiau. Nuo žmogaus, kuris pirmą kartą susimąsto: „O jeigu galiu daugiau?“ Nuo žmogaus, kuris pradeda treniruotis. Nuo žmogaus, kuris nebijo būti kitoks. Nuo žmogaus, kuris savo rezultatą parodo kitiems. Nuo žmogaus, kuris įkvepia kitą žmogų. Bronė Dubar buvo viena iš tokių pradžių. Todėl jos vieta istorijoje nėra tik šeimos albume. Ji yra platesnio pasakojimo dalis – pasakojimo apie moterų sporto raidą, fizinio lavinimo kultūrą ir kelią į šiuolaikinį fitnesą.
ISTORINĖ IŠVADA
Bronę Dubar verta prisiminti ne todėl, kad ji gyveno tuo metu, kai sportas buvo kitoks. Ją verta prisiminti todėl, kad ji pati buvo vienas iš pokyčio ženklų. Ji gyveno epochoje, kai moterų sportas dar tik ieškojo savo vietos. Ji treniravosi. Kūrė savo programas. Viešai demonstravo fizines galimybes. Keliavo po Ameriką. Įkvėpė moteris domėtis fiziniu lavinimu. Ir paliko sporto tradiciją, kuri išliko jos šeimoje. Jos veikla savo laiku neturėjo šiuolaikinio fitneso pavadinimo, tačiau daugelis jos principų šiandien yra neatsiejami nuo fitneso kultūros. Todėl Bronė Dubar gali būti vertinama kaip ankstyvoji moterų fitneso ir fizinio lavinimo pionierė, istorinė asmenybė, kurios veikla pralenkė jos laikmečio sporto sampratą.
EPILOGAS
Bronė Dubar – pradžia. Jos šeima – tęstinumas. Edita Daubaraitė – čempionystė. „Gintarinis prizas“ – atmintis. Šioje keturių žodžių grandinėje telpa daugiau nei viena šeimos istorija. Joje telpa daugiau nei vieno sporto raida. Joje telpa istorija apie tai, kaip žmogaus idėja gali išgyventi savo laiką, būti perduota kitai kartai ir galiausiai tapti tarptautinio sporto dalimi. Todėl Bronės Dubar vardas „Gintarinio prizo“ istorijoje turėtų būti tariamas ne kaip vienos seniai gyvenusios sportininkės vardas. Jis turėtų būti tariamas kaip pionierės vardas. Moters, kuri buvo ten, kur dar nebuvo kelio. Ir pradėjo eiti pirmoji. Nes kiekvienas sporto čempionas turi savo pirmtaką. Kiekvienas sportas turi savo pradininkus. Kiekviena tradicija turi pirmąją kartą. O istorija prasideda nuo tų, kuriuos vėlesnės kartos turi nepamiršti. Bronė Dubar – viena iš jų.
Pasaulio kultūrizmo istorija
W.F.F. – International / W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų absoliučių nugalėtojų istorija (1990–2025)
Per daugiau kaip tris dešimtmečius World Fitness Federation (W.F.F. – International) ir World Bodybuilding Federation (W.B.B.F. – International) surengė pasaulio mėgėjų kultūrizmo čempionatus, kuriuose varžėsi sportininkai iš dešimčių pasaulio valstybių. Šie čempionatai tapo svarbia tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi, o absoliutaus nugalėtojo titulas – vienu prestižiškiausių mėgėjų sporte.
Nuo 1990 iki 2025 metų pasaulio čempionų vardus iškovojo atletai iš Europos, Azijos, Pietų Amerikos ir kitų žemynų. Tai liudija nuolatinę federacijos plėtrą, tarptautinį pripažinimą ir aukštą sportinį lygį.
Vyrų absoliutūs pasaulio čempionai
Metai Sportininkas Valstybė
2025 Dainius Dzikevičius Lietuva
2024 Andrius Pauliukevičius Lietuva
2023 Łukasz Kuliński Lenkija
2022 Vilius Pranckevičius Lietuva
2021 Artur Kamieniak Lenkija
2020 Roman Polshin Estija
2019 Arkadiusz Demidowicz Lenkija
2018 Tolga Murat Balıkçı Turkija
2017 Maroš Kanasz Slovakija
2016 Glayson Souto Ferreira Brazilija
2015 Maroš Kanasz Slovakija
2014 Nikolaj Vorobjov Rusija
2013 Mostafa Golmirza Eskandari Iranas
2012 Nikolaj Vorobjov Rusija
2011 Ali Imani Iranas
2010 Aleksandr Sevcov Estija
2009 Aleksandr Anaskin Rusija
2008 Wojciech Nadolski Lenkija
2007 Roman Dubovickij Rusija
2006 Antonio Osta Urugvajus
2005 Aleksandr Baldin Rusija
2004 Konstantin Zacharov Rusija
2003 Aleksandr Tumasevic Rusija
2002 Franco Carlotto Šveicarija
2001 Mindaugas Kvasys Lietuva
2000 Massimo Monaco Italija
1999 Franco Carlotto Šveicarija
1998 Jurgen Koch Vokietija
1997 Jurgen Koch Vokietija
1996 Jan Bolken Vokietija
1995 Holger Dannheim Vokietija
1994 Dirk Karregarn Vokietija
1993 Klaus Martin Vokietija
1992 Murat Aibbyak Turkija
1991 Reiner Gorbracht Vokietija
1990 Volker Fortsch Vokietija
Moterų absoliučios pasaulio čempionės
Metai Sportininkė Valstybė
2025 Olga Bogacz Lenkija
2024 Vaida Budrienė Lietuva
2023 Anna Sobolewska Kucharska Lenkija
2022 Anna Sobolewska Kucharska Lenkija
2021 Laura Siugale Latvija
2020 Hanna Kristina Skitta Suomija
2019 Hollie Jade Feeney Jungtinė Karalystė
2018 Hanna Kristina Skitta Suomija
2017 Aleksandra Antipova Rusija
2016 Yamila Toledo Argentina
2015 Liudmila Senciugova Rusija
2014 Jelena Kursanova Rusija
2013 Maria Sol Farinelli Argentina
2012 Dalvaniza Aquino Brazilija
2011 Crecky Chaves Brazilija
2010 Liudmila Kolesnikova Rusija
2009 Liudmila Kolesnikova Rusija
2008 Jolanta Mileriūtė Lietuva
2007 Irina Riabova Rusija
2006 Rosalia Dutra de Campos Argentina
2005 Rachel Kauppila Suomija
2004 Marina Burinskaja Latvija
2003 Marie Pierre Dominique Ripert Prancūzija
2002 Irina Zincenko Rusija
2001 Svetlana Pugacheva Rusija
2000 Maria Konstantinidou Graikija
1999 Tina Push Vokietija
1998 Claudia Machmor Vokietija
1997 Edita Daubaraitė Lietuva
1996 Daniela Haric Kroatija
1995 Alexandra Baumann Vokietija
1994 Manuela Neugebauer Vokietija
1993 Sandra Bauertle Vokietija
1992 Manuela Franc Vokietija
1991 Sabine Weeke Vokietija
1990 Bettina Binder Vokietija
Apibendrinimas
Per 36 metus W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų istorijoje absoliučių čempionų titulus iškovojo sportininkai iš daugelio pasaulio valstybių. Ankstyvajame federacijos veiklos etape ryškiai dominavo Vokietijos atletai, vėliau lyderių gretas papildė Rusijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Suomijos, Argentinos, Brazilijos, Irano, Estijos, Šveicarijos, Turkijos, Italijos, Urugvajaus, Graikijos, Latvijos, Kroatijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės atstovai.
Ypač pažymėtina Lietuvos sportininkų pažanga. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos atletai tris kartus tapo vyrų absoliučiais pasaulio čempionais (2022, 2024 ir 2025 m.), o 2024 metais Lietuvos atstovė Vaida Budrienė iškovojo moterų absoliučios pasaulio čempionės titulą. Tai rodo aukštą Lietuvos kultūrizmo mokyklos lygį ir reikšmingą šalies indėlį į tarptautinę W.F.F.–W.B.B.F. istoriją.
Išvados
1990–2025 metų pasaulio čempionatų rezultatai atspindi nuoseklų W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International federacijų augimą bei jų reikšmę pasauliniam mėgėjų kultūrizmui. Per daugiau nei tris dešimtmečius federacijos subūrė tūkstančius sportininkų iš įvairių žemynų, suteikdamos jiems galimybę varžytis aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose.
Absoliučių pasaulio čempionų sąrašas šiandien yra ne tik sportinių pasiekimų kronika, bet ir gyvas tarptautinės kultūrizmo bendruomenės istorijos liudijimas. Kiekviena pavardė šiame sąraše žymi išskirtinį meistriškumą, o kiekvienas titulas prisideda prie W.F.F.–W.B.B.F. federacijų tradicijų, prestižo ir pasaulinio kultūrizmo paveldo kūrimo.
NIDOJE – PASAULIO SPORTO ELITAS: 37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.
Spalio 24–26 dienomis Neringoje – išskirtinis tarptautinis sporto renginys.
Nida taps tarptautinio sporto traukos centru. Spalio 24–26 dienomis prestižiniuose Nidos „Agilos“ kultūros rūmuose vyks 37-asis pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatas, 51-asis tarptautinis „World Grand Prix“ turnyras ir trečiosios Neringos miesto mero taurės pirmenybės.
Tris dienas Nidoje varžysis mėgėjai ir profesionalai, į renginį atvyksiantys iš įvairių pasaulio šalių.
BEVEIK 40 METŲ PASAULIO ČEMPIONATŲ TRADICIJOS
WFF-WBBF pasaulio čempionatai rengiami jau beveik keturis dešimtmečius. Per visą šį laikotarpį pasaulio čempionatų istorijoje būta įvairiausių išbandymų, tačiau tradicija nebuvo nutraukta – varžybos vyko net sudėtingiausiais laikotarpiais ir COVID-19 pandemijos metu.
Čempionatuose yra dalyvavę visų pasaulio žemynų atstovai.
2026 metų renginys Neringoje pratęs šią ilgametę tarptautinio sporto tradiciją.
742 SPORTININKAI IŠ 32 VALSTYBIŲ
Vienas įspūdingiausių čempionatų istorijos puslapių – 2005 metai, kai varžybose dalyvavo rekordinis skaičius – 742 sportininkai iš 32 valstybių.
Tais metais absoliutūs nugalėtojai buvo apdovanoti išskirtiniais prizais – originaliais vertingais briliantais.
Čempionatas buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Prie šios transliacijos prisidėjo AB „Lietuvos telekomas“, skyrusi tuomet daugiau kaip 144 tūkst. litų, arba daugiau kaip 40 tūkst. eurų.
Tai buvo vienas iš ženklų, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai jau anuomet peržengė įprastų sporto varžybų ribas.
RENGINIUS REMĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
WFF-WBBF pasaulio čempionatų istorijoje yra ir išskirtinis Lietuvos valstybės dėmesys.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metų pasaulio čempionatus rėmė Lietuvos valstybės biudžetas.
Organizacinių komitetų pirmininkais yra buvę aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai – ministrai ir net du ministrai pirmininkai.
Čempionatų atidarymo ceremonijose dalyvavo Lietuvos sporto ministrai Vytas Nėnius ir Algirdas Raslanas.
Po kai kurių čempionatų buvo rengiamos tarptautinės spaudos konferencijos naujienų agentūroje ELTA, o užsienio delegacijų vadovai buvo priimami Lietuvos Respublikos Seime.
NIDA – SVARBI 2026 METŲ SPORTO ŽEMĖLAPIO VIETA
2026 metų pasaulio čempionatas Neringoje – ne tik sporto varžybos. Tai ilgametės tarptautinės tradicijos tęsinys ir galimybė Neringai dar kartą tapti tarptautinio sporto susitikimo vieta.
Organizatoriai tikisi, kad šių metų čempionatas paliks ryškų pėdsaką tiek sporto istorijoje, tiek Neringos miesto tarptautiniame gyvenime.
Dalyvių registracija jau vyksta.
Išsami renginio programa, varžybų tvarkaraštis ir registracija – www.worldfitness.lt
ŽINGSNIS Į 60-ĄJĮ „GINTARINĮ PRIZĄ“
Nidos čempionatas taps ir savotiška repeticija prieš išskirtinį 2027 metų įvykį – 60-ąjį tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje.
Jubiliejiniam renginiui pradėta ruoštis dar 2025 metais. Ta proga planuojama keliomis kalbomis išleisti unikalią istorinę knygą, skirtą ilgametei „Gintarinio prizo“ istorijai.
2026-ieji WFF-WBBF sporto kalendoriuje žada būti ypatingi – pasaulio čempionatas Nidoje, tarptautinis „World Grand Prix“ turnyras ir 2027 metais artėjantis 60-asis „Gintarinis prizas“ Klaipėdoje sudarys išskirtinę tarptautinių renginių grandinę.
Daugiau informacijos – www.wff.lt
„Gintarinis prizas“ šiandien – 60 metų istorija, kurios mastas gerokai didesnis už kultūrizmą.
Yra sporto varžybos. Yra turnyrai. Ir yra reiškiniai, kurie laikui bėgant tampa istorija. „Gintarinis prizas“ priklauso pastarajai kategorijai.
2027 metų gegužę Klaipėdoje vyksiantis 60-asis istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras bus ne eilinės kultūrizmo varžybos ir ne vien jubiliejinis renginys.
Tai bus šešių dešimtmečių istorijos akimirka.
Pagal tradicijos senumą pasaulyje „Gintariniam prizui“ nedaug kas gali prilygti. Šiek tiek senesnes tradicijas turi tik NABBA „Universe“, pradėtas rengti 1950 metais, ir Joe Weiderio „Olympia“, kurios istorija prasidėjo 1965-aisiais.
Tačiau vien ilgaamžiškumas dar nepaaiškina, kodėl „Gintarinis prizas“ yra svarbus.
Svarbiausia – kas per tuos šešis dešimtmečius įvyko aplink jį.
Tai, kas šiandien dažnai nesuvokiama
Kai kurie senesnių kartų sportininkai, treneriai ar žmonės, vienaip ar kitaip susiję su istoriniu „Gintarinio prizo“ turnyru, vis dar prisimena jį tokį, koks jis buvo jų jaunystėje.
Jiems atrodo, kad „Gintarinis prizas“ buvo, yra ir liko tiesiog varžybos.
Tačiau būtent čia ir slypi esminė klaida.
Per šešis dešimtmečius pasikeitė beveik viskas: valstybės, politinės sistemos, sporto organizacijos, tarptautiniai santykiai, kultūrizmo samprata, varžybų geografija ir pats renginio mastas.
Tūkstančiai atletų iš įvairių šalių ir žemynų dalyvavo „Gintarinio prizo“ istorijoje. Jie išvyko iš Klaipėdos, tačiau kartu išsivežė ir informaciją apie Lietuvą, apie turnyrą, apie jo organizavimo kultūrą ir tradiciją.
„Gintarinis prizas“ keliavo kartu su žmonėmis.
Jo istorija pasklido toli už Klaipėdos ir Lietuvos ribų.
Todėl šiandien nebegalima kalbėti apie „Gintarinį prizą“ kaip apie eilines kultūrizmo varžybas.
Tai daugiau kaip pusę amžiaus trunkantis tarptautinis sporto reiškinys.
1978-ieji – kai buvo pralaužta siena
Šio reiškinio istorijoje yra datų, kurios vertos būti įrašytos į Lietuvos sporto istoriją.
Viena jų – 1978 metai.
Dr. Edmundo Daubaro peticijos, pristatytos Maskvoje TSRS komunistų partijos Centro komitetui, dėka buvo iškovota išskirtinė teisė Klaipėdoje organizuoti kultūrizmo varžybas.
Šiandien tai gali atrodyti kaip formalus administracinis sprendimas.
Tada tai buvo visai kas kita.
Kultūrizmo padėtis sovietinėje sistemoje buvo sudėtinga. Todėl galimybė Klaipėdoje organizuoti tokio pobūdžio tarptautines varžybas reiškė ne tik sportinę laisvę.
Tai buvo galimybė kurti.
Kurti tradiciją.
Kurti tarptautinius ryšius.
Kurti Lietuvos sporto autoritetą.
Ir būtent šioje vietoje prasideda tikroji „Gintarinio prizo“ istorijos reikšmė.
1986-ieji – kai buvo galvojama ne apie vienas varžybas, o apie visą sporto šaką
1986 metais dr. Edmundo Daubaro iniciatyva „Gintarinio prizo“ turnyro metu Klaipėdoje buvo nuspręsta 1987 metais steigti TSRS kultūrizmo federaciją ir siekti, kad kultūrizmas būtų įtrauktas į oficialiai pripažintų sporto šakų tarpą.
Tai esminis momentas.
Kodėl?
Todėl, kad čia „Gintarinis prizas“ jau nebeapsiribojo scena, teisėjais ir medaliais.
Čia buvo sprendžiama kultūrizmo ateitis.
Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo ne tik sportininkai, bet ir žmonės, galintys daryti įtaką visos sporto šakos raidai.
Tai jau buvo nebe paprastos varžybos.
Tai buvo platforma.
1988–1991 metai – bandymas išvesti Lietuvą į pasaulį
Dar vienas istorinis etapas – 1988–1991 metai.
Remdamasis „Gintarinio prizo“ turnyrų metu sukauptu tarptautiniu įdirbiu, dr. Edmundas Daubaras vedė derybas su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos savarankiško stojimo ir dalyvavimo IFBB veikloje, apeinant TSRS kultūrizmo federaciją.
Benas Weideris tokiai galimybei nepritarė ir laikėsi Maskvos pozicijos.
Tačiau istorijoje svarbu ne tik tai, kas buvo pasiekta.
Kartais ne mažiau svarbu, kas buvo pabandyta padaryti anksčiau už savo laiką.
Lietuvos sporto žmonės jau tuomet mąstė apie savarankišką Lietuvos vietą tarptautinėje kultūrizmo erdvėje.
Tai buvo laikotarpis, kai politinė realybė dar varžė galimybes, tačiau sporto žmonių ambicijos jau buvo peržengusios TSRS ribas.
Nepriklausomybė – ir pirmieji tarptautinio pripažinimo ženklai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis darbas įgavo visiškai kitą pagreitį.
Remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, buvo įregistruota pirmoji nepriklausomos Lietuvos nacionalinė kultūrizmo organizacija – LNKA.
Vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, į Lietuvą iš Prancūzijos buvo atvežti pirmieji aukso medaliai, kuriuos „Gintarinio prizo“ čempionams Natalijai Murnikovienei ir Rolandui Bučinskui suteikė tarptautinė NABBA organizacija.
Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimo raštas iš tarptautinės NABBA organizacijos.
Tai buvo simbolinis, bet labai svarbus lūžis: Lietuvos kultūrizmas išėjo iš sovietinės erdvės ir pradėjo kurti savo tarptautinį identitetą.
Kai Lietuva tapo nebe žiūrove, o šeimininke
1996, 1997 ir 1998 metais, vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo organizuoti valstybės remiami ir finansuojami Europos čempionatai.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Palangoje ir Vilniuje buvo surengti pasaulio čempionatai.
Organizacinių komitetų pirmininkais tapo aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai.
Šis faktas yra labai svarbus.
Lietuva ne tik siuntė sportininkus į pasaulį. Pasaulis pradėjo važiuoti į Lietuvą.
Ir tai – vienas esminių „Gintarinio prizo“ istorijos rezultatų.
Klaipėda, Palanga, Vilnius tapo tarptautinių kultūrizmo renginių vietomis.
Užsienio delegacijos buvo priimamos Lietuvos Respublikos Seime. Naujienų agentūroje ELTA buvo organizuojamos tarptautinės spaudos konferencijos.
Tai jau buvo nebe vien sportas.
Tai buvo Lietuvos tarptautinis reprezentavimas per sportą.
2007-ieji – valstybės pripažinimas
2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą jubiliejinį, 40-ąjį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje finansuoti iš valstybės biudžeto atskira eilute.
Šiandien, žvelgiant iš istorinio atstumo, tai turime suprasti kaip vieną ryškiausių valstybės pripažinimo ženklų.
Renginio mastą papildė ir ypatingas tarptautinis gestas.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė autentiškų Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią.
Kolekcija buvo demonstruojama renginio dalyviams ir žiūrovams, o filmas rodytas prieš varžybas.
Arnoldo Schwarzeneggerio vardas tapo simboliniu tiltu tarp pasaulinės kultūrizmo istorijos ir Klaipėdos.
Kai apie Klaipėdą pranešė CNN
Dar vienas simbolinis momentas – „Gintarinio prizo“ 50-metis.
Globali CNN televizija iš Klaipėdos milijardams žmonių parodė reportažą apie turnyrą.
Reikia suvokti šio fakto mastą.
Klaipėdoje vykstantis kultūrizmo renginys tapo pasaulinės televizijos dėmesio objektu.
Tai reiškė, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo išėjęs iš Lietuvos informacinės erdvės.
Jo vardas pasiekė pasaulinę auditoriją.
Todėl 2027-ieji nėra tik dar vienas jubiliejus
Dabar artėjame prie naujos istorinės ribos.
2027 metų gegužę Klaipėdoje vyks 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Jam rengiamasi jau nuo 2025 metų.
Tai nėra vien eilinis renginys kalendoriuje.
Tai – proga iš naujo įvertinti, ką per šešis dešimtmečius pavyko sukurti.
Planuojamas ypač iškilmingas tarptautinis renginys, į kurį bus kviečiami iškilūs Lietuvos ir užsienio svečiai.
Šešiasdešimtmečio proga bus išleista ir unikali istorinė knyga, kurioje „Gintarinio prizo“ kelias bus pasakojamas platesniame Lietuvos, Europos ir pasaulio įvykių kontekste.
Ir tai labai svarbu.
Istoriją būtina ne tik prisiminti. Istoriją būtina užrašyti.
Nes tai, kas neužrašyta, po kelių dešimtmečių gali būti prarasta.
Šešiasdešimt metų – tai ne skaičius
Šešiasdešimt metų – tai šešios dešimtys metų, per kurias pasaulis pasikeitė neatpažįstamai.
Pasikeitė valstybės.
Žlugo viena politinė sistema.
Atsikūrė nepriklausoma Lietuva.
Keitėsi tarptautinės sporto organizacijos.
Keitėsi pats kultūrizmas.
Keitėsi kartos.
O „Gintarinis prizas“ liko.
Todėl šiandien jo negalima matuoti vien medaliais, čempionų pavardėmis ar varžybų protokolais.
Jo tikrąjį mastą reikia matuoti žmonėmis, kuriuos jis subūrė.
Šalimis, su kuriomis užmezgė ryšius.
Tarptautiniais renginiais, kuriuos padėjo surengti.
Lietuvos vardu, kuris buvo nešamas į pasaulį.
Ir svarbiausia – tuo, kad Klaipėdoje gimusi kultūrizmo tradicija išgyveno laikmečių kaitą ir tapo tarptautinės sporto istorijos dalimi.
Pagrindinė išvada
Todėl 2027 metų 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras neturėtų būti suprantamas kaip gražus prisiminimas apie praeitį.
Tai nėra nostalgijos renginys.
Tai – istorinio tęstinumo renginys.
Jis turi parodyti, kad tai, kas buvo sukurta prieš dešimtmečius, šiandien gali būti ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
Ir čia slypi didžiausia „Gintarinio prizo“ vertė.
Jis išgyveno epochas.
Jis pergyveno politines sistemas.
Jis peržengė valstybės sienas.
Jis išaugo iš vieno miesto sporto renginio į tarptautinį reiškinį.
Todėl 2027 metų gegužę Klaipėdoje bus švenčiama ne tik 60 metų varžybų istorija.
Bus švenčiama Lietuvos sporto istorijos dalis.
Bus švenčiama Klaipėdos istorija.
Bus švenčiama žmonių, kurie dešimtmečiais kūrė šią tradiciją, istorija.
Ir bus žvelgiama į ateitį.
Nes tikroji tradicija nėra tai, kas liko praeityje.
Tikroji tradicija – tai tai, kas iš praeities pereina į ateitį.
O „Gintarinio prizo“ istorija dar tikrai nesibaigė.
2027-ieji turi tapti ne istorijos uždarymo, o naujo jos skyriaus pradžia.
PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.
KAS YRA N.A.B.B.A.? DAROME IŠVADAS.
N.A.B.B.A. ASOCIACIJOS ISTORIJA.
Rengiant medžiagą trečiajam „Pasaulio kultūrizmo enciklopedijos“ („World Bodybuilding Encyclopedia“, „Энциклопедия всемирного культуризма“) tomui, tęsiame tarptautinių kultūrizmo organizacijų istorijos apžvalgą.
Iki socialistinės sistemos žlugimo situacija buvo gana aiški: nuo 1971 iki 1998 metų oficialiai pripažintam kultūrizmo sportui atstovavo I.F.B.B. (International Federation of BodyBuilders), o nuo 1950 metų veikusi N.A.B.B.A. (National Amateur Body-Builders' Association) reprezentavo nepriklausomą, oficialaus tarptautinio sporto statuso neturėjusį kultūrizmą.
Šiame straipsnyje aptarsime N.A.B.B.A. asociacijos istoriją ir jos vietą pasaulio kultūrizmo raidoje.
N.A.B.B.A. ASOCIACIJOS PRADŽIA
BOBAS HOFMANAS ATVEŽĖ KULTŪRIZMĄ Į LONDONĄ
Nuo 1947 iki 1969 metų oficialiam pasaulio kultūrizmo sportui vadovavo F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste), kuri buvo Tarptautinio olimpinio komiteto (I.O.C.) narė.
Didžiąja dalimi amerikiečio Roberto Collinso Hoffmano (Bob Hoffman, 1898–1985) pastangomis 1947 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo surengtas pirmasis F.I.H.C. „Universe“ turnyras. 1948 metais, Londono olimpinių žaidynių metu, pritariant Tarptautiniam olimpiniam komitetui, surengtas antrasis F.I.H.C. „Universe“ konkursas.
Prie šio renginio organizavimo prisidėjo ne tik Bobas Hofmanas, bet ir Didžiosios Britanijos sunkiosios atletikos asociacija B.A.W.L.A. (British Amateur Weight Lifting Association) bei žurnalas „Health and Strength“.
Įkvėpti F.I.H.C. veiklos, britai 1950 metais įkūrė N.A.B.B.A. asociaciją ir surengė pirmąjį savo „Mr. Universe“ turnyrą. Tačiau iki pat 1969 metų, kai F.I.H.C. nutraukė veiklą kultūrizmo srityje, nei N.A.B.B.A., nei privati I.F.B.B. organizacija negalėjo pretenduoti į oficialų tarptautinį pripažinimą.
N.A.B.B.A. RAIDOS BRUOŽAI
Kalbant apie federacijų istoriją, svarbūs tiek sportininkai, tiek organizacijų vadovai. Vis dėlto federacijų veidą dažniausiai formuoja jų vadovai ir organizatoriai, nes sportininkai dažnai dalyvauja įvairių organizacijų renginiuose ir nėra susieti tik su viena federacija.
Ilgą laiką N.A.B.B.A. „Mr. Universe“ varžybose dominavo JAV sportininkai, remiami Bobo Hofmano vadovaujamų F.I.H.C. ir A.A.U. (Amateur Athletic Union) struktūrų. Amerikiečiai kasmet vykdavo į Europą ir laimėdavo svarbiausius titulus. Viena iš tokio dominavimo priežasčių buvo pažangesnė treniruočių metodika ir ankstyvesnis anabolinių preparatų panaudojimas sporto praktikoje.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje ryškia N.A.B.B.A. figūra tapo britas Oskaras Haidenstamas (Oscar Heidenstam). Tuo metu prasidėjo jo bendravimas ir susirašinėjimas su dr. Edmundu Daubaru, buvo keičiamasi informacija bei dokumentine medžiaga.
1990 metų pabaigoje, bendraudamas su I.F.B.B. prezidentu Benu Veideriu (Ben Weider) Niujorke, dr. Edmundas Daubaras nesulaukė paramos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės siekiams. Pasak autoriaus, I.F.B.B. vadovybė atsisakė priimti Lietuvos kultūristus tiesiogiai, apeinant TSRS sporto ministeriją. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta aktyviau bendradarbiauti su N.A.B.B.A. organizacija.
1991 metais Lietuvos sportininkai dalyvavo N.A.B.B.A. Europos čempionate Epinalyje (Prancūzija). Klaipėdietė Natalija Murnikovienė ir šiaulietis Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos istorijoje Europos kultūrizmo čempionais.
Tuo metu kita organizacija – Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, vadovaujama Romano Kalinausko, ir toliau veikė Sovietų Sąjungos sporto sistemos struktūroje.
N.A.B.B.A. VIENA, O PREZIDENTAI – TRYS
Po Oskaro Haidenstamo mirties 1991 metais N.A.B.B.A. organizacijai beveik du dešimtmečius vadovavo airis Aivanas Danbaras (Ivan Dunbar). Nors jis buvo ištikimas organizacijos idėjoms, vadovavimo laikotarpiu išryškėjo vidiniai nesutarimai.
1999 metais susiklostė paradoksali situacija – vienu metu dėl lyderystės varžėsi net trys asmenys: Aivanas Danbaras, vokietis Klausas Hofmanas (Klaus P. J. Hoffmann) ir australas Džo Lopesas (Joe Lopez).
Tarp įvairių nacionalinių federacijų vyko kova dėl įtakos, o organizacijoje kilo administracinių ir teisinių problemų. Nacionalinių federacijų atstovams vis dažniau kildavo klausimų dėl organizacijos teisinio statuso ir valdymo principų.
N.A.B.B.A. SKILIMAS
XX amžiaus pabaigoje aktyviai reiškęsis Džo Lopesas siekė tapti vienvaldžiu organizacijos vadovu. Jo konfliktai su Klausu Hofmanu ir Aivanu Danbaru vis stiprėjo.
1999 metų N.A.B.B.A. pasaulio čempionato Austrijoje metu surengtame kongrese nesutarimai pasiekė kulminaciją. Situaciją dar labiau komplikavo finansiniai nesutarimai organizacijos viduje.
Kongreso metu Džo Lopesas paskelbė, kad kartu su jį palaikančiomis nacionalinėmis federacijomis pasitraukia iš Anglijos N.A.B.B.A. struktūros ir kuria naują organizaciją – „N.A.B.B.A. International“.
Keletą metų ši organizacija Ispanijoje rengė alternatyvius „Mr. Universe“ turnyrus, tačiau ilgainiui jos veikla nutrūko, o pati struktūra išnyko iš tarptautinio kultūrizmo žemėlapio.
KAS YRA N.A.B.B.A.? DAROME IŠVADAS
Po Oskaro Haidenstamo mirties N.A.B.B.A. organizacijoje nebeliko lyderio, kuris galėtų suteikti jai naują strateginę kryptį. Organizacija išsaugojo savo tradicijas ir istoriją, tačiau nebekėlė ambicingų tarptautinės plėtros tikslų.
Nepaisant to, N.A.B.B.A. išlieka viena seniausių ir istoriškai reikšmingiausių pasaulio kultūrizmo organizacijų. Nuo pat įkūrimo ji buvo svarbi alternatyva kitoms tarptautinėms kultūrizmo struktūroms ir paliko ryškų pėdsaką šios sporto šakos istorijoje.
1998 metais Tarptautiniam olimpiniam komitetui atsisakius remti kultūrizmo siekį tapti olimpine sporto šaka, o 2023 metais veiklą nutraukus G.A.I.S.F. (Global Association of International Sports Federations), tarptautinio kultūrizmo organizacijų statusas tapo dar sudėtingesnis ir mažiau apibrėžtas.
Šiandien N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. užima skirtingas pozicijas pasaulinėje kultūrizmo sistemoje, tačiau abi organizacijos išlieka svarbios vertinant šios sporto šakos raidą, tradicijas ir istorinį paveldą.
Pasaulio kultūrizmo istorija.
VYTAUTAS ZUMERIS – LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKAS IR ORGANIZACINĖS VEIKLOS KŪRĖJAS.
Vytautas Zumeris (g. 1944 m.) – gydytojas, vienas Lietuvos kultūrizmo pradininkų ir pirmosios organizuotos šios sporto šakos veiklos vadovų. Jo vardas ypač svarbus kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir apie kultūrizmo atsiradimą bei organizavimą tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Dar studijuodamas Kauno medicinos institute, 1965 m. Vytautas Zumeris susidomėjo kultūrizmu. Tačiau jo indėlis neapsiribojo asmeniniu domėjimusi sportu – jis labai greitai įsitraukė į kultūrizmo organizacinę veiklą, kurios tuo metu Lietuvoje praktiškai nebuvo.
Pirmasis organizuoto kultūrizmo vadovas Lietuvoje
1967–1969 m. Vytautas Zumeris vadovavo Lietuvos atletinės gimnastikos komitetui, o 1969–1971 m. tapo Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos pirmininku. Lietuvos sporto istorijoje tai buvo išskirtinis reiškinys: organizuotas kultūrizmo judėjimas Lietuvoje buvo institucionalizuotas anksčiau ir drąsiau negu daugelyje kitų tuometinės TSRS vietų. Oficialus Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos įsteigimas buvo patvirtintas 1969 m. kovo 5 d., o pirmuoju jos prezidentu išrinktas Vytautas Zumeris.
Tai buvo ne vien sporto organizacijos sukūrimas. Tai buvo bandymas naują, Vakaruose sparčiai populiarėjančią sporto kultūrą įteisinti sistemoje, kurioje kultūrizmas dar neturėjo tvirtos institucinės atramos.
Lietuvos vaidmuo peržengė šalies ribas
Zumerio veikla buvo svarbi ne tik Lietuvos mastu. 1968 m. jis kartu su vilniečiu Valerijumi Koreškovu buvo tarp pagrindinių organizacinio kultūrizmo judėjimo kūrėjų, įsitraukusių ir į tuometinės TSRS kultūrizmo struktūrų formavimą. Šaltiniai Vytautą Zumerį ir Valerijų Koreškovą įvardija tarp penkių pagrindinių pirmojo TSRS kultūrizmo komiteto vadovų.
Ypač reikšmingi buvo tarptautiniai ryšiai su Lenkija. 1968–1969 m. buvo surengtos TSRS ir Lenkijos kultūrizmo rinktinių varžybos Kaune, Sopote ir Varšuvoje. Šie kontaktai buvo nepaprastai svarbūs, nes tai buvo vieni pirmųjų realių tarptautinių ryšių tarp tuometinės TSRS kultūrizmo entuziastų ir užsienio sportininkų.
Todėl Zumerio vaidmenį galima vertinti kaip tarpininko – žmogaus, padėjusio Lietuvai tapti vienu iš vartų, per kuriuos kultūrizmas pateko į platesnę tuometinės TSRS sporto erdvę.
Kultūrizmas tarp sporto ir draudimo
Šio laikotarpio reikšmę būtina vertinti to meto politiniame kontekste. Kultūrizmas buvo jauna, savita ir iš Vakarų ateinanti sporto kultūra. 1973 m. TSRS kultūrizmas kartu su kai kuriomis kitomis sporto šakomis buvo oficialiai pristabdytas, nes buvo paskelbtas neatitinkančiu sovietinės kūno kultūros ir sporto sistemos reikalavimų bei tikslų.
Šis draudimas iš esmės nutraukė pirmąjį organizuoto kultūrizmo etapą. Vytautas Zumeris nuo aktyvios kultūrizmo veiklos pasitraukė, tačiau jo atliktas darbas neišnyko. Lietuvoje jau buvo sukurta organizacinė tradicija, užmegzti tarptautiniai ryšiai ir subrendo žmonių karta, kuri vėliau prisidėjo prie kultūrizmo atgimimo.
Istorinė reikšmė
Vytauto Zumerio indėlis svarbus pirmiausia todėl, kad jis buvo ne tik kultūrizmo entuziastas, bet ir organizatorius bei vadovas. Būtent organizacinis jo darbas leido pavieniam sporto pomėgiui tapti struktūruotu judėjimu.
Jo veikla taip pat rodo, kad Lietuva šeštajame–septintajame dešimtmečiuose nebuvo vien pasyvi sovietinės sporto sistemos dalyvė. Kai kuriose srityse Lietuvos sporto entuziastai patys kūrė naujas struktūras ir mezgė tarptautinius ryšius. Kultūrizmo istorijoje Vytautas Zumeris buvo vienas iš tokių žmonių.
Jo istorinis nuopelnas – ne iškovoti sportiniai titulai, o sukurta pradžia. Jis priklausė tai nedidelei žmonių grupei, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kultūrizmą iš individualaus susidomėjimo pavertė organizuota sporto veikla.
Vėlesnis įvertinimas
Vėlesniais metais Vytauto Zumerio indėlis buvo oficialiai pripažintas. 2020 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Seime jam įteiktas WFF–WBBF tarptautinis Garbės sidabro medalis už nuopelnus kultūrizmo istorijai ir visuomeninei veiklai.
Išvada
Vytautą Zumerį pagrįstai galima vadinti vienu iš Lietuvos organizuoto kultūrizmo architektų. Jo reikšmė slypi ne vien formaliose vadovo pareigose. Dar būdamas jaunas gydytojas ir studentas jis prisidėjo prie sporto šakos, kuri tuo metu neturėjo tvirtos vietos oficialioje sovietinėje sporto sistemoje, institucionalizavimo.
Jo ir Valerijaus Koreškovo veikla parodė, kad Lietuvos kultūrizmo judėjimas jau XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje galėjo veikti tarptautiniu mastu. O vėlesnis kultūrizmo draudimas tik dar labiau išryškino pirmojo laikotarpio organizatorių vaidmenį: jie sukūrė pamatus, ant kurių vėliau buvo galima statyti atgimusią Lietuvos kultūrizmo sistemą.
Todėl Vytauto Zumerio vietą Lietuvos sporto istorijoje reikėtų vertinti pirmiausia kaip pionieriaus, organizatoriaus ir vieno iš pirmųjų kultūrizmo institucionalizavimo Lietuvoje iniciatorių. Jo veikla yra svarbi ne tik kultūrizmo, bet ir platesnei Lietuvos sporto istorijai.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Michaelis Glassas.
Michaelis Glassas (Michael Glass, Mike Glass) – amerikiečių kultūristas ir sporto organizatorius, aktyviai prisidėjęs prie WFF–WBBF federacijos veiklos JAV bei tarptautinių sporto renginių organizavimo.
Kultūrizmo varžybose Michaelis Glassas dalyvavo tik kartą – 1971 m. A.A.U. „Mr. California“ turnyre, kuriame jaunimo kategorijoje tapo nugalėtoju.
Vėliau jo veikla daugiausia buvo susijusi su sporto organizavimu. 2004–2008 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV WFF–WBBF federacijai ir rūpinosi JAV sportininkų dalyvavimu tarptautiniuose WFF–WBBF renginiuose.
2006 m. Michaelis Glassas Meksikoje organizavo dideles tarptautines WFF–WBBF varžybas, kuriose, federacijos duomenimis, dalyvavo apie 300 atletų. WFF–WBBF archyve šis renginys taip pat minimas kaip vienas iš federacijos organizuotų tarptautinių turnyrų Meksikoje.
2007 m. Michaelis Glassas buvo JAV delegacijos, oficialiai priimtos Lietuvos Respublikos Seime, sudėtyje. Susitikimo metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, aptartas pasirengimas 2007 m. pasaulio čempionatui Vilniuje ir artėjantis 40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje. Priėmimo Seime metu Michaelis Glassas buvo apdovanotas tarptautiniu WFF–WBBF federacijos Garbės diplomu („International Diploma of Honour“). Po susitikimo Seime jis kartu su kitų šalių delegacijų vadovais dalyvavo spaudos konferencijoje Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.
2006 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV delegacijai WFF–WBBF pasaulio čempionate Tverėje, Rusijoje. Po čempionato jis kartu su federacijos vadovais buvo priimtas Tverės gubernatoriaus ir dalyvavo tarptautinėje spaudos konferencijoje.
Michaelio Glasso ryšys su Lietuvos sporto organizatoriais išliko ir vėliau. 2008 m. WFF–WBBF archyve paskelbtame laiške jis sveikino federacijos vadovą Edmundą Daubarą su keturiais „Amber Prix International“ dešimtmečiais, pabrėždamas turnyro ilgaamžiškumą ir jo įtaką sportininkams bei žiūrovams.
Taigi Michaelio Glasso istorija „Gintarinio prizo“ kontekste – tai ne tik buvusio kultūristo, bet ir tarptautinio sporto organizatoriaus, padėjusio stiprinti Lietuvos bei JAV kultūrizmo ir fitneso organizacijų ryšius, istorija.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.
2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.
Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.
Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną
Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.
Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.
Edita tuomet sau pasakė:
„Ir aš taip noriu...“
Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.
Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.
„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis
Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.
1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.
Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.
Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.
Nauja federacija ir nauja sporto kryptis
1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.
Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.
Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.
1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas
Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.
Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.
Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.
Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.
Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.
Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.
Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu
Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.
Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.
Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.
Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.
Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Nuo čempionės – prie trenerės
Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.
Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.
Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.
Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.
Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.
„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė
Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.
„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.
Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.
Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.
O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.
Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti
Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.
Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.
Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.
Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.
Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.
1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.
O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.
Pasaulio kultūrizmo istorija.
GEORGAS TENNO – žmogus, atvėręs sovietų pasauliui atletizmo duris.
Praėjusio šimtmečio šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose vienu svarbiausių atletizmo ir kultūrizmo propaguotojų TSRS tapo estas Georgas Tenno (Georg Tenno, Георгий Павлович Тэнно, 1911–1967). Jo gyvenimo istorija – ne tik apie sportą. Tai pasakojimas apie žmogų, išgyvenusį sovietinių represijų sistemą, penkis kartus bandžiusį pabėgti iš lagerio, o vėliau savo žiniomis ir darbu prisidėjusį prie atletinės gimnastikos bei kultūrizmo raidos Sovietų Sąjungoje.
Georgas Tenno buvo karo laivyno karininkas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, sportininkas, treneris ir vertėjas. 1948 m. jis buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas lagerio bausme. 1956 m. Tenno buvo paleistas ir reabilituotas.
Aštuoneri metai lageryje
Lageriuose Georgui Tenno teko praleisti aštuonerius metus. Ten jis ne kartą bandė pabėgti – iš viso penkis kartus. Nors visi bandymai buvo nesėkmingi, būtent dėl savo atkaklumo ir ryžto jis vėliau tapo vienu įsimintiniausių Aleksandro Solženycino pasakojimų herojų.
Tenno buvo pažįstamas su Aleksandru Solženycinu. Pastarasis „Gulago archipelage“ jam skyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ („Убеждённый беглец“). Solženycinas vėliau Tenno apibūdino kaip nepaprastai stiprų, drąsų ir ryžtingą žmogų. Knygoje „Bodėsi veršiukas su ąžuolu“ („Бодался телёнок с дубом“) jis taip pat prisiminė Tenno kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo žmonių ir „Gulago archipelago“ herojų.
Jų ryšys buvo svarbus ne tik dėl bendros lagerio patirties. Tenno vėliau padėjo Solženycinui ieškoti buvusių politinių kalinių, galėjusių papildyti būsimojo „Gulago archipelago“ medžiagą. Dar daugiau – 1965 m. jis padėjo išsaugoti rankraštį, kuris tuo metu jau buvo tapęs vienu pavojingiausių Solženycino kūrinių. Tenno slapta pergabeno rankraštį į Estiją, kur jis buvo paslėptas nuo sovietų saugumo struktūrų.
1970 m. Aleksandrui Solženycinui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.
Sugrįžimas į gyvenimą ir sportą
1956 m. išėjęs į laisvę Georgas Tenno grįžo į sporto pasaulį. Jis pradėjo dirbti Visasąjunginiame kūno kultūros mokslinių tyrimų institute (ВНИИФК), kur dirbo su užsienio literatūra ir vertimais. Tenno sporto žinios, praktinė patirtis ir galimybė naudotis užsienio metodine literatūra tapo svarbiu pagrindu jo tolesnei veiklai.
Įsidarbinti institute jam padėjo Romanas Morozas, buvęs TSRS nacionalinės sunkiosios atletikos rinktinės treneris.
Būtent šiame etape Georgas Tenno pradėjo sistemingai propaguoti atletinę gimnastiką ir kultūrizmą. Jo požiūris buvo gana modernus tam laikotarpiui: fiziniai pratimai turėjo ne tik didinti raumenų apimtį, bet pirmiausia gerinti sveikatą, stiprinti jėgą ir ištvermę, formuoti harmoningą kūną bei gerinti žmogaus fizines galimybes.
Tenno buvo vienas iš žmonių, padėjusių sovietinei auditorijai susipažinti su Vakarų šalyse jau taikytais atletinio rengimo principais. Dirbdamas su užsienio literatūra, jis galėjo susipažinti su metodine medžiaga, kuri tuo metu TSRS buvo sunkiai prieinama. Jo publikacijos pasirodydavo žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ („Спортивная жизнь России“) ir kituose sporto leidiniuose. Nuo 1964 m. Tenno buvo Visasąjunginės sunkiosios atletikos federacijos atletinės gimnastikos komisijos narys.
„Atletizmas“ – knyga, tapusi legenda
1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo ir Jurijaus Sorokino knyga „Atletizmas“ („Атлетизм“). Leidinyje buvo pateikiama pratimų ir treniruočių metodika, informacija apie įvairių raumenų grupių lavinimą, sportinę mitybą ir organizmo atsistatymą po fizinio krūvio.
Tuo metu TSRS tai buvo išskirtinis leidinys. Knyga greitai išpopuliarėjo ir tapo vienu iš svarbiausių šaltinių žmonėms, norėjusiems savarankiškai treniruotis su svarmenimis ir lavinti kūną.
Tenno, puikiai suprasdamas sovietinės sistemos ideologinius reikalavimus, savo tekstuose vengė kultūrizmą pateikti vien kaip išorinės išvaizdos formavimo priemonę. Atletizmą jis siejo su sveikata, fiziniu pasirengimu, jėga ir žmogaus darbingumu.
Tai buvo praktiška ir kartu politiškai atsargi strategija. Tuo metu kultūrizmas sovietinėje erdvėje dar neturėjo tokio statuso, kokį buvo įgavęs Vakarų pasaulyje, todėl jo propagavimas turėjo būti grindžiamas ne vien estetika, bet ir fiziniu parengimu.
„Kiekvienas sportuojantis – pats sau treneris“
Georgo Tenno metodikos esmė buvo savarankiškas ir sąmoningas treniravimasis. Jis pabrėžė, kad žmogus, sportuodamas ir stebėdamas savo organizmo reakcijas į fizinį krūvį, gali pats pasirinkti jam tinkamiausią treniruočių būdą.
Šią Tenno filosofiją vėliau apibūdino Vladimiras Čiudinovas, žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ siūlęs TSRS kūno kultūros sistemai plačiau remtis Tenno atletizmo metodika.
Čiudinovas pabrėžė, kad Tenno rėmėsi užsienio literatūra, vertė metodinę medžiagą ir iš esmės nedarė griežto skirtumo tarp atletizmo ir kultūrizmo. Svarbiausia jam buvo ne pats terminas, o fizinio rengimo rezultatas.
Georgo Tenno palikimas
Georgas Tenno mirė 1967 m. spalio 22 d. Maskvoje, būdamas vos 56 metų. Jis palaidotas Taline, Pärnamäe kapinėse.
Jo palikimas neapsiribojo knyga „Atletizmas“. Tenno tapo viena iš svarbiausių figūrų, formavusių ankstyvąją sovietinio atletizmo ir kultūrizmo kultūrą. Jo darbai įkvėpė daugybę pasekėjų, kurie vėliau toliau plėtojo ir populiarino kultūrizmą TSRS.
Jo gyvenimo istorijoje neatskiriamai susipina sportas, politinės represijos, lagerio patirtis, žurnalistika, vertimai ir ryšys su vienu svarbiausių XX amžiaus rašytojų.
Tai, kad žmogus, penkis kartus bandęs pabėgti iš Gulago sistemos, vėliau tapo vienu iš atletizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje, Georgo Tenno istoriją daro išskirtinę.
Memorialas
Georgo Tenno atminimas Estijoje pradėtas įamžinti sporto varžybomis. Inaro Mardo pastangomis 1971 m. buvo surengtas pirmasis Georgo Tenno memorialas. Iki 1989 m. buvo surengta keturiolika memorialų. Šios varžybos kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru ilgą laiką buvo tarp svarbiausių reguliarių kultūrizmo renginių TSRS ir socialistiniame pasaulyje.
2024 m. Estijos Pärnu mieste WFF-WBBF organizatoriai atnaujino Georgo Tenno memorialo tradiciją ir surengė renginį, savo informacijoje įvardytą kaip 15-ąjį „Georg Tenno Memorial“. Taip buvo pratęsta 1971–1989 m. Estijoje vykusio memorialo istorija.
Georgo Tenno vardas ir šiandien išlieka svarbus ne tik Estijos, bet ir visos buvusios TSRS atletizmo bei kultūrizmo istorijai. Jo gyvenimas liudija, kad sportas kartais tampa kur kas daugiau nei fizinių galimybių ugdymas – jis gali tapti žmogaus vidinės laisvės, valios ir atsparumo išraiška.
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje.
Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Pasaulio profesionalaus sporto naujienos.
22 metai pasaulio profesionalų kultūrizmo elite: Lietuvos vardas – tarp čempionų.
2004–2025 metų W.B.B.F. International pasaulio profesionalų čempionatų rezultatai atskleidžia ne tik pasaulio kultūrizmo geografiją, bet ir ryškią Lietuvos sportininkų vietą šiame elite. Per daugiau kaip du dešimtmečius čempionų sąrašuose nuolat kartojasi Rusijos, Brazilijos, Suomijos ir kitų šalių vardai, tačiau pastaraisiais metais vis ryškiau girdimas ir Lietuvos vardas.
Lietuvos proveržis – ypač ryškus moterų varžybose
Pagal pateiktą 2004–2025 metų suvestinę, moterų pasaulio profesionalų čempionatų nugalėtojų sąraše Lietuva minima penkis kartus.
Lietuvai pasaulio profesionalių čempionių titulą atnešė:
• Jolanta Mileriūtė – 2006, 2007 ir 2008 m. lengvojoje kategorijoje;
• Vilma Povilionienė – 2024 m. lengvojoje kategorijoje;
• Svetlana Pugačiova – 2025 m. sunkiojoje kategorijoje.
Tai ypatingai reikšmingas faktas: Lietuvos atstovės čempionių sąraše buvo ne tik ankstesniais laikotarpiais, bet ir pačiame naujausiame čempionato istorijos etape.
Dar daugiau – 2025-ieji Lietuvai tapo išskirtiniais metais, kai pasaulio profesionalų čempionės titulą iškovojo Svetlana Pugačiova, atstovaujanti Lietuvai.
Svetlana Pugačiova – nuo tarptautinės scenos iki pasaulio profesionalų viršūnės
2025 metų rezultatas turi ir platesnį kontekstą. W.F.F.–W.B.B.F. istoriniuose rezultatuose Svetlanos Pugačiovos pavardė tarptautinėje kultūrizmo scenoje minima ne vieną kartą. Tai sportininkė, kurios vardas jau daugelį metų siejamas su aukščiausio lygio tarptautinėmis varžybomis. Oficialiuose federacijos šaltiniuose ji taip pat minima tarp tarptautinių teisėjų ir federacijos veiklos dalyvių.
Todėl 2025 metų pergalė gali būti vertinama ne kaip atsitiktinis vieno sezono rezultatas, o kaip ilgametės tarptautinės patirties ir sportinio meistriškumo kulminacija.
Hanna Kristina Skytta – penkerių metų dominavimas
Vienas ryškiausių visos pateiktos statistikos akcentų – Suomijos sportininkės Hanna Kristina Skytta penkerių metų dominavimas.
Ji sunkiojoje kategorijoje pasaulio profesionalų čempione tapo:
2018, 2019, 2020, 2021 ir 2022 metais.
Penki iš eilės pasaulio profesionalų titulai – vienas įspūdingiausių rezultatų visoje 2004–2025 metų moterų suvestinėje.
Skyttos penkerių metų serija išsiskiria net ir tarp kitų ilgamečių čempionių. Brazilijos atstovė Dalvaniza Aquino čempione tapo tris kartus iš eilės – 2012, 2013 ir 2014 metais.
Rusija – daugiausia čempioniškų pergalių
Pagal pateiktą moterų rezultatų suvestinę, daugiausia čempioniškų titulų 2004–2025 metais teko Rusijai – 10.
Toliau rikiuojasi:
Lietuva – 5
Suomija – 5
Brazilija – 4
Lenkija – 1
Argentina – 1
Taigi Lietuva pagal šiame laikotarpyje užfiksuotų moterų čempioniškų rezultatų skaičių patenka į pasaulio lyderių grupę.
Ypač svarbu tai, kad Lietuvos penki rezultatai nėra susitelkę viename trumpame laikotarpyje – jie apima skirtingas čempionato eras.
Vyrų varžybose – kitokia geografija
Vyrų čempionų sąraše situacija kitokia.
2004–2025 metų laikotarpiu daugiausia titulų, pagal pateiktą suvestinę, iškovojo Rusijos sportininkai – 11.
Toliau:
Iranas – 3
Slovakija – 2
Estija – 2
Brazilija – 2
Po vieną čempionišką rezultatą užfiksavo Lietuva, Lenkija, Turkija, Pietų Afrika, Urugvajus, Italija ir Indija.
Lietuvai vyrų kategorijoje šiame laikotarpyje atstovavo Dainius Džikevičius, 2020 metais tapęs pasaulio profesionalų čempionu sunkiojoje kategorijoje.
Tai buvo labai reikšmingas Lietuvos vyrų kultūrizmo pasiekimas.
Naujoji čempionų geografija
Bendra 2004–2025 metų statistika rodo įdomią tendenciją: pasaulio profesionalų scena nėra uždara vien kelioms tradicinėms kultūrizmo valstybėms.
Čempionų sąrašuose matome:
Europą – Lietuvą, Rusiją, Suomiją, Lenkiją, Slovakiją, Estiją, Italiją, Turkiją;
Pietų Ameriką – Braziliją, Argentiną, Urugvajų;
Aziją ir Artimuosius Rytus – Indiją ir Iraną;
Afriką – Pietų Afriką.
Tai rodo, kad profesionalus kultūrizmas per pastaruosius du dešimtmečius tapo dar labiau tarptautinis, o pasaulio čempionų titulai keliauja į vis įvairesnes šalis.
Lietuva – ne tik dalyvė, bet ir čempionų valstybė
Bene svarbiausia išvada Lietuvai – mūsų šalies vardas šiame sąraše nėra epizodinis.
Penki moterų ir vienas vyrų pasaulio profesionalų čempionų rezultatas 2004–2025 metų laikotarpiu reiškia šešis Lietuvos sportininkų čempioniškus įrašus pateiktoje suvestinėje.
Dar svarbiau – Lietuvos sportininkų pasiekimai tęsiasi ir kituose W.F.F.–W.B.B.F. tarptautiniuose turnyruose. Federacijos oficialiuose rezultatuose Lietuvai atstovaujantys sportininkai nuolat figūruoja tarp aukščiausių vietų, o profesionalų pasaulio čempionatų rezultatuose Lietuva minima ir naujausiais metais.
2025 metų Svetlanos Pugačiovos pergalė šį faktą tik dar kartą patvirtina.
Išvada
2004–2025 metų W.B.B.F. International pasaulio profesionalų čempionatų istorija rodo, kad Lietuva pasaulio kultūrizmo elite turi savo vietą.
Tai nėra vien pavienės sportininkės ar vieno sezono istorija. Lietuvos vardas čempionų sąrašuose pasirodo skirtingais laikotarpiais – nuo Jolantos Mileriūtės dominavimo 2006–2008 metais iki Vilmos Povilionienės 2024-ųjų ir Svetlanos Pugačiovos 2025-ųjų pergalių.
Tuo pat metu pasaulio scenoje ryškiausiai įsirašė tokios ilgamečio dominavimo istorijos kaip Hanna Kristina Skytta penki iš eilės titulai ir Dalvanizos Aquino trijų iš eilės pergalių serija.
Todėl šią statistiką galima vertinti ne tik kaip sausą čempionų sąrašą. Tai – 22 metų pasaulio profesionalaus kultūrizmo istorijos pjūvis, kuriame Lietuva yra ne stebėtoja, o viena iš šalių, kurios sportininkės ir sportininkai pasiekė pačią aukščiausią tarptautinę viršūnę.
Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra kuo didžiuotis – o 2025 metų pasaulio profesionalų čempionės titulas dar kartą tai priminė visam tarptautiniam sporto pasauliui.
Lvovo meras, spaudos konferencija, televizijos reportažas
Aukščiausias tarptautinis ilgametės veiklos įvertinimas
2013 metų birželį Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation – World Body Building Federation) prezidentas Edmundas Daubaras su oficialiu vizitu lankėsi Lvove – istoriniame ir kultūriniame Vakarų Ukrainos centre, nuo seno garsėjančiame akademinėmis tradicijomis, architektūros paveldu ir aktyviu visuomeniniu gyvenimu.
Šis vizitas tapo vienu reikšmingiausių tarptautinių Edmundo Daubaro veiklos įvertinimų. Daugiau kaip tris dešimtmečius kurtas pasaulinis W.F.F. – W.B.B.F. judėjimas buvo įvertintas ne tik sporto bendruomenės, bet ir akademinių institucijų bei miesto valdžios.
Į Lvovą atvykusį federacijos prezidentą oficialiai pasitiko miesto delegacija, o garbingam svečiui buvo suteiktas išskirtinis priėmimas viename prestižiškiausių miesto viešbučių – „Leopol“.
Svarbiausiu vizito įvykiu tapo iškilminga ceremonija Lvovo Stavropigiono universitete – vienoje seniausių Ukrainos aukštųjų mokyklų, kurios istorija prasideda 1788 metais. Universiteto Mokslo taryba, įvertinusi Edmundo Daubaro ilgametę tarptautinę organizacinę veiklą, nuopelnus sportui, visuomeninei veiklai ir tarptautiniam bendradarbiavimui, jam suteikė garbingą Doctor Honoris Causa (Doctor of Sciences, DSc) vardą.
Šis akademinis apdovanojimas yra vienas aukščiausių tarptautinių įvertinimų, skiriamų asmenims, kurių veikla daro ilgalaikį poveikį visuomenei, mokslui, kultūrai ir tarptautiniams ryšiams.
Ceremonijoje dalyvavo žymūs Ukrainos ir kitų valstybių mokslininkai, universitetų vadovai ir akademikai. Tarp jų – Lvovo Stavropigiono universiteto rektorius, Tarptautinio UNESCO programų įgyvendinimo centro viceprezidentas profesorius dr. Jaroslavas Kmitas (Ярослав Кміт), Maskvos universiteto rektorius, Tarptautinės Eurazijos akademijos akademikas, Ukrainos aukštųjų mokyklų mokslo akademijos akademikas profesorius Viktoras Idzio (Віктор Ідзьо) bei kiti garbūs svečiai.
Tačiau šis apdovanojimas turėjo platesnę prasmę nei vien asmeninis pripažinimas. Jis tapo visos W.F.F. – W.B.B.F. tarptautinės veiklos įvertinimu. Per ilgus metus sukurta organizacija vienijo dešimtis pasaulio valstybių, organizavo tarptautinius čempionatus, plėtojo ryšius su universitetais, visuomeninėmis organizacijomis ir valstybinėmis institucijomis, o jos veikla peržengė tradicinio sporto ribas, tapdama tarptautinio bendradarbiavimo platforma.
Oficialus priėmimas Lvovo rotušėje
Po Garbės mokslų daktaro vardo suteikimo ceremonijos Edmundą Daubarą oficialiai priėmė Lvovo miesto meras Andrejus Sadovojus. Susitikime dalyvavo universiteto vadovybė, Ukrainos kultūrizmo organizacijų atstovai, miesto savivaldybės pareigūnai ir žurnalistai.
Pokalbio metu buvo pristatyta pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikla, aptartos tarptautinio sportinio bendradarbiavimo galimybės, jaunimo užimtumo, fizinio aktyvumo ir sveikatingumo plėtros klausimai. Miesto vadovybė išreiškė pagarbą organizacijos pasiekimams bei jos indėliui į tarptautinius sporto ryšius.
Po oficialaus priėmimo surengta spaudos konferencija, kurioje Ukrainos žurnalistams buvo pristatyta federacijos istorija, pasaulio čempionatų organizavimas ir W.F.F. – W.B.B.F. veikla įvairiuose žemynuose.
Vizitą vainikavo tiesioginis interviu Lvovo televizijoje. Jo metu Edmundas Daubaras pristatė federacijos tikslus, jos veiklos principus ir pasaulinę plėtrą. Televizijos reportažas tapo svarbia oficialaus vizito dalimi, supažindinusia plačiąją Ukrainos visuomenę su tarptautine federacijos veikla.
Garbingam svečiui pagerbti vakare buvo surengtas oficialus banketas, kuriame dalyvavo universiteto vadovybė, miesto valdžios atstovai, sporto organizacijų vadovai, akademinės bendruomenės nariai ir visuomenės veikėjai.
Reikšmė tarptautinei federacijai
Lvovo vizitas tapo vienu ryškiausių W.F.F. – W.B.B.F. istorijos tarptautinio pripažinimo pavyzdžių. Garbės mokslų daktaro vardas, oficialus priėmimas miesto rotušėje, spaudos konferencija ir nacionalinės televizijos dėmesys liudijo, kad federacijos veikla buvo vertinama ne vien kaip sporto organizacijos darbas. Ji buvo suvokiama kaip tarptautinis visuomeninis judėjimas, skatinantis bendradarbiavimą tarp valstybių, universitetų ir visuomeninių organizacijų.
Šie įvykiai tapo simboliniu daugiau kaip trisdešimties metų darbo įvertinimu. Jie patvirtino, kad nuoseklus tarptautinės organizacijos kūrimas, ilgalaikė veikla ir išplėtoti ryšiai su įvairių šalių institucijomis pelnė pripažinimą aukščiausiu akademiniu ir visuomeniniu lygmeniu. Lvovo vizitas tapo ne tik svarbiu Edmundo Daubaro biografijos faktu, bet ir reikšmingu W.F.F. – W.B.B.F. tarptautinės istorijos puslapiu.
2026 m. tarptautinės naujienos.
Lietuva stiprina tarptautinį sporto bendradarbiavimą: dėmesys Taivanui ir būsimiems WFF-WBBF renginiams.
2026 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje įvyko oficialus Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime aptartos Taivano delegacijos dalyvavimo galimybės Lietuvoje vyksiančiuose svarbiuose tarptautiniuose sporto renginiuose bei tolesnio Lietuvos ir Taivano bendradarbiavimo sporto srityje perspektyvos.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija šiuo metu intensyviai rengiasi dviem reikšmingiems tarptautiniams įvykiams Lietuvoje – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, kuris vyks 2026 m. spalio 24–26 d., ir 60-ajam istoriniam tarptautiniam „Gintarinio prizo“ turnyrui Klaipėdoje, numatomam 2027 m. gegužę.
Šių renginių tarptautinę reikšmę papildė rugpjūčio 27 dieną Vilniuje vykęs susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime dalyvavo Taivano ambasadoriaus pavaduotojas Elvie Wu ir ambasados pirmoji sekretorė Lee Chun-Chih.
Susitikimas vyko oficialiai palaikant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, o tai suteikia platesnį kontekstą federacijos plėtojamam tarptautiniam bendradarbiavimui.
Taivano delegacijos dalyvavimas – vienas svarbiausių susitikimo klausimų
Vienas pagrindinių pokalbio klausimų buvo galimybė oficialiai Taivano delegacijai dalyvauti artėjančiuose WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje.
Taivano sportininkų ir delegacijos dalyvavimas pasaulio čempionate Neringoje bei „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje galėtų tapti reikšmingu tolesnio tarptautinio sporto ryšių stiprinimo žingsniu.
Sportas šiuo atveju tampa ne tik varžybų, bet ir tarptautinio dialogo, žmonių ryšių bei institucinio bendradarbiavimo platforma. Būtent tarptautiniai čempionatai ir ilgametes tradicijas turintys turnyrai sudaro galimybę skirtingų šalių atstovams susitikti vienoje erdvėje ir plėtoti ilgalaikius ryšius.
Žvilgsnis – ir į 2027 metus
Susitikime aptartos ne tik artimiausios varžybos Lietuvoje. Kalbėta ir apie galimybę 2027 metais Taivane organizuoti stambų tarptautinį WFF-WBBF renginį – 52-ąjį tarptautinį „World Grand Prix“ turnyrą.
Tai rodo, kad bendradarbiavimo perspektyva nėra siejama vien su vienkartiniu Taivano delegacijos dalyvavimu Lietuvos renginiuose. Aptariama platesnė tarptautinio sporto renginių partnerystė, galinti apimti tiek Lietuvos, tiek Taivano sporto organizacijas ir sportininkus.
Lietuva – tarptautinių sporto renginių susitikimo vieta
Artėjant 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, Lietuva dar kartą išryškėja kaip šalis, kurioje susitinka skirtingų valstybių sporto bendruomenės.
Neringoje 2026 metų spalį vyksiantis pasaulio čempionatas ir 2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik sporto kalendoriaus įvykiai. Jie tampa tarptautinio bendradarbiavimo erdve, kurioje mezgasi nauji ryšiai tarp valstybių, federacijų, sportininkų ir sporto organizacijų.
Ypatingą reikšmę šiam procesui suteikia tai, kad kartu svarstomos ir naujos renginių geografijos kryptys – nuo Lietuvos iki Taivano.
Naujas etapas tarptautiniame bendradarbiavime
Rugpjūčio 27 dienos susitikimas Vilniuje leidžia kalbėti apie naują Lietuvos ir Taivano sportinio bendradarbiavimo etapą. Artimiausias praktinis žingsnis – Taivano delegacijos dalyvavimo galimybių derinimas WFF-WBBF renginiuose Lietuvoje, o tolesnė perspektyva – galimas 52-ojo „World Grand Prix“ turnyro organizavimas Taivane 2027 metais.
Tokiu būdu sportas tampa konkrečia ir praktiška tarptautinių ryšių stiprinimo priemone.
Svarbiausia šio susitikimo išvada – bendradarbiavimas neapsiriboja vienu renginiu. Formuojasi platesnė tarptautinių sporto kontaktų kryptis, kurios centre – Lietuva, Taivanas ir WFF-WBBF tarptautinių renginių tinklas.
Artimiausi mėnesiai parodys, kaip šie susitarimai ir aptartos galimybės bus įgyvendinti praktiškai. Tuo metu WFF-WBBF federacija tęsia pasirengimą vienam svarbiausių 2026 metų renginių – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje.
2008 m. Tarptautinis WFF-WBBF kongresas Prahoje:
kelias į tarptautinį pripažinimą ir sporto reformas
2008 m. spalio 26 d. Prahoje (Čekija), istoriniuose Žofín Barocco Palace rūmuose, įvyko Tarptautinis WFF-WBBF kongresas, tapęs vienu reikšmingiausių organizacijos strateginių susitikimų XXI amžiaus pradžioje. Kongrese buvo nagrinėjamos svarbiausios pasaulinio kultūrizmo ir fitneso problemos, aptariami tarptautinio sporto valdymo principai bei numatomos tolesnės WFF-WBBF International veiklos kryptys.
Per daugiau kaip keturis dešimtmečius WFF-WBBF International nuosekliai siekė stiprinti tarptautinį kultūrizmo judėjimą, skatinti skaidrų sporto valdymą ir kurti teisiškai pagrįstą tarptautinės federacijos veiklos modelį. Prahos kongresas tapo svarbia šios ilgalaikės strategijos dalimi.
Kongresas nebuvo planuotas iš anksto. Tuo metu Prahoje vykęs WFF Professional World Championship subūrė organizacijos vadovus, nacionalinių federacijų prezidentus, tarptautinės kategorijos teisėjus bei oficialius atstovus iš įvairių šalių. Atsižvelgiant į susidariusią unikalią galimybę, buvo nuspręsta surengti tarptautinį kongresą ir aptarti aktualiausius pasaulinio kultūrizmo klausimus.
Kongreso dalyviai
Kongrese dalyvavo WFF-WBBF International vadovybė, nacionalinių federacijų prezidentai, tarptautinės kategorijos teisėjai ir oficialūs atstovai iš Europos bei Azijos.
Dalyviai:
• Edmundas Daubaras – WFF-WBBF International prezidentas;
• Peteris Papula – WFF-WBBF Austria prezidentas;
• Martinas Kuta – WFF-WBBF Czech Republic prezidentas;
• Alena Slovakova – WFF-WBBF Czech Republic sekretorė;
• Ali Reza Rasa – WFF-WBBF Asia prezidentas;
• Markusas Kitneris – WFF-WBBF Germany prezidentas;
• Andžejus Maciejevskis – WFF-WBBF Poland prezidentas;
• Marieta Žigalova – oficiali Slovakijos atstovė;
• Eva Martinkova – oficiali Slovakijos atstovė;
• prof. Karelas Tuchačekas – WFF-WBBF International tarptautinės kategorijos teisėjas (Čekija);
• Peteris Stachas – 2008 m. WFF Professional World Championship vyriausiasis teisėjas (Čekija);
• Liubomiras Krapekas – WFF-WBBF International tarptautinės kategorijos teisėjas (Čekija);
• Silvija Lang – oficiali Vengrijos atstovė;
• Jurijus Bogdanovas – oficialus Vokietijos atstovas;
• Fediras Chašalovas – oficialus Ukrainos atstovas.
Ši tarptautinė delegacija atstovavo pagrindinėms WFF-WBBF International organizacijos struktūroms ir svarstė federacijos strateginės plėtros, tarptautinio pripažinimo, antidopingo politikos bei organizacinės reformos klausimus.
Svarbiausios kongreso temos
Pasaulinio kultūrizmo padėtis
Kongreso dalyviai pažymėjo, kad pasaulinis kultūrizmas susiduria su organizaciniais ir teisiniais iššūkiais. Daugelyje tarptautinių organizacijų trūko aiškios teisinės bazės, nuoseklios valdymo sistemos ir vieningų tarptautinių standartų. Tokia padėtis apsunkino sporto šakos plėtrą bei mažino tarptautinių organizacijų autoritetą.
Tarptautinių sporto organizacijų teisinis statusas
Diskusijose pabrėžta, kad dalis sporto organizacijų veikė neturėdamos aiškiai apibrėžto tarptautinio teisinio statuso. Taip pat atkreiptas dėmesys į nepakankamą sporto administravimo profesionalumą, kuris kai kuriais atvejais neigiamai veikė federacijų veiklos skaidrumą ir tarptautinį patikimumą.
Kongresas pabrėžė, jog tarptautinės federacijos ir jų organizuojami čempionatai privalo remtis aiškiu teisiniu pagrindu. Tik tokia sistema gali užtikrinti sportininkų teisių apsaugą, organizacijų stabilumą ir ilgalaikį tarptautinį pripažinimą.
Tarptautinis bendradarbiavimas
Daug dėmesio skirta glaudesniam skirtingų federacijų bendradarbiavimui. Kongreso dalyviai pabrėžė, kad pasaulinio kultūrizmo pažanga įmanoma tik koordinuojant skirtingų organizacijų veiklą, vienodinant sporto valdymo principus ir kuriant bendrą tarptautinę sistemą.
Antidopingo politika
Viena svarbiausių kongreso temų buvo kova su dopingu. Dalyviai pabrėžė, kad sąžininga konkurencija, sportininkų sveikatos apsauga ir vienodi antidopingo reikalavimai turi būti neatsiejama šiuolaikinio sporto dalis.
Priminta, kad 2007 metais WFF-International pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Pasauline antidopingo agentūra (WADA) ir formaliai prisijungė prie World Anti-Doping Code, taip oficialiai įsipareigodama laikytis tarptautinių antidopingo principų.
Kongreso sprendimai
Apibendrinus diskusijas buvo konstatuota, kad:
• pasauliniam kultūrizmui būtinos nuoseklios organizacinės ir teisinės reformos;
• tarptautinės federacijos privalo veikti vadovaudamosi pripažintais teisės ir administravimo principais;
• antidopingo politika turi būti viena svarbiausių sporto valdymo krypčių;
• tarptautinis bendradarbiavimas yra būtina sąlyga siekiant ilgalaikės kultūrizmo plėtros ir tarptautinio pripažinimo.
Istorinė reikšmė
2008 m. Prahos kongresas tapo svarbiu WFF-WBBF International veiklos etapu. Jame buvo suformuluoti pagrindiniai organizacijos strateginiai principai – teisėtumas, skaidrus valdymas, tarptautinis bendradarbiavimas, vieningi sporto standartai ir atsakinga antidopingo politika.
Kongrese aptarti klausimai išliko aktualūs ir vėlesniais metais, todėl šis susitikimas laikomas vienu svarbiausių WFF-WBBF International strateginių forumų. Jo sprendimai prisidėjo prie tolesnės federacijos tarptautinės plėtros ir sustiprino jos poziciją siekiant modernios, skaidrios ir tarptautiniais principais grindžiamos kultūrizmo sistemos.
Slovakija kaip tarptautinis W.F.F.–W.B.B.F. kultūrizmo ir fitneso centras:
mecenato Stefano Hrčkos vaidmuo (2009–2013).
Įvadas
XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje ir antrojo pradžioje Slovakijos Respublika tapo vienu svarbiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo judėjimo centrų Europoje. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation / World Body Building Federation) veikla ir išskirtine slovakų visuomenės veikėjo bei mecenato Stefano Hrčkos parama. Jo iniciatyva ir organizaciniai gebėjimai sudarė prielaidas Slovakijoje surengti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius, kurie sulaukė ne tik sporto bendruomenės, bet ir aukščiausių valstybės institucijų dėmesio.
2009 metų „Universe“ turnyras Brusno Kupele kurorte
Svarbiu lūžio tašku tapo 2009 m. lapkričio 6–8 d. Slovakijos Tatrų regione esančiame Brusno Kupele kurorte surengtas tarptautinis „Universe“ turnyras. Renginyje dalyvavo sportininkai iš trylikos valstybių: Slovakijos, Čekijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Vengrijos, Ukrainos, Jungtinės Karalystės ir Venesuelos.
Turnyro tarptautinį statusą patvirtino aukšto rango Slovakijos valstybės pareigūnų dalyvavimas. Varžybas aplankė Slovakijos Respublikos Parlamento narys ir Vyriausybės jaunimo bei sporto komisijos pirmininkas Dušanas Galisas, kuris Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteikė Slovakijos Respublikos Ministro Pirmininko Roberto Fico padėkos raštą. Šis faktas liudijo oficialų valstybės institucijų dėmesį federacijos veiklai ir jos organizuojamiems tarptautiniams projektams.
Tarptautinis pripažinimas ir „Garbės Aukso medalis“
2009 metų renginio metu buvęs Slovakijos Respublikos Ministras Pirmininkas Vladimiras Mečiaras buvo apdovanotas tarptautiniu „Garbės Aukso medaliu“ (International Honour Gold Medal). Apdovanojimas jam skirtas už asmeninį indėlį į sporto ir sveikatingumo idėjų plėtrą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.
Tuo metu šis apdovanojimas buvo vienas aukščiausių Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos teikiamų tarptautinių įvertinimų. Iki tol jis buvo suteiktas tik buvusiam Austrijos Parlamento pirmininkui profesoriui Alfredui Gerstlui. Tokia praktika rodė federacijos siekį stiprinti sporto ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei pabrėžti visuomenės veikėjų indėlį į sveikos gyvensenos propagavimą.
Bendradarbiavimas su Slovakijos valstybės institucijomis
Po 2009 metų „Universe“ turnyro dr. Edmundas Daubaras buvo pakviestas oficialiam susitikimui Slovakijos Respublikos Vyriausybės rūmuose Bratislavoje. Susitikime su Ministru Pirmininku Robertu Fico ir valstybės kancleriu Františeku Hataru buvo aptartos tarptautinio sporto vystymo perspektyvos bei būsimų W.F.F.–W.B.B.F. renginių organizavimo galimybės Slovakijoje.
Vizito metu Robertui Fico buvo įteiktas tarptautinis „Garbės Aukso medalis“, simbolizavęs federacijos dėkingumą už paramą sporto ir sveikatingumo iniciatyvoms.
Tolimesnis bendradarbiavimas buvo tęsiamas ir 2012 metais. Rengiant pasaulio čempionatą Brusno Kupele kurorte, įvyko antrasis oficialus dr. Edmundo Daubaro susitikimas su Robertu Fico. Jame dalyvavo ir Stefanas Hrčka bei oficialus federacijos atstovas Slovakijoje Lubomiras Martinka. Susitikimo metu Slovakijos Ministras Pirmininkas sutiko tapti pasaulio čempionato globėju, taip dar kartą patvirtindamas valstybės paramą renginiui.
Slovakija – pasaulinių kultūrizmo renginių centras
2009–2013 metais Brusno Kupele kurortas tapo nuolatine svarbiausių W.F.F.–W.B.B.F. renginių vieta. Čia buvo organizuojami pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatai bei tarptautiniai „Universe“ turnyrai. Šių renginių organizacinį pagrindą sudarė glaudus Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos ir Stefano Hrčkos bendradarbiavimas.
Ypatingą reikšmę turėjo 2013 metų renginiai, kuriuose dalyvavo Slovakijos Respublikos Parlamento pirmininkas Janas Figeľis. Vizito metu jis ne tik dalyvavo oficialiose iškilmėse, bet ir apdovanojo dr. Edmundą Daubarą Slovakijos Parlamento Garbės raštu bei specialiu Parlamento medaliu už ilgametę veiklą plėtojant fitnesą ir kultūrizmą tarptautiniu mastu.
Vėliau Parlamento pirmininko kvietimu įvyko oficialus dr. Edmundo Daubaro vizitas Slovakijos Respublikos Parlamente Bratislavoje. Susitikimų metu buvo nagrinėjami sporto politikos, visuomenės sveikatingumo ir tarptautinio bendradarbiavimo klausimai.
Tarptautinis įvertinimas ir tęstinumas
Slovakijos valstybinių institucijų dėmesys federacijos veiklai nesibaigė ir po 2013 metų. 2016 m. Lietuvoje vykusio W.F.F.–W.B.B.F. pasaulio čempionato metu Slovakijos delegacijos vadovas Lubomiras Martinka įteikė dr. Edmundui Daubarui Slovakijos Respublikos Parlamento Garbės raštą. Dokumentą pasirašė Slovakijos Nacionalinės Tarybos pirmininko pavaduotojas Andrejus Hrnčiaras.
Šis apdovanojimas tapo simboliniu ilgalaikio Slovakijos ir Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos bendradarbiavimo įvertinimu bei pripažinimu už nuopelnus plėtojant tarptautinį fitneso ir kultūrizmo judėjimą.
Tarptautinių ryšių plėtra
Svarbią vietą federacijos veikloje užėmė ir tarptautinių ryšių plėtra. 2011 metais Bratislavoje buvo surengtas oficialus vizitas į Kubos Respublikos ambasadą. Susitikime su Kubos ambasadoriumi dalyvavo dr. Edmundas Daubaras ir Stefanas Hrčka. Derybų metu aptartos Kubos sportininkų dalyvavimo W.F.F.–W.B.B.F. renginiuose galimybės bei tolimesnio sportinio bendradarbiavimo perspektyvos.
Išvados
2009–2013 metų laikotarpis užima išskirtinę vietą W.F.F.–W.B.B.F. federacijos istorijoje. Tuo metu Slovakija tapo vienu reikšmingiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo centrų Europoje. Šį statusą lėmė ne tik reguliariai organizuojami pasaulio lygio renginiai, bet ir aktyvus Slovakijos valstybės institucijų įsitraukimas.
Analizuojant šį laikotarpį akivaizdu, kad esminį vaidmenį atliko mecenatas Stefanas Hrčka, kurio iniciatyvos, organizacinė veikla ir finansinė parama sudarė sąlygas ilgalaikiam tarptautinių projektų įgyvendinimui. Jo veikla tapo reikšmingu pavyzdžiu, kaip privataus mecenavimo ir visuomeninės iniciatyvos dėka nedidelė Europos valstybė gali tapti pasaulinio sportinio judėjimo centru.
PASAULINIO SPORTO ISTORIJA.
Grįžtant į praeitį: WFF-WBBF ieškojo naujų tarptautinio sporto vystymo kelių.
2003 metai WFF-WBBF istorijoje buvo svarbus lūžio laikotarpis. Vokiečiui Klausui P. J. Hoffmannui pasitraukus iš aktyvios tarptautinės sporto veiklos jo vadovaujamoje WFF-WBBF federacijos dalyje, Dr. Edmundas Daubaras liko vienintelis organizacijos lyderis, toliau besirūpinantis tarptautine federacijos veikla ir jos sporto vystymo kryptimis. Tuo metu prieš federaciją iškilo ne vien organizaciniai, bet ir kur kas platesni strateginiai klausimai: kaip toliau vystyti tarptautinį sportą, kokia kryptimi turi judėti fitnesas ir kaip sukurti tokį sporto modelį, kuris nebūtų vien tradicinių kultūrizmo principų pakartojimas.
Situacija buvo sudėtinga. Dešimtmečiais kultūrizmo pasaulyje įsitvirtinę modeliai buvo tapę tradicija, tačiau tradicija savaime dar nereiškia progreso. WFF-WBBF vadovybė suprato, kad norint judėti į priekį neužtenka organizuoti dar vienas tokio paties formato varžybas ar mechaniškai kartoti jau žinomus sprendimus. Reikėjo ieškoti naujovių, eksperimentuoti, stebėti rezultatus ir nebijoti keisti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.
Toks požiūris WFF-WBBF veikloje buvo matomas dar iki 2003 metų. Jau 1999 metais federacija į savo veiklą įtraukė vaikų „Fit-Kid“ bei neįgalių sportininkų kategorijas. Tai buvo svarbus žingsnis, nes sportas buvo pradėtas suvokti plačiau – ne vien kaip aukščiausio lygio atletų varžymasis, bet ir kaip veikla, kurioje turi atsirasti vietos vaikams bei žmonėms su negalia. Nuo 2004 metų federacija pradėjo organizuoti ir fitneso modelių varžybas. Šie sprendimai nebuvo atsitiktiniai. Jie atspindėjo bendrą siekį ieškoti naujų sporto formų ir plėsti pačią fitneso sporto sampratą.
Todėl 2004 metai tapo ypatingu laikotarpiu. Lietuvoje buvo surengta daugybė vietinių ir tarptautinių varžybų, Rygoje organizuotas didelis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras, o Maskvoje įvyko reikšmingas Europos čempionatas. Tačiau šių renginių reikšmė buvo ne vien sportinių rezultatų suvestinėse. Tuo metu WFF-WBBF aktyviai eksperimentavo su įvairiomis kategorijomis, teisėjavimo kriterijais ir varžybų organizavimo principais. Buvo ieškoma atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti šiuolaikinio tarptautinio fitneso sporto kryptis.
Tai buvo tam tikra prasme eksperimentinis laikotarpis. Federacija bandė ne prisitaikyti prie jau egzistuojančio modelio, o pati ieškojo galimybių jį keisti. Buvo svarbu ne tik tai, kaip sportininkas atrodo scenoje, bet ir kaip sporto varžybos gali būti organizuojamos, kaip jos vertinamos ir kaip jas suvokia žiūrovas. Tuo metu buvo bandoma rasti optimalų santykį tarp sportinio pasirengimo, estetikos, varžybų patrauklumo ir tarptautinio sporto organizavimo.
Svarbiausiu 2004 metų įvykiu tapo Vilniaus kongresų rūmuose surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Renginiui buvo suteiktas ir valstybės dėmesys – čempionatą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o išsamų reportažą iš varžybų parodė Lietuvos nacionalinė televizija. Čempionate dalyvavo 378 atletai iš 28 pasaulio šalių. Šie skaičiai gerai atskleidžia renginio mastą ir tarptautinį pobūdį.
Beveik visiems sportininkams Vilniaus viešbučiuose buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas. Už šių skaičių ir faktų slypėjo didžiulis organizacinis darbas. Reikėjo priimti šimtus užsienio atletų, pasirūpinti jų apgyvendinimu, maitinimu, varžybų programa, teisėjavimu ir daugybe kitų tarptautinio renginio detalių. Todėl 2004 metų pasaulio čempionatas tapo ne tik sportiniu, bet ir organizaciniu WFF-WBBF išbandymu.
Tais pačiais metais federacija žengė dar vieną reikšmingą žingsnį – įsteigė profesionalų lygą ir profesionalų varžybas įtraukė į varžybų programą. Tai buvo svarbu todėl, kad buvo siekiama sukurti ne vien atskirų čempionatų sistemą, bet platesnę sporto struktūrą, kurioje galėtų atsirasti vietos ir aukščiausio lygio profesionaliems atletams. Tokiu būdu buvo ieškoma galimybės sujungti skirtingus sportinio kelio etapus – nuo vaikų ir mėgėjų iki profesionalaus sporto.
2004 metų pasaulio čempionato organizacinio komiteto pirmininku buvo Gediminas Kirkilas - tuo metu Lietuvos Respublikos Seimo narys, krašto apsaugos ministras, vėliau – nuo 2006 metų – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Jis asmeniškai pasirašė varžybų nugalėtojams įteiktus diplomus bei dalyvavo tarptautinėje WFF-WBBF spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Šie faktai taip pat yra svarbi to laikotarpio istorijos dalis. Jie parodo, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai Lietuvoje buvo pastebimi ne tik sporto bendruomenėje, bet ir platesniame visuomeniniame bei valstybiniame gyvenime.
2004 metų pasaulio čempionatas tapo savotišku pasirinktos krypties patikrinimu. Iki tol išbandytos naujos kategorijos, nauji vertinimo principai, naujos varžybų formos ir profesionalų sporto idėja buvo perkelti į didelio masto tarptautinį renginį. Ir būtent čia galima įžvelgti svarbiausią to laikotarpio bruožą: WFF-WBBF neapsiribojo vien deklaracijomis apie sporto vystymą. Buvo bandoma praktiškai įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta.
2005 metais ši veikla buvo tęsiama. Vilniaus kongresų rūmuose dvi dienas vyko dar vienas didelio masto WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Jo organizacinio komiteto pirmininku buvo to meto Lietuvos Respublikos Seimo narys ir šalies finansų ministras Algirdas Butkevičius. Tai, kad po 2004 metų pasaulio čempionato buvo surengtas dar vienas didelis tarptautinis renginys, rodo pasirinktos krypties tęstinumą.
Šiandien, žvelgiant į tuos įvykius iš didesnės istorinės perspektyvos, 2003–2005 metų laikotarpį galima vertinti ne kaip paprastą tarptautinių varžybų organizavimo etapą. Tai buvo laikotarpis, kai buvo ieškoma atsakymo į kur kas sudėtingesnį klausimą – kokiu keliu turi vystytis pats sportas.
WFF-WBBF tuo metu bandė peržengti tradicinio kultūrizmo ribas. Vaikų „Fit-Kid“, neįgaliųjų sportas, fitneso modelių varžybos, naujos kategorijos, teisėjavimo kriterijų eksperimentai ir profesionalų lygos sukūrimas buvo skirtingos vienos bendros krypties išraiškos. Buvo siekiama, kad sporto sistema būtų platesnė, įvairesnė ir atviresnė skirtingoms sportininkų grupėms.
Todėl šio laikotarpio istorijos nereikėtų matuoti vien medalių skaičiumi ar surengtų varžybų statistika. Daug svarbiau yra tai, kad tuo metu buvo bandoma keisti požiūrį į patį sporto vystymą. Buvo suvokta paprasta, tačiau ne visada sporto organizacijose įgyvendinama tiesa: jeigu sportas nori išlikti gyvas ir patrauklus, jis negali amžinai stovėti vietoje.
2003–2005 metais WFF-WBBF pasirinko paieškos kelią. Buvo eksperimentuojama, buvo ieškoma, buvo priimami sprendimai ir tikrinama, ar jie veikia praktikoje. Kai kurie sprendimai galėjo būti ginčytini, kai kurie vėliau keitėsi, tačiau pats principas buvo aiškus – sportas turi vystytis.
Būtent todėl šį laikotarpį galima laikyti vienu iš svarbesnių WFF-WBBF istorijos etapų. Tai buvo metas, kai federacija stengėsi ne tik organizuoti tarptautines varžybas, bet ir formuoti savo supratimą apie tai, koks galėtų būti ateities fitneso sportas.
Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, galima kitaip pažvelgti ir į tuomet priimtus sprendimus. Tai, kas tuo metu galėjo atrodyti kaip eksperimentas ar drąsus bandymas, šiandien leidžia geriau suprasti sporto evoliucijos logiką. Naujos kategorijos, vaikų sportas, neįgaliųjų įtraukimas, profesionalių atletų sistema ir didelio masto tarptautiniai renginiai buvo bandymas sukurti platesnį sporto pasaulį.
Istorijoje svarbu ne tik tai, kas tuo metu buvo pasiekta. Ne mažiau svarbu tai, ko buvo išdrįsta ieškoti.
2003–2005 metų WFF-WBBF veikla būtent apie tai ir kalba. Apie laikotarpį, kai tradicijos nebebuvo laikomos pakankamu atsakymu, kai buvo ieškoma naujų sprendimų ir kai buvo bandoma įrodyti, kad tarptautinis sportas gali būti ne tik paveldėtas, bet ir kuriamas.
Todėl pagrindinė šio laikotarpio išvada paprasta: WFF-WBBF tuomet ieškojo ne dar vieno būdo surengti varžybas – buvo ieškoma naujo kelio pačiam sportui.
2008 M. WFF-WBBF „UNIVERSE“ VILNIUJE.
Turnyro ir tarptautinio fitneso epochos istorija.
2008 m. lapkričio 22 d. Vilniuje vyko tarptautinis WFF-WBBF „Miss & Mister Universe“ turnyras. Šiandien šį renginį reikėtų vertinti ne tik kaip dar vienas federacijos sporto kalendoriaus varžybas, bet ir kaip savo epochos istorinį dokumentą – liudijimą, kaip tarptautinis fitnesas ir kultūrizmas atrodė pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio pabaigoje.
Norint suprasti 2008 m. turnyro reikšmę, nepakanka išvardyti jo nugalėtojus ir prizininkus. Už rezultatų slypi ištisa epocha: tarptautinio sporto plėtra, naujų varžybų kategorijų atsiradimas, veteranų ir jaunimo varžybų augimas, fitneso raida už tradicinio kultūrizmo ribų bei tarptautinių ryšių tarp skirtingų šalių sporto organizacijų kūrimasis.
Būtent šiame platesniame kontekste Vilniaus „Universe“ įgyja savo istorinę reikšmę.
2008-ieji – sportas ant naujos eros slenksčio
2008-ieji tam tikra prasme buvo dviejų epochų riba.
Viena vertus, tarptautinis kultūrizmas jau turėjo ilgą istoriją, gilias tradicijas, pripažintus vardus ir gerai išvystytas sporto mokyklas.
Kita vertus, fitnesas sparčiai keitėsi.
Tarptautinėje arenoje vis didesnę reikšmę įgijo estetiškas kūno sudėjimas, fizinis pasirengimas, atletiškumas, sceninė laikysena ir įvairios fitneso formos.
Todėl XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos varžybų struktūra istoriniu požiūriu yra ypač įdomi.
Ji atskleidžia perėjimą nuo kultūrizmo, kaip santykinai siauros sporto šakos, sampratos prie platesnio požiūrio į fitnesą ir fizinę kultūrą kaip į ištisą įvairių sporto disciplinų sistemą.
WFF-WBBF modelis atspindėjo šią raidą.
2008 m. „Universe“ buvo būdingas šios epochos pavyzdys.
Vilnius tarptautinėje WFF-WBBF sistemoje
Sprendimas „Universe“ rengti Vilniuje nebuvo atsitiktinis.
Tuo metu Lietuva jau buvo tapusi vienu svarbių WFF-WBBF tarptautinės veiklos centrų. Tarptautiniai čempionatai ir turnyrai buvo rengiami Klaipėdoje, Trakuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose.
Ypač svarbus renginys buvo tradicinis tarptautinis „Amber Prix International“ („Gintarinis prizas“) turnyras Klaipėdoje.
40-mečio jubiliejinis renginys sulaukė valstybės paramos. Tai gerokai išplėtė renginio organizavimo galimybes: buvo galima kviesti užsienio komandas ir delegacijas, užtikrinti televizijos bei žiniasklaidos dėmesį, rengti daugiakalbę reklaminę ir vaizdo medžiagą.
Taip kūrėsi platesnė tarptautinė sporto aplinka – Lietuva tapo nuolatine susitikimų vieta sportininkams, treneriams, teisėjams, organizatoriams ir sporto atstovams iš įvairių šalių.
Todėl Vilniaus „Universe“ reikėtų vertinti kaip platesnės šios sistemos dalį.
Turnyro išsaugotas tarptautinis žemėlapis
Ypatingą istorinę vertę turi pats rezultatų protokolas.
Jame buvo atstovaujama Rusijai, Ukrainai, Latvijai, Slovakijai, Danijai, Venesuelai, Urugvajui, Argentinai, Meksikai, Baltarusijai, Lenkijai, Bulgarijai, Graikijai, Suomijai, Estijai, Vokietijai, Anglijai, Čekijai, Brazilijai, Serbijai, Prancūzijai ir kitoms šalims.
Tai jau nebuvo vietinės sporto varžybos.
Tai buvo tarptautinis XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos fitneso žemėlapis.
Jo pagrindą sudarė Rytų ir Vidurio Europos šalys, tačiau kartu dalyvavo Vakarų Europos ir Pietų Amerikos sportininkai.
Pati geografinė įvairovė yra svarbi.
Rusija ir Ukraina.
Latvija ir Baltarusija.
Lenkija ir Čekija.
Vokietija ir Anglija.
Urugvajus, Argentina, Venesuela, Meksika ir Brazilija.
Skirtingos sporto tradicijos, treniruočių mokyklos ir idealaus kūno sampratos susitiko vienoje scenoje.
Būtent ši geografija suteikia protokolui istorinę reikšmę.
Rytų Europa – vienas iš sporto raidos centrų
Atidžiau pažvelgus į rezultatus, matyti stiprus Rytų Europos atstovavimas.
Rusijos ir Ukrainos sportininkai dalyvavo daugybėje kategorijų ir nuolat patekdavo tarp prizininkų.
Tai nebuvo atsitiktinumas.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo stiprios fizinės kultūros, jėgos sporto ir atletinio rengimo tradicijos toliau vystėsi regiono šalyse. Tačiau dabar šios tradicijos evoliucionavo naujomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis sąlygomis.
Tarptautinės federacijos tapo platformomis, kuriose buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sportininkai galėjo susitikti su Vakarų Europos ir kitų regionų atletais.
Šia prasme XX a. paskutiniųjų dešimtmečių ir XXI a. pirmojo dešimtmečio tarptautinės varžybos tapo savotišku tiltu tarp skirtingų posovietinio ir Vakarų pasaulio sporto tradicijų.
Vilniaus „Universe“ yra vienas istorinių epizodų, iliustruojančių šį procesą.
Tačiau „Universe“ jau nebebuvo vien Europos renginys
Tuo pat metu rezultatai rodo, kad tarptautinė WFF-WBBF sistema neapsiribojo Europa.
Sportininkų iš Urugvajaus, Argentinos, Venesuelos, Meksikos ir Brazilijos dalyvavimas rodo, kad federacijos tarptautinė įtaka jau buvo gerokai išsiplėtusi Pietų Amerikoje.
Šie sportininkai nebuvo vien simboliniai dalyviai.
Jie varžėsi dėl medalių.
O aukščiausias moterų turnyro titulas atiteko Urugvajui.
Alexandra Ximena Aguiar Fernandez tapo absoliučia moterų nugalėtoja.
Absoliutus vyrų titulas atiteko Anglijai atstovavusiam Dayo Audi.
Oficialūs WFF-WBBF istoriniai įrašai šiuos du sportininkus įvardija kaip 2008 m. „Universe“ absoliučius nugalėtojus.
Taigi simbolinė turnyro viršūnė buvo padalyta tarp dviejų šalių – Urugvajaus ir Anglijos.
Tai labai iškalbingas rezultatas.
Dayo Audi – pergalė didelės sportinės karjeros pabaigoje
Absoliutaus vyrų nugalėtojo istorija suteikia renginiui dar vieną istorinį matmenį.
Dayo Audi vėliau nurodė, kad paskutinės jo kultūrizmo varžybos įvyko 2008 m. lapkritį Vilniuje, kur jis iškovojo „Mr. Universe“ titulą.
Iki to laiko jis jau buvo iškovojęs Didžiosios Britanijos, Europos ir pasaulio NABBA titulus, taip pat IFBB profesionalo titulą. „Universe“ titulas buvo likęs vienas iš pagrindinių jo sportinių tikslų, kurį jis norėjo pasiekti prieš baigdamas varžybinę karjerą.
Todėl šiam sportininkui Vilniaus turnyras turėjo ypatingą asmeninę reikšmę.
2008 m. „Universe“ buvo ne tik jo sportinės karjeros kulminacija, bet ir paskutinis jos skyrius.
Istoriniu požiūriu tai paprastą rezultatų protokolo eilutę – „1 vieta“ – paverčia kur kas prasmingesniu faktu.
Urugvajaus moterų pergalė – dar vienas epochos simbolis
Ne mažiau iškalbinga yra absoliučios moterų nugalėtojos istorija.
Alexandra Ximena Aguiar Fernandez pergalė reiškė, kad moterų tarptautinio fitneso viršūnė atiteko Pietų Amerikos sportininkei.
Tai svarbu todėl, kad tarptautinio fitneso geografija jau nebebuvo vienmatė.
Iki 2008 m. jau nebegalima buvo kalbėti apie vieną centrą, kuris lemtų viso sporto raidą.
Formavosi ir tarpusavyje varžėsi skirtingos regioninės sporto mokyklos.
Europos.
Rytų Europos.
Pietų Amerikos.
Tarptautinės varžybos leido šioms mokykloms tiesiogiai palyginti savo pasiekimus vienoje scenoje.
Varžybų kategorijų revoliucija
Pati turnyro struktūra yra dar vienas svarbus istorinis dokumentas.
Programą sudarė:
Model Fitness, Fitness, Performance, Athletic, Super Athletic, Classic ir Extreme.
Taip pat atskirai buvo rengiamos jaunimo, veteranų ir sportininkų su negalia varžybos.
Šiuolaikiniam stebėtojui tokia diferenciacija gali atrodyti įprasta. Tačiau istoriniu požiūriu ji atspindi esminį fizinės kultūros sampratos pokytį.
Sportininkas jau nebeturėjo atitikti vieno universalaus modelio.
Egzistavo skirtingos fizinio vystymosi formos.
Vieni sportininkai atstovavo „Model Fitness“ estetikai.
Kiti – „Performance“.
Dar kiti – „Athletic“.
Kiti – „Super Athletic“ ar „Extreme“.
Taigi pati varžybų sistema pripažino sportinio kūno įvairovę.
Tai buvo vienas iš būdingiausių šios epochos bruožų.
Nuo jaunių iki vyresnių nei 60 metų sportininkų
Ne mažiau įspūdingas buvo turnyre atstovautas amžiaus diapazonas.
Vienose tarptautinėse varžybose kartu varžėsi jaunesni nei 21 metų sportininkai ir vyresni nei 60 metų atletai.
Tarp jų buvo „Over 40“ ir „Over 50“ kategorijos.
Tai buvo daugiau nei vien klasifikavimo sistema.
Tai buvo sporto, kaip visą gyvenimą trunkančios veiklos, modelis.
Jaunas sportininkas galėjo pradėti varžybinį kelią dar ankstyvame amžiuje.
Suaugęs atletas galėjo tęsti varžybas.
Sulaukus 40 metų buvo galima dalyvauti specialiose veteranų kategorijose.
Po 50 metų atsirasdavo naujos galimybės.
Net ir sulaukęs 60 metų sportininkas galėjo žengti į tarptautinę sceną.
Istoriškai tai perteikė svarbią žinią:
fizinė kultūra nebebuvo suvokiama tik kaip jaunų žmonių veikla.
Sportininkai su negalia – svarbi bendro vaizdo dalis
Programoje taip pat buvo atskira „Disabled Sportsmen“ kategorija.
Jos nugalėtoju tapo Prancūzijos atstovas Michael Louvel.
Pats šios kategorijos egzistavimas yra istoriškai reikšmingas.
Tarptautinis turnyras parodė, kad sporto scena gali priklausyti ne tik sportininkams, atstovaujantiems idealizuotam fiziniam modeliui.
Joje taip pat gali atsirasti vietos žmonėms, turintiems kitokias fizines galimybes.
Fitneso istorijoje tai atspindi laipsnišką pačios dalyvavimo sporte sampratos plėtrą.
„Universe“ kaip socialinis sporto modelis
Todėl 2008 m. rezultatų protokolą reikėtų skaityti kaip daugiau nei vietų sąrašą.
Tai iš esmės yra socialinis sporto žemėlapis.
Jame matome:
• jaunimą ir brandų amžių;
• vyrus ir moteris;
• profesionalų ir mėgėjų varžybas;
• estetinį fitnesą ir atletinį vystymąsi;
• klasikines ir ekstremalias kategorijas;
• sportininkus be negalios ir sportininkus su negalia;
• Europą ir Pietų Ameriką.
Visi šie elementai buvo sujungti vienose tarptautinėse varžybose.
Tai yra vienas iš pagrindinių istorinių „Universe“ bruožų.
2008-ieji – tam tikro laikotarpio kulminacija
2008-ieji tampa dar įdomesni pažvelgus į platesnę istorinę seką.
Oficiali WFF-WBBF statistika rodo, kad skirtingų metų absoliučiais „Universe“ nugalėtojais tapo įvairių šalių atstovai, tarp jų – Rusijos, Latvijos, Suomijos, Argentinos, Urugvajaus, Prancūzijos, Pietų Afrikos, Anglijos ir kitų šalių sportininkai.
2008 m. absoliutus moterų titulas atiteko Urugvajui, o vyrų – Anglijai.
Tai leidžia daryti platesnę išvadą.
„Universe“ nebuvo vienos nacionalinės mokyklos dominuojamas turnyras.
Tai buvo tarptautinė sistema, kurioje čempionų geografija nuolat keitėsi.
Todėl istorinė turnyro vertė slypi ne tik atskiruose rezultatuose, bet ir platesniame procese, kurį jis reprezentuoja.
Vilnius – sporto tradicijų susitikimo vieta
2008 m. Vilnius buvo kelių svarbių procesų sankirtoje.
Vienoje pusėje buvo stipri Rytų Europos jėgos ir fizinės kultūros tradicija.
Kitoje – auganti tarptautinė fitneso reikšmė.
Taip pat didėjo Vakarų Europos sportininkų dalyvavimas.
Tuo pat metu Pietų Amerikos atstovai vis labiau matėsi tarptautinėje arenoje.
Galiausiai pati dalyvavimo sporte samprata tapo platesnė, apimdama jaunius, veteranus ir sportininkus su negalia.
Todėl Vilniaus reikšmės negalima sumažinti vien iki fakto, kad turnyras vyko šiame mieste.
Tam tikru istoriniu momentu miestas tapo skirtingų tarptautinio sporto judėjimo krypčių susitikimo vieta.
Istorijos negalima perskaityti vien per medalius
Jeigu iš 2008 m. protokolo pašalintume visus vardus ir paliktume tik jo struktūrą, vis tiek matytume nepaprastai svarbų istorinį vaizdą.
Matytume dešimtis šalių.
Matytume kelis žemynus.
Matytume daugybę kategorijų.
Matytume skirtingas kartas.
Matytume, kaip fitnesas vystėsi už tradicinio kultūrizmo ribų.
Matytume bandymą sukurti tarptautinę sistemą, kurioje greta galėtų egzistuoti skirtingos fizinės kultūros formos.
Tai ir yra svarbiausias istorinis turnyro palikimas.
Medalis yra vienos dienos rezultatas.
Protokolas – epochos dokumentas.
Istorinė išvada
2008 m. WFF-WBBF „Universe“ Vilniuje buvo ne tik tarptautinis turnyras. Tai buvo pereinamojo laikotarpio tarptautinio fitneso ir kultūrizmo istorijoje atspindys.
Tai buvo metas, kai nusistovėjusios sporto tradicijos išliko labai įtakingos, tačiau kartu formavosi naujas tarptautinio fitneso modelis – įvairesnis, labiau specializuotas ir geografiškai atviresnis.
Rytų Europa išlaikė stiprias pozicijas.
Vakarų Europa aktyviai dalyvavo tarptautinėse varžybose.
Pietų Amerika tapo vis labiau matoma.
Plėtėsi sportinės karjeros ribos.
Atsirado naujos kategorijos.
Vystėsi moterų fitnesas.
Sportininkai su negalia buvo įtraukiami į varžybų programas.
O absoliutūs titulai galėjo iš Vilniaus iškeliauti į Urugvajų ir Angliją.
Tai ir yra istorinė 2008 m. „Universe“ reikšmė.
Šis turnyras pasakoja ne tik apie tai, kas laimėjo.
Jis parodo, kaip atrodė pats sportas.
Koks buvo jo geografinis žemėlapis.
Kokios buvo fizinio meistriškumo sampratos.
Kokia tapo jo tarptautinė bendruomenė.
Ir galiausiai – kaip atrodė konkretus istorinis momentas: laikotarpis, kai fitnesas tapo vis labiau globalus, įvairus ir atviras naujoms šalims, naujoms kategorijoms ir naujoms sportininkų kartoms.
2008-ieji istoriniame kontekste
Šiandien šį turnyrą galima vertinti kaip vieną iš savo epochos archyvinių „momentinių kadrų“.
Jo įrašai išsaugo ne tik statistiką.
Jie išsaugo sporto geografiją.
Jie išsaugo sporto vertybes.
Jie išsaugo tarptautinio bendradarbiavimo modelį.
Jie išsaugo supratimą apie tai, koks turėtų būti sportininkas – ir kokia įvairi gali būti kelionė fizinio meistriškumo link.
Todėl 2008 m. Vilniaus „Universe“ nusipelno vietos ne tik WFF-WBBF sporto kalendoriuje.
Jis nusipelno vietos tarptautinio fitneso istorijoje XXI amžiaus pradžioje – kaip liudijimas epochos, kai sportas tapo vis labiau globalus, įvairus ir atviras naujoms šalims, naujoms kategorijoms ir naujoms sportininkų kartoms.
