"GEORGO TENNO MEMORIALAI" (1971 - 2025)

[Secretary_International]

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.
1970 – 1980. GERIAUSI IR GARSIAUSI T.S.R.S. KULTŪRISTAI.
ĮŽANGA.
Rengdami „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“ („World Bodybuilding Encyclopedia“, «Энциклопедия всемирного культуризма») analizuojame daug istorinių įvykių ir faktų. Pastaruoju metu atsiranda visokių „rašytojų“, „metraštininkų“ ir „akademikų“, kurie klaidina visuomenę. Be abejo, toli gražu ne kiekvienam Dievo duota apimti gausius įvykius ir faktus ir į juos pažvelgti iš paukščio skrydžio, kad tinkamai suvokti kas buvo ir kas yra kas mūsų sporte, tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje...  Minėti „metraštininkai“ neapibendrina ir neanalizuoja istorinės medžiagos, nesudeda akcentų. Jie tik pateikia gausią, tame tarpe ir nereikšmingą, visus klaidinančią savo „kūrybinės fantazijos“ „mišrainę“. Šioje istorinėje “mišrainėje“ vidutiniokai prilyginami ypač sporto istorijai nusipelniusiems atletams ir organizatoriams. Taip dar labiau iškraipomi akivaizdūs faktai, jau nekalbant apie tai, kad mūsų sporto istorijoje buvo ir yra nemažai „daržų kenkėjų“, tame tarpe ir tarp „rašytojų“ bei „metraštininkų“.... Gaunasi kažkoks istorinis sporto balaganas, į kurį orientuojasi mažai ką suvokiantys atletai.
Dabar galime vienareikšmiai išskirti penkis garsiausius 1970 – 1980 metų T.S.R.S. kultūristus. Tai „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas LEONAS PIVORIŪNAS (jo treneris ČESLAVAS TAMULEVIČIUS, 1946 – 2021 m.), leningradietis VLADIMIRAS DUBININAS (Владимир Дубинин, R.T.F.S.R., treniravosi savarankiškai), „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas PRANAS MURAUSKAS (jo treneris ČESLAVAS TAMULEVIČIUS), estai OLEVAS ANUSAS (Olev Annus, jo treneris INARAS MARDO, 1945  - 2002 m.) ir INDREKAS OTSUSAS (Indrek Otsus, jo treneris INARAS MARDO).
GERIAUSI KULTŪRISTAI.
„Vilniaus kultūrizmo mokykla“ („Vilnius Bodybuilding School“) - vienintelė pasaulyje du dešimtmečius įtakojusi kultūrizmo vystymosi kelią T.S.R.S.. Mokyklos steigėjas ČESLAVAS TAMULEVIČIUS ir vėliau prie jo veiklos prisijungęs talentingas treneris poetas, rašytojas, dramaturgas VITALIJUS ASOVSKIS (Виталий Асовский, 1952 – 2026 m.) per savo auklėtinius kultūristus darė tikrus stebuklus. Jų darbais žavėjosi visi T.S.R.S. kiti kultūristai, juos sekė ir kopijavo. Tokių įtakingų ir talentingų trenerių iki šiol pasaulyje neatsirado... Apie praėjusio amžiaus devyniasdešimtuosius metus VITALIJUS ASOVSKIS sudėjo „ant popieriaus“ mokyklos teorinius ir praktinius darbus, tikslus į ateitį, kuriems iki šiol nepavyko niekam įgyvendinti. Prieš keletą metų VITALIJUS ASOVSKIS pasiūlė Dr. EDMUNDUI DAUBARUI (DSc. Edmundas Daubaras) vilniečių idėjas įgyvendinti per Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veiklą, tačiau spartus tarptautinio kultūrizmo nuosmukis neleido šių planų įgyvendinti. Mūsų nuomone, padėti gali tik tiesioginis Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos bendradarbiavimas su tarptautiniu Olimpiniu Komitetu (I.O.C., International Olympic Committee), ko federacija nuosekliai siekia.
MURAUSKAS PRANAS
Vienas Lietuvos kultūrizmo pradininkų „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas PRANAS MURAUSKAS varžybose dalyvavo nuo 1969 iki 1974 metų. Iki kultūrizmo sporto draudimo 1970 metais jis tapo Lietuvos nacionaliniu čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune nugalėjo savo ūgio kategorijoje. PRANO MURAUSKO geriausias rezultatas buvo pergalė 1974 metų tarptautiniame „Georgo Tenno Memoriale“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно»). Tuomet, pasiekęs atitinkančią tarptautinius kultūrizmo standartus puikią sportinę formą, jis ne tik nugalėjo savo ūgio kategorijoje, bet, įveikęs sunkiasvorius VLADIMIRĄ DUBININĄ (R.T.F.S.R., Владимир Дубинин) bei OLEVĄ ANUSĄ (Estijos TSR, Olev Annus), iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Ši pergalė iki šių dienų yra ryškus istorinis aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo pasiekimas. Tuomet pasaulio spauda daug rašė apie PRANĄ MURAUSKĄ, jo nuotraukos buvo įvairiausiuose kultūrizmo žurnaluose.
DUBININAS VLADIMIRAS
Rusijos kultūristas VLADIMIRAS DUBININAS (Владимир Дубинин, 1948 m. g.) nuo 1968 iki 1974 metų dalyvavo vienuolikoje varžybų. Sportinė varžybų karjera prasidėjo 1968 metais atvirame Estijos TSR čempionate, kur jis užėmė antrą vietą. Ryškiausiais pasiekimais buvo: pergalė 1970 ir 1971  metų tarptautiniuose turnyruose Kaune (Lietuvos TSR); 1971 ir 1972 T.S.R.S. čempionatuose Rusijos Sverdlovske («Чемпионат С.С.С.Р. по культуризму»); 1972 metų „Georgo Tenno memoriale“ («Мемориал Георга Тенно», 1971 – 2024 m.) Estijos TSR. Karjera baigėsi, kai 1974 metais „Georgo Tenno memoriale“ VLADIMIRAS DUBININAS kategorijoje pralaimėjo estui OLEVUI ANUSUI (Olev Annus). Nuo 1991 iki 2019 metų jis vadovavo nacionaliniam Rusijos Federacijos I.F.B.B. padaliniui.
LEONAS PIVORIŪNAS
Unikalios visame pasaulyje „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ («Вильнюсская школа культуризма», „Vilnius Bodybuilding School“) atstovas buvo skulptorius LEONAS PIVORIŪNAS (Ляонас Пиворюнас).  Jis 1966 ir 1967 metais iškovojo tris pirmas vietas Lietuvoje vykusiose vietinio lygio varžybose. Ryškiausia LEONO PIVORIŪNO pergale 1968 metais buvo absoliutaus istoriškai pirmojo tarptautinio „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2026 m.) turnyro nugalėtojo titulas. Tais pačiais metais LEONAS PIVORIŪNAS nugalėjo Kaune vykusiame tarptautiniame turnyre. 1969 metais antrame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jis po klaipėdiečio ANTANO MINEIKIO savo ūgio kategorijoje užėmė antrą vietą. 1969 metais Lenkijos Liaudies Respublikos sostinėje Varšuvoje bei Rusijos TSR Tiumenės mieste vykusiuose tarptautiniuose turnyruose savo kategorijoje buvo antras. 2020 metais LEONAS PIVORIŪNAS Lietuvos Respublikos Seime buvo iškilmingai apdovanotas Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos (World Fitness Federation, World Body Building Federation) Garbės Sidabro Medaliu („International Honour Silver Medal“, «Международная Серебряная Медаль Почёта»).
INDREKAS OTSUSAS
Indrekas Otsusas – vienas žymiausių Estijos TSR kultūristų, daugkartinis nacionalinis čempionas. 1974–1982 metais jis dalyvavo dvidešimt trejose varžybose ir pasiekė reikšmingų pergalių tarptautinėje arenoje.
Didelę įtaką sportininko karjerai turėjo jo treneris Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945–2002), dažnai vadinamas „Estijos kultūrizmo siela“. Būtent jo dėka Indrekas Otsusas pasiekė aukščiausių sportinių rezultatų.
Ypač sėkmingai atletas pasirodė tarptautiniame turnyre “Georgo tenno memorialas” (Georg Tenno Memorial), vykusiame Taline. 1976, 1977, 1979 ir 1985 metais jis tapo šio turnyro nugalėtoju, o 1985 metais pelnė ir absoliutaus čempiono titulą.
1981 metais Indrekas Otsusas laimėjo savo kategoriją istoriniame tarptautiniame “ Gintarinio prizo” turnyre (Amber Prix International) Klaipėdoje. Tais pačiais metais jis triumfavo ir Kaune vykusiame tarptautiniame turnyre „Komjaunimo taurė“.
Dar vienas ryškus sportininko pasiekimas – pergalės tarptautiniame turnyre „Trener“, vykusiame Čekoslovakijoje. 1980, 1981 ir 1982 metais jis tapo savo kategorijos nugalėtoju, o 1981 ir 1982 metais buvo pripažintas absoliučiu turnyro nugalėtoju.
1979 metais Indrekas Otsusas taip pat iškovojo pergalę tarptautiniame turnyre „Spartacus Cup“, surengtame Vengrijos Liaudies Respublikoje.
Pasibaigus aktyviai sportinei karjerai, Indrekas Otsusas prisidėjo ir prie kultūrizmo renginių organizavimo. 1987 metų “Georgo tenno memorial” jis organizavo kartu su dabartiniu World Fitness Federation / World Body Building Federation prezidentu Dr. Edmundu Daubaru, kuris tuo metu laikinai gyveno Estijoje.
Straipsnis bus tęsiamas ir apie kiekvieną pakalbėsime atskirai. Sekite tarptautinį interneto puslapį www.wff.lt

[Secretary_International]

„Gintarinio prizo“ istorijos
Albertas Remeika – neįgyvendintos svajonės
Aštuntajame dešimtmetyje kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas ideologiškai nepageidaujama sporto šaka. Oficialiai jis buvo draudžiamas, todėl sportininkai treniravosi slapta – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir kitose nuošaliose vietose. Nepaisant valdžios spaudimo, būtent tokiomis sąlygomis užaugo ne vienas talentingas Lietuvos kultūristas.
1975 metais į pagrindinį Klaipėdos kultūrizmo klubą „Gintaras“, veikusį Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje, atėjo treniruotis Albertas Remeika. Jis iš karto išsiskyrė didelėmis ambicijomis, ryžtu ir nepaprastu darbštumu. Jaunasis sportininkas siekė ne tik kardinaliai pakeisti savo kūną, bet ir tapti vienu stipriausių Lietuvos kultūristų, dalyvauti tuo metu valdžios nepripažįstamose varžybose.
Albertą treniravo Edmundas Daubaras – vienas teoriškai stipriausių to meto TSRS kultūrizmo specialistų. Treniruočių metodika buvo grindžiama ne tik praktine patirtimi, bet ir užsienio literatūra, ryšiais su Čekoslovakijos kultūristais bei 1975 metų absoliutaus IFBB Europos čempiono Peterio Stacho treniruočių analize.
Treniruotės buvo itin intensyvios. Didelis dėmesys skirtas ir mitybai – kasdien Albertas suvartodavo apie du kilogramus varškės ir 20–30 kiaušinių. Per vos aštuoniolika mėnesių jo kūno svoris padidėjo nuo 88 iki 120 kilogramų, o bicepso apimtis pasiekė net 52 centimetrus. Nors jis nespecializavosi jėgos sporto rungtyse, fizinis pajėgumas buvo įspūdingas ir pelnė specialistų pripažinimą.
Dar būdamas jaunimo amžiaus grupės sportininkas, 1978 metais Albertas Remeika dalyvavo Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, kur aukščiausio ūgio kategorijoje iškovojo trečiąją vietą. Tai buvo sėkmingas debiutas tarptautinėje arenoje.
Tų pačių metų „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje jis užėmė antrąją vietą savo kategorijoje. 1979 metais, dar priklausydamas jaunimo grupei, Albertas jau varžėsi tarp suaugusiųjų Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse. Jo įspūdinga raumenų masė, proporcijos ir fizinis pasirengimas stebino tiek teisėjus, tiek sporto specialistus. Daugelis neabejojo, kad Klaipėda augina vieną perspektyviausių Lietuvos kultūristų.
Tačiau didelėms sportinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Nuolatiniai nesutarimai tarp neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovų neigiamai veikė visą šalies kultūrizmo judėjimą. Tuo pat metu Edmundas Daubaras išvyko studijuoti antrosios specialybės į Vilniaus universitetą, o Albertas Remeika nusprendė pasitraukti iš aktyvaus sporto.
Taip netikėtai baigėsi vieno talentingiausių savo kartos Klaipėdos kultūristų karjera.
Išvada
Alberto Remeikos istorija yra ne tik pasakojimas apie išskirtinius fizinius duomenis ir didžiulį darbštumą. Tai liudijimas apie kartą sportininkų, kuriems teko siekti aukštų rezultatų politinių draudimų, informacijos stokos ir nuolatinių organizacinių konfliktų sąlygomis. Remeika turėjo visas prielaidas tapti vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo atletų, tačiau jo karjerą nutraukė ne sportinės priežastys. Jo likimas primena, kiek daug talentų anuomet liko neatsiskleidę ne dėl valios ar gebėjimų stokos, o dėl laikmečio aplinkybių. Vis dėlto Alberto Remeikos vardas išlieka reikšminga Klaipėdos kultūrizmo istorijos dalimi ir vienu iš „Gintarinio prizo“ epochos simbolių.
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

[Secretary_International]

„Gintarinio prizo“ istorijos
Rolandas Bučinskas – sportininkas dviejų epochų sandūroje
Rolando Bučinsko sportinė biografija atspindi vieną sudėtingiausių Lietuvos kultūrizmo istorijos laikotarpių – kelią nuo sovietmečio draudimų ir administracinių suvaržymų iki nepriklausomos Lietuvos sportininkų pripažinimo tarptautinėje arenoje. Jo karjeroje susipynė ryškios pergalės, politinės aplinkybės, organizacinės kovos ir skaudūs pralaimėjimai, todėl Rolandas Bučinskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos kultūrizmo asmenybių.
Sportininko talentas išryškėjo anksti. Dar būdamas jaunimo grupės atletas, 1982 metais jis dalyvavo tradiciniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Taline. Šios varžybos tuomet buvo vienos prestižiškiausių visoje Sovietų Sąjungoje, todėl antroji vieta jaunimo kategorijoje buvo reikšmingas pasiekimas, atkreipęs specialistų dėmesį į perspektyvų Lietuvos sportininką.
Tačiau tolimesnę karjerą netrukus apsunkino ne sportiniai rezultatai, o vidaus konfliktai Lietuvos kultūrizmo bendruomenėje. Kultūrizmui Sovietų Sąjungoje esant faktiškai uždraustam, neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovas Romanas Kalinauskas Rolandui Bučinskui uždraudė dalyvauti varžybose. Toks sprendimas galėjo nutraukti perspektyvaus sportininko karjerą.
Ieškodamas galimybės sugrįžti į varžybas, Rolandas Bučinskas kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris palaikė glaudžius ryšius su Estijos kultūrizmo organizatoriumi Inaru Mardo (1945-2002). Pastarojo suteiktos garantijos leido Rolandui startuoti 1983 metų „Georgo Tenno memoriale“, kuriame jis tapo jaunimo grupės nugalėtoju. Ši pergalė tapo ne tik sportiniu revanšu, bet ir įrodymu, kad talento neįmanoma sustabdyti administraciniais draudimais.
Dar didesnio pripažinimo Rolandas Bučinskas sulaukė 1986 metais, kai tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Tuo metu „Gintarinis prizas“ jau buvo vienas svarbiausių Rytų Europos kultūrizmo renginių, o absoliutaus nugalėtojo vardas reiškė aukščiausią sportinį meistriškumą. Ši pergalė įtvirtino Rolandą Bučinską tarp stipriausių to meto Lietuvos kultūristų.
1988 metais, Sovietų Sąjungoje oficialiai atkūrus kultūrizmo varžybų sistemą, įvyko pirmosios TSRS kultūrizmo taurės varžybos. Jose Rolandas Bučinskas savo svorio kategorijoje iškovojo antrąją vietą ir pelnė TSRS sporto meistro vardą. Tai buvo oficialus jo sportinio meistriškumo pripažinimas valstybiniu lygmeniu.
Ypatingą vietą Rolando Bučinsko biografijoje užima 1991 metai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies sportininkai atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Dauguma jų, laikydamiesi Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pozicijos, atsisakė dalyvauti TSRS varžybose, tačiau Lietuvos sporto organizacijos dar nebuvo pripažintos tarptautinėse federacijose. Todėl sportininkai faktiškai neteko galimybių dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose.
Siekdamas išspręsti šią problemą, Lietuvos Respublikos sporto ministro Algirdo Raslano paskatintas Edmundas Daubaras Teisingumo ministerijoje įregistravo Lietuvos nacionalinę kultūrizmo asociaciją (LNKA) – pirmąją nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizaciją. Netrukus buvo suburta stipriausių Lietuvos sportininkų delegacija į NABBA Europos čempionatą Prancūzijoje, prie kurios prisijungė ir Rolandas Bučinskas.
Šis sprendimas tapo istoriniu. Rolandas Bučinskas ir klaipėdietė Natalija Murnikovienė iškovojo Europos čempionų titulus ir į nepriklausomą Lietuvą parvežė pirmuosius tarptautinius aukso medalius. Šios pergalės turėjo ne tik sportinę, bet ir simbolinę reikšmę – jos tapo vienu pirmųjų nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo ženklų. Tuo metu dalis kitų Lietuvos kultūristų ir jų vadovų dar laikėsi atsargesnės pozicijos ir iki Maskvos rugpjūčio pučo nesiryžo atsiriboti nuo sovietinės sporto sistemos.
Vėlesniais metais Rolandas Bučinskas sėkmingai tęsė sportinę karjerą IFBB federacijoje. 1996 metais jis tapo IFBB Europos čempionu, dar kartą patvirtindamas priklausymą Europos elitui.
1997 metais IFBB pasaulio čempionate Rolandas Bučinskas savo kategorijoje iškovojo pirmąją vietą. Tačiau po varžybų atlikta dopingo kontrolė buvo teigiama, todėl pasaulio čempiono titulas buvo panaikintas, o oficialiuose varžybų protokoluose jo pergalė nebeliko įrašyta. Šis įvykis tapo skaudžiausiu sportininko karjeros momentu ir iš esmės pakeitė tolimesnę jo profesinę veiklą.
Dar prieš paskelbiant galutinius dopingo kontrolės rezultatus, 1998 metais Rolandas Bučinskas rengėsi emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Pagalbos jis dar kartą kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris susisiekė su ilgamečiu bičiuliu amerikiečiu Louisu Zwicku.
Jų pažintis buvo užsimezgusi dar 1989 metais, kai tarptautinio mačo „TSRS–JAV“ metu Edmundas Daubaras, Louisas Zwickas, Viktoras Jucys ir Rolandas Bučinskas, išvengę TSRS KGB pareigūnų kontrolės, viename Leningrado priemiesčio kultūrizmo centre nufilmavo du dokumentinius filmus apie Lietuvos kultūristų pasirengimą. Tais pačiais metais šie filmai buvo parodyti ESPN televizijos kanalu, o jų kopijos iki šiol saugomos pasaulinės WFF–WBBF federacijos archyvuose. Tai buvo vieni pirmųjų vakarietiškų vaizdo pasakojimų apie TSRS kultūrizmą dar prieš atkuriant valstybės nepriklausomybę.
Iki 1998 metų Louisas Zwickas jau buvo įkūręs nuosavą televizijos kompaniją, rengusią kultūrizmo varžybų vaizdo produkciją ESPN televizijai bei organizavusią tarptautinius renginius, tarp jų – „Miss Fitness America“, „Miss America Pageant“, „Hit the Rock“ ir kitus. Pasinaudodamas savo ryšiais, jis padėjo Rolandui Bučinskui įsidarbinti sporto leidybos ir žiniasklaidos srityje. Tačiau paskelbus galutinius dopingo kontrolės rezultatus, Rolandas nusprendė pasitraukti iš profesionalios sporto industrijos.
Šiandien Rolandas Bučinskas su šeima gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Išvados
Rolando Bučinsko sportinė karjera išsiskiria ne tik aukšto lygio sportiniais pasiekimais, bet ir tuo, kad ji atspindi visą Lietuvos kultūrizmo virsmų epochą. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri savo karjerą pradėjo kultūrizmo draudimo metais, išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą, dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos tarptautinius ryšius ir tapo pirmaisiais Lietuvos atstovais svarbiausiose Vakarų Europos varžybose.
1991 metų NABBA Europos čempionato aukso medalis buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo laimėjimų. Ši pergalė turėjo platesnę reikšmę nei vien sportinis rezultatas – ji tapo nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo pradžia.
Nors 1997 metų dopingo byla iš esmės pakeitė viešą Rolando Bučinsko sportinės karjeros vertinimą, ji nepaneigia jo ankstesnių laimėjimų ir indėlio į Lietuvos kultūrizmo istoriją. Istoriškai vertinant, Rolandas Bučinskas išlieka viena ryškiausių XX amžiaus pabaigos Lietuvos kultūrizmo asmenybių, kurios biografijoje atsispindi tiek šio sporto pakilimai, tiek sudėtingi jo raidos iššūkiai.

[Secretary_International]

KAS T.S.R.S. MĄSTĖ IR VEIKĖ TARPTAUTINIU LYGIU?
Asmenybės vaidmuo kultūrizme ir gyvenime
Žmogaus asmenybę formuoja daugybė veiksnių. Vienas svarbiausių – iš kokių pozicijų ir kokiu mastu jis vertina vykstančius procesus bei įvykius. Kalbant apie kultūrizmą, sportininkas, treneris, sporto klubo vadovas ar organizatorius tuos pačius reiškinius mato ir vertina skirtingai. Net sporto istorikai, naudodamiesi tais pačiais dokumentais ir šaltiniais, dažnai prieina prie skirtingų išvadų.
Vertinant kultūrizmo raidą svarbu atskirti vietinio ir tarptautinio lygmens veikėjus. Tarptautinio masto specialistas privalo gebėti pakilti virš savo laikmečio aktualijų, pažvelgti į procesus plačiau ir matyti bendrą vaizdą. Priešingu atveju tampa neįmanoma suprasti tikrųjų įvykių priežasčių ir jų pasekmių.
Kultūrizmo kūrimosi pradžioje bei sporto draudimo metais T.S.R.S. plačiai mąstančių žmonių buvo labai nedaug. Nedaug buvo ir organizatorių. Tarptautiniuose renginiuose Baltijos šalyse dalyvavę kultūristai dažniausiai apsiribodavo savo miesto, klubo ar regiono interesais.
Tarp tokių buvo R.T.F.S.R. atstovas Jevgenijus Koltunas iš Tiumenės, Kaliningrado treneris Jurijus Smoliakovas, T.S.R.S. čempionas Aleksandras Lemechovas iš Severodvinsko bei Leningrado kultūristas Vladimiras Dubininas. Latvijos TSR panašų vaidmenį atliko Feliksas Sajkovskis, o Lietuvos TSR tuo metu tarptautinio mastymo veikėjų iš esmės nebuvo. Be minėtų asmenų, aktyvių kultūrizmo organizatorių kultūrizmo draudimo laikotarpiu T.S.R.S. beveik neatsirado.
Tam tikra išimtimi galima laikyti T.S.R.S. kultūrizmo federacijos generalinį sekretorių Romaną Kalinauską. Tačiau jo veikla buvo orientuota į administracinę kontrolę ir valdžios struktūras. Siekdamas valdyti procesus, jis dažnai rėmėsi intrigomis, konfliktais bei asmeninių ambicijų tenkinimu. Nemokėdamas užsienio kalbų, jis buvo izoliuotas nuo tarptautinių kultūrizmo procesų ir negalėjo visapusiškai suvokti pasaulinių šio sporto vystymosi tendencijų.
Kita išimtis buvo Estijos TSR atstovas Inaras Mardo (1946–2002). Vis dėlto jo veikla daugiausia apsiribojo Estijos ribomis, ir jis nesiekė daryti didesnės įtakos visos T.S.R.S. kultūrizmui. Nuolat organizuojami tarptautiniai „Georgo Tenno memorialo“ turnyrai Taline iškėlė Inarą Mardo aukščiau daugelio kitų T.S.R.S. organizatorių, nes analogiškų renginių Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo.
Trečiuoju tarptautinio masto organizatoriumi galima laikyti dr. Edmundą Daubarą. Kultūrizmo draudimo metais – 1974, 1975, 1976 ir 1977 metais – jis Klaipėdoje organizavo komunistinei valdžiai nepageidaujamus tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus. Daugelį metų aktyviai susirašinėdamas su T.S.R.S. sporto ministerija ir gindamas kultūrizmo teisę egzistuoti, jis sulaukė neigiamų atsakymų. Tuomet, rizikuodamas savo ir šeimos ateitimi, parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir asmeniškai nuvežė ją į Maskvą.
Peticija buvo įteikta T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centrinių laikraščių „Pravda“ ir „Izvestija“ redakcijoms. Dokumentai buvo oficialiai užregistruoti šių institucijų priimamuosiuose. Praėjus tam tikram laikui, politinė valdžia leido Klaipėdoje tęsti „Gintarinio prizo“ organizavimą.
Lyderiai paprastai nesitenkina stabilumu. Juos išskiria drąsa, atsakomybė ir gebėjimas prisiimti riziką. Jie orientuojasi į rezultatą ir dažniausiai nesvarsto nesėkmės galimybės. Tuo tarpu dauguma žmonių pasirenka ramų stebėtojų vaidmenį.
Todėl kyla klausimas – kas iš tikrųjų buvo T.S.R.S. kultūrizmo lyderiai?
Panašiu keliu kaip dr. Edmundas Daubaras ėjo jo ilgamečiai bendražygiai užsienyje – IFBB prezidentas Benas Veideris, NABBA prezidentas Oskaras Haidenstamas, WABBA prezidentas Seržas Nubretas bei FIHC generalinis sekretorius Oskaras Steitas. Visi jie savo veiklą grindė ne administracine kontrole, o sporto plėtra, naujų galimybių paieška ir tarptautiniu bendradarbiavimu.
Užsienio kalbų nemokėjimas ribojo ir Inaro Mardo galimybes. Tačiau šiuo klausimu dr. Edmundas Daubaras jam nuolat padėdavo. Tuo tarpu Romanas Kalinauskas visą savo veiklą orientavo į Maskvoje veikusią T.S.R.S. sporto ministeriją ir T.S.R.S. sunkiosios atletikos federaciją. Tačiau kultūrizmo draudimo laikotarpiu iš šių institucijų nebuvo galima tikėtis realios pagalbos.
Dar studijuodamas anglų ir vokiečių filologiją Vilniaus valstybiniame universitete, Edmundas Daubaras bandė telkti bendram darbui Vilniaus sporto klubus. Tuo metu niekas kitas tokios iniciatyvos nesiėmė.
Lengva kalbėti tuomet, kai kliūtys jau įveiktos, o sporto vystymasis vyksta sava eiga. Tačiau tais metais, kai reikėjo kovoti su draudimais ir rizikuoti savo ateitimi, beveik niekas nesiryžo atvirai ginti kultūrizmo. Šios atsakomybės ėmėsi tik vienas žmogus – dr. Edmundas Daubaras.
Per daugiau kaip penkis dešimtmečius trunkančią jo organizacinę veiklą netrūko žmonių, kurie siekė tapti jo pavaduotojais, perimti jo vietą ar kopijuoti jo veiklos modelį. Tačiau nė vienam nepavyko pasiekti panašių rezultatų.
Aktyvi ir dažnai audringa dr. Edmundo Daubaro veikla ne visiems patiko. Siekdamas išvengti nuolatinių konfliktų, 1979 metais, jau turėdamas germanų filologijos išsilavinimą, jis antrą kartą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės.
Panašiu laikotarpiu sudėtingi išbandymai teko ir Inarui Mardo. Po 1979 metais Estijos kultūrizmo federacijoje įvykusių konfliktų ir valdžios pasikeitimų jis prarado ankstesnes pozicijas. Vėlesni bandymai sugrįžti nebuvo sėkmingi. Kaip liudija jo laiškai Edmundui Daubarui, šie įvykiai turėjo ilgalaikių pasekmių jo tolimesnei veiklai.
Klaipėda visais laikais išsiskyrė savitu požiūriu ir savarankiškumu. Tiek Lietuvos TSR laikais, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek šiandien tarptautiniu mastu ji dažnai veikė kaip savarankiškas kultūrinis ir visuomeninis centras. Tokia buvo ir Klaipėdos kultūrizmo organizatorių padėtis.
Dr. Edmundo Daubaro lyderystė ilgainiui atvedė jį į pasaulinės WFF–WBBF organizacijos vadovybę. Šiandien federacija vienija nacionalines organizacijas daugiau kaip 140 pasaulio valstybių. Be to, jis dalyvauja įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, tarp jų ir organizacijose, bendradarbiaujančiose su Jungtinėmis Tautomis bei UNESCO.
Dėl aktyvios tarptautinės veiklos dr. Edmundas Daubaras per daugelį metų susitiko su daugybe pasaulyje žinomų politikų, visuomenės veikėjų ir religinių organizacijų atstovų.
2010 metais Portugalijoje Tarptautinio tamplierių ordino suvažiavime jis buvo apdovanotas Šventojo Nikolojaus Stebukladario medaliu už idėjas, skirtas pasaulio religijų dialogui ir bendradarbiavimui.
2011 metais Vatikane įvyko oficialus WFF–WBBF federacijos vadovo priėmimas. Susitikimo metu Vatikano administracijai buvo pristatyta federacijos veikla bei kultūrizmo istorija Sovietų Sąjungoje. Vatikano Kongregato prefektas kardinolas Jozefas Tomko kultūrizmo gynimo veiklą sovietmečiu apibūdino kaip disidentinę komunistinės valdžios atžvilgiu. Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Vatikano Pontifiko medalis.
Vėlesniais metais vyko susitikimai su įvairių šalių parlamentų vadovais, ministrais pirmininkais, ministrais ir kitais aukštais valstybės pareigūnais Europoje bei Azijoje.
2015 metais tarptautinio turnyro metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Antanas Vinkus dr. Edmundą Daubarą pavadino „Lietuvos ambasadoriumi pasaulyje“.
2023 metais UNESCO struktūrose bendradarbiaujančių organizacijų teikimu dr. Edmundui Daubarui buvo suteiktas „Taikos ambasadoriaus“ vardas ir įteiktas atitinkamas apdovanojimas.
2024 metais Lietuvos Respublikos Seime Estijos visuomeninių organizacijų atstovai už aktyvią visuomeninę veiklą jį apdovanojo U.R.K. „Sidabro kryžiaus“ ordinu.
Išvados
Analizuojant T.S.R.S. kultūrizmo istoriją galima teigti, kad tik nedaugelis to laikotarpio veikėjų gebėjo mąstyti ir veikti tarptautiniu mastu. Dauguma apsiribojo vietinių klubų, miestų ar respublikų problemomis, tuo tarpu tarptautinė veikla reikalavo platesnio požiūrio, kalbų mokėjimo, ryšių užmezgimo ir asmeninės rizikos.
Kultūrizmo draudimo laikotarpiu būtent asmenybės vaidmuo tapo lemiamu veiksniu. Kai institucijos neveikė arba priešinosi sporto vystymuisi, iniciatyvos ėmėsi pavieniai lyderiai. Tarp jų išsiskyrė Inaras Mardo Estijoje ir dr. Edmundas Daubaras Lietuvoje.
Dr. Edmundo Daubaro veikla pasižymėjo ne tik organizaciniais gebėjimais, bet ir ilgalaike strategine vizija. Jo veikla neapsiribojo vien sporto varžybų organizavimu – ji apėmė kultūrizmo gynimą politiniu, visuomeniniu ir tarptautiniu lygmenimis.
Istorija rodo, kad sporto raidą dažniausiai lemia ne institucijos, o ryžtingos asmenybės. Būtent jų iniciatyva, atsakomybė ir gebėjimas veikti sudėtingomis aplinkybėmis tampa pagrindine pažangos jėga. Todėl kalbant apie T.S.R.S. kultūrizmo istoriją, asmenybės vaidmuo išlieka vienu svarbiausių veiksnių, leidusių šiam sportui išlikti, plėtotis ir tapti tarptautiniu reiškiniu.