„Gintarinio prizo“ turnyrą pamėgo Indijos sportininkai
Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvauja daugelio Azijos šalių sportininkai. Tarp jų ypač išsiskiria Indija, Pakistanas, Turkija, o pastaraisiais metais prie aktyviausių prisijungė ir Egiptas.
Pirmą kartą su Indijos kultūristais susitikome 2008 metais Graikijoje vykusiame WFF-WBBF „World Grand Prix“ turnyre. Indijos sporto organizatoriai, atidžiai sekdami tarptautinės federacijos veiklą, jau 2010 metais surengė pirmąjį WFF-WBBF Indijos nacionalinį čempionatą ir į jį pakvietė federacijos vadovus. Nuo to laiko mūsų bendradarbiavimas nuolat stiprėjo – įvairiuose Indijoje vykusiuose renginiuose dalyvavome net devyniolika kartų.
Per šiuos metus Indijos sportininkai tapo nuolatiniais prestižinio Klaipėdoje rengiamo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyviais. Ne vienas jų yra iškovojęs savo kategorijos nugalėtojo titulą, o du Indijos atstovai – Dharminderis Singhas ir Navtejas Singhas – pasiekė ypatingą laimėjimą. Jie tapo absoliučiais „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojais, savo vardus įrašydami į šio tarptautinio renginio istoriją.
Indijos sportininkų pasiekimai dar kartą patvirtina augantį šios šalies kultūrizmo potencialą ir glaudžius ryšius su tarptautine WFF-WBBF bendruomene.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
2026 METŲ KULTŪRIZMO JUBILIEJAI
61 METAI LIETUVOS KULTŪRIZMUI
2025 m. gegužės 17 d. Gargžduose iškilmingai buvo paminėtas 60 metų Lietuvos kultūrizmo jubiliejus (1965–2025). Tai buvo vienintelis oficialus jubiliejinis renginys Lietuvoje, skirtas šiai reikšmingai šalies sporto istorijos sukakčiai.
Jubiliejiniai metai nesibaigia. 2027 m. gegužės mėnesį Klaipėdoje bus pažymėtas dar vienas išskirtinis įvykis – 60-asis tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“, vienos seniausių pasaulyje nepertraukiamai rengiamų tarptautinių kultūrizmo varžybų.
Tačiau ir 2026-ieji yra ypatingi. Šiais metais sukanka reikšmingi jubiliejai įvykiams, kurie formavo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kultūrizmo istoriją.
Jubiliejinės datos
1946 m. – prieš 80 metų
Kanadoje buvo įkurta IFBB komercinė firma, po 1971 metų tapusi viena svarbiausių pasaulio kultūrizmo organizacijų.
1966 m. – prieš 60 metų
Vilniuje įvyko pirmosios tarptautinės kultūrizmo varžybos socialistinėse šalyse. Tai buvo istorinis įvykis, atvėręs naują etapą Rytų Europos kultūrizmo raidai.
1976 m. – prieš 50 metų
Nepaisydamas oficialaus kultūrizmo draudimo socialistinėse valstybėse, Edmundas Daubaras Telšiuose surengė viešas kultūrizmo varžybas. Tuo metu jis buvo vienintelis TSRS kultūrizmo organizatorius, ryžęsis tokiam žingsniui.
1986 m. – prieš 40 metų
Edmundo Daubaro iniciatyva buvo pradėtas oficialios TSRS kultūrizmo federacijos steigimo procesas. Jo namuose susitiko Vladimiras Dubininas, Vladimiras Šubovas ir Arkadijus Kašanskis, o jau 1987 m. Kubinkoje federacija buvo oficialiai įsteigta.
1996 m. – prieš 30 metų
Klaipėdoje įvyko pirmasis Lietuvos sporto istorijoje Europos kultūrizmo čempionatas. Jį organizavo Edmundas Daubaras, o varžybas rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2006 m. – prieš 20 metų
Vilniuje surengtas antrasis Lietuvos sporto istorijoje pasaulio profesionalų kultūrizmo čempionatas. Varžybas rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2016 m. – prieš 10 metų
Kaune įvyko pasaulio profesionalų kultūrizmo čempionatas, kurį drauge su kitais organizavo dr. Edmundas Daubaras.
2026 m.
Klaipėdoje vykusiuose tarptautiniuose WFF–WBBF renginiuose dalyvavo 289 atletai iš įvairių pasaulio šalių, dar kartą patvirtindami Lietuvos, kaip tarptautinio kultūrizmo centro, vardą.
Lietuvos kultūrizmo reikšmė
Per daugiau kaip šešis dešimtmečius Lietuva ne kartą tapo valstybe, kurioje buvo priimami sprendimai, turėję įtakos tarptautinei kultūrizmo raidai. Čia vyko pirmosios tarptautinės varžybos socialistiniame pasaulyje, buvo organizuojami Europos ir pasaulio čempionatai, o Klaipėda tapo nuolatiniu tarptautinių WFF–WBBF renginių centru.
Ne mažiau svarbu tai, kad net ir sudėtingiausiais laikotarpiais Lietuvos entuziastai išsaugojo kultūrizmo tradicijas. Kai ši sporto šaka buvo draudžiama, varžybos vis tiek buvo organizuojamos, o vėliau Lietuva tapo viena aktyviausių tarptautinio kultūrizmo organizatorių.
Išvados
2026 metų jubiliejai primena, kad Lietuvos kultūrizmo istorija – tai ne vien sportiniai rezultatai. Tai žmonių ryžto, organizacinio darbo ir tarptautinio pripažinimo istorija.
Šios sukaktys yra proga pagerbti kultūrizmo pradininkus ir organizatorius, prisiminti sportininkų pasiekimus bei perduoti šią istorinę patirtį jaunajai kartai.
Žvelgiant į artėjantį 60-ąjį tarptautinį turnyrą „Gintarinis prizas“ 2027 metais, galima pagrįstai teigti, kad Lietuvos kultūrizmo istorija ir toliau rašoma, o jos svarbiausi puslapiai jau seniai tapo ne tik nacionalinio, bet ir pasaulinio sporto paveldo dalimi.
„Gintarinio prizo“ istorija.
„Misteris Absoliutus SSSR“
Sporto organizatoriai ir vadovai rengia varžybas, kuriose sportininkai siekia pergalių ir aukščiausių rezultatų. Būtent varžybose iškovotos pergalės ir pasiekti laimėjimai tampa žinomi visuomenei per žiniasklaidą. Be sportinių pasiekimų daugelis sportininkų liktų nežinomi platesnei auditorijai.
Pergalės suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ne tik patiems sportininkams, bet ir jų šeimoms, treneriams, bendražygiams bei visai sporto bendruomenei. Kiekviena pergalė yra įvertinimas už ilgametį darbą, atkaklumą ir pasiaukojimą.
Nors varžybose dalyvauja daugybė sportininkų, tik nedaugelis savo išskirtiniais pasiekimais įrašo savo vardą į sporto istoriją. Tokie sportininkai tampa pavyzdžiu jaunajai kartai ir įkvepia kitus siekti aukščiausių tikslų.
Šiandienos sportininkai apie praėjusių dešimtmečių galiūnus dažniausiai sužino tik iš pasakojimų. Tačiau buvo laikai, kai vieno sportininko vardas kultūrizmo pasaulyje skambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir ne tik. Tas žmogus buvo klaipėdietis Viktoras Jucys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo neginčijamu TSRS kultūrizmo lyderiu. Rusijos IFBB prezidentas Vladimiras Dubininas V. Jucį yra pavadinęs „Misteriu Absoliučiu SSSR“ – titulu, geriausiai atspindinčiu jo dominavimą to meto varžybose.
Kelias į sporto viršūnę prasidėjo Klaipėdoje. Pirmą kartą pamatęs garsiojo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvius, Viktoras buvo sukrėstas jų fizinio pasirengimo ir estetikos. Grįždamas iš varžybų jis sau tarė: „Būsiu toks.“ Tą akimirką gimė tikslas, kuriam buvo lemta pakeisti jo gyvenimą.
Į sporto klubą jis nuėjo ne iš karto. Pirmiausia pradėjo treniruotis viename pajūrio garažų. Sąlygos buvo primityvios – žiemą tekdavo sportuoti vilkint striukę ir mūvint pirštines, o vakarinėms treniruotėms kartais šviesdavo tik žvakė. Tačiau būsimo čempiono tai nestabdė. Kaip ir daugelis to meto entuziastų, jis mokėsi kantrybės, disciplinos ir gebėjimo siekti tikslo nepaisant aplinkybių.
Pradėjęs lankyti kultūrizmo klubą, Viktoras buvo paskatintas išmėginti jėgas varžybose. Pirmasis bandymas sėkmės neatnešė. Nusivylęs jis pasuko į kitą aistrą – karate. Tuo metu tiek kultūrizmas, tiek karate Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamos, o tam tikrais laikotarpiais ir draudžiamos veiklos. Tačiau draudimai tik stiprino susidomėjimą. Įvaldęs kovos meno pagrindus, V. Jucys sėkmingai dalyvavo varžybose, kol valdžios sprendimu buvo uždarytas vienintelis miesto karate klubas. Tuomet jis vėl grįžo ten, kur viskas buvo prasidėję – į kultūrizmo salę.
Nuo tada jo gyvenimą užvaldė treniruotės. Darbas davė vaisių. 1984 ir 1985 metais V. Jucys tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ jaunimo grupės nugalėtoju. 1985-aisiais jis laimėjo Kaune vykusį „Komjaunimo taurės“ turnyrą, o netrukus prasidėjo įspūdingiausias jo karjeros etapas.
Nuo 1986 metų Viktoras laimėdavo visas varžybas, kuriose dalyvaudavo. Du kartus jis triumfavo Leningrado „Baltųjų naktų“ turnyre, tris kartus tapo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju, iškovojo pirmosios oficialios TSRS kultūrizmo taurės absoliutaus čempiono vardą. Jo kolekciją papildė ir devyniolika pergalių tarptautinėse varžybose. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jis neturėjo lygių.
Ne mažiau įspūdingi buvo ir jo fiziniai duomenys. Būdamas 174 centimetrų ūgio, tarp varžybų jis svėrė apie 109 kilogramus. Tiek bicepso, tiek blauzdos apimtis siekė pusmetrį. V. Jucys mėgo treniruotis didžiuliais svoriais, o jo treniruotės buvo trumpos, tačiau itin intensyvios. Sporto salėje net atsirado savotiški terminai – „Viktoro štanga“ ir „Viktoro hanteliai“. Taip buvo vadinami įrankiai, kurių svoriai daugeliui kitų sportininkų atrodė tiesiog neįveikiami.
Viktoro Jucio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris iš nešildomo garažo Klaipėdoje pakilo iki aukščiausių TSRS kultūrizmo viršūnių. Jo pasiekimai tapo ne tik asmeninės valios ir talento įrodymu, bet ir svarbia socialistinio kultūrizmo istorijos dalimi.
“Gintariniam prizui’ – 60 metų
KNYGA. Įvadas
Kultūrizmo istorija tradiciškai buvo pateikiama per iškiliausių sportininkų pasiekimus, kūno sudėjimo konkursų raidą ir, svarbiausia, Tarptautinės kultūristų federacijos (IFBB) iškilimą po XX a. 8-ojo dešimtmečio. Dėl tokios istoriografinės krypties ankstesni kultūrizmo institucionalizacijos procesai sulaukė gerokai mažesnio mokslinio dėmesio. Ypač mažai nagrinėtas tarptautinių valdymo struktūrų susiformavimas po Antrojo pasaulinio karo, kultūrizmo santykis su tarptautiniu sunkiosios atletikos judėjimu bei šios sporto šakos raida socialistinėse šalyse.
Šioje monografijoje teigiama, kad kultūrizmas tarptautiniu mastu organizuota sporto šaka tapo gerokai anksčiau, nei dažniausiai pateikiama tradiciniuose istoriniuose pasakojimuose. Jo instituciniai pagrindai buvo suformuoti 1947–1969 m. laikotarpiu, kai buvo sukurtos tarptautinės valdymo institucijos, įvesti oficialūs čempionatai, palaipsniui standartizuotos varžybų taisyklės ir pradėjo formuotis nacionalinės administracinės struktūros. Šie procesai pavertė kultūrizmą iš fizinės kultūros judėjimo, paremto entuziastų veikla, į sporto šaką, organizuojamą tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu.
Ypatingas dėmesys šiame tyrime skiriamas laikotarpiui, kai kultūrizmas buvo administruojamas Tarptautinės sunkiosios atletikos ir kultūrizmo federacijos (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste – FIHC) sistemoje. Po 1971 metų vėlesnėje istoriografijoje šios organizacijos vaidmenį iš esmės užgožė IFBB iškilimas ir jos tapimas dominuojančia tarptautine kultūrizmo institucija. Tačiau būtent FIHC veiklos laikotarpiu buvo suformuotas pirmasis tarptautiniu mastu pripažintas administracinis pagrindas, leidęs kultūrizmui vystytis kaip organizuotai sporto šakai. Todėl šio ankstyvojo etapo rekonstrukcija yra būtina siekiant suprasti šiuolaikinio kultūrizmo institucines ištakas.
Antrasis svarbus šio tyrimo tikslas – išanalizuoti kultūrizmo įsitvirtinimą socialistinėse šalyse. Esamuose istoriniuose pasakojimuose kultūrizmas dažnai pateikiamas kaip iš esmės Vakarų pasaulio reiškinys, kuris Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje pradėjo vystytis tik XX a. pabaigoje. Tačiau nagrinėjami dokumentiniai šaltiniai rodo, kad organizuotas kultūrizmas Sovietų Sąjungoje pradėjo formuotis jau XX a. 7-ajame dešimtmetyje – buvo rengiamos oficialios varžybos, kūrėsi administracinės struktūros ir plėtėsi tarptautiniai ryšiai.
Šiame procese ypatingą vietą užėmė Lietuva. Lietuvos organizatoriai buvo vieni pirmųjų, prisidėjusių prie organizuoto kultūrizmo plėtros Sovietų Sąjungoje, rengė ankstyvąsias tarptautines kultūrizmo varžybas socialistiniame pasaulyje ir sukūrė “Gintarinio prizo” („Amber Prix International“) turnyrą, kuris savo laku tapo vienu svarbiausių mėgėjų kultūrizmo konkursų Rytų Europoje, o dabar ir visame pasaulyje. Šie procesai rodo, kad Lietuvos vaidmuo neapsiribojo vien regionine sportine veikla – jis buvo platesnio tarptautinio kultūrizmo institucionalizacijos proceso dalis.
Todėl ši monografija nesiekia perrašyti visos bendrosios kultūrizmo istorijos. Jos tikslas – rekonstruoti vieną konkrečią šios istorijos dimensiją: tarptautinio kultūrizmo institucionalizacijos raidą 1947–1969 metais. Analizuojant tarptautinių organizacijų kūrimąsi, oficialių varžybų sistemą, administracinių struktūrų formavimąsi ir skirtingų šalių sporto institucijų bendradarbiavimą, siekiama parodyti, kaip kultūrizmas įgijo tarptautinį sportinį legitimumą tiek Vakarų, tiek socialistiniame sporto pasaulyje.
Tyrimas grindžiamas oficialiais varžybų protokolais, federacijų dokumentais, kongresų nutarimais, to laikotarpio sportine spauda ir archyvine medžiaga, susijusia su kultūrizmo bei sunkiosios atletikos administravimu. Šie šaltiniai leidžia rekonstruoti ankstyvąjį kultūrizmo raidos etapą, kuris iki šiol tarptautinėje istoriografijoje buvo nagrinėjamas fragmentiškai.
2017 m. tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“
2017 m. Klaipėdoje vykęs tarptautinis fitneso ir kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ pažymėjo savo 50 metų jubiliejų. Per penkis dešimtmečius šis turnyras tapo vienu seniausių ir prestižiškiausių fitneso bei kultūrizmo renginių Europoje, pelniusiu tarptautinį pripažinimą ir pagarbą sporto bendruomenėje.
Tais pačiais metais pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatas vyko Kaune, o Europos čempionatas – Vokietijoje. 2017 m. Indijoje vyko tarptautinis WFF–WBBF „World Grand Prix“ turnyras ir šeštasis Azijos čempionatas.
Jubiliejinis „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė ypatingo tarptautinio dėmesio. Tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, pasaulinis televizijos tinklas CNN parengė ir transliavo reportažą apie renginį, kurį išvydo milijardai žiūrovų visame pasaulyje. Pasibaigus varžyboms, užsienio delegacijų vadovai buvo oficialiai priimti Lietuvos Respublikos Seime.
Turnyre dalyvavo 198 sportininkai iš 17 valstybių: Belgijos, Baltarusijos, Estijos, Indijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Uzbekistano ir Vokietijos.
Varžybų rezultatai
(Pirmosios trys vietos kiekvienoje kategorijoje)
Vaikų „Fit-Kids“ pogrupis
Kategorija iki 10 metų
1. Aleksandra Stukanova (Rusija)
2. Varvara Ponomarenko (Rusija)
3. Eglė Mickutė (Lietuva)
Kategorija iki 12 metų
1. Jekaterina Kozelkina (Rusija)
2. Jelena Truselko (Ukraina)
3. Nadežda Marčenko (Ukraina)
Aerobinis fitnesas
Bendra kategorija
1. Julija Gerasimova (Rusija)
2. Asta Butkutė (Lietuva)
3. Jekaterina Sudarenko (Ukraina)
Fitneso modelių pogrupis
Jaunių iki 18 metų kategorija
1. Karolina Beinaroviča (Latvija)
2. Kristina Tutkutė (Lietuva)
3. Jelizaveta Trošina (Lietuva)
Jaunimo iki 21 metų kategorija
1. Rugilė Blaškevičiūtė (Lietuva)
2. Jelizaveta Redkina (Lietuva)
3. Anna Morozova (Rusija)
Pirma kategorija
1. Ugnė Kukytė (Lietuva)
2. Jana Zenovič-Leškevič (Latvija)
3. Jelizaveta Mironenko (Rusija)
Antra kategorija
1. Sandra Mockutė (Lietuva)
2. Židrūnė Mikelėnaitė (Lietuva)
3. Jelena Bitineva (Latvija)
Trečia kategorija
1. Ugnė Gotautaitė (Lietuva)
2. Jelena Lisickaja (Uzbekistanas)
3. Kerstin Kristine Kremer (Vokietija)
Bikini pogrupis
Jaunimo iki 21 metų kategorija
1. Angelina Gvozdeva (Rusija)
2. Sonia Lorzić (Serbija)
3. Evdelina Stumbrytė (Lietuva)
Pirma kategorija
1. Vaida Narkienė (Lietuva)
2. Giedrė Černeckė (Lietuva)
3. Karolina Engelin (Vokietija)
Antra kategorija
1. Marlies Vileke Hoornaert (Belgija)
2. Olga Listopadova (Baltarusija)
3. Laila Trapp (Vokietija)
Veteranų per 40 metų kategorija
1. Marina Legenzova (Lietuva)
2. Ineta Rijniece (Latvija)
3. Irina Wagner (Vokietija)
Figūros pogrupis
Pirma kategorija
1. Halina Halavei (Kipras)
2. Rasa Senkutė (Lietuva)
3. Larisa Rusakevič (Uzbekistanas)
Antra kategorija
1. Asta Butkutė (Lietuva)
2. Jekaterina Grebenkova (Rusija)
3. Giedrė Savickaitė (Lietuva)
Trečia kategorija
1. Natalija Abramova (Rusija)
2. Filiz Ivenic (Turkija)
3. Monika Schreiber (Vokietija)
Vyrų kategorijos
Sportininkų su negalia kategorija
1. Artūras Bolyčevas (Lietuva)
Sportinio fitneso pogrupis
Jaunimo iki 21 metų kategorija
1. Markas Dolgunovas (Lietuva)
2. Laurynas Griškevičius (Lietuva)
3. Vladimiras Kondratjevas (Rusija)
Veteranų per 60 metų kategorija
1. Vladimiras Muranas (Rusija)
Pirma kategorija
1. Mindaugas Stonkus (Lietuva)
2. Oguntade Ajadi Lookman (Belgija)
3. Haluk Kucuk (Belgija)
Antra kategorija
1. Artiomas Sokolovas (Rusija)
2. Gytis Neverauskas (Lietuva)
3. Brahimas Benhaddou (Belgija)
„Muscle Model“ pogrupis
Pirma kategorija
1. Rahulis Jošis (Indija)
2. Viktoras Špakovskis (Baltarusija)
3. Sandro Piccirillo (Italija)
Antra kategorija
1. Antonas Spilniukas (Kipras)
2. Ajay Kumar Godara (Indija)
3. Denisas Antonovas (Rusija)
„Body Athletic“ pogrupis
Pirma kategorija
1. Sergejus Strelnikovas (Kipras)
2. Aleksejus Kuzmičiovas (Rusija)
3. James Anthony Hellewell (Jungtinė Karalystė)
Antra kategorija
1. Sergejus Taratynovas (Rusija)
2. Sien Cuvelier (Belgija)
3. Antonas Trechnovas (Rusija)
Kultūrizmas
Kategorija iki 100 kg
1. Jevgenijus Baiševas (Rusija)
2. Aleksejus Kočedykovas (Rusija)
3. Mantas Leksius (Lietuva)
Kategorija per 100 kg
1. Marošas Kanašas (Slovakija)
2. Andrius Blažys (Lietuva)
3. Viktoras Morozovas (Rusija)
Kultūrizmo veteranai
Kategorija iki 50 metų
1. Normunds Jurans (Latvija)
2. Aleksandras Budaraginas (Rusija)
3. Ravilis Romanas Denikajevas (Rusija)
Kategorija per 60 metų
1. Freddy Gaston Van Puyenbroeck (Belgija)
2. Vidmantas Malakauskas (Lietuva)
3. Vasilijus Adnenko (Ukraina)
Absoliutūs nugalėtojai
Moterys: Halina Halavei (Kipras)
Vyrai: Marošas Kanašas (Slovakija)
60 metų Lietuvos kultūrizmui
Kas ženklaus ir pastebimo įvyko?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Per šešis dešimtmečius ši sporto šaka išgyveno pakilimus ir nuosmukius, draudimus, politinius suvaržymus, nepriklausomybės laikotarpio permainas ir tarptautinį pripažinimą.
Šį kartą nesustosime prie sudėtingų istorinių etapų. Nekalbėsime apie kultūrizmo draudimo metus (1973–1987), kai sportas buvo persekiojamas, o entuziastai buvo priversti ieškoti įvairių būdų tęsti veiklą. Neliesime ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio kovų dėl tarptautinio pripažinimo – tai jau išsamiai aprašyta ankstesniuose mūsų istoriniuose straipsniuose.
Pabandykime pažvelgti kitu kampu. Jei po šešiasdešimties metų reikėtų įvardyti įvykius, kurie tapo Lietuvos kultūrizmo istorijos gairėmis, kokie jie būtų? Kokie renginiai ne tik įvyko, bet ir paliko ryškų pėdsaką sporto istorijoje, buvo pastebėti Lietuvoje ir pasaulyje, prisidėjo prie šalies vardo garsinimo?
Mūsų nuomone, tokių įvykių nėra daug.
Pirmiausia, tai 1967 metais Klaipėdoje pradėtas rengti tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Per dešimtmečius jis tapo ne tik seniausiu Lietuvoje, bet ir vienu seniausių iki šiol be pertraukų organizuojamų tradicinių kultūrizmo turnyrų pasaulyje. Keitėsi santvarkos, federacijos, sporto taisyklės, tačiau „Gintarinio prizo“ turnyras išliko. Per jo sceną praėjo tūkstančiai atletų iš dešimčių pasaulio valstybių, o pats turnyras tapo Lietuvos kultūrizmo simboliu.
Kitas dažnai minimas renginys – nuo 1979 metų Kaune organizuotos „Komjaunimo taurės“ varžybos. Be abejo, jos turėjo reikšmę savo laikmečiu ir buvo vienas svarbiausių Sovietų Sąjungos laikotarpio kultūrizmo renginių Lietuvoje. Tačiau šiandien kyla natūralus klausimas – kiek žmonių dar prisimena šių varžybų nugalėtojus, jų istoriją ar poveikį tarptautiniam sportui? Laikas pats atsijoja tai, kas išlieka istorijoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybės organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius renginius.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje vyko valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo neeiliniai sporto įvykiai. Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, reportažus transliavo „Eurosport“, Lietuvos nacionalinė televizija ir LNK. Renginiams buvo leidžiami specialūs žurnalai, kurie buvo platinami Lietuvoje ir užsienyje.
Dar didesnį mastą Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje buvo surengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai įėjo į sporto istoriją dėl kelių priežasčių. 2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Tuo metu tai buvo technologinė naujovė, kuri gerokai aplenkė savo laiką.
2005 metų pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai – iki šiol tai vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių pagal dalyvių skaičių. Absoliutūs čempionai buvo apdovanoti originaliais deimantais – išskirtiniu apdovanojimu kultūrizmo istorijoje.
Kiekvienam šių čempionatų buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražu spalvoti žurnalai ir 3 000 egzempliorių turažu DVD filmai, kurie nemokamai buvo platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse. Tai buvo nuoseklus darbas, formuojant Lietuvos, kaip tarptautinių kultūrizmo renginių organizatorės, įvaizdį.
Atskirai verta paminėti jubiliejinius „Gintarinio prizo“ turnyrus.
40-asis turnyras tapo valstybės masto projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, o Lietuvos Respublikos Seimas skyrė jam tikslinį finansavimą valstybės biudžete. Lietuvos nacionalinė televizija parengė specialų reportažą. Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas atsiuntė į Klaipėdą originalių savo auklėtinio Arnoldo Švarcenegerio nuotraukų kolekciją iį konofilmą apie Arnoldo kelią į šlovę. Nuotraukos buvo eksponuojamos varžybų metu, o filmas rodomas klaipėdiečiams prieš prasidedant varžyboms.Taip pat buvo trimis kalbomis išleistas žurnalas ir DVD filmas buvo pristatomi tarptautiniuose renginiuose daugelyje pasaulio šalių. Apie turnyrą publikacijas spausdino Anglijos, Austrijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio atgarsio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras. Reportažą apie šį renginį transliavo pasaulinis CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys buvo pristatytas milijoninei tarptautinei auditorijai.
Kartu verta prisiminti ir kitą faktą.
Neseniai sužinojome, kad prieš dvejus metus Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje. Plačioji visuomenė, net sporto specialistai, apie šį renginį praktiškai nesužinojo. O gal tas renginys buvo toks geras, kad apie jį buvo gėda ką nors viešinti? Todėl kyla klausimas – ar vien pasaulio čempionato statuso pakanka, kad renginys taptų reikšmingu istorijos faktu?
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs pavadinimai. Istorijoje išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, sulaukia tarptautinio dėmesio, palieka dokumentinį pėdsaką, yra aprašoma spaudoje, rodoma televizijoje, leidžiama knygose ir prisimenama po daugelio metų.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Tai bus ne tik dar vienos varžybos. Tai bus šešiasdešimties metų istorijos sukaktis.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių. Tai rodo, kad renginys ir šiandien išlieka gyvas, reikalingas bei patrauklus tarptautinei sporto bendruomenei.
Šiuo metu baigiama rengti beveik 400 puslapių apimties „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupta per šešis dešimtmečius surinkta dokumentinė medžiaga, archyvinės nuotraukos, prisiminimai ir istoriniai faktai.
Tikimasi, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai ir aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai. Tai būtų tinkama proga pagerbti visus žmones, kurie savo darbu prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo istorijos kūrimo.
Išvados
Šešiasdešimties metų laikotarpis leidžia į Lietuvos kultūrizmo istoriją pažvelgti be emocijų ir laiko distancijos suteiktu objektyvumu.
Istorinę vertę lemia ne vien surengtų varžybų skaičius ar oficialus jų pavadinimas. Tikrąją renginio reikšmę parodo jo tęstinumas, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys, dokumentinis palikimas ir gebėjimas išlikti žmonių atmintyje.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai įvairaus lygio varžybų. Tačiau tik nedaugelis jų tapo reiškiniais, apie kuriuos kalbama ir šiandien. Būtent tokie renginiai formuoja sporto istoriją, kuria valstybės įvaizdį ir tampa ateities kartoms išliekančiu paveldu.
Todėl artėjantis 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienas sporto renginys. Tai viso Lietuvos kultūrizmo istorijos kelio simbolis, primenantis, kad didžiausią vertę sukuria ne vienkartinės pergalės, o dešimtmečius trunkantis nuoseklus darbas, tradicijų tęstinumas ir pagarba savo istorijai.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Pasaulio kultūrizmo istorija.
Aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai – tarptautinio lygio kultūrizmo čempionai.
Artėjant tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro – vienų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo varžybų – šešiasdešimtmečiui, atsiveria proga dar kartą pažvelgti į asmenybes, kurių veikla ir pasiekimai ženklino ne tik šio turnyro, bet ir viso Lietuvos kultūrizmo istoriją. Jubiliejaus proga baigiama rengti išsami istorinė knyga keliomis kalbomis, apžvelgianti turnyro raidą ir jo reikšmę tarptautiniam fizinės kultūros sąjūdžiui.
Lietuvos kultūrizmo istorija neatsiejama nuo daugelio valstybės ir visuomenės veikėjų dėmesio bei paramos. Skirtingais laikotarpiais prie šios sporto šakos plėtros prisidėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai, įvairioms politinėms jėgoms atstovavę Seimo nariai, miestų ir rajonų savivaldybių vadovai. Jų sprendimai ir parama sudarė prielaidas tarptautinių varžybų organizavimui, sporto plėtrai ir kultūrizmo pripažinimui Lietuvos sporto gyvenime. Šis indėlis plačiau aptartas ankstesnėse mūsų publikacijose.
Vis dėlto Lietuvos kultūrizmo metraščiuose išskirtinę vietą užima du vardai.
Per visą atkurtos Lietuvos Respublikos istoriją tik du aukšti valstybės pareigūnai yra tapę aukščiausio tarptautinio lygio kultūrizmo čempionais. Šis faktas neturi analogų Lietuvos sporto istorijoje ir yra retas reiškinys tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje.
Pirmasis – ekonomikos mokslų daktaras, buvęs Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės komiteto vadovas Rišardas Krinickis (1949–2015), daugkartinis absoliutus tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojas. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūrizmo lyderių kartai, kurios sportiniai laimėjimai padėjo pagrindus šalies tarptautiniam autoritetui šioje sporto šakoje.
Antrasis – 2019 metų WFF–WBBF pasaulio čempionas Linas Pernavas, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius. Pasaulio čempiono titulas ir vadovavimas vienai svarbiausių valstybės teisėsaugos institucijų jo biografijoje susilieja į nuoseklią profesinės atsakomybės, disciplinos ir tarnystės visuomenei visumą.
Rišardą Krinickį ir Liną Pernavą sieja ne tik aukšti sportiniai pasiekimai ar atsakingos valstybės pareigos. Abu jie priklauso išskirtinei Lietuvos asmenybių grupei, savo veikla sujungusiai tarptautinio lygio sportinį meistriškumą ir tarnystę valstybei. Šiuo požiūriu jų biografijos peržengia vien sporto istorijos ribas ir tampa reikšminga šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorijos dalimi.
Tai daugiau nei dvi sėkmės istorijos. Tai liudijimas, kad profesionalumas, disciplina, atsakomybė ir ištikimybė pareigai yra universalios vertybės, vienodai svarbios tiek siekiant aukščiausių rezultatų tarptautinėje sporto arenoje, tiek atliekant atsakingą tarnybą Lietuvos valstybei. Todėl Rišardo Krinickio ir Lino Pernavo vardai pelnytai įrašyti ne tik į Lietuvos kultūrizmo metraščius, bet ir į valstybės tarnystės istoriją.
Čekoslovakijos kultūrizmo vaidmuo pasaulyje ir jo įtaka TSRS kultūrizmo raidai
Čekoslovakija – socialistinio pasaulio langas į Vakarus
Tarptautinio kultūrizmo istorija iki šiol dažniausiai buvo rašoma pačių didžiųjų organizacijų – pirmiausia IFBB ir NABBA – požiūriu. Dėl to nemažai reikšmingų istorinių įvykių liko nutylėti arba interpretuojami vienašališkai. Šiame straipsnyje nesiekiama pretenduoti į absoliučią istorinę tiesą, tačiau norima atkreipti dėmesį į faktus, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami arba nepakankamai įvertinti.
Ne kartą buvo pastebėta, kad IFBB savo istoriją pateikia tarsi savarankiškos sporto sistemos kūrimo istoriją, nors jos įsitvirtinimas tarptautiniame sporte buvo glaudžiai susijęs su amerikiečių sporto organizatoriaus Bobo Hofmano veikla. Daugelis organizacinių principų, tarptautinių ryšių bei varžybų modelių buvo perimti iš jau egzistavusių struktūrų.
Ne mažiau diskusijų kelia NABBA istorijos interpretacija. Asociacija savo istoriją sieja su 1948 metais Londone vykusiomis FIHC federacijos „Mr. Universe“ varžybomis, nors tuo metu pati NABBA dar neegzistavo. Dar daugiau klausimų kelia aplinkybė, kad iki šiol NABBA simbolikoje naudojamas antrojo FIHC „Mr. Universe“ absoliutaus nugalėtojo Johno Grimeko atvaizdas. Grimekas buvo Bobo Hofmano auklėtinis ir AAU sportininkas, tačiau nėra žinoma, kad jis kada nors būtų dalyvavęs NABBA organizuotose varžybose. Tokie faktai rodo, kad tarptautinio kultūrizmo istorijoje iki šiol tebėra nemažai neišnagrinėtų klausimų.
2027 metais sukaks aštuoniasdešimt metų nuo oficialaus kultūrizmo, kaip sporto šakos, pradžios. Tais pačiais metais sukaks ir šešiasdešimt metų vienam seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – Klaipėdoje rengiamam „Gintariniam prizui“. Šios sukaktys skatina dar kartą pažvelgti į kultūrizmo istoriją ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos kontekste.
Išskirtinė Čekoslovakijos padėtis
1973–1987 metais Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų socialistinių valstybių kultūrizmas buvo oficialiai draudžiamas arba įvairiomis formomis persekiojamas. Tačiau Čekoslovakijoje susiklostė išskirtinė situacija.
Po 1968 metų Prahos pavasario įvykių SSRS politinė vadovybė vengė papildomų konfliktų su Čekoslovakija. Pasinaudodami susidariusia situacija, čekoslovakų sporto organizatoriai kultūrizmą pristatė kaip jėgos pratimų, fizinio rengimo ir sveikatingumo sistemą. Tokia taktika leido išsaugoti nacionalinę federaciją ir palaikyti ryšius su tarptautiniu sporto pasauliu.
Tai buvo unikali galimybė visam socialistiniam blokui. Kol kitų šalių sportininkai buvo praktiškai izoliuoti nuo Vakarų, Čekoslovakijos kultūristai sugebėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, užmegzti ryšius su IFBB ir kitomis organizacijomis bei palaikyti nuolatinį dialogą su užsienio sporto veikėjais.
Istorijos požiūriu svarbiausia tapo ne pavienių atletų rezultatai ar iškovoti titulai, bet pati galimybė pralaužti politinę izoliaciją.
1975 metų istorinis proveržis
Vienu svarbiausių XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo istorijos įvykių tapo Čekoslovakijos nacionalinės kultūrizmo federacijos prezidento Vojtěcho Fialos veikla.
Pasinaudodamas asmeniniais ryšiais jis 1975 metais sugebėjo užtikrinti Čekoslovakijos delegacijos dalyvavimą IFBB Europos čempionate Vakarų Europoje. Šiose varžybose Petras Stachas tapo absoliučiu Europos čempionu.
Šis laimėjimas turėjo daug platesnę reikšmę nei vien sportinis titulas. Pirmą kartą socialistinės valstybės kultūristas įrodė, kad Rytų Europos sportininkai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais Vakarų atletais. Dar svarbiau buvo tai, kad pats dalyvavimas tokiose varžybose tapo precedentu visam socialistiniam pasauliui.
Istorijoje būtent pirmieji žingsniai dažniausiai tampa kertiniais įvykiais, todėl Vojtěcho Fialos ir Petro Stacho vaidmuo tarptautinio kultūrizmo istorijoje išlieka išskirtinis.
Čekoslovakijos pagalba TSRS kultūrizmui
Čekoslovakijos sporto vadovai suprato, kad vien nacionalinių pasiekimų nepakanka. Jie siekė padėti ir kitų socialistinių šalių kultūristams.
Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva Prahoje buvo surengti keli Edmundo Daubaro susitikimai su ČSSR sporto ministerijos (ČSTV) vadovybe. Šių susitikimų tikslas buvo gauti oficialų valstybės pritarimą tarptautiniam Čekoslovakijos ir TSRS kultūristų bendradarbiavimui.
1978–1979 metais buvo parengtas ambicingas projektas – surengti dvejas bendras varžybas. Pirmosios turėjo vykti Čekoslovakijos nacionalinio čempionato metu, antrosios – Klaipėdoje tradicinio „Gintarinio prizo“ turnyro metu.
Čekoslovakijos sporto ministerija projektui pritarė. Edmundui Daubarui buvo išduoti oficialūs kvietimai geriausiems TSRS kultūristams.
Numatytoje delegacijoje turėjo dalyvauti:
• delegacijos vadovai Edmundas Daubaras, Inaras Mardo (1945-2002);
• TSRS rinktinės treneris, „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ vadovas Česlavas Tamulevičius (1945-2023);
• estas Olevas Anusas;
• lietuviai Jevgenijus Gorelikas, Vladas Kapcevičius, Jevgenijus Žurcevas ir Albertas Besakirskas.
Tai galėjo tapti pirmuoju oficialiu TSRS kultūristų pasirodymu tarptautinėje arenoje dar galiojant kultūrizmo draudimui Sovietų Sąjungoje.
Prarasta galimybė
Projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Autoriaus vertinimu, tam lemiamos įtakos turėjo vidiniai konfliktai TSRS kultūrizmo organizacinėje aplinkoje. Dėl asmeninių Romano Kalinausko ambicijų buvo sužlugdytas kelerius metus kurtas tarptautinis projektas, galėjęs tapti reikšmingu lūžiu viso Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.
Vis dėlto atliktas darbas neprapuolė.
Edmundui daubarui rengiant TSRS aukščiausiajai politinei vadovybei peticiją dėl kultūrizmo legalizavimo, buvo panaudota Čekoslovakijoje sukaupta organizacinė patirtis, oficialūs dokumentai ir tarptautiniai kontaktai. Šie argumentai sustiprino siekį įrodyti, kad kultūrizmas gali egzistuoti kaip teisėta sporto šaka.
Nors oficialus draudimas dar galiojo, TSRS valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje viešai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau TSRS sporto ministerija šį turnyrą oficialiai pripažino neoficialiu Sovietų Sąjungos kultūrizmo čempionatu.
Taigi Čekoslovakijoje atliktas darbas netiesiogiai prisidėjo prie kultūrizmo padėties pokyčių visoje Sovietų Sąjungoje.
Istorinis įvertinimas
2011 metais Vatikanas, įvertinęs Edmundo Daubaro veiklą kultūrizmo draudimo metais, pripažino jį komunistinio režimo disidentu ir apdovanojo popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Šis įvertinimas liudija, kad kultūrizmo istorija negali būti suprantama vien kaip sporto rezultatų istorija. Daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmo puoselėjimas tapo pilietinio pasipriešinimo forma, ginant teisę į laisvą sportinę ir visuomeninę veiklą.
Išvados
Vertinant XX amžiaus antrosios pusės kultūrizmo istoriją, Čekoslovakijos vaidmuo buvo gerokai didesnis, negu paprastai pripažįstama tarptautinėje istoriografijoje.
Būtent Čekoslovakija tapo pirmąja socialistine valstybe, kuriai pavyko praktiškai pralaužti „geležinę uždangą“ kultūrizmo srityje ir užmegzti reguliarius ryšius su Vakarų sporto organizacijomis. Vojtěcho Fialos organizacinė veikla ir Petro Stacho pergalė 1975 metų IFBB Europos čempionate tapo istoriniu lūžio tašku, įrodžiusiu, kad politinės sienos nėra neįveikiamos.
Ne mažiau svarbus buvo Čekoslovakijos sporto veikėjų siekis padėti TSRS kultūristams. Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva pradėtas bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru buvo pirmasis rimtas bandymas sukurti oficialius sportinius ryšius tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų kultūrizmo pasaulio dar galiojant draudimams.
Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas, jo organizaciniai rezultatai tapo svarbia atrama vėlesnei kovai dėl kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje. Todėl galima teigti, kad Čekoslovakijos indėlis į TSRS kultūrizmo raidą buvo ne atsitiktinis, bet strateginis.
Istorijos požiūriu didžiausią reikšmę turi ne vien sportiniai titulai ar atskirų atletų pasiekimai. Daug svarbesni yra tie žmonės ir jų sprendimai, kurie pakeitė pačią sporto raidą. Šiuo požiūriu Vojtěchas Fiala, Františekas Bulva ir jų bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru užima reikšmingą vietą Europos ir pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jų veikla padėjo sukurti tiltą tarp dviejų politinių sistemų tuo metu, kai toks bendradarbiavimas atrodė beveik neįmanomas.
„Gintariniam prizui“ – 60 metų
Kodėl knyga apie „Gintarinį prizą“ yra originali?
2027 metų gegužę, minint tarptautinio kultūrizmo turnyro „Gintarinis prizas“ 60 metų jubiliejų, bus išleista akademinė monografija, skirta vieno seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tarptautinių kultūrizmo turnyrų istorijai. Knyga pasirodys keliomis kalbomis ir taps svarbia jubiliejinių renginių Klaipėdoje dalimi.
Kuo šis leidinys išsiskiria iš kitų?
Perskaičius beveik baigtą rankraštį, akivaizdu, kad didžiausia jo vertė – pasirinkta tyrimo kryptis. Iki šiol beveik visos kultūrizmo istorijai skirtos knygos daugiausia pasakoja apie iškiliausias asmenybes – Eugeną Sandow, Steve'ą Reevesą, Johną Grimeką, Arnoldą Schwarzeneggerį, Joe Weiderį ir kitus sportininkus bei kultūrizmo lyderius.
Ši monografija pasirenka kitą kelią. Jos centre – ne pavienių atletų biografijos, o kultūrizmo organizacijų raida, tarptautinių ryšių formavimasis, varžybų sistemos kūrimas ir kultūrizmo kelias į oficialiai pripažintą sporto šaką.
Būtent ši tema iki šiol pasaulinėje kultūrizmo istoriografijoje beveik nebuvo nuosekliai nagrinėjama. Todėl knyga yra ne tik pasakojimas apie legendinį „Gintarinio prizo“ turnyrą, bet ir originalus mokslinis darbas, papildantis tarptautinę sporto istorijos literatūrą nauju požiūriu.
„Gintarinio prizo“ istorija čia tampa kur kas platesnio pasakojimo dalimi – pasakojimo apie tai, kaip kūrėsi tarptautinis kultūrizmo judėjimas, kaip formavosi jo organizacijos ir kaip buvo siekiama oficialaus šios sporto šakos pripažinimo pasaulyje.
Tai ir yra pagrindinis šios monografijos išskirtinumas bei didžiausia jos mokslinė vertė.
CNN reportažas iš Klaipėdos – įvykis, kurio Lietuvoje dar nebuvo.
Dar visai neseniai mintis, kad CNN parengtų reportažą iš Klaipėdos, būtų atrodžiusi sunkiai įtikėtina. Buvo galima manyti, jog viena didžiausių pasaulio televizijų Lietuvos uostamiesčiu susidomėtų tik stichinės nelaimės, politinės krizės ar kito pasaulinio masto įvykio atveju.
Tačiau šį kartą pasaulio dėmesį patraukė sportas.
Klaipėdoje surengtas jubiliejinis, 50-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras kartu su WFF-WBBF federacijos „Universe“ čempionatu sulaukė netikėto tarptautinio atgarsio. Nors kultūrizmas ir fitnesas retai patenka į didžiųjų pasaulio televizijų eterį, būtent šios varžybos atkreipė CNN dėmesį.
Renginyje dalyvavo 198 atletai iš 17 valstybių – Belgijos, Baltarusijos, Estijos, Indijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Uzbekistano ir Vokietijos. Tokia dalyvių geografija dar kartą patvirtino, kad Klaipėdoje rengiami WFF-WBBF čempionatai jau seniai tapo reikšmingais tarptautiniais sporto renginiais.
Lemiamu momentu tapo Indijos nacionalinės komandos sugrįžimas į tėvynę. Indijos žiniasklaida plačiai nušvietė savo sportininkų pergales Klaipėdoje, o šios publikacijos sudomino CNN redakciją.
Rengdami reportažą, CNN žurnalistai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Delyje, prašydami oficialios informacijos ir vaizdinės medžiagos. Ambasada užklausą perdavė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri susisiekė su dr. Edmundu Daubaru. Jo koordinuojant, WFF-WBBF techninio komiteto vadovė Svetlana Pugačiova parengė oficialią informaciją ir vaizdo archyvą, perduotą CNN.
Netrukus CNN pasaulinei auditorijai pristatė reportažą apie Lietuvą, Klaipėdą ir čia vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas.
Šis reportažas buvo reikšmingas ne tik federacijai ar varžybų organizatoriams. Jis tapo tarptautiniu pripažinimu, kad Lietuvoje rengiami kultūrizmo ir fitneso čempionatai yra pasaulinio lygio sporto įvykiai. Ypač simboliška, kad kelias į CNN prasidėjo ne Lietuvoje, o Indijoje – būtent šios šalies žiniasklaidos dėmesys paskatino pasaulinės televizijos žurnalistus domėtis Klaipėdoje vykusiomis varžybomis.
Tai buvo vienas ryškiausių tarptautinio WFF-WBBF federacijos veiklos įvertinimų. Per daugelį metų sukurta organizacijos reputacija, profesionaliai rengiami čempionatai ir nuoseklus dr. Edmundo Daubaro darbas plėtojant pasaulinį kultūrizmo bei fitneso judėjimą sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo.
Milijonai CNN žiūrovų Lietuvos ir Klaipėdos vardą išgirdo tarptautinio sporto, profesionalaus organizavimo ir bendradarbiavimo kontekste. Tokia pasaulinė sklaida buvo pelnyta ilgamečiu darbu ir tapo reikšmingu įvykiu tiek Klaipėdai, tiek Lietuvos kultūrizmui, tiek visai WFF-WBBF federacijai.
Išvados
CNN reportažas apie Klaipėdoje vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas tapo išskirtiniu Lietuvos sporto istorijos įvykiu. Pasaulinio transliuotojo dėmesys buvo pelnytas dėl varžybų tarptautinio masto ir jų atgarsio už Lietuvos ribų.
Šis įvykis parodė, kad ilgametis nuoseklus darbas, profesionalus tarptautinių renginių organizavimas ir stiprūs ryšiai pasaulio sporto bendruomenėje gali atverti duris į įtakingiausias pasaulio žiniasklaidos priemones. Klaipėda tapo miestu, iš kurio žinia apie Lietuvos sportą pasiekė milijonus žmonių visame pasaulyje.
Legendinio „Gintarinio prizo“ istorijos.
Jevgenijus Žurcevas – ištikimybė kultūrizmui visam gyvenimui.
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai siejamas vienas ryškiausių XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrizmo atstovų – vilnietis Jevgenijus Žurcevas. Jis priklausė sportininkų kartai, kuri kultūrizmą kūrė ne turėdama modernias sales ar finansinę paramą, o vadovaudamasi vien entuziazmu, atkaklumu ir begaliniu noru tobulėti.
Sportuoti Jevgenijus pradėjo 1966 metais savo kiemo malkinėje, vėliau treniruotes perkėlė į namo palėpę. Jau po metų jis debiutavo vietinėse varžybose Panevėžyje. 1969–1971 metais tarnyba sovietinėje armijoje pristabdė sportinę karjerą, tačiau grįžęs jis nedelsdamas atnaujino treniruotes kartu su bičiuliu Jurijumi Prichodko.
Lūžis įvyko pradėjus treniruotis pas vieną stipriausių to meto TSRS kultūrizmo trenerių Česlavą Tamulevičių – garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėją. Šios mokyklos auklėtiniai garsėjo ne tik puikiu fiziniu pasirengimu, bet ir išskirtine pozavimo kultūra. Jų programos tapo etalonu visoje Sovietų Sąjungoje, o mokytis į Vilnių atvykdavo sportininkai iš įvairių respublikų.
Jevgenijus Žurcevas tapo vienu ryškiausių šios mokyklos atstovų. Nors 1972 metais dar priklausė jaunimo amžiaus grupei, trenerio sprendimu Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ jis varžėsi su suaugusiaisiais. Toks sprendimas liudijo trenerio pasitikėjimą sportininko galimybėmis ir jo brandą.
Žurcevas įsiminė ne vien savo raumenų proporcijomis. Jis buvo artistas ant scenos. Jo originalios, kruopščiai parengtos pozavimo programos išsiskyrė iš kitų varžovų pasirodymų, o publika jas sutikdavo audringais plojimais. Sportininkų bendruomenėje jis pelnė pagarbą ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl savo laikysenos bei nuoširdaus atsidavimo kultūrizmui.
1973 metais Antakalnyje, vienoje buvusioje bombų slėptuvėje, Jevgenijus įkūrė savo sporto klubą. Daugiau kaip du dešimtmečius ši salė buvo ne tik jo treniruočių vieta, bet ir traukos centras jauniesiems sportininkams. Tik 1994 metais, išaugus patalpų nuomos mokesčiams, klubą teko uždaryti.
Noras pasiekti aukščiausią meistriškumą skatino Jevgenijų nuolat ieškoti efektyvesnių treniruočių metodų. Jis eksperimentavo, treniruodavosi kasdien, neretai po du kartus per dieną. Tačiau toks maksimalizmas turėjo savo kainą – dėl milžiniškų krūvių jis patyrė sunkią pečių ir rankų sąnarių traumą. Vis dėlto atkaklumas nugalėjo. Po ilgos reabilitacijos 1976 metais tarptautiniame turnyre Kalinine (dabartinėje Tverėje) jis iškovojo antrąją vietą. Simboliška, kad šios varžybos dėl tuometinės valdžios draudimo vyko nelegaliai sporto klubo patalpose – tai puikiai atspindi anuometinę kultūrizmo padėtį Sovietų Sąjungoje.
Didžiausi sportiniai laimėjimai atėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje. 1978 metais Klaipėdoje vykusiame „Gintarinio prizo“ turnyre Jevgenijus Žurcevas savo kategorijoje užėmė antrąją vietą, nusileidęs tik Olevui Anusui. Po dvejų metų jis pasiekė svarbiausią savo karjeros pergalę – tapo 1980 metų „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijos nugalėtoju. Tais pačiais metais, o vėliau ir 1983 bei 1984 metais, jis sėkmingai pasirodė Kaune vykusiose tradicinėse „Komjaunimo taurės“ varžybose, nuolat pelnydamas prizines vietas.
Apie save Jevgenijus yra pasakęs: „Treniravausi labai sunkiai, bet pasaulio čempionu netapau. Niekada nebuvau pinigų vergu – ką uždirbdavau, viską pravalgydavau...“ Šiuose keliuose sakiniuose atsiskleidžia visa jo gyvenimo filosofija – sportas jam niekada nebuvo kelias į materialinę gerovę ar šlovę. Kultūrizmas buvo gyvenimo būdas.
Jevgenijų Žurcevą dažnai galima pavadinti tikru kultūrizmo idealistu. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri sportavo ne dėl titulų ar atlygio, bet iš vidinio pašaukimo. Jo gyvenimas buvo nuolatinis darbas su savimi, o pergalės – atkaklumo ir valios rezultatas.
Šiandien Jevgenijus Žurcevas prisimenamas ne tik kaip 1980 metų „Gintarinio prizo“ nugalėtojas. Jis išliko vienu ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovų, talentingu sceninės kultūros puoselėtoju ir žmogumi, kurio besąlygiškas atsidavimas sportui tapo pavyzdžiu visai Lietuvos kultūristų kartai. Jo biografija primena, kad didžiausias sportininko laimėjimas nėra vien medaliai – tai paliktas pėdsakas sporto istorijoje ir žmonių atmintyje.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.
Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.
Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.
Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.
Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.
Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.
1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.
Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.
Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.
Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.
Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.
Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.
Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.
Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.
“Gintarinio prizo” istorijos.
Rimantas Mažionis – SSRS kultūrizmo fenomenas, kurio potencialo sistema taip ir neišnaudojo.
181 cm ūgio, 100 kilogramų varžybinio svorio, 140 cm krūtinės apimties ir net 55 cm bicepsų savininkas. Tokie duomenys ir šiandien stebina kultūrizmo specialistus, o aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje jie atrodė tiesiog neįtikėtini. Klaipėdietis Rimantas Mažionis buvo vienas fiziškai įspūdingiausių savo kartos atletų, tačiau jo sportinis kelias susiklostė tuo metu, kai kultūrizmas SSRS buvo ne remiamas, o persekiojamas.
Rimantas Mažionis, gimęs 1956 metais, treniruotis pradėjo 1973-iaisiais. Jau po kelerių metų tapo aišku, kad Lietuvoje atsirado išskirtinių genetinių duomenų sportininkas. Lietuvos moksleivių varžybose jis nuolat laimėdavo savo kategorijoje, o didžiausią įspūdį palikdavo ne vien raumenų proporcijos, bet ir neeilinė jėga.
Tų laikų kultūrizmo varžybos buvo visai kitokios nei šiandien. Sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti raumenyną, bet ir atlikti jėgos pratimus. Būtent čia Rimantas Mažionis buvo vienas ryškiausių. Jo milžiniški bicepsai tapo savotiška vizitine kortele.
Pats sportininkas vėliau ne kartą pasakojo, kad nesivaikė idealių treniruočių schemų. Dirbdamas su milžiniškais svoriais jis rinkosi maksimalų intensyvumą. Per vieną rankų treniruotę atlikdavo iki 70 priėjimų. Ši metodika davė rezultatą – jo rankų apimtis pasiekė net 55 centimetrus. Net šiandien tai yra rodiklis, kurį pasiekia tik pavieniai aukščiausio lygio profesionalai.
1976–1978 metais tarnyba Sovietų armijoje pristabdė sportinę pažangą, tačiau sugrįžęs Rimantas greitai atgavo sportinę formą.
1979 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje tapo svarbia stotele jo karjeroje. Šiose varžybose, vykusiose sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, jis iškovojo antrąją vietą. Tuo metu pats turnyras jau buvo tapęs savotišku pasipriešinimo oficialiai SSRS sporto politikai simboliu.
Šios varžybos vyko netrukus po to, kai 1978 metais dr. Edmundas Daubaras TSRS komunistų partijos Centro komitetui Maskvoje įteikė savo parengtą kultūrizmo gynimo peticiją. Nors oficialus draudimas nebuvo panaikintas, valdžia leido Klaipėdoje viešai organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tai buvo precedento neturintis sprendimas, sukėlęs didelį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Po šių varžybų Rimantas keletą metų atsidėjo jėgos trikovės sportui. Tačiau, prasidėjus naujam Lietuvos kultūrizmo pakilimui, į sceną sugrįžo dar galingesnis.
Sugrįžęs jis treniravosi fanatiškai. Ruošdamasis varžyboms treniruotes atlikdavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, kad maksimaliai pašalintų iš organizmo vandens perteklių. Tokie metodai šiandien atrodo ekstremalūs, tačiau anuomet jie buvo laikomi viena iš priemonių siekiant aukščiausios sportinės formos.
1987 metais Taline vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Rimantas Mažionis laimėjo savo svorio kategoriją. 1990 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ čempionate jis iškovojo antrąją vietą.
Vis dėlto jo sportinę biografiją geriausiai apibūdina ne medalių skaičius. 1989 metais Rimantas buvo pasiekęs bene geriausią gyvenimo sportinę formą ir, padedamas dr. Edmundo Daubaro, rengėsi dalyvauti TSRS kultūrizmo čempionate. Tačiau į varžybas jis nepateko. Priežastis buvo ne sportinė – kelią užkirto tuometinių Lietuvos kultūrizmo vadovų užkulisinės intrigos.
Šis faktas daug pasako apie to meto Sovietų Sąjungos sporto sistemą. Net išskirtinis talentas ir puikūs rezultatai negarantuodavo teisės atstovauti savo šaliai. Administraciniai sprendimai neretai būdavo stipresni už sportinius pasiekimus.
SSRS fenomenas
Vertinant iš šiandienos perspektyvos, Rimantas Mažionis buvo vienas unikaliausių Lietuvos kultūristų. Jo fiziniai duomenys, neeilinė jėga ir raumenų išvystymas buvo išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis priklausė kartai, kuri neturėjo tokių galimybių, kokias šiandien turi profesionalūs sportininkai. Kultūrizmas buvo draudžiamas, tarptautinės varžybos beveik nepasiekiamos, o sportinę karjerą dažnai lemdavo ne scena, o kabinetai.
Todėl Rimanto Mažionio istorija yra daugiau nei vieno sportininko biografija. Tai pasakojimas apie visą sovietinio kultūrizmo epochą – laiką, kai pasaulinio lygio atletai augo beveik pogrindyje, o jų didžiausiais varžovais dažnai tapdavo ne konkurentai scenoje, bet pati sistema.
“Gintarinio prizo” istorijos.
PRANAS MURAUSKAS – LIETUVOS KULTŪRIZMO ELITO ATSTOVAS IR TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SIMBOLIS.
Pranas Murauskas – vienas ryškiausių Lietuvos kultūrizmo pradininkų, iškilus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas, kurio sportiniai laimėjimai tapo reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi. Jo sportinė karjera truko palyginti neilgai – 1969–1974 metais, tačiau būtent per šį laikotarpį jis pasiekė rezultatų, kurie iki šiol išlieka vieni svarbiausių Lietuvos kultūrizmo metraštyje.
Pranas Murauskas į sporto elitą iškilo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje išgyveno sudėtingą laikotarpį. Sparčiai populiarėjanti sporto šaka dėl ideologinių priežasčių buvo nepalankiai vertinama valdžios, o 1973 metais oficialiai uždrausta. Nepaisant to, Lietuvos atletai ir treneriai sugebėjo išsaugoti aukštą sportinį lygį, o Vilnius tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas ryškiausių šios mokyklos atstovų buvo būtent Pranas Murauskas.
Dar iki kultūrizmo uždraudimo jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, įrodydamas, kad priklauso stipriausių šalies atletų elitui. Šis laimėjimas tapo svarbiu jo sportinės karjeros etapu ir patvirtino aukštą Lietuvos kultūrizmo meistriškumo lygį.
1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune Pranas Murauskas laimėjo savo ūgio kategorijoje. Tai buvo reikšminga pergalė, tačiau ji tapo tik įžanga į didžiausią jo gyvenimo triumfą.
1974 metais tarptautiniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Pranas Murauskas pademonstravo sportinę formą, kuri visiškai atitiko aukščiausius to meto pasaulinio kultūrizmo standartus. Tobulos kūno proporcijos, ryškus raumenų reljefas, harmoninga estetika ir nepriekaištingas sceninis pasirengimas pelnė jam ne tik pirmąją vietą savo ūgio kategorijoje, bet ir svarbiausią varžybų titulą – absoliutaus nugalėtojo vardą.
Šios pergalės vertę dar labiau išryškina varžovų lygis. Absoliutaus čempiono titulą Murauskas iškovojo įveikęs tituluotus Sovietų Sąjungos sunkiasvorius Vladimirą Dubininą (RTFSR) ir Olevą Anusą (Estijos TSR), kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių SSRS kultūristų. Tokia pergalė reiškė ne atsitiktinę sportinę sėkmę, o neginčijamą pranašumą prieš pripažintus favoritus.
1974 metų triumfas tapo vienu ryškiausių viso dešimtmečio kultūrizmo įvykių. Tai buvo pergalė, peržengusi vienų varžybų ribas. Ji tapo Lietuvos kultūrizmo mokyklos brandos įrodymu ir tarptautiniu jos pripažinimu. Pasaulio kultūrizmo spauda plačiai nušvietė Prano Murausko pasirodymą, publikavo jo fotografijas ir pristatė jį kaip vieną ryškiausių to meto Europos atletų. Lietuvos sportininko vardas tapo žinomas gerokai už Sovietų Sąjungos ribų.
Nors Pranui Murauskui neteko dalyvauti legendiniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre kaip sportininkui, jo autoritetas buvo toks didelis, kad 1978–1985 metais jis nuolat buvo kviečiamas teisėjauti šioms prestižinėms varžyboms. Toks pasitikėjimas buvo skiriamas tik aukščiausios kvalifikacijos specialistams, kurių profesionalumas ir objektyvumas nekėlė jokių abejonių.
Prano Murausko indėlis neapsiribojo iškovotais titulais. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri formavo nacionalines šios sporto šakos tradicijas, kūrė estetinio kultūrizmo sampratą ir savo pavyzdžiu įrodė, kad Lietuvos atletai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais pasaulio sportininkais. Jo pasiekimai tapo orientyru vėlesnėms kultūristų kartoms ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo tarptautinio autoriteto stiprinimo.
Šie nuopelnai buvo įvertinti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2021 metais Lietuvos Respublikos Seime Pranas Murauskas buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos Garbės sidabro medaliu už išskirtinį indėlį į pasaulio, Lietuvos ir Vilniaus sporto plėtrą.
Prano Murausko sportinė biografija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris sudėtingomis istorijos aplinkybėmis sugebėjo pasiekti aukščiausią meistriškumo lygį ir savo vardą įrašyti į Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istoriją. Jo 1974 metų pergalė „Georgo Tenno memoriale“ buvo ne tik asmeninis triumfas. Tai buvo visos Lietuvos kultūrizmo mokyklos pergalė, įrodžiusi, kad profesionalumas, kryptingas darbas ir aukščiausi estetiniai standartai gali atvesti į tarptautinį pripažinimą. Šiandien Pranas Murauskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių asmenybių Lietuvos klasikinio kultūrizmo istorijoje, o jo vardas neatsiejamas nuo laikotarpio, kai buvo kuriamas Lietuvos kultūrizmo autoritetas pasaulyje.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.
Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.
Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.
Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.
Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.
1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.
Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.
1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.
Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.
Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.
Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.
Išvados
Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.
Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.
Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.
Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.
To mano gyvenime dar nebuvo.
Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.
Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.
Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.
Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.
Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.
Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.
Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.
O priešakyje – ypatingas jubiliejus.
2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.
Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.
Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.
Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.
Tai bus ne vien knyga apie varžybas.
Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.
O istorija tuo nesibaigia.
„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
VITALIJUS ASOVSKIS – žmogus, kuriam sportas tapo gyvenimo dalimi.
Vitalijus Asovskis (Асовский Виталий, g. 1952 – 2026 m.) – viena iš Lietuvos kultūrizmo istorijos asmenybių, kurios veikla peržengė vien sporto ribas. Jo gyvenimo istorijoje susipina kultūrizmas, trenerio darbas, visuomeninė veikla ir literatūra.
Nuo uždrausto sporto iki kultūrizmo
Vitalijus Asovskis nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos. 1964 metais, po sudėtingos operacijos, gydytojai jam uždraudė sportuoti. Tačiau šis draudimas jauno žmogaus nesustabdė.
Lemiamu postūmiu tapo kinas. 1966 metais, pamatęs filmą „Heraklio žygiai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1950 metų NABBA „Mr. Universe“ nugalėtojas Steve'as Reevesas, Vitalijus susidomėjo kultūrizmu. Pradžioje jis treniravosi namuose, slapta nuo tėvų.
Šis epizodas svarbus ne tik kaip biografinė detalė. Jis atskleidžia vieną svarbiausių Asovskio charakterio bruožų – užsispyrimą siekti savo tikslo net tada, kai aplinkybės nėra palankios.
„Viktorija“ ir Česlavas Tamulevičius
1967 metais Vitalijus Asovskis susipažino su Česlavu Tamulevičiumi (Чеслав Тамулевич). Ši pažintis tapo reikšminga ne tik jo paties gyvenimui – abu vyrai išliko draugais visą gyvenimą.
Tais pačiais metais Česlavas Tamulevičius įkūrė Vilniaus „Viktorijos“ kultūrizmo klubą, kuris vėliau išaugo į vadinamąją Vilniaus kultūrizmo mokyklą. Jos įtaka Lietuvos, o vėliau ir visos tuometinės Tarybų Sąjungos kultūrizmo raidai buvo didelė.
Į „Viktoriją“, veikusią Vilniaus Gorkio gatvėje (dabar – Pilies gatvė), mokytis kultūrizmo subtilybių važiuodavo ne tik sportininkai iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir užsienio šalių atletai.
Tai buvo daugiau nei sporto salė. „Viktorija“ tapo vieta, kurioje buvo perduodamos žinios, formuojama sporto kultūra ir ugdoma nauja kultūristų karta.
Vitalijus Asovskis „Viktorijoje“ dirbo antruoju treneriu, o jo ryšys su „Gintarinio prizo“ turnyru buvo kitoks nei daugumos sportininkų – jis šiose varžybose dirbo teisėju.
Naujas etapas „Žalgirio“ stadione
1982 metais, Česlavui Tamulevičiui dėl sveikatos pasitraukus iš aktyvios veiklos, Vitalijus Asovskis perėmė klubo veiklos tęstinumą ir perkėlė ją į „Žalgirio“ stadiono patalpas.
Šiuo laikotarpiu jam talkino treneriai Viačeslavas Federonko (Вячеслав Федоренко) ir Anatolijus Marčenko (Анатолий Марченко).
Čia Asovskis tęsė tai, kas buvo pradėta „Viktorijoje“ – ne tik treniravo, bet ir ugdė sportininkus, perduodamas sukauptą patirtį jaunajai kartai.
Tarp jo auklėtinių buvo tokie kultūristai kaip Olegas Žuras (Олег Жур) ir Kšistofas Černiavskis (Кшистоф Чернявский).
Taigi Asovskio vaidmuo Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia sietinas ne su asmeniniais sportiniais pasiekimais, o su trenerio, pedagogo ir sporto tradicijų tęsėjo darbu.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Klaipėdoje vykęs tarptautinis kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ buvo svarbi to meto sporto gyvenimo dalis. Į jį susirinkdavo sportininkai iš skirtingų miestų ir valstybių, o varžybos tapdavo ne tik jėgos, raumenų estetikos ir pasirengimo išbandymu, bet ir kultūrizmo bendruomenės susitikimo vieta.
Vitalijaus Asovskio istorija leidžia į „Gintarinį prizą“ pažvelgti iš kitos pusės – ne tik kaip į sceną, kurioje varžėsi atletai, bet ir kaip į erdvę, kurioje dirbo teisėjai, treneriai, sporto organizatoriai ir žmonės, kūrę šio sporto tradiciją.
Todėl Asovskio pavardė „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbi būtent kaip vieno iš žmonių, prisidėjusių prie kultūrizmo bendruomenės formavimo ir jos tradicijų išsaugojimo, pavardė.
Sportas – tik viena gyvenimo pusė
Įdomu tai, kad Vitalijaus Asovskio veikla neapsiribojo kultūrizmu.
Jis – žinomas poetas ir dramaturgas, ilgą laiką dirbęs įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nuo 2000 metų jis dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, kur ėjo literatūrinės dalies vedėjo pareigas.
Asovskis taip pat buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.
Ši jo biografijos dalis leidžia pamatyti išskirtinį derinį: sportas ir menas, fizinė kultūra ir literatūra, trenerio darbas ir kūryba. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingos sritys, tačiau Asovskio gyvenime jos egzistavo greta ir viena kitą papildė.
Įvertinimas
2020 metais už visuomeninę veiklą Lietuvos Respublikos Seime Vitalijus Asovskis buvo apdovanotas Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos Garbės sidabro medaliu.
Šis įvertinimas simboliškai pratęsė jo ilgametės veiklos istoriją – nuo jauno žmogaus, kuris nepaisydamas gydytojų draudimo pradėjo treniruotis namuose, iki trenerio, kultūrizmo tradicijų puoselėtojo, teisėjo, visuomenės veikėjo ir kultūros žmogaus.
Išvados
Vitalijaus Asovskio istorija – tai ne vien vieno žmogaus biografija. Tai dalis Lietuvos kultūrizmo istorijos.
Pirmiausia, jo gyvenimas rodo, kiek daug sporto istorijoje lemia ne tik čempionai, bet ir žmonės, kurie ugdo, moko, teisėjauja ir perduoda patirtį kitiems.
Antra, Asovskio veikla „Viktorijoje“ ir vėliau „Žalgirio“ stadione liudija apie tęstinumą. Tai, ką pradėjo Česlavas Tamulevičius, Asovskis perėmė ir tęsė, perduodamas kultūrizmo tradiciją naujai sportininkų kartai.
Trečia, jo ryšys su „Gintariniu prizu“ primena, kad šio turnyro istoriją kūrė ne tik scenoje pasirodę sportininkai. Už kiekvienų varžybų stovėjo treneriai, teisėjai, organizatoriai ir visa kultūrizmo bendruomenė.
Ir, galiausiai, Asovskio biografija išsiskiria tuo, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo vien tik raumenys ir fizinė jėga. Šalia jo visada buvo kūryba, literatūra, visuomeninė veikla ir žmonės.
Todėl Vitalijų Asovskį galima vertinti kaip kultūrizmo tradicijų puoselėtoją ir vieną iš tų žmonių, kurių indėlis dažnai lieka mažiau matomas nei sportininkų pasiekimai, tačiau be jo sporto istorija būtų kitokia.
„Gintarinio prizo“ istorijoje tokios asmenybės yra ypač svarbios – jos padeda suprasti ne tik tai, kas laimėjo, bet ir kas kūrė pačią kultūrizmo kultūrą.
“Gintarinio prizo” istorijos.
VALDAS ALIUBAVIČIUS – VIENAS LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKŲ.
Valdas Aliubavičius (Valdemaras Aliubavičius, Valdas Aliubavichus, 1942–2003) – Lietuvos skulptorius ir kultūristas, vienas iš „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovų. Jo sportinė karjera truko vos kelerius metus – nuo 1968 iki 1972-ųjų, tačiau per šį laikotarpį jis pasiekė reikšmingų pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose.
Aliubavičiaus pavardė Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia siejama su jaunimo čempiono titulu. 1968, 1969, 1970 ir 1971 metais jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tai rodo ne vien jo sportinį talentą, bet ir ilgalaikį dominavimą tuo metu dar besiformavusioje Lietuvos kultūrizmo scenoje.
Pergalės Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje
Vienas pirmųjų ryškesnių Aliubavičiaus pasirodymų įvyko 1968 metais Klaipėdoje, antrajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre. Čia jis tapo absoliučiu jaunimo kategorijų nugalėtoju. Šis pasiekimas buvo svarbus ne tik pačiam sportininkui – tarptautinis turnyras Klaipėdoje tapo viena iš aikštelių, kuriose Lietuvos kultūristai galėjo įsitvirtinti platesniame Sovietų Sąjungos ir tarptautiniame sporto kontekste.
1969-ieji Aliubavičiui buvo ypač sėkmingi.
Tiumenėje, Rusijoje, vykusiame tarptautiniame „Sibiro taurės“ („Первенство Сибири“) turnyre jis tapo absoliučiu jaunimo pogrupio nugalėtoju. Tais pačiais metais, atstovaudamas T.S.R.S., Varšuvoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Warszawa-69“ savo ūgio kategorijoje užėmė pirmąją vietą.
Pergales jis skynė ir Lietuvoje. Palangoje surengtame tarptautiniame turnyre Aliubavičius nugalėjo savo ūgio kategorijoje, o Klaipėdoje vykusiame trečiajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jaunimo savo ūgio kategorijoje tapo čempionu.
Taigi 1969-ieji buvo metai, kai Aliubavičius iš Lietuvos jaunimo čempiono tapo sportininku, gebančiu laimėti skirtingo masto varžybose – nuo Lietuvos turnyrų iki tarptautinių konkursų.
Čempionas Estijoje ir pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose
1971 ir 1972 metais Aliubavičius sėkmingai pasirodė Estijoje vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“), kur abu kartus tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Dar svarbesnis jo karjeros etapas buvo 1971 ir 1972 metais Sverdlovske vykę pirmieji istorijoje oficialūs T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai. Abiejuose čempionatuose Aliubavičius nugalėjo jaunimo kategorijoje.
Šios pergalės išskirtinės tuo, kad jos buvo pasiektos pačioje oficialaus kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje pradžioje. Todėl Aliubavičiaus vardas sietinas ne tik su konkrečiais čempionų titulais, bet ir su laikotarpiu, kai kultūrizmas iš entuziastų judėjimo palaipsniui tapo organizuota sporto šaka.
Sportininkas, patekęs į kultūrizmo istorijos lūžio laikotarpį
Valdo Aliubavičiaus sportinė karjera truko 1968–1972 metais. Per šį palyginti trumpą laiką jis tapo keturiskart Lietuvos jaunimo čempionu, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, „Gintarinio prizo“ laureatu, „Georgo Tenno memorialo“ kategorijos nugalėtoju ir dviejų pirmųjų oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų jaunimo kategorijos čempionu.
Tačiau vien pergalių sąrašas neatskleidžia visos Aliubavičiaus reikšmės.
Jo karjera sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas dar tik kūrė savo tradicijas, varžybų sistemą ir autoritetus. Todėl tokie sportininkai kaip Aliubavičius atliko ne vien varžybinį vaidmenį – jie formavo Lietuvos kultūrizmo veidą ir kėlė jo sportinį lygį.
Svarbu ir tai, kad Aliubavičius buvo ne tik kultūristas, bet ir skulptorius. Ši aplinkybė suteikia jo sportinei biografijai papildomą matmenį. Kūno plastika, proporcijos, forma ir estetika buvo svarbios tiek skulptūroje, tiek klasikinėje kultūrizmo sampratoje. Tad menininko ir sportininko patirtys jo gyvenime natūraliai susiliejo.
Išvada
Valdą Aliubavičių galima laikyti viena iš Lietuvos ankstyvojo kultūrizmo istorinių figūrų. Jo rezultatai rodo išskirtinį sportinį stabilumą, o pergalės pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose suteikia jo karjerai platesnę istorinę reikšmę.
1968–1972 metų laikotarpis buvo trumpas, tačiau labai produktyvus: nuo Lietuvos jaunimo čempiono iki tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir pirmųjų oficialių T.S.R.S. čempionatų čempiono.
Aliubavičiaus istorija – tai ne tik vieno sportininko pergalių sąrašas. Tai Lietuvos kultūrizmo formavimosi istorijos dalis, liudijanti laikotarpį, kai disciplina, kuri šiandien atrodo savaime suprantama, dar tik kovojo dėl savo vietos sporto pasaulyje.
“Gintarinis prizas” pasaulio sporto istorijoje.
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai: kas išlieka sporto istorijoje.
Praėjus daugeliui metų labai lengva vertinti įvykius, žmones ir jų nuveiktus darbus. Atsiranda atstumas, iš kurio praeitis atrodo aiškesnė: galima sudėlioti svarbiausias datas, įvardyti nugalėtojus, išskirti reikšmingiausius įvykius.
Tačiau sporto istorija nėra vien pergalių ir rezultatų sąrašas.
Pavienė pergalė – tai svarbus įvykis konkrečiu momentu. Tais metais ji jaudina sporto bendruomenę, apie ją rašoma, ji įsimenama. Tačiau po metų atsiranda kitos pergalės, kiti čempionai, kiti vardai. Sporto gyvenimas juda pirmyn.
Istorijai reikalingas ne vien momentas. Istorijai reikalingas tęstinumas.
Būtent todėl šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai yra išskirtinis reiškinys ne tik Lietuvos kultūrizmo, bet ir pasaulinėje mūsų sporto istorijoje.
Ne viena pergalė, o šeši dešimtmečiai
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje įvyko 1967 metais – netrukus po istorinio pirmojo tarptautinio kultūrizmo renginio Vilniuje 1966-aisiais. Tuo metu klaipėdiečiams organizacinės patirties perdavė kauniečiai.
Nuo pirmojo turnyro prasidėjo tradicija, kuri, nepaisant politinių, visuomeninių ir sporto gyvenimo permainų, nenutrūko.
Todėl šiandien į „Gintarinį prizą“ turime žvelgti ne kaip į dar vienas kultūrizmo varžybas. Jo vertė – pirmiausia šešių dešimtmečių tęstinumas.
1967, 1977, 1987, 1997, 2007 ir 2017 metų turnyrai tapo savotiškais skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių ženklais.
1977-ieji – kai reikėjo ne tik sportinės, bet ir pilietinės drąsos
Dešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1977 metais vyko itin sudėtingu laikotarpiu – kultūrizmo draudimo ir persekiojimo metais.
Tai buvo ne laikas, kai kultūrizmo renginius buvo galima organizuoti ramiai ir be rizikos. Vis dėlto Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose turnyras įvyko.
Čia būtina išskirti dr. Edmundą Daubarą, kuris ryžosi nepaisyti tuometinių suvaržymų ir organizavo viešas varžybas.
Todėl 1977 metų „Gintarinis prizas“ šiandien vertintinas ne vien kaip sporto renginys. Tai buvo atkaklumo, organizacinės valios ir pasiryžimo išsaugoti sportą pavyzdys.
1987-ieji – nuo atšilimo iki oficialaus pripažinimo
Dvidešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1987 metais vyko jau kitokioje politinėje aplinkoje – Michailo Gorbačiovo perestrojkos ir vadinamojo atšilimo laikotarpiu.
Netrukus, ne be 1986 metų dr. Edmundo Daubaro pastangų, 1987 metais Maskvoje buvo įkurta oficialiai pripažinta TSRS kultūrizmo federacija. Po kurio laiko TSRS sporto ministerija pripažino “Gintarinio prizo” turnyrą buvus neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Šis laikotarpis parodo dar vieną svarbią „Gintarinio prizo“ savybę: turnyras ne tik egzistavo šalia istorinių pokyčių – jis pats buvo į juos įtrauktas.
Sporto organizavimas tuomet buvo glaudžiai susijęs su valstybės politika, oficialiu pripažinimu ir galimybe apskritai egzistuoti.
1997-ieji – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinkoje
Trisdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1997 metais vyko Mažeikių naftos kultūros rūmuose.
Tai jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Pasikeitė valstybė, politinė sistema, sporto organizavimo galimybės ir visuomenės požiūris.
Svarbu ir tai, kad tuo metu „Gintarinio prizo“ organizacinę veiklą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas tapo platesnio valstybės sporto gyvenimo dalimi.
Taigi trisdešimtasis turnyras žymi ne tik dar vieną jubiliejinę datą. Jis simbolizuoja kultūrizmo perėjimą iš draudimų ir suvaržymų laikotarpio į nepriklausomos valstybės sporto sistemą.
Tarptautinis mastas
Keturiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras vyko Klaipėdos LCC krikščionių koledžo salėje.
Renginyje dalyvavo beveik 300 atletų iš devynių šalių. Turnyras buvo finansuojamas Lietuvos Respublikos biudžeto atskira eilute, už ką atitinkamai balsavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Tai svarbus momentas todėl, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo ne vien vietinės ar regioninės reikšmės renginys. Jo mastas, dalyvių skaičius ir tarptautiškumas liudijo apie išaugusią organizacinę kompetenciją ir Lietuvos kultūrizmo integraciją į tarptautinę sporto erdvę.
„Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga Austrijos parlamento pirmininkas, profesorius Alfredas Gerstlas, į Klaipėdą atsiuntė originalių to meto Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią. Nuotraukos buvo eksponuojamos LCC rūmų fojė, o filmas parodytas gausiai į varžybas susirinkusiems klaipėdiečiams.
2017-ieji – „Gintarinis prizas“ pasaulio akiratyje
Penkiasdešimtasis turnyras 2017 metais tapo dar vienu istoriniu etapu.
Klaipėdoje vykusiose varžybose dalyvavo apie 200 sportininkų iš 17 šalių. Tačiau svarbiausia buvo ne vien dalyvių statistika.
Apie renginį parengtas reportažas buvo parodytas globalioje CNN televizijoje. Taip „Gintarinio prizo“, Klaipėdos ir Lietuvos vardas pasiekė plačiausią tarptautinę auditoriją.
Tai buvo momentas, kai ilgametė Lietuvos kultūrizmo tradicija išėjo į gerokai platesnę informacinę erdvę.
Nuo vietinio turnyro iki renginio, apie kurį sužinojo pasaulinė auditorija – toks yra šešių dešimtmečių kelias.
2027-ieji – šešiasdešimtojo turnyro slenkstis
2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai nebus tik eilinis jubiliejinis renginys. Planuojamas trijų dienų renginys, į kurį bus kviečiami žinomi svečiai, pagerbti kultūrizmo veteranai.
Ypatingą reikšmę turės ir keliomis kalbomis rengiama istorinė knyga, kurioje bus siekiama atskleisti „Gintarinio prizo“ vietą Lietuvos ir pasaulio sporto istorijoje, jo sąsajas su platesniais politiniais ir visuomeniniais procesais.
Tai svarbu todėl, kad istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti užrašyta ir perduota ateinančioms kartoms.
Kas reikšminga, o kas – ne?
Žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, tampa aiškiau, kas sporto istorijoje yra laikina, o kas išlieka. Laikina yra viena pergalė. Vienas rezultatas. Vienas čempionas. Vienos varžybos. Visa tai yra svarbu sportininkui, treneriui ir to meto auditorijai. Tačiau istorine prasme didžiausią vertę įgauna tai, kas turi tęstinumą, įtaką ir pasekmes.
„Gintarinio prizo“ istorijoje matome būtent tokį tęstinumą.
1967 metais – tradicijos pradžia.
1977 metais – tradicijos išsaugojimas draudimų sąlygomis.
1987 metais – politinio atšilimo ir oficialaus kultūrizmo pripažinimo epocha.
1997 metais – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinka.
2007 metais – valstybės dėmesys ir tarptautinis mastas.
2017 metais – išėjimas į pasaulinę informacinę erdvę.
2027 metais – šešiasdešimties metų istorijos įprasminimas.
Išvada
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai leidžia daryti paprastą, tačiau labai svarbią išvadą: sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai. Ją kuria žmonės, kurie dešimtmečiais išsaugo tradiciją, nepaisydami besikeičiančių aplinkybių. Todėl „Gintarinio prizo“ reikšmė nėra vien jo turnyrų skaičius ar juose iškovotų medalių kolekcija. Jo reikšmė – tai istorinis tęstinumas.
Turnyras išgyveno sovietmečio draudimus, politinius pokyčius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybės sporto sistemos transformaciją ir globalizacijos epochą. Per tą laiką keitėsi sportininkai, treneriai, salės, miestai, organizacinės sąlygos ir pats kultūrizmo pasaulis.
Nesikeitė tik viena – tradicija.
Todėl artėjantis šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras yra proga ne tik švęsti. Tai proga atsigręžti, įvertinti ir užrašyti tai, kas buvo padaryta. Nes po šešiasdešimties metų jau galima aiškiai atskirti momentą nuo istorijos.
Momentas praeina. Istorija lieka.
O „Gintarinio prizo“ istorija – jau šešių dešimtmečių ilgio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.
Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.
Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.
Pergalės, tapusios karjeros akcentais
Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.
Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.
Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas
Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.
1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.
Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.
Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.
Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.
Tačiau projektas žlugo.
Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.
Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.
Besakir¬sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.
Išvada
Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.
Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.
Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.
