60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS:
KAS IŠ TIKRŲJŲ TURI TEISĘ JĄ PASISAVINTI?
Šešiasdešimt metų. Šimtai varžybų. Dešimtys tarptautinių renginių. Valstybės institucijų dėmesys. Pasaulinė televizija. Tarptautinis pripažinimas.
Ir šiandien atsiranda norinčių papasakoti Lietuvos kultūrizmo istoriją iš naujo.
Galima bandyti.
Bet yra viena problema.
Istorija turi archyvus.
Dokumentus.
Datos.
Spaudos publikacijas.
Televizijos įrašus.
Valstybės institucijų sprendimus.
Tarptautinių organizacijų dokumentus.
Todėl šiandien užduokime labai paprastą klausimą:
KAS IŠ TIKRŲJŲ PADARĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?
Ne kas garsiausiai apie save kalba.
Ne kas šiandien turi gražiausią interneto puslapį.
Ne kas išsidalina daugiausia diplomų.
Ne kas pasivadina „Lietuvos kultūrizmo lyderiu“.
O kas realiai dirbo tada, kai buvo sunku?
PRADŽIOJE BUVO DRAUDIMAS
Lietuvos kultūrizmo istorija nebuvo patogi.
1973 metais kultūrizmas buvo uždraustas.
Taškas.
Tačiau draudimas dar nereiškė, kad žmonės nustojo treniruotis.
Treniruotės vyko.
Varžybos vyko.
Veikla vyko.
Tik ne taip, kaip norėjo valdžia.
Prasidėjo pogrindis.
Ir čia labai svarbu atskirti istoriją nuo šiandien kuriamų legendų.
Kas tuo metu rizikavo?
Kas organizavo?
Kas priešinosi?
Kas bandė išsaugoti kultūrizmą?
Kas ieškojo išeities?
1978 METAI: PETICIJA Į MASKVĄ
1978 metais Edmundas Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ji buvo pristatyta aukščiausioms TSRS politinėms institucijoms, tarp jų – TSRS komunistų partijos Centro komitetui.
Kultūrizmas liko uždraustas.
Tačiau rezultatas vis dėlto buvo pasiektas.
Edmundui Daubarui buvo leista Klaipėdoje oficialiai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Turnyras tapo neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Pagalvokime.
Kultūrizmas uždraustas.
Varžybos nepageidaujamos.
Sistema prieš tave.
Ir vis dėlto Klaipėdoje vyksta tarptautinis kultūrizmo turnyras.
Šiandien labai lengva būti „istoriniu lyderiu“.
1978 metais buvo gerokai sunkiau.
O KĄ DARĖ KAUNAS?
1979 metais Kaune pradėtos rengti „Komjaunimo taurės“ varžybos.
Skirtos komjaunuoliškoms datoms.
Tai taip pat yra istorija.
Jos nereikia slėpti.
Tačiau jos nereikia ir perrašyti.
Vienoje pusėje – bandymas priešintis draudimui ir išlaikyti kultūrizmo veiklą.
Kitoje – bandymas prisitaikyti prie sovietinės sistemos.
Tai buvo du skirtingi keliai.
Todėl iki nepriklausomybės atkūrimo, kalbant būtent apie organizacinę reikšmę, iš esmės išsiskyrė du reiškiniai:
„Gintarinis prizas“ ir „Komjaunimo taurė“.
Visa kita šiandien kartais bandoma išpūsti iki tokio masto, kurio dokumentai nepatvirtina.
1990 METAI: UŽDARYTOS IFBB DURYS
Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikrasis egzaminas.
Nebepakako būti kultūristu.
Nebepakako organizuoti vietines varžybas.
Reikėjo įrodyti, kad Lietuva gali veikti tarptautinėje erdvėje kaip nepriklausoma valstybė.
1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras derėjosi su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos kultūrizmo pripažinimo.
Tikslas buvo aiškus:
Lietuva turi būti savarankiška.
Tačiau IFBB tuo metu Lietuvos nepriklausomybės nepripažino.
Durys buvo uždarytos.
Ką daryti?
Sėdėti ir laukti?
Ar veikti?
Buvo pasirinktas antrasis kelias.
1991 METAI: LIETUVA KURIA SAVO ORGANIZACIJĄ
1991 metų gegužę, remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Edmundo Daubaro iniciatyva Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija – LNKA.
Tai nebuvo gražus pavadinimas ant popieriaus.
Tai buvo bandymas sukurti savarankišką Lietuvos kultūrizmo sistemą.
Pasirinktas bendradarbiavimas su NABBA.
Ir rezultatas?
Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos atstovai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.
Dar svarbiau – NABBA oficialiu raštu pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.
Štai čia jau kalbame ne apie gražias istorijas.
Kalbame apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą sporto srityje.
O KUR BUVO KITI?
Štai čia ir prasideda nemaloni istorijos dalis.
Kai Lietuva kovojo dėl tarptautinio pripažinimo, nebuvo dešimčių šiandieninių organizacijų.
Nebuvo dabartinės federacijų gausos.
Nebuvo daugybės šiandieninių „istorinių lyderių“.
Istorijoje visada atsiranda daug norinčių būti prie pergalės.
Tačiau labai mažai kas nori prisiminti laiką iki pergalės.
Kas buvo tada?
Kas veikė?
Kas rizikavo?
Kas kūrė?
Kas važinėjo į užsienį ir derėjosi?
Kas kūrė tarptautinius ryšius?
Atsakymų į šiuos klausimus nereikia išgalvoti.
Jie yra dokumentuose.
PO 1991-ŲJŲ STAIGA VISI TAPO „PATRIOTAIS“
1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje pakeitė politinę situaciją.
Ir tada atsitiko labai įdomus dalykas.
Atsirado daugiau „drąsių“.
Daugiau žmonių pradėjo kalbėti apie nepriklausomą Lietuvos sportą.
Tačiau istorija nėra socialinis tinklas.
Čia neužtenka parašyti:
„Mes buvome pirmieji.“
Reikia parodyti dokumentą.
Neużtenka pasakyti:
„Mes daug nuveikėme.“
Reikia parodyti renginius.
Neużtenka pasakyti:
„Mes atstovavome Lietuvai.“
Reikia parodyti tarptautinį pripažinimą.
O DABAR – SKAIČIAI
Skaičiai kartais pasako daugiau negu šimtas reklaminių tekstų.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje surengti Europos čempionatai.
Apie juos reportažus rodė „Eurosport“.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Lietuvoje surengti pasaulio čempionatai.
2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas atskira biudžeto eilute balsavo už 40-ojo „Gintarinio prizo“ finansavimą.
2017 metais „Gintarinio prizo“ 50-mečio reportažą parodė CNN.
Pakartosime:
CNN.
Pasaulinė televizija.
Tai ne vietinio sporto klubo skelbimų lenta.
KAI Į SALĘ ATEINA VALSTYBĖ
Per daugelį metų buvo surengta daugiau kaip dešimt tarptautinių spaudos konferencijų Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.
Jose dalyvavo aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai.
Tarptautinių renginių organizacinių komitetų vadovais tapo ministrai, Seimo pareigūnai, parlamentarai, apskričių vadovai ir merai.
Tarp jų – Algirdas Butkevičius, Kęstutis Skrebys, Rišardas Krinickis, Kęstutis Virketis, Gediminas Kirkilas ir kiti valstybės atstovai.
Nuo 2004 metų tarptautinės delegacijos daugiau kaip dešimt kartų buvo priimtos Lietuvos Respublikos Seime.
Už nuopelnus tarptautiniam sportui buvo apdovanojami veiklos dalyviai.
Tai nėra „Facebook“ nuomonė.
Tai – valstybės institucijų istorija.
NE TIK KULTŪRIZMAS
Dar vienas faktas, kurį patogu pamiršti.
Nuo 1995 metų buvo diegiamos naujos sporto kryptys:
neįgaliųjų sportas, vaikų „Fit-Kid“, fitneso daugiakovė, fitneso modeliai ir kitos programos.
Nuo 1996 metų Lietuvoje vyko tarptautiniai kongresai, kuriuose buvo diskutuojama apie sporto ateitį.
Kai kurios šios idėjos vėliau atsirado ir kitose tarptautinėse sporto organizacijose.
Todėl kalbame ne tik apie tai, kas laimėjo medalį.
Kalbame apie tai, kas kūrė sporto kryptis.
37 LEIDINIAI. ĮVAIRIOS KALBOS. VISAS PASAULIS.
Per metus įvairiomis kalbomis išleisti 37 žurnalo numeriai ir DVD leidiniai.
Jie buvo platinami įvairiose pasaulio šalyse vykusių tarptautinių renginių metu.
Kodėl?
Kad pasaulis žinotų apie Lietuvos veiklą.
Kad Lietuvos vardas būtų matomas.
Kad tarptautinis kultūrizmas turėtų informaciją.
Ir šiandien šis darbas tęsiasi.
Nuo 2012 metų rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“.
Iš trijų planuojamų tomų tekstai beveik dviem jau parengti.
Rengiama ir „Gintarinio prizo“ 60-mečiui skirta istorinė knyga.
Nuotraukos.
Dokumentai.
Archyvai.
Datos.
Istorija.
Ne legenda.
2026–2027 METAI: DABAR PARODYSIME, KAS KIEK VERTAS
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje numatomas 37-asis pasaulio čempionatas.
2027 metų gegužę – 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Pasirengimas šiems renginiams pradėtas dar 2025 metais.
Šešiasdešimt metų.
Pagalvokite apie šį skaičių.
Kiek dabartinių organizacijų gali parodyti šešių dešimtmečių nepertraukiamą istoriją?
Kiek gali parodyti veiklą sovietinio draudimo laikotarpiu?
Kiek gali parodyti tarptautinį Lietuvos pripažinimą?
Kiek gali parodyti valstybės paramą?
Kiek gali parodyti CNN?
Kiek gali parodyti „Eurosport“?
Kiek gali parodyti priėmimus Lietuvos Respublikos Seime?
Kiek gali parodyti pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvoje?
Kiek gali parodyti tarptautinius kongresus?
Kiek gali parodyti leidinius įvairiomis kalbomis?
Kiek?
ŠTAI ČIA IR YRA PROBLEMA
Šiandien Lietuvoje yra daug norinčių būti istorijos dalimi.
Prašom.
Bet būti istorijos dalimi ir sukurti istoriją – ne tas pats.
Turėti organizaciją ir sukurti tarptautinę sporto sistemą – ne tas pats.
Surengti vietines varžybas ir organizuoti pasaulio čempionatą – ne tas pats.
Išdalinti medalius ir gauti tarptautinį valstybės pripažinimą – ne tas pats.
Parašyti apie save straipsnį ir turėti dešimtmečių archyvą – ne tas pats.
Šitie dalykai nėra lygiaverčiai.
ISTORIJOS NEPAVOGSI
Galima pervadinti organizaciją.
Galima pakeisti logotipą.
Galima sukurti naują federaciją.
Galima paskelbti save lyderiu.
Galima parašyti šimtą reklaminių pranešimų.
Galima net bandyti iš naujo papasakoti praeitį.
Bet yra dalykas, kurio nepakeisi.
Data.
Dokumentas.
Archyvas.
Valstybės sprendimas.
Tarptautinis pripažinimas.
Televizijos įrašas.
Surengtas renginys.
Išleistas leidinys.
Tai yra istorijos įrodymai.
TODĖL UŽDUODAME KLAUSIMĄ DAR KARTĄ
Kas veikė, kai kultūrizmas buvo uždraustas?
Kas organizavo pogrindinę veiklą?
Kas kreipėsi į aukščiausias TSRS institucijas?
Kas išsaugojo „Gintarinį prizą“?
Kas po nepriklausomybės atkūrimo kūrė Lietuvos nacionalinę kultūrizmo organizaciją?
Kas siekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo?
Kas organizavo Europos ir pasaulio čempionatus?
Kas gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paramą?
Kas buvo priimtas Seime?
Kas buvo rodomas „Eurosport“?
Kas buvo parodytas CNN?
Kas kūrė naujas sporto disciplinas?
Kas organizavo tarptautinius kongresus?
Kas išleido 37 tarptautinius leidinius?
Kas šiandien rengia pasaulinę kultūrizmo enciklopediją?
Kas ruošia 60-mečio istorinę knygą?
Atsakymai yra.
Ir jų nereikia išgalvoti.
60 METŲ – IR TIK PRADŽIA
2027 metais „Gintariniam prizui“ sukaks 60 metų.
Tačiau tai ne pabaiga.
Tai naujas etapas.
Toliau – tarptautinis bendradarbiavimas.
Toliau – olimpinio judėjimo kryptis.
Toliau – nauji tarptautiniai projektai.
Toliau – dar didesnis Lietuvos vardo skleidimas pasaulyje.
Ir taip, planai ambicingi.
Gal net per daug ambicingi tiems, kurie priprato prie mažų tikslų.
Tačiau dideli darbai niekada nebuvo padaryti žmonių, bijančių didelių tikslų.
MES NEPRAŠOME PATIKĖTI
Tai svarbiausia.
Mes neprašome patikėti mūsų istorija.
Mes siūlome ją patikrinti.
Atsiverskite archyvus.
Suraskite dokumentus.
Pažiūrėkite datas.
Patikrinkite valstybės sprendimus.
Paieškokite televizijos archyvuose.
Peržiūrėkite tarptautinių organizacijų dokumentus.
Ir tada palyginkite.
Ne žodžius.
Darbus.
Ne reklamą.
Rezultatus.
Ne šiandienines deklaracijas.
Šešiasdešimties metų istoriją.
IR TADA ATSAKYKITE
KAS IŠ TIKRŲJŲ SUKŪRĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?
Atsakymas nepriklauso nuo to, kas garsiausiai šaukia.
Atsakymas jau yra istorijoje.
Istorijos negalima pasisavinti.
Istorijos negalima ištrinti.
Istorijos negalima perrašyti vienu pareiškimu.
Nes kai kalba dokumentai, reklama nutyla.
60 METŲ „GINTARINIO PRIZO“.
60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS.
Tegul sprendžia ne tie, kurie garsiausiai kalba.
Tegul sprendžia faktai.
Tegul sprendžia dokumentai.
TEGUL SPRENDŽIA ISTORIJA.
PASAULIO SPORTO ISTORIJA.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO LIETUVOJE.
WFF-WBBF RENGINIŲ GEOGRAFIJA, TRADICIJA IR ISTORINĖ REIKŠMĖ.
AR DAR KURI SPORTO ORGANIZACIJA LIETUVOJE GALI PRILYGTI TOKIAM MASTUI?
Yra sporto renginių, kurie praeina.
Yra čempionatų, kurie įrašomi į protokolus.
Yra pergalių, kurios lieka statistikoje.
Tačiau yra ir tradicijos, kurios išgyvena kartas.
Būtent tokia tradicija šiandien galima vadinti WFF-WBBF istoriją Lietuvoje.
Tai istorija, kuri matuojama ne vien metais. Ji matuojama dešimtmečiais, tarptautiniais čempionatais, šimtais renginių, dešimtimis Lietuvos miestų, tūkstančiais sportininkų ir pasauliniu geografiniu mastu.
2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai minėsime ypatingą datą – vienų iš trijų seniausių tradicinių tarptautinių varžybų pasaulyje „Gintarinio prizo“ 60-metį.
Šešiasdešimt metų.
Šis skaičius savaime yra istorinis.
Per tokį laikotarpį pasikeičia ištisos sportininkų kartos, keičiasi valstybės, politinės sistemos, sporto infrastruktūra, informacijos priemonės ir pats pasaulis.
Tačiau kai kurios sporto tradicijos išlieka.
„Gintarinio prizo“ tradicija išliko.
Ir ji šiandien gyva.
NIDA – DAR VIENAS PUSLAPIS PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks jau 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Tai nėra tik dar vienas sporto kalendoriaus įrašas.
Tai – dar vienas ilgos tarptautinės tradicijos etapas, kai pasaulio sporto bendruomenė susitinka Lietuvoje.
Nida taps vieta, kurioje susijungs sportas, tarptautiškumas ir Lietuvos pajūrio aplinka.
Tačiau šio renginio reikšmę reikia vertinti platesniame istoriniame kontekste.
Už 37-ojo pasaulio čempionato slypi dešimtmečiai organizacinės patirties.
Už kiekvieno čempionato slypi žmonės.
Už kiekvieno tarptautinio renginio – sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai, partneriai ir miestai.
O už viso to – tradicija.
60 METŲ – KAI SPORTAS TAMPA ISTORIJA
Per šešis veiklos dešimtmečius įvairiais juridiniais statusais veikusi ir veikianti Pasaulinė WFF-WBBF federacija organizavo ir organizuoja šimtus tarptautinių bei nacionalinių sporto renginių įvairiose pasaulio šalyse.
Šiandien federacija vienija narius iš 141 šalies, atstovaujančios visiems pasaulio žemynams.
Tai – tarptautinės organizacijos mastas.
Tačiau ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per minėtą laikotarpį Lietuvoje WFF-WBBF organizavo daugiau kaip 100 įvairaus lygio renginių.
Pasaulio čempionatus.
Europos čempionatus.
„Gintarinio prizo“ turnyrus.
„Universe“ varžybas.
Tarptautines ir nacionalines varžybas.
Šimtai renginių per šešis dešimtmečius – tai ne vien kiekybinis rodiklis.
Tai nuoseklaus darbo įrodymas.
LIETUVA, TAPUSI TARPTAUTINIO SPORTO ŽEMĖLAPIU
Dar įspūdingiau ši istorija atsiskleidžia pažvelgus į renginių geografiją.
WFF-WBBF varžybos ne kartą vyko:
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Palangoje, Kretingoje, Mažeikiuose, Ukmergėje, Kėdainiuose, Kaišiadoryse, Nidoje, Šilutėje, Trakuose, Vilkaviškyje, Zarasuose, Ignalinoje, Raudondvaryje, Kazlų Rūdoje ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose.
Sostinė.
Didieji miestai.
Kurortai.
Regionų centrai.
Mažesni Lietuvos miestai.
Tai ne atsitiktinis taškų rinkinys žemėlapyje.
Tai – šešių dešimtmečių sporto geografija.
Ji rodo, kad tarptautinis sportas Lietuvoje buvo ir yra kuriamas ne vien vienoje sostinės ar didmiesčio erdvėje.
Jis keliavo per visą šalį.
Iš miesto į miestą.
Iš regiono į regioną.
Iš vienos kartos į kitą.
Ir kartu su sportininkais į Lietuvos miestus keliavo pasaulis.
TARPTAUTINIS SPORTAS UŽ DIDŽIŲJŲ ARENŲ RIBŲ
Šioje istorijoje ypač svarbus vienas aspektas.
Tarptautinio sporto renginys nėra vien varžybų salė.
Tai – miesto, regiono ir valstybės reprezentacija.
Kai į Lietuvos miestą atvyksta sportininkai iš užsienio, čia susitinka skirtingos kultūros, sporto tradicijos ir žmonės.
Todėl kiekvienas tarptautinis čempionatas tampa ne tik sporto, bet ir Lietuvos pristatymo pasauliui įvykiu.
WFF-WBBF renginių geografija rodo, kad šis procesas Lietuvoje vyko dešimtmečius.
Bendradarbiauta su aukščiausiomis Lietuvos valstybės institucijomis, savivaldybių vadovais, merais ir vietos organizacijomis.
Tai reiškia, kad tarptautinis sportas buvo ne uždaras reiškinys.
Jis buvo integruotas į Lietuvos miestų ir regionų gyvenimą.
NUO KLAIPĖDOS IKI NIDOS – NUO LIETUVOS IKI PASAULIO
Šiandien ypač simboliška kalbėti apie Klaipėdą ir Nidą.
Klaipėdoje 2027 metais bus minimas „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Nidoje 2026 metais vyks 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Du Lietuvos pajūrio taškai.
Du svarbūs tarptautinės sporto istorijos akcentai.
Ir tarp jų – šeši dešimtmečiai.
Tai primena, kad sporto tradicija nėra muziejinis eksponatas.
Ji nėra praeitis, uždaryta archyvuose.
Tikra tradicija gyvena tol, kol ji tęsiama.
KĄ SAKO SKAIČIAI?
Kartais istorijai užtenka kelių skaičių.
60 metų – „Gintarinio prizo“ tradicijos.
37 pasaulio čempionatai – ilgametės pasaulinės varžybų tradicijos liudijimas.
Daugiau kaip 100 renginių Lietuvoje – tarptautinio ir nacionalinio sporto veiklos mastas.
141 šalis – dabartinis federacijos tarptautinis geografijos mastas.
Visi pasaulio žemynai – organizacijos tarptautiškumo dimensija.
Dešimtys Lietuvos miestų ir rajonų – renginių geografija mūsų šalyje.
Tačiau skaičiai yra tik pradžia.
Už kiekvieno skaičiaus slypi žmonės.
Už kiekvieno renginio – istorija.
Už kiekvieno medalio – sportininko darbas.
Už kiekvieno čempionato – organizatorių atsakomybė.
O už šešių dešimtmečių – kartų tęstinumas.
AR LIETUVOJE YRA KAM PRILYGTI?
Todėl šiandien verta užduoti klausimą, kuris nėra nei retorinis triukas, nei vien reklaminė frazė.
Ar dar kuri sporto organizacija Lietuvoje gali parodyti šešių dešimtmečių tarptautinių tradicijų tęstinumą, daugiau kaip šimtą įvairaus lygio renginių mūsų šalyje, pasaulio ir Europos čempionatų istoriją, tokią plačią Lietuvos miestų geografiją ir tarptautinį atstovavimą 141 pasaulio šalyje?
Atsakymo į šį klausimą nereikia ieškoti vien žodžiuose.
Atsakymą galima rasti istorijoje.
Archyvuose.
Varžybų protokoluose.
Nuotraukose.
Sportininkų prisiminimuose.
Miestuose, kuriuose vyko varžybos.
Ir žmonėse, kurie šią tradiciją kūrė bei tęsė.
ISTORIJA, KURI TĘSIASI
Sporto pasaulyje yra daugybė organizacijų.
Yra daug čempionatų.
Yra daugybė turnyrų.
Tačiau ne kiekvienai sporto organizacijai suteikiama galimybė pažvelgti atgal ir pasakyti:
„Mes buvome čia prieš šešis dešimtmečius. Mes esame čia šiandien. Ir mes planuojame būti čia rytoj.“
Tai ir yra tikrosios sporto tradicijos esmė.
Ne vien praeitis.
Tęstinumas.
Ne vien istorija.
Ateitis.
2027 metų gegužę Klaipėda taps vieta, kurioje bus pagerbta „Gintarinio prizo“ 60 metų istorija.
2026 metų spalį Nida taps dar vienu pasaulio sporto susitikimo tašku.
O visa Lietuvos WFF-WBBF renginių geografija primena vieną paprastą, bet labai svarbią tiesą:
tarptautinio sporto istorija Lietuvoje buvo kuriama ne vien sostinėje ir ne vien didžiosiose arenose. Ji buvo kuriama visoje Lietuvoje.
Nuo Vilniaus iki Klaipėdos.
Nuo Kauno iki Panevėžio.
Nuo Palangos iki Nidos.
Nuo didžiųjų miestų iki mažesnių Lietuvos regionų.
Per dešimtmečius.
Per kartas.
Per šimtus renginių.
TAI – NE VIEN SPORTO ISTORIJA
Tai Lietuvos sporto istorijos dalis.
Tai tarptautinio bendradarbiavimo istorija.
Tai žmonių, kurie dešimtmečius dirbo dėl sporto, istorija.
Tai Lietuvos miestų, kurie priėmė pasaulio sportininkus, istorija.
Tai tradicija, kuri iš Lietuvos keliavo į pasaulį ir iš pasaulio sugrįždavo į Lietuvą.
Todėl 60 metų „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien jubiliejus.
Tai – šešių dešimtmečių liudijimas, kad sporto tradicija gali tapti istorija.
O istorija tampa tikra tada, kai ji ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
60 METŲ.
37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.
DAUGIAU KAIP 100 RENGINIŲ LIETUVOJE.
141 ŠALIS.
VISI PASAULIO ŽEMYNAI.
DEŠIMTYS LIETUVOS MIESTŲ.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO.
WFF-WBBF ISTORIJA TĘSIASI.
TARPTAUTINIS TRENERIŲ IR TEISĖJŲ SEMINARAS KLAIPĖDOJE: DĖMESIO CENTRE – POZAVIMO MENAS.
Klaipėdoje rugsėjo 27 dieną vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kuriame pagrindinis dėmesys bus skiriamas vienai svarbiausių, tačiau šiandien neretai nuvertinamų kultūrizmo ir fitneso sudedamųjų dalių – pozavimui.
Rengdamasi 37-ajam pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatui Nidoje (WFF-WBBF World Amateur and Professional Championship, October 24-26, 2026), WFF-WBBF World Federation kartu su International Sport University 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje organizuoja tarptautinį trenerių ir teisėjų seminarą.
Artėjantis seminaras yra reikšmingas ne tik dėl savo tarptautiškumo, bet ir dėl ilgametės tradicijos. Trenerių seminarai Klaipėdoje pradėti organizuoti dar 1987 metais, todėl šiemet tęsiama beveik keturis dešimtmečius gyvuojanti kvalifikacijos tobulinimo tradicija.
Pozavimas – daugiau nei privaloma varžybų dalis
Pagrindinė šių metų seminaro tema – pozavimo varžybose klausimai: pozavimo technika, sceninis sportininko pristatymas, estetika ir pozavimo reikšmė vertinant atletą.
Pasak organizatorių, ši tema šiandien ypač aktuali. Sportininkų pozavimo kultūra, jų vertinimu, pastaraisiais metais gerokai suprastėjo, o sceninis pasirodymas vis dažniau praranda estetinę ir meninę vertę.
Kultūrizme ir fitnese sportininko kūnas scenoje turi būti ne tik demonstruojamas – jis turi būti profesionaliai pristatomas. Pozavimas leidžia atskleisti kūno proporcijas, simetriją, raumenų išvystymą, laikyseną ir bendrą sportininko estetinį pasirengimą. Todėl pozavimo menas yra neatsiejama aukšto lygio kultūrizmo dalis.
Būtent todėl seminaro organizatoriai į Klaipėdą kviečia profesionalius specialistus, kurie pristatys savo žinias ir patirtį bei ieškos atsakymų, kaip kelti sportininkų pozavimo kultūrą ir grąžinti sceniniam pasirodymui profesionalumo bei estetikos standartus.
Naujos fitneso kategorijos ir teisėjavimo aktualijos
Seminare bus nagrinėjami ne tik pozavimo klausimai. Dalyviams taip pat bus pristatytos naujos fitneso kategorijos, aptariami sportininkų vertinimo kriterijai ir aktualiausi teisėjavimo klausimai.
Ypatingas dėmesys bus skiriamas tam, kad treneriai ir teisėjai vienodai suprastų vertinimo principus bei gebėtų objektyviai įvertinti sportininko fizinį pasirengimą, proporcijas, simetriją, estetiką ir sceninį pristatymą.
Seminaro dalyviams bus suteikiamos atitinkamos tarptautinės trenerių ir teisėjų kategorijos, todėl renginys taps svarbia kvalifikacijos tobulinimo ir profesinio pasirengimo platforma.
Sugrįžimas prie klasikinės kultūrizmo sampratos
Šio seminaro idėja platesnė nei vien teisėjų kvalifikacijos tobulinimas. Organizatoriai siekia nuosekliai stiprinti požiūrį į kultūrizmą kaip į sporto šaką, kurioje svarbūs ne tik fiziniai rezultatai, bet ir estetika, proporcijos, simetrija, elegancija, sceninė kultūra bei profesionalus sportininko pristatymas.
Tai – siekis grįžti prie klasikinio kultūrizmo suvokimo, kuriame sportininko pasirodymas scenoje turi būti įdomus ir patrauklus ne tik teisėjui, bet ir žiūrovui.
Rugsėjo 27-osios seminaras Klaipėdoje taps svarbiu žingsniu keliant trenerių ir teisėjų kvalifikaciją, tobulinant sportininkų vertinimo standartus bei stiprinant pozavimo kultūrą tarptautiniame kultūrizmo ir fitneso sporte.
Jau netrukus bus paskelbta išsamesnė informacija apie seminaro programą, lektorius ir dalyvavimo sąlygas.
Daugiau informacijos – www.wff.lt ir www.worldfitness.lt.
JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.
JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.
1976-ieji. Sovietų Lietuva.
Kultūrizmas uždraustas.
Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.
Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.
Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.
Viešas varžybas.
Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.
Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.
NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.
Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.
Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.
Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.
1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.
Sportininkai norėjo treniruotis.
Norėjo varžytis.
Norėjo parodyti, ką pasiekė.
O sistema sakė – negalima.
Atsakymas buvo paprastas:
„Varžybos vis tiek įvyks.“
Ir jos vyko.
Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.
Tačiau tuo istorija nesibaigė.
Ji tik prasidėjo.
1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ
Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.
1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.
Ne į sporto klubą.
Ne į laikraščio redakciją.
Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.
Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.
Tiesiai.
Be tarpininkų.
Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.
Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:
žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.
PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.
Laikas pakeitė pasaulį.
Sovietų Sąjungos nebeliko.
Geležinė uždanga sugriuvo.
Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.
O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.
Vatikaną.
2011-IEJI. VATIKANAS.
Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.
Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.
Apie draudimus.
Apie pirmąsias varžybas.
Apie peticiją Maskvai.
Apie Edmundo Daubaro veiklą.
Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.
Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.
Dar daugiau.
Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.
Nuo draudimo – iki palaiminimo.
Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?
60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.
Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.
Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.
Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.
Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.
Ne laisvoje valstybėje.
Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.
Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.
Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.
NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.
Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.
Už rekordus.
Už čempionų titulus.
Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.
Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.
1976–1977 – nelegalios varžybos.
1978 – peticija Maskvai.
2011 – Vatikanas.
Popiežiaus Benedikto XVI medalis.
Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.
Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.
Štai toks kelias.
Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:
KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.
Ir istorija tai išsaugojo.
60 METŲ PASAULIO SPORTO ISTORIJOS:
LIETUVA – SVARBI WFF-WBBF KELIO DALIS.
Nuo „Gintarinio prizo“ iki pasaulio čempionatų – dešimtmečiais Lietuvoje kūrėsi tarptautinio sporto istorija.
Šeši dešimtmečiai – tai ne vien laiko tarpas. Tai žmonės, kartos, tradicijos, varžybos, pergalės, susitikimai ir istorijos, kurios išlieka gerokai ilgiau nei vienas sporto renginys.
Artėjant 60 metų WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos sukakčiai, galima drąsiai teigti, kad reikšmingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per daugiau kaip pusę amžiaus mūsų šalyje surengta daugiau kaip 100 tarptautinių WFF-WBBF renginių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Šilutėje, Vilkaviškyje ir Nidoje vyko pasaulio bei Europos čempionatai, tarptautiniai „Gintarinio prizo“ ir „Universe“ turnyrai bei kitos aukšto lygio tarptautinės varžybos.
Į Lietuvą įvairiais dešimtmečiais atvykdavo sportininkai ir delegacijos iš Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos. Šiandien WFF-WBBF federacijai atstovauja 141 pasaulio valstybė, apimanti visus pasaulio žemynus.
Lietuva – tarptautinių susitikimų vieta
WFF-WBBF renginiai Lietuvoje tapo daugiau nei vien sporto varžybomis. Jie tapo vieta, kur susitikdavo skirtingų šalių sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai ir sporto visuomenės atstovai.
Per ilgus metus Lietuvoje viešėjo delegacijos iš daugelio Europos valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Portugalijos, Belgijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių.
Tačiau tarptautinė renginių geografija tuo neapsiribojo.
Į Lietuvą atvyko sportininkai iš Pietų Afrikos Respublikos, Alžyro, Nigerijos, Mozambiko, Egipto, Pietų Amerikos valstybių – Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Paragvajaus, Venesuelos, taip pat iš JAV, Kanados, Meksikos ir Australijos.
Ypatingai platus buvo Azijos šalių atstovavimas. Lietuvos varžybose dalyvavo Japonijos, Malaizijos, Tailando, Irano, Izraelio, Sirijos, Indijos, Pakistano, Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano ir kitų šalių sportininkai.
Tokie skaičiai ir tokia geografija šiandien leidžia pažvelgti į Lietuvos sporto istoriją kitu kampu. Maža šalis prie Baltijos jūros dešimtmečiais tapo tarptautinių sporto susitikimų vieta, į kurią keliaudavo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių.
Sportas, kuris jungė žmones
Didžiųjų tarptautinių renginių istorijoje svarbus buvo ne tik sportinis rezultatas. Ne mažiau svarbūs buvo žmonių susitikimai, tarptautiniai ryšiai ir bendros patirtys.
Daugelio užsienio delegacijų vadovai ne kartą buvo iškilmingai priimti Lietuvos Respublikos Seime. WFF-WBBF renginių dalyviai taip pat dalyvavo tarptautinėse spaudos konferencijose naujienų agentūroje ELTA.
Daug svarbių tarptautinių renginių buvo remiami ir finansuojami Lietuvos Respublikos institucijų. Tai buvo reikšmingas valstybės dėmesio tarptautiniam sportui ženklas ir galimybė Lietuvai dar plačiau pristatyti save pasaulio sporto bendruomenei.
Per dešimtmečius užmegzti tarptautiniai ryšiai nenutrūko. Priešingai – jie tapo pagrindu naujiems renginiams, naujoms sporto kartoms ir naujiems tarptautinio bendradarbiavimo projektams.
„Gintarinio prizo“ istorija
Ypatingą vietą šioje istorijoje užima „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai ne vien sporto varžybų pavadinimas. Per daugelį metų „Gintarinis prizas“ tapo tradicija ir Lietuvos sporto istorijos dalimi, žinoma daugelyje pasaulio šalių.
2027 metų gegužę Klaipėdoje bus iškilmingai minimos 60-osios „Gintarinio prizo“ turnyro metinės.
Tai bus simboliška proga prisiminti žmones, kurie kūrė šio turnyro istoriją, sportininkus, kurie ant scenos ir varžybų aikštelėse siekė pergalių, trenerius, teisėjus ir organizatorius, daugelį metų puoselėjusius šią tradiciją.
Šešiasdešimt metų – tai jau legenda, perduodama iš kartos į kartą.
Naujas istorijos puslapis – Nidoje
Tačiau istorija nėra vien prisiminimai. Ji tęsiasi šiandien.
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks 37-asis profesionalų ir mėgėjų pasaulio čempionatas.
Tai bus dar vienas svarbus tarptautinis renginys Lietuvos sporto istorijoje, į mūsų šalį vėl sukviesiantis sportininkus ir delegacijas iš įvairių pasaulio valstybių.
O 2027 metais Klaipėdoje vyksiantis jubiliejinis „Gintarinio prizo“ minėjimas taps dar viena proga pažvelgti į nueitą kelią ir kartu į ateitį.
Istorija, kuri tęsiasi
Per šešis dešimtmečius keitėsi valstybės, miestai, sportininkų kartos ir pats pasaulis. Tačiau išliko svarbiausia – noras varžytis, siekti aukščiausių rezultatų, susitikti ir bendrauti.
Šiandien, kai WFF-WBBF federacijos veikla apima 141 pasaulio valstybę, Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje yra akivaizdus.
Daugiau kaip 100 tarptautinių renginių Lietuvoje – tai daugiau nei statistika.
Tai tūkstančiai sportininkų, šimtai delegacijų, dešimtys valstybių, daugybė varžybų ir šeši dešimtmečiai sukauptos patirties.
Tai istorija, kuri buvo kuriama ne vien rezultatais ir medaliais. Ji buvo kuriama žmonėmis.
Ir ši istorija dar nesibaigia.
2026 metų pasaulio čempionatas Nidoje ir 2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio jubiliejus Klaipėdoje taps naujais šios ilgos istorijos puslapiais.
Po šešių dešimtmečių kelias tęsiasi.
Lietuva ir toliau lieka pasaulio sporto istorijos dalimi.
VIZITAS Į LENKIJOS MIESTUS –
TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO IR ISTORINIO ĮVERTINIMO DIENOS.
2018 metų gegužės pradžia. Lenkija. Krokuva, Bydgoščius ir Tarnovskis Gūras.
Šios dienos Pasaulinės WFF-WBBF federacijos istorijoje tapo reikšmingu tarptautinių susitikimų, naujų bendradarbiavimo planų ir išskirtinio įvertinimo laikotarpiu.
Gegužės mėnesio pradžioje Lenkijoje lankėsi Pasaulinės WFF-WBBF federacijos – World Fitness Federation (WFF) ir World Body Building Federation (WBBF) – prezidentas dr. Edmundas Daubaras. Vizito metu buvo siekiama derinti ateities tarptautinių renginių planus, plėtoti ryšius su Lenkijos miestų visuomeninėmis bei akademinėmis institucijomis ir aptarti naujas tarptautinio bendradarbiavimo kryptis.
SUSITIKIMAI LENKIJOS MIESTUOSE
Vizito metu dr. Edmundas Daubaras lankėsi Krokuvoje, Bydgoščiuje ir Tarnovskio Gūroje. Čia buvo organizuoti susitikimai su miestų vadovais, savivaldos atstovais ir akademinės bendruomenės nariais.
Ypatingas dėmesys buvo skirtas tarptautinių renginių organizavimo perspektyvoms bei galimybei ateityje dar glaudžiau bendradarbiauti sporto, visuomeninės veiklos ir tarptautinių projektų srityse.
Svarbią vietą vizito programoje užėmė susitikimas su Józefo Ratcingerio universiteto KPSW (Joseph Ratzinger University KPSW) rektore prof. Helena Czakowska, Ph.D. Akademinės bendruomenės atstovų susitikimas tapo dar viena galimybe aptarti tarptautinių ryšių plėtrą ir bendrus ateities projektus.
Tokie susitikimai buvo neatsiejama WFF-WBBF tarptautinės veiklos dalis – federacija daug metų siekia neapsiriboti vien sporto varžybomis, bet ir kurti platesnį tarptautinio bendradarbiavimo tinklą, jungiantį sporto, visuomenės, kultūros ir akademines institucijas.
IŠSKIRTINIS TARPTAUTINĖS VEIKLOS ĮVERTINIMAS
Lenkijoje vykusio vizito metu įvyko ir ypatinga ceremonija.
Už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą dr. Edmundas Daubaras buvo iškilmingai apdovanotas istoriniu Šv. Stanislovo ordinu.
Apdovanojimas įteiktas iškilmingoje ceremonijoje bažnyčioje. Šis momentas tapo viena svarbiausių vizito kulminacijų ir simboliniu tarptautinės veiklos pripažinimu.
Šv. Stanislovo vyskupo ir kankinio ordino istorija siekia XVIII amžių. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1765 metų gegužės 7 dieną ordiną įsteigė paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Ordino istorija glaudžiai susijusi su Žečpospolitos epocha, valstybės politine ir visuomenine tradicija bei iškilių asmenų pagerbimu. Todėl jo vardo ir tradicijos siejamas apdovanojimas turi ypatingą istorinį bei simbolinį svorį.
ISTORIJA, KURI TĘSIASI
Dr. Edmundo Daubaro vizitas Lenkijoje buvo ne tik eilinė tarptautinė kelionė. Tai buvo susitikimų, kuriuose buvo kalbama apie ateitį, ir istorinio pripažinimo momentų visuma.
Krokuva, Bydgoščius ir Tarnovskis Gūras tapo vietomis, kuriose buvo stiprinami tarptautiniai ryšiai ir kuriami nauji bendradarbiavimo planai. Susitikimai su miestų vadovais, akademinės bendruomenės atstovais bei kitais visuomenės veikėjais parodė, kad sportas gali būti svarbi tarptautinio dialogo ir žmonių bendrystės platforma.
WFF-WBBF federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteiktas istorinis apdovanojimas simboliškai vainikavo šį vizitą. Tai buvo įvertinimas už tarptautinę visuomeninę veiklą ir ilgalaikes pastangas plėtojant tarptautinius ryšius.
Šiandien, žvelgiant į tuometinius įvykius iš laiko perspektyvos, Lenkijos vizitas išlieka reikšmingu WFF-WBBF tarptautinės veiklos istorijos epizodu.
Sportas jungia valstybes. Tarptautinis bendradarbiavimas jungia žmones. O istorinis pripažinimas tampa ženklu, kad atliktas darbas nelieka nepastebėtas.
2018 metų gegužės dienos Lenkijoje būtent tokios ir buvo – susitikimų, tarptautinės draugystės, ateities planų ir istorinio įvertinimo dienos.
TARPTAUTINIS TEISĖJŲ IR TRENERIŲ SEMINARAS KLAIPĖDOJE.
KAI KULTŪRIZME LIKO TIK RAUMENYS: KUR DINGO POZAVIMO MENAS?
Kultūrizmas kadaise buvo ne tik raumenų demonstravimas. Tai buvo scena, muzika, judesys, artistiškumas ir gebėjimas savo kūną paversti tikru scenos pasirodymu. Šiandien iš viso to liko gerokai mažiau. Ar kultūrizmas tapo pernelyg primityvus?
Šis klausimas bus keliamas 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare, kurį organizuoja Pasaulinė WFF-WBBF federacija ir Tarptautinis sporto universitetas (ISU – International Sport University).
Seminare daugiausia dėmesio bus skiriama pozavimo menui, naujoms kategorijoms, jų vertinimui ir ateities varžybų organizavimo principams.
Anksčiau vien raumenų neužteko
Kultūrizmo istorijoje buvo laikotarpis, kai sportininkas turėjo būti ne tik fiziškai puikiai pasirengęs. Jis privalėjo mokėti savo kūną parodyti.
1987 metais, steigiant TSRS kultūrizmo federaciją, vykusiuose seminaruose buvo analizuojami įvairūs kultūrizmo rengimo ir teisėjavimo klausimai. Vieną tokių seminarų vedė tuometinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos vadovas Vitalijus Asovskis.
Kartu su Vilniaus kultūrizmo mokyklos steigėju Česlavu Tamulevičiumi jis, remdamasis praktine patirtimi ir darbu su sportininkais, buvo sukūręs įvairių kultūrizmo pozų klasifikaciją.
Tai nebuvo vien techninis darbas. Pozos buvo suvokiamos kaip kalba, kuria sportininkas scenoje pasakoja apie savo kūną.
Scenoje reikėjo ne tik būti stipriam, bet ir mokėti tai parodyti
Ypatingą vietą tuomet užėmė laisvoji programa.
Sportininkas turėjo ne tik atlikti privalomas pozas. Jis kūrė savo pasirodymą: rinkosi muziką, dėliojo pozas, perėjimus, judesius ir visą sceninę kompoziciją.
Buvo vertinamas bendras programos įspūdis, artistiškumas, sceninis meistriškumas, muzikalumas, pozavimo technika ir gebėjimas sklandžiai pereiti iš vienos pozos į kitą.
Tai iš esmės keitė patį sportininką.
Vien tik treniruotės su štanga nepadėjo tapti scenos virtuozu. Reikėjo mokytis valdyti kūną, suprasti muziką, sceną, publiką ir teisėjų žvilgsnį.
Štangą kilnoti gali daugelis. Sužavėti sceną – gerokai sunkiau.
Todėl pasitaikydavo, kad fiziškai nepriekaištingai pasirengęs sportininkas pralaimėdavo varžovui, kuris savo kūną scenoje sugebėdavo parodyti geriau.
Būtent toks teisėjavimo principas vertė kultūristus dirbti daugiau ir plačiau. Ne tik auginti raumenis, bet ir tobulinti pozavimo techniką.
Vilniaus mokykla kūrė ne tik kūnus, bet ir scenos meną
Vilniaus kultūrizmo mokyklos specialistai daug dėmesio skyrė kitų sporto šakų patirčiai. Buvo analizuojamos meninės gimnastikos ir dailiojo čiuožimo programos, jų struktūra, artistiškumas, muzikalumas ir vertinimo principai.
Ši patirtis buvo pritaikyta kultūrizme.
Tuo metu Lietuvoje išaugo visa sportininkų karta, kuriai scena buvo ne mažiau svarbi nei treniruočių salė.
Prisiminkime Praną Murauską, Jevgenijų Goreliką, Jevgenijų Žurcevą, Rišardą Krinickį, Vytautą Pleckevičių, Saulių Misevičių, Vladą Kapcevičių, Viačeslavą Chleborodovą ir kitus to laikotarpio sportininkus.
Jų pasirodymai buvo ne vien pozų demonstravimas. Tai buvo spektaklis.
Kas atsitiko šiandien?
Šiandien laisvosios programos daugelyje kultūrizmo varžybų nebevertinamos.
Ir čia slypi viena esminių problemų.
Jeigu už pozavimo meistriškumą sportininkas negauna jokio papildomo įvertinimo, kodėl jis turėtų tam skirti šimtus valandų?
Pozavimo tobulinimas reikalauja darbo. Reikia trenerio, choreografinio supratimo, sceninės praktikos, muzikos pajautimo ir daugybės repeticijų.
Todėl sportininkui kur kas paprasčiau koncentruotis į tai, kas tiesiogiai lemia rezultatą.
Rezultatas – vis daugiau panašumo.
Tie patys judesiai. Tos pačios pozos. Tie patys sceniniai sprendimai.
Sportininkas užlipa ant scenos, parodo kūną ir nulipa.
Tačiau kur dingo asmenybė? Kur dingo individualus pasirodymas? Kur dingo tas momentas, kai publika laukdavo ne tik to, kokį kūną sportininkas atsivežė, bet ir kaip jis jį parodys?
Kultūrizmas rizikuoja prarasti savo sceninį veidą
Kultūrizmas visada buvo ypatingas tuo, kad jame susitiko sportas ir scena.
Raumenys buvo tik viena šios lygties dalis.
Kita dalis – gebėjimas juos parodyti.
Kai iš varžybų pašalinamas sceninis elementas, sportas tampa vienodesnis. O kuo daugiau vienodumo, tuo mažiau priežasčių žiūrovui laukti kito sportininko pasirodymo.
Galbūt todėl šiandien verta atsigręžti į tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama.
2027-ieji gali tapti pokyčių metais
WFF-WBBF federacija skelbia, kad nuo 2027 metų planuojama profesionalių kultūristų varžybose vėl pradėti vertinti laisvąsias programas.
Tai reikštų bandymą sugrąžinti į kultūrizmo sceną elementą, kuris anksčiau skatino sportininkus būti ne tik fiziškai stiprius, bet ir scenos atlikėjus.
Ar tai pakeis kultūrizmą?
Atsakymas priklausys nuo to, kaip bus suformuluoti vertinimo kriterijai ir kaip šią idėją priims sportininkai, treneriai bei teisėjai.
Tačiau vienas dalykas akivaizdus: kultūrizmo scena negali būti vien raumenų paroda.
Sportininkas ant podiumo turi ne tik stovėti.
Jis turi pasirodyti.
Būtent apie tai bus kalbama 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare.
Galbūt laikas vėl prisiminti, kad kultūrizmas prasideda ne tada, kai sportininkas užlipa ant scenos.
Jis prasideda tada, kai sportininkas išmoksta scenoje papasakoti savo kūno istoriją.
Daugiau informacijos apie seminarą – www.worldfitness.lt.
Kai „Gintarinis prizas“ turėjo slėptis:
Klaipėdos kultūrizmo proveržio istorija.
Kultūrizmas buvo uždraustas. Klubų oficialiai nebuvo. Varžybos galėjo baigtis nemalonumais. Tačiau Klaipėdoje sportininkai nesustojo. Jie treniravosi bombų slėptuvėje, varžėsi kalėjimo rūsyje, rinkosi mokyklų salėse ir galiausiai išėjo į viešumą. Taip vienas atkakliausių Lietuvos kultūrizmo judėjimų išsaugojo ir pratęsė „Gintarinio prizo“ tradiciją.
Šiandien, artėjant vienų seniausių tradicinių kultūrizmo varžybų pasaulyje – „Gintarinio prizo“ – 60-mečiui, sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis šis turnyras išliko. Šiandien „Gintarinis prizas“ siejamas su scena, sportininkais, teisėjais, žiūrovais ir tarptautiniu kultūrizmu. Tačiau buvo laikas, kai vien noras treniruotis jau reiškė tam tikrą iššūkį sistemai. Kultūrizmas socialistinėse šalyse buvo uždraustas. Oficialiai jis turėjo išnykti. Klaipėdoje jis neišnyko. Jis nusileido į požemį.
Pradžia – dar prieš draudimą
Kultūrizmo pradžią Klaipėdoje padėjo Antanas Jonuškutis. Politechnikumo patalpose jis įsteigė sporto klubą ir tapo pirmųjų keturių „Gintarinio prizo“ turnyrų – 1967, 1968, 1969 ir 1970 metais – organizatoriumi. Tai buvo laikai, kai kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į Lietuvos sporto gyvenimą. Atsirado pirmieji klubai, pirmieji sportininkai ir pirmosios varžybos. Tačiau kartu augo ir konkurencija.
1970 metais Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos ir visiškai nusišalino nuo kultūrizmo. Klaipėdoje kurį laiką neliko vieno aiškaus centro. Sportininkai treniravosi kas kur ir kaip kas išmanė. Tačiau tai buvo tik tyla prieš audrą.
Bombų slėptuvė tampa kultūrizmo klubu
1971-ieji Klaipėdos kultūrizmo istorijoje tapo lūžio metais.
Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausiusioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Taip atsirado klubas „Gintaras“. Pati vieta šiandien skamba beveik neįtikėtinai. Bombų slėptuvė – vieta, skirta žmonėms slėptis nuo karo pavojų – tapo vieta, kurioje jaunimas kūrė savo sportinę ateitį. „Gintaras“ greitai tapo pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Tai jau buvo ne pavieniai sportininkai. Tai buvo bendruomenė. Ir ši bendruomenė netrukus turėjo susidurti su draudimu.
Kai sportas tapo pogrindinis
Kultūrizmo draudimas pakeitė viską.
Oficialių klubų veikla tapo neįmanoma, o varžybos – nelegalios. Sportininkams teko rinktis: atsisakyti mėgstamo sporto arba tęsti treniruotes nepaisant aplinkybių. Klaipėdiečiai pasirinko antrąjį kelią. Treniruotės nesustojo. Jos persikėlė į vietas, apie kurias nereikėjo garsiai pasakoti.
1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas. Kalėjimo rūsys tapo varžybų sale. Tą dieną sportininkai į sceną lipo žinodami, kad jų užsiėmimas oficialiai draudžiamas. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas. Šie rezultatai svarbūs ne tik todėl, kad kažkas laimėjo. Svarbiausia buvo tai, kad varžybos apskritai įvyko.
46 sportininkai prieš draudimą
Tais pačiais 1973 metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Į jas susirinko 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Draudimas galėjo uždaryti klubus, tačiau negalėjo taip lengvai sunaikinti žmonių tarpusavio ryšių. Sportininkai ieškojo vieni kitų. Susitikdavo. Treniravosi. Varžėsi. Taip buvo išsaugota ne tik sportinė forma, bet ir Lietuvos kultūrizmo bendruomenė.
„Gintarinis prizas“ grįžta į Klaipėdą
1974 metais „Gintaro“ klube, toje pačioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje, buvo surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras. Jame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybos buvo visavertės. Sportininkai atliko jėgos pratimus, demonstravo privalomąsias pozas ir rengė laisvąją programą. Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiaisiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius. Tačiau už protokolų eilučių slypėjo kur kas daugiau. Kiekviena tokia pergalė buvo įrodymas, kad draudimas sporto nesunaikino.
Mokyklos salė
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras persikėlė į vieną iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Į varžybas atvyko sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis. Geografija plėtėsi. Klaipėda nebebuvo vienintelis taškas. Kultūrizmo judėjimas jungė skirtingus miestus ir skirtingas sportininkų kartas.
Rizikingas žingsnis Telšiuose
1976 metais Edmundas Daubaras žengė dar vieną žingsnį.
„Gintarinio prizo“ turnyrą kartu su „Žemaitijos taure“ jis organizavo Telšiuose. Jėgos rungtis vyko vienoje miesto mokyklų, o kūno demonstravimo dalis – Telšių miesto kultūros rūmuose. Čia istorija tampa ypač įdomi. Kultūrizmas vis dar buvo uždraustas. Tačiau sportininkai turėjo pasirodyti viešai. Edmundas Daubaras rizikavo. Jam pavyko įtikinti kultūros rūmų administraciją, kad renginys nėra nusižengimas. Negana to, kultūros rūmai renginį išreklamavo miesto gyventojams. Ir tada nutiko tai, ko galbūt buvo galima tikėtis mažiausiai. Į salę susirinko žmonės. Salė buvo pilna. Kultūrizmas, kurį buvo bandoma nustumti į pogrindį, vienam vakarui tapo viešu reginiu. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Jaunių pogrupių kategorijose nugalėjo Rimas Apulskis, Stasys Stanius ir Rimas Česaitis. Jaunimo kategorijose – Antanas Bašermanas, Aimontas Dolgichas ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Valentinas Vandys ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais tapo Rimas Apulskis, Evaldas Šorius ir Rišardas Krinickis. Varžybos praėjo sklandžiai. Neįvyko nieko, ko buvo galima baimintis. Ir tai pakeitė Edmundo Daubaro požiūrį į tai, kas įmanoma.
1977-ieji: durys atsiveria
Po Telšių Edmundas Daubaras įsidrąsino dar labiau.
Tarpininkaujant jo tėvui Vytautui Daubarui, 1977 metais „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose. Šį kartą buvo pasirinkta tik kūno demonstravimo dalis. Jėgos pratimų nebuvo. Tačiau svarbiausia buvo ne programa. Svarbiausia buvo vieta. Kultūros rūmai. Vieša salė. Žiūrovai. Ir sportininkai, kurie prieš kelerius metus varžėsi kalėjimo rūsyje. Dabar jie stovėjo priešais pilną salę. Oficialios reklamos nebuvo. Žiūrovus į renginį „gyvai“, vieni per kitus, subūrė patys Klaipėdos sportininkai. Salė buvo pilna aistruolių. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kelias nuo bombų slėptuvės iki kultūros rūmų buvo nueitas.
Nuo požemio – į istoriją
Žvelgiant šiandien, šis kelias atrodo beveik simbolinis.
1971 metais kultūrizmas Klaipėdoje rado prieglobstį bombų slėptuvėje.
1973-iaisiais sportininkai varžėsi senojo kalėjimo rūsyje.
1974 metais „Gintarinis prizas“ vėl skambėjo pogrindyje.
1975 metais varžybos jau vyko mokykloje.
1976 metais kultūristai išėjo į Telšių kultūros rūmų sceną.
O 1977 metais „Gintarinis prizas“ pasirodė Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose, priešais pilną žiūrovų salę.
Tai buvo ne vien sporto renginių geografijos kaita. Tai buvo kelias iš pogrindžio į viešumą. Ir šiame kelyje buvo išsaugota svarbiausia – tradicija.
Kultūrizmo draudimo metais Klaipėdoje nebuvo lengva treniruotis. Nebuvo lengva organizuoti varžybas. Nebuvo lengva net susitikti su bendraminčiais. Tačiau buvo žmonių, kurie nenuleido rankų.
Vytautas Daubaras suteikė erdvę treniruotėms. Edmundas Daubaras ėmėsi organizacinės rizikos. Sportininkai lankė treniruotes, ruošėsi varžyboms ir nepaisė to, kad jų sportas buvo už oficialios sistemos ribų. Todėl „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien nugalėtojų, rekordų ar datų seka. Tai istorija apie atkaklumą. Apie žmones, kurie neleido nutrūkti tradicijai. Apie sportą, kuris, nors ir buvo uždraustas, išliko gyvas.
Ir galbūt būtent todėl šiandien „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbu prisiminti ne tik tuos, kurie stovėjo ant scenos ir buvo paskelbti nugalėtojais, bet ir tuos, kurie tuo metu rizikavo vien tam, kad ši scena apskritai egzistuotų.
„Gintarinis prizas“ nebuvo sustojęs. Jis tiesiog kurį laiką vyko ten, kur jo neturėjo būti.
