PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.
1970 – 1980. GERIAUSI IR GARSIAUSI T.S.R.S. KULTŪRISTAI.
ĮŽANGA.
Rengdami „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“ („World Bodybuilding Encyclopedia“, «Энциклопедия всемирного культуризма») analizuojame daug istorinių įvykių ir faktų. Pastaruoju metu atsiranda visokių „rašytojų“, „metraštininkų“ ir „akademikų“, kurie klaidina visuomenę. Be abejo, toli gražu ne kiekvienam Dievo duota apimti gausius įvykius ir faktus ir į juos pažvelgti iš paukščio skrydžio, kad tinkamai suvokti kas buvo ir kas yra kas mūsų sporte, tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje... Minėti „metraštininkai“ neapibendrina ir neanalizuoja istorinės medžiagos, nesudeda akcentų. Jie tik pateikia gausią, tame tarpe ir nereikšmingą, visus klaidinančią savo „kūrybinės fantazijos“ „mišrainę“. Šioje istorinėje “mišrainėje“ vidutiniokai prilyginami ypač sporto istorijai nusipelniusiems atletams ir organizatoriams. Taip dar labiau iškraipomi akivaizdūs faktai, jau nekalbant apie tai, kad mūsų sporto istorijoje buvo ir yra nemažai „daržų kenkėjų“, tame tarpe ir tarp „rašytojų“ bei „metraštininkų“.... Gaunasi kažkoks istorinis sporto balaganas, į kurį orientuojasi mažai ką suvokiantys atletai.
Dabar galime vienareikšmiai išskirti penkis garsiausius 1970 – 1980 metų T.S.R.S. kultūristus. Tai „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas LEONAS PIVORIŪNAS (jo treneris ČESLAVAS TAMULEVIČIUS, 1946 – 2021 m.), leningradietis VLADIMIRAS DUBININAS (Владимир Дубинин, R.T.F.S.R., treniravosi savarankiškai), „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas PRANAS MURAUSKAS (jo treneris ČESLAVAS TAMULEVIČIUS), estai OLEVAS ANUSAS (Olev Annus, jo treneris INARAS MARDO, 1945 - 2002 m.) ir INDREKAS OTSUSAS (Indrek Otsus, jo treneris INARAS MARDO).
GERIAUSI KULTŪRISTAI.
„Vilniaus kultūrizmo mokykla“ („Vilnius Bodybuilding School“) - vienintelė pasaulyje du dešimtmečius įtakojusi kultūrizmo vystymosi kelią T.S.R.S.. Mokyklos steigėjas ČESLAVAS TAMULEVIČIUS ir vėliau prie jo veiklos prisijungęs talentingas treneris poetas, rašytojas, dramaturgas VITALIJUS ASOVSKIS (Виталий Асовский, 1952 – 2026 m.) per savo auklėtinius kultūristus darė tikrus stebuklus. Jų darbais žavėjosi visi T.S.R.S. kiti kultūristai, juos sekė ir kopijavo. Tokių įtakingų ir talentingų trenerių iki šiol pasaulyje neatsirado... Apie praėjusio amžiaus devyniasdešimtuosius metus VITALIJUS ASOVSKIS sudėjo „ant popieriaus“ mokyklos teorinius ir praktinius darbus, tikslus į ateitį, kuriems iki šiol nepavyko niekam įgyvendinti. Prieš keletą metų VITALIJUS ASOVSKIS pasiūlė Dr. EDMUNDUI DAUBARUI (DSc. Edmundas Daubaras) vilniečių idėjas įgyvendinti per Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veiklą, tačiau spartus tarptautinio kultūrizmo nuosmukis neleido šių planų įgyvendinti. Mūsų nuomone, padėti gali tik tiesioginis Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos bendradarbiavimas su tarptautiniu Olimpiniu Komitetu (I.O.C., International Olympic Committee), ko federacija nuosekliai siekia.
MURAUSKAS PRANAS
Vienas Lietuvos kultūrizmo pradininkų „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas PRANAS MURAUSKAS varžybose dalyvavo nuo 1969 iki 1974 metų. Iki kultūrizmo sporto draudimo 1970 metais jis tapo Lietuvos nacionaliniu čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune nugalėjo savo ūgio kategorijoje. PRANO MURAUSKO geriausias rezultatas buvo pergalė 1974 metų tarptautiniame „Georgo Tenno Memoriale“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно»). Tuomet, pasiekęs atitinkančią tarptautinius kultūrizmo standartus puikią sportinę formą, jis ne tik nugalėjo savo ūgio kategorijoje, bet, įveikęs sunkiasvorius VLADIMIRĄ DUBININĄ (R.T.F.S.R., Владимир Дубинин) bei OLEVĄ ANUSĄ (Estijos TSR, Olev Annus), iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Ši pergalė iki šių dienų yra ryškus istorinis aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo pasiekimas. Tuomet pasaulio spauda daug rašė apie PRANĄ MURAUSKĄ, jo nuotraukos buvo įvairiausiuose kultūrizmo žurnaluose.
DUBININAS VLADIMIRAS
Rusijos kultūristas VLADIMIRAS DUBININAS (Владимир Дубинин, 1948 m. g.) nuo 1968 iki 1974 metų dalyvavo vienuolikoje varžybų. Sportinė varžybų karjera prasidėjo 1968 metais atvirame Estijos TSR čempionate, kur jis užėmė antrą vietą. Ryškiausiais pasiekimais buvo: pergalė 1970 ir 1971 metų tarptautiniuose turnyruose Kaune (Lietuvos TSR); 1971 ir 1972 T.S.R.S. čempionatuose Rusijos Sverdlovske («Чемпионат С.С.С.Р. по культуризму»); 1972 metų „Georgo Tenno memoriale“ («Мемориал Георга Тенно», 1971 – 2024 m.) Estijos TSR. Karjera baigėsi, kai 1974 metais „Georgo Tenno memoriale“ VLADIMIRAS DUBININAS kategorijoje pralaimėjo estui OLEVUI ANUSUI (Olev Annus). Nuo 1991 iki 2019 metų jis vadovavo nacionaliniam Rusijos Federacijos I.F.B.B. padaliniui.
LEONAS PIVORIŪNAS
Unikalios visame pasaulyje „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ («Вильнюсская школа культуризма», „Vilnius Bodybuilding School“) atstovas buvo skulptorius LEONAS PIVORIŪNAS (Ляонас Пиворюнас). Jis 1966 ir 1967 metais iškovojo tris pirmas vietas Lietuvoje vykusiose vietinio lygio varžybose. Ryškiausia LEONO PIVORIŪNO pergale 1968 metais buvo absoliutaus istoriškai pirmojo tarptautinio „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2026 m.) turnyro nugalėtojo titulas. Tais pačiais metais LEONAS PIVORIŪNAS nugalėjo Kaune vykusiame tarptautiniame turnyre. 1969 metais antrame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jis po klaipėdiečio ANTANO MINEIKIO savo ūgio kategorijoje užėmė antrą vietą. 1969 metais Lenkijos Liaudies Respublikos sostinėje Varšuvoje bei Rusijos TSR Tiumenės mieste vykusiuose tarptautiniuose turnyruose savo kategorijoje buvo antras. 2020 metais LEONAS PIVORIŪNAS Lietuvos Respublikos Seime buvo iškilmingai apdovanotas Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos (World Fitness Federation, World Body Building Federation) Garbės Sidabro Medaliu („International Honour Silver Medal“, «Международная Серебряная Медаль Почёта»).
INDREKAS OTSUSAS
Indrekas Otsusas – vienas žymiausių Estijos TSR kultūristų, daugkartinis nacionalinis čempionas. 1974–1982 metais jis dalyvavo dvidešimt trejose varžybose ir pasiekė reikšmingų pergalių tarptautinėje arenoje.
Didelę įtaką sportininko karjerai turėjo jo treneris Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945–2002), dažnai vadinamas „Estijos kultūrizmo siela“. Būtent jo dėka Indrekas Otsusas pasiekė aukščiausių sportinių rezultatų.
Ypač sėkmingai atletas pasirodė tarptautiniame turnyre “Georgo tenno memorialas” (Georg Tenno Memorial), vykusiame Taline. 1976, 1977, 1979 ir 1985 metais jis tapo šio turnyro nugalėtoju, o 1985 metais pelnė ir absoliutaus čempiono titulą.
1981 metais Indrekas Otsusas laimėjo savo kategoriją istoriniame tarptautiniame “ Gintarinio prizo” turnyre (Amber Prix International) Klaipėdoje. Tais pačiais metais jis triumfavo ir Kaune vykusiame tarptautiniame turnyre „Komjaunimo taurė“.
Dar vienas ryškus sportininko pasiekimas – pergalės tarptautiniame turnyre „Trener“, vykusiame Čekoslovakijoje. 1980, 1981 ir 1982 metais jis tapo savo kategorijos nugalėtoju, o 1981 ir 1982 metais buvo pripažintas absoliučiu turnyro nugalėtoju.
1979 metais Indrekas Otsusas taip pat iškovojo pergalę tarptautiniame turnyre „Spartacus Cup“, surengtame Vengrijos Liaudies Respublikoje.
Pasibaigus aktyviai sportinei karjerai, Indrekas Otsusas prisidėjo ir prie kultūrizmo renginių organizavimo. 1987 metų “Georgo tenno memorial” jis organizavo kartu su dabartiniu World Fitness Federation / World Body Building Federation prezidentu Dr. Edmundu Daubaru, kuris tuo metu laikinai gyveno Estijoje.
Straipsnis bus tęsiamas ir apie kiekvieną pakalbėsime atskirai. Sekite tarptautinį interneto puslapį www.wff.lt
KULTŪRIZMO CIRKAS KELIAUJA PER PASAULĮ.
„Peliukų federacijos“ kultūrizme: paaiškinimai sportininkams.
Jau daugiau nei prieš tris dešimtmečius bendruose susirinkimuose sportininkams aiškindavome esmines juridines mūsų sporto tiesas. Tai – kiekvieno sportininko abėcėlė. Šiandien matome, kad tema išlieka aktuali, nors daugeliui ji nepatogi.
Dalis sportininkų dalyvauja gausybėje menkai reikšmingų varžybų, investuoja laiką, jėgas ir lėšas, džiaugiasi titulais, tačiau galutinis rezultatas sporto istorijos ir oficialaus pripažinimo požiūriu dažnai lieka abejotinas. Kodėl taip yra – kiekvienas gali atsakyti pats.
PIRMAS ŽINGSNIS – TARPTAUTINĖ FEDERACIJA.
Šiandien pasaulyje egzistuoja daugiau nei keturiasdešimt įvairių „tarptautinių“ kultūrizmo organizacijų. Tačiau daugelio jų juridinis ir sportinis statusas kelia rimtų klausimų. Nė viena jų nėra pripažinta visos pasaulinės sporto sistemos mastu.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo daugelis tikėjo, kad integracija į Vakarų sporto pasaulį atvers naujas galimybes. Tačiau tiesioginis bendradarbiavimas su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis parodė, kad nemaža jų dalis yra daugiau deklaratyvios nei realiai reikšmingos sporto struktūros.
I.F.B.B. (International Federation of BodyBuilders).
1947–1969 metais oficialiam kultūrizmui pasaulyje vadovavo Tarptautinio olimpinio komiteto narė F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste), kurios veiklą aktyviai rėmė amerikietis Bobas Hofmanas.
1970 metais F.I.H.C. generalinis sekretorius britas Oskaras Steitas Belgrade inicijavo tarptautinės I.F.B.B. federacijos įkūrimą. Iki tol I.F.B.B. veikė kaip privati firma, neturėjusi oficialaus sportinio statuso.
1971 metais I.F.B.B. tapo G.A.I.S.F. nare ir perėmė oficialaus kultūrizmo koordinavimą pasaulyje. Tačiau 1998 metais Tarptautinis olimpinis komitetas nutraukė bendradarbiavimą su I.F.B.B., o kultūrizmas taip ir netapo olimpine sporto šaka.
Nuo to laiko kultūrizmo vieta oficialiame sporte iš esmės susilpnėjo. Šiandien tik kai kurios valstybės, daugiausia buvusio socialistinio bloko šalys bei dalis Azijos valstybių, dar skiria šiai veiklai valstybinį finansavimą.
N.A.B.B.A. (National Amateur Body Building Association).
Su tarptautine N.A.B.B.A. organizacija Lietuva bendradarbiavo 1991–2005 metais. Ilgainiui paaiškėjo, kad tai daugiau klubinio pobūdžio organizacija, turėjusi vidinių problemų ir silpną tarptautinę struktūrą.
Po ilgamečio lyderio Oskaro Haidenstamo mirties organizacija neturėjo ryškių tarptautinių vadovų, o jos įtaka pasauliniame sporte palaipsniui mažėjo.
W.F.F. (World Fitness Federation).
1995 metais, siekiant atsiriboti nuo kraštutinio profesionalaus kultūrizmo krypties, buvo įkurta W.F.F. federacija. Tarp jos steigėjų buvo dr. Edmundas Daubaras, Klausas Hofmanas, Anargirosas Tsopouridis ir Peteris Papula.
Lietuvoje W.F.F. veikla sparčiai plėtėsi. 1996–1998 metais Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo organizuoti Europos čempionatai, remiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
1998 metais dr. Edmundas Daubaras oficialiai įregistravo pasaulinę W.F.F. federaciją ir Palangoje surengė pasaulio čempionatą. Vėlesni renginiai Vilniuje ir Klaipėdoje sulaukė didelio tarptautinio dėmesio bei valstybės paramos.
2005 metų pasaulio čempionate Vilniuje dalyvavo 742 atletai iš 42 šalių. Kai kurie renginiai buvo transliuojami per „Eurosport“.
Gremo Lansfildo W.F.F..
Vėliau sporto erdvėje atsirado dar viena W.F.F. organizacija, siejama su australu Gremu Lansfildu. Kilo ginčų dėl federacijos pavadinimo, istorijos ir teisės naudoti ankstesnių renginių paveldą.
Šis konfliktas atspindi bendrą kultūrizmo problemą – daugybę tarpusavyje konkuruojančių organizacijų, kurių juridinis statusas ir tarptautinis pripažinimas dažnai nėra aiškūs.
N.A.C. (National Athletic Committee).
N.A.C. atsirado po skilimo Vokietijos W.F.F. struktūroje. Organizacija daugiausia veikė Europoje ir neturėjo reikšmingesnio pasaulinio pripažinimo.
Per daugiau nei du dešimtmečius N.A.C. taip ir netapo svarbia tarptautine sporto jėga.
N.P.C. (National Physique Committee).
1983 metais JAV buvo įkurta N.P.C. organizacija, glaudžiai susijusi su I.F.B.B. veikla Amerikoje. Ilgą laiką ji kontroliavo mėgėjišką kultūrizmą JAV teritorijoje.
Po brolių Veiderių eros pabaigos N.P.C. atsiskyrė nuo I.F.B.B. ir pradėjo savarankišką veiklą tarptautinėje rinkoje. Šiandien tarp abiejų organizacijų išlieka konkurencija dėl įtakos ir finansinių interesų.
W.A.B.B.A. (World Amateur Body Building Association).
W.A.B.B.A. atsirado po konflikto tarp Serge Nubret ir I.F.B.B. vadovybės. Organizacija niekada netapo pilnai struktūruota tarptautine federacija, o jos veikla dažnai buvo grindžiama asmeninėmis iniciatyvomis.
Lietuvoje W.A.B.B.A. veikla buvo epizodinė ir ryškesnio pėdsako sporto istorijoje nepaliko.
KITOS FEDERACIJOS IR ŠIANDIENOS REALYBĖ.
Per pastaruosius dešimtmečius kultūrizme atsirado daugybė naujų organizacijų ir kategorijų. Dalis jų orientuojasi ne į sportinį meistriškumą, o į komerciją, pramogą ar siaurą auditoriją.
Kultūrizmas šiandien susiskaldęs kaip niekada anksčiau. Daugelis federacijų tarpusavyje konkuruoja, tačiau neturi nei plataus tarptautinio pripažinimo, nei ilgalaikės sportinės strategijos.
Kartu keičiasi ir pačios disciplinos samprata – atsiranda naujos kategorijos, orientuotos į estetiką, įvaizdį ar komercinį patrauklumą. Vieni tai vertina kaip sporto evoliuciją, kiti – kaip nutolimą nuo klasikinio kultūrizmo principų.
APIBENDRINIMAS.
Kultūrizmo istorija rodo, kad federacijų gausa savaime nereiškia sporto stiprybės. Sportininkams svarbu suprasti ne tik varžybų pavadinimus ar titulus, bet ir organizacijų juridinį statusą, tarptautinį pripažinimą bei realią vietą sporto sistemoje.
Tik suvokiant šiuos skirtumus galima objektyviai vertinti savo pasiekimus ir sportinę ateitį
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
1986 m. TSRS kultūrizmo federacijos steigimą inicijavo dr. Edmundas Daubaras
Faktai, apie kuriuos mažai kas žino.
Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikotarpiu kultūrizmo persekiojimas Sovietų Sąjungoje tapo daugiau formalus nei realus. Po 1986 metais vykusio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro dr. Edmundas Daubaras į savo apartamentus pasikvietė tuo metu didžiausią įtaką TSRS kultūrizmui dariusius asmenis. Tarp jų buvo RTFSR atstovai Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas bei Ukrainos TSR atstovas Arkadijus Kašanskis.
Vladimiras Dubininas į „Gintarinio prizo“ turnyrą buvo pakviestas dr. Edmundo Daubaro, kai po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose jis trylikai metų buvo pasitraukęs iš sportinės veiklos ir beveik nebendravo su kultūrizmo bendruomene.
Svarbiausia susitikimo tema buvo viena – būtinybė steigti oficialią TSRS kultūrizmo federaciją. Dr. Edmundas Daubaras RTFSR atstovams išdėstė tuometinę situaciją ir pasiūlė pradėti federacijos steigimo procesą. Pasirengimo darbus per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo atlikti RTFSR atstovai.
Kodėl susitikime nedalyvavo Romanas Kalinauskas?
Priežasčių jo nekviesti buvo ne viena. Anksčiau Romanas Kalinauskas nepalaikė dr. Edmundo Daubaro kovos prieš kultūrizmo draudimą. Pasak liudininkų, jis yra sakęs, kad „savo komunistų partijos bilietu nerizikuos“. Be to, įvairiais būdais stabdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvas. Tačiau kai Dr. Edmundo Daubaro kultūrizmo gynimo peticijos dėka situacija pasikeitė ir pergalė buvo pasiekta, Romanas Kalinauskas netikėtai stojo greta tų, kurie aktyviai kovojo už šios sporto šakos pripažinimą.
Nuo 1975 metų, vykstant universitetų studentų mainams, dr. Edmundas Daubaras keletą kartų lankėsi Čekoslovakijoje. Ten jis susitiko su Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtech Fiala ir jo pavaduotoju profesoriumi Františeku Bulva.
Palaikant Čekoslovakijos TSR sporto minsterijai, buvo sutarta „Gintarinio prizo“ turnyro rėmuose pakviesti geriausius Čekoslovakijos kultūristus į Lietuvą, o vėliau stipriausius TSRS sportininkus išsiųsti į varžybas Čekoslovakijoje. Pirmosios bendros varžybos turėjo įvykti 1979 metais.
Tačiau, matydamas, kad dr. Edmundo Daubaro planai artėja prie įgyvendinimo, Romanas Kalinauskas skundais įvairioms institucijoms sužlugdė kelerius metus ruoštą projektą. Kaip teigiama, pagrindinė to priežastis buvo asmeninės ambicijos ir pavydas, nes jis pats nebuvo prisidėjęs prie šio, tuo metu išskirtiniu laikyto, tarptautinio kultūrizmo projekto. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai žmonės, stokojantys ryžto ar gebėjimo veikti, trukdo tiems, kurie imasi iniciatyvos ir siekia pokyčių.
Susipažinkite su platesne informacija ir dokumentais tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
WORLD FITNESS FEDERATION
(W.F.F. - International)
(W.F.F. – W.B.B.F. Since 1968, 141 Country Members, 60 Annual International Events World Wide)
HISTORIC "AMBER PRIX INTERNATIONAL"
OVER ALL WINNERS
(1967 - 2026)
MEN
Date, Name, Country
2026 GRAZVYDAS NARUSEVICIUS, Lithuania
2025 SZYMON LUBECKI , Poland
2024 RAHUL JOSHI, India
2023 ALEKSEJ LAPSHIN, Estonia
2022 VASILIJ BESPALENKO, Ukraine
2021 ARTUR KAMIENIAK, Poland
2020 MAROS KANASZ, Slovakia
2019 GOLAP RABHA, India
2018 ALEKSANDR SACHAROV, Uzbekistan
2017 MAROS KANASZ, Slovakia
2016 JORG FUCHS, Germany
2015 AHMADI ARASH, Iran
2014 ANDREJ RUMIANCEV, Estonia
2013 ANDRZEJ BRZEZINSKI, Poland
2012 PIR SARANDIB MEHDI, Iran
2011 NAFTEJ SINGH, India
2010 DHARMENDER SINGH, India
2009 ALEKSANDR SCIOGOLEV, Russia
2008 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
2007 ALEKSANDR SEVCOV, Estonia
2006 ALEXANDR LIUBOMIROV, Latvia
2005 IVAN SERGEJEV, Russia
2004 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2003 AIVARS VISOCKIS, Latvia
2002 RADIK MANAFOV, Lithuania
2001 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2000 RADIK MANAFOV, Lithuania
1999 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
1998 RICARDAS GURSKAS, Lithuania
1997 ROLANDAS POCIUS, Lithuania
1996 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1995 SERGEJ OGORODNIKOV, Russia
1994 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1991 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1990 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1989 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1988 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1987 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1986 ROLANDAS BUCINSKAS, Lithuania
1985 ALGIRDAS IVANAUSKAS, Lithuania
1984 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1983 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1982 JEVGENIJ GORELIK, Lithuania
1981 SAULIUS MISEVICIUS, Lithuania
1980 VLADAS KAPCEVICIUS, Lithuania
1979 OLEV ANNUS, Estonia
1978 OLEV ANNUS, Estonia
1977 STASYS CUKANOVAS, Lithuania
1976 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1975 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1974 VYTAUTAS ZENKEVICIUS, Lithuania
1970 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1969 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1968 LEONAS PIVORIUNAS, Lithuania
1967 KLEMENSAS ALSAUSKAS, Lithuania
WOMEN
Year, Champion's Name, Country.
2026 NORGARD JASMIN, Kingdom of Denmark
2025 BOGACZ OLGA, Poland
2024 IVANOVA JELENA, Latvia
2023 POVILONIENE VILMA, Lithuania
2022 SOBOLEWSKA KUCHARSKA ANNA, Poland
2021 SKYTTA HANNA, Finland
2020 SKYTTA HANNA, Finland
2019 MAZUMDER MOUMITA, India
2018 BROGGIA NERINA, Argentina
2017 HALAVEI HALINA, Cyprus
2016 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2015 VLASOVA MARINA, Russia
2014 SOROKINA-KUKRES ALEKSANDRA, Lithuania
2013 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2012 KOZLOVSKAJA VALENTINA, Belarus
2011 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2010 VLASOVA VERA, Russia
2009 ISIDOROVA ALINA, Latvia
2008 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2007 JELENA FRENKEL, Israel
2006 MILERIUTE JOLANTA, Lithuania
2005 JAKOVLEVA OLGA, Russia
2004 BORISOVA SVETLANA, Latvia
2003 PUGACHEVA SVETLANA, Russia
2002 DEGUTIENE LILIJA, Lithuania
2001 GLAGOLEVA VIKTORIA, Russia
2000 BURINSKAJA MARINA, Latvia
1999 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1998 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1997 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1996 KAMINSKAITE IDALIJA, Lithuania
1995 KOVALKO TATJANA, Belarus
1994 KAMINSKAITE IDALIJA, Lithuania
1991 MURNIKOVIENE NATALIA, Lithuania
1990 MURNIKOVIENE NATALIA, Lithuania.
International Secretary UGNE RAUDYTE - DAUBARIENE
INFORMATION.
More detailed information on the Global International Site www.wff.lt, see forum topics.
1967 m. VARŽYBOS KLAIPĖDOJE.
“GINTARINIO PRIZO” PRADŽIA.
1967 m. Klaipėdoje surengtas pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras šiandien tapo vienu svarbiausių kultūrizmo istorijos įvykių. Šios varžybos davė pradžią tradicijai, besitęsiančiai jau šešis dešimtmečius, todėl šiandien „Gintarinis prizas“ laikomas vienu seniausių kultūrizmo turnyrų pasaulyje.
Ilgesnę istorija Europoje gali pasigirti tik nuo 1950 metų Anglijoje rengiamos National Amateur Body Building Association „Universe“ varžybos, o Amerikoje – nuo 1965 metų vykstantis “Mr. Olympia” turnyras. Po jų savo istoriją ir tradicijas tęsia Klaipėdos „Gintarinis prizas“.
Šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje pradėjo formuotis nauja sporto šaka – kultūrizmas. Tuo metu oficialiai ji buvo vadinama atletine gimnastika, nes vakarietiškas terminas „bodybuilding“ Sovietų Sąjungoje dėl politinių priežasčių buvo nepageidaujamas. Sporto šaka sparčiai populiarėjo, pradėtos rengti reguliarios varžybos, tarp jų – ir „Gintarinio prizo“ turnyrai. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šie turnyrai atspindi ne tik Lietuvos, bet ir viso to meto socialistinio pasaulio kultūrizmo raidą. Būtent čia vėliau užgimė ir fitnesas kaip savarankiška sporto kryptis.
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras įvyko 1967 metų balandžio mėnesį Klaipėdos politechnikume. Pagrindinis varžybų organizatorius buvo Antanas Jonuškutis (1942–2003). Varžybos buvo suskirstytos į dvi dalis: pirmojoje atletai rungėsi jėgos pratimuose, antrojoje demonstravo raumenų išvystymą ir kūno estetiką.
Pirmajame turnyre dalyvavo keturiolika atletų. Tarp jų jau buvo žinomi Kauno sportininkai – Algimantas Ramanauskas (1944–2022), Primas Bieliūnas, Klemensas Alšauskas ir Gintautas Šiuolis. Pirmojo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju tapo Klemensas Alšauskas.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
LEGENDINIS “GINTARINIS PRIZAS”.
1968 m. tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“.
Po sėkmingai 1967 metais surengtų pirmųjų varžybų klaipėdiečiai ir toliau puoselėjo atletinės gimnastikos tradicijas. 1968 metais surengtas antrasis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo tarptautiniu – jame dalyvavo sportininkai iš Lietuvos TSR, Latvijos TSR ir RTFSR.
Tais pačiais metais Kaune vykusio tarptautinio turnyro metu buvo įsteigta „TSRS kultūrizmo federacija“ (atletinės gimnastikos komisija), perėmusi kultūrizmo sporto koordinavimą visoje TSRS teritorijoje. Į federacijos vykdomąją tarybą išrinkti penki nariai, tarp jų – du lietuviai: Vytautas Zumeris ir Valerijus Koreškovas.
Klaipėdoje vykusio „Gintarinio prizo“ turnyro metu federacija taip pat surengė posėdį, kuriame buvo aptarti einamieji organizaciniai ir sporto vystymo klausimai.
“Gintarinio prizo” varžybų rezultatai
(skelbiamos pirmosios trys vietos)
Jaunimo grupė
1 ūgio kategorija
1. Pavlas Tarakanovas (Vilnius, Lietuvos TSR)
2. Vytautas Venclauskas (Kėdainiai, Lietuvos TSR)
3. Osvaldas Griškevičius (Kaunas, Lietuvos TSR)
2 ūgio kategorija
1. Valdas Aliubavičius (Vilnius, Lietuvos TSR)
2. Algis Jonkus (Palanga, Lietuvos TSR)
3. Valdas Kapcevičius (Kėdainiai, Lietuvos TSR)
3 ūgio kategorija
1. Arvydas Lekstutis (Kaunas, Lietuvos TSR)
2. Vidmantas Povilionis (Klaipėda, Lietuvos TSR)
3. Jurij Tiurikov (Kėdainiai, Lietuvos TSR)
Suaugusiųjų grupė
1 ūgio kategorija
1. Klemensas Alšauskas (Kaunas, Lietuvos TSR)
2. Jevgenij Koltun (Tiumenė, RTFSR)
3. Giršas Langevičius (Kaunas, Lietuvos TSR)
2 ūgio kategorija
1. Lionginas Danilevičius (Kaunas, Lietuvos TSR)
2. Alfonsas Mėčius (Klaipėda, Lietuvos TSR)
3. Mečislovas Šeibokas (Ukmergė, Lietuvos TSR)
3 ūgio kategorija
1. Leonas Pivoriūnas (Vilnius, Lietuvos TSR)
2. Antanas Mineikis (Klaipėda, Lietuvos TSR)
3. Danil Pasternak (Ryga, Latvijos TSR)
Absoliutūs nugalėtojai
• Valdas Aliubavičius – jaunimo grupės absoliutus nugalėtojas
• Leonas Pivoriūnas – suaugusiųjų grupės absoliutus nugalėtojas.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
KULTŪRIZMAS NEBE SPORTAS?
Kas Lietuvoje sužlugdė kultūrizmą?
Apie kultūrizmo krizę šiandien jau kalbama atvirai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Daugeliui jau aišku, kodėl ši sporto šaka prarado savo autoritetą, masiškumą ir sportinę vertę. Tik retas žino tikruosius šio proceso veikėjus, tačiau šiandien galime ramiai pažvelgti į istoriją ir faktus.
Pasaulinis lūžis įvyko apie 1990 metus, kai profesionalių imtynių magnatas Vincas Mak Mahonas (Vince McMahon) bandė perimti profesionalų kultūrizmą ir paversti jį komerciniu šou. Tuo metu prasidėjo spartus kultūrizmo nutolimas nuo klasikinio sporto principų.
Netrukus iš profesionalaus sporto pasitraukė daugelis žymiausių moterų kultūrisčių, tarp jų ir Korina Everson (Corinna Everson). Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas pradeda keistis iš esmės.
Dar vienas smūgis buvo suduotas 1998 metais, kai Tarptautinis olimpinis komitetas atsisakė pripažinti IFBB federaciją ir tuo pačiu nepripažino kultūrizmo olimpine sporto šaka. Nuo to momento tapo aišku – kultūrizmas prarado realias galimybes būti laikomas pilnaverčiu sportu. Nors kai kuriose valstybėse IFBB iki šiol finansuojama iš valstybės biudžeto, daugeliu atvejų tai vyksta daugiau iš inercijos nei dėl realios sportinės vertės.
Lietuvos situacija
Lietuva dešimtmečiais buvo viena stipriausių Rytų Europos kultūrizmo valstybių. Šiandien tarptautiniame kontekste mūsų įtaka praktiškai išnykusi. Kas dėl to kaltas – sporto bendruomenė puikiai žino.
Daugelį metų Lietuvos IFBB federacija viešai puolė kitas organizacijas, kaltindama jų sportininkus dopingo vartojimu. Tačiau statistika kalba pati už save – būtent IFBB atletai nuolat patenka į dopingo skandalus, o tokių atvejų sąrašas nesibaigia.
Dėl dabartinės IFBB politikos daugelis tikrų kultūristų paliko šią federaciją. Likusieji dažniausiai dalyvauja varžybose, kuriose dopingo kontrolė faktiškai nevykdoma arba yra formali.
Tai puikiai matėsi ir šių metų Lietuvos IFBB čempionate Kėdainiuose. Patyrusi akis nesunkiai pastebės, kad scenoje praktiškai nebuvo atletų, galinčių reprezentuoti natūralaus kultūrizmo idėją.
Dar liūdnesnė situacija regioninėse varžybose. Šiauliuose vykusiose varžybose dalyvavo vos keturi kultūristai ir šešios abejotinos sportinės kokybės moterys. Tai rodo ne augimą, o gilėjančią krizę.
Alternatyvūs keliai
Tuo tarpu NAC čempionatuose dalyvių lygis išlieka gana aukštas, kai kurių atletų pasirengimas – net labai aukšto tarptautinio lygio. Vis dėlto ir ten sportininkų skaičius nėra didelis.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija pasirinko visiškai kitą kryptį. Federacija jau daugelį metų vysto originalias fitneso ir estetinio sporto disciplinas, ieško naujų formų bei auditorijos.
Prieš kelias savaites Klaipėdoje vykusiose WFF-WBBF varžybose dalyvavo net 289 atletai. Tai rodo, kad alternatyvus kelias gali būti perspektyvus.
Įdomu ir tai, kad įvairios tarptautinės organizacijos vis dažniau kopijuoja WFF-WBBF idėjas. Štai neseniai IFBB Ispanijoje pirmą kartą surengė parodomąsias oro akrobatikos fitneso varžybas – discipliną, kuri jau seniai vystoma WFF-WBBF sistemoje.
Kai nėra savų idėjų, belieka kopijuoti svetimas.
Ar kultūrizmas dar gali atsigauti?
Šiandien klasikinis kultūrizmas pasaulyje beveik pasiekė dugną. Mažėja dalyvių, mažėja žiūrovų susidomėjimas, nyksta sportinis autoritetas.
Tačiau tai nereiškia, kad viskas prarasta.
Egzistuoja naujos kryptys, naujos disciplinos ir naujas požiūris į fizinės estetikos sportą. Reikia ieškoti modernesnio modelio, kuris būtų patrauklus jaunajai kartai, išsaugotų sportinę vertę ir kartu neapsiribotų vien sena kultūrizmo sistema.
Kelias nebus trumpas ir nebus lengvas.
Tačiau laikas parodys – galbūt mums pavyks.
Išsamiau skaitykite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI.
„GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.
1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.
Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.
Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.
1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.
Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.
Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.
1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.
Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.
1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.
Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.
Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„GINTARINIS PRIZAS“ – KAS TAI?
ISTORINĖ REIKŠMĖ
Jau daugiau nei šešis dešimtmečius pasaulyje skamba „Gintarinio prizo“ vardas. Kas tai? Kadaise buvęs tradicinis kultūrizmo turnyras šiandien išaugo į platų sveikatingumo, fitneso ir profesionalaus sporto judėjimą. Tarptautinės WFF-WBBF federacijos veiklos dėka „Gintarinis prizas“ tapo reikšmingu tarptautiniu sporto reiškiniu.
Kultūrizmo draudimo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje „Gintarinio prizo“ varžybos buvo tapusios neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu, ką vėliau pripažino ir TSRS sporto ministerija. Tuo metu daugumai Sovietų Sąjungos atletų šis turnyras atstodavo ir pasaulio, ir Europos čempionatus. Aukščiausi sportiniai pasiekimai buvo siejami būtent su pergalėmis bei prizinių vietų laimėjimu „Gintarinio prizo“ varžybose.
Siekdamas reabilituoti kultūrizmą, Dr. Edmundas Daubaras ne vienerius metus susirašinėjo su TSRS sunkiosios atletikos federacijos vadovais, centrine sporto spauda, susitiko su Lietuvos TSR sporto ministru Zigmantu Motiekaičiu. Galiausiai jis ryžosi parašyti oficialią kultūrizmo gynimo peticiją aukščiausiems TSRS politiniams organams Maskvoje. Tuo metu nė vienas žinomas kultūrizmo organizatorius, treneris ar sportininkas šios iniciatyvos nepalaikė – priešingai, dauguma ragino to atsisakyti.
Būtent Dr. Edmundo Daubaro pastangų dėka Klaipėdoje buvo leista organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau, vadovaujami Romano Kalinausko, Kauno kultūristai pradėjo rengti tradicines „Komjaunimo taurės“ varžybas. Šios iniciatyvos tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Gintarinio prizo“ turnyras nuolat sulaukė Lietuvos Respublikos valdžios palaikymo. Minint turnyro keturiasdešimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą renginio finansavimą numatyti atskira eilute valstybės biudžete.
Šiandien „Gintarinis prizas“ yra ne tik sporto istorijos dalis, bet ir tarptautinis kultūrizmo bei sveikatingumo simbolis, garsinantis Lietuvą pasaulyje. Per visą „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją jame dalyvavo įvairių pasaulio šalių sportininkai, atstovavę visiems kontinentams. Buvo pasiekta ir išskirtinių rekordų: 1998 metais „Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo 91 miesto komanda, 2008 metais Klaipėdoje vykusiose varžybose rungėsi atletai iš 32 valstybių, o 2026 metais turnyre varžėsi net 289 atletai.
Išsamiau apie istorinius įvykius ir tarptautinę federacijos veiklą skaitykite oficialiame puslapyje: www.wff.lt
Chairman WFF-WBBF International Judges Council
Secretary General WFF-WBBF Lithuania
KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI.
„GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.
1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.
Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.
Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.
1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.
Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.
Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.
1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.
Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.
1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.
Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.
Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI.
„GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.
1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.
Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.
Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.
1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.
Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.
Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.
1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.
Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.
1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.
Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.
Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
SUSIPAŽINKITE SU IŠKILIAIS PASAULIO SPORTO ASMENIMIS.
ISTORINIAI „GINTARINIO PRIZO” ĮKVĖPĖJAI, PALAIKYTOJAI IR MECENATAI.
Per šešis dešimtmečius trunkančią „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją šį prestižinį renginį palaikė žymūs politikai, sporto organizatoriai, kultūrizmo pradininkai, mecenatai bei visuomenės veikėjai iš įvairių pasaulio šalių. Jų indėlis reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo vystymosi ir tarptautinio WFF-WBBF judėjimo stiprėjimo.
Profesorius Alfredas Gerstlas
Austrijos Respublikos parlamento pirmininkas. 2006–2009 metais buvo WFF-WBBF pasaulio čempionatų globėjas. Jis „Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga klaipėdiečiams pristatė originalių to meto Arnoldo Švarcenegerio nuotraukų kolekcija bei dokumentinį filmą apie legendinį sportininką ir aktorių. Nuotraukos ir filmas buvo demonstruojami Klaipėdoje varžybų metu. 2009 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Robertas Fico
Slovakijos Respublikos ministras pirmininkas. 2011–2012 metais globojo WFF-WBBF pasaulio čempionatus. 2012 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Jeržis Gotovskis
Mecenatas, 2008 metų pasaulio čempionato organizatorius, Šv. Stanislavo ordino laureatas. 2009 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Štefanas Hrčka
Mecenatas, 2010–2014 metų pasaulio čempionatų organizatorius. 2011 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Aleksandras Nevskis
Mecenatas, Holivudo aktorius ir režisierius, tris kartus absoliutus WFF-WBBF „Universe“ čempionas. 2011 m. apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Bobas Hofmanas
Robert Collins Hoffman (1898–1985) – vienas oficialaus pasaulinio kultūrizmo pradininkų. Jo iniciatyva 1947–1969 metais pasaulio kultūrizmą koordinavo Tarptautinio olimpinio komiteto narė – Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija. Vadintas „Pasaulio sunkiosios atletikos tėvu“, jis sukūrė vadinamąją „raumenų imperiją“ ir parengė daugybę olimpinių čempionų.
Oskaras Steitas
Oscar State (1911–1984) nuo 1960 iki 1974 metų ėjo Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos F.I.H.C. (dabartinės I.W.F.) generalinio sekretoriaus pareigas. 1970 metais padėjo įsteigti tarptautinę IFBB federaciją ir prisidėjo prie jos priėmimo į tarptautinę sporto federacijų organizaciją GAISF.
Oskaras Heidenstamas
Oscar Heidenstam (1911–1991) – ilgametis NABBA asociacijos prezidentas. 1991 metais jis padėjo Lietuvos kultūristams tapti tarptautinės NABBA organizacijos nariais bei prisidėjo prie to, kad NABBA viena pirmųjų tarptautinių sporto organizacijų pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Benas Veideris
Benjamin Weider (1923–2008) – 1946 m. vienas IFBB komercinės firmos steigėjų. Nuo 1970 metų buvo tarptautinės IFBB sportinės federacijos prezidentas ir aktyviai prisidėjo prie kultūrizmo plėtros socialistinėse šalyse.
Brone Dubar
Bronė “Brownie” Dubar (Daubaraitė, 1906–1986) – lietuvių kilmės Amerikos sportininkė, gimnastė ir viena ryškiausių ankstyvojo fizinio ugdymo bei fitneso pasaulio asmenybių. Ji laikoma pirmąja pasaulyje moterimi fitneso atlete. 1912 metais emigravusi iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas, Bronė Dubar netrukus išgarsėjo savo išskirtiniais akrobatikos ir gimnastikos pasirodymais. Ji koncertavo ir demonstravo sportinius gebėjimus įvairiose pasaulio šalyse, dalyvavo sporto renginiuose bei savo veikla gerokai pralenkė laikmetį. Jos pasirodymai ir propaguojamas aktyvus gyvenimo būdas tapo įkvėpimu būsimoms sportininkų kartoms. Svarbus Bronės Dubar indėlis siejamas ir su kultūrizmo raida Lietuvoje. Tuo metu, kai socialistinėse šalyse kultūrizmas buvo draudžiamas ar griežtai ribojamas, ji rėmė tarptautinį kultūrizmo turnyrą „Gintarinis prizas“, palaikė ryšius su organizatoriais ir siųsdavo amerikietišką sporto literatūrą bei metodinę medžiagą. Taip ji prisidėjo prie modernios fizinio rengimo kultūros sklaidos Lietuvoje. Šiandien Bronė „Brownie“ Dubar prisimenama kaip sporto pionierė, savo veikla nutiesusi kelią moterų fitnesui ir palikusi reikšmingą pėdsaką tarptautinėje sporto istorijoje.
Georgas Tenno
(1911–1967) – vienas kultūrizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje. Tarybinės armijos karininkas, 1948 metais apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas lageriuose. Vienoje kameroje kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solženicynu. Kalinimo metu net penkis kartus bandė pabėgti. Savo veikale „Gulago archipelagas“ Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“. 1968 metais buvo išleista Georgo Tenno knyga „Atletizmas“.
Vojtechas Fiala
Vojtechas Fiala buvo Nacionalinės Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentas. Pasitelkęs asmeninius ryšius, 1975 m. jis sugebėjo gauti valdžios leidimą išvykti į Vakarus dalyvauti IFBB Europos čempionate. Tais metais Peteris Stachas iškovojo absoliutaus Europos čempiono titulą. Ši pergalė tapo reikšmingu viso socialistinio kultūrizmo, tuo metu patyrusio politinės valdžios spaudimą ir persekiojimą, laimėjimu. Čekoslovakijos kultūristai dar ilgą laiką galėjo varžytis Vakaruose, kai kitų socialistinių šalių atletams tokios galimybės buvo praktiškai nepasiekiamos. 1979 m. Vojtechas Fiala inicijavo draugiškas TSRS ir Čekoslovakijos kultūristų varžybas: čekoslovakai turėjo dalyvauti “Gintarinio prizo” turnyre, o TSRS sportininkai – Čekoslovakijos nacionaliniame čempionate.
Inaras Mardo
(1945-2002). Nuo 1970 metų tarptautinių turnyrų „Georgo Tenno memorialas“ steigėjas ir organizatorius. Vienas autoritetingiausių Estijos kultūrizmo vadovų, nuolat palaikęs „Gintarinio prizo“ turnyro organizatorius. 1998-2002 Estijos nacionalinės WFF-WBBF federacijos prezidentas.
Martinas Kuta
Mecenatas, 2006–2009 metais organizavęs WFF profesionalų fitneso pasaulio čempionatus Prahos Žofin rūmuose. 2008 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Rišardas Krinickis
1949-2015). Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys. 1996–2006 metais ženkliai prisidėjo prie tarptautinių WFF-WBBF renginių organizavimo Lietuvoje. Dukart absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas. 2008 m. apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Kęstutis Virketis
Ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. 1974 metų „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvis ir savo kategorijos nugalėtojas. 2024 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Česlavas Tamulevičius
(1945-2023). Unikalios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ steigėjas ir treneris, rengęs sportininkus „Gintarinio prizo“ turnyrams. 2020 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Vitalijus Asovskis
(1952-2026). Poetas ir dramaturgas. 1980 m. po Česlavo Tamulevičiaus ligos perėmė vadovavimą „Vilniaus kultūrizmo mokyklai“. 2020 metais Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Valerijus Koreškovas
Žurnalistas ir fotografas, vienas kultūrizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje. Apdovanotas tarptautine Džono Grimeko premija bei UNESCO garbės raštu. 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Profesorius Vasilijus Bespalenko
Keturių universitetų profesorius, daugkartinis WFF-WBBF pasaulio ir Europos čempionas. 2022 metais tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ turnyro čempionu. 2022 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje.
Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje.
Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„GINTARINIS PRIZAS“ PASAULIO SPORTE – IŠSKIRTINIS REIŠKINYS.
KAS GALI KAM PRILYGTI?
Vartydamas šią knygą, ne vienas skaitytojas pagalvos, kodėl joje neaprašomi kultūrizmo įvykiai, tuo pačiu metu vykę kituose Lietuvos miestuose ar kitose šalyse. Priežastis paprasta – ši knyga skirta „Gintarinio prizo“ šešiasdešimtmečiui.
Išsamią informaciją apie kultūrizmo raidą Lietuvoje, TSRS, socialistinėse šalyse, Europoje ir pasaulyje nuo 2012 metų kaupiame bei publikuojame rengiamoje „Pasaulio kultūrizmo enciklopedijoje“. Pirmasis enciklopedijos tomas, o jų numatyti trys, jau beveik parengtas spaudai.
Šioje knygoje siekiame atskleisti viską, kas buvo susiję su „Gintarinio prizo“ varžybomis – jų istoriją, aplinkybes, turnyro foną ir užkulisius. Veikiausiai pasaulyje nėra kito kultūrizmo renginio, kurio istorijoje būtų susipynę tiek daug įvairių įvykių, patirčių ir prieštaravimų – gero ir blogo, išskirtinio ir nepakartojamo.
Nedaugelis kultūrizmo renginių pasaulyje turėjo tokios įtakos šios sporto šakos raidai kaip „Gintarinis prizas“. Per savo istoriją jis buvo vadinamas įvairiai: nelegaliomis varžybomis, lietuvišku turnyru, tarptautiniu renginiu. TSRS sporto ministerija šias varžybas buvo įvardijusi net „neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu“.
Dalyvauti „Gintarinio prizo“ varžybose sportininkams visuomet buvo garbės ir prestižo reikalas. Jų vardai jau visam laikui įrašyti į sporto istoriją. Tais laikais, kai galimybės išvykti į užsienyje vykusius Europos ir pasaulio čempionatus buvo itin ribotos, „Gintarinis prizas“ daugeliui atletų tapo alternatyva, leidusia pajusti aukščiausio lygio tarptautinių varžybų dvasią.
Pažvelgus į šių varžybų istoriją, stebina faktų ir įvykių gausa. Žinoma, buvo ir tokių, kuriems tai nepatiko. Nepatinka ir šiandien. Tačiau taip jau sutvertas žmogus – šalia gebėjimo vertinti ir kurti visuomet egzistuoja ir polinkis neigti. Tai neatsiejama kiekvienos reikšmingos istorijos dalis.
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
EDITA DAUBARAITĖ-SENDRIENĖ
Pirmoji Rytų Europos sportininkė, tapusi absoliučia pasaulio fitneso čempione
Edita Daubaraitė-Sendrienė – Lietuvos fitneso sporto pradininkė, profesionali trenerė, tarptautinės kategorijos teisėja ir trenerė. Ji yra Pasaulinės fitneso federacijos (WFF-WBBF) teisėjų kolegijos pirmininkė.
Baigusi Klaipėdos universitetą, dirbo mokytoja vienoje iš Klaipėdos vidurinių mokyklų. Sportinę karjerą pradėjo meninės gimnastikos sporte, o vėliau pasirinko klasikinį fitnesą. Treniravosi Klaipėdos sporto klube „Centras“.
1995–1997 metais Edita Daubaraitė-Sendrienė sėkmingai atstovavo Lietuvai nacionalinėse ir tarptautinėse fitneso varžybose. 1995 m. Lietuvos taurės pirmenybėse Mažeikiuose iškovojo antrąją vietą.
1996 metais tapo Lietuvos čempione ir tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtoja. Tais pačiais metais dalyvavo NABBA Europos čempionate Klaipėdoje, kur užėmė ketvirtąją vietą, NABBA pasaulio čempionate Štutgarte (Vokietija) buvo šešta, o WFF „World Grand Prix“ varžybose Kaizerslauterne (Vokietija) užėmė penktąją vietą. Lietuvos taurės pirmenybėse Panevėžyje pelnė trečiąją vietą.
1997-ieji tapo reikšmingiausiais jos sportinėje karjeroje. WFF „Universe“ varžybose Esene (Vokietija) ji užėmė penktąją vietą, Lietuvos čempionate Mažeikiuose – antrąją, WFF „World Grand Prix“ Lince (Austrija) – penktąją vietą. NABBA pasaulio čempionate Atėnuose (Graikija) iškovojo ketvirtąją vietą, o NABBA „Universe“ varžybose Birmingeme (Anglija) buvo septinta.
Tų pačių metų Lietuvos taurės pirmenybėse Klaipėdoje Edita Daubaraitė-Sendrienė tapo ne tik savo kategorijos nugalėtoja, bet ir absoliučia varžybų laimėtoja. Didžiausią karjeros pergalę ji pasiekė 1997 m. WFF pasaulio čempionate Manheime (Vokietija), kur iškovojo pirmąją vietą ir absoliučios pasaulio fitneso čempionės titulą.
Šis istorinis laimėjimas įrašė Editos Daubaraitės-Sendrienės vardą į Lietuvos ir pasaulio fitneso istoriją – ji tapo pirmąja sportininke iš Rytų Europos valstybių, pelniusia absoliučios pasaulio fitneso čempionės titulą.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.
TSRS KULTŪRIZMO FEDERACIJA BUVO KURIAMA KLAIPĖDOJE.
1986 metais, rengiant „Gintarinio prizo“ turnyrą, Edmundas Daubaras sugrįžo į aktyvią kultūrizmo organizacinę veiklą Klaipėdoje. Tam susiklostė palankios aplinkybės – buvo baigtos teisės studijos Vilniaus valstybiniame universitete, gyvenimas tapo stabilesnis. Klaipėdos miesto kultūrizmo federacijos prezidentas, liaudies teisėjas Anatolijus Gončarovas ne kartą buvo kvietęs Edmundą Daubarą sugrįžti į miesto kultūrizmo gyvenimą. Matyt, 1986-ieji tam buvo tinkamiausias metas.
Tuo metu Klaipėdoje veikė trys kultūrizmo sporto klubai. Sportuojančiųjų netrūko, nemažai atletų dalyvaudavo varžybose, tačiau miestas neturėjo ryškių sporto asmenybių. Ilgainiui ir „Gintarinio prizo“ turnyras buvo tapęs savotiška rutina. Tikėtina, kad būtent tai ir paskatino sugrąžinti Edmundą Daubarą į aktyvią veiklą.
Rengdamas 1986 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą, Edmundas Daubaras į Klaipėdą pakvietė kadaise garsų TSRS kultūristą iš Leningrado Vladimirą Dubininą. Po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose Vladimiras Dubininas beveik trylikai metų buvo pasitraukęs iš aktyvios sportinės veiklos ir vengė viešumo. Vis dėlto kvietimą jis priėmė ir atvyko į Klaipėdą.
Nors pačios varžybos praėjo įprasta tvarka, po jų Edmundas Daubaras savo namuose surengė neformalų susitikimą, į kurį pakvietė autoritetingus TSRS kultūrizmo lyderius – Vladimirą Dubininą, maskvietį Vladimirą Šubovą ir Ukrainos TSR atstovavusį Arkadijų Kašanskį. Inaras Mardo turnyre nedalyvavo, o Romano Kalinausko dėl ankstesnių nesutarimų niekas net neplanavo kviesti.
Susirinkusiesiems Edmundas Daubaras pateikė svarstyti du strateginius klausimus. Pirmiausia buvo pasiūlyta Rusijos TFSR teritorijoje pradėti rengti stambų tarptautinį kultūrizmo turnyrą, kuris padėtų šiai sporto šakai patekti į centrinės TSRS sporto valdžios akiratį. Šios iniciatyvos įgyvendinimo ėmėsi Vladimiras Dubininas, kuris Leningrade pradėjo organizuoti tarptautinį turnyrą „Baltosios naktys“.
Antrasis klausimas buvo oficialios TSRS kultūrizmo federacijos steigimas prie TSRS sporto komiteto. Iki tol formaliai veikęs Romano Morozo ir Romano Kalinausko tandemas nesugebėjo užtikrinti nuoseklaus vadovavimo TSRS kultūrizmo judėjimui, be to, neturėjo reikšmingos paramos sporto valdžios institucijose.
Remdamasis savo patirtimi Čekoslovakijoje, kur buvo susipažinęs su sėkmingu Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos bendradarbiavimu su šalies sporto ministerija (ČSTV), Edmundas Daubaras pasiūlė aiškų veiksmų planą. Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas, jau turėję ryšių TSRS sporto struktūrose, per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo siekti oficialaus kultūrizmo federacijos įteisinimo. Susirinkusieji šiam planui pritarė ir netrukus ėmėsi konkrečių veiksmų.
Jau tų pačių metų rudenį Vladimiras Dubininas prestižiniuose Leningrado „Oktiabrskij“ rūmuose surengė tarptautinį turnyrą „Baltosios naktys“, kuris netrukus tapo vienu žinomiausių kultūrizmo renginių Sovietų Sąjungoje.
Po šio susitikimo Edmundas Daubaras ėmėsi spręsti ir Klaipėdos kultūrizmo lyderio klausimą. Miestui trūko aukšto lygio sportininkų. Nors perspektyvių atletų buvo, kvalifikuotų trenerių stygius lėmė, kad klaipėdiečiai jau kelerius metus neužimdavo aukštų vietų svarbiausiuose TSRS kultūrizmo turnyruose – „Gintarinio prizo“, „Georgo Tenno memorialo“ ir Kauno „Komjaunimo taurės“ varžybose.
Ieškodamas perspektyviausio kandidato, Edmundas Daubaras savo dėmesį sutelkė į Viktorą Jucį. Jo nuomone, šis atletas turėjo visas galimybes tapti naujuoju Klaipėdos kultūrizmo lyderiu. Taip prasidėjo Viktoro Jucio kelias į sporto aukštumas.
Rengiant atletą buvo panaudota užsienio treniruočių metodikos patirtis, Edmundo Daubaro sukauptos žinios bei praktiniai apibendrinimai. Tačiau ne mažiau svarbus buvo ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos, kurios vienas kūrėjų buvo Česlovas Tamulevičius, palikimas. Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik privalomųjų pozų technikos tobulinimui, bet ir laisvojo pozavimo programoms.
Kaip yra sakęs Česlavo Tamulevičiaus pasekėjas Vitalijus Asovskis: „Jeigu bet kurį Vilniaus kultūrizmo mokyklos atletą naktį pažadintum ir pakeltum iš lovos, jis net pusiau miegodamas nepriekaištingai atliktų bet kurią privalomą pozą.“
Būtent tokiais principais buvo grindžiamas ir Viktoro Jucio pasirengimas būsimoms varžyboms.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Chairman WFF-WBBF International Judges Council
Secretary General WFF-WBBF Lithuania
