NABBA Lietuvoje: istorija, kurios iki šiol nepavyko pakartoti
Šiandien seniausia pasaulio kultūrizmo organizacija NABBA vienija apie dvidešimt aktyviai veikiančių nacionalinių organizacijų įvairiose pasaulio šalyse. Lietuvos vardas šios organizacijos istorijoje užima gerokai svarbesnę vietą, nei dažnai prisimenama. Pastarieji keturi dešimtmečiai rodo, kad Lietuvos ir NABBA bendradarbiavimas neapsiribojo vien sportinėmis varžybomis – jis buvo susijęs ir su valstybės tarptautiniu pripažinimu, ir su nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijų kūrimusi.
Net jeigu šiandien netikėtai pasikeistų tarptautinės NABBA vadovybė ir organizacijos prezidentu taptų Lietuvos atstovas, toks faktas savo istorine reikšme vargu ar prilygtų tiems įvykiams, kurie vyko 1991–2005 metais. Būtent tuo laikotarpiu Lietuva tapo viena ryškiausių NABBA šalių Europoje.
Žmonės, kūrę Lietuvos NABBA istoriją
Kalbant apie reikšmingiausius Lietuvos NABBA istorijos puslapius, pirmiausia minėtini trys vardai – dr. Edmundas Daubaras, Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas.
Dr. Edmundas Daubaras buvo pagrindinis nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacijos kūrėjas ir tarptautinių ryšių iniciatorius. Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais Lietuvos sportininkais, iškovojusiais NABBA Europos čempionų titulus ir įrašiusiais Lietuvos vardą į šios organizacijos istoriją.
Žinoma, Lietuvos kultūrizmo raidoje dirbo daug trenerių, sportininkų ir organizatorių, tačiau būtent šių žmonių veikla buvo tiesiogiai susijusi su įvykiais, turėjusiais ne tik sportinę, bet ir politinę bei tarptautinę reikšmę.
Kelias į tarptautinį pripažinimą
1989–1990 metais Lietuvos kultūrizmo organizatoriai siekė, kad atkuriama nepriklausoma valstybė būtų savarankiškai pripažinta tarptautinėse sporto organizacijose. Tuo metu situacija nebuvo palanki.
Po daugelį metų trukusių pastangų pasiekti savarankišką Lietuvos narystę IFBB federacijoje, 1990 metais Niujorke vykusio pokalbio metu IFBB prezidentas Benas Veideris dr. Edmundui Daubarui pareiškė, jog federacija rems Maskvos poziciją ir nepripažins savarankiškos Lietuvos narystės. Toks sprendimas privertė ieškoti kitų kelių.
Tuomet dr. Edmundas Daubaras užmezgė ryšius su NABBA prezidentu Oskaru Heidenstamu. Šis ne tik pakvietė Lietuvos sportininkus dalyvauti Europos čempionate Prancūzijos Epinalio mieste, bet ir palaikė Lietuvos siekį tapti savarankiška tarptautinės organizacijos nare.
Šiame procese svarbi buvo ir Lietuvos valstybės parama. Nepriklausomos Lietuvos sporto ministras Algirdas Raslanas, vėliau ministrai Vitas Nėnius ir Kęstutis Skrebys, viceministras Rimas Girskis bei dienraščio „Respublika“ redaktorius Vytas Tomkus prisidėjo prie to, kad Lietuvos kultūrizmo organizacija galėtų veikti tarptautiniu mastu.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija
1991 metų gegužės mėnesį, padedant pirmajam nepriklausomos Lietuvos sporto ministrui Algirdui Raslanui, Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA), tapusi pirmąja oficialiai įregistruota nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija.
Tuo pat metu Lietuvoje dar veikė Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, išlaikiusi ankstesnius ryšius su Sovietų Sąjungos sporto struktūromis. Todėl LNKA įsteigimas reiškė ne tik naujos sporto organizacijos atsiradimą, bet ir nepriklausomos Lietuvos sporto sistemos kūrimą.
NABBA pripažino Lietuvos Respubliką
Vienas svarbiausių istorinių faktų – Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija tapo NABBA nare dar iki 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje.
Tuo metu daugelis tarptautinių sporto organizacijų delsė priimti sprendimus dėl Lietuvos narystės. NABBA buvo viena pirmųjų tarptautinių organizacijų, oficialiai pripažinusių Lietuvos Respubliką ir pateikusių tai patvirtinantį dokumentą Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui.
Šis faktas turėjo ne vien sportinę, bet ir politinę reikšmę, nes demonstravo tarptautinės sporto bendruomenės paramą atkurtai Lietuvos valstybei.
Pirmieji Europos čempionai
Netrukus sekė ir sportiniai laimėjimai.
Natalija Murnikovienė bei Rolandas Bučinskas tapo NABBA Europos čempionais. Tai buvo pirmi tarptautiniai nepriklausomos Lietuvos sportininkų laimėjimai kultūrizmo srityje.
Šios pergalės įrodė, kad Lietuvos sportininkai gali konkuruoti su stipriausiais Europos atletais net ir visiškai naujomis valstybės kūrimosi sąlygomis.
Lietuva – NABBA Europos centras
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuva surengė net tris NABBA Europos čempionatus – Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje.
Tai buvo išskirtinis pasiekimas ne tik Lietuvos, bet ir visos NABBA istorijoje. Nedaug valstybių buvo gavusios teisę per tokį trumpą laiką organizuoti tris Europos čempionatus.
Dar svarbiau, kad 1997 ir 1998 metų čempionatus transliavo tarptautinis televizijos kanalas „Eurosport“. Tai reiškė, kad Lietuvos vardas pasiekė milijonus sporto žiūrovų visoje Europoje, o šalies organizaciniai gebėjimai buvo pripažinti tarptautiniu mastu.
Ar buvo kas nors panašaus?
Per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas pasiekė daug įspūdingų sportinių pergalių įvairiose tarptautinėse organizacijose. Lietuvos atletai tapo pasaulio ir Europos čempionais, profesionalais, sėkmingai atstovavo šaliai prestižinėse varžybose.
Tačiau vertinant ne vien sportinius rezultatus, o visumą – pirmosios nepriklausomos kultūrizmo organizacijos įsteigimą, tarptautinį Lietuvos pripažinimą, oficialios narystės gavimą, pirmuosius Europos čempionų titulus ir trijų Europos čempionatų surengimą Lietuvoje – 1991–1998 metų NABBA istorija išlieka išskirtiniu reiškiniu Lietuvos sporte.
Tai buvo laikotarpis, kai kultūrizmas tapo ne tik sporto šaka, bet ir viena iš priemonių pasauliui parodyti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistuoja, veikia ir yra pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje.
Išvados
Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams galima objektyviai konstatuoti, kad Lietuvos NABBA istorija yra neatsiejama atkurtos valstybės sporto istorijos dalis.
1991–1998 metų įvykiai buvo reikšmingi ne tik dėl iškovotų medalių. Jie liudijo Lietuvos siekį būti savarankiška tarptautinės sporto bendruomenės nare, kūrė šalies autoritetą ir demonstravo, kad net nedidelė valstybė gali tapti svarbiu tarptautinės organizacijos partneriu.
Istorija vertinama ne pagal šiandien užimamas pareigas ar skambius titulus, bet pagal darbus, pakeitusius įvykių eigą. Lietuvos NABBA istorijoje būtent šio laikotarpio darbai nulėmė, kad Lietuvos vardas tapo žinomas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje. Tai išlieka vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo istorijos puslapių.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
PASAULINĖ KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA
UNIKALUS ĮVYKIS PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE – OFICIALUS VIZITAS Į VATIKANĄ
Rengiant „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“, būtina paminėti išskirtinį įvykį pasaulio sporto istorijoje – oficialų W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos prezidento dr. Edmundo Daubaro vizitą į Vatikaną.
Vizito į Vatikaną pradžia
Plėtodamas tarptautinius sporto ryšius, 2011 metų balandžio pradžioje W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras lankėsi Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Monake, Italijoje ir Slovakijoje. Viešėdamas Monake jis sulaukė skambučio iš Italijos, kuriuo buvo pranešta, kad suderintas oficialus vizitas į Vatikaną. Netrukus buvo išvykta į Italiją.
Prieš oficialų vizitą buvo surengtas susitikimas su Vatikano atstovu Italijoje, kurio metu aptarta būsima programa ir numatyti susitikimai.
Vatikanas įvertino kovą už kultūrizmo pripažinimą
Vatikanas yra ne tik pasaulinis Katalikų Bažnyčios centras, bet ir nepriklausoma Vatikano Miesto Valstybė. Siekiant pristatyti W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklą pasaulyje, 2011 metais Vatikane buvo surengtas oficialus susitikimas su federacijos prezidentu dr. Edmundu Daubaru.
Susitikimo metu Jo Eminencija kardinolas Jozefas Tomko su dideliu susidomėjimu išklausė pasakojimą apie kultūrizmo vystymą ir kovą už šios sporto šakos pripažinimą tuo metu, kai kultūrizmas buvo draudžiamas daugelyje socialistinio bloko valstybių. Teigiamai įvertinęs ilgametes pastangas ir veiklą, kardinolas Jozefas Tomko W.F.F.–W.B.B.F. vadovus pavadino „komunistinio režimo disidentais“.
Ypatingą įspūdį paliko Vatikano valstybės teigiamas federacijos veiklos įvertinimas už pastangas plėtoti fizinį aktyvumą, sveikatingumą, fitnesą ir kultūrizmą visame pasaulyje.
Už nuopelnus plėtojant tarptautinį sportinį judėjimą Jo Eminencija kardinolas Jozefas Tomko įteikė originalius Vatikano pontifikinius medalius „Medaglia Ufficiale di Pontificato di Sua Santità Benedetto XVI“:
• dr. Edmundui Daubarui – W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos prezidentui;
• Stefanui Hrčkai (Slovakija) – W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos garbės pareigūnui.
Apdovanojimai buvo įteikti 2011 m. kovo 29 d. Vatikano Miesto Valstybės būstinėje.
Pažintis su Vatikano istoriniais lobiais
Oficialaus vizito metu Vatikano administracijos atstovas tėvas Paolo supažindino W.F.F.–W.B.B.F. delegaciją su Vatikano administracijos būstine, istoriniais archyvais bei saugyklomis, kuriose saugomi ypatingą istorinę vertę turintys įvairių pontifikų asmeniniai daiktai.
Kitą rytą Šv. Petro bazilikoje dr. Edmundas Daubaras buvo pakviestas dalyvauti išskirtinėse asmeninėse Šventosiose Mišiose. Šis įvykis tapo reikšmingu ir istoriniu momentu tarptautinio kultūrizmo judėjimo istorijoje bei svarbiu W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklos tarptautinio pripažinimo ženklu.
Istorinė reikšmė
Oficialus W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos prezidento dr. Edmundo Daubaro vizitas į Vatikaną 2011 metais tapo išskirtiniu įvykiu ne tik federacijos, bet ir viso tarptautinio kultūrizmo istorijoje. Šio vizito metu Vatikano valstybės atstovai oficialiai susipažino su W.F.F.–W.B.B.F. veikla, jos istorija bei pastangomis plėtoti fizinį aktyvumą, fitnesą ir kultūrizmą įvairiose pasaulio šalyse.
Ypatingą reikšmę turėjo aukštas Vatikano pareigūnų įvertinimas federacijos veiklai ir jos vadovų indėliui ginant kultūrizmo teisę egzistuoti bei vystytis politinių suvaržymų laikotarpiu Rytų ir Vidurio Europoje. Kardinolo Jozefo Tomko išsakyta nuomonė, kad federacijos aktyvistai buvo „komunistinio režimo disidentai“, tapo reikšmingu moraliniu šios veiklos įvertinimu.
Vatikano pontifikinių medalių įteikimas dr. Edmundui Daubarui ir Stefanui Hrčkai liudijo tarptautinį W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklos pripažinimą bei jos indėlį į sveikos gyvensenos ir fizinės kultūros sklaidą pasaulyje.
Šis vizitas išlieka vienu svarbiausių W.F.F.–W.B.B.F. federacijos istorijos įvykių ir yra vertinamas kaip reikšmingas tarptautinio kultūrizmo judėjimo pripažinimo faktas XXI amžiaus pradžioje.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
2022 metų „Gintarinis prizas“
Netikėtai pasibaigusi COVID-19 pandemija buvo pakeista nauju iššūkiu – prasidėjusiu Rusijos ir Ukrainos karu. Pasaulis iš vieno streso perėjo į kitą, tačiau tarptautinis sporto gyvenimas pamažu grįžo į įprastas vėžes.
2022 metais Pasaulinės WFF-WBBF federacijos organizatoriai metus pradėjo tarptautiniu „Universe“ turnyru Indijos Ludhianos mieste. Taip pat buvo surengta tarptautinė spaudos konferencija žurnalistams. Sporto organizavimo klausimais federacijos vadovai lankėsi Lenkijoje, kur dėl ateities planų konsultavosi su Lenkijos Seimo nariu Janu Zopinskiu.
Tais pačiais metais „Gintarinio prizo“ varžybos vyko Klaipėdoje. Renginyje dalyvavo sportininkai iš aštuonių šalių: Indijos, Suomijos, Slovakijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Ukrainos.
Rezultatai
Dėl gausaus dalyvių skaičiaus skelbiamos tik pirmųjų vietų laimėtojos ir laimėtojai pagal kategorijas:
• Hanna Skytta (Suomija)
• Melita Zaiceva (Lietuva)
• Iveta Trakačenoka (Latvija)
• Dorateja Kiziauskaitė (Lietuva)
• Martina Frič (Slovakija)
• Viltė Adomaitytė (Lietuva)
• Natalija Miškovska, Przemyslavas Elsneris (Lenkija)
• Urtė Rimtavičiūtė, Jokūbas Užubalis (Lietuva)
• Violeta Tarasova, Veronika Tarasova, Patricija Kamitaitė (Ukraina–Lietuva)
• Akvilė Šarkaitė (Lietuva)
• Vasilijus Bespalenko (Ukraina)
• Anna Sobolevska Kucharska (Lenkija)
• Rasa Grecienė (Lietuva)
• Vilma Povilonienė (Lietuva)
• Sabina Petrova (Latvija)
• Romanas Polšinas (Estija)
• Maris Šveiduks (Latvija)
• Vidmantas Malakauskas (Lietuva)
• Danielis Čaja (Lenkija)
• Vilius Pranckevičius (Lietuva)
• Aleksejs Petkevičs (Latvija)
• Marošas Kanašas (Slovakija)
• Vidmantas Markūnas (Lietuva)
• Vipnešas Čoudris (Indija)
• Rahul(is) Jošis (Indija)
• Raimondas Urbanavičius (Lietuva)
• Tomasas Koltanas (Lenkija)
• Przemyslavas Elsneris (Lenkija)
• Hastis Singhas (Indija)
• Gržegoržas Dabrovskis (Lenkija)
Absoliutūs nugalėtojai
• Moterys: Anna Sobolevska Kucharska (Lenkija)
• Vyrai: Vasilijus Bespalenko (Ukraina)
PASAULIO SPORTO ISTORIJA
ABSOLIUTŪS „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRO NUGALĖTOJAI
(1967–2026)
VYRAI
Metai – vardas, pavardė, šalis
2026 – Gražvydas Naruševičius, Lietuvos Respublika
2025 – Simonas Liubeckis (Scymon Lubecki), Lenkijos Respublika
2024 – Raulis Jošis (Rahul Joshi), Indijos Respublika
2023 – Aleksejus Lapšinas (Алексей Лапшин), Estijos Respublika
2022 – Vasilijus Bespalenko, Ukrainos Respublika
2021 – Arturas Kameniakas (Artur Kamieniak), Lenkijos Respublika
2020 – Marošas Kanašas (Maros Kanasz), Slovakijos Respublika
2019 – Golapas Rabha (Golap Rabha), Indijos Respublika
2018 – Aleksandras Sacharovas (Александр Сахаров), Kazachstano Respublika
2017 – Marošas Kanašas (Maros Kanasz), Slovakijos Respublika
2016 – Jorgas Fuksas (Jorg Fuchs), Vokietijos Federacinė Respublika
2015 – Acmadi Arašas (Ahmadi Arash), Irano Islamo Respublika
2014 – Andrejus Rumiancevas (Андрей Румянцев), Estijos Respublika
2013 – Andžejus Bžežinskis (Andrzej Brzezinski), Lenkijos Respublika
2012 – Piras Sarandibas Mehdi (Pir Sarandib Mehdi), Irano Islamo Respublika
2011 – Naftejus Singhas (Naftej Singh), Indijos Respublika
2010 – Dharmenderis Singhas (Dharmender Singh), Indijos Respublika
2009 – Aleksandras Ščiogolevas (Александр Щёголев), Rusijos Federacija
2008 – Darius Bukšnaitis, Lietuvos Respublika
2007 – Aleksandras Ševcovas (Александр Шевцов), Estijos Respublika
2006 – Aleksandras Liubomirovas (Александр Любомиров), Latvijos Respublika
2005 – Ivanas Sergejevas (Иван Сергеев), Rusijos Federacija
2004 – Aleksandras Maslovskis (Александр Масловский), Latvijos Respublika
2003 – Aivars Visockis (Aivars Vysockis), Latvijos Respublika
2002 – Radikas Manafovas (Радик Манафов), Lietuvos Respublika
2001 – Aleksandras Maslovskis, Latvijos Respublika
2000 – Radikas Manafovas, Lietuvos Respublika
1999 – Darius Bukšnaitis, Lietuvos Respublika
1998 – Ričardas Gurskas, Lietuvos Respublika
1997 – Rolandas Pocius, Lietuvos Respublika
1996 – Algirdas Kilčiauskas, Lietuvos Respublika
1995 – Sergejus Ogorodnikovas (Сергей Огородников), Rusijos Federacija
1994 – Algirdas Kilčiauskas, Lietuvos Respublika
1991 – Olegas Žuras, Lietuvos Respublika
1990 – Olegas Žuras, TSRS
1989 – Viktoras Jucys, Lietuvos TSR
1988 – Viktoras Jucys, Lietuvos TSR
1987 – Viktoras Jucys, Lietuvos TSR
1986 – Rolandas Bučinskas, Lietuvos TSR
1985 – Algirdas Ivanauskas, Lietuvos TSR
1984 – Vincas Dubickas, Lietuvos TSR
1983 – Vincas Dubickas, Lietuvos TSR
1982 – Eugenijus Gorelikas (Евгений Горелик), Lietuvos TSR
1981 – Saulius Misevičius, Lietuvos TSR
1980 – Vladas Kapcevičius, Lietuvos TSR
1979 – Olevas Anusas (Olev Annus), Estijos TSR
1978 – Olevas Anusas (Olev Annus), Estijos TSR
1977 – Stasys Cukanovas, Lietuvos TSR
1976 – Rišardas Krinickis, Lietuvos TSR
1975 – Rišardas Krinickis, Lietuvos TSR
1974 – Vytautas Zenkevičius, Lietuvos TSR
1970 – Antanas Mineikis, Lietuvos TSR
1969 – Antanas Mineikis, Lietuvos TSR
1968 – Leonas Pivoriūnas, Lietuvos TSR
1967 – Klemensas Alšauskas, Lietuvos TSR.
ABSOLIUTŪS „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRO NUGALĖTOJAI
(1990–2026)
MOTERYS
Metai – vardas, pavardė, šalis
2026 – Jasmin Norgard, Danijos Karalystė
2025 – Olga Bogač (Olga Bogacz), Lenkijos Respublika
2024 – Jelena Ivanova, Latvijos Respublika
2023 – Vilma Povilonienė, Lietuvos Respublika
2022 – Anna Sobolevska Kucharska, Lenkijos Respublika
2021 – Hanna Skytta, Suomijos Respublika
2020 – Hanna Skytta, Suomijos Respublika
2019 – Moumita Mazumder, Indijos Respublika
2018 – Nerina Broggia, Argentinos Respublika
2017 – Halina Halavei, Kipro Respublika
2016 – Yamila Vanessa Toledo, Argentinos Respublika
2015 – Marina Vlasova, Rusijos Federacija
2014 – Aleksandra Sorokina Kukreš, Lietuvos Respublika
2013 – Yamila Vanessa Toledo, Argentinos Respublika
2012 – Valentina Kozlovskaja, Baltarusijos Respublika
2011 – Yamila Vanessa Toledo, Argentinos Respublika
2010 – Vera Vlasova, Rusijos Federacija
2009 – Alina Isidorova, Latvijos Respublika
2008 – Yamila Vanessa Toledo, Argentinos Respublika
2007 – Jelena Frenkel, Izraelio Respublika
2006 – Jolanta Mileriūtė, Lietuvos Respublika
2005 – Olga Jakovleva, Rusijos Federacija
2004 – Svetlana Borisova, Latvijos Respublika
2003 – Svetlana Pugačiova, Rusijos Federacija
2002 – Lilija Degutienė, Lietuvos Respublika
2001 – Viktorija Glagoleva, Rusijos Federacija
2000 – Marina Burinskaja, Latvijos Respublika
1999 – Simona Misevičienė, Lietuvos Respublika
1998 – Simona Misevičienė, Lietuvos Respublika
1997 – Simona Misevičienė, Lietuvos Respublika
1996 – Idalija Kaminskaitė, Lietuvos Respublika
1995 – Tatjana Kovalko, Baltarusijos Respublika
1994 – Idalija Kaminskaitė, Lietuvos Respublika
1991 – Natalija Murnikovienė, Lietuvos Respublika
1990 – Natalija Murnikovienė, Republic of Lithuania
Absoliučių „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojų (1967–2026 m.) apibendrinimas ir išvados
Apibendrinimas
Per šešis dešimtmečius „Gintarinio prizo“ turnyras tapo vienu ilgaamžiškiausių tarptautinių sporto renginių pasaulyje. Vyrų absoliutūs nugalėtojai fiksuojami nuo 1967 m., moterų – nuo 1990 m.
Ankstyvuoju laikotarpiu vyrų varžybose dominavo Lietuvos sportininkai, atstovavę Lietuvos TSR. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turnyras tapo vis atviresnis užsienio dalyviams. XXI amžiuje tarp nugalėtojų atsiranda sportininkų iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Slovakijos, Vokietijos, Kazachstano, Irano ir Indijos. Naujausias čempionas – Gražvydas Naruševičius (2026), sugrąžinęs vyrų titulą Lietuvai.
Moterų varžybose nuo pat jų atsiradimo ryški tarptautinė konkurencija. Absoliučiomis nugalėtojomis yra tapusios sportininkės iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Danijos, Argentinos, Baltarusijos, Rusijos, Izraelio, Kipro ir Indijos. Tai rodo nuoseklų turnyro tarptautinį prestižą.
Tarp vyrų daugiausia kartų absoliučiu nugalėtoju tapo Viktoras Jucys (3 titulai), o po du kartus laimėjo Antanas Mineikis, Rišardas Krinickis, Olevas Anusas, Algirdas Kilčiauskas, Radikas Manafovas, Aleksandras Maslovskis, Darius Bukšnaitis, Olegas Žuras ir Marošas Kanašas.
Moterų varžybose ryškiausia lyderė – Yamila Vanessa Toledo (Argentina), absoliučią nugalėtoją tapusi keturis kartus. Po tris kartus laimėjo Simona Misevičienė, o po du kartus – Natalija Murnikovienė, Idalija Kaminskaitė ir Hanna Skytta.
Išvados
1. „Gintarinio prizo“ turnyras pasižymi ilga ir nenutrūkstama istorija, apimančia beveik 60 metų vyrų ir daugiau kaip 35 metus moterų varžybų.
2. Per visą turnyro istoriją ryškus jo vystymasis iš nacionalinio į tarptautinį renginį. Pastaraisiais dešimtmečiais nugalėtojais tampa sportininkai iš įvairių Europos ir Azijos valstybių bei Pietų Amerikos.
3. Lietuvos sportininkai išlieka vieni sėkmingiausių turnyro istorijoje. Jie iškovojo daugiausia titulų ankstyvuoju laikotarpiu ir išlaiko aukštą konkurencingumą iki šių dienų.
4. Moterų varžybose tarptautiškumas buvo ryškus nuo pat jų atsiradimo, o tai liudija aukštą turnyro sportinį lygį ir tarptautinį pripažinimą.
5. Daugkartinių čempionų gausa rodo, kad turnyre varžėsi aukšto meistriškumo sportininkai, gebėję išlaikyti lyderių pozicijas ne vienerius metus.
6. 2026 metų rezultatai – Gražvydo Naruševičiaus ir Jasmin Norgard pergalės – patvirtina, kad „Gintarinio prizo“ turnyras ir šiandien išlieka konkurencingas bei patrauklus skirtingų šalių sportininkams, tęsiantis ilgametes tarptautinio sporto tradicijas.
60 metų Lietuvos kultūrizmui
Kas ženklaus ir pastebimo įvyko?
2026 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Per šešis dešimtmečius ši sporto šaka išgyveno pakilimus ir nuosmukius, draudimus, politinius suvaržymus, nepriklausomybės laikotarpio permainas ir tarptautinį pripažinimą.
Šį kartą nesustosime prie sudėtingų istorinių etapų. Nekalbėsime apie kultūrizmo draudimo metus (1973–1987), kai sportas buvo persekiojamas, o entuziastai buvo priversti ieškoti įvairių būdų tęsti veiklą. Neliesime ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio kovų dėl tarptautinio pripažinimo – tai jau išsamiai aprašyta ankstesniuose mūsų istoriniuose straipsniuose.
Pabandykime pažvelgti kitu kampu. Jei po šešiasdešimties metų reikėtų įvardyti įvykius, kurie tapo Lietuvos kultūrizmo istorijos gairėmis, kokie jie būtų? Kokie renginiai ne tik įvyko, bet ir paliko ryškų pėdsaką sporto istorijoje, buvo pastebėti Lietuvoje ir pasaulyje, prisidėjo prie šalies vardo garsinimo?
Mūsų nuomone, tokių įvykių nėra daug.
Pirmiausia, tai 1967 metais Klaipėdoje pradėtas rengti tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Per dešimtmečius jis tapo ne tik seniausiu Lietuvoje, bet ir vienu seniausių iki šiol be pertraukų organizuojamų tradicinių kultūrizmo turnyrų pasaulyje. Keitėsi santvarkos, federacijos, sporto taisyklės, tačiau „Gintarinio prizo“ turnyras išliko. Per jo sceną praėjo tūkstančiai atletų iš dešimčių pasaulio valstybių, o pats turnyras tapo Lietuvos kultūrizmo simboliu.
Kitas dažnai minimas renginys – nuo 1979 metų Kaune organizuotos „Komjaunimo taurės“ varžybos. Be abejo, jos turėjo reikšmę savo laikmečiu ir buvo vienas svarbiausių Sovietų Sąjungos laikotarpio kultūrizmo renginių Lietuvoje. Tačiau šiandien kyla natūralus klausimas – kiek žmonių dar prisimena šių varžybų nugalėtojus, jų istoriją ar poveikį tarptautiniam sportui? Laikas pats atsijoja tai, kas išlieka istorijoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybės organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius renginius.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje vyko valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo neeiliniai sporto įvykiai. Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, reportažus transliavo „Eurosport“, Lietuvos nacionalinė televizija ir LNK. Renginiams buvo leidžiami specialūs žurnalai, kurie buvo platinami Lietuvoje ir užsienyje.
Dar didesnį mastą Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje buvo surengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai įėjo į sporto istoriją dėl kelių priežasčių. 2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Tuo metu tai buvo technologinė naujovė, kuri gerokai aplenkė savo laiką.
2005 metų pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai – iki šiol tai vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių pagal dalyvių skaičių. Absoliutūs čempionai buvo apdovanoti originaliais deimantais – išskirtiniu apdovanojimu kultūrizmo istorijoje.
Kiekvienam šių čempionatų buvo leidžiami spalvoti žurnalai ir DVD filmai, kurie nemokamai buvo platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse. Tai buvo nuoseklus darbas, formuojant Lietuvos, kaip tarptautinių kultūrizmo renginių organizatorės, įvaizdį.
Atskirai verta paminėti jubiliejinius „Gintarinio prizo“ turnyrus.
40-asis turnyras tapo valstybės masto projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, o Lietuvos Respublikos Seimas skyrė jam tikslinį finansavimą valstybės biudžete. Lietuvos nacionalinė televizija parengė specialų reportažą. Trimis kalbomis išleistas žurnalas ir DVD filmas buvo pristatomi tarptautiniuose renginiuose daugelyje pasaulio šalių. Apie turnyrą publikacijas spausdino Anglijos, Austrijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio atgarsio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras. Reportažą apie šį renginį transliavo pasaulinis CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys buvo pristatytas milijoninei tarptautinei auditorijai.
Kartu verta prisiminti ir kitą faktą.
Neseniai sužinojome, kad prieš dvejus metus Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje. Plačioji visuomenė apie šį renginį praktiškai nesužinojo. Todėl kyla klausimas – ar vien pasaulio čempionato statuso pakanka, kad renginys taptų reikšmingu istorijos faktu?
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs pavadinimai. Istorijoje išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, sulaukia tarptautinio dėmesio, palieka dokumentinį pėdsaką, yra aprašoma spaudoje, rodoma televizijoje, leidžiama knygose ir prisimenama po daugelio metų.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Tai bus ne tik dar vienos varžybos. Tai bus šešiasdešimties metų istorijos sukaktis.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių. Tai rodo, kad renginys ir šiandien išlieka gyvas, reikalingas bei patrauklus tarptautinei sporto bendruomenei.
Šiuo metu baigiama rengti beveik 400 puslapių apimties „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupta per šešis dešimtmečius surinkta dokumentinė medžiaga, archyvinės nuotraukos, prisiminimai ir istoriniai faktai.
Tikimasi, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai ir aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai. Tai būtų tinkama proga pagerbti visus žmones, kurie savo darbu prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo istorijos kūrimo.
Išvados
Šešiasdešimties metų laikotarpis leidžia į Lietuvos kultūrizmo istoriją pažvelgti be emocijų ir laiko distancijos suteiktu objektyvumu.
Istorinę vertę lemia ne vien surengtų varžybų skaičius ar oficialus jų pavadinimas. Tikrąją renginio reikšmę parodo jo tęstinumas, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys, dokumentinis palikimas ir gebėjimas išlikti žmonių atmintyje.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai įvairaus lygio varžybų. Tačiau tik nedaugelis jų tapo reiškiniais, apie kuriuos kalbama ir šiandien. Būtent tokie renginiai formuoja sporto istoriją, kuria valstybės įvaizdį ir tampa ateities kartoms išliekančiu paveldu.
Todėl artėjantis 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienas sporto renginys. Tai viso Lietuvos kultūrizmo istorijos kelio simbolis, primenantis, kad didžiausią vertę sukuria ne vienkartinės pergalės, o dešimtmečius trunkantis nuoseklus darbas, tradicijų tęstinumas ir pagarba savo istorijai.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintariniam prizui“ – 60 metų: legenda, įaugusi į Klaipėdos ir pasaulio sporto istoriją
2027 metų gegužės mėnesį Klaipėda taps išskirtinio sporto ir kultūros įvykio centru – čia bus pažymėtas vienų seniausių tradicinių kultūrizmo ir fitneso varžybų pasaulyje jubiliejus. „Gintariniam prizui“ – 60 metų. Tai ne tik sukaktis, bet ir gyva istorija, per šešis dešimtmečius užauginusi sportininkų kartas, subūrusi tūkstančius dalyvių ir palikusi ryškų pėdsaką tarptautinėje sporto bendruomenėje.
Jubiliejinis renginys truks tris dienas ir žada tapti išskirtine švente, kurioje susijungs sportas, kultūra, istorija ir gyvos legendos. Į Klaipėdą planuojama pakviesti iškilius sporto, visuomenės ir kultūros pasaulio atstovus iš įvairių šalių.
Tarp garbingų svečių numatyta sulaukti pasaulinio garso asmenybių – Arnoldo Schwarzeneggerio, Ralfo Möllerio ir WFF–WBBF federacijos atstovo Jungtinėse Amerikos Valstijose Aleksandro Nevskio. Šių sportininkų vardai jau seniai įrašyti į pasaulinę kultūrizmo istoriją.
Visi trys yra pelnę „Mr. Universe“ titulą, o šiandien sėkmingai tęsia karjerą kino industrijoje – dirba aktoriais, režisieriais ir prodiuseriais. Jų dalyvavimas jubiliejiniame renginyje suteiktų šventei išskirtinį tarptautinį prestižą ir taptų reikšmingu įvykiu tiek Lietuvos sporto bendruomenei, tiek miesto svečiams.
„Gintarinio prizo“ kelias prasidėjo laikais, kai kultūrizmas dar tik formavo savo tarptautinį veidą, o informacijos sklaida reikalavo ypatingų pastangų ir tikėjimo idėja. Šio judėjimo istorijoje ypatingą vaidmenį atliko Edmundas Daubaras, 1989 metais išleidęs įspūdingo, net 2 milijonų egzempliorių tiražo žurnalą „Arnoldas Švarcenegeris rekomenduoja“. Šis leidinys tapo ne tik sporto metodine medžiaga, bet ir simboliniu tiltu tarp skirtingų šalių sportininkų, įkvėpusiu naują kartą siekti aukščiausių rezultatų.
Per dešimtmečius „Gintarinis prizas“ išaugo į tarptautinį reiškinį, kuriame sportas susipynė su kultūra, diplomatija ir asmeninėmis istorijomis. WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvavo įvairių šalių visuomenės ir politikos veikėjai. Tarp jų – Austrijos buvęs parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas, kuris ne tik kuravo renginių iniciatyvas, bet ir pats lankėsi varžybose svečio teisėmis, taip prisidėdamas prie jų tarptautinio pripažinimo.
Ypatingą simbolinę reikšmę „Gintarinio prizo“ istorijoje įgavo ir ankstesni jubiliejai. Minint 40-metį, į Klaipėdą buvo atgabenta profesoriaus A. Gerstlo perduota originalių Arnoldo Švarcenegerio fotografijų kolekcija bei dokumentinis filmas apie jo gyvenimo kelią. Šios medžiagos buvo pristatytos varžybų metu ir tapo išskirtine šventės dalimi, pritraukusia didžiulį visuomenės dėmesį.
50-ojo jubiliejaus proga renginys sulaukė dar platesnio tarptautinio atgarsio – tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, reportažas iš Klaipėdos buvo parodytas pasaulinei auditorijai per CNN televiziją. Tai tapo reikšmingu įvertinimu ne tik pačiam renginiui, bet ir Lietuvos sporto bendruomenės indėliui į globalų kultūrizmo judėjimą.
Šiandien „Gintarinis prizas“ žvelgia į ateitį su dar didesniu užmoju ir pagarba savo istorijai. Nauja išsami Arnoldo Švarcenegerio knyga “Arnold” primena apie šio žmogaus įtaką visai sporto epochai, o Klaipėdoje rengiamas jubiliejus tampa gyvu šios istorijos tęsiniu.
Artėjant 60-ajam jubiliejui, Klaipėdos savivaldybės administracijos ir entuziastų iniciatyva rengiamas dar vienas svarbus darbas – bus išleista didelės apimties istorinė „Gintarinio prizo“ knyga. Joje lietuvių kalba jau baigiamas rengti tekstas, šiuo metu vykdomi vertimai į kitas kalbas, siekiant, kad šios varžybos ir jų istorija būtų dar plačiau žinomos pasaulyje.
„Gintarinis prizas“ šiandien – tai daugiau nei varžybos. Tai tradicija, kuri sujungia kartas. Tai scena, kurioje gimsta legendos. Tai Klaipėdos vardas, skambantis pasaulio sporto žemėlapyje. Ir tai istorija, kuri dar toli gražu nesibaigia.
Išsamesnė informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintarinio prizo“ istorijos
Rolandas Bučinskas – sportininkas dviejų epochų sandūroje
Rolando Bučinsko sportinė biografija atspindi vieną sudėtingiausių Lietuvos kultūrizmo istorijos laikotarpių – kelią nuo sovietmečio draudimų ir administracinių suvaržymų iki nepriklausomos Lietuvos sportininkų pripažinimo tarptautinėje arenoje. Jo karjeroje susipynė ryškios pergalės, politinės aplinkybės, organizacinės kovos ir skaudūs pralaimėjimai, todėl Rolandas Bučinskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos kultūrizmo asmenybių.
Sportininko talentas išryškėjo anksti. Dar būdamas jaunimo grupės atletas, 1982 metais jis dalyvavo tradiciniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Taline. Šios varžybos tuomet buvo vienos prestižiškiausių visoje Sovietų Sąjungoje, todėl antroji vieta jaunimo kategorijoje buvo reikšmingas pasiekimas, atkreipęs specialistų dėmesį į perspektyvų Lietuvos sportininką.
Tačiau tolimesnę karjerą netrukus apsunkino ne sportiniai rezultatai, o vidaus konfliktai Lietuvos kultūrizmo bendruomenėje. Kultūrizmui Sovietų Sąjungoje esant faktiškai uždraustam, neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovas Romanas Kalinauskas Rolandui Bučinskui uždraudė dalyvauti varžybose. Toks sprendimas galėjo nutraukti perspektyvaus sportininko karjerą.
Ieškodamas galimybės sugrįžti į varžybas, Rolandas Bučinskas kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris palaikė glaudžius ryšius su Estijos kultūrizmo organizatoriumi Inaru Mardo (1945-2002). Pastarojo suteiktos garantijos leido Rolandui startuoti 1983 metų „Georgo Tenno memoriale“, kuriame jis tapo jaunimo grupės nugalėtoju. Ši pergalė tapo ne tik sportiniu revanšu, bet ir įrodymu, kad talento neįmanoma sustabdyti administraciniais draudimais.
Dar didesnio pripažinimo Rolandas Bučinskas sulaukė 1986 metais, kai tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Tuo metu „Gintarinis prizas“ jau buvo vienas svarbiausių Rytų Europos kultūrizmo renginių, o absoliutaus nugalėtojo vardas reiškė aukščiausią sportinį meistriškumą. Ši pergalė įtvirtino Rolandą Bučinską tarp stipriausių to meto Lietuvos kultūristų.
1988 metais, Sovietų Sąjungoje oficialiai atkūrus kultūrizmo varžybų sistemą, įvyko pirmosios TSRS kultūrizmo taurės varžybos. Jose Rolandas Bučinskas savo svorio kategorijoje iškovojo antrąją vietą ir pelnė TSRS sporto meistro vardą. Tai buvo oficialus jo sportinio meistriškumo pripažinimas valstybiniu lygmeniu.
Ypatingą vietą Rolando Bučinsko biografijoje užima 1991 metai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies sportininkai atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Dauguma jų, laikydamiesi Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pozicijos, atsisakė dalyvauti TSRS varžybose, tačiau Lietuvos sporto organizacijos dar nebuvo pripažintos tarptautinėse federacijose. Todėl sportininkai faktiškai neteko galimybių dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose.
Siekdamas išspręsti šią problemą, Lietuvos Respublikos sporto ministro Algirdo Raslano paskatintas Edmundas Daubaras Teisingumo ministerijoje įregistravo Lietuvos nacionalinę kultūrizmo asociaciją (LNKA) – pirmąją nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizaciją. Netrukus buvo suburta stipriausių Lietuvos sportininkų delegacija į NABBA Europos čempionatą Prancūzijoje, prie kurios prisijungė ir Rolandas Bučinskas.
Šis sprendimas tapo istoriniu. Rolandas Bučinskas ir klaipėdietė Natalija Murnikovienė iškovojo Europos čempionų titulus ir į nepriklausomą Lietuvą parvežė pirmuosius tarptautinius aukso medalius. Šios pergalės turėjo ne tik sportinę, bet ir simbolinę reikšmę – jos tapo vienu pirmųjų nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo ženklų. Tuo metu dalis kitų Lietuvos kultūristų ir jų vadovų dar laikėsi atsargesnės pozicijos ir iki Maskvos rugpjūčio pučo nesiryžo atsiriboti nuo sovietinės sporto sistemos.
Vėlesniais metais Rolandas Bučinskas sėkmingai tęsė sportinę karjerą IFBB federacijoje. 1996 metais jis tapo IFBB Europos čempionu, dar kartą patvirtindamas priklausymą Europos elitui.
1997 metais IFBB pasaulio čempionate Rolandas Bučinskas savo kategorijoje iškovojo pirmąją vietą. Tačiau po varžybų atlikta dopingo kontrolė buvo teigiama, todėl pasaulio čempiono titulas buvo panaikintas, o oficialiuose varžybų protokoluose jo pergalė nebeliko įrašyta. Šis įvykis tapo skaudžiausiu sportininko karjeros momentu ir iš esmės pakeitė tolimesnę jo profesinę veiklą.
Dar prieš paskelbiant galutinius dopingo kontrolės rezultatus, 1998 metais Rolandas Bučinskas rengėsi emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Pagalbos jis dar kartą kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris susisiekė su ilgamečiu bičiuliu amerikiečiu Louisu Zwicku.
Jų pažintis buvo užsimezgusi dar 1989 metais, kai tarptautinio mačo „TSRS–JAV“ metu Edmundas Daubaras, Louisas Zwickas, Viktoras Jucys ir Rolandas Bučinskas, išvengę TSRS KGB pareigūnų kontrolės, viename Leningrado priemiesčio kultūrizmo centre nufilmavo du dokumentinius filmus apie Lietuvos kultūristų pasirengimą. Tais pačiais metais šie filmai buvo parodyti ESPN televizijos kanalu, o jų kopijos iki šiol saugomos pasaulinės WFF–WBBF federacijos archyvuose. Tai buvo vieni pirmųjų vakarietiškų vaizdo pasakojimų apie TSRS kultūrizmą dar prieš atkuriant valstybės nepriklausomybę.
Iki 1998 metų Louisas Zwickas jau buvo įkūręs nuosavą televizijos kompaniją, rengusią kultūrizmo varžybų vaizdo produkciją ESPN televizijai bei organizavusią tarptautinius renginius, tarp jų – „Miss Fitness America“, „Miss America Pageant“, „Hit the Rock“ ir kitus. Pasinaudodamas savo ryšiais, jis padėjo Rolandui Bučinskui įsidarbinti sporto leidybos ir žiniasklaidos srityje. Tačiau paskelbus galutinius dopingo kontrolės rezultatus, Rolandas nusprendė pasitraukti iš profesionalios sporto industrijos.
Šiandien Rolandas Bučinskas su šeima gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Išvados
Rolando Bučinsko sportinė karjera išsiskiria ne tik aukšto lygio sportiniais pasiekimais, bet ir tuo, kad ji atspindi visą Lietuvos kultūrizmo virsmų epochą. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri savo karjerą pradėjo kultūrizmo draudimo metais, išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą, dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos tarptautinius ryšius ir tapo pirmaisiais Lietuvos atstovais svarbiausiose Vakarų Europos varžybose.
1991 metų NABBA Europos čempionato aukso medalis buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo laimėjimų. Ši pergalė turėjo platesnę reikšmę nei vien sportinis rezultatas – ji tapo nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo pradžia.
Nors 1997 metų dopingo byla iš esmės pakeitė viešą Rolando Bučinsko sportinės karjeros vertinimą, ji nepaneigia jo ankstesnių laimėjimų ir indėlio į Lietuvos kultūrizmo istoriją. Istoriškai vertinant, Rolandas Bučinskas išlieka viena ryškiausių XX amžiaus pabaigos Lietuvos kultūrizmo asmenybių, kurios biografijoje atsispindi tiek šio sporto pakilimai, tiek sudėtingi jo raidos iššūkiai.
Istorinės „Gintarinio prizo“ knygos tekstai baigti
Knygą papildys du išskirtiniai skyriai
Baigėme rengti istorinės „Gintarinio prizo“ knygos tekstus trimis kalbomis. Leidinį planuojame išleisti 60-ojo „Gintarinio prizo“ turnyro proga. Jubiliejinis renginys, pagal mūsų galimybes, vyks tris dienas 2027 metų gegužę Klaipėdoje. Į šią išskirtinę sporto šventę kviesime žymius pasaulio sportininkus, sporto organizacijų vadovus, iškilius politikus ir garbius svečius.
Tačiau, parengus knygą maketavimui, paaiškėjo, kad istorinis leidinys dar nėra baigtas.
Analizuojant sukauptą medžiagą tapo akivaizdu, jog knygoje būtini dar du skyriai, kurie leis dar išsamiau atskleisti „Gintarinio prizo“ reikšmę pasaulio sportinio kultūrizmo istorijoje.
Pirmasis skyrius bus skirtas oficialiai pripažinto tarptautinio sportinio kultūrizmo istorijai. Iki šiol pasaulyje nėra išleista nuoseklios studijos, apimančios šios sporto šakos raidą nuo jos oficialaus pripažinimo iki šių dienų. Todėl ši knygos dalis taps ne tik svarbiu istoriniu šaltiniu, bet ir pirmuoju bandymu sistemiškai pristatyti sportinio kultūrizmo raidą tarptautiniu mastu.
Antrajame skyriuje pristatysime žmones, kurie įvairiais laikotarpiais lėmė „Gintarinio prizo“ istoriją. Per šešis dešimtmečius turnyras subūrė daugybę iškilių asmenybių – sportininkų, trenerių, organizatorių ir visuomenės veikėjų iš įvairių pasaulio šalių. Daugelio jų indėlis buvo lemiamas ne tik turnyro, bet ir viso sportinio kultūrizmo vystymuisi. Jų istorijos nusipelno atskiro pasakojimo.
Rengdami pasaulinio sportinio kultūrizmo istorijos apžvalgą, aptarsime svarbiausius jos etapus:
• oficialiai pripažinto sportinio kultūrizmo pradžią (FIHC, 1947–1969);
• oficialaus sportinio kultūrizmo tęstinumą (IFBB, 1971–1998);
• sportinio kultūrizmo atsiradimą socialistiniame pasaulyje (FIHC, 1959);
• sportinio kultūrizmo atsiradimą TSRS (FIHC, 1963);
• sportinio kultūrizmo atsiradimą Lietuvoje (1965);
• sportinio kultūrizmo atsiradimą Klaipėdoje (1967).
Iki šiol šie istoriniai įvykiai niekur pasaulyje nebuvo nuosekliai aprašyti kaip vientisa oficialaus sportinio kultūrizmo raidos istorija. Todėl būsima knyga pretenduoja tapti pirmuoju tokio pobūdžio leidiniu.
Tikimės, kad ji taps ne tik vertingu istoriniu šaltiniu sporto bendruomenei, bet ir padės naujai pažvelgti į sportinio kultūrizmo kelią pasaulyje. Kartu tai bus prasminga įžanga į legendiniu tapusio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro šešiasdešimties metų istoriją.
Papildomų skyrių rengimas užtruks dvi–tris savaites, todėl numatyto leidybos grafiko nekeičiame – knyga skaitytojus pasieks laiku.
W.B.B.F. / W.F.F. Europos mėgėjų čempionatų absoliutūs nugalėtojai
(1996–2026)
Vyrai
Absoliučiais W.B.B.F. / W.F.F. Europos mėgėjų čempionais tapo:
• 1996 m. – Sergejus Ogorodnikovas (Rusija)
• 1997 m. – Matijas Hornungas (Vokietija)
• 1998 m. – Jurgenas Kochas (Vokietija)
• 1999 m. – Džovanis Tomsonas (Nyderlandai)
• 2000 m. – Masimas Monakas (Italija)
• 2001 m. – Marekas Kalmusas (Estija)
• 2002 m. – Jurijus Karsetiansas (Latvija)
• 2003 m. – Germanas Selestas (Rusija)
• 2004 m. – Aleksandras Maslovskis (Latvija)
• 2005 m. – Masimas Monakas (Italija)
• 2006 m. – Michailas Malekas (Rusija)
• 2007 m. – Romanas Dubovickis (Rusija)
• 2008 m. – Vladimiras Poliakovas (Rusija)
• 2009 m. – Vitalijus Aleksandrovas (Latvija)
• 2010 m. – Danilas Bratiska (Rusija)
• 2011 m. – Aleksandras Silinas (Rusija)
• 2012 m. – Mohamedas Moravėjus (Iranas)
• 2013 m. – Aleksandras Grenadiorovas (Rusija)
• 2014 m. – Andrejus Rumiancevas (Estija)
• 2015 m. – Normundas Juranas (Latvija)
• 2016 m. – Jasperas Bakeris (Nyderlandai)
• 2017 m. – Sergejus Taratynovas (Rusija)
• 2018 m. – Karolis Kovnackis (Lenkija)
• 2019 m. – Pavelas Pšibylskis (Lenkija)
• 2020 m. – Aleksejus Petkevičius (Latvija)
• 2021 m. – Kamilis Struminskis (Lenkija)
• 2022 m. – Romanas Polsinas (Estija)
• 2023 m. – Martynas Pakalnis (Lietuva)
• 2024 m. – Gatis Saknė (Latvija)
• 2025 m. – Šimonas Lubeckis (Lenkija)
• 2026 m. – Mantas Lunskys (Lietuva)
Moterys
Absoliučiomis W.B.B.F. / W.F.F. Europos mėgėjų čempionėmis tapo:
• 1996 m. – Jekaterina Karaban (Rusija)
• 1997 m. – Benedeta Pomati (Italija)
• 1998 m. – Klaudija Machmor (Vokietija)
• 1999 m. – Roza Džovana (Italija)
• 2000 m. – Marina Burinskaja (Latvija)
• 2001 m. – Aksana Len (Lietuva)
• 2002 m. – Valerija Judina (Rusija)
• 2003 m. – Svetlana Pugačiova (Rusija)
• 2004 m. – Svetlana Pugačiova (Rusija)
• 2005 m. – Ida Guša (Rusija)
• 2006 m. – Diana De Čezarė (Brazilija–Ukraina)
• 2007 m. – Marija Akizanova (Ukraina)
• 2008 m. – Ilona Kokoš (Lietuva)
• 2009 m. – Irina Pateskina (Rusija)
• 2010 m. – Vera Vlasova (Rusija)
• 2011 m. – Agnieška Urbaniak (Lenkija)
• 2012 m. – Valentina Kozlovskaja (Baltarusija)
• 2013 m. – Jelena Volkova (Rusija)
• 2014 m. – Marina Vlasova (Rusija)
• 2015 m. – Evelina Dirosi (Belgija)
• 2016 m. – Valentina Karabanova (Rusija)
• 2017 m. – Natalija Abramova (Rusija)
• 2018 m. – Olga Listopadova (Baltarusija)
• 2019 m. – Natalija Važynska (Lenkija)
• 2020 m. – Olga Kolesova (Lietuva)
• 2021 m. – Silva Socneva (Latvija)
• 2022 m. – Natalija Miškovska (Lenkija)
• 2023 m. – Ana Sobolevska-Kucharska (Lenkija)
• 2024 m. – Ineta Rijniecė (Latvija)
• 2025 m. – Marina Legenzova (Lietuva)
• 2026 m. – Rūta Karpaitė (Lietuva)
Apibendrinimas ir išvados
1996–2026 metų W.B.B.F. / W.F.F. Europos mėgėjų čempionatų istorija atspindi nuoseklią Europos kultūrizmo ir fitneso raidą bei aukštėjantį sportinį meistriškumą. Per 31 metus absoliučių Europos čempionų vardus iškovojo sportininkai iš trylikos valstybių, o tai liudija platų šių sporto šakų geografinį paplitimą ir skirtingų nacionalinių mokyklų konkurencingumą.
Istoriškai daugiausia absoliučių titulų iškovojo Rusijos sportininkai, tačiau pastarųjų metų rezultatai rodo aiškius jėgų pokyčius. Vis ryškesnes pozicijas Europos elite užima Baltijos valstybių atletai, ypač Lietuvos ir Latvijos atstovai, o Lenkija tapo viena stabiliausių ir sėkmingiausių šalių tiek vyrų, tiek moterų kategorijose.
Ypatingą vietą čempionatų istorijoje užima Italijos atstovas Masimas Monakas ir Rusijos sportininkė Svetlana Pugačiova – vieninteliai atletai, du kartus iškovoję absoliučių Europos čempionų titulus. Jų pasiekimai išlieka išskirtiniu stabilumo ir sportinio meistriškumo pavyzdžiu.
2026 metai tapo reikšmingu istoriniu etapu. Pirmą kartą per visą W.B.B.F. / W.F.F. Europos mėgėjų čempionatų istoriją abu absoliutūs čempionų titulai atiteko vienos valstybės – Lietuvos – sportininkams. Vyrų kategorijoje triumfavo Mantas Lunskys, o moterų – Rūta Karpaitė. Šis pasiekimas simbolizuoja Lietuvos kultūrizmo ir fitneso mokyklos brandą, aukštą trenerių kompetenciją ir sėkmingą ilgamečio darbo rezultatą.
Per daugiau kaip tris dešimtmečius W.B.B.F. / W.F.F. Europos mėgėjų čempionatai tapo viena svarbiausių Europos kultūrizmo ir fitneso tradicijų, išugdžiusia dešimtis tarptautinio lygio atletų ir reikšmingai prisidėjusia prie šių sporto šakų populiarinimo bei plėtros Europoje.
„Gintariniam prizui“ – 60 metų
Originali sporto šakos istorinė knyga
Prieš pradedant išsamiai pasakoti apie vieną seniausių tradicinių tarptautinių kultūrizmo ir fitneso renginių pasaulyje – „Gintarinio prizo“ turnyrą, būtina trumpai apžvelgti kultūrizmo, kaip oficialiai pripažintos sporto šakos, istoriją. Tik platesnis istorinis kontekstas leidžia visapusiškai suprasti ir įvertinti „Gintarinio prizo“ reikšmę pasaulinėje kultūrizmo raidoje.
Tenka pripažinti, kad nemaža dalis kultūristų menkai pažįsta savo sporto istoriją ir sunkiai orientuojasi šiandien veikiančių tarptautinių kultūrizmo organizacijų gausoje.
Iki šiol pasaulyje nėra išleista nuoseklios studijos, kuri sistemiškai apimtų oficialaus sportinio kultūrizmo raidą nuo jo pripažinimo iki šių dienų. Todėl ši knygos dalis tampa ne tik reikšmingu istoriniu šaltiniu, bet ir pirmuoju bandymu nuosekliai pristatyti tarptautinę sportinio kultūrizmo istoriją.
Pasaulinio sportinio kultūrizmo istorijos apžvalgoje aptariami svarbiausi šios sporto šakos raidos etapai:
• oficialiai pripažinto sportinio kultūrizmo pradžia (FIHC, 1947–1969);
• oficialaus sportinio kultūrizmo tęstinumas (IFBB, 1971–1998);
• sportinio kultūrizmo atsiradimas socialistinėse šalyse (FIHC, 1959);
• sportinio kultūrizmo pradžia TSRS (FIHC, 1963);
• sportinio kultūrizmo atsiradimas Lietuvoje (1965);
• sportinio kultūrizmo pradžia Klaipėdoje (1967).
Pratarmė
Pastaraisiais metais pasirodė nemažai knygų apie žymius sportininkus ir nacionalinių kultūrizmo federacijų vadovus. Viena jų, išleista Rusijos Federacijoje, buvo skirta buvusiam kultūristui, vėliau tapusiam Rusijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vladimirui Dubininui. Tačiau tokio pobūdžio leidiniuose neretai dėl įvairių priežasčių nutylimi reikšmingi istoriniai faktai.
Pavyzdžiui, po pralaimėjimo tarptautiniame turnyre „Georgo Tenno memorialas“ 1974 metais Vladimiras Dubininas faktiškai pasitraukė iš kultūrizmo beveik trylikai metų ir nutraukė aktyvius ryšius su sporto bendruomene. Tai buvo itin svarbus laikotarpis kultūrizmo istorijoje. Tik 1986 metais, ne kartą pakviestas dr. Edmundo Daubaro, jis vėl pasirodė kultūrizmo bendruomenėje, atvykęs į tarptautinį turnyrą „Gintarinis prizas“, vykusį Klaipėdoje (Lietuvos TSR).
Tuo metu Rusijos TFSR kultūrizmui vadovavo maskvietis Vladimiras Šubovas, todėl Dubininas renginyje dalyvavo daugiausia kaip garbės svečias. Iki 1987 metų jo veikla apsiribojo sportininko karjera ir darbu savo sporto klube – SSRS kultūrizmo organizavimo bei valdymo procesuose jis nedalyvavo.
Todėl natūraliai kyla klausimas: kiek objektyviai galima aprašyti laikotarpį, kurio įvykiuose pats autorius nedalyvavo? Panaši problema būdinga ir daugeliui kitų publikacijų apie kultūrizmo istoriją, kuriose neretai pateikiami spėjimai, netikslumai ar dokumentais nepatvirtinti teiginiai.
XX amžiaus antrojoje pusėje pasaulis buvo padalytas į du politinius blokus – Vakarų (kapitalistinį) ir Rytų (socialistinį). Ši takoskyra atsispindėjo ir sporte, ne išimtis buvo ir kultūrizmas.
Tarptautinės kultūristų federacijos IFBB (International Federation of BodyBuilders) istorija nuolat buvo publikuojama pačios federacijos leidiniuose. Natūralu, kad juose pirmiausia atsispindėjo pačios organizacijos požiūris į pasaulinę kultūrizmo raidą. Tuo tarpu socialistinių šalių kultūrizmo istorija beveik nebuvo tiriama ir viešinama. 1973–1987 metais daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmas dėl politinių priežasčių buvo ribojamas, o kai kuriose šalyse – visiškai uždraustas.
Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po socialistinės sistemos žlugimo, ano laikotarpio kultūrizmo istoriją vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Buvę sportininkai neretai prisistato „SSRS čempionais“, o kai kurie sporto klubų vadovai save pateikia kaip pagrindinius sovietinio kultūrizmo kūrėjus. Tačiau istorija remiasi ne legendomis, o dokumentais pagrįstais faktais, kruopščia analize ir objektyviu vertinimu.
Vienas svarbiausių socialistinio ir Vakarų pasaulio kultūrizmo istorijos liudytojų bei aktyvių dalyvių buvo dr. Edmundas Daubaras. Susiklosčius aplinkybėms, jis du kartus baigė Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo germanų filologijos bei teisės specialybes. Tuo metu jis buvo bene vienintelis SSRS kultūrizmo atstovas, laisvai mokėjęs kelias užsienio kalbas. Tai suteikė jam galimybę palaikyti artimus asmeninius ryšius su svarbiausiais pasaulio kultūrizmo lyderiais – IFBB prezidentu kanadiečiu Benu Weideriu, WABBA (World Amateur Body Building Association) prezidentu prancūzu Serge'u Nubret ir NABBA (National Amateur Body-Builders' Association) vadovu britu Oscaru Heidenstamu.
Šių tarptautinių ryšių dėka sukauptas unikalus dokumentų, oficialaus susirašinėjimo, fotografijų ir istorinių liudijimų archyvas, kurio didelė dalis šioje knygoje publikuojama pirmą kartą.
Dažniausiai prisimenami iškilūs sportininkai ir jų pergalės. Tačiau bet kurios sporto šakos istoriją pirmiausia kuria organizatoriai, federacijų vadovai, treneriai, teisėjai, žurnalistai, leidėjai ir daugybė entuziastų. Jie steigia klubus ir federacijas, organizuoja varžybas, plėtoja tarptautinius ryšius ir rūpinasi, kad sportiniai pasiekimai taptų žinomi visuomenei. Be jų ilgamečio darbo nebūtų nei didžiųjų čempionų, nei gyvų sporto tradicijų.
Ši knyga skirta ne tik įamžinti „Gintarinio prizo“ istoriją. Ji siekia dokumentais pagrįstai atkurti sportinio kultūrizmo raidą, atskleisti mažiau žinomus istorinius faktus ir parodyti žmones, kurių pastangomis ši sporto šaka augo, stiprėjo ir tapo tarptautiniu reiškiniu.
1978 m. „Gintarinio prizo“ turnyras – pasaulio sporto istorijos dalis
Nutylėtos tiesos
1978 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) turnyras Klaipėdoje užima išskirtinę vietą ne tik Lietuvos, bet ir viso Rytų bloko kultūrizmo istorijoje. Jis vyko tuo metu, kai nuo 1973 metų T.S.R.S. kultūrizmas buvo oficialiai uždraustas, o sporto organizatoriai ir atletai patyrė nuolatinį administracinį spaudimą.
Nepaisant draudimų, turnyro organizatorius dr. Edmundas Daubaras pasirinko ne prisitaikymo, o aktyvių veiksmų kelią. 1977 metais, sustiprėjus valdžios represijoms prieš kultūrizmą, dauguma tuometinių T.S.R.S. kultūrizmo organizatorių atsisakė viešai ginti šį sportą. Dr. Edmundas Daubaras liko vienas iš nedaugelio, kurie ryžosi priešintis draudimui.
1977 metų „Gintarinio prizo“ turnyras tapo savotišku būsimo proveržio išbandymu. Nors oficialaus valdžios pritarimo nebuvo, Klaipėdoje surengtos viešos varžybos parodė, kad kultūrizmas neprarado visuomenės palaikymo. Pilna žiūrovų salė tapo akivaizdžiu įrodymu, kad draudimas nepajėgė sunaikinti sporto populiarumo.
Rengdamasis 1978 metų turnyrui, dr. Edmundas Daubaras parengė ir Maskvoje asmeniškai įteikė peticiją T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centriniams laikraščiams „Pravda“ ir „Izvestija“. Šiuo dokumentu buvo siekiama apginti kultūrizmą ir sudaryti galimybes legaliau organizuoti varžybas.
Po šių veiksmų Klaipėdoje buvo surengtas 1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyras. Organizatorius žengė dar toliau – varžyboms buvo suteikta T.S.R.S. kultūrizmo pirmenybių simbolika. Toks sprendimas tuo metu buvo itin rizikingas, nes oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų nebuvo rengiama.
Unikali varžybų scena
Analizuojant 1965–1978 metais T.S.R.S. vykusių kultūrizmo varžybų ikonografinę medžiagą, 1978 metų „Gintarinio prizo“ scena išsiskiria savo mastu ir meniniu sprendimu.
Scenos centre buvo įrengta didžiulė dekoracija su triskart „Mr. Olympia“ titulo laimėtojo Franko Zane'o atvaizdu T.S.R.S. žemėlapio fone ir užrašu „T.S.R.S. pirmenybės“. Abiejose scenos pusėse buvo iškeltos visų penkiolikos sąjunginių respublikų vėliavos. Medaliai, diplomai ir prizai buvo pagaminti su užrašu „T.S.R.S. čempionatas“.
Iki tol tokios simbolikos ir tokio masto scenografijos Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje nebuvo užfiksuota.
Turnyras be valstybės paramos
Varžybos buvo surengtos be valstybės finansavimo ir be rėmėjų.
Visus organizacinius darbus atliko pats dr. Edmundas Daubaras, jo šeimos nariai ir sporto klubo sportininkai. Atvykę atletai buvo apgyvendinti Girulių geležinkeliečių pionierių stovykloje, kuri prieš vasaros sezoną galėjo priimti svečius.
Didžiulę scenos dekoraciją pasiuvо dr. Edmundo Daubaro uošvienė, o jos meninį apipavidalinimą pagal organizatoriaus projektą sukūrė dailininkas Olegas Isajevas. Prizus pagamino kultūristas Olegas Serovas, medalius ir diplomus – Klaipėdos dailės kombinato darbuotojai. Didžioji dalis organizacinių išlaidų buvo padengta asmeninėmis organizatoriaus lėšomis.
Tarptautinis veiklos įvertinimas
2011 metais Vatikane įvykusio oficialaus susitikimo metu Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras pristatė federacijos veiklą. Pokalbyje su kardinolu Jozefu Tomko buvo aptarta kultūrizmo padėtis sovietmečiu, o organizatoriaus veikla, nukreipta prieš kultūrizmo draudimą, buvo įvertinta kaip reikšmingas visuomeninis pasipriešinimas totalitariniams ribojimams.
Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato medalis.
Išvados
1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo daugiau nei sporto varžybos. Jis tapo viešu pareiškimu, kad kultūrizmo judėjimas Sovietų Sąjungoje, nepaisydamas oficialaus draudimo, išliko gyvas ir organizuotas.
Turnyras parodė, jog net ir centralizuotos kontrolės sąlygomis buvo įmanoma sukurti tarptautinio lygio renginį, paremtą asmenine iniciatyva, savanorišku darbu ir sporto bendruomenės solidarumu.
Istoriniu požiūriu šis renginys žymi vieną pirmųjų sėkmingų bandymų viešai grąžinti kultūrizmą į sportinį gyvenimą T.S.R.S. Jo organizacinis mastas, simbolika ir tarptautinis pobūdis leidžia 1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą laikyti reikšmingu pasaulinės kultūrizmo istorijos įvykiu.
Tolimesni šio turnyro tyrimai, archyvinių dokumentų analizė ir tarptautiniai palyginamieji tyrimai gali dar tiksliau įvertinti jo vietą XX amžiaus antrosios pusės sporto istorijoje.
60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Kas iš tiesų tapo istorija?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.
Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.
Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?
Istorija dažniausiai atsako pati.
„Gintarinio prizo“ fenomenas
Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.
Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.
„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys
Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.
Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.
Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.
Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.
Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.
Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį
Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.
2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.
2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.
Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.
Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.
Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.
Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai
Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.
40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.
Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.
Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.
Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?
Tikriausiai ne.
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.
Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai bus ne tik eilinės varžybos.
Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.
Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.
Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.
Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.
Išvados
Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.
Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.
Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.
Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.
NABBA Lietuvoje: istorija, kurios iki šiol nepavyko pakartoti
Šiandien seniausia pasaulio kultūrizmo organizacija NABBA vienija apie dvidešimt aktyviai veikiančių nacionalinių organizacijų įvairiose pasaulio šalyse. Lietuvos vardas šios organizacijos istorijoje užima gerokai svarbesnę vietą, nei dažnai prisimenama. Pastarieji keturi dešimtmečiai rodo, kad Lietuvos ir NABBA bendradarbiavimas neapsiribojo vien sportinėmis varžybomis – jis buvo susijęs ir su valstybės tarptautiniu pripažinimu, ir su nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijų kūrimusi.
Net jeigu šiandien netikėtai pasikeistų tarptautinės NABBA vadovybė ir organizacijos prezidentu taptų Lietuvos atstovas, toks faktas savo istorine reikšme vargu ar prilygtų tiems įvykiams, kurie vyko 1991–2005 metais. Būtent tuo laikotarpiu Lietuva tapo viena ryškiausių NABBA šalių Europoje.
Žmonės, kūrę Lietuvos NABBA istoriją
Kalbant apie reikšmingiausius Lietuvos NABBA istorijos puslapius, pirmiausia minėtini trys vardai – dr. Edmundas Daubaras, Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas.
Dr. Edmundas Daubaras buvo pagrindinis nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacijos kūrėjas ir tarptautinių ryšių iniciatorius. Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais Lietuvos sportininkais, iškovojusiais NABBA Europos čempionų titulus ir įrašiusiais Lietuvos vardą į šios organizacijos istoriją.
Žinoma, Lietuvos kultūrizmo raidoje dirbo daug trenerių, sportininkų ir organizatorių, tačiau būtent šių žmonių veikla buvo tiesiogiai susijusi su įvykiais, turėjusiais ne tik sportinę, bet ir politinę bei tarptautinę reikšmę.
Kelias į tarptautinį pripažinimą
1989–1990 metais Lietuvos kultūrizmo organizatoriai siekė, kad atkuriama nepriklausoma valstybė būtų savarankiškai pripažinta tarptautinėse sporto organizacijose. Tuo metu situacija nebuvo palanki.
Po daugelį metų trukusių pastangų pasiekti savarankišką Lietuvos narystę IFBB federacijoje, 1990 metais Niujorke vykusio pokalbio metu IFBB prezidentas Benas Veideris dr. Edmundui Daubarui pareiškė, jog federacija rems Maskvos poziciją ir nepripažins savarankiškos Lietuvos narystės. Toks sprendimas privertė ieškoti kitų kelių.
Tuomet dr. Edmundas Daubaras užmezgė ryšius su NABBA prezidentu Oskaru Heidenstamu. Šis ne tik pakvietė Lietuvos sportininkus dalyvauti Europos čempionate Prancūzijos Epinalio mieste, bet ir palaikė Lietuvos siekį tapti savarankiška tarptautinės organizacijos nare.
Šiame procese svarbi buvo ir Lietuvos valstybės parama. Nepriklausomos Lietuvos sporto ministras Algirdas Raslanas, vėliau ministrai Vitas Nėnius ir Kęstutis Skrebys, viceministras Rimas Girskis bei dienraščio „Respublika“ redaktorius Vytas Tomkus prisidėjo prie to, kad Lietuvos kultūrizmo organizacija galėtų veikti tarptautiniu mastu.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija
1991 metų gegužės mėnesį, padedant pirmajam nepriklausomos Lietuvos sporto ministrui Algirdui Raslanui, Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA), tapusi pirmąja oficialiai įregistruota nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija.
Tuo pat metu Lietuvoje dar veikė Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, išlaikiusi ankstesnius ryšius su Sovietų Sąjungos sporto struktūromis. Todėl LNKA įsteigimas reiškė ne tik naujos sporto organizacijos atsiradimą, bet ir nepriklausomos Lietuvos sporto sistemos kūrimą.
NABBA pripažino Lietuvos Respubliką
Vienas svarbiausių istorinių faktų – Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija tapo NABBA nare dar iki 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje.
Tuo metu daugelis tarptautinių sporto organizacijų delsė priimti sprendimus dėl Lietuvos narystės. NABBA buvo viena pirmųjų tarptautinių organizacijų, oficialiai pripažinusių Lietuvos Respubliką ir pateikusių tai patvirtinantį dokumentą Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui.
Šis faktas turėjo ne vien sportinę, bet ir politinę reikšmę, nes demonstravo tarptautinės sporto bendruomenės paramą atkurtai Lietuvos valstybei.
Pirmieji Europos čempionai
Netrukus sekė ir sportiniai laimėjimai.
Natalija Murnikovienė bei Rolandas Bučinskas tapo NABBA Europos čempionais. Tai buvo pirmi tarptautiniai nepriklausomos Lietuvos sportininkų laimėjimai kultūrizmo srityje.
Šios pergalės įrodė, kad Lietuvos sportininkai gali konkuruoti su stipriausiais Europos atletais net ir visiškai naujomis valstybės kūrimosi sąlygomis.
Lietuva – NABBA Europos centras
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuva surengė net tris NABBA Europos čempionatus – Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje.
Tai buvo išskirtinis pasiekimas ne tik Lietuvos, bet ir visos NABBA istorijoje. Nedaug valstybių buvo gavusios teisę per tokį trumpą laiką organizuoti tris Europos čempionatus.
Dar svarbiau, kad 1997 ir 1998 metų čempionatus transliavo tarptautinis televizijos kanalas „Eurosport“. Tai reiškė, kad Lietuvos vardas pasiekė milijonus sporto žiūrovų visoje Europoje, o šalies organizaciniai gebėjimai buvo pripažinti tarptautiniu mastu.
Ar buvo kas nors panašaus?
Per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas pasiekė daug įspūdingų sportinių pergalių įvairiose tarptautinėse organizacijose. Lietuvos atletai tapo pasaulio ir Europos čempionais, profesionalais, sėkmingai atstovavo šaliai prestižinėse varžybose.
Tačiau vertinant ne vien sportinius rezultatus, o visumą – pirmosios nepriklausomos kultūrizmo organizacijos įsteigimą, tarptautinį Lietuvos pripažinimą, oficialios narystės gavimą, pirmuosius Europos čempionų titulus ir trijų Europos čempionatų surengimą Lietuvoje – 1991–1998 metų NABBA istorija išlieka išskirtiniu reiškiniu Lietuvos sporte.
Tai buvo laikotarpis, kai kultūrizmas tapo ne tik sporto šaka, bet ir viena iš priemonių pasauliui parodyti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistuoja, veikia ir yra pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje.
Išvados
Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams galima objektyviai konstatuoti, kad Lietuvos NABBA istorija yra neatsiejama atkurtos valstybės sporto istorijos dalis.
1991–1998 metų įvykiai buvo reikšmingi ne tik dėl iškovotų medalių. Jie liudijo Lietuvos siekį būti savarankiška tarptautinės sporto bendruomenės nare, kūrė šalies autoritetą ir demonstravo, kad net nedidelė valstybė gali tapti svarbiu tarptautinės organizacijos partneriu.
Istorija vertinama ne pagal šiandien užimamas pareigas ar skambius titulus, bet pagal darbus, pakeitusius įvykių eigą. Lietuvos NABBA istorijoje būtent šio laikotarpio darbai nulėmė, kad Lietuvos vardas tapo žinomas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje. Tai išlieka vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo istorijos puslapių.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
1986 m. TSRS kultūrizmo federacijos steigimą inicijavo dr. Edmundas Daubaras
Faktai, apie kuriuos mažai kas žino.
Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikotarpiu kultūrizmo persekiojimas Sovietų Sąjungoje tapo daugiau formalus nei realus. Po 1986 metais vykusio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro dr. Edmundas Daubaras į savo apartamentus pasikvietė tuo metu didžiausią įtaką TSRS kultūrizmui dariusius asmenis. Tarp jų buvo RTFSR atstovai Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas bei Ukrainos TSR atstovas Arkadijus Kašanskis.
Vladimiras Dubininas į „Gintarinio prizo“ turnyrą buvo pakviestas dr. Edmundo Daubaro, kai po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose jis trylikai metų buvo pasitraukęs iš sportinės veiklos ir beveik nebendravo su kultūrizmo bendruomene.
Svarbiausia susitikimo tema buvo viena – būtinybė steigti oficialią TSRS kultūrizmo federaciją. Dr. Edmundas Daubaras RTFSR atstovams išdėstė tuometinę situaciją ir pasiūlė pradėti federacijos steigimo procesą. Pasirengimo darbus per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo atlikti RTFSR atstovai.
Kodėl susitikime nedalyvavo Romanas Kalinauskas?
Priežasčių jo nekviesti buvo ne viena. Anksčiau Romanas Kalinauskas nepalaikė dr. Edmundo Daubaro kovos prieš kultūrizmo draudimą. Pasak liudininkų, jis yra sakęs, kad „savo komunistų partijos bilietu nerizikuos“. Be to, įvairiais būdais stabdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvas. Tačiau kai Dr. Edmundo Daubaro kultūrizmo gynimo peticijos dėka situacija pasikeitė ir pergalė buvo pasiekta, Romanas Kalinauskas netikėtai stojo greta tų, kurie aktyviai kovojo už šios sporto šakos pripažinimą.
Nuo 1975 metų, vykstant universitetų studentų mainams, dr. Edmundas Daubaras keletą kartų lankėsi Čekoslovakijoje. Ten jis susitiko su Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtech Fiala ir jo pavaduotoju profesoriumi Františeku Bulva.
Palaikant Čekoslovakijos TSR sporto minsterijai, buvo sutarta „Gintarinio prizo“ turnyro rėmuose pakviesti geriausius Čekoslovakijos kultūristus į Lietuvą, o vėliau stipriausius TSRS sportininkus išsiųsti į varžybas Čekoslovakijoje. Pirmosios bendros varžybos turėjo įvykti 1979 metais.
Tačiau, matydamas, kad dr. Edmundo Daubaro planai artėja prie įgyvendinimo, Romanas Kalinauskas skundais įvairioms institucijoms sužlugdė kelerius metus ruoštą projektą. Kaip teigiama, pagrindinė to priežastis buvo asmeninės ambicijos ir pavydas, nes jis pats nebuvo prisidėjęs prie šio, tuo metu išskirtiniu laikyto, tarptautinio kultūrizmo projekto. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai žmonės, stokojantys ryžto ar gebėjimo veikti, trukdo tiems, kurie imasi iniciatyvos ir siekia pokyčių.
„Gintarinio prizo“ istorijos
Maiklas Mičelas – visur aukštumoje
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai susijęs išskirtinis sportininkas, kino aktorius, režisierius ir buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas škotas Maiklas Mičelas (Michael Mitchell, 1956–2021). Jo asmenybė išsiskyrė ne tik sportiniais pasiekimais, bet ir nepaprasta gyvenimo patirtimi, kuri pelnė jam pagarbą įvairiose pasaulio šalyse.
Pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje Maiklas Mičelas pradėjo dalyvauti 1996 metais. Nuo pirmųjų pažinties su federacija dienų jis tapo aktyviu jos renginių dalyviu ir ištikimu bendražygiu. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus jis dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautiniuose kongresuose, oficialiuose federacijos susitikimuose bei įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose. Iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų jis liko aktyvus WFF–WBBF federacijos narys ir vienas ryškiausių jos ambasadorių.
Sporte Maiklas Mičelas pasiekė įspūdingų rezultatų. Per savo ilgą karjerą jis ne kartą tapo tarptautinių varžybų nugalėtoju ir prizininku. Jo pergalės garsino ne tik jo gimtąją Škotiją, bet ir pačią WFF–WBBF federaciją. Dėl puikios fizinės formos, disciplinos ir profesionalumo jis pelnė autoritetą tarp sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Ne vienas jaunosios kartos atletas jį laikė pavyzdžiu, kaip sportinius laimėjimus galima derinti su aukšta asmenine kultūra ir pagarba varžovams.
Tačiau Maiklo Mičelo veikla neapsiribojo vien sportu. Jis buvo profesionalus kino aktorius ir režisierius, filmavosi įvairių šalių kino projektuose, dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose, bendravo su žinomais kino pasaulio kūrėjais. Už savo kūrybinę veiklą jis pelnė ne vieną apdovanojimą. Ši įvairiapusė patirtis suteikė jam išskirtinį gebėjimą lengvai bendrauti su įvairių profesijų ir kultūrų žmonėmis, o tai buvo itin svarbu atstovaujant federacijai tarptautinėje erdvėje.
Ne mažiau reikšminga buvo ir jo karinė tarnyba. Buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas visą gyvenimą išsaugojo karininkui būdingas savybes – drausmę, atsakomybę, principingumą ir gebėjimą priimti sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis. Šios savybės atsispindėjo ir jo veikloje sporte bei visuomeniniame gyvenime.
2005 metais Maiklas Mičelas Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje įsigijo namą. Ši vieta tapo jo antraisiais namais, kur jis praleisdavo nemažą dalį laisvalaikio. Būtent čia gimė idėja surengti vieną iš svarbiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinių renginių Turkijoje.
Rengiantis 2007 metais organizuoti tarptautinį WFF–WBBF čempionatą prestižiniame „LykiaWorld“ kurorte, 2006 metais Maiklas Mičelas pakvietė federacijos prezidentą Edmundą Daubarą atvykti į Turkiją. Buvo surengta oficiali spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Turkijos žurnalistai, sporto organizacijų vadovai ir Sporto ministerijos atstovai. Renginio metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, jos organizuojami pasaulio čempionatai bei būsimos varžybos Turkijoje. Šis susitikimas tapo svarbiu žingsniu plečiant federacijos veiklą Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione.
Ne mažiau svarbus buvo ir 2007 metų pasaulio čempionatas Vilniuje. Po jo Maiklas Mičelas, būdamas oficialios Pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijos nariu, dalyvavo priėmime Lietuvos Respublikos Seime ir spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Susitikimuose buvo aptarti įvykę pasaulio čempionatai, federacijos ateities planai, tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvos. Taip pat buvo pristatyta legendinio „Gintarinio prizo“ istorija ir pateiktas būsimo jubiliejinio 40-ojo turnyro organizavimo projektas. Tokie susitikimai rodė, kad federacijos veikla buvo vertinama ne tik sporto bendruomenėje, bet ir valstybiniu lygmeniu.
Per savo gyvenimą Maiklas Mičelas pelnė daugybę sportinių, visuomeninių ir kūrybinių apdovanojimų. Tačiau vienu reikšmingiausių įvertinimų jis laikė Pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės aukso medalį”, kuris jam buvo iškilmingai įteiktas 2010 metais. Šiuo apdovanojimu federacija pagerbia tik tuos asmenis, kurių veikla turi išliekamąją vertę pasaulinio kultūrizmo istorijai ir kurie savo darbu prisideda prie federacijos autoriteto stiprinimo tarptautiniu mastu.
Maiklo Mičelo gyvenimas buvo kupinas iššūkių, pergalių ir prasmingų darbų. Sportas, karinė tarnyba, kinas ir visuomeninė veikla susiliejo į vieną nepaprastai turtingą gyvenimo kelią. Visur, kur tik jis dirbo ar varžėsi, siekė aukščiausių rezultatų, todėl straipsnio pavadinimas „Visur aukštumoje“ tiksliai apibūdina jo asmenybę.
Išvados
Maiklas Mičelas buvo viena ryškiausių WFF–WBBF federacijos asmenybių, kurios veikla gerokai pranoko sporto ribas. Jis tapo federacijos idėjų skleidėju, tarptautinių ryšių puoselėtoju ir aktyviu „Gintarinio prizo“ turnyro istorijos dalyviu.
Jo autoritetas sporto, kino ir visuomenės sluoksniuose padėjo garsinti WFF–WBBF federacijos vardą daugelyje pasaulio šalių. Asmeniniai ryšiai, iniciatyvos organizuojant tarptautinius renginius bei aktyvus dalyvavimas oficialiuose federacijos susitikimuose prisidėjo prie organizacijos tarptautinio pripažinimo ir augimo.
Praėjus metams po jo mirties, Maiklo Mičelo vardas tebėra minimas su pagarba. Jis išliko ne tik pasaulio čempionas ar kino aktorius, bet ir žmogus, kuris savo darbais įrodė ištikimybę sportui, draugams ir WFF–WBBF federacijai. Todėl jo vardas pelnytai įrašytas į legendinio „Gintarinio prizo“ istoriją, o jo gyvenimo pavyzdys ir šiandien įkvepia naujas sportininkų kartas.
60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Kas iš tiesų tapo istorija?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.
Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.
Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?
Istorija dažniausiai atsako pati.
„Gintarinio prizo“ fenomenas
Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.
Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.
„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys
Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.
Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.
Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.
Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.
Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.
Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį
Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.
2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.
2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.
Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.
Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.
Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.
Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai
Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.
40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.
Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.
Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.
Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?
Tikriausiai ne.
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.
Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai bus ne tik eilinės varžybos.
Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.
Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.
Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.
Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.
Išvados
Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.
Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.
Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.
Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.
KAS T.S.R.S. MĄSTĖ IR VEIKĖ TARPTAUTINIU LYGIU?
Asmenybės vaidmuo kultūrizme ir gyvenime
Žmogaus asmenybę formuoja daugybė veiksnių. Vienas svarbiausių – iš kokių pozicijų ir kokiu mastu jis vertina vykstančius procesus bei įvykius. Kalbant apie kultūrizmą, sportininkas, treneris, sporto klubo vadovas ar organizatorius tuos pačius reiškinius mato ir vertina skirtingai. Net sporto istorikai, naudodamiesi tais pačiais dokumentais ir šaltiniais, dažnai prieina prie skirtingų išvadų.
Vertinant kultūrizmo raidą svarbu atskirti vietinio ir tarptautinio lygmens veikėjus. Tarptautinio masto specialistas privalo gebėti pakilti virš savo laikmečio aktualijų, pažvelgti į procesus plačiau ir matyti bendrą vaizdą. Priešingu atveju tampa neįmanoma suprasti tikrųjų įvykių priežasčių ir jų pasekmių.
Kultūrizmo kūrimosi pradžioje bei sporto draudimo metais T.S.R.S. plačiai mąstančių žmonių buvo labai nedaug. Nedaug buvo ir organizatorių. Tarptautiniuose renginiuose Baltijos šalyse dalyvavę kultūristai dažniausiai apsiribodavo savo miesto, klubo ar regiono interesais.
Tarp tokių buvo R.T.F.S.R. atstovas Jevgenijus Koltunas iš Tiumenės, Kaliningrado treneris Jurijus Smoliakovas, T.S.R.S. čempionas Aleksandras Lemechovas iš Severodvinsko bei Leningrado kultūristas Vladimiras Dubininas. Latvijos TSR panašų vaidmenį atliko Feliksas Sajkovskis, o Lietuvos TSR tuo metu tarptautinio mastymo veikėjų iš esmės nebuvo. Be minėtų asmenų, aktyvių kultūrizmo organizatorių kultūrizmo draudimo laikotarpiu T.S.R.S. beveik neatsirado.
Tam tikra išimtimi galima laikyti T.S.R.S. kultūrizmo federacijos generalinį sekretorių Romaną Kalinauską. Tačiau jo veikla buvo orientuota į administracinę kontrolę ir valdžios struktūras. Siekdamas valdyti procesus, jis dažnai rėmėsi intrigomis, konfliktais bei asmeninių ambicijų tenkinimu. Nemokėdamas užsienio kalbų, jis buvo izoliuotas nuo tarptautinių kultūrizmo procesų ir negalėjo visapusiškai suvokti pasaulinių šio sporto vystymosi tendencijų.
Kita išimtis buvo Estijos TSR atstovas Inaras Mardo (1946–2002). Vis dėlto jo veikla daugiausia apsiribojo Estijos ribomis, ir jis nesiekė daryti didesnės įtakos visos T.S.R.S. kultūrizmui. Nuolat organizuojami tarptautiniai „Georgo Tenno memorialo“ turnyrai Taline iškėlė Inarą Mardo aukščiau daugelio kitų T.S.R.S. organizatorių, nes analogiškų renginių Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo.
Trečiuoju tarptautinio masto organizatoriumi galima laikyti dr. Edmundą Daubarą. Kultūrizmo draudimo metais – 1974, 1975, 1976 ir 1977 metais – jis Klaipėdoje organizavo komunistinei valdžiai nepageidaujamus tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus. Daugelį metų aktyviai susirašinėdamas su T.S.R.S. sporto ministerija ir gindamas kultūrizmo teisę egzistuoti, jis sulaukė neigiamų atsakymų. Tuomet, rizikuodamas savo ir šeimos ateitimi, parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir asmeniškai nuvežė ją į Maskvą.
Peticija buvo įteikta T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centrinių laikraščių „Pravda“ ir „Izvestija“ redakcijoms. Dokumentai buvo oficialiai užregistruoti šių institucijų priimamuosiuose. Praėjus tam tikram laikui, politinė valdžia leido Klaipėdoje tęsti „Gintarinio prizo“ organizavimą.
Lyderiai paprastai nesitenkina stabilumu. Juos išskiria drąsa, atsakomybė ir gebėjimas prisiimti riziką. Jie orientuojasi į rezultatą ir dažniausiai nesvarsto nesėkmės galimybės. Tuo tarpu dauguma žmonių pasirenka ramų stebėtojų vaidmenį.
Todėl kyla klausimas – kas iš tikrųjų buvo T.S.R.S. kultūrizmo lyderiai?
Panašiu keliu kaip dr. Edmundas Daubaras ėjo jo ilgamečiai bendražygiai užsienyje – IFBB prezidentas Benas Veideris, NABBA prezidentas Oskaras Haidenstamas, WABBA prezidentas Seržas Nubretas bei FIHC generalinis sekretorius Oskaras Steitas. Visi jie savo veiklą grindė ne administracine kontrole, o sporto plėtra, naujų galimybių paieška ir tarptautiniu bendradarbiavimu.
Užsienio kalbų nemokėjimas ribojo ir Inaro Mardo galimybes. Tačiau šiuo klausimu dr. Edmundas Daubaras jam nuolat padėdavo. Tuo tarpu Romanas Kalinauskas visą savo veiklą orientavo į Maskvoje veikusią T.S.R.S. sporto ministeriją ir T.S.R.S. sunkiosios atletikos federaciją. Tačiau kultūrizmo draudimo laikotarpiu iš šių institucijų nebuvo galima tikėtis realios pagalbos.
Dar studijuodamas anglų ir vokiečių filologiją Vilniaus valstybiniame universitete, Edmundas Daubaras bandė telkti bendram darbui Vilniaus sporto klubus. Tuo metu niekas kitas tokios iniciatyvos nesiėmė.
Lengva kalbėti tuomet, kai kliūtys jau įveiktos, o sporto vystymasis vyksta sava eiga. Tačiau tais metais, kai reikėjo kovoti su draudimais ir rizikuoti savo ateitimi, beveik niekas nesiryžo atvirai ginti kultūrizmo. Šios atsakomybės ėmėsi tik vienas žmogus – dr. Edmundas Daubaras.
Per daugiau kaip penkis dešimtmečius trunkančią jo organizacinę veiklą netrūko žmonių, kurie siekė tapti jo pavaduotojais, perimti jo vietą ar kopijuoti jo veiklos modelį. Tačiau nė vienam nepavyko pasiekti panašių rezultatų.
Aktyvi ir dažnai audringa dr. Edmundo Daubaro veikla ne visiems patiko. Siekdamas išvengti nuolatinių konfliktų, 1979 metais, jau turėdamas germanų filologijos išsilavinimą, jis antrą kartą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės.
Panašiu laikotarpiu sudėtingi išbandymai teko ir Inarui Mardo. Po 1979 metais Estijos kultūrizmo federacijoje įvykusių konfliktų ir valdžios pasikeitimų jis prarado ankstesnes pozicijas. Vėlesni bandymai sugrįžti nebuvo sėkmingi. Kaip liudija jo laiškai Edmundui Daubarui, šie įvykiai turėjo ilgalaikių pasekmių jo tolimesnei veiklai.
Klaipėda visais laikais išsiskyrė savitu požiūriu ir savarankiškumu. Tiek Lietuvos TSR laikais, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek šiandien tarptautiniu mastu ji dažnai veikė kaip savarankiškas kultūrinis ir visuomeninis centras. Tokia buvo ir Klaipėdos kultūrizmo organizatorių padėtis.
Dr. Edmundo Daubaro lyderystė ilgainiui atvedė jį į pasaulinės WFF–WBBF organizacijos vadovybę. Šiandien federacija vienija nacionalines organizacijas daugiau kaip 140 pasaulio valstybių. Be to, jis dalyvauja įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, tarp jų ir organizacijose, bendradarbiaujančiose su Jungtinėmis Tautomis bei UNESCO.
Dėl aktyvios tarptautinės veiklos dr. Edmundas Daubaras per daugelį metų susitiko su daugybe pasaulyje žinomų politikų, visuomenės veikėjų ir religinių organizacijų atstovų.
2010 metais Portugalijoje Tarptautinio tamplierių ordino suvažiavime jis buvo apdovanotas Šventojo Nikolojaus Stebukladario medaliu už idėjas, skirtas pasaulio religijų dialogui ir bendradarbiavimui.
2011 metais Vatikane įvyko oficialus WFF–WBBF federacijos vadovo priėmimas. Susitikimo metu Vatikano administracijai buvo pristatyta federacijos veikla bei kultūrizmo istorija Sovietų Sąjungoje. Vatikano Kongregato prefektas kardinolas Jozefas Tomko kultūrizmo gynimo veiklą sovietmečiu apibūdino kaip disidentinę komunistinės valdžios atžvilgiu. Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Vatikano Pontifiko medalis.
Vėlesniais metais vyko susitikimai su įvairių šalių parlamentų vadovais, ministrais pirmininkais, ministrais ir kitais aukštais valstybės pareigūnais Europoje bei Azijoje.
2015 metais tarptautinio turnyro metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Antanas Vinkus dr. Edmundą Daubarą pavadino „Lietuvos ambasadoriumi pasaulyje“.
2023 metais UNESCO struktūrose bendradarbiaujančių organizacijų teikimu dr. Edmundui Daubarui buvo suteiktas „Taikos ambasadoriaus“ vardas ir įteiktas atitinkamas apdovanojimas.
2024 metais Lietuvos Respublikos Seime Estijos visuomeninių organizacijų atstovai už aktyvią visuomeninę veiklą jį apdovanojo U.R.K. „Sidabro kryžiaus“ ordinu.
Išvados
Analizuojant T.S.R.S. kultūrizmo istoriją galima teigti, kad tik nedaugelis to laikotarpio veikėjų gebėjo mąstyti ir veikti tarptautiniu mastu. Dauguma apsiribojo vietinių klubų, miestų ar respublikų problemomis, tuo tarpu tarptautinė veikla reikalavo platesnio požiūrio, kalbų mokėjimo, ryšių užmezgimo ir asmeninės rizikos.
Kultūrizmo draudimo laikotarpiu būtent asmenybės vaidmuo tapo lemiamu veiksniu. Kai institucijos neveikė arba priešinosi sporto vystymuisi, iniciatyvos ėmėsi pavieniai lyderiai. Tarp jų išsiskyrė Inaras Mardo Estijoje ir dr. Edmundas Daubaras Lietuvoje.
Dr. Edmundo Daubaro veikla pasižymėjo ne tik organizaciniais gebėjimais, bet ir ilgalaike strategine vizija. Jo veikla neapsiribojo vien sporto varžybų organizavimu – ji apėmė kultūrizmo gynimą politiniu, visuomeniniu ir tarptautiniu lygmenimis.
Istorija rodo, kad sporto raidą dažniausiai lemia ne institucijos, o ryžtingos asmenybės. Būtent jų iniciatyva, atsakomybė ir gebėjimas veikti sudėtingomis aplinkybėmis tampa pagrindine pažangos jėga. Todėl kalbant apie T.S.R.S. kultūrizmo istoriją, asmenybės vaidmuo išlieka vienu svarbiausių veiksnių, leidusių šiam sportui išlikti, plėtotis ir tapti tarptautiniu reiškiniu.
Čekoslovakijos kultūrizmo vaidmuo pasaulyje ir jo įtaka TSRS kultūrizmo raidai
Čekoslovakija – socialistinio pasaulio langas į Vakarus
Tarptautinio kultūrizmo istorija iki šiol dažniausiai buvo rašoma pačių didžiųjų organizacijų – pirmiausia IFBB ir NABBA – požiūriu. Dėl to nemažai reikšmingų istorinių įvykių liko nutylėti arba interpretuojami vienašališkai. Šiame straipsnyje nesiekiama pretenduoti į absoliučią istorinę tiesą, tačiau norima atkreipti dėmesį į faktus, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami arba nepakankamai įvertinti.
Ne kartą buvo pastebėta, kad IFBB savo istoriją pateikia tarsi savarankiškos sporto sistemos kūrimo istoriją, nors jos įsitvirtinimas tarptautiniame sporte buvo glaudžiai susijęs su amerikiečių sporto organizatoriaus Bobo Hofmano veikla. Daugelis organizacinių principų, tarptautinių ryšių bei varžybų modelių buvo perimti iš jau egzistavusių struktūrų.
Ne mažiau diskusijų kelia NABBA istorijos interpretacija. Asociacija savo istoriją sieja su 1948 metais Londone vykusiomis FIHC federacijos „Mr. Universe“ varžybomis, nors tuo metu pati NABBA dar neegzistavo. Dar daugiau klausimų kelia aplinkybė, kad iki šiol NABBA simbolikoje naudojamas antrojo FIHC „Mr. Universe“ absoliutaus nugalėtojo Johno Grimeko atvaizdas. Grimekas buvo Bobo Hofmano auklėtinis ir AAU sportininkas, tačiau nėra žinoma, kad jis kada nors būtų dalyvavęs NABBA organizuotose varžybose. Tokie faktai rodo, kad tarptautinio kultūrizmo istorijoje iki šiol tebėra nemažai neišnagrinėtų klausimų.
2027 metais sukaks aštuoniasdešimt metų nuo oficialaus kultūrizmo, kaip sporto šakos, pradžios. Tais pačiais metais sukaks ir šešiasdešimt metų vienam seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – Klaipėdoje rengiamam „Gintariniam prizui“. Šios sukaktys skatina dar kartą pažvelgti į kultūrizmo istoriją ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos kontekste.
Išskirtinė Čekoslovakijos padėtis
1973–1987 metais Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų socialistinių valstybių kultūrizmas buvo oficialiai draudžiamas arba įvairiomis formomis persekiojamas. Tačiau Čekoslovakijoje susiklostė išskirtinė situacija.
Po 1968 metų Prahos pavasario įvykių SSRS politinė vadovybė vengė papildomų konfliktų su Čekoslovakija. Pasinaudodami susidariusia situacija, čekoslovakų sporto organizatoriai kultūrizmą pristatė kaip jėgos pratimų, fizinio rengimo ir sveikatingumo sistemą. Tokia taktika leido išsaugoti nacionalinę federaciją ir palaikyti ryšius su tarptautiniu sporto pasauliu.
Tai buvo unikali galimybė visam socialistiniam blokui. Kol kitų šalių sportininkai buvo praktiškai izoliuoti nuo Vakarų, Čekoslovakijos kultūristai sugebėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, užmegzti ryšius su IFBB ir kitomis organizacijomis bei palaikyti nuolatinį dialogą su užsienio sporto veikėjais.
Istorijos požiūriu svarbiausia tapo ne pavienių atletų rezultatai ar iškovoti titulai, bet pati galimybė pralaužti politinę izoliaciją.
1975 metų istorinis proveržis
Vienu svarbiausių XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo istorijos įvykių tapo Čekoslovakijos nacionalinės kultūrizmo federacijos prezidento Vojtěcho Fialos veikla.
Pasinaudodamas asmeniniais ryšiais jis 1975 metais sugebėjo užtikrinti Čekoslovakijos delegacijos dalyvavimą IFBB Europos čempionate Vakarų Europoje. Šiose varžybose Petras Stachas tapo absoliučiu Europos čempionu.
Šis laimėjimas turėjo daug platesnę reikšmę nei vien sportinis titulas. Pirmą kartą socialistinės valstybės kultūristas įrodė, kad Rytų Europos sportininkai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais Vakarų atletais. Dar svarbiau buvo tai, kad pats dalyvavimas tokiose varžybose tapo precedentu visam socialistiniam pasauliui.
Istorijoje būtent pirmieji žingsniai dažniausiai tampa kertiniais įvykiais, todėl Vojtěcho Fialos ir Petro Stacho vaidmuo tarptautinio kultūrizmo istorijoje išlieka išskirtinis.
Čekoslovakijos pagalba TSRS kultūrizmui
Čekoslovakijos sporto vadovai suprato, kad vien nacionalinių pasiekimų nepakanka. Jie siekė padėti ir kitų socialistinių šalių kultūristams.
Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva Prahoje buvo surengti keli Edmundo Daubaro susitikimai su ČSSR sporto ministerijos (ČSTV) vadovybe. Šių susitikimų tikslas buvo gauti oficialų valstybės pritarimą tarptautiniam Čekoslovakijos ir TSRS kultūristų bendradarbiavimui.
1978–1979 metais buvo parengtas ambicingas projektas – surengti dvejas bendras varžybas. Pirmosios turėjo vykti Čekoslovakijos nacionalinio čempionato metu, antrosios – Klaipėdoje tradicinio „Gintarinio prizo“ turnyro metu.
Čekoslovakijos sporto ministerija projektui pritarė. Edmundui Daubarui buvo išduoti oficialūs kvietimai geriausiems TSRS kultūristams.
Numatytoje delegacijoje turėjo dalyvauti:
• delegacijos vadovai Edmundas Daubaras, Inaras Mardo (1945-2002);
• TSRS rinktinės treneris, „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ vadovas Česlavas Tamulevičius (1945-2023);
• estas Olevas Anusas;
• lietuviai Jevgenijus Gorelikas, Vladas Kapcevičius, Jevgenijus Žurcevas ir Albertas Besakirskas.
Tai galėjo tapti pirmuoju oficialiu TSRS kultūristų pasirodymu tarptautinėje arenoje dar galiojant kultūrizmo draudimui Sovietų Sąjungoje.
Prarasta galimybė
Projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Autoriaus vertinimu, tam lemiamos įtakos turėjo vidiniai konfliktai TSRS kultūrizmo organizacinėje aplinkoje. Dėl asmeninių Romano Kalinausko ambicijų buvo sužlugdytas kelerius metus kurtas tarptautinis projektas, galėjęs tapti reikšmingu lūžiu viso Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.
Vis dėlto atliktas darbas neprapuolė.
Edmundui daubarui rengiant TSRS aukščiausiajai politinei vadovybei peticiją dėl kultūrizmo legalizavimo, buvo panaudota Čekoslovakijoje sukaupta organizacinė patirtis, oficialūs dokumentai ir tarptautiniai kontaktai. Šie argumentai sustiprino siekį įrodyti, kad kultūrizmas gali egzistuoti kaip teisėta sporto šaka.
Nors oficialus draudimas dar galiojo, TSRS valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje viešai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau TSRS sporto ministerija šį turnyrą oficialiai pripažino neoficialiu Sovietų Sąjungos kultūrizmo čempionatu.
Taigi Čekoslovakijoje atliktas darbas netiesiogiai prisidėjo prie kultūrizmo padėties pokyčių visoje Sovietų Sąjungoje.
Istorinis įvertinimas
2011 metais Vatikanas, įvertinęs Edmundo Daubaro veiklą kultūrizmo draudimo metais, pripažino jį komunistinio režimo disidentu ir apdovanojo popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Šis įvertinimas liudija, kad kultūrizmo istorija negali būti suprantama vien kaip sporto rezultatų istorija. Daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmo puoselėjimas tapo pilietinio pasipriešinimo forma, ginant teisę į laisvą sportinę ir visuomeninę veiklą.
Išvados
Vertinant XX amžiaus antrosios pusės kultūrizmo istoriją, Čekoslovakijos vaidmuo buvo gerokai didesnis, negu paprastai pripažįstama tarptautinėje istoriografijoje.
Būtent Čekoslovakija tapo pirmąja socialistine valstybe, kuriai pavyko praktiškai pralaužti „geležinę uždangą“ kultūrizmo srityje ir užmegzti reguliarius ryšius su Vakarų sporto organizacijomis. Vojtěcho Fialos organizacinė veikla ir Petro Stacho pergalė 1975 metų IFBB Europos čempionate tapo istoriniu lūžio tašku, įrodžiusiu, kad politinės sienos nėra neįveikiamos.
Ne mažiau svarbus buvo Čekoslovakijos sporto veikėjų siekis padėti TSRS kultūristams. Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva pradėtas bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru buvo pirmasis rimtas bandymas sukurti oficialius sportinius ryšius tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų kultūrizmo pasaulio dar galiojant draudimams.
Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas, jo organizaciniai rezultatai tapo svarbia atrama vėlesnei kovai dėl kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje. Todėl galima teigti, kad Čekoslovakijos indėlis į TSRS kultūrizmo raidą buvo ne atsitiktinis, bet strateginis.
Istorijos požiūriu didžiausią reikšmę turi ne vien sportiniai titulai ar atskirų atletų pasiekimai. Daug svarbesni yra tie žmonės ir jų sprendimai, kurie pakeitė pačią sporto raidą. Šiuo požiūriu Vojtěchas Fiala, Františekas Bulva ir jų bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru užima reikšmingą vietą Europos ir pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jų veikla padėjo sukurti tiltą tarp dviejų politinių sistemų tuo metu, kai toks bendradarbiavimas atrodė beveik neįmanomas.
2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“
Klaipėda, 2008 m.
2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.
Danijos karalystės garbės knyga
Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbignievu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jeržis Gotovskis inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.
Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.
Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.
“Gintarinis prizas”
„Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.
Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.
Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.
2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.
Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.
Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.
Rezultatai
(tik pirmos trys vietos)
VAIKŲ „FIT-KIDS“ POGRUPIS
Merginos iki 8 metų
1. Marcelina Porožinska (Lenkija)
2. Maja Dembovska (Lenkija)
3. Karolina Mlot (Lenkija)
Merginos iki 10 metų
1. Nikola Šidlovska (Lenkija)
2. Natalija Janta (Lenkija)
3. Ugnė Klumbytė (Klaipėda)
Merginos iki 12 metų
1. Klaudija Korpan (Lenkija)
2. Paulina Roclavska (Lenkija)
3. Aleksandra Dudakova (Slovakija)
Merginos iki 14 metų
1. Miriama Žigalova (Slovakija)
2. Stanislava Dolinska (Slovakija)
3. Katerina Bezrodna (Ukraina)
Merginos iki 16 metų
1. Joana Kviatkovska (Lenkija)
2. Oksana Diduch (Ukraina)
3. Silvija Kačmarek (Lenkija)
Berniukai iki 10 metų
1. Antonas Florija (Vilnius)
Berniukai iki 14 metų
1. Dmytro Girya (Ukraina)
AEROBINIS FITNESAS
Iki 18 metų
1. Anita Bekus (Lenkija)
2. Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda)
3. Marta Noska (Lenkija)
Iki 21 metų
1. Alina Olefirenko (Ukraina)
2. Agata Čerkavska (Lenkija)
3. Darija Šumarova (Ukraina)
Suaugusiosios. I kategorija
1. Natalija Bočian (Lenkija)
2. Ivana Sokolova (Slovakija)
3. Jelena Tarasova (Rusijos Federacija)
Suaugusiosios. II kategorija
1. Marija Deksne (Latvija)
2. Irina Nikitina (Klaipėda)
3. Vilma Asijavičienė (Marijampolė)
Vyrai
1. Andrius Smaguris (Vilnius)
2. Michailas Glazunovas (Rusijos Federacija)
3. Piotras Grinevičius (Baltarusija)
Veteranės
1. Erszebet Herczog (Vengrija)
2. Jelena Odencova (Ukraina)
3. Svetlana Galkina (Rusijos Federacija)
NEĮGALIŲJŲ SPORTININKŲ POGRUPIS
Vežimėlių kategorija
1. Petaras Milenkovičius (Serbija)
2. Artūras Krutulis (Marijampolė)
3. Genadijus Zametaškinas (Kaunas)
Bendro neįgalumo kategorija
1. Nikolajus Mironovas (Vilnius)
FITNESO MODELIAI
I kategorija
1. Lenka Makova (Slovakija)
2. Aušra Tasiukevičiūtė (Kaunas)
3. Veronika Krajevska (Lenkija)
II kategorija
1. Roberta Burokaitė (Kaunas)
2. Ksenija Dunderski (Serbija)
3. Justė Matulytė (Kaunas)
III kategorija
1. Eva Martinkova (Slovakija)
2. Jadvyga Križanovska (Latvija)
3. Silvija Kočmarek (Lenkija)
IV kategorija
1. Rita Elksninia (Latvija)
2. Aleksandra Sizonova (Klaipėda)
3. Veronika Juhaševa (Slovakija)
MOTERŲ SPORTINIS FITNESAS
Jaunės iki 16 metų
1. Brigita Večerskaitė (Palanga)
2. Vaida Grėbliauskaitė (Kaunas)
3. Aleksandra Ivanova (Bulgarija)
Jaunės iki 18 metų
1. Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda)
2. Justė Matulytė (Kaunas)
3. Anita Bekus (Lenkija)
Jaunimas iki 21 metų
1. Zita Satkauskaitė (Telšiai)
2. Alina Olefirenko (Ukraina)
3. Lenka Makova (Slovakija)
Suaugusiosios. I kategorija
1. Oksana Rumianceva (Rusijos Federacija)
2. Nataša Maksimovič (Serbija)
3. Nora Loranen (Suomija)
Suaugusiosios. II kategorija
1. Oksana Usačiova (Rusijos Federacija)
2. Kristina Šerkšnaitė (Kaunas)
3. Tatjana Dudneva (Rusijos Federacija)
Suaugusiosios. III kategorija
1. Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
2. Irina Pateškina (Rusijos Federacija)
3. Kirsi Marika Tuominen (Suomija)
Suaugusiosios. IV kategorija
1. Monika De Jesus Bolanos (Meksika)
2. Odeta Vaišnorienė (Vilnius)
3. Natalija Lysenko (Ukraina)
Suaugusiosios. V kategorija
1. Ilona Kokoš (Vilnius)
2. Irina Fedoruk (Baltarusija)
3. Andrea Koflach (Austrija)
VYRŲ SPORTINIS FITNESAS
Jauniai iki 16 metų
1. Rokas Kasperavičius (Kaunas)
2. Deividas Savickas (Vilnius)
3. Valdas Mišeikis (Klaipėda)
Jauniai iki 18 metų
1. Edgaras Linortas (Kaunas)
2. Tadas Tumbortas (Kaunas)
3. Lukas Palaga (Slovakija)
Jaunimas iki 21 metų
1. Erikas Tothas (Slovakija)
2. Deividas Ignatavičius (Vilnius)
3. Mantas Stankevičius (Kaunas)
Suaugusieji. I kategorija
1. Antonas Ježovas (Rusijos Federacija)
2. Aleksejus Čigarovas (Rusijos Federacija)
3. Artūras Sinickis (Vilnius)
Suaugusieji. II kategorija
1. Vadimas Guščinas (Rusijos Federacija)
2. Juka-Peka Nousianenas (Suomija)
3. Denisas Gladkijus (Latvija)
Suaugusieji. III kategorija
1. Leonidas Filatovas (Rusijos Federacija)
2. Romanas Polšinas (Estija)
3. Dmytro Strelnikovas (Ukraina)
Suaugusieji. IV kategorija
1. Darius Bukšnaitis (Šakiai)
2. Davydas Tuchtajevas (Rusijos Federacija)
3. Nikolaos Janakis (Graikija)
Suaugusieji. V kategorija
1. Arvydas Mišeikis (Klaipėda)
2. Sergejus Kiriuchinas (Vilnius)
3. Predragas Miloševičius (Serbija)
Suaugusieji. VI kategorija
1. Vladimiras Poliakovas (Rusijos Federacija)
2. Normundsas Juransas (Latvija)
3. Eduardas Larinas (Rusijos Federacija)
Suaugusieji. VII kategorija
1. Vitalijus Kuzmyčius (Vilnius)
2. Aleksandras Ševcovas (Estija)
3. Aleksejus Tarasovas (Rusijos Federacija)
ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI
Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)
„Gintarinio prizo“ turnyrą pamėgo Indijos sportininkai
Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvauja daugelio Azijos šalių sportininkai. Tarp jų ypač išsiskiria Indija, Pakistanas, Turkija, o pastaraisiais metais prie aktyviausių prisijungė ir Egiptas.
Pirmą kartą su Indijos kultūristais susitikome 2008 metais Graikijoje vykusiame WFF-WBBF „World Grand Prix“ turnyre. Indijos sporto organizatoriai, atidžiai sekdami tarptautinės federacijos veiklą, jau 2010 metais surengė pirmąjį WFF-WBBF Indijos nacionalinį čempionatą ir į jį pakvietė federacijos vadovus. Nuo to laiko mūsų bendradarbiavimas nuolat stiprėjo – įvairiuose Indijoje vykusiuose renginiuose dalyvavome net devyniolika kartų.
Per šiuos metus Indijos sportininkai tapo nuolatiniais prestižinio Klaipėdoje rengiamo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyviais. Ne vienas jų yra iškovojęs savo kategorijos nugalėtojo titulą, o du Indijos atstovai – Dharminderis Singhas ir Navtejas Singhas – pasiekė ypatingą laimėjimą. Jie tapo absoliučiais „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojais, savo vardus įrašydami į šio tarptautinio renginio istoriją.
Indijos sportininkų pasiekimai dar kartą patvirtina augantį šios šalies kultūrizmo potencialą ir glaudžius ryšius su tarptautine WFF-WBBF bendruomene.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
2026 METŲ KULTŪRIZMO JUBILIEJAI
61 METAI LIETUVOS KULTŪRIZMUI
2025 m. gegužės 17 d. Gargžduose iškilmingai buvo paminėtas 60 metų Lietuvos kultūrizmo jubiliejus (1965–2025). Tai buvo vienintelis oficialus jubiliejinis renginys Lietuvoje, skirtas šiai reikšmingai šalies sporto istorijos sukakčiai.
Jubiliejiniai metai nesibaigia. 2027 m. gegužės mėnesį Klaipėdoje bus pažymėtas dar vienas išskirtinis įvykis – 60-asis tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“, vienos seniausių pasaulyje nepertraukiamai rengiamų tarptautinių kultūrizmo varžybų.
Tačiau ir 2026-ieji yra ypatingi. Šiais metais sukanka reikšmingi jubiliejai įvykiams, kurie formavo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kultūrizmo istoriją.
Jubiliejinės datos
1946 m. – prieš 80 metų
Kanadoje buvo įkurta IFBB komercinė firma, po 1971 metų tapusi viena svarbiausių pasaulio kultūrizmo organizacijų.
1966 m. – prieš 60 metų
Vilniuje įvyko pirmosios tarptautinės kultūrizmo varžybos socialistinėse šalyse. Tai buvo istorinis įvykis, atvėręs naują etapą Rytų Europos kultūrizmo raidai.
1976 m. – prieš 50 metų
Nepaisydamas oficialaus kultūrizmo draudimo socialistinėse valstybėse, Edmundas Daubaras Telšiuose surengė viešas kultūrizmo varžybas. Tuo metu jis buvo vienintelis TSRS kultūrizmo organizatorius, ryžęsis tokiam žingsniui.
1986 m. – prieš 40 metų
Edmundo Daubaro iniciatyva buvo pradėtas oficialios TSRS kultūrizmo federacijos steigimo procesas. Jo namuose susitiko Vladimiras Dubininas, Vladimiras Šubovas ir Arkadijus Kašanskis, o jau 1987 m. Kubinkoje federacija buvo oficialiai įsteigta.
1996 m. – prieš 30 metų
Klaipėdoje įvyko pirmasis Lietuvos sporto istorijoje Europos kultūrizmo čempionatas. Jį organizavo Edmundas Daubaras, o varžybas rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2006 m. – prieš 20 metų
Vilniuje surengtas antrasis Lietuvos sporto istorijoje pasaulio profesionalų kultūrizmo čempionatas. Varžybas rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2016 m. – prieš 10 metų
Kaune įvyko pasaulio profesionalų kultūrizmo čempionatas, kurį drauge su kitais organizavo dr. Edmundas Daubaras.
2026 m.
Klaipėdoje vykusiuose tarptautiniuose WFF–WBBF renginiuose dalyvavo 289 atletai iš įvairių pasaulio šalių, dar kartą patvirtindami Lietuvos, kaip tarptautinio kultūrizmo centro, vardą.
Lietuvos kultūrizmo reikšmė
Per daugiau kaip šešis dešimtmečius Lietuva ne kartą tapo valstybe, kurioje buvo priimami sprendimai, turėję įtakos tarptautinei kultūrizmo raidai. Čia vyko pirmosios tarptautinės varžybos socialistiniame pasaulyje, buvo organizuojami Europos ir pasaulio čempionatai, o Klaipėda tapo nuolatiniu tarptautinių WFF–WBBF renginių centru.
Ne mažiau svarbu tai, kad net ir sudėtingiausiais laikotarpiais Lietuvos entuziastai išsaugojo kultūrizmo tradicijas. Kai ši sporto šaka buvo draudžiama, varžybos vis tiek buvo organizuojamos, o vėliau Lietuva tapo viena aktyviausių tarptautinio kultūrizmo organizatorių.
Išvados
2026 metų jubiliejai primena, kad Lietuvos kultūrizmo istorija – tai ne vien sportiniai rezultatai. Tai žmonių ryžto, organizacinio darbo ir tarptautinio pripažinimo istorija.
Šios sukaktys yra proga pagerbti kultūrizmo pradininkus ir organizatorius, prisiminti sportininkų pasiekimus bei perduoti šią istorinę patirtį jaunajai kartai.
Žvelgiant į artėjantį 60-ąjį tarptautinį turnyrą „Gintarinis prizas“ 2027 metais, galima pagrįstai teigti, kad Lietuvos kultūrizmo istorija ir toliau rašoma, o jos svarbiausi puslapiai jau seniai tapo ne tik nacionalinio, bet ir pasaulinio sporto paveldo dalimi.
BEPRECEDENTĖS GRANDIOZINĖS VARŽYBOS VILNIUJE
Kultūristų dovana pasaulinės federacijos prezidentui
2005 metais ruošdamasi paminėti savo keturiasdešimties metų veiklos sukaktį, Pasaulinė W.F.F.–W.B.B.F. federacija (World Fitness Federation – World Body Building Federation) Vilniuje surengė vieną didžiausių ir reikšmingiausių renginių per visą savo istoriją – pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatą. Varžybos vyko Vilniaus Kongresų rūmuose ir tapo išskirtiniu įvykiu ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijoje.
Čempionate dalyvavo net 742 sportininkai iš beveik keturiasdešimties valstybių. Toks dalyvių skaičius iki šiol išlieka pasaulio rekordu W.F.F.–W.B.B.F. federacijos organizuotose varžybose. Šis pasiekimas liudijo ne tik sparčią federacijos plėtrą, bet ir augantį jos autoritetą tarptautinėje sporto bendruomenėje.
Dar vienas reikšmingas šio čempionato bruožas buvo tiesioginė internetinės televizijos transliacija į daugelį pasaulio šalių. Tuo metu tai buvo itin sudėtingas ir brangus techninis projektas, kurio įgyvendinimą, skyrusi 144 000 litų (apie 41 000 eurų), parėmė AB „Lietuvos telekomas“. Tiesioginė transliacija ženkliai prisidėjo prie federacijos žinomumo didinimo ir Lietuvos, kaip pajėgios organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius, įvaizdžio stiprinimo.
Svarbu pažymėti, kad čempionatas sulaukė ir aukščiausių Lietuvos valstybės institucijų dėmesio. Renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Iškilmingame atidaryme dalyvavo Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Algirdas Raslanas. Varžybas stebėjo Lietuvos Respublikos Seimo bei Vyriausybės nariai, tarp jų Julius Dautartas, Antanas Bosas ir Kęstutis Virketis. Tai rodė, kad kultūrizmas tuo metu buvo vertinamas kaip reikšminga tarptautinio sportinio bendradarbiavimo ir Lietuvos reprezentavimo pasaulyje priemonė.
Pasaulio čempionato garbės diplomus pasirašė tuometinis Lietuvos Respublikos finansų ministras, vėliau Ministru Pirmininku tapęs Algirdas Butkevičius. Šis faktas dar kartą patvirtino aukštą oficialų renginio statusą.
Absoliučiais pasaulio čempionato nugalėtojais tapo Aleksandras Baldinas (Rusija), Rachel Kauppila (Suomija) ir lietuvė Jolanta Mileriūtė. Tarptautinė korporacija „Fabrikantas“, tęsdama gražią tradiciją remti sportą, jiems įteikė originalius briliantus. Tokie apdovanojimai buvo ne tik materialinis prizas, bet ir išskirtinis tarptautinio pripažinimo simbolis.
Pasibaigus čempionatui, Lietuvos naujienų agentūroje ELTA buvo surengta tarptautinė spaudos konferencija, kurioje renginio rezultatus aptarė federacijos vadovai, sportininkai ir užsienio delegacijų atstovai. Vėliau Lietuvos Respublikos Seime užsienio delegacijų vadovams buvo surengtas oficialus priėmimas ir iškilmingi pietūs. Tokie susitikimai stiprino tarptautinius ryšius ir prisidėjo prie tolesnės federacijos veiklos plėtros įvairiose pasaulio šalyse.
Kultūristų dovana pasaulinės federacijos prezidentui
Emocingiausia čempionato akimirka tapo pasaulio čempionų apdovanojimo ceremonija. Pasibaigus oficialiai apdovanojimų daliai, įvairių šalių delegacijų vadovai ir sportininkai tarptautinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteikė ypatingą dovaną – iš bronzos nulietą jo biustą.
Ši staigmena buvo kruopščiai ruošta iš anksto ir iki paskutinės akimirkos laikyta paslaptyje. Dovanos iniciatorė buvo viena žymiausių visų laikų Lietuvos kultūrisčių Natalija Murnikovienė, kurią daugelį metų treniravo dr. Edmundas Daubaras. Jų bendras darbas pažymėtas reikšmingomis pergalėmis Europos ir pasaulio čempionatuose, o ilgametis bendradarbiavimas tapo vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Bronzinis biustas simbolizavo ne tik pagarbą treneriui, bet ir tarptautinės sporto bendruomenės padėką žmogui, kurio veikla daugelį dešimtmečių buvo neatsiejama nuo W.F.F.–W.B.B.F. federacijos plėtros. Tai buvo pripažinimas už organizacinį darbą, naujų tarptautinių ryšių kūrimą, pasaulio čempionatų organizavimą ir nuoseklias pastangas stiprinti nepriklausomą tarptautinį kultūrizmo judėjimą.
Išvados
Vilniuje surengtas pasaulio W.F.F.–W.B.B.F. mėgėjų ir profesionalų čempionatas tapo vienu svarbiausių federacijos istorijos renginių. Rekordinis dalyvių skaičius, tiesioginė internetinė pasaulinė televizijos transliacija, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų dėmesys ir gausus užsienio delegacijų dalyvavimas liudijo, kad federacija tuo laikotarpiu buvo pasiekusi aukščiausią savo tarptautinio pripažinimo lygį.
Ne mažiau reikšminga buvo ir simbolinė sportininkų dovana federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui. Bronzinis biustas tapo išskirtiniu tarptautinės pagarbos ženklu, retai sutinkamu sporto istorijoje. Tokie pagerbimai paprastai skiriami asmenims, kurių indėlis daro ilgalaikę įtaką visos sporto šakos raidai.
Šis pasaulio čempionatas ne tik įtvirtino Vilniaus vardą svarbiausių tarptautinių kultūrizmo renginių žemėlapyje, bet ir tapo reikšmingu Lietuvos sporto istorijos puslapiu. Jo organizacinė sėkmė, tarptautinis mastas ir išliekamoji istorinė vertė iki šiol išlieka vienu ryškiausių W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklos pasiekimų.
„Gintarinio prizo“ istorija.
„Misteris Absoliutus SSSR“
Sporto organizatoriai ir vadovai rengia varžybas, kuriose sportininkai siekia pergalių ir aukščiausių rezultatų. Būtent varžybose iškovotos pergalės ir pasiekti laimėjimai tampa žinomi visuomenei per žiniasklaidą. Be sportinių pasiekimų daugelis sportininkų liktų nežinomi platesnei auditorijai.
Pergalės suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ne tik patiems sportininkams, bet ir jų šeimoms, treneriams, bendražygiams bei visai sporto bendruomenei. Kiekviena pergalė yra įvertinimas už ilgametį darbą, atkaklumą ir pasiaukojimą.
Nors varžybose dalyvauja daugybė sportininkų, tik nedaugelis savo išskirtiniais pasiekimais įrašo savo vardą į sporto istoriją. Tokie sportininkai tampa pavyzdžiu jaunajai kartai ir įkvepia kitus siekti aukščiausių tikslų.
Šiandienos sportininkai apie praėjusių dešimtmečių galiūnus dažniausiai sužino tik iš pasakojimų. Tačiau buvo laikai, kai vieno sportininko vardas kultūrizmo pasaulyje skambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir ne tik. Tas žmogus buvo klaipėdietis Viktoras Jucys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo neginčijamu TSRS kultūrizmo lyderiu. Rusijos IFBB prezidentas Vladimiras Dubininas V. Jucį yra pavadinęs „Misteriu Absoliučiu SSSR“ – titulu, geriausiai atspindinčiu jo dominavimą to meto varžybose.
Kelias į sporto viršūnę prasidėjo Klaipėdoje. Pirmą kartą pamatęs garsiojo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvius, Viktoras buvo sukrėstas jų fizinio pasirengimo ir estetikos. Grįždamas iš varžybų jis sau tarė: „Būsiu toks.“ Tą akimirką gimė tikslas, kuriam buvo lemta pakeisti jo gyvenimą.
Į sporto klubą jis nuėjo ne iš karto. Pirmiausia pradėjo treniruotis viename pajūrio garažų. Sąlygos buvo primityvios – žiemą tekdavo sportuoti vilkint striukę ir mūvint pirštines, o vakarinėms treniruotėms kartais šviesdavo tik žvakė. Tačiau būsimo čempiono tai nestabdė. Kaip ir daugelis to meto entuziastų, jis mokėsi kantrybės, disciplinos ir gebėjimo siekti tikslo nepaisant aplinkybių.
Pradėjęs lankyti kultūrizmo klubą, Viktoras buvo paskatintas išmėginti jėgas varžybose. Pirmasis bandymas sėkmės neatnešė. Nusivylęs jis pasuko į kitą aistrą – karate. Tuo metu tiek kultūrizmas, tiek karate Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamos, o tam tikrais laikotarpiais ir draudžiamos veiklos. Tačiau draudimai tik stiprino susidomėjimą. Įvaldęs kovos meno pagrindus, V. Jucys sėkmingai dalyvavo varžybose, kol valdžios sprendimu buvo uždarytas vienintelis miesto karate klubas. Tuomet jis vėl grįžo ten, kur viskas buvo prasidėję – į kultūrizmo salę.
Nuo tada jo gyvenimą užvaldė treniruotės. Darbas davė vaisių. 1984 ir 1985 metais V. Jucys tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ jaunimo grupės nugalėtoju. 1985-aisiais jis laimėjo Kaune vykusį „Komjaunimo taurės“ turnyrą, o netrukus prasidėjo įspūdingiausias jo karjeros etapas.
Nuo 1986 metų Viktoras laimėdavo visas varžybas, kuriose dalyvaudavo. Du kartus jis triumfavo Leningrado „Baltųjų naktų“ turnyre, tris kartus tapo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju, iškovojo pirmosios oficialios TSRS kultūrizmo taurės absoliutaus čempiono vardą. Jo kolekciją papildė ir devyniolika pergalių tarptautinėse varžybose. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jis neturėjo lygių.
Ne mažiau įspūdingi buvo ir jo fiziniai duomenys. Būdamas 174 centimetrų ūgio, tarp varžybų jis svėrė apie 109 kilogramus. Tiek bicepso, tiek blauzdos apimtis siekė pusmetrį. V. Jucys mėgo treniruotis didžiuliais svoriais, o jo treniruotės buvo trumpos, tačiau itin intensyvios. Sporto salėje net atsirado savotiški terminai – „Viktoro štanga“ ir „Viktoro hanteliai“. Taip buvo vadinami įrankiai, kurių svoriai daugeliui kitų sportininkų atrodė tiesiog neįveikiami.
Viktoro Jucio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris iš nešildomo garažo Klaipėdoje pakilo iki aukščiausių TSRS kultūrizmo viršūnių. Jo pasiekimai tapo ne tik asmeninės valios ir talento įrodymu, bet ir svarbia socialistinio kultūrizmo istorijos dalimi.
ILGAMETĖS VEIKLOS TARPTAUTINIS ĮVERTINIMAS
U.N.E.S.C.O. TAIKOS AMBASADORIAUS VARDO SUTEIKIMAS
Daugelį dešimtmečių vykdoma aktyvi tarptautinė Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation – World Body Building Federation) veikla sulaukia įvairių tarptautinių organizacijų dėmesio ir įvertinimo. Federacijos iniciatyvos, skirtos sporto, sveikos gyvensenos, kultūros ir tarptautinio bendradarbiavimo skatinimui, ne kartą buvo įvertintos už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
2023 m. rugsėjo mėn., profesoriaus dr. Jaroslavo Kmito (Professor DSc. Yaroslav Kmit), seniausio Ukrainos Respublikos Lvovo Stavropigiono universiteto rektoriaus, teikimu, Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui buvo suteiktas „U.N.E.S.C.O. Taikos ambasadoriaus“ (U.N.E.S.C.O. Ambassador of Peace 2023) vardas.
Kartu dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas proginis medalis su žvaigžde, žymintis šį tarptautinį įvertinimą ir pripažinimą.
Šis įvertinimas buvo skirtas už ilgametę veiklą, plėtojant tarptautinius ryšius, vienijant įvairių valstybių sporto organizacijas, skatinant tautų bendradarbiavimą bei puoselėjant taikos, tarpusavio pagarbos ir humanistinių vertybių idėjas per sportą.
Per savo veiklos dešimtmečius Pasaulinė W.F.F.–W.B.B.F. federacija tapo viena iš aktyviausių tarptautinių sporto organizacijų, kurios veikla apima dešimtis pasaulio valstybių. Federacijos organizuojami renginiai, kongresai ir tarptautiniai projektai prisideda prie sporto diplomatijos stiprinimo, kultūrinių ryšių plėtros ir skirtingų tautų bendradarbiavimo.
IŠVADA
„U.N.E.S.C.O. Taikos ambasadoriaus“ vardo suteikimas dr. Edmundui Daubarui tapo reikšmingu jo ilgametės veiklos tarptautiniu įvertinimu. Šis pripažinimas kartu įprasmina ir visos Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos nuoseklų darbą, skatinant tarptautinį bendradarbiavimą, sporto vertybes ir tautų dialogą. Tai dar vienas svarbus federacijos istorijos etapas, liudijantis jos autoritetą tarptautinėje sporto bendruomenėje.
“Gintariniam prizui’ – 60 metų
KNYGA. Įvadas
Kultūrizmo istorija tradiciškai buvo pateikiama per iškiliausių sportininkų pasiekimus, kūno sudėjimo konkursų raidą ir, svarbiausia, Tarptautinės kultūristų federacijos (IFBB) iškilimą po XX a. 8-ojo dešimtmečio. Dėl tokios istoriografinės krypties ankstesni kultūrizmo institucionalizacijos procesai sulaukė gerokai mažesnio mokslinio dėmesio. Ypač mažai nagrinėtas tarptautinių valdymo struktūrų susiformavimas po Antrojo pasaulinio karo, kultūrizmo santykis su tarptautiniu sunkiosios atletikos judėjimu bei šios sporto šakos raida socialistinėse šalyse.
Šioje monografijoje teigiama, kad kultūrizmas tarptautiniu mastu organizuota sporto šaka tapo gerokai anksčiau, nei dažniausiai pateikiama tradiciniuose istoriniuose pasakojimuose. Jo instituciniai pagrindai buvo suformuoti 1947–1969 m. laikotarpiu, kai buvo sukurtos tarptautinės valdymo institucijos, įvesti oficialūs čempionatai, palaipsniui standartizuotos varžybų taisyklės ir pradėjo formuotis nacionalinės administracinės struktūros. Šie procesai pavertė kultūrizmą iš fizinės kultūros judėjimo, paremto entuziastų veikla, į sporto šaką, organizuojamą tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu.
Ypatingas dėmesys šiame tyrime skiriamas laikotarpiui, kai kultūrizmas buvo administruojamas Tarptautinės sunkiosios atletikos ir kultūrizmo federacijos (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste – FIHC) sistemoje. Po 1971 metų vėlesnėje istoriografijoje šios organizacijos vaidmenį iš esmės užgožė IFBB iškilimas ir jos tapimas dominuojančia tarptautine kultūrizmo institucija. Tačiau būtent FIHC veiklos laikotarpiu buvo suformuotas pirmasis tarptautiniu mastu pripažintas administracinis pagrindas, leidęs kultūrizmui vystytis kaip organizuotai sporto šakai. Todėl šio ankstyvojo etapo rekonstrukcija yra būtina siekiant suprasti šiuolaikinio kultūrizmo institucines ištakas.
Antrasis svarbus šio tyrimo tikslas – išanalizuoti kultūrizmo įsitvirtinimą socialistinėse šalyse. Esamuose istoriniuose pasakojimuose kultūrizmas dažnai pateikiamas kaip iš esmės Vakarų pasaulio reiškinys, kuris Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje pradėjo vystytis tik XX a. pabaigoje. Tačiau nagrinėjami dokumentiniai šaltiniai rodo, kad organizuotas kultūrizmas Sovietų Sąjungoje pradėjo formuotis jau XX a. 7-ajame dešimtmetyje – buvo rengiamos oficialios varžybos, kūrėsi administracinės struktūros ir plėtėsi tarptautiniai ryšiai.
Šiame procese ypatingą vietą užėmė Lietuva. Lietuvos organizatoriai buvo vieni pirmųjų, prisidėjusių prie organizuoto kultūrizmo plėtros Sovietų Sąjungoje, rengė ankstyvąsias tarptautines kultūrizmo varžybas socialistiniame pasaulyje ir sukūrė “Gintarinio prizo” („Amber Prix International“) turnyrą, kuris savo laku tapo vienu svarbiausių mėgėjų kultūrizmo konkursų Rytų Europoje, o dabar ir visame pasaulyje. Šie procesai rodo, kad Lietuvos vaidmuo neapsiribojo vien regionine sportine veikla – jis buvo platesnio tarptautinio kultūrizmo institucionalizacijos proceso dalis.
Todėl ši monografija nesiekia perrašyti visos bendrosios kultūrizmo istorijos. Jos tikslas – rekonstruoti vieną konkrečią šios istorijos dimensiją: tarptautinio kultūrizmo institucionalizacijos raidą 1947–1969 metais. Analizuojant tarptautinių organizacijų kūrimąsi, oficialių varžybų sistemą, administracinių struktūrų formavimąsi ir skirtingų šalių sporto institucijų bendradarbiavimą, siekiama parodyti, kaip kultūrizmas įgijo tarptautinį sportinį legitimumą tiek Vakarų, tiek socialistiniame sporto pasaulyje.
Tyrimas grindžiamas oficialiais varžybų protokolais, federacijų dokumentais, kongresų nutarimais, to laikotarpio sportine spauda ir archyvine medžiaga, susijusia su kultūrizmo bei sunkiosios atletikos administravimu. Šie šaltiniai leidžia rekonstruoti ankstyvąjį kultūrizmo raidos etapą, kuris iki šiol tarptautinėje istoriografijoje buvo nagrinėjamas fragmentiškai.
2017 m. tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“
2017 m. Klaipėdoje vykęs tarptautinis fitneso ir kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ pažymėjo savo 50 metų jubiliejų. Per penkis dešimtmečius šis turnyras tapo vienu seniausių ir prestižiškiausių fitneso bei kultūrizmo renginių Europoje, pelniusiu tarptautinį pripažinimą ir pagarbą sporto bendruomenėje.
Tais pačiais metais pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatas vyko Kaune, o Europos čempionatas – Vokietijoje. 2017 m. Indijoje vyko tarptautinis WFF–WBBF „World Grand Prix“ turnyras ir šeštasis Azijos čempionatas.
Jubiliejinis „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė ypatingo tarptautinio dėmesio. Tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, pasaulinis televizijos tinklas CNN parengė ir transliavo reportažą apie renginį, kurį išvydo milijardai žiūrovų visame pasaulyje. Pasibaigus varžyboms, užsienio delegacijų vadovai buvo oficialiai priimti Lietuvos Respublikos Seime.
Turnyre dalyvavo 198 sportininkai iš 17 valstybių: Belgijos, Baltarusijos, Estijos, Indijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Uzbekistano ir Vokietijos.
Varžybų rezultatai
(Pirmosios trys vietos kiekvienoje kategorijoje)
Vaikų „Fit-Kids“ pogrupis
Kategorija iki 10 metų
1. Aleksandra Stukanova (Rusija)
2. Varvara Ponomarenko (Rusija)
3. Eglė Mickutė (Lietuva)
Kategorija iki 12 metų
1. Jekaterina Kozelkina (Rusija)
2. Jelena Truselko (Ukraina)
3. Nadežda Marčenko (Ukraina)
Aerobinis fitnesas
Bendra kategorija
1. Julija Gerasimova (Rusija)
2. Asta Butkutė (Lietuva)
3. Jekaterina Sudarenko (Ukraina)
Fitneso modelių pogrupis
Jaunių iki 18 metų kategorija
1. Karolina Beinaroviča (Latvija)
2. Kristina Tutkutė (Lietuva)
3. Jelizaveta Trošina (Lietuva)
Jaunimo iki 21 metų kategorija
1. Rugilė Blaškevičiūtė (Lietuva)
2. Jelizaveta Redkina (Lietuva)
3. Anna Morozova (Rusija)
Pirma kategorija
1. Ugnė Kukytė (Lietuva)
2. Jana Zenovič-Leškevič (Latvija)
3. Jelizaveta Mironenko (Rusija)
Antra kategorija
1. Sandra Mockutė (Lietuva)
2. Židrūnė Mikelėnaitė (Lietuva)
3. Jelena Bitineva (Latvija)
Trečia kategorija
1. Ugnė Gotautaitė (Lietuva)
2. Jelena Lisickaja (Uzbekistanas)
3. Kerstin Kristine Kremer (Vokietija)
Bikini pogrupis
Jaunimo iki 21 metų kategorija
1. Angelina Gvozdeva (Rusija)
2. Sonia Lorzić (Serbija)
3. Evdelina Stumbrytė (Lietuva)
Pirma kategorija
1. Vaida Narkienė (Lietuva)
2. Giedrė Černeckė (Lietuva)
3. Karolina Engelin (Vokietija)
Antra kategorija
1. Marlies Vileke Hoornaert (Belgija)
2. Olga Listopadova (Baltarusija)
3. Laila Trapp (Vokietija)
Veteranų per 40 metų kategorija
1. Marina Legenzova (Lietuva)
2. Ineta Rijniece (Latvija)
3. Irina Wagner (Vokietija)
Figūros pogrupis
Pirma kategorija
1. Halina Halavei (Kipras)
2. Rasa Senkutė (Lietuva)
3. Larisa Rusakevič (Uzbekistanas)
Antra kategorija
1. Asta Butkutė (Lietuva)
2. Jekaterina Grebenkova (Rusija)
3. Giedrė Savickaitė (Lietuva)
Trečia kategorija
1. Natalija Abramova (Rusija)
2. Filiz Ivenic (Turkija)
3. Monika Schreiber (Vokietija)
Vyrų kategorijos
Sportininkų su negalia kategorija
1. Artūras Bolyčevas (Lietuva)
Sportinio fitneso pogrupis
Jaunimo iki 21 metų kategorija
1. Markas Dolgunovas (Lietuva)
2. Laurynas Griškevičius (Lietuva)
3. Vladimiras Kondratjevas (Rusija)
Veteranų per 60 metų kategorija
1. Vladimiras Muranas (Rusija)
Pirma kategorija
1. Mindaugas Stonkus (Lietuva)
2. Oguntade Ajadi Lookman (Belgija)
3. Haluk Kucuk (Belgija)
Antra kategorija
1. Artiomas Sokolovas (Rusija)
2. Gytis Neverauskas (Lietuva)
3. Brahimas Benhaddou (Belgija)
„Muscle Model“ pogrupis
Pirma kategorija
1. Rahulis Jošis (Indija)
2. Viktoras Špakovskis (Baltarusija)
3. Sandro Piccirillo (Italija)
Antra kategorija
1. Antonas Spilniukas (Kipras)
2. Ajay Kumar Godara (Indija)
3. Denisas Antonovas (Rusija)
„Body Athletic“ pogrupis
Pirma kategorija
1. Sergejus Strelnikovas (Kipras)
2. Aleksejus Kuzmičiovas (Rusija)
3. James Anthony Hellewell (Jungtinė Karalystė)
Antra kategorija
1. Sergejus Taratynovas (Rusija)
2. Sien Cuvelier (Belgija)
3. Antonas Trechnovas (Rusija)
Kultūrizmas
Kategorija iki 100 kg
1. Jevgenijus Baiševas (Rusija)
2. Aleksejus Kočedykovas (Rusija)
3. Mantas Leksius (Lietuva)
Kategorija per 100 kg
1. Marošas Kanašas (Slovakija)
2. Andrius Blažys (Lietuva)
3. Viktoras Morozovas (Rusija)
Kultūrizmo veteranai
Kategorija iki 50 metų
1. Normunds Jurans (Latvija)
2. Aleksandras Budaraginas (Rusija)
3. Ravilis Romanas Denikajevas (Rusija)
Kategorija per 60 metų
1. Freddy Gaston Van Puyenbroeck (Belgija)
2. Vidmantas Malakauskas (Lietuva)
3. Vasilijus Adnenko (Ukraina)
Absoliutūs nugalėtojai
Moterys: Halina Halavei (Kipras)
Vyrai: Marošas Kanašas (Slovakija)
60 metų Lietuvos kultūrizmui
Kas ženklaus ir pastebimo įvyko?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Per šešis dešimtmečius ši sporto šaka išgyveno pakilimus ir nuosmukius, draudimus, politinius suvaržymus, nepriklausomybės laikotarpio permainas ir tarptautinį pripažinimą.
Šį kartą nesustosime prie sudėtingų istorinių etapų. Nekalbėsime apie kultūrizmo draudimo metus (1973–1987), kai sportas buvo persekiojamas, o entuziastai buvo priversti ieškoti įvairių būdų tęsti veiklą. Neliesime ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio kovų dėl tarptautinio pripažinimo – tai jau išsamiai aprašyta ankstesniuose mūsų istoriniuose straipsniuose.
Pabandykime pažvelgti kitu kampu. Jei po šešiasdešimties metų reikėtų įvardyti įvykius, kurie tapo Lietuvos kultūrizmo istorijos gairėmis, kokie jie būtų? Kokie renginiai ne tik įvyko, bet ir paliko ryškų pėdsaką sporto istorijoje, buvo pastebėti Lietuvoje ir pasaulyje, prisidėjo prie šalies vardo garsinimo?
Mūsų nuomone, tokių įvykių nėra daug.
Pirmiausia, tai 1967 metais Klaipėdoje pradėtas rengti tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Per dešimtmečius jis tapo ne tik seniausiu Lietuvoje, bet ir vienu seniausių iki šiol be pertraukų organizuojamų tradicinių kultūrizmo turnyrų pasaulyje. Keitėsi santvarkos, federacijos, sporto taisyklės, tačiau „Gintarinio prizo“ turnyras išliko. Per jo sceną praėjo tūkstančiai atletų iš dešimčių pasaulio valstybių, o pats turnyras tapo Lietuvos kultūrizmo simboliu.
Kitas dažnai minimas renginys – nuo 1979 metų Kaune organizuotos „Komjaunimo taurės“ varžybos. Be abejo, jos turėjo reikšmę savo laikmečiu ir buvo vienas svarbiausių Sovietų Sąjungos laikotarpio kultūrizmo renginių Lietuvoje. Tačiau šiandien kyla natūralus klausimas – kiek žmonių dar prisimena šių varžybų nugalėtojus, jų istoriją ar poveikį tarptautiniam sportui? Laikas pats atsijoja tai, kas išlieka istorijoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybės organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius renginius.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje vyko valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo neeiliniai sporto įvykiai. Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, reportažus transliavo „Eurosport“, Lietuvos nacionalinė televizija ir LNK. Renginiams buvo leidžiami specialūs žurnalai, kurie buvo platinami Lietuvoje ir užsienyje.
Dar didesnį mastą Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje buvo surengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai įėjo į sporto istoriją dėl kelių priežasčių. 2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Tuo metu tai buvo technologinė naujovė, kuri gerokai aplenkė savo laiką.
2005 metų pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai – iki šiol tai vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių pagal dalyvių skaičių. Absoliutūs čempionai buvo apdovanoti originaliais deimantais – išskirtiniu apdovanojimu kultūrizmo istorijoje.
Kiekvienam šių čempionatų buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražu spalvoti žurnalai ir 3 000 egzempliorių turažu DVD filmai, kurie nemokamai buvo platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse. Tai buvo nuoseklus darbas, formuojant Lietuvos, kaip tarptautinių kultūrizmo renginių organizatorės, įvaizdį.
Atskirai verta paminėti jubiliejinius „Gintarinio prizo“ turnyrus.
40-asis turnyras tapo valstybės masto projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, o Lietuvos Respublikos Seimas skyrė jam tikslinį finansavimą valstybės biudžete. Lietuvos nacionalinė televizija parengė specialų reportažą. Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas atsiuntė į Klaipėdą originalių savo auklėtinio Arnoldo Švarcenegerio nuotraukų kolekciją iį konofilmą apie Arnoldo kelią į šlovę. Nuotraukos buvo eksponuojamos varžybų metu, o filmas rodomas klaipėdiečiams prieš prasidedant varžyboms.Taip pat buvo trimis kalbomis išleistas žurnalas ir DVD filmas buvo pristatomi tarptautiniuose renginiuose daugelyje pasaulio šalių. Apie turnyrą publikacijas spausdino Anglijos, Austrijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio atgarsio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras. Reportažą apie šį renginį transliavo pasaulinis CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys buvo pristatytas milijoninei tarptautinei auditorijai.
Kartu verta prisiminti ir kitą faktą.
Neseniai sužinojome, kad prieš dvejus metus Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje. Plačioji visuomenė, net sporto specialistai, apie šį renginį praktiškai nesužinojo. O gal tas renginys buvo toks geras, kad apie jį buvo gėda ką nors viešinti? Todėl kyla klausimas – ar vien pasaulio čempionato statuso pakanka, kad renginys taptų reikšmingu istorijos faktu?
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs pavadinimai. Istorijoje išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, sulaukia tarptautinio dėmesio, palieka dokumentinį pėdsaką, yra aprašoma spaudoje, rodoma televizijoje, leidžiama knygose ir prisimenama po daugelio metų.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Tai bus ne tik dar vienos varžybos. Tai bus šešiasdešimties metų istorijos sukaktis.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių. Tai rodo, kad renginys ir šiandien išlieka gyvas, reikalingas bei patrauklus tarptautinei sporto bendruomenei.
Šiuo metu baigiama rengti beveik 400 puslapių apimties „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupta per šešis dešimtmečius surinkta dokumentinė medžiaga, archyvinės nuotraukos, prisiminimai ir istoriniai faktai.
Tikimasi, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai ir aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai. Tai būtų tinkama proga pagerbti visus žmones, kurie savo darbu prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo istorijos kūrimo.
Išvados
Šešiasdešimties metų laikotarpis leidžia į Lietuvos kultūrizmo istoriją pažvelgti be emocijų ir laiko distancijos suteiktu objektyvumu.
Istorinę vertę lemia ne vien surengtų varžybų skaičius ar oficialus jų pavadinimas. Tikrąją renginio reikšmę parodo jo tęstinumas, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys, dokumentinis palikimas ir gebėjimas išlikti žmonių atmintyje.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai įvairaus lygio varžybų. Tačiau tik nedaugelis jų tapo reiškiniais, apie kuriuos kalbama ir šiandien. Būtent tokie renginiai formuoja sporto istoriją, kuria valstybės įvaizdį ir tampa ateities kartoms išliekančiu paveldu.
Todėl artėjantis 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienas sporto renginys. Tai viso Lietuvos kultūrizmo istorijos kelio simbolis, primenantis, kad didžiausią vertę sukuria ne vienkartinės pergalės, o dešimtmečius trunkantis nuoseklus darbas, tradicijų tęstinumas ir pagarba savo istorijai.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Pasaulio kultūrizmo istorija.
Aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai – tarptautinio lygio kultūrizmo čempionai.
Artėjant tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro – vienų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo varžybų – šešiasdešimtmečiui, atsiveria proga dar kartą pažvelgti į asmenybes, kurių veikla ir pasiekimai ženklino ne tik šio turnyro, bet ir viso Lietuvos kultūrizmo istoriją. Jubiliejaus proga baigiama rengti išsami istorinė knyga keliomis kalbomis, apžvelgianti turnyro raidą ir jo reikšmę tarptautiniam fizinės kultūros sąjūdžiui.
Lietuvos kultūrizmo istorija neatsiejama nuo daugelio valstybės ir visuomenės veikėjų dėmesio bei paramos. Skirtingais laikotarpiais prie šios sporto šakos plėtros prisidėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai, įvairioms politinėms jėgoms atstovavę Seimo nariai, miestų ir rajonų savivaldybių vadovai. Jų sprendimai ir parama sudarė prielaidas tarptautinių varžybų organizavimui, sporto plėtrai ir kultūrizmo pripažinimui Lietuvos sporto gyvenime. Šis indėlis plačiau aptartas ankstesnėse mūsų publikacijose.
Vis dėlto Lietuvos kultūrizmo metraščiuose išskirtinę vietą užima du vardai.
Per visą atkurtos Lietuvos Respublikos istoriją tik du aukšti valstybės pareigūnai yra tapę aukščiausio tarptautinio lygio kultūrizmo čempionais. Šis faktas neturi analogų Lietuvos sporto istorijoje ir yra retas reiškinys tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje.
Pirmasis – ekonomikos mokslų daktaras, buvęs Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės komiteto vadovas Rišardas Krinickis (1949–2015), daugkartinis absoliutus tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojas. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūrizmo lyderių kartai, kurios sportiniai laimėjimai padėjo pagrindus šalies tarptautiniam autoritetui šioje sporto šakoje.
Antrasis – 2019 metų WFF–WBBF pasaulio čempionas Linas Pernavas, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius. Pasaulio čempiono titulas ir vadovavimas vienai svarbiausių valstybės teisėsaugos institucijų jo biografijoje susilieja į nuoseklią profesinės atsakomybės, disciplinos ir tarnystės visuomenei visumą.
Rišardą Krinickį ir Liną Pernavą sieja ne tik aukšti sportiniai pasiekimai ar atsakingos valstybės pareigos. Abu jie priklauso išskirtinei Lietuvos asmenybių grupei, savo veikla sujungusiai tarptautinio lygio sportinį meistriškumą ir tarnystę valstybei. Šiuo požiūriu jų biografijos peržengia vien sporto istorijos ribas ir tampa reikšminga šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorijos dalimi.
Tai daugiau nei dvi sėkmės istorijos. Tai liudijimas, kad profesionalumas, disciplina, atsakomybė ir ištikimybė pareigai yra universalios vertybės, vienodai svarbios tiek siekiant aukščiausių rezultatų tarptautinėje sporto arenoje, tiek atliekant atsakingą tarnybą Lietuvos valstybei. Todėl Rišardo Krinickio ir Lino Pernavo vardai pelnytai įrašyti ne tik į Lietuvos kultūrizmo metraščius, bet ir į valstybės tarnystės istoriją.
Čekoslovakijos kultūrizmo vaidmuo pasaulyje ir jo įtaka TSRS kultūrizmo raidai
Čekoslovakija – socialistinio pasaulio langas į Vakarus
Tarptautinio kultūrizmo istorija iki šiol dažniausiai buvo rašoma pačių didžiųjų organizacijų – pirmiausia IFBB ir NABBA – požiūriu. Dėl to nemažai reikšmingų istorinių įvykių liko nutylėti arba interpretuojami vienašališkai. Šiame straipsnyje nesiekiama pretenduoti į absoliučią istorinę tiesą, tačiau norima atkreipti dėmesį į faktus, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami arba nepakankamai įvertinti.
Ne kartą buvo pastebėta, kad IFBB savo istoriją pateikia tarsi savarankiškos sporto sistemos kūrimo istoriją, nors jos įsitvirtinimas tarptautiniame sporte buvo glaudžiai susijęs su amerikiečių sporto organizatoriaus Bobo Hofmano veikla. Daugelis organizacinių principų, tarptautinių ryšių bei varžybų modelių buvo perimti iš jau egzistavusių struktūrų.
Ne mažiau diskusijų kelia NABBA istorijos interpretacija. Asociacija savo istoriją sieja su 1948 metais Londone vykusiomis FIHC federacijos „Mr. Universe“ varžybomis, nors tuo metu pati NABBA dar neegzistavo. Dar daugiau klausimų kelia aplinkybė, kad iki šiol NABBA simbolikoje naudojamas antrojo FIHC „Mr. Universe“ absoliutaus nugalėtojo Johno Grimeko atvaizdas. Grimekas buvo Bobo Hofmano auklėtinis ir AAU sportininkas, tačiau nėra žinoma, kad jis kada nors būtų dalyvavęs NABBA organizuotose varžybose. Tokie faktai rodo, kad tarptautinio kultūrizmo istorijoje iki šiol tebėra nemažai neišnagrinėtų klausimų.
2027 metais sukaks aštuoniasdešimt metų nuo oficialaus kultūrizmo, kaip sporto šakos, pradžios. Tais pačiais metais sukaks ir šešiasdešimt metų vienam seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – Klaipėdoje rengiamam „Gintariniam prizui“. Šios sukaktys skatina dar kartą pažvelgti į kultūrizmo istoriją ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos kontekste.
Išskirtinė Čekoslovakijos padėtis
1973–1987 metais Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų socialistinių valstybių kultūrizmas buvo oficialiai draudžiamas arba įvairiomis formomis persekiojamas. Tačiau Čekoslovakijoje susiklostė išskirtinė situacija.
Po 1968 metų Prahos pavasario įvykių SSRS politinė vadovybė vengė papildomų konfliktų su Čekoslovakija. Pasinaudodami susidariusia situacija, čekoslovakų sporto organizatoriai kultūrizmą pristatė kaip jėgos pratimų, fizinio rengimo ir sveikatingumo sistemą. Tokia taktika leido išsaugoti nacionalinę federaciją ir palaikyti ryšius su tarptautiniu sporto pasauliu.
Tai buvo unikali galimybė visam socialistiniam blokui. Kol kitų šalių sportininkai buvo praktiškai izoliuoti nuo Vakarų, Čekoslovakijos kultūristai sugebėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, užmegzti ryšius su IFBB ir kitomis organizacijomis bei palaikyti nuolatinį dialogą su užsienio sporto veikėjais.
Istorijos požiūriu svarbiausia tapo ne pavienių atletų rezultatai ar iškovoti titulai, bet pati galimybė pralaužti politinę izoliaciją.
1975 metų istorinis proveržis
Vienu svarbiausių XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo istorijos įvykių tapo Čekoslovakijos nacionalinės kultūrizmo federacijos prezidento Vojtěcho Fialos veikla.
Pasinaudodamas asmeniniais ryšiais jis 1975 metais sugebėjo užtikrinti Čekoslovakijos delegacijos dalyvavimą IFBB Europos čempionate Vakarų Europoje. Šiose varžybose Petras Stachas tapo absoliučiu Europos čempionu.
Šis laimėjimas turėjo daug platesnę reikšmę nei vien sportinis titulas. Pirmą kartą socialistinės valstybės kultūristas įrodė, kad Rytų Europos sportininkai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais Vakarų atletais. Dar svarbiau buvo tai, kad pats dalyvavimas tokiose varžybose tapo precedentu visam socialistiniam pasauliui.
Istorijoje būtent pirmieji žingsniai dažniausiai tampa kertiniais įvykiais, todėl Vojtěcho Fialos ir Petro Stacho vaidmuo tarptautinio kultūrizmo istorijoje išlieka išskirtinis.
Čekoslovakijos pagalba TSRS kultūrizmui
Čekoslovakijos sporto vadovai suprato, kad vien nacionalinių pasiekimų nepakanka. Jie siekė padėti ir kitų socialistinių šalių kultūristams.
Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva Prahoje buvo surengti keli Edmundo Daubaro susitikimai su ČSSR sporto ministerijos (ČSTV) vadovybe. Šių susitikimų tikslas buvo gauti oficialų valstybės pritarimą tarptautiniam Čekoslovakijos ir TSRS kultūristų bendradarbiavimui.
1978–1979 metais buvo parengtas ambicingas projektas – surengti dvejas bendras varžybas. Pirmosios turėjo vykti Čekoslovakijos nacionalinio čempionato metu, antrosios – Klaipėdoje tradicinio „Gintarinio prizo“ turnyro metu.
Čekoslovakijos sporto ministerija projektui pritarė. Edmundui Daubarui buvo išduoti oficialūs kvietimai geriausiems TSRS kultūristams.
Numatytoje delegacijoje turėjo dalyvauti:
• delegacijos vadovai Edmundas Daubaras, Inaras Mardo (1945-2002);
• TSRS rinktinės treneris, „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ vadovas Česlavas Tamulevičius (1945-2023);
• estas Olevas Anusas;
• lietuviai Jevgenijus Gorelikas, Vladas Kapcevičius, Jevgenijus Žurcevas ir Albertas Besakirskas.
Tai galėjo tapti pirmuoju oficialiu TSRS kultūristų pasirodymu tarptautinėje arenoje dar galiojant kultūrizmo draudimui Sovietų Sąjungoje.
Prarasta galimybė
Projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Autoriaus vertinimu, tam lemiamos įtakos turėjo vidiniai konfliktai TSRS kultūrizmo organizacinėje aplinkoje. Dėl asmeninių Romano Kalinausko ambicijų buvo sužlugdytas kelerius metus kurtas tarptautinis projektas, galėjęs tapti reikšmingu lūžiu viso Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.
Vis dėlto atliktas darbas neprapuolė.
Edmundui daubarui rengiant TSRS aukščiausiajai politinei vadovybei peticiją dėl kultūrizmo legalizavimo, buvo panaudota Čekoslovakijoje sukaupta organizacinė patirtis, oficialūs dokumentai ir tarptautiniai kontaktai. Šie argumentai sustiprino siekį įrodyti, kad kultūrizmas gali egzistuoti kaip teisėta sporto šaka.
Nors oficialus draudimas dar galiojo, TSRS valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje viešai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau TSRS sporto ministerija šį turnyrą oficialiai pripažino neoficialiu Sovietų Sąjungos kultūrizmo čempionatu.
Taigi Čekoslovakijoje atliktas darbas netiesiogiai prisidėjo prie kultūrizmo padėties pokyčių visoje Sovietų Sąjungoje.
Istorinis įvertinimas
2011 metais Vatikanas, įvertinęs Edmundo Daubaro veiklą kultūrizmo draudimo metais, pripažino jį komunistinio režimo disidentu ir apdovanojo popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Šis įvertinimas liudija, kad kultūrizmo istorija negali būti suprantama vien kaip sporto rezultatų istorija. Daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmo puoselėjimas tapo pilietinio pasipriešinimo forma, ginant teisę į laisvą sportinę ir visuomeninę veiklą.
Išvados
Vertinant XX amžiaus antrosios pusės kultūrizmo istoriją, Čekoslovakijos vaidmuo buvo gerokai didesnis, negu paprastai pripažįstama tarptautinėje istoriografijoje.
Būtent Čekoslovakija tapo pirmąja socialistine valstybe, kuriai pavyko praktiškai pralaužti „geležinę uždangą“ kultūrizmo srityje ir užmegzti reguliarius ryšius su Vakarų sporto organizacijomis. Vojtěcho Fialos organizacinė veikla ir Petro Stacho pergalė 1975 metų IFBB Europos čempionate tapo istoriniu lūžio tašku, įrodžiusiu, kad politinės sienos nėra neįveikiamos.
Ne mažiau svarbus buvo Čekoslovakijos sporto veikėjų siekis padėti TSRS kultūristams. Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva pradėtas bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru buvo pirmasis rimtas bandymas sukurti oficialius sportinius ryšius tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų kultūrizmo pasaulio dar galiojant draudimams.
Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas, jo organizaciniai rezultatai tapo svarbia atrama vėlesnei kovai dėl kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje. Todėl galima teigti, kad Čekoslovakijos indėlis į TSRS kultūrizmo raidą buvo ne atsitiktinis, bet strateginis.
Istorijos požiūriu didžiausią reikšmę turi ne vien sportiniai titulai ar atskirų atletų pasiekimai. Daug svarbesni yra tie žmonės ir jų sprendimai, kurie pakeitė pačią sporto raidą. Šiuo požiūriu Vojtěchas Fiala, Františekas Bulva ir jų bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru užima reikšmingą vietą Europos ir pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jų veikla padėjo sukurti tiltą tarp dviejų politinių sistemų tuo metu, kai toks bendradarbiavimas atrodė beveik neįmanomas.
„Gintariniam prizui“ – 60 metų
Kodėl knyga apie „Gintarinį prizą“ yra originali?
2027 metų gegužę, minint tarptautinio kultūrizmo turnyro „Gintarinis prizas“ 60 metų jubiliejų, bus išleista akademinė monografija, skirta vieno seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tarptautinių kultūrizmo turnyrų istorijai. Knyga pasirodys keliomis kalbomis ir taps svarbia jubiliejinių renginių Klaipėdoje dalimi.
Kuo šis leidinys išsiskiria iš kitų?
Perskaičius beveik baigtą rankraštį, akivaizdu, kad didžiausia jo vertė – pasirinkta tyrimo kryptis. Iki šiol beveik visos kultūrizmo istorijai skirtos knygos daugiausia pasakoja apie iškiliausias asmenybes – Eugeną Sandow, Steve'ą Reevesą, Johną Grimeką, Arnoldą Schwarzeneggerį, Joe Weiderį ir kitus sportininkus bei kultūrizmo lyderius.
Ši monografija pasirenka kitą kelią. Jos centre – ne pavienių atletų biografijos, o kultūrizmo organizacijų raida, tarptautinių ryšių formavimasis, varžybų sistemos kūrimas ir kultūrizmo kelias į oficialiai pripažintą sporto šaką.
Būtent ši tema iki šiol pasaulinėje kultūrizmo istoriografijoje beveik nebuvo nuosekliai nagrinėjama. Todėl knyga yra ne tik pasakojimas apie legendinį „Gintarinio prizo“ turnyrą, bet ir originalus mokslinis darbas, papildantis tarptautinę sporto istorijos literatūrą nauju požiūriu.
„Gintarinio prizo“ istorija čia tampa kur kas platesnio pasakojimo dalimi – pasakojimo apie tai, kaip kūrėsi tarptautinis kultūrizmo judėjimas, kaip formavosi jo organizacijos ir kaip buvo siekiama oficialaus šios sporto šakos pripažinimo pasaulyje.
Tai ir yra pagrindinis šios monografijos išskirtinumas bei didžiausia jos mokslinė vertė.
