ISTORIJOS VAGYSTĖ AR NAIVUMAS?
KAS IŠ TIKRŲJŲ VYKSTA SPORTO PASAULYJE.
Tarptautinis kultūrizmas šiandien susiduria ne tik su sportine konkurencija. Daug pavojingesnė kova vyksta dėl istorijos, vardų ir įtakos.
Ir šioje kovoje vis dažniau minimas australo Gremo Lansfildo (Graeme Lancefield) vardas.
„1968-ieji“: faktas ar patogus mitas?
Viešai deklaruojama, kad sąsajoje su tarptautiniu “Gintarinio prizo” turnyru World Fitness Federation (W.F.F.) istorija prasideda 1968 metais. Skamba įspūdingai – gilios tradicijos, ilgametė patirtis, autoritetas.
Tačiau kritikai kelia labai konkretų klausimą:
ar ši data tikrai priklauso prieš keletą metų įsteigtai Gremo Lansfildo W.F.F. federacijai – ar ji tiesiog „pasiskolinta“ iš kitų istorinių renginių?
Jeigu istorija yra perrašoma, tai jau ne interpretacija. Tai – sąmoningas naratyvo kūrimas.
Senas scenarijus, nauji veikėjai
Tie, kas ilgiau stebi kultūrizmo pasaulį, šioje situacijoje mato déjà vu. National Amateur Body-Builders' Association (N.A.B.B.A.) jau buvo išgyvenusi panašų skilimą, kai australas Joe Lopez bandė kurti alternatyvią struktūrą.
Rezultatas buvo trumpalaikis. Tačiau pats modelis – pažįstamas:
• atsiskyrimas,
• savos „tarptautinės“ organizacijos kūrimas,
• istorijos interpretavimas pagal poreikį.
N.A.B.B.A.: „mes su tuo neturime nieko bendro“
Dabartinis N.A.B.B.A. vadovas Eddy Ellwood šiuo klausimu kalba be užuolankų – organizacija atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su G. Lancefield struktūra.
Tai nėra diplomatinis pareiškimas. Tai – aiškus atsiribojimas.
Ir kartu – signalas, kad problema yra rimtesnė nei paprastas nesusipratimas.
Kas moka kainą?
Kol vadovai ginčijasi dėl istorijos, realią kainą moka sportininkai.
Jie kviečiami į varžybas, kurios:
• naudoja svetimus skambius, gerai žinomus pavadinimus,
• remiasi ne visada aiškia kilme,
• kuria įspūdį, atitinkantį realybę.
Sportininkas ateina dėl sporto. Bet patenka į struktūrų konfliktą.
Kiek dar galima ignoruoti akivaizdžius klausimus?
Jeigu organizacija remiasi istorija – ji turi būti patikrinama.
Jeigu naudojami vardai – jie turi būti teisėti.
Jeigu deklaruojamas tarptautiškumas – jis turi būti pripažintas, o ne savarankiškai paskelbtas.
Priešingu atveju lieka vienas žodis – imitacija.
Teismai – kitas žingsnis?
Vis dažniau užsimenama apie teisinius veiksmus dėl:
• pavadinimų naudojimo,
• istorinių renginių pasisavinimo,
• ir galimai klaidinančios informacijos.
Jei tai įvyks, diskusijos baigsis. Liks tik faktai ir sprendimai.
Pabaiga be diplomatijos
Tarptautinis sportas negali būti statomas ant miglotų istorijų ir dviprasmiškų interpretacijų.
Šiandien klausimas nebe „kas teisus“.
Klausimas – kas gali tai įrodyti.
Ir dar svarbiau:
kiek dar sporto bendruomenė toleruos situaciją, kurioje istorija tampa įrankiu, o ne faktu?
W.F.F. PASAULIO PROFESIONALŲ ČEMPIONATAI PRAHOJE – IŠSKIRTINIS TARPTAUTINIO SPORTO ISTORIJOS PUSLAPIS
Laikas bėga nepaprastai greitai. Kasdien mus supa nauji įvykiai, projektai ir renginiai, todėl neretai pamirštame reikšmingus praeities pasiekimus. Vis dėlto kai kurie sporto istorijos faktai išlieka verti ypatingo dėmesio. Vienas tokių – 2006–2009 metais Prahoje vykę W.F.F. pasaulio profesionalų čempionatai, kurie savo organizaciniu lygiu ir tarptautiniu prestižu iki šiol išlieka išskirtiniu reiškiniu fitneso sporto istorijoje.
MARTINO KUTOS VIZIJA
2005 metais žinomas Čekijos verslininkas ir fitneso sporto entuziastas Martinas Kuta kreipėsi į Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentą dr. Edmundą Daubarą, siekdamas savo organizuojamam fitneso turnyrui suteikti oficialų tarptautinį statusą. Nuo 1999 metų rengęs nacionalinius fitneso renginius, jis pasiūlė kasmet Prahoje organizuoti W.F.F. pasaulio profesionalų čempionatą.
Šią iniciatyvą palaikė Prahos miesto vadovybė bei žinomas Čekijos politikas Petras Hulinskis. Organizatoriai įsipareigojo kasmet skirti apie 500 tūkstančių eurų renginio organizavimui. Šios lėšos buvo naudojamos profesionalių sportininkų priziniam fondui, kelionių, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidoms padengti. Tuo tarpu Pasaulinė federacija rūpinosi stipriausių sportininkų dalyvavimu.
PRAHOS ŽOFIN RŪMAI – PASAULIO FITNESO CENTRAS
Čempionatai vyko vienoje įspūdingiausių Prahos vietų – istoriniuose Žofin rūmuose, įsikūrusiuose Vltavos upės saloje pačiame miesto centre. Sportininkai ir delegacijos buvo vežami limuzinais, renginiuose nuolat dalyvaudavo Prahos miesto vadovai, žinomi visuomenės veikėjai ir verslo atstovai.
Kiekvieną čempionatą lydėjo didelis žiniasklaidos dėmesys. Čia rinkdavosi televizijos, spaudos ir kitų informacijos priemonių atstovai. Tarptautinius renginius tradiciškai vainikuodavo iškilmingos vakarienės, kuriose sportininkai turėdavo galimybę bendrauti su Čekijos visuomenės elitu.
PRISIDĖJĘ SPORTO LYDERIAI
Kartu su Martinu Kuta ir dr. Edmundu Daubaru organizacinį darbą vykdė žinomi Europos kultūrizmo ir fitneso atstovai. Tarp jų buvo vienas W.F.F. federacijos steigėjų Peteris Papula, legendinis Čekoslovakijos kultūristas Petras Stachas, profesorius Karelas Tuchačekas bei kiti žinomi Čekijos sporto organizatoriai.
STIPRIAUSI PASAULIO SPORTININKAI
Prahos čempionatuose dalyvavo atletai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos, Serbijos, Makedonijos, Irano ir kitų šalių.
Buvo organizuojamos penkios pagrindinės kategorijos: vyrų ir moterų aerobinis fitnesas, vyrų ir moterų modelių fitnesas bei vaikų „Fit-Kid“ fitnesas.
Tarp ryškiausių šio laikotarpio sportininkų buvo Lenka Borutova, Viktoras Šarko, Danielis Medo, Fediras Šachalovas, Marieta Žigalova, Silvija Malachovska, Eva Martinkova, Rita Elksninia, Zuzana Horvath ir Eržebet Herczog.
IŠSKIRTINĖ ATMOSFERA IR PRIZAI
Šie čempionatai pasižymėjo ne tik aukštu sportiniu lygiu, bet ir išskirtine renginių kultūra. Atidarymo ceremonijas puošdavo teatralizuoti Romos imperijos karių paradai. Sportininkams buvo skiriami solidūs piniginiai prizai, originalūs perlai, kelionės į egzotines šalis bei daugybė kitų vertingų dovanų.
Apdovanojimus sportininkams įteikdavo ne tik organizatoriai ir miesto vadovai, bet ir žinomi visuomenės veikėjai. 2009 metais tarp garbingų svečių buvo ir tų metų „Mis Čekija“ konkurso nugalėtoja.
MARTINO KUTOS INDĖLIS Į TARPTAUTINĮ SPORTĄ
2005–2010 metais Martinas Kuta aktyviai vadovavo Čekijos nacionalinėms W.F.F.–W.B.B.F. delegacijoms tarptautiniuose renginiuose Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.
Už ypatingą veiklą 2009 metais jis buvo apdovanotas Tarptautiniu W.F.F.–W.B.B.F. Garbės sidabro medaliu.
2010 metais Martinui Kutai išvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, Prahoje vykusių profesionalų čempionatų tradicijos tokiu mastu tęsti nebepavyko. Tačiau net ir per kelerius metus jo sukurta veikla paliko ryškų pėdsaką tarptautinio fitneso sporto istorijoje.
Nuo 2009 metų federacijos veikloje vis svarbesnį vaidmenį pradėjo atlikti kitas ryškus visuomenininkas ir sporto organizatorius – Stefanas Hrčka iš Slovakijos, pratęsęs tarptautinio bendradarbiavimo tradicijas nauju etapu.
„Gintarinio prizo“ istorijos
Maiklas Mičelas – visur aukštumoje
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai susijęs išskirtinis sportininkas, kino aktorius, režisierius ir buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas škotas Maiklas Mičelas (Michael Mitchell, 1956–2021). Jo asmenybė išsiskyrė ne tik sportiniais pasiekimais, bet ir nepaprasta gyvenimo patirtimi, kuri pelnė jam pagarbą įvairiose pasaulio šalyse.
Pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje Maiklas Mičelas pradėjo dalyvauti 1996 metais. Nuo pirmųjų pažinties su federacija dienų jis tapo aktyviu jos renginių dalyviu ir ištikimu bendražygiu. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus jis dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautiniuose kongresuose, oficialiuose federacijos susitikimuose bei įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose. Iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų jis liko aktyvus WFF–WBBF federacijos narys ir vienas ryškiausių jos ambasadorių.
Sporte Maiklas Mičelas pasiekė įspūdingų rezultatų. Per savo ilgą karjerą jis ne kartą tapo tarptautinių varžybų nugalėtoju ir prizininku. Jo pergalės garsino ne tik jo gimtąją Škotiją, bet ir pačią WFF–WBBF federaciją. Dėl puikios fizinės formos, disciplinos ir profesionalumo jis pelnė autoritetą tarp sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Ne vienas jaunosios kartos atletas jį laikė pavyzdžiu, kaip sportinius laimėjimus galima derinti su aukšta asmenine kultūra ir pagarba varžovams.
Tačiau Maiklo Mičelo veikla neapsiribojo vien sportu. Jis buvo profesionalus kino aktorius ir režisierius, filmavosi įvairių šalių kino projektuose, dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose, bendravo su žinomais kino pasaulio kūrėjais. Už savo kūrybinę veiklą jis pelnė ne vieną apdovanojimą. Ši įvairiapusė patirtis suteikė jam išskirtinį gebėjimą lengvai bendrauti su įvairių profesijų ir kultūrų žmonėmis, o tai buvo itin svarbu atstovaujant federacijai tarptautinėje erdvėje.
Ne mažiau reikšminga buvo ir jo karinė tarnyba. Buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas visą gyvenimą išsaugojo karininkui būdingas savybes – drausmę, atsakomybę, principingumą ir gebėjimą priimti sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis. Šios savybės atsispindėjo ir jo veikloje sporte bei visuomeniniame gyvenime.
2005 metais Maiklas Mičelas Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje įsigijo namą. Ši vieta tapo jo antraisiais namais, kur jis praleisdavo nemažą dalį laisvalaikio. Būtent čia gimė idėja surengti vieną iš svarbiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinių renginių Turkijoje.
Rengiantis 2007 metais organizuoti tarptautinį WFF–WBBF čempionatą prestižiniame „LykiaWorld“ kurorte, 2006 metais Maiklas Mičelas pakvietė federacijos prezidentą Edmundą Daubarą atvykti į Turkiją. Buvo surengta oficiali spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Turkijos žurnalistai, sporto organizacijų vadovai ir Sporto ministerijos atstovai. Renginio metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, jos organizuojami pasaulio čempionatai bei būsimos varžybos Turkijoje. Šis susitikimas tapo svarbiu žingsniu plečiant federacijos veiklą Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione.
Ne mažiau svarbus buvo ir 2007 metų pasaulio čempionatas Vilniuje. Po jo Maiklas Mičelas, būdamas oficialios Pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijos nariu, dalyvavo priėmime Lietuvos Respublikos Seime ir spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Susitikimuose buvo aptarti įvykę pasaulio čempionatai, federacijos ateities planai, tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvos. Taip pat buvo pristatyta legendinio „Gintarinio prizo“ istorija ir pateiktas būsimo jubiliejinio 40-ojo turnyro organizavimo projektas. Tokie susitikimai rodė, kad federacijos veikla buvo vertinama ne tik sporto bendruomenėje, bet ir valstybiniu lygmeniu.
Per savo gyvenimą Maiklas Mičelas pelnė daugybę sportinių, visuomeninių ir kūrybinių apdovanojimų. Tačiau vienu reikšmingiausių įvertinimų jis laikė Pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės aukso medalį”, kuris jam buvo iškilmingai įteiktas 2010 metais. Šiuo apdovanojimu federacija pagerbia tik tuos asmenis, kurių veikla turi išliekamąją vertę pasaulinio kultūrizmo istorijai ir kurie savo darbu prisideda prie federacijos autoriteto stiprinimo tarptautiniu mastu.
Maiklo Mičelo gyvenimas buvo kupinas iššūkių, pergalių ir prasmingų darbų. Sportas, karinė tarnyba, kinas ir visuomeninė veikla susiliejo į vieną nepaprastai turtingą gyvenimo kelią. Visur, kur tik jis dirbo ar varžėsi, siekė aukščiausių rezultatų, todėl straipsnio pavadinimas „Visur aukštumoje“ tiksliai apibūdina jo asmenybę.
Išvados
Maiklas Mičelas buvo viena ryškiausių WFF–WBBF federacijos asmenybių, kurios veikla gerokai pranoko sporto ribas. Jis tapo federacijos idėjų skleidėju, tarptautinių ryšių puoselėtoju ir aktyviu „Gintarinio prizo“ turnyro istorijos dalyviu.
Jo autoritetas sporto, kino ir visuomenės sluoksniuose padėjo garsinti WFF–WBBF federacijos vardą daugelyje pasaulio šalių. Asmeniniai ryšiai, iniciatyvos organizuojant tarptautinius renginius bei aktyvus dalyvavimas oficialiuose federacijos susitikimuose prisidėjo prie organizacijos tarptautinio pripažinimo ir augimo.
Praėjus metams po jo mirties, Maiklo Mičelo vardas tebėra minimas su pagarba. Jis išliko ne tik pasaulio čempionas ar kino aktorius, bet ir žmogus, kuris savo darbais įrodė ištikimybę sportui, draugams ir WFF–WBBF federacijai. Todėl jo vardas pelnytai įrašytas į legendinio „Gintarinio prizo“ istoriją, o jo gyvenimo pavyzdys ir šiandien įkvepia naujas sportininkų kartas.
Slovakijos ambasadoje surengtas išskirtinis WFF-WBBF profesionalų „World Grand Prix“
Pasaulinės WFF-WBBF federacijos istorijoje netrūksta išskirtinių tarptautinių renginių, tačiau vienas įsimintiniausių įvyko 2012 metais. Tais metais profesionalų „World Grand Prix“ turnyras buvo surengtas Slovakijos Respublikos ambasadoje Maskvoje – retas atvejis pasaulio sporto istorijoje, kai aukščiausio lygio tarptautinės kultūrizmo varžybos vyko diplomatinės atstovybės teritorijoje.
Tam buvo sudarytos puikios sąlygos – ambasadai priklausančiuose Slovakijos kultūros rūmuose veikė viešbutis ir moderni koncertų salė, todėl sportininkų apgyvendinimas, varžybų organizavimas ir oficialūs renginiai vyko vienoje vietoje.
Profesionalų „World Grand Prix“ turnyrai pradėti rengti 2010 metais, o mėgėjų – dar 1990-aisiais. Per kelis dešimtmečius šios varžybos tapo vienu svarbiausių WFF-WBBF tarptautinių projektų, suburiančių stipriausius įvairių šalių atletus.
2012 metų turnyrą organizavo Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras, federacijos viceprezidentas Andrejus Basovas ir Slovakijos mecenatas Štefanas Hrčka. Jo garbei varžyboms suteiktas pavadinimas „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“.
Į turnyrą buvo pakviesti tik asmeninius kvietimus gavę profesionalūs sportininkai iš Irano, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Estijos ir Lietuvos. Iš viso dalyvavo 36 atletai, kurie dviejose svorio kategorijose varžėsi dėl 30 000 JAV dolerių prizinio fondo. Tuo metu tai buvo jau ketvirtasis WFF-WBBF profesionalų turnyras, kuriame buvo skiriami tokio dydžio piniginiai prizai.
Prizininkai
Iki 90 kg:
• 1 vieta – Michailas Malekas (Rusija)
• 2 vieta – Shahram Hassankhani (Iranas)
• 3 vieta – Davidas Tuchtajevas (Rusija)
Virš 90 kg:
• 1 vieta – Abolfazi Aghakhani (Iranas)
• 2 vieta – Mehdi Aghababaei (Iranas)
• 3 vieta – Aleksandras Ševcovas (Estija)
Po varžybų surengta tarptautinė spaudos konferencija, kurioje pristatyta WFF-WBBF federacijos veikla bei profesionalų sporto plėtros rezultatai. Konferenciją organizavo daugkartinis „Universe“ varžybų nugalėtojas, oficialus WFF-WBBF atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Holivudo aktorius ir režisierius Aleksandras Nevskis.
Išvados
2012 metų „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“ tapo vienu išskirtiniausių WFF-WBBF profesionalaus sporto renginių. Turnyras, surengtas Slovakijos ambasadoje Maskvoje, ne tik pademonstravo aukštą organizacinį lygį, bet ir patvirtino federacijos tarptautinį autoritetą bei glaudžius ryšius su diplomatinėmis ir visuomeninėmis institucijomis. Solidus prizinis fondas, dalyvių atranka pagal asmeninius kvietimus ir tarptautinė spaudos konferencija liudijo augantį profesionalaus kultūrizmo prestižą bei WFF-WBBF siekį stiprinti šios sporto šakos tarptautinį pripažinimą.
Šis turnyras išliko reikšmingu federacijos istorijos etapu ir iki šiol laikomas vienu originaliausių bei reprezentatyviausių WFF-WBBF organizuotų tarptautinių profesionalų renginių.
60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Kas iš tiesų tapo istorija?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.
Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.
Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?
Istorija dažniausiai atsako pati.
„Gintarinio prizo“ fenomenas
Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.
Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.
„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys
Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.
Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.
Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.
Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.
Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.
Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį
Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.
2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.
2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.
Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.
Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.
Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.
Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai
Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.
40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.
Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.
Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.
Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?
Tikriausiai ne.
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.
Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai bus ne tik eilinės varžybos.
Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.
Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.
Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.
Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.
Išvados
Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.
Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.
Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.
Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.
