OFICIALUS VIZITAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMĄ.
W.F.F. – W.B.B.F. FEDERACIJOS PREZIDENTAS APDOVANOTAS TARPTAUTINIU U.R.K. ORDINU „SIDABRO KRYŽIUS“.
2024 m. gegužės 13 d., pasibaigus reikšmingiems tarptautiniams W.F.F. – W.B.B.F. federacijos renginiams Kandavoje (Latvija), Pernu (Estija), Klaipėdoje ir Vilkaviškyje, grupė tarptautinių organizacijų vadovų ir visuomenės veikėjų su oficialiu vizitu apsilankė Lietuvos Respublikos Seime Vilniuje.
Šis vizitas tapo ne tik svarbiu tarptautinio bendradarbiavimo akcentu, bet ir simboliniu įvertinimu ilgametės veiklos, kurią įvairiose Europos valstybėse vykdo Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija, plėtodama sporto, kultūrinių ryšių ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą.
Tarp oficialių svečių buvo ir Estijos Respublikos organizacijos U.R.K. EESTI KASAKATE ÜHING S.A. atstovai – generolas pulkininkas Andrei Gritskov, generolas pulkininkas Vassili Trofimov, Aleksejus Filatovas ir Evgenia Toffert.
Iškilmingos ceremonijos metu Estijos delegacijos atstovai už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą, ilgametį indėlį į sporto plėtrą bei W.F.F. – W.B.B.F. federacijos tarptautinių projektų įgyvendinimą Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą dr. Edmundą Daubarą apdovanojo U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ (U.R.K. Order „Silver Cross“).
Šis apdovanojimas yra reikšmingas tarptautinis pripažinimas, liudijantis, kad ilgametis darbas, skirtas sporto idėjų sklaidai, tarptautinių ryšių stiprinimui ir visuomeninei veiklai, sulaukia įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Išvada
Oficialus vizitas Lietuvos Respublikos Seime ir dr. Edmundo Daubaro apdovanojimas U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ tapo reikšmingu tarptautinio bendradarbiavimo įvykiu. Jis dar kartą patvirtino, kad W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikla peržengia sporto ribas – ji vienija skirtingų valstybių organizacijas, stiprina tarpusavio ryšius ir prisideda prie tarptautinio visuomeninio bendradarbiavimo. Toks įvertinimas yra ne tik asmeninis federacijos prezidento pripažinimas, bet ir visos W.F.F. – W.B.B.F. bendruomenės ilgamečio darbo tarptautinėje erdvėje įvertinimas.
CNN reportažas iš Klaipėdos – įvykis, kurio Lietuvoje dar nebuvo.
Dar visai neseniai mintis, kad CNN parengtų reportažą iš Klaipėdos, būtų atrodžiusi sunkiai įtikėtina. Buvo galima manyti, jog viena didžiausių pasaulio televizijų Lietuvos uostamiesčiu susidomėtų tik stichinės nelaimės, politinės krizės ar kito pasaulinio masto įvykio atveju.
Tačiau šį kartą pasaulio dėmesį patraukė sportas.
Klaipėdoje surengtas jubiliejinis, 50-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras kartu su WFF-WBBF federacijos „Universe“ čempionatu sulaukė netikėto tarptautinio atgarsio. Nors kultūrizmas ir fitnesas retai patenka į didžiųjų pasaulio televizijų eterį, būtent šios varžybos atkreipė CNN dėmesį.
Renginyje dalyvavo 198 atletai iš 17 valstybių – Belgijos, Baltarusijos, Estijos, Indijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Uzbekistano ir Vokietijos. Tokia dalyvių geografija dar kartą patvirtino, kad Klaipėdoje rengiami WFF-WBBF čempionatai jau seniai tapo reikšmingais tarptautiniais sporto renginiais.
Lemiamu momentu tapo Indijos nacionalinės komandos sugrįžimas į tėvynę. Indijos žiniasklaida plačiai nušvietė savo sportininkų pergales Klaipėdoje, o šios publikacijos sudomino CNN redakciją.
Rengdami reportažą, CNN žurnalistai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Delyje, prašydami oficialios informacijos ir vaizdinės medžiagos. Ambasada užklausą perdavė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri susisiekė su dr. Edmundu Daubaru. Jo koordinuojant, WFF-WBBF techninio komiteto vadovė Svetlana Pugačiova parengė oficialią informaciją ir vaizdo archyvą, perduotą CNN.
Netrukus CNN pasaulinei auditorijai pristatė reportažą apie Lietuvą, Klaipėdą ir čia vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas.
Šis reportažas buvo reikšmingas ne tik federacijai ar varžybų organizatoriams. Jis tapo tarptautiniu pripažinimu, kad Lietuvoje rengiami kultūrizmo ir fitneso čempionatai yra pasaulinio lygio sporto įvykiai. Ypač simboliška, kad kelias į CNN prasidėjo ne Lietuvoje, o Indijoje – būtent šios šalies žiniasklaidos dėmesys paskatino pasaulinės televizijos žurnalistus domėtis Klaipėdoje vykusiomis varžybomis.
Tai buvo vienas ryškiausių tarptautinio WFF-WBBF federacijos veiklos įvertinimų. Per daugelį metų sukurta organizacijos reputacija, profesionaliai rengiami čempionatai ir nuoseklus dr. Edmundo Daubaro darbas plėtojant pasaulinį kultūrizmo bei fitneso judėjimą sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo.
Milijonai CNN žiūrovų Lietuvos ir Klaipėdos vardą išgirdo tarptautinio sporto, profesionalaus organizavimo ir bendradarbiavimo kontekste. Tokia pasaulinė sklaida buvo pelnyta ilgamečiu darbu ir tapo reikšmingu įvykiu tiek Klaipėdai, tiek Lietuvos kultūrizmui, tiek visai WFF-WBBF federacijai.
Išvados
CNN reportažas apie Klaipėdoje vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas tapo išskirtiniu Lietuvos sporto istorijos įvykiu. Pasaulinio transliuotojo dėmesys buvo pelnytas dėl varžybų tarptautinio masto ir jų atgarsio už Lietuvos ribų.
Šis įvykis parodė, kad ilgametis nuoseklus darbas, profesionalus tarptautinių renginių organizavimas ir stiprūs ryšiai pasaulio sporto bendruomenėje gali atverti duris į įtakingiausias pasaulio žiniasklaidos priemones. Klaipėda tapo miestu, iš kurio žinia apie Lietuvos sportą pasiekė milijonus žmonių visame pasaulyje.
Legendinio „Gintarinio prizo“ istorijos.
Jevgenijus Žurcevas – ištikimybė kultūrizmui visam gyvenimui.
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai siejamas vienas ryškiausių XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrizmo atstovų – vilnietis Jevgenijus Žurcevas. Jis priklausė sportininkų kartai, kuri kultūrizmą kūrė ne turėdama modernias sales ar finansinę paramą, o vadovaudamasi vien entuziazmu, atkaklumu ir begaliniu noru tobulėti.
Sportuoti Jevgenijus pradėjo 1966 metais savo kiemo malkinėje, vėliau treniruotes perkėlė į namo palėpę. Jau po metų jis debiutavo vietinėse varžybose Panevėžyje. 1969–1971 metais tarnyba sovietinėje armijoje pristabdė sportinę karjerą, tačiau grįžęs jis nedelsdamas atnaujino treniruotes kartu su bičiuliu Jurijumi Prichodko.
Lūžis įvyko pradėjus treniruotis pas vieną stipriausių to meto TSRS kultūrizmo trenerių Česlavą Tamulevičių – garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėją. Šios mokyklos auklėtiniai garsėjo ne tik puikiu fiziniu pasirengimu, bet ir išskirtine pozavimo kultūra. Jų programos tapo etalonu visoje Sovietų Sąjungoje, o mokytis į Vilnių atvykdavo sportininkai iš įvairių respublikų.
Jevgenijus Žurcevas tapo vienu ryškiausių šios mokyklos atstovų. Nors 1972 metais dar priklausė jaunimo amžiaus grupei, trenerio sprendimu Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ jis varžėsi su suaugusiaisiais. Toks sprendimas liudijo trenerio pasitikėjimą sportininko galimybėmis ir jo brandą.
Žurcevas įsiminė ne vien savo raumenų proporcijomis. Jis buvo artistas ant scenos. Jo originalios, kruopščiai parengtos pozavimo programos išsiskyrė iš kitų varžovų pasirodymų, o publika jas sutikdavo audringais plojimais. Sportininkų bendruomenėje jis pelnė pagarbą ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl savo laikysenos bei nuoširdaus atsidavimo kultūrizmui.
1973 metais Antakalnyje, vienoje buvusioje bombų slėptuvėje, Jevgenijus įkūrė savo sporto klubą. Daugiau kaip du dešimtmečius ši salė buvo ne tik jo treniruočių vieta, bet ir traukos centras jauniesiems sportininkams. Tik 1994 metais, išaugus patalpų nuomos mokesčiams, klubą teko uždaryti.
Noras pasiekti aukščiausią meistriškumą skatino Jevgenijų nuolat ieškoti efektyvesnių treniruočių metodų. Jis eksperimentavo, treniruodavosi kasdien, neretai po du kartus per dieną. Tačiau toks maksimalizmas turėjo savo kainą – dėl milžiniškų krūvių jis patyrė sunkią pečių ir rankų sąnarių traumą. Vis dėlto atkaklumas nugalėjo. Po ilgos reabilitacijos 1976 metais tarptautiniame turnyre Kalinine (dabartinėje Tverėje) jis iškovojo antrąją vietą. Simboliška, kad šios varžybos dėl tuometinės valdžios draudimo vyko nelegaliai sporto klubo patalpose – tai puikiai atspindi anuometinę kultūrizmo padėtį Sovietų Sąjungoje.
Didžiausi sportiniai laimėjimai atėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje. 1978 metais Klaipėdoje vykusiame „Gintarinio prizo“ turnyre Jevgenijus Žurcevas savo kategorijoje užėmė antrąją vietą, nusileidęs tik Olevui Anusui. Po dvejų metų jis pasiekė svarbiausią savo karjeros pergalę – tapo 1980 metų „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijos nugalėtoju. Tais pačiais metais, o vėliau ir 1983 bei 1984 metais, jis sėkmingai pasirodė Kaune vykusiose tradicinėse „Komjaunimo taurės“ varžybose, nuolat pelnydamas prizines vietas.
Apie save Jevgenijus yra pasakęs: „Treniravausi labai sunkiai, bet pasaulio čempionu netapau. Niekada nebuvau pinigų vergu – ką uždirbdavau, viską pravalgydavau...“ Šiuose keliuose sakiniuose atsiskleidžia visa jo gyvenimo filosofija – sportas jam niekada nebuvo kelias į materialinę gerovę ar šlovę. Kultūrizmas buvo gyvenimo būdas.
Jevgenijų Žurcevą dažnai galima pavadinti tikru kultūrizmo idealistu. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri sportavo ne dėl titulų ar atlygio, bet iš vidinio pašaukimo. Jo gyvenimas buvo nuolatinis darbas su savimi, o pergalės – atkaklumo ir valios rezultatas.
Šiandien Jevgenijus Žurcevas prisimenamas ne tik kaip 1980 metų „Gintarinio prizo“ nugalėtojas. Jis išliko vienu ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovų, talentingu sceninės kultūros puoselėtoju ir žmogumi, kurio besąlygiškas atsidavimas sportui tapo pavyzdžiu visai Lietuvos kultūristų kartai. Jo biografija primena, kad didžiausias sportininko laimėjimas nėra vien medaliai – tai paliktas pėdsakas sporto istorijoje ir žmonių atmintyje.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.
Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.
Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.
Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.
Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.
Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.
1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.
Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.
Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.
Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.
Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.
Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.
Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.
Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.
