OFICIALUS VIZITAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMĄ.
W.F.F. – W.B.B.F. FEDERACIJOS PREZIDENTAS APDOVANOTAS TARPTAUTINIU U.R.K. ORDINU „SIDABRO KRYŽIUS“.
2024 m. gegužės 13 d., pasibaigus reikšmingiems tarptautiniams W.F.F. – W.B.B.F. federacijos renginiams Kandavoje (Latvija), Pernu (Estija), Klaipėdoje ir Vilkaviškyje, grupė tarptautinių organizacijų vadovų ir visuomenės veikėjų su oficialiu vizitu apsilankė Lietuvos Respublikos Seime Vilniuje.
Šis vizitas tapo ne tik svarbiu tarptautinio bendradarbiavimo akcentu, bet ir simboliniu įvertinimu ilgametės veiklos, kurią įvairiose Europos valstybėse vykdo Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija, plėtodama sporto, kultūrinių ryšių ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą.
Tarp oficialių svečių buvo ir Estijos Respublikos organizacijos U.R.K. EESTI KASAKATE ÜHING S.A. atstovai – generolas pulkininkas Andrei Gritskov, generolas pulkininkas Vassili Trofimov, Aleksejus Filatovas ir Evgenia Toffert.
Iškilmingos ceremonijos metu Estijos delegacijos atstovai už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą, ilgametį indėlį į sporto plėtrą bei W.F.F. – W.B.B.F. federacijos tarptautinių projektų įgyvendinimą Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą dr. Edmundą Daubarą apdovanojo U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ (U.R.K. Order „Silver Cross“).
Šis apdovanojimas yra reikšmingas tarptautinis pripažinimas, liudijantis, kad ilgametis darbas, skirtas sporto idėjų sklaidai, tarptautinių ryšių stiprinimui ir visuomeninei veiklai, sulaukia įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Išvada
Oficialus vizitas Lietuvos Respublikos Seime ir dr. Edmundo Daubaro apdovanojimas U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ tapo reikšmingu tarptautinio bendradarbiavimo įvykiu. Jis dar kartą patvirtino, kad W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikla peržengia sporto ribas – ji vienija skirtingų valstybių organizacijas, stiprina tarpusavio ryšius ir prisideda prie tarptautinio visuomeninio bendradarbiavimo. Toks įvertinimas yra ne tik asmeninis federacijos prezidento pripažinimas, bet ir visos W.F.F. – W.B.B.F. bendruomenės ilgamečio darbo tarptautinėje erdvėje įvertinimas.
CNN reportažas iš Klaipėdos – įvykis, kurio Lietuvoje dar nebuvo.
Dar visai neseniai mintis, kad CNN parengtų reportažą iš Klaipėdos, būtų atrodžiusi sunkiai įtikėtina. Buvo galima manyti, jog viena didžiausių pasaulio televizijų Lietuvos uostamiesčiu susidomėtų tik stichinės nelaimės, politinės krizės ar kito pasaulinio masto įvykio atveju.
Tačiau šį kartą pasaulio dėmesį patraukė sportas.
Klaipėdoje surengtas jubiliejinis, 50-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras kartu su WFF-WBBF federacijos „Universe“ čempionatu sulaukė netikėto tarptautinio atgarsio. Nors kultūrizmas ir fitnesas retai patenka į didžiųjų pasaulio televizijų eterį, būtent šios varžybos atkreipė CNN dėmesį.
Renginyje dalyvavo 198 atletai iš 17 valstybių – Belgijos, Baltarusijos, Estijos, Indijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Uzbekistano ir Vokietijos. Tokia dalyvių geografija dar kartą patvirtino, kad Klaipėdoje rengiami WFF-WBBF čempionatai jau seniai tapo reikšmingais tarptautiniais sporto renginiais.
Lemiamu momentu tapo Indijos nacionalinės komandos sugrįžimas į tėvynę. Indijos žiniasklaida plačiai nušvietė savo sportininkų pergales Klaipėdoje, o šios publikacijos sudomino CNN redakciją.
Rengdami reportažą, CNN žurnalistai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Delyje, prašydami oficialios informacijos ir vaizdinės medžiagos. Ambasada užklausą perdavė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri susisiekė su dr. Edmundu Daubaru. Jo koordinuojant, WFF-WBBF techninio komiteto vadovė Svetlana Pugačiova parengė oficialią informaciją ir vaizdo archyvą, perduotą CNN.
Netrukus CNN pasaulinei auditorijai pristatė reportažą apie Lietuvą, Klaipėdą ir čia vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas.
Šis reportažas buvo reikšmingas ne tik federacijai ar varžybų organizatoriams. Jis tapo tarptautiniu pripažinimu, kad Lietuvoje rengiami kultūrizmo ir fitneso čempionatai yra pasaulinio lygio sporto įvykiai. Ypač simboliška, kad kelias į CNN prasidėjo ne Lietuvoje, o Indijoje – būtent šios šalies žiniasklaidos dėmesys paskatino pasaulinės televizijos žurnalistus domėtis Klaipėdoje vykusiomis varžybomis.
Tai buvo vienas ryškiausių tarptautinio WFF-WBBF federacijos veiklos įvertinimų. Per daugelį metų sukurta organizacijos reputacija, profesionaliai rengiami čempionatai ir nuoseklus dr. Edmundo Daubaro darbas plėtojant pasaulinį kultūrizmo bei fitneso judėjimą sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo.
Milijonai CNN žiūrovų Lietuvos ir Klaipėdos vardą išgirdo tarptautinio sporto, profesionalaus organizavimo ir bendradarbiavimo kontekste. Tokia pasaulinė sklaida buvo pelnyta ilgamečiu darbu ir tapo reikšmingu įvykiu tiek Klaipėdai, tiek Lietuvos kultūrizmui, tiek visai WFF-WBBF federacijai.
Išvados
CNN reportažas apie Klaipėdoje vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas tapo išskirtiniu Lietuvos sporto istorijos įvykiu. Pasaulinio transliuotojo dėmesys buvo pelnytas dėl varžybų tarptautinio masto ir jų atgarsio už Lietuvos ribų.
Šis įvykis parodė, kad ilgametis nuoseklus darbas, profesionalus tarptautinių renginių organizavimas ir stiprūs ryšiai pasaulio sporto bendruomenėje gali atverti duris į įtakingiausias pasaulio žiniasklaidos priemones. Klaipėda tapo miestu, iš kurio žinia apie Lietuvos sportą pasiekė milijonus žmonių visame pasaulyje.
Legendinio „Gintarinio prizo“ istorijos.
Jevgenijus Žurcevas – ištikimybė kultūrizmui visam gyvenimui.
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai siejamas vienas ryškiausių XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrizmo atstovų – vilnietis Jevgenijus Žurcevas. Jis priklausė sportininkų kartai, kuri kultūrizmą kūrė ne turėdama modernias sales ar finansinę paramą, o vadovaudamasi vien entuziazmu, atkaklumu ir begaliniu noru tobulėti.
Sportuoti Jevgenijus pradėjo 1966 metais savo kiemo malkinėje, vėliau treniruotes perkėlė į namo palėpę. Jau po metų jis debiutavo vietinėse varžybose Panevėžyje. 1969–1971 metais tarnyba sovietinėje armijoje pristabdė sportinę karjerą, tačiau grįžęs jis nedelsdamas atnaujino treniruotes kartu su bičiuliu Jurijumi Prichodko.
Lūžis įvyko pradėjus treniruotis pas vieną stipriausių to meto TSRS kultūrizmo trenerių Česlavą Tamulevičių – garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėją. Šios mokyklos auklėtiniai garsėjo ne tik puikiu fiziniu pasirengimu, bet ir išskirtine pozavimo kultūra. Jų programos tapo etalonu visoje Sovietų Sąjungoje, o mokytis į Vilnių atvykdavo sportininkai iš įvairių respublikų.
Jevgenijus Žurcevas tapo vienu ryškiausių šios mokyklos atstovų. Nors 1972 metais dar priklausė jaunimo amžiaus grupei, trenerio sprendimu Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ jis varžėsi su suaugusiaisiais. Toks sprendimas liudijo trenerio pasitikėjimą sportininko galimybėmis ir jo brandą.
Žurcevas įsiminė ne vien savo raumenų proporcijomis. Jis buvo artistas ant scenos. Jo originalios, kruopščiai parengtos pozavimo programos išsiskyrė iš kitų varžovų pasirodymų, o publika jas sutikdavo audringais plojimais. Sportininkų bendruomenėje jis pelnė pagarbą ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl savo laikysenos bei nuoširdaus atsidavimo kultūrizmui.
1973 metais Antakalnyje, vienoje buvusioje bombų slėptuvėje, Jevgenijus įkūrė savo sporto klubą. Daugiau kaip du dešimtmečius ši salė buvo ne tik jo treniruočių vieta, bet ir traukos centras jauniesiems sportininkams. Tik 1994 metais, išaugus patalpų nuomos mokesčiams, klubą teko uždaryti.
Noras pasiekti aukščiausią meistriškumą skatino Jevgenijų nuolat ieškoti efektyvesnių treniruočių metodų. Jis eksperimentavo, treniruodavosi kasdien, neretai po du kartus per dieną. Tačiau toks maksimalizmas turėjo savo kainą – dėl milžiniškų krūvių jis patyrė sunkią pečių ir rankų sąnarių traumą. Vis dėlto atkaklumas nugalėjo. Po ilgos reabilitacijos 1976 metais tarptautiniame turnyre Kalinine (dabartinėje Tverėje) jis iškovojo antrąją vietą. Simboliška, kad šios varžybos dėl tuometinės valdžios draudimo vyko nelegaliai sporto klubo patalpose – tai puikiai atspindi anuometinę kultūrizmo padėtį Sovietų Sąjungoje.
Didžiausi sportiniai laimėjimai atėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje. 1978 metais Klaipėdoje vykusiame „Gintarinio prizo“ turnyre Jevgenijus Žurcevas savo kategorijoje užėmė antrąją vietą, nusileidęs tik Olevui Anusui. Po dvejų metų jis pasiekė svarbiausią savo karjeros pergalę – tapo 1980 metų „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijos nugalėtoju. Tais pačiais metais, o vėliau ir 1983 bei 1984 metais, jis sėkmingai pasirodė Kaune vykusiose tradicinėse „Komjaunimo taurės“ varžybose, nuolat pelnydamas prizines vietas.
Apie save Jevgenijus yra pasakęs: „Treniravausi labai sunkiai, bet pasaulio čempionu netapau. Niekada nebuvau pinigų vergu – ką uždirbdavau, viską pravalgydavau...“ Šiuose keliuose sakiniuose atsiskleidžia visa jo gyvenimo filosofija – sportas jam niekada nebuvo kelias į materialinę gerovę ar šlovę. Kultūrizmas buvo gyvenimo būdas.
Jevgenijų Žurcevą dažnai galima pavadinti tikru kultūrizmo idealistu. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri sportavo ne dėl titulų ar atlygio, bet iš vidinio pašaukimo. Jo gyvenimas buvo nuolatinis darbas su savimi, o pergalės – atkaklumo ir valios rezultatas.
Šiandien Jevgenijus Žurcevas prisimenamas ne tik kaip 1980 metų „Gintarinio prizo“ nugalėtojas. Jis išliko vienu ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovų, talentingu sceninės kultūros puoselėtoju ir žmogumi, kurio besąlygiškas atsidavimas sportui tapo pavyzdžiu visai Lietuvos kultūristų kartai. Jo biografija primena, kad didžiausias sportininko laimėjimas nėra vien medaliai – tai paliktas pėdsakas sporto istorijoje ir žmonių atmintyje.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.
Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.
Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.
Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.
Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.
Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.
1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.
Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.
Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.
Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.
Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.
Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.
Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.
Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.
“Gintarinio prizo” istorijos.
Rimantas Mažionis – SSRS kultūrizmo fenomenas, kurio potencialo sistema taip ir neišnaudojo.
181 cm ūgio, 100 kilogramų varžybinio svorio, 140 cm krūtinės apimties ir net 55 cm bicepsų savininkas. Tokie duomenys ir šiandien stebina kultūrizmo specialistus, o aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje jie atrodė tiesiog neįtikėtini. Klaipėdietis Rimantas Mažionis buvo vienas fiziškai įspūdingiausių savo kartos atletų, tačiau jo sportinis kelias susiklostė tuo metu, kai kultūrizmas SSRS buvo ne remiamas, o persekiojamas.
Rimantas Mažionis, gimęs 1956 metais, treniruotis pradėjo 1973-iaisiais. Jau po kelerių metų tapo aišku, kad Lietuvoje atsirado išskirtinių genetinių duomenų sportininkas. Lietuvos moksleivių varžybose jis nuolat laimėdavo savo kategorijoje, o didžiausią įspūdį palikdavo ne vien raumenų proporcijos, bet ir neeilinė jėga.
Tų laikų kultūrizmo varžybos buvo visai kitokios nei šiandien. Sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti raumenyną, bet ir atlikti jėgos pratimus. Būtent čia Rimantas Mažionis buvo vienas ryškiausių. Jo milžiniški bicepsai tapo savotiška vizitine kortele.
Pats sportininkas vėliau ne kartą pasakojo, kad nesivaikė idealių treniruočių schemų. Dirbdamas su milžiniškais svoriais jis rinkosi maksimalų intensyvumą. Per vieną rankų treniruotę atlikdavo iki 70 priėjimų. Ši metodika davė rezultatą – jo rankų apimtis pasiekė net 55 centimetrus. Net šiandien tai yra rodiklis, kurį pasiekia tik pavieniai aukščiausio lygio profesionalai.
1976–1978 metais tarnyba Sovietų armijoje pristabdė sportinę pažangą, tačiau sugrįžęs Rimantas greitai atgavo sportinę formą.
1979 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje tapo svarbia stotele jo karjeroje. Šiose varžybose, vykusiose sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, jis iškovojo antrąją vietą. Tuo metu pats turnyras jau buvo tapęs savotišku pasipriešinimo oficialiai SSRS sporto politikai simboliu.
Šios varžybos vyko netrukus po to, kai 1978 metais dr. Edmundas Daubaras TSRS komunistų partijos Centro komitetui Maskvoje įteikė savo parengtą kultūrizmo gynimo peticiją. Nors oficialus draudimas nebuvo panaikintas, valdžia leido Klaipėdoje viešai organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tai buvo precedento neturintis sprendimas, sukėlęs didelį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Po šių varžybų Rimantas keletą metų atsidėjo jėgos trikovės sportui. Tačiau, prasidėjus naujam Lietuvos kultūrizmo pakilimui, į sceną sugrįžo dar galingesnis.
Sugrįžęs jis treniravosi fanatiškai. Ruošdamasis varžyboms treniruotes atlikdavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, kad maksimaliai pašalintų iš organizmo vandens perteklių. Tokie metodai šiandien atrodo ekstremalūs, tačiau anuomet jie buvo laikomi viena iš priemonių siekiant aukščiausios sportinės formos.
1987 metais Taline vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Rimantas Mažionis laimėjo savo svorio kategoriją. 1990 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ čempionate jis iškovojo antrąją vietą.
Vis dėlto jo sportinę biografiją geriausiai apibūdina ne medalių skaičius. 1989 metais Rimantas buvo pasiekęs bene geriausią gyvenimo sportinę formą ir, padedamas dr. Edmundo Daubaro, rengėsi dalyvauti TSRS kultūrizmo čempionate. Tačiau į varžybas jis nepateko. Priežastis buvo ne sportinė – kelią užkirto tuometinių Lietuvos kultūrizmo vadovų užkulisinės intrigos.
Šis faktas daug pasako apie to meto Sovietų Sąjungos sporto sistemą. Net išskirtinis talentas ir puikūs rezultatai negarantuodavo teisės atstovauti savo šaliai. Administraciniai sprendimai neretai būdavo stipresni už sportinius pasiekimus.
SSRS fenomenas
Vertinant iš šiandienos perspektyvos, Rimantas Mažionis buvo vienas unikaliausių Lietuvos kultūristų. Jo fiziniai duomenys, neeilinė jėga ir raumenų išvystymas buvo išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis priklausė kartai, kuri neturėjo tokių galimybių, kokias šiandien turi profesionalūs sportininkai. Kultūrizmas buvo draudžiamas, tarptautinės varžybos beveik nepasiekiamos, o sportinę karjerą dažnai lemdavo ne scena, o kabinetai.
Todėl Rimanto Mažionio istorija yra daugiau nei vieno sportininko biografija. Tai pasakojimas apie visą sovietinio kultūrizmo epochą – laiką, kai pasaulinio lygio atletai augo beveik pogrindyje, o jų didžiausiais varžovais dažnai tapdavo ne konkurentai scenoje, bet pati sistema.
“Gintarinio prizo” istorijos.
PRANAS MURAUSKAS – LIETUVOS KULTŪRIZMO ELITO ATSTOVAS IR TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SIMBOLIS.
Pranas Murauskas – vienas ryškiausių Lietuvos kultūrizmo pradininkų, iškilus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas, kurio sportiniai laimėjimai tapo reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi. Jo sportinė karjera truko palyginti neilgai – 1969–1974 metais, tačiau būtent per šį laikotarpį jis pasiekė rezultatų, kurie iki šiol išlieka vieni svarbiausių Lietuvos kultūrizmo metraštyje.
Pranas Murauskas į sporto elitą iškilo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje išgyveno sudėtingą laikotarpį. Sparčiai populiarėjanti sporto šaka dėl ideologinių priežasčių buvo nepalankiai vertinama valdžios, o 1973 metais oficialiai uždrausta. Nepaisant to, Lietuvos atletai ir treneriai sugebėjo išsaugoti aukštą sportinį lygį, o Vilnius tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas ryškiausių šios mokyklos atstovų buvo būtent Pranas Murauskas.
Dar iki kultūrizmo uždraudimo jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, įrodydamas, kad priklauso stipriausių šalies atletų elitui. Šis laimėjimas tapo svarbiu jo sportinės karjeros etapu ir patvirtino aukštą Lietuvos kultūrizmo meistriškumo lygį.
1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune Pranas Murauskas laimėjo savo ūgio kategorijoje. Tai buvo reikšminga pergalė, tačiau ji tapo tik įžanga į didžiausią jo gyvenimo triumfą.
1974 metais tarptautiniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Pranas Murauskas pademonstravo sportinę formą, kuri visiškai atitiko aukščiausius to meto pasaulinio kultūrizmo standartus. Tobulos kūno proporcijos, ryškus raumenų reljefas, harmoninga estetika ir nepriekaištingas sceninis pasirengimas pelnė jam ne tik pirmąją vietą savo ūgio kategorijoje, bet ir svarbiausią varžybų titulą – absoliutaus nugalėtojo vardą.
Šios pergalės vertę dar labiau išryškina varžovų lygis. Absoliutaus čempiono titulą Murauskas iškovojo įveikęs tituluotus Sovietų Sąjungos sunkiasvorius Vladimirą Dubininą (RTFSR) ir Olevą Anusą (Estijos TSR), kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių SSRS kultūristų. Tokia pergalė reiškė ne atsitiktinę sportinę sėkmę, o neginčijamą pranašumą prieš pripažintus favoritus.
1974 metų triumfas tapo vienu ryškiausių viso dešimtmečio kultūrizmo įvykių. Tai buvo pergalė, peržengusi vienų varžybų ribas. Ji tapo Lietuvos kultūrizmo mokyklos brandos įrodymu ir tarptautiniu jos pripažinimu. Pasaulio kultūrizmo spauda plačiai nušvietė Prano Murausko pasirodymą, publikavo jo fotografijas ir pristatė jį kaip vieną ryškiausių to meto Europos atletų. Lietuvos sportininko vardas tapo žinomas gerokai už Sovietų Sąjungos ribų.
Nors Pranui Murauskui neteko dalyvauti legendiniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre kaip sportininkui, jo autoritetas buvo toks didelis, kad 1978–1985 metais jis nuolat buvo kviečiamas teisėjauti šioms prestižinėms varžyboms. Toks pasitikėjimas buvo skiriamas tik aukščiausios kvalifikacijos specialistams, kurių profesionalumas ir objektyvumas nekėlė jokių abejonių.
Prano Murausko indėlis neapsiribojo iškovotais titulais. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri formavo nacionalines šios sporto šakos tradicijas, kūrė estetinio kultūrizmo sampratą ir savo pavyzdžiu įrodė, kad Lietuvos atletai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais pasaulio sportininkais. Jo pasiekimai tapo orientyru vėlesnėms kultūristų kartoms ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo tarptautinio autoriteto stiprinimo.
Šie nuopelnai buvo įvertinti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2021 metais Lietuvos Respublikos Seime Pranas Murauskas buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos Garbės sidabro medaliu už išskirtinį indėlį į pasaulio, Lietuvos ir Vilniaus sporto plėtrą.
Prano Murausko sportinė biografija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris sudėtingomis istorijos aplinkybėmis sugebėjo pasiekti aukščiausią meistriškumo lygį ir savo vardą įrašyti į Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istoriją. Jo 1974 metų pergalė „Georgo Tenno memoriale“ buvo ne tik asmeninis triumfas. Tai buvo visos Lietuvos kultūrizmo mokyklos pergalė, įrodžiusi, kad profesionalumas, kryptingas darbas ir aukščiausi estetiniai standartai gali atvesti į tarptautinį pripažinimą. Šiandien Pranas Murauskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių asmenybių Lietuvos klasikinio kultūrizmo istorijoje, o jo vardas neatsiejamas nuo laikotarpio, kai buvo kuriamas Lietuvos kultūrizmo autoritetas pasaulyje.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.
Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.
Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.
Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.
Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.
1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.
Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.
1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.
Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.
Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.
Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.
Išvados
Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.
Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.
Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.
Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.
To mano gyvenime dar nebuvo.
Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.
Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.
Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.
Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.
Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.
Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.
Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.
O priešakyje – ypatingas jubiliejus.
2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.
Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.
Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.
Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.
Tai bus ne vien knyga apie varžybas.
Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.
O istorija tuo nesibaigia.
„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
VITALIJUS ASOVSKIS – žmogus, kuriam sportas tapo gyvenimo dalimi.
Vitalijus Asovskis (Асовский Виталий, g. 1952 – 2026 m.) – viena iš Lietuvos kultūrizmo istorijos asmenybių, kurios veikla peržengė vien sporto ribas. Jo gyvenimo istorijoje susipina kultūrizmas, trenerio darbas, visuomeninė veikla ir literatūra.
Nuo uždrausto sporto iki kultūrizmo
Vitalijus Asovskis nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos. 1964 metais, po sudėtingos operacijos, gydytojai jam uždraudė sportuoti. Tačiau šis draudimas jauno žmogaus nesustabdė.
Lemiamu postūmiu tapo kinas. 1966 metais, pamatęs filmą „Heraklio žygiai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1950 metų NABBA „Mr. Universe“ nugalėtojas Steve'as Reevesas, Vitalijus susidomėjo kultūrizmu. Pradžioje jis treniravosi namuose, slapta nuo tėvų.
Šis epizodas svarbus ne tik kaip biografinė detalė. Jis atskleidžia vieną svarbiausių Asovskio charakterio bruožų – užsispyrimą siekti savo tikslo net tada, kai aplinkybės nėra palankios.
„Viktorija“ ir Česlavas Tamulevičius
1967 metais Vitalijus Asovskis susipažino su Česlavu Tamulevičiumi (Чеслав Тамулевич). Ši pažintis tapo reikšminga ne tik jo paties gyvenimui – abu vyrai išliko draugais visą gyvenimą.
Tais pačiais metais Česlavas Tamulevičius įkūrė Vilniaus „Viktorijos“ kultūrizmo klubą, kuris vėliau išaugo į vadinamąją Vilniaus kultūrizmo mokyklą. Jos įtaka Lietuvos, o vėliau ir visos tuometinės Tarybų Sąjungos kultūrizmo raidai buvo didelė.
Į „Viktoriją“, veikusią Vilniaus Gorkio gatvėje (dabar – Pilies gatvė), mokytis kultūrizmo subtilybių važiuodavo ne tik sportininkai iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir užsienio šalių atletai.
Tai buvo daugiau nei sporto salė. „Viktorija“ tapo vieta, kurioje buvo perduodamos žinios, formuojama sporto kultūra ir ugdoma nauja kultūristų karta.
Vitalijus Asovskis „Viktorijoje“ dirbo antruoju treneriu, o jo ryšys su „Gintarinio prizo“ turnyru buvo kitoks nei daugumos sportininkų – jis šiose varžybose dirbo teisėju.
Naujas etapas „Žalgirio“ stadione
1982 metais, Česlavui Tamulevičiui dėl sveikatos pasitraukus iš aktyvios veiklos, Vitalijus Asovskis perėmė klubo veiklos tęstinumą ir perkėlė ją į „Žalgirio“ stadiono patalpas.
Šiuo laikotarpiu jam talkino treneriai Viačeslavas Federonko (Вячеслав Федоренко) ir Anatolijus Marčenko (Анатолий Марченко).
Čia Asovskis tęsė tai, kas buvo pradėta „Viktorijoje“ – ne tik treniravo, bet ir ugdė sportininkus, perduodamas sukauptą patirtį jaunajai kartai.
Tarp jo auklėtinių buvo tokie kultūristai kaip Olegas Žuras (Олег Жур) ir Kšistofas Černiavskis (Кшистоф Чернявский).
Taigi Asovskio vaidmuo Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia sietinas ne su asmeniniais sportiniais pasiekimais, o su trenerio, pedagogo ir sporto tradicijų tęsėjo darbu.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Klaipėdoje vykęs tarptautinis kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ buvo svarbi to meto sporto gyvenimo dalis. Į jį susirinkdavo sportininkai iš skirtingų miestų ir valstybių, o varžybos tapdavo ne tik jėgos, raumenų estetikos ir pasirengimo išbandymu, bet ir kultūrizmo bendruomenės susitikimo vieta.
Vitalijaus Asovskio istorija leidžia į „Gintarinį prizą“ pažvelgti iš kitos pusės – ne tik kaip į sceną, kurioje varžėsi atletai, bet ir kaip į erdvę, kurioje dirbo teisėjai, treneriai, sporto organizatoriai ir žmonės, kūrę šio sporto tradiciją.
Todėl Asovskio pavardė „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbi būtent kaip vieno iš žmonių, prisidėjusių prie kultūrizmo bendruomenės formavimo ir jos tradicijų išsaugojimo, pavardė.
Sportas – tik viena gyvenimo pusė
Įdomu tai, kad Vitalijaus Asovskio veikla neapsiribojo kultūrizmu.
Jis – žinomas poetas ir dramaturgas, ilgą laiką dirbęs įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nuo 2000 metų jis dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, kur ėjo literatūrinės dalies vedėjo pareigas.
Asovskis taip pat buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.
Ši jo biografijos dalis leidžia pamatyti išskirtinį derinį: sportas ir menas, fizinė kultūra ir literatūra, trenerio darbas ir kūryba. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingos sritys, tačiau Asovskio gyvenime jos egzistavo greta ir viena kitą papildė.
Įvertinimas
2020 metais už visuomeninę veiklą Lietuvos Respublikos Seime Vitalijus Asovskis buvo apdovanotas Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos Garbės sidabro medaliu.
Šis įvertinimas simboliškai pratęsė jo ilgametės veiklos istoriją – nuo jauno žmogaus, kuris nepaisydamas gydytojų draudimo pradėjo treniruotis namuose, iki trenerio, kultūrizmo tradicijų puoselėtojo, teisėjo, visuomenės veikėjo ir kultūros žmogaus.
Išvados
Vitalijaus Asovskio istorija – tai ne vien vieno žmogaus biografija. Tai dalis Lietuvos kultūrizmo istorijos.
Pirmiausia, jo gyvenimas rodo, kiek daug sporto istorijoje lemia ne tik čempionai, bet ir žmonės, kurie ugdo, moko, teisėjauja ir perduoda patirtį kitiems.
Antra, Asovskio veikla „Viktorijoje“ ir vėliau „Žalgirio“ stadione liudija apie tęstinumą. Tai, ką pradėjo Česlavas Tamulevičius, Asovskis perėmė ir tęsė, perduodamas kultūrizmo tradiciją naujai sportininkų kartai.
Trečia, jo ryšys su „Gintariniu prizu“ primena, kad šio turnyro istoriją kūrė ne tik scenoje pasirodę sportininkai. Už kiekvienų varžybų stovėjo treneriai, teisėjai, organizatoriai ir visa kultūrizmo bendruomenė.
Ir, galiausiai, Asovskio biografija išsiskiria tuo, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo vien tik raumenys ir fizinė jėga. Šalia jo visada buvo kūryba, literatūra, visuomeninė veikla ir žmonės.
Todėl Vitalijų Asovskį galima vertinti kaip kultūrizmo tradicijų puoselėtoją ir vieną iš tų žmonių, kurių indėlis dažnai lieka mažiau matomas nei sportininkų pasiekimai, tačiau be jo sporto istorija būtų kitokia.
„Gintarinio prizo“ istorijoje tokios asmenybės yra ypač svarbios – jos padeda suprasti ne tik tai, kas laimėjo, bet ir kas kūrė pačią kultūrizmo kultūrą.
“Gintarinio prizo” istorijos.
VALDAS ALIUBAVIČIUS – VIENAS LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKŲ.
Valdas Aliubavičius (Valdemaras Aliubavičius, Valdas Aliubavichus, 1942–2003) – Lietuvos skulptorius ir kultūristas, vienas iš „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovų. Jo sportinė karjera truko vos kelerius metus – nuo 1968 iki 1972-ųjų, tačiau per šį laikotarpį jis pasiekė reikšmingų pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose.
Aliubavičiaus pavardė Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia siejama su jaunimo čempiono titulu. 1968, 1969, 1970 ir 1971 metais jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tai rodo ne vien jo sportinį talentą, bet ir ilgalaikį dominavimą tuo metu dar besiformavusioje Lietuvos kultūrizmo scenoje.
Pergalės Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje
Vienas pirmųjų ryškesnių Aliubavičiaus pasirodymų įvyko 1968 metais Klaipėdoje, antrajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre. Čia jis tapo absoliučiu jaunimo kategorijų nugalėtoju. Šis pasiekimas buvo svarbus ne tik pačiam sportininkui – tarptautinis turnyras Klaipėdoje tapo viena iš aikštelių, kuriose Lietuvos kultūristai galėjo įsitvirtinti platesniame Sovietų Sąjungos ir tarptautiniame sporto kontekste.
1969-ieji Aliubavičiui buvo ypač sėkmingi.
Tiumenėje, Rusijoje, vykusiame tarptautiniame „Sibiro taurės“ („Первенство Сибири“) turnyre jis tapo absoliučiu jaunimo pogrupio nugalėtoju. Tais pačiais metais, atstovaudamas T.S.R.S., Varšuvoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Warszawa-69“ savo ūgio kategorijoje užėmė pirmąją vietą.
Pergales jis skynė ir Lietuvoje. Palangoje surengtame tarptautiniame turnyre Aliubavičius nugalėjo savo ūgio kategorijoje, o Klaipėdoje vykusiame trečiajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jaunimo savo ūgio kategorijoje tapo čempionu.
Taigi 1969-ieji buvo metai, kai Aliubavičius iš Lietuvos jaunimo čempiono tapo sportininku, gebančiu laimėti skirtingo masto varžybose – nuo Lietuvos turnyrų iki tarptautinių konkursų.
Čempionas Estijoje ir pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose
1971 ir 1972 metais Aliubavičius sėkmingai pasirodė Estijoje vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“), kur abu kartus tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Dar svarbesnis jo karjeros etapas buvo 1971 ir 1972 metais Sverdlovske vykę pirmieji istorijoje oficialūs T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai. Abiejuose čempionatuose Aliubavičius nugalėjo jaunimo kategorijoje.
Šios pergalės išskirtinės tuo, kad jos buvo pasiektos pačioje oficialaus kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje pradžioje. Todėl Aliubavičiaus vardas sietinas ne tik su konkrečiais čempionų titulais, bet ir su laikotarpiu, kai kultūrizmas iš entuziastų judėjimo palaipsniui tapo organizuota sporto šaka.
Sportininkas, patekęs į kultūrizmo istorijos lūžio laikotarpį
Valdo Aliubavičiaus sportinė karjera truko 1968–1972 metais. Per šį palyginti trumpą laiką jis tapo keturiskart Lietuvos jaunimo čempionu, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, „Gintarinio prizo“ laureatu, „Georgo Tenno memorialo“ kategorijos nugalėtoju ir dviejų pirmųjų oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų jaunimo kategorijos čempionu.
Tačiau vien pergalių sąrašas neatskleidžia visos Aliubavičiaus reikšmės.
Jo karjera sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas dar tik kūrė savo tradicijas, varžybų sistemą ir autoritetus. Todėl tokie sportininkai kaip Aliubavičius atliko ne vien varžybinį vaidmenį – jie formavo Lietuvos kultūrizmo veidą ir kėlė jo sportinį lygį.
Svarbu ir tai, kad Aliubavičius buvo ne tik kultūristas, bet ir skulptorius. Ši aplinkybė suteikia jo sportinei biografijai papildomą matmenį. Kūno plastika, proporcijos, forma ir estetika buvo svarbios tiek skulptūroje, tiek klasikinėje kultūrizmo sampratoje. Tad menininko ir sportininko patirtys jo gyvenime natūraliai susiliejo.
Išvada
Valdą Aliubavičių galima laikyti viena iš Lietuvos ankstyvojo kultūrizmo istorinių figūrų. Jo rezultatai rodo išskirtinį sportinį stabilumą, o pergalės pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose suteikia jo karjerai platesnę istorinę reikšmę.
1968–1972 metų laikotarpis buvo trumpas, tačiau labai produktyvus: nuo Lietuvos jaunimo čempiono iki tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir pirmųjų oficialių T.S.R.S. čempionatų čempiono.
Aliubavičiaus istorija – tai ne tik vieno sportininko pergalių sąrašas. Tai Lietuvos kultūrizmo formavimosi istorijos dalis, liudijanti laikotarpį, kai disciplina, kuri šiandien atrodo savaime suprantama, dar tik kovojo dėl savo vietos sporto pasaulyje.
“Gintarinis prizas” pasaulio sporto istorijoje.
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai: kas išlieka sporto istorijoje.
Praėjus daugeliui metų labai lengva vertinti įvykius, žmones ir jų nuveiktus darbus. Atsiranda atstumas, iš kurio praeitis atrodo aiškesnė: galima sudėlioti svarbiausias datas, įvardyti nugalėtojus, išskirti reikšmingiausius įvykius.
Tačiau sporto istorija nėra vien pergalių ir rezultatų sąrašas.
Pavienė pergalė – tai svarbus įvykis konkrečiu momentu. Tais metais ji jaudina sporto bendruomenę, apie ją rašoma, ji įsimenama. Tačiau po metų atsiranda kitos pergalės, kiti čempionai, kiti vardai. Sporto gyvenimas juda pirmyn.
Istorijai reikalingas ne vien momentas. Istorijai reikalingas tęstinumas.
Būtent todėl šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai yra išskirtinis reiškinys ne tik Lietuvos kultūrizmo, bet ir pasaulinėje mūsų sporto istorijoje.
Ne viena pergalė, o šeši dešimtmečiai
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje įvyko 1967 metais – netrukus po istorinio pirmojo tarptautinio kultūrizmo renginio Vilniuje 1966-aisiais. Tuo metu klaipėdiečiams organizacinės patirties perdavė kauniečiai.
Nuo pirmojo turnyro prasidėjo tradicija, kuri, nepaisant politinių, visuomeninių ir sporto gyvenimo permainų, nenutrūko.
Todėl šiandien į „Gintarinį prizą“ turime žvelgti ne kaip į dar vienas kultūrizmo varžybas. Jo vertė – pirmiausia šešių dešimtmečių tęstinumas.
1967, 1977, 1987, 1997, 2007 ir 2017 metų turnyrai tapo savotiškais skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių ženklais.
1977-ieji – kai reikėjo ne tik sportinės, bet ir pilietinės drąsos
Dešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1977 metais vyko itin sudėtingu laikotarpiu – kultūrizmo draudimo ir persekiojimo metais.
Tai buvo ne laikas, kai kultūrizmo renginius buvo galima organizuoti ramiai ir be rizikos. Vis dėlto Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose turnyras įvyko.
Čia būtina išskirti dr. Edmundą Daubarą, kuris ryžosi nepaisyti tuometinių suvaržymų ir organizavo viešas varžybas.
Todėl 1977 metų „Gintarinis prizas“ šiandien vertintinas ne vien kaip sporto renginys. Tai buvo atkaklumo, organizacinės valios ir pasiryžimo išsaugoti sportą pavyzdys.
1987-ieji – nuo atšilimo iki oficialaus pripažinimo
Dvidešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1987 metais vyko jau kitokioje politinėje aplinkoje – Michailo Gorbačiovo perestrojkos ir vadinamojo atšilimo laikotarpiu.
Netrukus, ne be 1986 metų dr. Edmundo Daubaro pastangų, 1987 metais Maskvoje buvo įkurta oficialiai pripažinta TSRS kultūrizmo federacija. Po kurio laiko TSRS sporto ministerija pripažino “Gintarinio prizo” turnyrą buvus neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Šis laikotarpis parodo dar vieną svarbią „Gintarinio prizo“ savybę: turnyras ne tik egzistavo šalia istorinių pokyčių – jis pats buvo į juos įtrauktas.
Sporto organizavimas tuomet buvo glaudžiai susijęs su valstybės politika, oficialiu pripažinimu ir galimybe apskritai egzistuoti.
1997-ieji – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinkoje
Trisdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1997 metais vyko Mažeikių naftos kultūros rūmuose.
Tai jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Pasikeitė valstybė, politinė sistema, sporto organizavimo galimybės ir visuomenės požiūris.
Svarbu ir tai, kad tuo metu „Gintarinio prizo“ organizacinę veiklą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas tapo platesnio valstybės sporto gyvenimo dalimi.
Taigi trisdešimtasis turnyras žymi ne tik dar vieną jubiliejinę datą. Jis simbolizuoja kultūrizmo perėjimą iš draudimų ir suvaržymų laikotarpio į nepriklausomos valstybės sporto sistemą.
Tarptautinis mastas
Keturiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras vyko Klaipėdos LCC krikščionių koledžo salėje.
Renginyje dalyvavo beveik 300 atletų iš devynių šalių. Turnyras buvo finansuojamas Lietuvos Respublikos biudžeto atskira eilute, už ką atitinkamai balsavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Tai svarbus momentas todėl, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo ne vien vietinės ar regioninės reikšmės renginys. Jo mastas, dalyvių skaičius ir tarptautiškumas liudijo apie išaugusią organizacinę kompetenciją ir Lietuvos kultūrizmo integraciją į tarptautinę sporto erdvę.
„Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga Austrijos parlamento pirmininkas, profesorius Alfredas Gerstlas, į Klaipėdą atsiuntė originalių to meto Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią. Nuotraukos buvo eksponuojamos LCC rūmų fojė, o filmas parodytas gausiai į varžybas susirinkusiems klaipėdiečiams.
2017-ieji – „Gintarinis prizas“ pasaulio akiratyje
Penkiasdešimtasis turnyras 2017 metais tapo dar vienu istoriniu etapu.
Klaipėdoje vykusiose varžybose dalyvavo apie 200 sportininkų iš 17 šalių. Tačiau svarbiausia buvo ne vien dalyvių statistika.
Apie renginį parengtas reportažas buvo parodytas globalioje CNN televizijoje. Taip „Gintarinio prizo“, Klaipėdos ir Lietuvos vardas pasiekė plačiausią tarptautinę auditoriją.
Tai buvo momentas, kai ilgametė Lietuvos kultūrizmo tradicija išėjo į gerokai platesnę informacinę erdvę.
Nuo vietinio turnyro iki renginio, apie kurį sužinojo pasaulinė auditorija – toks yra šešių dešimtmečių kelias.
2027-ieji – šešiasdešimtojo turnyro slenkstis
2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai nebus tik eilinis jubiliejinis renginys. Planuojamas trijų dienų renginys, į kurį bus kviečiami žinomi svečiai, pagerbti kultūrizmo veteranai.
Ypatingą reikšmę turės ir keliomis kalbomis rengiama istorinė knyga, kurioje bus siekiama atskleisti „Gintarinio prizo“ vietą Lietuvos ir pasaulio sporto istorijoje, jo sąsajas su platesniais politiniais ir visuomeniniais procesais.
Tai svarbu todėl, kad istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti užrašyta ir perduota ateinančioms kartoms.
Kas reikšminga, o kas – ne?
Žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, tampa aiškiau, kas sporto istorijoje yra laikina, o kas išlieka. Laikina yra viena pergalė. Vienas rezultatas. Vienas čempionas. Vienos varžybos. Visa tai yra svarbu sportininkui, treneriui ir to meto auditorijai. Tačiau istorine prasme didžiausią vertę įgauna tai, kas turi tęstinumą, įtaką ir pasekmes.
„Gintarinio prizo“ istorijoje matome būtent tokį tęstinumą.
1967 metais – tradicijos pradžia.
1977 metais – tradicijos išsaugojimas draudimų sąlygomis.
1987 metais – politinio atšilimo ir oficialaus kultūrizmo pripažinimo epocha.
1997 metais – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinka.
2007 metais – valstybės dėmesys ir tarptautinis mastas.
2017 metais – išėjimas į pasaulinę informacinę erdvę.
2027 metais – šešiasdešimties metų istorijos įprasminimas.
Išvada
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai leidžia daryti paprastą, tačiau labai svarbią išvadą: sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai. Ją kuria žmonės, kurie dešimtmečiais išsaugo tradiciją, nepaisydami besikeičiančių aplinkybių. Todėl „Gintarinio prizo“ reikšmė nėra vien jo turnyrų skaičius ar juose iškovotų medalių kolekcija. Jo reikšmė – tai istorinis tęstinumas.
Turnyras išgyveno sovietmečio draudimus, politinius pokyčius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybės sporto sistemos transformaciją ir globalizacijos epochą. Per tą laiką keitėsi sportininkai, treneriai, salės, miestai, organizacinės sąlygos ir pats kultūrizmo pasaulis.
Nesikeitė tik viena – tradicija.
Todėl artėjantis šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras yra proga ne tik švęsti. Tai proga atsigręžti, įvertinti ir užrašyti tai, kas buvo padaryta. Nes po šešiasdešimties metų jau galima aiškiai atskirti momentą nuo istorijos.
Momentas praeina. Istorija lieka.
O „Gintarinio prizo“ istorija – jau šešių dešimtmečių ilgio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.
Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.
Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.
Pergalės, tapusios karjeros akcentais
Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.
Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.
Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas
Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.
1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.
Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.
Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.
Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.
Tačiau projektas žlugo.
Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.
Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.
Besakir¬sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.
Išvada
Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.
Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.
Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.
„GINTARINIO PRIZO“ ISTORIJOS.
BRONĖ DUBAR – ISTORINĖ MOTERŲ SPORTO PIONIERĖ.
Moteris, kuri į sporto istoriją įžengė anksčiau, negu pasaulis buvo pasiruošęs pavadinti tai fitnesu.
Yra sportininkų, kurių vardus į istoriją įrašo medaliai. Yra čempionų, kurių vardus išsaugo rekordų lentelės. Tačiau yra žmonių, kurių istorinė reikšmė slypi visai kitur.
Jie atsiranda prieš sporto sistemą.
Prieš taisykles. Prieš čempionatus. Prieš federacijas. Prieš nusistovėjusią visuomenės sampratą.
Bronė Dubar (Broné „Brownie“ Dubar, Daubaraitė, 1906–1986) buvo viena iš tokių asmenybių.
Iš Lietuvos kilusi amerikietė savo gyvenimu ir veikla atstovauja ankstyvajai epochai, kai moterų fizinis lavinimas ir sportas dar tik skynėsi kelią į viešąją erdvę. Šiandien jos veiklą galima vertinti kaip vieną iš ankstyvųjų moterų fitneso kultūros apraiškų. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip jos veiklą pavadintume šiandien. Svarbiausia tai, kad Bronė Dubar savo laikais darė tai, kas vėliau tapo modernios moterų fitneso kultūros dalimi.
ISTORINĖS ASMENYBĖS REIKŠMĖ
Istorinė figūra nėra vien garsus žmogus. Istorinė figūra – tai žmogus, kurio veikla leidžia geriau suprasti savo laikmečio pokyčius ir vėlesnę istorijos raidą. Bronės Dubar istorija atitinka šį kriterijų. Ji gyveno XX amžiaus pradžioje – epochoje, kai moters vieta sporte dar buvo formuojama. Moterų sportas tik pradėjo įsitvirtinti tarptautiniame sporto gyvenime. Šiuolaikinio fitneso sporto nebuvo. Nebuvo dabartinės moterų fitneso varžybų sistemos. Nebuvo pasaulio čempionatų. Nebuvo tarptautinės fitneso sporto struktūros. Tačiau Bronė Dubar jau treniravosi, kūrė fizinių pratimų programas ir viešai demonstravo savo fizines galimybes. Tai yra jos istorinės reikšmės branduolys. Ji veikė anksčiau už sistemą.
LIETUVA, AMERIKA IR NAUJOSIOS EPOCHOS ŽMOGUS
1912 metais Bronė Dubar kartu su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši detalė svarbi ne vien biografijai. Ji Bronės istoriją įrašo į platesnį lietuvių emigracijos į Ameriką kontekstą. Tai buvo karta žmonių, kurių gyvenimai jungė dvi skirtingas kultūrines erdves. Lietuvišką kilmę ir amerikietišką gyvenimo aplinką. Tradiciją ir modernėjantį pasaulį. Šioje aplinkoje Bronė pasirinko sportą. Ji augo atletiškoje šeimoje. Jos broliai sportavo, dalyvavo bokso, ledo ritulio ir beisbolo varžybose. Bronė pati užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Tačiau jos interesai buvo platesni. Ji mėgo knygas ir šachmatus. Todėl jos asmenybėje fizinis ir intelektinis ugdymas sudarė vieną visumą. Tai buvo modernėjančios XX amžiaus moters portretas – žmogaus, kuris norėjo lavinti ne vien kūną, bet ir protą.
JI NE TIK SPORTAVO – JI KŪRĖ
Čia prasideda tikrasis Bronės Dubar istorinis išskirtinumas. Ji neapsiribojo tuo metu įprastomis sporto veiklomis. Nuolat treniruodamasi ji pasiekė aukštą fizinio pasirengimo lygį ir sukūrė savo pratimų programą. Tai buvo svarbus žingsnis. Sportininkas, kuris atlieka jau žinomus pratimus, yra sporto sistemos dalyvis. Žmogus, kuris pradeda kurti savo fizinio lavinimo programą ir ją demonstruoti visuomenei, tampa idėjos skleidėju. Bronė pasirinko būtent antrąjį kelią. Ji ne tik sportavo. Ji kūrė savo sporto formą. Šiandien tokio pobūdžio veiklą lengvai atpažintume kaip fitneso kultūros dalį. Tačiau Bronės laikais šiam reiškiniui dar trūko dabartinio pavadinimo, struktūros ir sporto institucijų. Todėl jos novatoriškumas buvo ne naudojimasis sistema, o veikimas prieš jai susiformuojant.
MOTERIS, KURI PAVERTĖ KŪNĄ SAVO ŽINUTE
Bronės Dubar sportinė veikla neapsiribojo treniruotėmis. Ji pradėjo rengti viešus pasirodymus. 1920–1930-aisiais su savo programomis ji keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Niujorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tai buvo epocha, kai moteris, viešai demonstruojanti fizinę jėgą, ištvermę, lankstumą ir akrobatinius gebėjimus, buvo neįprastas reiškinys. Bronė savo kūnu kalbėjo apie tai, kas tuo metu dar nebuvo visuotinai priimta: moteris gali būti stipri. Moteris gali būti atletiška. Moteris gali viešai demonstruoti savo fizinius gebėjimus. Moteris gali pati kurti savo sportinį kelią. Tai buvo ne vien sportinis pasirodymas. Tai buvo socialinis pareiškimas.
NOVATORIŠKUMAS, KURIS ATSIRADO ANKSČIAU UŽ PAVADINIMĄ
Bronės Dubar veikloje galima įžvelgti keletą elementų, kurie vėliau tapo šiuolaikinio fitneso pagrindu: individuali treniruočių programa; sistemingas fizinio kūno lavinimas; jėgos ir lankstumo derinimas; ištvermės bei koordinacijos ugdymas; fizinio pasirengimo demonstravimas publikai; sveikatingumo ir aktyvaus gyvenimo būdo propagavimas; sportinio kūno estetika. Ji tai darė tuo metu, kai šių elementų dar nejungė viena pasaulinė sporto sistema. Todėl Bronės Dubar istorinė reikšmė slypi ne vien jos asmeniniuose gebėjimuose. Ji padeda mums pamatyti, kad fitneso kultūra atsirado ne vieną dieną. Ji formavosi iš žmonių, kurie anksčiau pradėjo sąmoningai lavinti kūną, demonstruoti rezultatus ir įkvėpti kitus. Bronė buvo viena iš tokios ankstyvosios kultūros atstovių.
JĖGA, AKROBATIKA IR ESTETIKA
Bronės Dubar pasirodymai buvo originalūs. Vieno pasirodymo metu ji programą atliko antro aukšto balkone, kad ją geriau matytų publika. Kulminacija tapo šuolis per susirinkusių žiūrovų galvas į apačioje esantį baseiną. Šis pasakojimas svarbus ne tik dėl paties triuko. Jis parodo Bronės požiūrį į sportą. Sportas jai buvo veiksmas, kurį reikia atlikti taip, kad jis paliktų įspūdį. Jos pasirodymuose susijungė: atletizmas, akrobatika, drąsa ir estetika. Tai buvo ankstyva sporto ir viešojo reginio sintezė.
SPORTUOJANTI MOTERIS, KURIĄ PASTEBĖJO SPAUDA
Bronės Dubar pasirodymai sulaukė to meto JAV spaudos dėmesio. Laikraščiai rašė apie jos fizinius gebėjimus, bet kartu pastebėjo jos aprangą ir išvaizdą. Fotografijose ji buvo lyginama su „Vogue“ žurnalo viršelio įvaizdžiu. Šis faktas šiandien gali atrodyti tik kaip spalvinga biografinė detalė. Tačiau istoriniu požiūriu jis yra reikšmingas. Bronės atveju visuomenė susidūrė su nauju moters įvaizdžiu: atletė nebūtinai turėjo atsisakyti moteriškumo; fizinė jėga galėjo egzistuoti kartu su estetika. Šiandien tai yra visiškai įprasta fitneso kultūros dalis. Tuo metu tai buvo viena iš jos naujovių.
ISTORINĖS FIGŪROS TESTAS – KAS LIEKA PO ŽMOGAUS?
Bronė Dubar savo viešus pasirodymus nutraukė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Į sceną ji daugiau nebegrįžo. Tačiau būtent čia galima atskirti trumpalaikę šlovę nuo istorinio palikimo. Trumpalaikė šlovė baigiasi tada, kai žmogus pasitraukia iš viešumos. Istorinis palikimas prasideda tada, kai idėja išlieka po žmogaus. Bronės atveju sporto tradicija išliko jos šeimoje. Ir tai yra vienas stipriausių jos istorinio pasakojimo elementų.
ŠEIMOS TĘSTINUMAS – GYVA ISTORIJOS LINIJA
Artimas Bronės Dubar giminaitis Dr. Edmundas Daubaras tapo tarptautinio fitneso sporto organizatoriumi ir vadovauja pasaulinei WFF-WBBF federacijai. Jo dukra Edita Daubaraitė (Sendrienė) 1997 metais tapo pirmąja absoliučia pasaulio fitneso čempione, atstovavusia Rytų Europai. Šie faktai suteikia Bronės istorijai ypatingą tęstinumą. Vienoje kartoje buvo pionierė. Kitoje – tarptautinio sporto organizatorius. Dar kitoje – pasaulio čempionė. Tai daugiau nei šeimos genealogija. Tai sportinės idėjos genealogija. Bronės karta kūrė asmeninį fizinio lavinimo supratimą. Vėlesnės kartos tą idėją perkėlė į organizuotą sportą. O galiausiai ji pasiekė pasaulio čempionato lygį. Tai kelias nuo asmeninės iniciatyvos iki tarptautinės sporto sistemos.
BRONĖ DUBAR – PIONIERĖ, EDITA – ČEMPIONĖ
Šių dviejų kartų sugretinimas ypač iškalbingas. Bronė Dubar veikė tuo metu, kai nebuvo šiuolaikinio moterų fitneso čempionatų pasaulio. Edita Daubaraitė (Sendrienė) tapo pasaulio čempione jau egzistuojančioje tarptautinėje fitneso sistemoje. Viena pradėjo kelią. Kita nuėjo juo iki pasaulio viršūnės. Tai ir yra tikrasis sporto tęstinumas. Pionieriaus reikšmė ne visada matuojama jo paties titulu. Kartais ji matuojama tuo, kiek toli nueina kitos kartos jo pradėtu keliu.
„GINTARINIS PRIZAS“ – NE PRIZAS, O ATMINTIES ŽENKLAS
Šioje vietoje atsiveria tikroji „Gintarinio prizo“ simbolika. Gintaras Lietuvoje nėra vien gražus akmuo. Jis yra Baltijos, Lietuvos ir istorinio laiko simbolis. Gintaras išsaugo tai, kas į jį pateko prieš tūkstančius metų. Lygiai taip pat sporto atmintis turi išsaugoti tai, kas prasidėjo prieš dešimtmečius. Bronės Dubar šeima iš Lietuvos išvyko 1912 metais. Jos gyvenimas susiformavo Amerikoje. Tačiau šeimos sporto tradicija išliko. Per kelias kartas ji susiejo Lietuvos kilmę, Amerikos sporto kultūrą ir tarptautinį fitnesą. Todėl „Gintarinis prizas“ gali tapti šios atminties simboliu. Jis simboliškai jungia: Lietuvą ir pasaulį. Praeitį ir dabartį. Pionierius ir čempionus. Šeimą ir sporto bendruomenę. Idėją ir jos tęsinį.
GINTARAS KAIP SPORTO ATMINTIS
Jeigu medalis įprasmina konkrečią pergalę, gintaras gali įprasminti istorinę atmintį. Medalis sako: „Šiandien tu nugalėjai.“ Gintaras sako: „Mes nepamiršome, kas buvo prieš tave.“ Ši skirtis yra esminė. Nes be pionierių nebūtų čempionų. Be pirmųjų treniruočių nebūtų sporto sistemų. Be šeimos ir mokytojų perduodamų tradicijų nebūtų sporto kartų. Todėl „Gintarinio prizo“ vertė gali būti ne tik apdovanojime, bet ir atminties išsaugojime.
BRONĖ DUBAR – ISTORINIS LIUDIJIMAS
Bronės Dubar istorija liudija, kad sporto istorija neprasideda nuo pirmojo pasaulio čempionato. Ji prasideda daug anksčiau. Nuo žmogaus, kuris pirmą kartą susimąsto: „O jeigu galiu daugiau?“ Nuo žmogaus, kuris pradeda treniruotis. Nuo žmogaus, kuris nebijo būti kitoks. Nuo žmogaus, kuris savo rezultatą parodo kitiems. Nuo žmogaus, kuris įkvepia kitą žmogų. Bronė Dubar buvo viena iš tokių pradžių. Todėl jos vieta istorijoje nėra tik šeimos albume. Ji yra platesnio pasakojimo dalis – pasakojimo apie moterų sporto raidą, fizinio lavinimo kultūrą ir kelią į šiuolaikinį fitnesą.
ISTORINĖ IŠVADA
Bronę Dubar verta prisiminti ne todėl, kad ji gyveno tuo metu, kai sportas buvo kitoks. Ją verta prisiminti todėl, kad ji pati buvo vienas iš pokyčio ženklų. Ji gyveno epochoje, kai moterų sportas dar tik ieškojo savo vietos. Ji treniravosi. Kūrė savo programas. Viešai demonstravo fizines galimybes. Keliavo po Ameriką. Įkvėpė moteris domėtis fiziniu lavinimu. Ir paliko sporto tradiciją, kuri išliko jos šeimoje. Jos veikla savo laiku neturėjo šiuolaikinio fitneso pavadinimo, tačiau daugelis jos principų šiandien yra neatsiejami nuo fitneso kultūros. Todėl Bronė Dubar gali būti vertinama kaip ankstyvoji moterų fitneso ir fizinio lavinimo pionierė, istorinė asmenybė, kurios veikla pralenkė jos laikmečio sporto sampratą.
EPILOGAS
Bronė Dubar – pradžia. Jos šeima – tęstinumas. Edita Daubaraitė – čempionystė. „Gintarinis prizas“ – atmintis. Šioje keturių žodžių grandinėje telpa daugiau nei viena šeimos istorija. Joje telpa daugiau nei vieno sporto raida. Joje telpa istorija apie tai, kaip žmogaus idėja gali išgyventi savo laiką, būti perduota kitai kartai ir galiausiai tapti tarptautinio sporto dalimi. Todėl Bronės Dubar vardas „Gintarinio prizo“ istorijoje turėtų būti tariamas ne kaip vienos seniai gyvenusios sportininkės vardas. Jis turėtų būti tariamas kaip pionierės vardas. Moters, kuri buvo ten, kur dar nebuvo kelio. Ir pradėjo eiti pirmoji. Nes kiekvienas sporto čempionas turi savo pirmtaką. Kiekvienas sportas turi savo pradininkus. Kiekviena tradicija turi pirmąją kartą. O istorija prasideda nuo tų, kuriuos vėlesnės kartos turi nepamiršti. Bronė Dubar – viena iš jų.
„Gintarinis prizas“ šiandien – 60 metų istorija, kurios mastas gerokai didesnis už kultūrizmą.
Yra sporto varžybos. Yra turnyrai. Ir yra reiškiniai, kurie laikui bėgant tampa istorija. „Gintarinis prizas“ priklauso pastarajai kategorijai.
2027 metų gegužę Klaipėdoje vyksiantis 60-asis istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras bus ne eilinės kultūrizmo varžybos ir ne vien jubiliejinis renginys.
Tai bus šešių dešimtmečių istorijos akimirka.
Pagal tradicijos senumą pasaulyje „Gintariniam prizui“ nedaug kas gali prilygti. Šiek tiek senesnes tradicijas turi tik NABBA „Universe“, pradėtas rengti 1950 metais, ir Joe Weiderio „Olympia“, kurios istorija prasidėjo 1965-aisiais.
Tačiau vien ilgaamžiškumas dar nepaaiškina, kodėl „Gintarinis prizas“ yra svarbus.
Svarbiausia – kas per tuos šešis dešimtmečius įvyko aplink jį.
Tai, kas šiandien dažnai nesuvokiama
Kai kurie senesnių kartų sportininkai, treneriai ar žmonės, vienaip ar kitaip susiję su istoriniu „Gintarinio prizo“ turnyru, vis dar prisimena jį tokį, koks jis buvo jų jaunystėje.
Jiems atrodo, kad „Gintarinis prizas“ buvo, yra ir liko tiesiog varžybos.
Tačiau būtent čia ir slypi esminė klaida.
Per šešis dešimtmečius pasikeitė beveik viskas: valstybės, politinės sistemos, sporto organizacijos, tarptautiniai santykiai, kultūrizmo samprata, varžybų geografija ir pats renginio mastas.
Tūkstančiai atletų iš įvairių šalių ir žemynų dalyvavo „Gintarinio prizo“ istorijoje. Jie išvyko iš Klaipėdos, tačiau kartu išsivežė ir informaciją apie Lietuvą, apie turnyrą, apie jo organizavimo kultūrą ir tradiciją.
„Gintarinis prizas“ keliavo kartu su žmonėmis.
Jo istorija pasklido toli už Klaipėdos ir Lietuvos ribų.
Todėl šiandien nebegalima kalbėti apie „Gintarinį prizą“ kaip apie eilines kultūrizmo varžybas.
Tai daugiau kaip pusę amžiaus trunkantis tarptautinis sporto reiškinys.
1978-ieji – kai buvo pralaužta siena
Šio reiškinio istorijoje yra datų, kurios vertos būti įrašytos į Lietuvos sporto istoriją.
Viena jų – 1978 metai.
Dr. Edmundo Daubaro peticijos, pristatytos Maskvoje TSRS komunistų partijos Centro komitetui, dėka buvo iškovota išskirtinė teisė Klaipėdoje organizuoti kultūrizmo varžybas.
Šiandien tai gali atrodyti kaip formalus administracinis sprendimas.
Tada tai buvo visai kas kita.
Kultūrizmo padėtis sovietinėje sistemoje buvo sudėtinga. Todėl galimybė Klaipėdoje organizuoti tokio pobūdžio tarptautines varžybas reiškė ne tik sportinę laisvę.
Tai buvo galimybė kurti.
Kurti tradiciją.
Kurti tarptautinius ryšius.
Kurti Lietuvos sporto autoritetą.
Ir būtent šioje vietoje prasideda tikroji „Gintarinio prizo“ istorijos reikšmė.
1986-ieji – kai buvo galvojama ne apie vienas varžybas, o apie visą sporto šaką
1986 metais dr. Edmundo Daubaro iniciatyva „Gintarinio prizo“ turnyro metu Klaipėdoje buvo nuspręsta 1987 metais steigti TSRS kultūrizmo federaciją ir siekti, kad kultūrizmas būtų įtrauktas į oficialiai pripažintų sporto šakų tarpą.
Tai esminis momentas.
Kodėl?
Todėl, kad čia „Gintarinis prizas“ jau nebeapsiribojo scena, teisėjais ir medaliais.
Čia buvo sprendžiama kultūrizmo ateitis.
Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo ne tik sportininkai, bet ir žmonės, galintys daryti įtaką visos sporto šakos raidai.
Tai jau buvo nebe paprastos varžybos.
Tai buvo platforma.
1988–1991 metai – bandymas išvesti Lietuvą į pasaulį
Dar vienas istorinis etapas – 1988–1991 metai.
Remdamasis „Gintarinio prizo“ turnyrų metu sukauptu tarptautiniu įdirbiu, dr. Edmundas Daubaras vedė derybas su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos savarankiško stojimo ir dalyvavimo IFBB veikloje, apeinant TSRS kultūrizmo federaciją.
Benas Weideris tokiai galimybei nepritarė ir laikėsi Maskvos pozicijos.
Tačiau istorijoje svarbu ne tik tai, kas buvo pasiekta.
Kartais ne mažiau svarbu, kas buvo pabandyta padaryti anksčiau už savo laiką.
Lietuvos sporto žmonės jau tuomet mąstė apie savarankišką Lietuvos vietą tarptautinėje kultūrizmo erdvėje.
Tai buvo laikotarpis, kai politinė realybė dar varžė galimybes, tačiau sporto žmonių ambicijos jau buvo peržengusios TSRS ribas.
Nepriklausomybė – ir pirmieji tarptautinio pripažinimo ženklai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis darbas įgavo visiškai kitą pagreitį.
Remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, buvo įregistruota pirmoji nepriklausomos Lietuvos nacionalinė kultūrizmo organizacija – LNKA.
Vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, į Lietuvą iš Prancūzijos buvo atvežti pirmieji aukso medaliai, kuriuos „Gintarinio prizo“ čempionams Natalijai Murnikovienei ir Rolandui Bučinskui suteikė tarptautinė NABBA organizacija.
Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimo raštas iš tarptautinės NABBA organizacijos.
Tai buvo simbolinis, bet labai svarbus lūžis: Lietuvos kultūrizmas išėjo iš sovietinės erdvės ir pradėjo kurti savo tarptautinį identitetą.
Kai Lietuva tapo nebe žiūrove, o šeimininke
1996, 1997 ir 1998 metais, vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo organizuoti valstybės remiami ir finansuojami Europos čempionatai.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Palangoje ir Vilniuje buvo surengti pasaulio čempionatai.
Organizacinių komitetų pirmininkais tapo aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai.
Šis faktas yra labai svarbus.
Lietuva ne tik siuntė sportininkus į pasaulį. Pasaulis pradėjo važiuoti į Lietuvą.
Ir tai – vienas esminių „Gintarinio prizo“ istorijos rezultatų.
Klaipėda, Palanga, Vilnius tapo tarptautinių kultūrizmo renginių vietomis.
Užsienio delegacijos buvo priimamos Lietuvos Respublikos Seime. Naujienų agentūroje ELTA buvo organizuojamos tarptautinės spaudos konferencijos.
Tai jau buvo nebe vien sportas.
Tai buvo Lietuvos tarptautinis reprezentavimas per sportą.
2007-ieji – valstybės pripažinimas
2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą jubiliejinį, 40-ąjį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje finansuoti iš valstybės biudžeto atskira eilute.
Šiandien, žvelgiant iš istorinio atstumo, tai turime suprasti kaip vieną ryškiausių valstybės pripažinimo ženklų.
Renginio mastą papildė ir ypatingas tarptautinis gestas.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė autentiškų Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią.
Kolekcija buvo demonstruojama renginio dalyviams ir žiūrovams, o filmas rodytas prieš varžybas.
Arnoldo Schwarzeneggerio vardas tapo simboliniu tiltu tarp pasaulinės kultūrizmo istorijos ir Klaipėdos.
Kai apie Klaipėdą pranešė CNN
Dar vienas simbolinis momentas – „Gintarinio prizo“ 50-metis.
Globali CNN televizija iš Klaipėdos milijardams žmonių parodė reportažą apie turnyrą.
Reikia suvokti šio fakto mastą.
Klaipėdoje vykstantis kultūrizmo renginys tapo pasaulinės televizijos dėmesio objektu.
Tai reiškė, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo išėjęs iš Lietuvos informacinės erdvės.
Jo vardas pasiekė pasaulinę auditoriją.
Todėl 2027-ieji nėra tik dar vienas jubiliejus
Dabar artėjame prie naujos istorinės ribos.
2027 metų gegužę Klaipėdoje vyks 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Jam rengiamasi jau nuo 2025 metų.
Tai nėra vien eilinis renginys kalendoriuje.
Tai – proga iš naujo įvertinti, ką per šešis dešimtmečius pavyko sukurti.
Planuojamas ypač iškilmingas tarptautinis renginys, į kurį bus kviečiami iškilūs Lietuvos ir užsienio svečiai.
Šešiasdešimtmečio proga bus išleista ir unikali istorinė knyga, kurioje „Gintarinio prizo“ kelias bus pasakojamas platesniame Lietuvos, Europos ir pasaulio įvykių kontekste.
Ir tai labai svarbu.
Istoriją būtina ne tik prisiminti. Istoriją būtina užrašyti.
Nes tai, kas neužrašyta, po kelių dešimtmečių gali būti prarasta.
Šešiasdešimt metų – tai ne skaičius
Šešiasdešimt metų – tai šešios dešimtys metų, per kurias pasaulis pasikeitė neatpažįstamai.
Pasikeitė valstybės.
Žlugo viena politinė sistema.
Atsikūrė nepriklausoma Lietuva.
Keitėsi tarptautinės sporto organizacijos.
Keitėsi pats kultūrizmas.
Keitėsi kartos.
O „Gintarinis prizas“ liko.
Todėl šiandien jo negalima matuoti vien medaliais, čempionų pavardėmis ar varžybų protokolais.
Jo tikrąjį mastą reikia matuoti žmonėmis, kuriuos jis subūrė.
Šalimis, su kuriomis užmezgė ryšius.
Tarptautiniais renginiais, kuriuos padėjo surengti.
Lietuvos vardu, kuris buvo nešamas į pasaulį.
Ir svarbiausia – tuo, kad Klaipėdoje gimusi kultūrizmo tradicija išgyveno laikmečių kaitą ir tapo tarptautinės sporto istorijos dalimi.
Pagrindinė išvada
Todėl 2027 metų 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras neturėtų būti suprantamas kaip gražus prisiminimas apie praeitį.
Tai nėra nostalgijos renginys.
Tai – istorinio tęstinumo renginys.
Jis turi parodyti, kad tai, kas buvo sukurta prieš dešimtmečius, šiandien gali būti ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
Ir čia slypi didžiausia „Gintarinio prizo“ vertė.
Jis išgyveno epochas.
Jis pergyveno politines sistemas.
Jis peržengė valstybės sienas.
Jis išaugo iš vieno miesto sporto renginio į tarptautinį reiškinį.
Todėl 2027 metų gegužę Klaipėdoje bus švenčiama ne tik 60 metų varžybų istorija.
Bus švenčiama Lietuvos sporto istorijos dalis.
Bus švenčiama Klaipėdos istorija.
Bus švenčiama žmonių, kurie dešimtmečiais kūrė šią tradiciją, istorija.
Ir bus žvelgiama į ateitį.
Nes tikroji tradicija nėra tai, kas liko praeityje.
Tikroji tradicija – tai tai, kas iš praeities pereina į ateitį.
O „Gintarinio prizo“ istorija dar tikrai nesibaigė.
2027-ieji turi tapti ne istorijos uždarymo, o naujo jos skyriaus pradžia.
Pasaulio kultūrizmo istorija.
VYTAUTAS ZUMERIS – LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKAS IR ORGANIZACINĖS VEIKLOS KŪRĖJAS.
Vytautas Zumeris (g. 1944 m.) – gydytojas, vienas Lietuvos kultūrizmo pradininkų ir pirmosios organizuotos šios sporto šakos veiklos vadovų. Jo vardas ypač svarbus kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir apie kultūrizmo atsiradimą bei organizavimą tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Dar studijuodamas Kauno medicinos institute, 1965 m. Vytautas Zumeris susidomėjo kultūrizmu. Tačiau jo indėlis neapsiribojo asmeniniu domėjimusi sportu – jis labai greitai įsitraukė į kultūrizmo organizacinę veiklą, kurios tuo metu Lietuvoje praktiškai nebuvo.
Pirmasis organizuoto kultūrizmo vadovas Lietuvoje
1967–1969 m. Vytautas Zumeris vadovavo Lietuvos atletinės gimnastikos komitetui, o 1969–1971 m. tapo Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos pirmininku. Lietuvos sporto istorijoje tai buvo išskirtinis reiškinys: organizuotas kultūrizmo judėjimas Lietuvoje buvo institucionalizuotas anksčiau ir drąsiau negu daugelyje kitų tuometinės TSRS vietų. Oficialus Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos įsteigimas buvo patvirtintas 1969 m. kovo 5 d., o pirmuoju jos prezidentu išrinktas Vytautas Zumeris.
Tai buvo ne vien sporto organizacijos sukūrimas. Tai buvo bandymas naują, Vakaruose sparčiai populiarėjančią sporto kultūrą įteisinti sistemoje, kurioje kultūrizmas dar neturėjo tvirtos institucinės atramos.
Lietuvos vaidmuo peržengė šalies ribas
Zumerio veikla buvo svarbi ne tik Lietuvos mastu. 1968 m. jis kartu su vilniečiu Valerijumi Koreškovu buvo tarp pagrindinių organizacinio kultūrizmo judėjimo kūrėjų, įsitraukusių ir į tuometinės TSRS kultūrizmo struktūrų formavimą. Šaltiniai Vytautą Zumerį ir Valerijų Koreškovą įvardija tarp penkių pagrindinių pirmojo TSRS kultūrizmo komiteto vadovų.
Ypač reikšmingi buvo tarptautiniai ryšiai su Lenkija. 1968–1969 m. buvo surengtos TSRS ir Lenkijos kultūrizmo rinktinių varžybos Kaune, Sopote ir Varšuvoje. Šie kontaktai buvo nepaprastai svarbūs, nes tai buvo vieni pirmųjų realių tarptautinių ryšių tarp tuometinės TSRS kultūrizmo entuziastų ir užsienio sportininkų.
Todėl Zumerio vaidmenį galima vertinti kaip tarpininko – žmogaus, padėjusio Lietuvai tapti vienu iš vartų, per kuriuos kultūrizmas pateko į platesnę tuometinės TSRS sporto erdvę.
Kultūrizmas tarp sporto ir draudimo
Šio laikotarpio reikšmę būtina vertinti to meto politiniame kontekste. Kultūrizmas buvo jauna, savita ir iš Vakarų ateinanti sporto kultūra. 1973 m. TSRS kultūrizmas kartu su kai kuriomis kitomis sporto šakomis buvo oficialiai pristabdytas, nes buvo paskelbtas neatitinkančiu sovietinės kūno kultūros ir sporto sistemos reikalavimų bei tikslų.
Šis draudimas iš esmės nutraukė pirmąjį organizuoto kultūrizmo etapą. Vytautas Zumeris nuo aktyvios kultūrizmo veiklos pasitraukė, tačiau jo atliktas darbas neišnyko. Lietuvoje jau buvo sukurta organizacinė tradicija, užmegzti tarptautiniai ryšiai ir subrendo žmonių karta, kuri vėliau prisidėjo prie kultūrizmo atgimimo.
Istorinė reikšmė
Vytauto Zumerio indėlis svarbus pirmiausia todėl, kad jis buvo ne tik kultūrizmo entuziastas, bet ir organizatorius bei vadovas. Būtent organizacinis jo darbas leido pavieniam sporto pomėgiui tapti struktūruotu judėjimu.
Jo veikla taip pat rodo, kad Lietuva šeštajame–septintajame dešimtmečiuose nebuvo vien pasyvi sovietinės sporto sistemos dalyvė. Kai kuriose srityse Lietuvos sporto entuziastai patys kūrė naujas struktūras ir mezgė tarptautinius ryšius. Kultūrizmo istorijoje Vytautas Zumeris buvo vienas iš tokių žmonių.
Jo istorinis nuopelnas – ne iškovoti sportiniai titulai, o sukurta pradžia. Jis priklausė tai nedidelei žmonių grupei, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kultūrizmą iš individualaus susidomėjimo pavertė organizuota sporto veikla.
Vėlesnis įvertinimas
Vėlesniais metais Vytauto Zumerio indėlis buvo oficialiai pripažintas. 2020 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Seime jam įteiktas WFF–WBBF tarptautinis Garbės sidabro medalis už nuopelnus kultūrizmo istorijai ir visuomeninei veiklai.
Išvada
Vytautą Zumerį pagrįstai galima vadinti vienu iš Lietuvos organizuoto kultūrizmo architektų. Jo reikšmė slypi ne vien formaliose vadovo pareigose. Dar būdamas jaunas gydytojas ir studentas jis prisidėjo prie sporto šakos, kuri tuo metu neturėjo tvirtos vietos oficialioje sovietinėje sporto sistemoje, institucionalizavimo.
Jo ir Valerijaus Koreškovo veikla parodė, kad Lietuvos kultūrizmo judėjimas jau XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje galėjo veikti tarptautiniu mastu. O vėlesnis kultūrizmo draudimas tik dar labiau išryškino pirmojo laikotarpio organizatorių vaidmenį: jie sukūrė pamatus, ant kurių vėliau buvo galima statyti atgimusią Lietuvos kultūrizmo sistemą.
Todėl Vytauto Zumerio vietą Lietuvos sporto istorijoje reikėtų vertinti pirmiausia kaip pionieriaus, organizatoriaus ir vieno iš pirmųjų kultūrizmo institucionalizavimo Lietuvoje iniciatorių. Jo veikla yra svarbi ne tik kultūrizmo, bet ir platesnei Lietuvos sporto istorijai.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.
2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.
Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.
Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną
Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.
Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.
Edita tuomet sau pasakė:
„Ir aš taip noriu...“
Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.
Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.
„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis
Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.
1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.
Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.
Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.
Nauja federacija ir nauja sporto kryptis
1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.
Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.
Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.
1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas
Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.
Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.
Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.
Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.
Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.
Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.
Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu
Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.
Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.
Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.
Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.
Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Nuo čempionės – prie trenerės
Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.
Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.
Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.
Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.
Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.
„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė
Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.
„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.
Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.
Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.
O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.
Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti
Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.
Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.
Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.
Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.
Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.
1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.
O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje.
Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Pasaulio profesionalaus sporto naujienos.
22 metai pasaulio profesionalų kultūrizmo elite: Lietuvos vardas – tarp čempionų.
2004–2025 metų W.B.B.F. International pasaulio profesionalų čempionatų rezultatai atskleidžia ne tik pasaulio kultūrizmo geografiją, bet ir ryškią Lietuvos sportininkų vietą šiame elite. Per daugiau kaip du dešimtmečius čempionų sąrašuose nuolat kartojasi Rusijos, Brazilijos, Suomijos ir kitų šalių vardai, tačiau pastaraisiais metais vis ryškiau girdimas ir Lietuvos vardas.
Lietuvos proveržis – ypač ryškus moterų varžybose
Pagal pateiktą 2004–2025 metų suvestinę, moterų pasaulio profesionalų čempionatų nugalėtojų sąraše Lietuva minima penkis kartus.
Lietuvai pasaulio profesionalių čempionių titulą atnešė:
• Jolanta Mileriūtė – 2006, 2007 ir 2008 m. lengvojoje kategorijoje;
• Vilma Povilionienė – 2024 m. lengvojoje kategorijoje;
• Svetlana Pugačiova – 2025 m. sunkiojoje kategorijoje.
Tai ypatingai reikšmingas faktas: Lietuvos atstovės čempionių sąraše buvo ne tik ankstesniais laikotarpiais, bet ir pačiame naujausiame čempionato istorijos etape.
Dar daugiau – 2025-ieji Lietuvai tapo išskirtiniais metais, kai pasaulio profesionalų čempionės titulą iškovojo Svetlana Pugačiova, atstovaujanti Lietuvai.
Svetlana Pugačiova – nuo tarptautinės scenos iki pasaulio profesionalų viršūnės
2025 metų rezultatas turi ir platesnį kontekstą. W.F.F.–W.B.B.F. istoriniuose rezultatuose Svetlanos Pugačiovos pavardė tarptautinėje kultūrizmo scenoje minima ne vieną kartą. Tai sportininkė, kurios vardas jau daugelį metų siejamas su aukščiausio lygio tarptautinėmis varžybomis. Oficialiuose federacijos šaltiniuose ji taip pat minima tarp tarptautinių teisėjų ir federacijos veiklos dalyvių.
Todėl 2025 metų pergalė gali būti vertinama ne kaip atsitiktinis vieno sezono rezultatas, o kaip ilgametės tarptautinės patirties ir sportinio meistriškumo kulminacija.
Hanna Kristina Skytta – penkerių metų dominavimas
Vienas ryškiausių visos pateiktos statistikos akcentų – Suomijos sportininkės Hanna Kristina Skytta penkerių metų dominavimas.
Ji sunkiojoje kategorijoje pasaulio profesionalų čempione tapo:
2018, 2019, 2020, 2021 ir 2022 metais.
Penki iš eilės pasaulio profesionalų titulai – vienas įspūdingiausių rezultatų visoje 2004–2025 metų moterų suvestinėje.
Skyttos penkerių metų serija išsiskiria net ir tarp kitų ilgamečių čempionių. Brazilijos atstovė Dalvaniza Aquino čempione tapo tris kartus iš eilės – 2012, 2013 ir 2014 metais.
Rusija – daugiausia čempioniškų pergalių
Pagal pateiktą moterų rezultatų suvestinę, daugiausia čempioniškų titulų 2004–2025 metais teko Rusijai – 10.
Toliau rikiuojasi:
Lietuva – 5
Suomija – 5
Brazilija – 4
Lenkija – 1
Argentina – 1
Taigi Lietuva pagal šiame laikotarpyje užfiksuotų moterų čempioniškų rezultatų skaičių patenka į pasaulio lyderių grupę.
Ypač svarbu tai, kad Lietuvos penki rezultatai nėra susitelkę viename trumpame laikotarpyje – jie apima skirtingas čempionato eras.
Vyrų varžybose – kitokia geografija
Vyrų čempionų sąraše situacija kitokia.
2004–2025 metų laikotarpiu daugiausia titulų, pagal pateiktą suvestinę, iškovojo Rusijos sportininkai – 11.
Toliau:
Iranas – 3
Slovakija – 2
Estija – 2
Brazilija – 2
Po vieną čempionišką rezultatą užfiksavo Lietuva, Lenkija, Turkija, Pietų Afrika, Urugvajus, Italija ir Indija.
Lietuvai vyrų kategorijoje šiame laikotarpyje atstovavo Dainius Džikevičius, 2020 metais tapęs pasaulio profesionalų čempionu sunkiojoje kategorijoje.
Tai buvo labai reikšmingas Lietuvos vyrų kultūrizmo pasiekimas.
Naujoji čempionų geografija
Bendra 2004–2025 metų statistika rodo įdomią tendenciją: pasaulio profesionalų scena nėra uždara vien kelioms tradicinėms kultūrizmo valstybėms.
Čempionų sąrašuose matome:
Europą – Lietuvą, Rusiją, Suomiją, Lenkiją, Slovakiją, Estiją, Italiją, Turkiją;
Pietų Ameriką – Braziliją, Argentiną, Urugvajų;
Aziją ir Artimuosius Rytus – Indiją ir Iraną;
Afriką – Pietų Afriką.
Tai rodo, kad profesionalus kultūrizmas per pastaruosius du dešimtmečius tapo dar labiau tarptautinis, o pasaulio čempionų titulai keliauja į vis įvairesnes šalis.
Lietuva – ne tik dalyvė, bet ir čempionų valstybė
Bene svarbiausia išvada Lietuvai – mūsų šalies vardas šiame sąraše nėra epizodinis.
Penki moterų ir vienas vyrų pasaulio profesionalų čempionų rezultatas 2004–2025 metų laikotarpiu reiškia šešis Lietuvos sportininkų čempioniškus įrašus pateiktoje suvestinėje.
Dar svarbiau – Lietuvos sportininkų pasiekimai tęsiasi ir kituose W.F.F.–W.B.B.F. tarptautiniuose turnyruose. Federacijos oficialiuose rezultatuose Lietuvai atstovaujantys sportininkai nuolat figūruoja tarp aukščiausių vietų, o profesionalų pasaulio čempionatų rezultatuose Lietuva minima ir naujausiais metais.
2025 metų Svetlanos Pugačiovos pergalė šį faktą tik dar kartą patvirtina.
Išvada
2004–2025 metų W.B.B.F. International pasaulio profesionalų čempionatų istorija rodo, kad Lietuva pasaulio kultūrizmo elite turi savo vietą.
Tai nėra vien pavienės sportininkės ar vieno sezono istorija. Lietuvos vardas čempionų sąrašuose pasirodo skirtingais laikotarpiais – nuo Jolantos Mileriūtės dominavimo 2006–2008 metais iki Vilmos Povilionienės 2024-ųjų ir Svetlanos Pugačiovos 2025-ųjų pergalių.
Tuo pat metu pasaulio scenoje ryškiausiai įsirašė tokios ilgamečio dominavimo istorijos kaip Hanna Kristina Skytta penki iš eilės titulai ir Dalvanizos Aquino trijų iš eilės pergalių serija.
Todėl šią statistiką galima vertinti ne tik kaip sausą čempionų sąrašą. Tai – 22 metų pasaulio profesionalaus kultūrizmo istorijos pjūvis, kuriame Lietuva yra ne stebėtoja, o viena iš šalių, kurios sportininkės ir sportininkai pasiekė pačią aukščiausią tarptautinę viršūnę.
Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra kuo didžiuotis – o 2025 metų pasaulio profesionalų čempionės titulas dar kartą tai priminė visam tarptautiniam sporto pasauliui.
Lvovo meras, spaudos konferencija, televizijos reportažas
Aukščiausias tarptautinis ilgametės veiklos įvertinimas
2013 metų birželį Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation – World Body Building Federation) prezidentas Edmundas Daubaras su oficialiu vizitu lankėsi Lvove – istoriniame ir kultūriniame Vakarų Ukrainos centre, nuo seno garsėjančiame akademinėmis tradicijomis, architektūros paveldu ir aktyviu visuomeniniu gyvenimu.
Šis vizitas tapo vienu reikšmingiausių tarptautinių Edmundo Daubaro veiklos įvertinimų. Daugiau kaip tris dešimtmečius kurtas pasaulinis W.F.F. – W.B.B.F. judėjimas buvo įvertintas ne tik sporto bendruomenės, bet ir akademinių institucijų bei miesto valdžios.
Į Lvovą atvykusį federacijos prezidentą oficialiai pasitiko miesto delegacija, o garbingam svečiui buvo suteiktas išskirtinis priėmimas viename prestižiškiausių miesto viešbučių – „Leopol“.
Svarbiausiu vizito įvykiu tapo iškilminga ceremonija Lvovo Stavropigiono universitete – vienoje seniausių Ukrainos aukštųjų mokyklų, kurios istorija prasideda 1788 metais. Universiteto Mokslo taryba, įvertinusi Edmundo Daubaro ilgametę tarptautinę organizacinę veiklą, nuopelnus sportui, visuomeninei veiklai ir tarptautiniam bendradarbiavimui, jam suteikė garbingą Doctor Honoris Causa (Doctor of Sciences, DSc) vardą.
Šis akademinis apdovanojimas yra vienas aukščiausių tarptautinių įvertinimų, skiriamų asmenims, kurių veikla daro ilgalaikį poveikį visuomenei, mokslui, kultūrai ir tarptautiniams ryšiams.
Ceremonijoje dalyvavo žymūs Ukrainos ir kitų valstybių mokslininkai, universitetų vadovai ir akademikai. Tarp jų – Lvovo Stavropigiono universiteto rektorius, Tarptautinio UNESCO programų įgyvendinimo centro viceprezidentas profesorius dr. Jaroslavas Kmitas (Ярослав Кміт), Maskvos universiteto rektorius, Tarptautinės Eurazijos akademijos akademikas, Ukrainos aukštųjų mokyklų mokslo akademijos akademikas profesorius Viktoras Idzio (Віктор Ідзьо) bei kiti garbūs svečiai.
Tačiau šis apdovanojimas turėjo platesnę prasmę nei vien asmeninis pripažinimas. Jis tapo visos W.F.F. – W.B.B.F. tarptautinės veiklos įvertinimu. Per ilgus metus sukurta organizacija vienijo dešimtis pasaulio valstybių, organizavo tarptautinius čempionatus, plėtojo ryšius su universitetais, visuomeninėmis organizacijomis ir valstybinėmis institucijomis, o jos veikla peržengė tradicinio sporto ribas, tapdama tarptautinio bendradarbiavimo platforma.
Oficialus priėmimas Lvovo rotušėje
Po Garbės mokslų daktaro vardo suteikimo ceremonijos Edmundą Daubarą oficialiai priėmė Lvovo miesto meras Andrejus Sadovojus. Susitikime dalyvavo universiteto vadovybė, Ukrainos kultūrizmo organizacijų atstovai, miesto savivaldybės pareigūnai ir žurnalistai.
Pokalbio metu buvo pristatyta pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikla, aptartos tarptautinio sportinio bendradarbiavimo galimybės, jaunimo užimtumo, fizinio aktyvumo ir sveikatingumo plėtros klausimai. Miesto vadovybė išreiškė pagarbą organizacijos pasiekimams bei jos indėliui į tarptautinius sporto ryšius.
Po oficialaus priėmimo surengta spaudos konferencija, kurioje Ukrainos žurnalistams buvo pristatyta federacijos istorija, pasaulio čempionatų organizavimas ir W.F.F. – W.B.B.F. veikla įvairiuose žemynuose.
Vizitą vainikavo tiesioginis interviu Lvovo televizijoje. Jo metu Edmundas Daubaras pristatė federacijos tikslus, jos veiklos principus ir pasaulinę plėtrą. Televizijos reportažas tapo svarbia oficialaus vizito dalimi, supažindinusia plačiąją Ukrainos visuomenę su tarptautine federacijos veikla.
Garbingam svečiui pagerbti vakare buvo surengtas oficialus banketas, kuriame dalyvavo universiteto vadovybė, miesto valdžios atstovai, sporto organizacijų vadovai, akademinės bendruomenės nariai ir visuomenės veikėjai.
Reikšmė tarptautinei federacijai
Lvovo vizitas tapo vienu ryškiausių W.F.F. – W.B.B.F. istorijos tarptautinio pripažinimo pavyzdžių. Garbės mokslų daktaro vardas, oficialus priėmimas miesto rotušėje, spaudos konferencija ir nacionalinės televizijos dėmesys liudijo, kad federacijos veikla buvo vertinama ne vien kaip sporto organizacijos darbas. Ji buvo suvokiama kaip tarptautinis visuomeninis judėjimas, skatinantis bendradarbiavimą tarp valstybių, universitetų ir visuomeninių organizacijų.
Šie įvykiai tapo simboliniu daugiau kaip trisdešimties metų darbo įvertinimu. Jie patvirtino, kad nuoseklus tarptautinės organizacijos kūrimas, ilgalaikė veikla ir išplėtoti ryšiai su įvairių šalių institucijomis pelnė pripažinimą aukščiausiu akademiniu ir visuomeniniu lygmeniu. Lvovo vizitas tapo ne tik svarbiu Edmundo Daubaro biografijos faktu, bet ir reikšmingu W.F.F. – W.B.B.F. tarptautinės istorijos puslapiu.
2026 m. tarptautinės naujienos.
Lietuva stiprina tarptautinį sporto bendradarbiavimą: dėmesys Taivanui ir būsimiems WFF-WBBF renginiams.
2026 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje įvyko oficialus Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime aptartos Taivano delegacijos dalyvavimo galimybės Lietuvoje vyksiančiuose svarbiuose tarptautiniuose sporto renginiuose bei tolesnio Lietuvos ir Taivano bendradarbiavimo sporto srityje perspektyvos.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija šiuo metu intensyviai rengiasi dviem reikšmingiems tarptautiniams įvykiams Lietuvoje – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, kuris vyks 2026 m. spalio 24–26 d., ir 60-ajam istoriniam tarptautiniam „Gintarinio prizo“ turnyrui Klaipėdoje, numatomam 2027 m. gegužę.
Šių renginių tarptautinę reikšmę papildė rugpjūčio 27 dieną Vilniuje vykęs susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime dalyvavo Taivano ambasadoriaus pavaduotojas Elvie Wu ir ambasados pirmoji sekretorė Lee Chun-Chih.
Susitikimas vyko oficialiai palaikant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, o tai suteikia platesnį kontekstą federacijos plėtojamam tarptautiniam bendradarbiavimui.
Taivano delegacijos dalyvavimas – vienas svarbiausių susitikimo klausimų
Vienas pagrindinių pokalbio klausimų buvo galimybė oficialiai Taivano delegacijai dalyvauti artėjančiuose WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje.
Taivano sportininkų ir delegacijos dalyvavimas pasaulio čempionate Neringoje bei „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje galėtų tapti reikšmingu tolesnio tarptautinio sporto ryšių stiprinimo žingsniu.
Sportas šiuo atveju tampa ne tik varžybų, bet ir tarptautinio dialogo, žmonių ryšių bei institucinio bendradarbiavimo platforma. Būtent tarptautiniai čempionatai ir ilgametes tradicijas turintys turnyrai sudaro galimybę skirtingų šalių atstovams susitikti vienoje erdvėje ir plėtoti ilgalaikius ryšius.
Žvilgsnis – ir į 2027 metus
Susitikime aptartos ne tik artimiausios varžybos Lietuvoje. Kalbėta ir apie galimybę 2027 metais Taivane organizuoti stambų tarptautinį WFF-WBBF renginį – 52-ąjį tarptautinį „World Grand Prix“ turnyrą.
Tai rodo, kad bendradarbiavimo perspektyva nėra siejama vien su vienkartiniu Taivano delegacijos dalyvavimu Lietuvos renginiuose. Aptariama platesnė tarptautinio sporto renginių partnerystė, galinti apimti tiek Lietuvos, tiek Taivano sporto organizacijas ir sportininkus.
Lietuva – tarptautinių sporto renginių susitikimo vieta
Artėjant 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, Lietuva dar kartą išryškėja kaip šalis, kurioje susitinka skirtingų valstybių sporto bendruomenės.
Neringoje 2026 metų spalį vyksiantis pasaulio čempionatas ir 2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik sporto kalendoriaus įvykiai. Jie tampa tarptautinio bendradarbiavimo erdve, kurioje mezgasi nauji ryšiai tarp valstybių, federacijų, sportininkų ir sporto organizacijų.
Ypatingą reikšmę šiam procesui suteikia tai, kad kartu svarstomos ir naujos renginių geografijos kryptys – nuo Lietuvos iki Taivano.
Naujas etapas tarptautiniame bendradarbiavime
Rugpjūčio 27 dienos susitikimas Vilniuje leidžia kalbėti apie naują Lietuvos ir Taivano sportinio bendradarbiavimo etapą. Artimiausias praktinis žingsnis – Taivano delegacijos dalyvavimo galimybių derinimas WFF-WBBF renginiuose Lietuvoje, o tolesnė perspektyva – galimas 52-ojo „World Grand Prix“ turnyro organizavimas Taivane 2027 metais.
Tokiu būdu sportas tampa konkrečia ir praktiška tarptautinių ryšių stiprinimo priemone.
Svarbiausia šio susitikimo išvada – bendradarbiavimas neapsiriboja vienu renginiu. Formuojasi platesnė tarptautinių sporto kontaktų kryptis, kurios centre – Lietuva, Taivanas ir WFF-WBBF tarptautinių renginių tinklas.
Artimiausi mėnesiai parodys, kaip šie susitarimai ir aptartos galimybės bus įgyvendinti praktiškai. Tuo metu WFF-WBBF federacija tęsia pasirengimą vienam svarbiausių 2026 metų renginių – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje.
PASAULINIO SPORTO ISTORIJA.
Grįžtant į praeitį: WFF-WBBF ieškojo naujų tarptautinio sporto vystymo kelių.
2003 metai WFF-WBBF istorijoje buvo svarbus lūžio laikotarpis. Vokiečiui Klausui P. J. Hoffmannui pasitraukus iš aktyvios tarptautinės sporto veiklos jo vadovaujamoje WFF-WBBF federacijos dalyje, Dr. Edmundas Daubaras liko vienintelis organizacijos lyderis, toliau besirūpinantis tarptautine federacijos veikla ir jos sporto vystymo kryptimis. Tuo metu prieš federaciją iškilo ne vien organizaciniai, bet ir kur kas platesni strateginiai klausimai: kaip toliau vystyti tarptautinį sportą, kokia kryptimi turi judėti fitnesas ir kaip sukurti tokį sporto modelį, kuris nebūtų vien tradicinių kultūrizmo principų pakartojimas.
Situacija buvo sudėtinga. Dešimtmečiais kultūrizmo pasaulyje įsitvirtinę modeliai buvo tapę tradicija, tačiau tradicija savaime dar nereiškia progreso. WFF-WBBF vadovybė suprato, kad norint judėti į priekį neužtenka organizuoti dar vienas tokio paties formato varžybas ar mechaniškai kartoti jau žinomus sprendimus. Reikėjo ieškoti naujovių, eksperimentuoti, stebėti rezultatus ir nebijoti keisti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.
Toks požiūris WFF-WBBF veikloje buvo matomas dar iki 2003 metų. Jau 1999 metais federacija į savo veiklą įtraukė vaikų „Fit-Kid“ bei neįgalių sportininkų kategorijas. Tai buvo svarbus žingsnis, nes sportas buvo pradėtas suvokti plačiau – ne vien kaip aukščiausio lygio atletų varžymasis, bet ir kaip veikla, kurioje turi atsirasti vietos vaikams bei žmonėms su negalia. Nuo 2004 metų federacija pradėjo organizuoti ir fitneso modelių varžybas. Šie sprendimai nebuvo atsitiktiniai. Jie atspindėjo bendrą siekį ieškoti naujų sporto formų ir plėsti pačią fitneso sporto sampratą.
Todėl 2004 metai tapo ypatingu laikotarpiu. Lietuvoje buvo surengta daugybė vietinių ir tarptautinių varžybų, Rygoje organizuotas didelis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras, o Maskvoje įvyko reikšmingas Europos čempionatas. Tačiau šių renginių reikšmė buvo ne vien sportinių rezultatų suvestinėse. Tuo metu WFF-WBBF aktyviai eksperimentavo su įvairiomis kategorijomis, teisėjavimo kriterijais ir varžybų organizavimo principais. Buvo ieškoma atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti šiuolaikinio tarptautinio fitneso sporto kryptis.
Tai buvo tam tikra prasme eksperimentinis laikotarpis. Federacija bandė ne prisitaikyti prie jau egzistuojančio modelio, o pati ieškojo galimybių jį keisti. Buvo svarbu ne tik tai, kaip sportininkas atrodo scenoje, bet ir kaip sporto varžybos gali būti organizuojamos, kaip jos vertinamos ir kaip jas suvokia žiūrovas. Tuo metu buvo bandoma rasti optimalų santykį tarp sportinio pasirengimo, estetikos, varžybų patrauklumo ir tarptautinio sporto organizavimo.
Svarbiausiu 2004 metų įvykiu tapo Vilniaus kongresų rūmuose surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Renginiui buvo suteiktas ir valstybės dėmesys – čempionatą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o išsamų reportažą iš varžybų parodė Lietuvos nacionalinė televizija. Čempionate dalyvavo 378 atletai iš 28 pasaulio šalių. Šie skaičiai gerai atskleidžia renginio mastą ir tarptautinį pobūdį.
Beveik visiems sportininkams Vilniaus viešbučiuose buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas. Už šių skaičių ir faktų slypėjo didžiulis organizacinis darbas. Reikėjo priimti šimtus užsienio atletų, pasirūpinti jų apgyvendinimu, maitinimu, varžybų programa, teisėjavimu ir daugybe kitų tarptautinio renginio detalių. Todėl 2004 metų pasaulio čempionatas tapo ne tik sportiniu, bet ir organizaciniu WFF-WBBF išbandymu.
Tais pačiais metais federacija žengė dar vieną reikšmingą žingsnį – įsteigė profesionalų lygą ir profesionalų varžybas įtraukė į varžybų programą. Tai buvo svarbu todėl, kad buvo siekiama sukurti ne vien atskirų čempionatų sistemą, bet platesnę sporto struktūrą, kurioje galėtų atsirasti vietos ir aukščiausio lygio profesionaliems atletams. Tokiu būdu buvo ieškoma galimybės sujungti skirtingus sportinio kelio etapus – nuo vaikų ir mėgėjų iki profesionalaus sporto.
2004 metų pasaulio čempionato organizacinio komiteto pirmininku buvo Gediminas Kirkilas - tuo metu Lietuvos Respublikos Seimo narys, krašto apsaugos ministras, vėliau – nuo 2006 metų – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Jis asmeniškai pasirašė varžybų nugalėtojams įteiktus diplomus bei dalyvavo tarptautinėje WFF-WBBF spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Šie faktai taip pat yra svarbi to laikotarpio istorijos dalis. Jie parodo, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai Lietuvoje buvo pastebimi ne tik sporto bendruomenėje, bet ir platesniame visuomeniniame bei valstybiniame gyvenime.
2004 metų pasaulio čempionatas tapo savotišku pasirinktos krypties patikrinimu. Iki tol išbandytos naujos kategorijos, nauji vertinimo principai, naujos varžybų formos ir profesionalų sporto idėja buvo perkelti į didelio masto tarptautinį renginį. Ir būtent čia galima įžvelgti svarbiausią to laikotarpio bruožą: WFF-WBBF neapsiribojo vien deklaracijomis apie sporto vystymą. Buvo bandoma praktiškai įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta.
2005 metais ši veikla buvo tęsiama. Vilniaus kongresų rūmuose dvi dienas vyko dar vienas didelio masto WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Jo organizacinio komiteto pirmininku buvo to meto Lietuvos Respublikos Seimo narys ir šalies finansų ministras Algirdas Butkevičius. Tai, kad po 2004 metų pasaulio čempionato buvo surengtas dar vienas didelis tarptautinis renginys, rodo pasirinktos krypties tęstinumą.
Šiandien, žvelgiant į tuos įvykius iš didesnės istorinės perspektyvos, 2003–2005 metų laikotarpį galima vertinti ne kaip paprastą tarptautinių varžybų organizavimo etapą. Tai buvo laikotarpis, kai buvo ieškoma atsakymo į kur kas sudėtingesnį klausimą – kokiu keliu turi vystytis pats sportas.
WFF-WBBF tuo metu bandė peržengti tradicinio kultūrizmo ribas. Vaikų „Fit-Kid“, neįgaliųjų sportas, fitneso modelių varžybos, naujos kategorijos, teisėjavimo kriterijų eksperimentai ir profesionalų lygos sukūrimas buvo skirtingos vienos bendros krypties išraiškos. Buvo siekiama, kad sporto sistema būtų platesnė, įvairesnė ir atviresnė skirtingoms sportininkų grupėms.
Todėl šio laikotarpio istorijos nereikėtų matuoti vien medalių skaičiumi ar surengtų varžybų statistika. Daug svarbiau yra tai, kad tuo metu buvo bandoma keisti požiūrį į patį sporto vystymą. Buvo suvokta paprasta, tačiau ne visada sporto organizacijose įgyvendinama tiesa: jeigu sportas nori išlikti gyvas ir patrauklus, jis negali amžinai stovėti vietoje.
2003–2005 metais WFF-WBBF pasirinko paieškos kelią. Buvo eksperimentuojama, buvo ieškoma, buvo priimami sprendimai ir tikrinama, ar jie veikia praktikoje. Kai kurie sprendimai galėjo būti ginčytini, kai kurie vėliau keitėsi, tačiau pats principas buvo aiškus – sportas turi vystytis.
Būtent todėl šį laikotarpį galima laikyti vienu iš svarbesnių WFF-WBBF istorijos etapų. Tai buvo metas, kai federacija stengėsi ne tik organizuoti tarptautines varžybas, bet ir formuoti savo supratimą apie tai, koks galėtų būti ateities fitneso sportas.
Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, galima kitaip pažvelgti ir į tuomet priimtus sprendimus. Tai, kas tuo metu galėjo atrodyti kaip eksperimentas ar drąsus bandymas, šiandien leidžia geriau suprasti sporto evoliucijos logiką. Naujos kategorijos, vaikų sportas, neįgaliųjų įtraukimas, profesionalių atletų sistema ir didelio masto tarptautiniai renginiai buvo bandymas sukurti platesnį sporto pasaulį.
Istorijoje svarbu ne tik tai, kas tuo metu buvo pasiekta. Ne mažiau svarbu tai, ko buvo išdrįsta ieškoti.
2003–2005 metų WFF-WBBF veikla būtent apie tai ir kalba. Apie laikotarpį, kai tradicijos nebebuvo laikomos pakankamu atsakymu, kai buvo ieškoma naujų sprendimų ir kai buvo bandoma įrodyti, kad tarptautinis sportas gali būti ne tik paveldėtas, bet ir kuriamas.
Todėl pagrindinė šio laikotarpio išvada paprasta: WFF-WBBF tuomet ieškojo ne dar vieno būdo surengti varžybas – buvo ieškoma naujo kelio pačiam sportui.
2008 M. WFF-WBBF „UNIVERSE“ VILNIUJE.
Turnyro ir tarptautinio fitneso epochos istorija.
2008 m. lapkričio 22 d. Vilniuje vyko tarptautinis WFF-WBBF „Miss & Mister Universe“ turnyras. Šiandien šį renginį reikėtų vertinti ne tik kaip dar vienas federacijos sporto kalendoriaus varžybas, bet ir kaip savo epochos istorinį dokumentą – liudijimą, kaip tarptautinis fitnesas ir kultūrizmas atrodė pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio pabaigoje.
Norint suprasti 2008 m. turnyro reikšmę, nepakanka išvardyti jo nugalėtojus ir prizininkus. Už rezultatų slypi ištisa epocha: tarptautinio sporto plėtra, naujų varžybų kategorijų atsiradimas, veteranų ir jaunimo varžybų augimas, fitneso raida už tradicinio kultūrizmo ribų bei tarptautinių ryšių tarp skirtingų šalių sporto organizacijų kūrimasis.
Būtent šiame platesniame kontekste Vilniaus „Universe“ įgyja savo istorinę reikšmę.
2008-ieji – sportas ant naujos eros slenksčio
2008-ieji tam tikra prasme buvo dviejų epochų riba.
Viena vertus, tarptautinis kultūrizmas jau turėjo ilgą istoriją, gilias tradicijas, pripažintus vardus ir gerai išvystytas sporto mokyklas.
Kita vertus, fitnesas sparčiai keitėsi.
Tarptautinėje arenoje vis didesnę reikšmę įgijo estetiškas kūno sudėjimas, fizinis pasirengimas, atletiškumas, sceninė laikysena ir įvairios fitneso formos.
Todėl XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos varžybų struktūra istoriniu požiūriu yra ypač įdomi.
Ji atskleidžia perėjimą nuo kultūrizmo, kaip santykinai siauros sporto šakos, sampratos prie platesnio požiūrio į fitnesą ir fizinę kultūrą kaip į ištisą įvairių sporto disciplinų sistemą.
WFF-WBBF modelis atspindėjo šią raidą.
2008 m. „Universe“ buvo būdingas šios epochos pavyzdys.
Vilnius tarptautinėje WFF-WBBF sistemoje
Sprendimas „Universe“ rengti Vilniuje nebuvo atsitiktinis.
Tuo metu Lietuva jau buvo tapusi vienu svarbių WFF-WBBF tarptautinės veiklos centrų. Tarptautiniai čempionatai ir turnyrai buvo rengiami Klaipėdoje, Trakuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose.
Ypač svarbus renginys buvo tradicinis tarptautinis „Amber Prix International“ („Gintarinis prizas“) turnyras Klaipėdoje.
40-mečio jubiliejinis renginys sulaukė valstybės paramos. Tai gerokai išplėtė renginio organizavimo galimybes: buvo galima kviesti užsienio komandas ir delegacijas, užtikrinti televizijos bei žiniasklaidos dėmesį, rengti daugiakalbę reklaminę ir vaizdo medžiagą.
Taip kūrėsi platesnė tarptautinė sporto aplinka – Lietuva tapo nuolatine susitikimų vieta sportininkams, treneriams, teisėjams, organizatoriams ir sporto atstovams iš įvairių šalių.
Todėl Vilniaus „Universe“ reikėtų vertinti kaip platesnės šios sistemos dalį.
Turnyro išsaugotas tarptautinis žemėlapis
Ypatingą istorinę vertę turi pats rezultatų protokolas.
Jame buvo atstovaujama Rusijai, Ukrainai, Latvijai, Slovakijai, Danijai, Venesuelai, Urugvajui, Argentinai, Meksikai, Baltarusijai, Lenkijai, Bulgarijai, Graikijai, Suomijai, Estijai, Vokietijai, Anglijai, Čekijai, Brazilijai, Serbijai, Prancūzijai ir kitoms šalims.
Tai jau nebuvo vietinės sporto varžybos.
Tai buvo tarptautinis XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos fitneso žemėlapis.
Jo pagrindą sudarė Rytų ir Vidurio Europos šalys, tačiau kartu dalyvavo Vakarų Europos ir Pietų Amerikos sportininkai.
Pati geografinė įvairovė yra svarbi.
Rusija ir Ukraina.
Latvija ir Baltarusija.
Lenkija ir Čekija.
Vokietija ir Anglija.
Urugvajus, Argentina, Venesuela, Meksika ir Brazilija.
Skirtingos sporto tradicijos, treniruočių mokyklos ir idealaus kūno sampratos susitiko vienoje scenoje.
Būtent ši geografija suteikia protokolui istorinę reikšmę.
Rytų Europa – vienas iš sporto raidos centrų
Atidžiau pažvelgus į rezultatus, matyti stiprus Rytų Europos atstovavimas.
Rusijos ir Ukrainos sportininkai dalyvavo daugybėje kategorijų ir nuolat patekdavo tarp prizininkų.
Tai nebuvo atsitiktinumas.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo stiprios fizinės kultūros, jėgos sporto ir atletinio rengimo tradicijos toliau vystėsi regiono šalyse. Tačiau dabar šios tradicijos evoliucionavo naujomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis sąlygomis.
Tarptautinės federacijos tapo platformomis, kuriose buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sportininkai galėjo susitikti su Vakarų Europos ir kitų regionų atletais.
Šia prasme XX a. paskutiniųjų dešimtmečių ir XXI a. pirmojo dešimtmečio tarptautinės varžybos tapo savotišku tiltu tarp skirtingų posovietinio ir Vakarų pasaulio sporto tradicijų.
Vilniaus „Universe“ yra vienas istorinių epizodų, iliustruojančių šį procesą.
Tačiau „Universe“ jau nebebuvo vien Europos renginys
Tuo pat metu rezultatai rodo, kad tarptautinė WFF-WBBF sistema neapsiribojo Europa.
Sportininkų iš Urugvajaus, Argentinos, Venesuelos, Meksikos ir Brazilijos dalyvavimas rodo, kad federacijos tarptautinė įtaka jau buvo gerokai išsiplėtusi Pietų Amerikoje.
Šie sportininkai nebuvo vien simboliniai dalyviai.
Jie varžėsi dėl medalių.
O aukščiausias moterų turnyro titulas atiteko Urugvajui.
Alexandra Ximena Aguiar Fernandez tapo absoliučia moterų nugalėtoja.
Absoliutus vyrų titulas atiteko Anglijai atstovavusiam Dayo Audi.
Oficialūs WFF-WBBF istoriniai įrašai šiuos du sportininkus įvardija kaip 2008 m. „Universe“ absoliučius nugalėtojus.
Taigi simbolinė turnyro viršūnė buvo padalyta tarp dviejų šalių – Urugvajaus ir Anglijos.
Tai labai iškalbingas rezultatas.
Dayo Audi – pergalė didelės sportinės karjeros pabaigoje
Absoliutaus vyrų nugalėtojo istorija suteikia renginiui dar vieną istorinį matmenį.
Dayo Audi vėliau nurodė, kad paskutinės jo kultūrizmo varžybos įvyko 2008 m. lapkritį Vilniuje, kur jis iškovojo „Mr. Universe“ titulą.
Iki to laiko jis jau buvo iškovojęs Didžiosios Britanijos, Europos ir pasaulio NABBA titulus, taip pat IFBB profesionalo titulą. „Universe“ titulas buvo likęs vienas iš pagrindinių jo sportinių tikslų, kurį jis norėjo pasiekti prieš baigdamas varžybinę karjerą.
Todėl šiam sportininkui Vilniaus turnyras turėjo ypatingą asmeninę reikšmę.
2008 m. „Universe“ buvo ne tik jo sportinės karjeros kulminacija, bet ir paskutinis jos skyrius.
Istoriniu požiūriu tai paprastą rezultatų protokolo eilutę – „1 vieta“ – paverčia kur kas prasmingesniu faktu.
Urugvajaus moterų pergalė – dar vienas epochos simbolis
Ne mažiau iškalbinga yra absoliučios moterų nugalėtojos istorija.
Alexandra Ximena Aguiar Fernandez pergalė reiškė, kad moterų tarptautinio fitneso viršūnė atiteko Pietų Amerikos sportininkei.
Tai svarbu todėl, kad tarptautinio fitneso geografija jau nebebuvo vienmatė.
Iki 2008 m. jau nebegalima buvo kalbėti apie vieną centrą, kuris lemtų viso sporto raidą.
Formavosi ir tarpusavyje varžėsi skirtingos regioninės sporto mokyklos.
Europos.
Rytų Europos.
Pietų Amerikos.
Tarptautinės varžybos leido šioms mokykloms tiesiogiai palyginti savo pasiekimus vienoje scenoje.
Varžybų kategorijų revoliucija
Pati turnyro struktūra yra dar vienas svarbus istorinis dokumentas.
Programą sudarė:
Model Fitness, Fitness, Performance, Athletic, Super Athletic, Classic ir Extreme.
Taip pat atskirai buvo rengiamos jaunimo, veteranų ir sportininkų su negalia varžybos.
Šiuolaikiniam stebėtojui tokia diferenciacija gali atrodyti įprasta. Tačiau istoriniu požiūriu ji atspindi esminį fizinės kultūros sampratos pokytį.
Sportininkas jau nebeturėjo atitikti vieno universalaus modelio.
Egzistavo skirtingos fizinio vystymosi formos.
Vieni sportininkai atstovavo „Model Fitness“ estetikai.
Kiti – „Performance“.
Dar kiti – „Athletic“.
Kiti – „Super Athletic“ ar „Extreme“.
Taigi pati varžybų sistema pripažino sportinio kūno įvairovę.
Tai buvo vienas iš būdingiausių šios epochos bruožų.
Nuo jaunių iki vyresnių nei 60 metų sportininkų
Ne mažiau įspūdingas buvo turnyre atstovautas amžiaus diapazonas.
Vienose tarptautinėse varžybose kartu varžėsi jaunesni nei 21 metų sportininkai ir vyresni nei 60 metų atletai.
Tarp jų buvo „Over 40“ ir „Over 50“ kategorijos.
Tai buvo daugiau nei vien klasifikavimo sistema.
Tai buvo sporto, kaip visą gyvenimą trunkančios veiklos, modelis.
Jaunas sportininkas galėjo pradėti varžybinį kelią dar ankstyvame amžiuje.
Suaugęs atletas galėjo tęsti varžybas.
Sulaukus 40 metų buvo galima dalyvauti specialiose veteranų kategorijose.
Po 50 metų atsirasdavo naujos galimybės.
Net ir sulaukęs 60 metų sportininkas galėjo žengti į tarptautinę sceną.
Istoriškai tai perteikė svarbią žinią:
fizinė kultūra nebebuvo suvokiama tik kaip jaunų žmonių veikla.
Sportininkai su negalia – svarbi bendro vaizdo dalis
Programoje taip pat buvo atskira „Disabled Sportsmen“ kategorija.
Jos nugalėtoju tapo Prancūzijos atstovas Michael Louvel.
Pats šios kategorijos egzistavimas yra istoriškai reikšmingas.
Tarptautinis turnyras parodė, kad sporto scena gali priklausyti ne tik sportininkams, atstovaujantiems idealizuotam fiziniam modeliui.
Joje taip pat gali atsirasti vietos žmonėms, turintiems kitokias fizines galimybes.
Fitneso istorijoje tai atspindi laipsnišką pačios dalyvavimo sporte sampratos plėtrą.
„Universe“ kaip socialinis sporto modelis
Todėl 2008 m. rezultatų protokolą reikėtų skaityti kaip daugiau nei vietų sąrašą.
Tai iš esmės yra socialinis sporto žemėlapis.
Jame matome:
• jaunimą ir brandų amžių;
• vyrus ir moteris;
• profesionalų ir mėgėjų varžybas;
• estetinį fitnesą ir atletinį vystymąsi;
• klasikines ir ekstremalias kategorijas;
• sportininkus be negalios ir sportininkus su negalia;
• Europą ir Pietų Ameriką.
Visi šie elementai buvo sujungti vienose tarptautinėse varžybose.
Tai yra vienas iš pagrindinių istorinių „Universe“ bruožų.
2008-ieji – tam tikro laikotarpio kulminacija
2008-ieji tampa dar įdomesni pažvelgus į platesnę istorinę seką.
Oficiali WFF-WBBF statistika rodo, kad skirtingų metų absoliučiais „Universe“ nugalėtojais tapo įvairių šalių atstovai, tarp jų – Rusijos, Latvijos, Suomijos, Argentinos, Urugvajaus, Prancūzijos, Pietų Afrikos, Anglijos ir kitų šalių sportininkai.
2008 m. absoliutus moterų titulas atiteko Urugvajui, o vyrų – Anglijai.
Tai leidžia daryti platesnę išvadą.
„Universe“ nebuvo vienos nacionalinės mokyklos dominuojamas turnyras.
Tai buvo tarptautinė sistema, kurioje čempionų geografija nuolat keitėsi.
Todėl istorinė turnyro vertė slypi ne tik atskiruose rezultatuose, bet ir platesniame procese, kurį jis reprezentuoja.
Vilnius – sporto tradicijų susitikimo vieta
2008 m. Vilnius buvo kelių svarbių procesų sankirtoje.
Vienoje pusėje buvo stipri Rytų Europos jėgos ir fizinės kultūros tradicija.
Kitoje – auganti tarptautinė fitneso reikšmė.
Taip pat didėjo Vakarų Europos sportininkų dalyvavimas.
Tuo pat metu Pietų Amerikos atstovai vis labiau matėsi tarptautinėje arenoje.
Galiausiai pati dalyvavimo sporte samprata tapo platesnė, apimdama jaunius, veteranus ir sportininkus su negalia.
Todėl Vilniaus reikšmės negalima sumažinti vien iki fakto, kad turnyras vyko šiame mieste.
Tam tikru istoriniu momentu miestas tapo skirtingų tarptautinio sporto judėjimo krypčių susitikimo vieta.
Istorijos negalima perskaityti vien per medalius
Jeigu iš 2008 m. protokolo pašalintume visus vardus ir paliktume tik jo struktūrą, vis tiek matytume nepaprastai svarbų istorinį vaizdą.
Matytume dešimtis šalių.
Matytume kelis žemynus.
Matytume daugybę kategorijų.
Matytume skirtingas kartas.
Matytume, kaip fitnesas vystėsi už tradicinio kultūrizmo ribų.
Matytume bandymą sukurti tarptautinę sistemą, kurioje greta galėtų egzistuoti skirtingos fizinės kultūros formos.
Tai ir yra svarbiausias istorinis turnyro palikimas.
Medalis yra vienos dienos rezultatas.
Protokolas – epochos dokumentas.
Istorinė išvada
2008 m. WFF-WBBF „Universe“ Vilniuje buvo ne tik tarptautinis turnyras. Tai buvo pereinamojo laikotarpio tarptautinio fitneso ir kultūrizmo istorijoje atspindys.
Tai buvo metas, kai nusistovėjusios sporto tradicijos išliko labai įtakingos, tačiau kartu formavosi naujas tarptautinio fitneso modelis – įvairesnis, labiau specializuotas ir geografiškai atviresnis.
Rytų Europa išlaikė stiprias pozicijas.
Vakarų Europa aktyviai dalyvavo tarptautinėse varžybose.
Pietų Amerika tapo vis labiau matoma.
Plėtėsi sportinės karjeros ribos.
Atsirado naujos kategorijos.
Vystėsi moterų fitnesas.
Sportininkai su negalia buvo įtraukiami į varžybų programas.
O absoliutūs titulai galėjo iš Vilniaus iškeliauti į Urugvajų ir Angliją.
Tai ir yra istorinė 2008 m. „Universe“ reikšmė.
Šis turnyras pasakoja ne tik apie tai, kas laimėjo.
Jis parodo, kaip atrodė pats sportas.
Koks buvo jo geografinis žemėlapis.
Kokios buvo fizinio meistriškumo sampratos.
Kokia tapo jo tarptautinė bendruomenė.
Ir galiausiai – kaip atrodė konkretus istorinis momentas: laikotarpis, kai fitnesas tapo vis labiau globalus, įvairus ir atviras naujoms šalims, naujoms kategorijoms ir naujoms sportininkų kartoms.
2008-ieji istoriniame kontekste
Šiandien šį turnyrą galima vertinti kaip vieną iš savo epochos archyvinių „momentinių kadrų“.
Jo įrašai išsaugo ne tik statistiką.
Jie išsaugo sporto geografiją.
Jie išsaugo sporto vertybes.
Jie išsaugo tarptautinio bendradarbiavimo modelį.
Jie išsaugo supratimą apie tai, koks turėtų būti sportininkas – ir kokia įvairi gali būti kelionė fizinio meistriškumo link.
Todėl 2008 m. Vilniaus „Universe“ nusipelno vietos ne tik WFF-WBBF sporto kalendoriuje.
Jis nusipelno vietos tarptautinio fitneso istorijoje XXI amžiaus pradžioje – kaip liudijimas epochos, kai sportas tapo vis labiau globalus, įvairus ir atviras naujoms šalims, naujoms kategorijoms ir naujoms sportininkų kartoms.
Pasaulio sporto istorija.
Klaipėdoje susitiko Europos fitneso ir kultūrizmo elitą auginanti karta.
2007 metų gegužės 18–20 dienomis Klaipėdoje vykęs WFF ir WBBF Europos mėgėjų čempionatas tapo plačia tarptautine fitneso ir kultūrizmo sporto švente. Įvairiose kategorijose varžėsi sportininkai iš daugybės Europos šalių, o čempionato programoje vietos užteko ir vaikams bei jaunimui, ir patyrusiems atletams.
Klaipėdoje surengtas 2007 metų Europos mėgėjų čempionatas šiandien įdomus ne tik kaip istorinis sporto rezultatų dokumentas. Oficialūs varžybų protokolai atskleidžia tuo metu sparčiai besiplėtusią fitneso ir kultūrizmo sceną, kurioje vienoje vietoje susitiko skirtingų šalių, skirtingų sporto krypčių ir skirtingo amžiaus atletai.
Čempionatą organizavo World Fitness Federation (WFF) ir World Bodybuilding Federation (WBBF). Varžybos vyko gegužės 18–20 dienomis Klaipėdoje, o galutiniuose protokoluose išskirtos atskiros moterų ir vyrų čempionatų kategorijos.
Nuo klasikinio fitneso iki kultūrizmo
Varžybų programa buvo gerokai platesnė nei vien tradicinis kultūrizmas. Sportininkai rungėsi Classic Fitness, Performance, Athletic ir Super Athletic kategorijose, taip pat vyko atskiras kultūrizmo čempionatas.
Toks skirstymas leido į sceną pažvelgti iš skirtingų perspektyvų: vienose kategorijose svarbus buvo sportinis kūno sudėjimas ir fizinis pasirengimas, kitose – raumenų masė, proporcijos ir sceninis pateikimas. Todėl čempionato rezultatai atspindi ne vieną konkrečią sporto kryptį, o platesnį to meto fizinės kultūros spektrą.
Moterų Classic Fitness kategorijoje finale išsirikiavo net 24 dalyvės. Čia varžėsi atstovės iš Lietuvos, Ukrainos, Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Bulgarijos ir Vengrijos. Pirmąsias tris vietas pasidalijo Lietuvos, Ukrainos ir Rusijos sportininkės.
Vien jau šios kategorijos dalyvių geografija rodo, kad čempionatas buvo ne regioninis susitikimas, o tarptautinė scena, į kurią susirinko sportininkės iš skirtingų Europos valstybių. Finale taip pat buvo atstovaujama ir kitoms šalims – tarp jų Lenkijai, Baltarusijai, Latvijai, Bulgarijai ir Vengrijai.
Konkurencija – nuo Baltijos regiono iki Izraelio
Dar platesnė dalyvių geografija atsiskleidė Performance kategorijoje. Tarp jos finalininkių buvo Izraelio, Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Anglijos, Rusijos, Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos ir kitų šalių atstovių.
Šioje kategorijoje pirmąją vietą užėmė Izraelio atstovė Jelena Frenkel, antrąją – Lietuvos sportininkė Inga Naslėnaitė, trečiąją – Lenkijos atstovė Karolina Strzyżewska.
Rezultatų lentelėje matyti ir didelis dalyvių skaičius – vien šioje kategorijoje galutiniame sąraše buvo daugiau kaip dvidešimt sportininkių. Tai rodo, kad fitneso varžybos tuo metu jau buvo tapusios konkurencinga tarptautine sporto disciplina, kurioje vietos finale reikėjo nusipelnyti.
Athletic kategorijose – Rusijos, Baltijos ir kitų šalių dvikovos
Atskira vieta čempionate teko Athletic kategorijoms. Pirmojoje jų grupėje tarp dalyvių buvo Lietuvos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių sportininkės.
Antrojoje Athletic kategorijoje ryškiai dominavo Rusijos atstovės – pirmąsias dvi vietas užėmė Irina Stavickaja ir Irina Simonova. Trečioji vieta atiteko Lietuvos sportininkei Kristinai Serksnaitei, ketvirta liko Latvijos atstovė Marija Deksne, penkta – Lenkijos sportininkė Joanna Kwiatkowska, o šeštąją vietą užėmė Vokietijos atstovė Anke Babel.
Šioje kategorijoje taip pat varžėsi Ukrainos, Baltarusijos ir kitų šalių atstovės. Tai dar kartą parodo, kad čempionato dalyvių geografija neapsiribojo vien Baltijos regionu ar artimiausiomis kaimyninėmis valstybėmis.
Aukščiausios kategorijos – stipriausios scenos figūros
Moterų programos kulminacija tapo Super Athletic kategorija. Joje varžėsi devynios sportininkės iš Rusijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos.
Nugalėtoja tapo Rusijos atstovė Tatjana Bojciuk, antrąją vietą užėmė jos šalies sportininkė Olesia Siomina, o trečiąją – Lenkijos atstovė Agata Czerkawska. Į pirmąjį šešetą taip pat pateko Lietuvos, Rusijos ir Ukrainos atstovės.
Ši kategorija išsiskyrė ne tik aukštu sportininkių lygiu, bet ir tuo, kad joje susitiko kelios tuo metu aktyviausios regiono fitneso ir kultūrizmo mokyklos.
Kultūrizmo scenoje – Ukraina, Rusija ir Baltarusija
Tradicinėje moterų Bodybuilding kategorijoje nugalėtoja tapo Ukrainos atstovė Maria Akizanova. Antrąją vietą užėmė Rusijos sportininkė Darja Morozova, trečiąją – kita Ukrainos atstovė Halina Macykur. Ketvirtoji vieta atiteko Baltarusijos sportininkei Irinai Lebedevai.
Šios kategorijos rezultatai atspindi ir platesnį tuometinės kultūrizmo scenos pasiskirstymą: tarp aukščiausių vietų matome Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sportininkes. Tai buvo vienas iš tų čempionato segmentų, kuriame ryškiausiai išsiskyrė klasikinės Rytų Europos kultūrizmo mokyklos.
Vyrų varžybose – dar platesnė geografija
Vyrų čempionato programa buvo ne mažiau įvairi. Joje taip pat buvo Wheel-Chair, Junior, Classic Fitness, Performance, Athletic, Super Athletic ir kultūrizmo kategorijos.
Atskira vieta buvo skirta sportininkams su negalia. Wheel-Chair kategorijoje pirmąją vietą užėmė Lietuvos atstovas Artūras Krutulis.
Jaunimo iki 21 metų kultūrizmo kategorijoje pirmąją vietą iškovojo Lietuvos atstovas Mantas Lukošius. Už jo išsirikiavo Ukrainos, Rusijos, Vokietijos, Rusijos ir Slovakijos sportininkai.
Tuo tarpu vyrų Classic Fitness kategorijoje nugalėjo Latvijos atstovas Viktoras Sarko. Antrąją vietą užėmė Lietuvos sportininkas Vytautas Brazaitis, trečiąją – Rusijos atstovas Dmitrijus Krivčikovas. Į finalinį sąrašą pateko ir sportininkai iš Turkijos, Baltarusijos, Vokietijos, Moldovos bei kitų šalių.
Tai viena iš kategorijų, kurioje ypač gerai matyti tarptautinis čempionato pobūdis: scenoje greta Baltijos šalių atletų pasirodė Rusijos, Turkijos, Baltarusijos, Vokietijos ir Moldovos atstovai.
Jaunimas ir vaikai – atskira čempionato istorija
Vienas įdomiausių renginio aspektų – tai, kad Europos čempionatas neapsiribojo suaugusiųjų sportu.
Programoje buvo surengtas atskiras „Fit-Kid“ Europos čempionatas, kuriame sportininkai buvo skirstomi pagal amžių. Jauniausioje, iki 8 metų, kategorijoje dalyvavo Lietuvos atstovė Evelina Dambrauskaitė. Iki 10 metų grupėje varžėsi Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos atstovai.
Iki 12 metų kategorijoje jau buvo galima matyti dar didesnę konkurenciją. Čia pirmąsias dvi vietas užėmė Lenkijos atstovės, trečiąją – Lietuvos sportininkė, o finaliniame sąraše taip pat buvo kitų Lietuvos ir Rusijos atstovių.
Vaikų kategorijų įtraukimas į Europos čempionato programą atskleidžia ir kitą tuometinės sporto sistemos aspektą – dėmesys buvo skiriamas ne tik jau susiformavusiems atletams, bet ir jaunajai kartai.
Čempionatas kaip sporto geografijos žemėlapis
Peržvelgus rezultatus, Klaipėdoje vykęs čempionatas tampa savotišku 2007 metų Europos fitneso ir kultūrizmo geografijos žemėlapiu.
Rezultatuose nuolat kartojasi Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos sportininkų pavardės, tačiau dalyvių sąrašuose matyti ir Estija, Vokietija, Slovakija, Turkija, Bulgarija, Vengrija, Moldova, Izraelis, Anglija, Kipras, Kazachstanas, Australija ir kitos šalys.
Toks dalyvių spektras leidžia suprasti, kad čempionatas buvo ne vien vienos sporto mokyklos varžybos. Skirtingose kategorijose nugalėtojai keitėsi, o pirmosiose vietose pasirodė įvairių šalių atstovai.
Tai ypač akivaizdu pažvelgus į skirtingas kategorijas: vienur triumfavo Izraelio sportininkė, kitur – Rusijos, Ukrainos, Latvijos ar Lenkijos atstovai. Todėl bendrame čempionato paveiksle nėra vienos šalies absoliutaus dominavimo – rezultatai pasiskirstę priklausomai nuo kategorijos ir dalyvių sudėties.
Klaipėdos čempionato reikšmė
2007 metų Europos mėgėjų čempionato protokolai šiandien leidžia pažvelgti į laikotarpį, kai fitnesas ir kultūrizmas buvo sparčiai besiformuojanti ir įvairėjanti sporto scena.
Klaipėdoje viename renginyje susijungė skirtingos sporto kryptys – nuo klasikinio ir atletinio fitneso iki kultūrizmo, nuo suaugusiųjų kategorijų iki vaikų varžybų. Varžybose dalyvavo sportininkai iš daugybės šalių, o finaliniuose protokoluose užfiksuota šimtai individualių pasirodymų ir dešimtys prizinių vietų.
Todėl šis čempionatas svarbus ne tik dėl pavardžių, įrašytų į nugalėtojų sąrašus. Jis atspindi platesnį to meto Europos sporto procesą – augantį susidomėjimą kūno rengyba, sceniniu fitnesu ir kultūrizmu bei vis didesnį tarptautinį šių disciplinų pobūdį.
Po daugelio metų išlikę oficialūs rezultatai leidžia atkurti ne tik tai, kas tapo čempionais, bet ir visą to meto sporto pasaulio panoramą – nuo jauniausių „Fit-Kid“ dalyvių iki aukščiausio lygio suaugusiųjų kategorijų. O Klaipėda šiame istoriniame dokumente išlieka vieta, kurioje 2007-aisiais susitiko skirtingos Europos fitneso ir kultūrizmo mokyklos.
Pasaulio sporto istorija.
PALANGA, 1998-IEJI: KAI PASAULIO FITNESAS SUSIRINKO PRIE BALTIJOS JŪROS.
186 sportininkų, 15 valstybių ir pirmasis oficialus WFF pasaulio fitneso čempionatas Lietuvos Respublikoje. Federacija tuo metu dar eksperimentavo su kategorijomis, teisėjavimo kriterijais ir ieškojo savojo kelio. Taip prieš beveik tris dešimtmečius Palangoje buvo rašomas puslapis, kuris šiandien tapo fitneso istorijos dalimi.
Renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Organizacinio komiteto pirmininku buvo Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Kęstutis Skrebys, vienu pagrindinių rėmėjų buvo dienraštis „Respublika“. Čempionatą Palangoje filmavo „Eurosport“ televizija, kuri parengė ir Europos šalims skirtą maždaug valandos trukmės reportažą. Lietuvos nacionalinei televizijai reportažą parengė žurnalistė Laima Janušonytė.
1998 METŲ BIRŽELIO 6-OJI. PALANGA
Pajūrio kurortas, vasaros sezono išvakarės ir į Lietuvą plūstantys sportininkai iš įvairių Europos valstybių.
Tačiau tą dieną Palangoje svarbiausia buvo ne paplūdimys ir ne vasaros pramogos. Čia vyko pasaulio fitneso čempionatas.
Į vieną vietą susirinko 186 sportininkai iš 15 šalių: Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Baltarusijos, Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Prancūzijos, Slovėnijos, Graikijos, Jungtinės Karalystės, Urugvajaus ir Italijos.
Tai buvo daugiau nei eilinės tarptautinės varžybos. WFF istoriniuose šaltiniuose Palangos renginys įvardijamas kaip pirmasis oficialus pasaulio fitneso čempionatas, vykęs Lietuvoje.
Šiandien, atsivertus to čempionato protokolus, galima pamatyti ne tik pavardes ir užimtas vietas. Juose atsispindi visas to meto Europos fitneso pasaulis.
FITNESAS, KURIS IEŠKOJO SAVO VEIDO
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje fitnesas dar nebuvo toks, kokį jį pažįstame šiandien.
Sporto klubų kultūra sparčiai augo, keitėsi požiūris į kūną, fizinį pasirengimą ir sportinę estetiką. Greta tradicinio kultūrizmo vis ryškiau skleidėsi nauja kryptis – fitnesas.
Čempionato programoje atsirado Classic Fitness ir Aerobic Fitness kategorijos.
Tai buvo svarbus pokytis.
Scenoje reikėjo demonstruoti ne vien raumenų masę. Vis didesnę reikšmę įgavo kūno proporcijos, fizinis pasirengimas, estetika, atletiškumas ir bendras sportinis vaizdas.
1998-ųjų Palanga tapo vieta, kurioje šios naujos sporto idėjos buvo išbandytos tarptautiniu mastu.
15 ŠALIŲ – VIENA SCENA
Čempionato dalyvių geografija buvo įspūdinga.
Vienoje scenoje susitiko Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos sportininkai.
Vokietija į Palangą atsivežė itin stiprią komandą. Šveicarija taip pat buvo tarp lyderių. Konkurenciją joms sudarė Baltarusijos, Rusijos, Austrijos, Slovėnijos, Jungtinės Karalystės, Graikijos, Ukrainos ir Baltijos šalių atletai.
Tai buvo laikmetis, kai Europos sporto žemėlapis sparčiai keitėsi, o nauji tarptautiniai ryšiai leido sportininkams vis dažniau susitikti vienoje scenoje.
Palangos čempionatas tapo vienu iš tokių susitikimo taškų.
VYRŲ SCENOJE – DVI SKIRTINGOS ISTORIJOS
Vyrų Classic Fitness programoje buvo dvi kategorijos, tačiau abi pateikė skirtingus čempionato scenarijus.
Pirmojoje kategorijoje nugalėjo Valdas Slimanavičius, aplenkęs Baltarusijos atstovą Sergej Kalmykov ir vokietį Andreas Müller.
Už jų išsirikiavo sportininkai iš Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos ir kitų valstybių.
Antrojoje kategorijoje jau triumfavo Vokietija.
Jürgen Koch tapo kategorijos nugalėtoju, o vėliau jo pavardė buvo įrašyta ir į svarbiausią čempionato rezultatų eilutę.
JÜRGEN KOCH – ABSOLIUTUS ČEMPIONAS
Koch laimėjo ne tik savo kategoriją.
Jis buvo paskelbtas absoliučiu 1998 metų vyrų fitneso čempionu.
Tai buvo aukščiausias įmanomas įvertinimas.
Vienos kategorijos pergalė pavertė jį kategorijos čempionu, o absoliuti pergalė – viso čempionato vyrų nugalėtoju.
Todėl Jürgen Koch vardas 1998-ųjų Palangos istorijoje išlieka vienas svarbiausių.
MOTERŲ FITNESAS: VOKIETIJOS „DUBLIS“
Jeigu vyrų varžybose nugalėtojus pasidalijo skirtingos šalys, moterų programoje situacija buvo kitokia.
Vokietijos sportininkės laimėjo abi moterų Classic Fitness kategorijas.
Pirmojoje kategorijoje aukščiausią vietą užėmė Mandy Kietzke, antroji buvo jos tautietė Janine Raschka.
Antrojoje kategorijoje nugalėjo Claudia Machmor.
Taigi Vokietija iškovojo abi moterų „Classic Fitness“ aukso vietas.
Tačiau tuo istorija nesibaigė.
CLAUDIA MACHMOR – ABSOLIUTI ČEMPIONĖ
Claudia Machmor tapo ne tik savo kategorijos nugalėtoja.
Ji buvo paskelbta absoliučia moterų fitneso čempione.
Tokiu būdu 1998 metų Palangos čempionate absoliučius vyrų ir moterų fitneso titulus iškovojo Vokietijos sportininkai.
Tai vienas ryškiausių čempionato statistinių faktų.
AEROBINIS FITNESAS – KITOKIA SPORTO PUSĖ
Palangos čempionatas neapsiribojo „Classic Fitness“.
Atskiroje Aerobic Fitness kategorijoje sportininkės demonstravo kitokį pasirengimą – daugiau judesio, dinamikos ir aerobinio sporto elementų.
Čia nugalėjo Tanja Baumann iš Šveicarijos.
Antroji ir trečioji vietos atiteko Vokietijos sportininkėms – Pia Luttenberger ir Diana Partheymüller.
Šis rezultatas dar kartą parodė Vokietijos sportininkių stiprumą, tačiau šįkart aukščiausią laiptelį užėmė Šveicarija.
Įdomu ir tai, kad Tanja Baumann vėliau tapo viena ryškesnių aerobinio fitneso figūrų – WFF istoriniuose rezultatuose ji minima kaip čempionė ir vėlesniais metais.
KĄ PASAKO SKAIČIAI?
Pažvelgus į visą čempionato protokolą, galima pastebėti kelias aiškias tendencijas:
186 dalyviai.
15 valstybių.
Dvi vyrų „Classic Fitness“ kategorijos.
Dvi moterų „Classic Fitness“ kategorijos.
Atskira „Aerobic Fitness“ programa.
Absoliutūs vyrų ir moterų fitneso čempionai.
Tai buvo pakankamai plati programa, kad vienos dienos renginys taptų tikru tarptautiniu fitneso forumu.
VOKIETIJA – RYŠKIAUSIA ČEMPIONATO JĖGA
Vertinant būtent aukščiausias vietas, viena šalis išsiskiria ypač aiškiai.
Vokietija.
Vokietijos sportininkas laimėjo vyrų „Classic Fitness“ II kategoriją.
Vokietės laimėjo abi moterų „Classic Fitness“ kategorijas.
Vokietijai atiteko abu absoliutūs fitneso titulai.
Be to, Vokietijos sportininkės užėmė antrąją ir trečiąją vietas „Aerobic Fitness“ kategorijoje.
Todėl, net ir nesudarant oficialios komandų įskaitos, rezultatai leidžia daryti aiškią išvadą:
1998 metų Palangos čempionate Vokietija buvo viena ryškiausių ir sėkmingiausių fitneso sporto valstybių.
EUROPOS FITNESO „ŽEMĖLAPIS“
Tačiau čempionato istorija nėra vien Vokietijos istorija.
Šveicarija iškovojo „Aerobic Fitness“ auksą.
Baltarusija turėjo aukšto lygio atletų vyrų programoje.
Slovėnijos sportininkas tapo vyrų kategorijos vicečempionu.
Graikijos, Rusijos, Ukrainos, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Latvijos, Estijos, Prancūzijos ir Italijos atstovai taip pat sudarė tarptautinę konkurenciją.
Tai buvo ne vienos šalies sporto šventė.
Tai buvo to laikotarpio Europos fitneso panorama.
PALANGA, KURI TAPO ISTORIJOS DALIMI
Šiandien 1998 metų rezultatai gali atrodyti kaip paprasta archyvinė lentelė.
Pavardė. Šalis. Vieta.
Tačiau už šių skaičių slypi kur kas daugiau.
Tuo metu fitnesas dar tik kūrė savo tarptautinę tapatybę. Sportininkai iš skirtingų šalių mokėsi varžytis pagal bendrus kriterijus. Organizacijos kūrė čempionatų tradicijas. Formavosi nauji čempionų vardai.
Ir visa tai vienai dienai persikėlė į Palangą.
186 sportininkai iš 15 šalių tapo pirmojo oficialaus WFF pasaulio fitneso čempionato dalyviais.
Po daugelio metų būtent šis faktas leidžia į renginį pažvelgti kitaip.
Ne kaip į vieną iš daugelio 1998 metų sporto renginių.
O kaip į svarbų ankstyvosios tarptautinės fitneso istorijos momentą, kai Lietuvoje susitiko skirtingų Europos šalių sportininkai ir buvo formuojamos naujos šios sporto šakos tradicijos.
1998-ŲJŲ PALANGOS ČEMPIONATO PAGRINDINIAI VARDAI
Jürgen Koch – Vokietija
Absoliutus vyrų fitneso čempionas.
Claudia Machmor – Vokietija
Absoliuti moterų fitneso čempionė.
Mandy Kietzke – Vokietija
Moterų „Classic Fitness“ I kategorijos nugalėtoja.
Valdas Slimanavičius – Lietuva
Vyrų „Classic Fitness“ I kategorijos nugalėtojas.
Tanja Baumann – Šveicarija
„Aerobic Fitness“ nugalėtoja.
EPILOGAS
1998 metų Palangos čempionatas buvo surengtas dar tada, kai dabartinė fitneso industrija tik pradėjo įgauti šiandieninį pavidalą.
Nebuvo dabartinių socialinių tinklų, sportininkų asmeninių prekės ženklų, tiesioginių transliacijų ir milijoninių interneto auditorijų.
Tačiau buvo tai, kas svarbiausia sportui – žmonės, scena, konkurencija ir noras būti geriausiam.
Birželio 6-ąją Palangoje susitiko 186 sportininkai iš 15 valstybių.
Kai kurie jų vardai liko istorijoje.
Kai kurie nugrimzdo į archyvų puslapius.
Tačiau pats renginys išliko.
1998-ųjų Palanga buvo vieta, kurioje pasaulio fitnesas susitiko prie Baltijos jūros.
Pažvelkime į 2025 metus.
W.F.F. – W.B.B.F. tęsia veržimąsi į priekį
2025-ieji W.F.F. – W.B.B.F. buvo ne pažadų, o konkretaus darbo metai.
Kol dalis tarptautinio kultūrizmo praranda masiškumą, įtaką ir perspektyvą, mes ir toliau vystomės.
Mes neslepiame krizės.
Mes ją matome. Ir mes jai priešinamės.
Kultūrizmą ištiko krizė
Šiandien per daug organizacijų bando krizę pateikti kaip sėkmę.
Tačiau realybę lemia ne pareiškimai, o rezultatai.
Jeigu mažėja sportininkų skaičius, dingsta jaunimas, o varžybos tampa uždarais renginiais siauram profesionalų ratui – tai nėra vystymasis.
Tai krizė.
W.F.F. – W.B.B.F. pasirinko kitą kelią.
Mes plečiame sporto programą.
Kuriame naujas disciplinas.
Vystome vaikų ir masinį sportą.
Atveriame varžybas veteranams ir sportininkams su negalia.
Stipriname tarptautinį bendradarbiavimą.
Mes nesikabiname į senas schemas.
Mes kuriame naujas.
2025-ieji: faktai
2025 metais W.F.F. – W.B.B.F. surengė svarbiausias tarptautines varžybas:
• 58-ąjį „Amber Prix International“;
• 36-ąjį pasaulio čempionatą;
• 30-ąjį Europos čempionatą;
• 26-ąjį „Universe“.
Tai ne praeities muziejus.
Tai veikianti tarptautinė sporto sistema.
2025 metais taip pat įvyko tarptautinis teisėjų seminaras Klaipėdoje bei daugybė nacionalinių ir tarptautinių varžybų.
Dalyvių ir specialistų geografija toliau plečiasi.
Mes nesame praeities organizacija
W.F.F. – W.B.B.F. jau seniai peržengė tradicinio kultūrizmo ribas.
Dar 1995 metais pradėjome nuosekliai atskirti kultūrizmą ir fitnesą.
Šiandien šis sprendimas tapo dar akivaizdesnis.
Fitnesas turi egzistuoti kaip savarankiška oficiali sporto šaka.
Ji turi savo disciplinas.
Savo sportininkus.
Savo teisėjus.
Savo varžybas.
Savo tarptautinę perspektyvą.
2025 metais Lietuvoje buvo įregistruota „Lithuania Sport Fitness Federation“, paskelbusi apie prisijungimą prie Pasaulinio antidopingo kodekso WADA.
Mes remiame kryptį, kurioje nacionaliniai fitneso čempionatai vykdomi atskirai, užtikrinant visavertę sportinę ir antidopingo kontrolę.
Lietuvos kultūrizmo 60-metis
2025-ieji Lietuvai buvo ypatingi dar ir todėl, kad sukako 60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Gegužės 17 dieną Gargžduose surengtas iškilmingas Lietuvos kultūrizmo jubiliejus, skirtas 1965–2025 metų laikotarpiui. Renginį organizavo Viktoras Kura. Jame dalyvavo Seimo atstovai, politikai, sporto veteranai, įvairių organizacijų vadovai ir dabartiniai sportininkai.
Tai buvo svarbus susitikimas tarp skirtingų Lietuvos kultūrizmo kartų.
Sporto istorija nėra vien datos. Tai žmonės, jų darbai, pasiekimai, pergalės ir kartais labai sudėtingos sąlygos, kuriomis visa tai buvo pasiekta.
Tarptautiniu mastu nusipelniusiems sporto veteranams apdovanojimus įteikė Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentas Dr. Edmundas Daubaras.
Tokie jubiliejai leidžia ne tik prisiminti praeitį, bet ir perduoti ją jaunajai kartai.
50 metų „Lithuania Cup Open“
2025 metais sukako 50 metų turnyrui „Lithuania Cup Open“.
Taip pat sukako 50 metų istoriniam Čekoslovakijos sportininkų, vadovaujamų Vojtech Fiala, dalyvavimui IFBB Europos čempionate socialistinio draudimo laikotarpiu.
Tuomet Petr Stach tapo absoliučiu Europos čempionato nugalėtoju.
Tai ne tik sportinis rezultatas.
Tai Europos kultūrizmo istorijos dalis.
2027 metais sukaks 60 metų „Amber Prix International“.
Šiai datai jau ruošiamės.
Sporto istorija neturi būti pamiršta
2025 metais pasaulinė kultūrizmo bendruomenė atsisveikino su vienu iš Europos kultūrizmo pradininkų Valerijumi Koreškovu (1940–2025).
Vilnietis buvo ne tik sporto žmogus, bet ir žurnalistas, poetas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jo veikla ir apdovanojimai, tarp kurių buvo ir UNESCO diplomas, priklauso platesnei Europos kultūrizmo istorijai.
Atsisveikinimas su senosios kartos žmonėmis dar kartą primena, kad sporto istoriją būtina dokumentuoti.
Todėl archyvai, seni leidiniai, fotografijos, varžybų protokolai ir buvusių sportininkų prisiminimai tampa ne mažiau svarbūs nei dabartinės varžybos.
Informacinė įtaka
WFF.lt kelis mėnesius sulaukė apie 400 000 apsilankymų per mėnesį.
Mūsų medžiaga skelbiama įvairiomis kalbomis.
Mūsų straipsniai skaitomi.
Mūsų idėjos aptariamos.
Mūsų formatus naudoja kiti.
Tai rodo viena:
W.F.F. – W.B.B.F. ignoruoti neįmanoma.
Tarptautinė sistema vystosi
2025 metais Klaipėdoje įvyko tarptautinis teisėjų seminaras, kuriame dalyvavo specialistai iš Vokietijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Ukrainos.
Profesionalų teisėjų rengimą laikome vienu iš tarptautinio sporto pamatų.
Be objektyvaus teisėjavimo nėra pasitikėjimo.
Be pasitikėjimo nėra ateities.
Mes einame toliau
W.F.F. – W.B.B.F. toliau siekia tarptautinio pripažinimo.
Mes siekiame asocijuotos narystės Jungtinėse Tautose ir Tarptautiniame olimpiniame komitete.
Mes ir toliau siekiame tarptautinio fitneso, kaip savarankiškos oficialios sporto šakos, pripažinimo ir jo vystymo olimpine kryptimi.
Mes suprantame šio tikslo mastą.
Tačiau mūsų nedomina lengvos užduotys.
2025-ieji – tik dar vienas etapas
Mes neketiname teisintis prieš tuos, kurie netiki mūsų vystymusi.
Rezultatai kalba patys už save.
Kol vieni diskutuoja apie praeitį, mes kuriame ateitį.
Kol vieni mažina savo veiklą, mes ją plečiame.
Kol vieni bijo pokyčių, mes eksperimentuojame.
Kol vieni pamiršta istoriją, mes ją saugome.
W.F.F. – W.B.B.F. tęsia judėjimą pirmyn.
Ir sustoti neketina.
Istorija tęsiasi.
Dr. Edmundas Daubaras
W.F.F. – W.B.B.F. prezidentas
WFF-WBBF – nauji laikai, nauji žmonės, naujos galimybės.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija nestovi vietoje. Sportas keičiasi, kartu keičiasi ir žmonės, kurie kuria jo ateitį.
Apie WFF-WBBF federacijos naujoves ir nuolatinį siekį tobulėti rašome ne pirmą kartą. Jau tris dešimtmečius federacija ieško naujų sprendimų, eksperimentuoja, diegia naujoves ir stengiasi, kad tarptautinės varžybos būtų patrauklios tiek sportininkams, tiek žiūrovams.
Šiandien rezultatai akivaizdūs – pastaraisiais metais WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose dalyvauja 200–300 atletų iš įvairių pasaulio šalių. Kartu į federacijos veiklą ateina nauja talentingų organizatorių, trenerių ir teisėjų karta.
Viena iš jų – Alina Pelepko.
Sportininkės patirtis tapo pagrindu naujai veiklai
Prie pasaulinės WFF-WBBF federacijos veiklos prieš keletą metų prisijungusi Gargždų sporto klubo trenerė Alina Pelepko į tarptautinį sportą atėjo ne kaip atsitiktinis žmogus.
Jos pačios sportinė karjera prasidėjo vadovaujant treneriui Aleksui Stankui. Alina dalyvavo įvairiose varžybose ir netruko pasiekti aukštų rezultatų. 2003 metais ji tapo Lietuvos Respublikos čempione bei WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato bikini kategorijos nugalėtoja.
Sportininkės patirtis, sukauptos žinios ir meilė sportui vėliau natūraliai peraugo į trenerės bei organizatorės veiklą.
Didelę reikšmę naujam Alinos veiklos etapui turėjo federacijos generalinės sekretorės Ugnės Raudytės-Daubarienės paskatinimas.
Nuo 2024 metų Alina Pelepko vadovauja pasaulinės WFF-WBBF federacijos fitneso modelių ir bikini pogrupių skyriui.
Šiandien ji ne tik eina atsakingas pareigas federacijoje, bet ir aktyviai dirba su sportininkėmis. Alina rengia Lietuvos ir Latvijos atletus tarptautinėms varžyboms, skaito paskaitas seminaruose, veda praktinius užsiėmimus, dalijasi savo sportine ir trenerės patirtimi.
Jos darbo rezultatai jau matomi tarptautinėje arenoje – Alinos auklėtinės pasaulio ir Europos čempionatuose iškovojo aukštas vietas.
Federacijos laukia svarbūs renginiai
WFF-WBBF gyvenimas nestovi vietoje ir artimiausiu metu laukia svarbūs įvykiai.
Jau artėja 37-asis WFF-WBBF pasaulio čempionatas Nidoje, kuris vyks kartu su 3-ąja Neringos mero taure. Prestižinės varžybos bus surengtos Nidos „Agila“ kultūros rūmuose.
Renginių išvakarėse, rugsėjo 27 dieną Klaipėdoje, vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras.
O 2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai bus paminėtas ypatingas jubiliejus – vieno seniausių pasaulyje mūsų sporto šakos turnyrų „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Tai dar vienas įrodymas, kad WFF-WBBF istorija yra tęsiama ne tik prisimenant praeitį, bet ir kuriant ateitį.
Nauja karta – federacijos ateitis
Alinos Pelepko pavyzdys gerai parodo, kaip sporte viena karta perduoda patirtį kitai. Sportininkė tampa trenere, trenerė – tarptautinės veiklos dalyve, o sukauptos žinios perduodamos naujiems atletams.
Būtent tokie žmonės šiandien ir kuria WFF-WBBF federacijos ateitį.
Nauji laikai. Naujos idėjos. Nauji talentai. Ir vis dar tas pats noras žengti pirmyn.
Linkime Alinai Pelepko sėkmės, stiprybės ir naujų pergalių – tiek asmeniniame kelyje, tiek ugdant naują Lietuvos ir tarptautinio sporto čempionų kartą.
Žengti pirmyn – vadinasi, nebijoti keistis. WFF-WBBF tai daro jau tris dešimtmečius.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
EDMUNDAS REPŠYS.
Buvęs sunkiaatletis, Lietuvos nacionalinis kultūrizmo čempionas ir Klaipėdos „Gintaro klubo“ kultūristas Edmundas Repšys 1986–1995 metais dalyvavo vienuolikoje įvairaus lygio N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. kultūrizmo varžybų.
Vienais reikšmingiausių jo sportinės karjeros pasiekimų tapo pergalės savo kategorijoje 1990 ir 1991 metų tarptautiniame „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) turnyre, vykusiame Klaipėdoje.
Edmundo Repšio sportinė veikla yra susijusi su reikšmingu Klaipėdos kultūrizmo istorijos laikotarpiu, kai „Gintarinio prizo“ turnyras buvo vienas svarbiausių tarptautinių kultūrizmo renginių socialistiniame pasaulyje.
Pasaulio sporto istorija.
VILNIUS – PASAULIO FITNESO CENTRE: 2004-ŲJŲ WFF ČEMPIONATAS, TAPĘS ISTORINIU ĮVYKIU.
2004 metų rugsėjis. Vilnius. Į Lietuvos sostinę suvažiuoja sportininkai iš Europos ir kitų pasaulio šalių. Keturioms dienoms Vilniaus kongresų rūmai tampa pasaulinio fitneso centru.
Tai nebuvo eilinės tarptautinės varžybos.
Tai buvo WFF – World Fitness Federation – pasaulio mėgėjų čempionatas, kuriame sportas peržengė įprastų varžybų ribas. Renginyje dalyvavo ne tik sportininkai ir treneriai. Jo organizavime dalyvavo aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai, renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o čempionato rezultatus ir eigą lydėjo nacionalinės žiniasklaidos dėmesys.
Šiandien, praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, 2004 m. Vilniaus čempionatas gali būti vertinamas kaip vienas ryškiausių ankstyvojo tarptautinio fitneso istorijos epizodų Lietuvoje.
Nuo 1995-ųjų – nauja pasaulinio fitneso organizacija
WFF pasaulinė federacija buvo įkurta 1995 metais.
Tai buvo laikotarpis, kai tarptautinis fitneso sportas dar tik ieškojo savo organizacinės formos. Skirtingose šalyse veikė įvairios sporto struktūros, o sportininkai varžėsi skirtingose fizinės kultūros, fitneso, aerobikos ir kultūrizmo disciplinose.
WFF siekė šias kryptis jungti į vieną tarptautinę sistemą.
Federacijos istorijoje reikšmingas buvo ir Rytų bei Vakarų sporto pasaulio bendradarbiavimas. WFF vadovybėje veikė du prezidentai – Dr. Edmundas Daubaras, atstovavęs Rytų šalims, ir vokietis Klausas Hofmanas, atstovavęs Vakarų kryptį.
Šis modelis atspindėjo to meto Europos realybę – sporto organizacijos bandė jungti šalis, kurios dar visai neseniai priklausė skirtingoms politinėms ir sportinėms sistemoms.
2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijos vadovavimas faktiškai susitelkė Dr. Edmundo Daubaro rankose.
Po 2003 m. Maskvoje vykusio pasaulio čempionato WFF istorijoje sekė Vilnius.
Ir tai buvo labai svarbus etapas.
VILNIUS 2004: KAI PASAULIO ČEMPIONATAS TAPO VALSTYBĖS REIKALU
2004 m. rugsėjo 24–27 d. Vilniuje surengtas pasaulio čempionatas išsiskyrė tuo, kad jo mastas ir organizacinis lygis gerokai peržengė įprastų sporto varžybų formatą.
Renginio organizacinio komiteto pirmininku buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, tuometinis krašto apsaugos ministras, vėliau Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.
Jo parašai ant čempionato diplomų tapo nugalėtojų pergalių liudijimu.
Organizaciniame komitete dirbo ir kiti aukšti Lietuvos valstybės institucijų atstovai – Dr. Rišardas Krinickis bei Kęstutis Virketis.
Tačiau svarbiausia buvo ne vien pareigūnų pavardės.
Čempionatą rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Užsienio sportininkams buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas Vilniaus viešbučiuose.
Tai reiškė, kad Lietuva šį renginį vertino kaip tarptautinės reikšmės sporto įvykį.
VILNIAUS KONGRESŲ RŪMAI – PASAULIO SPORTININKŲ SCENA
Dvi dienas čempionato renginiai vyko prestižiniuose Vilniaus kongresų rūmuose.
Į Vilnių atvykę sportininkai varžėsi dėl pasaulio čempionų titulų, o žiūrovai galėjo išvysti tuo metu labai skirtingas fitneso sporto kryptis.
Tai buvo ne vien raumenų demonstravimas.
WFF varžybų sistema apėmė Classic Fitness, Performance Fitness, Athletic Fitness, Super Athletic Fitness, Extreme Fitness bei kitas kategorijas. Atskirai buvo organizuojamos moterų ir aerobikos varžybos.
Dar vienas svarbus aspektas – į čempionato programą buvo įtrauktos neįgaliųjų vežimėlių fitneso kategorijos.
Tai atskleidžia vieną esminį WFF siekį: fitnesą suvokti kaip platų sporto reiškinį, kuriame vietos gali būti ir estetikai, ir atletiškumui, ir fiziniam pasirengimui, ir skirtingų fizinių galimybių sportininkams.
PASAULIS VILNIUJE
2004 m. rezultatų protokolas atskleidžia įspūdingą tarptautinę čempionato geografiją.
Vilniuje varžėsi atstovai iš:
Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Kipro, Slovėnijos, Čekijos, Kazachstano, Norvegijos, Anglijos, Moldovos, Nyderlandų, Australijos ir Gvadelupos.
Tai buvo tikras tarptautinis sporto forumas.
Ypač stipriai buvo atstovaujama Baltijos ir Rytų Europos šalims, tačiau Vilniuje pasirodė ir Vakarų Europos bei kitų regionų sportininkai.
Todėl čempionato rezultatų protokolas šiandien yra įdomus ne tik kaip sporto statistika.
Jis atspindi to meto pasaulio fitneso geografiją.
LIETUVA – NE STEBĖTOJA, O VIENA PAGRINDINIŲ ČEMPIONATO JĖGŲ
Jeigu pažvelgtume į rezultatus atidžiau, išryškėja vienas labai svarbus faktas:
Lietuvos sportininkų buvo visur.
Jų pavardės kartojasi beveik visose pagrindinėse kategorijose.
Ir dar svarbiau – tai nebuvo vien masinis dalyvavimas.
Lietuviai laimėjo pasaulio čempionato kategorijas ir užėmė daugybę prizinių vietų.
Vyrų „Classic Fitness Category 2“ kategorijoje Ramūnas Sendrius tapo pasaulio čempionu, o antrąją vietą užėmė Olegas Gusarovas.
„Mr. Super Athletic Fitness“ kategorijoje Mindaugas Kvasys iškovojo bronzos medalį.
„Mr. Athletic Fitness“ kategorijoje Marikas Stefanovičius buvo septintas, o Lietuvos sportininkai užėmė ir kitas aukštas vietas.
Neįgaliųjų vežimėlių „Athletic Fitness“ kategorijoje Sergej Beglik tapo pasaulio čempionu.
Tai labai svarbus rezultatas – Lietuvos vardas pasaulio čempionato protokole buvo įrašytas ne vieną kartą.
LIETUVOS MOTERYS – TARP PASAULIO LYDERIŲ
Dar ryškesnį vaizdą matome moterų ir aerobikos kategorijose.
Jolanta Mileriūtė tapo „Miss Aerobic Fitness“ pasaulio čempione.
Ji taip pat iškovojo antrąją vietą „Miss Classic Fitness Category 1“ kategorijoje.
Aleksandra Kukreš tapo „Miss Aerobic Athletic“ pasaulio čempione.
„Miss Classic Fitness Category 2“ kategorijoje antrąją vietą užėmė Edita Diržinikaitė, o trečiąją – Simona Šakinytė.
„Miss Performance Fitness“ kategorijoje sidabro medalį iškovojo Laura Romeraitė.
„Miss Super Body Fitness“ kategorijoje trečia buvo Marta Alešiūnaitė, o „Miss Extreme Fitness“ kategorijoje bronzą laimėjo Eglė Stasiukaitytė.
Taigi Lietuvos sportininkės buvo ne epizodinės čempionato dalyvės.
Jos buvo tarp pagrindinių pasaulio čempionato rezultatų lyderių.
ABSOLIUTŪS ČEMPIONAI
Tačiau kiekvieno pasaulio čempionato viršūnė – absoliutūs nugalėtojai.
2004 m. Vilniuje vyrų absoliučiu nugalėtoju tapo Konstantin Zacharov iš Rusijos.
Jis laimėjo „Mr. Classic Fitness Category 1“ ir buvo pripažintas Over-All Winner.
Moterų absoliučia čempione tapo Marina Burinskaja iš Latvijos, laimėjusi „Miss Extreme Fitness“ kategoriją.
Aerobikos absoliučia nugalėtoja tapo Marija Deksne iš Latvijos.
Tai reiškia, kad Vilniaus čempionate absoliučiose įskaitose itin ryškiai pasirodė Rusija ir Baltijos šalys.
REZULTATAI, KURIE PASAKOJA DAUGIAU NEI MEDALIAI
Šio čempionato rezultatus galima skaityti ne tik kaip vietų sąrašą.
Jie pasakoja apie visą sporto epochą.
Matome, kad tuo metu:
• Lietuva turėjo didelę ir aktyvią fitneso sportininkų bendruomenę;
• Baltijos šalys buvo svarbus tarptautinio WFF sporto regionas;
• Rusijos ir Ukrainos sporto mokyklos buvo itin stiprios;
• Vakarų Europos sportininkai taip pat aktyviai dalyvavo;
• WFF programa buvo daug platesnė nei vien klasikinis kultūrizmas;
• tarptautiniame čempionate buvo vietos ir neįgaliųjų sportui;
• moterų fitnesas ir aerobika buvo neatsiejama pasaulinio čempionato dalis.
Todėl Vilniaus protokolas yra savotiškas 2004 metų pasaulio fitneso žemėlapis.
LIETUVOS VALSTYBĖ IR TARPTAUTINIS SPORTAS
Ypatingą reikšmę šiam įvykiui suteikia Lietuvos valstybės dalyvavimas.
Šiandien įprasta tarptautinius sporto renginius vertinti pagal sportinį rezultatą, žiūrovų skaičių ar televizijos transliacijas.
Tačiau 2004 m. Vilniaus čempionato atveju matome platesnį paveikslą.
Valstybės institucijų atstovai dalyvavo organizaciniame komitete.
Renginį rėmė Vyriausybė.
Užsienio sportininkams buvo suteiktas apgyvendinimas ir maitinimas.
Čempionatas vyko reprezentacinėje sostinės erdvėje.
Nacionalinė televizija parengė reportažą.
Po renginio „ELTA“ buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Lietuvos sporto ministras Vytas Nėnius.
Tai buvo signalas, kad tarptautinis fitneso sportas Lietuvoje tuo metu buvo vertinamas rimtai.
KODĖL ŠIS ČEMPIONATAS SVARBUS ŠIANDIEN?
Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, kyla klausimas: kodėl turėtume prisiminti būtent 2004 m. Vilniaus WFF pasaulio čempionatą?
Atsakymas paprastas.
Todėl, kad tai yra dokumentas apie laikotarpį, kai Lietuva pati organizavo ir priėmė pasaulinio masto fitneso renginį, o Lietuvos sportininkai jame buvo tarp aktyviausių ir konkurencingiausių dalyvių.
Tai istorija ne vien apie vieną savaitgalį.
Tai istorija apie žmones, kurie kūrė tarptautinį fitneso sportą.
Apie federaciją, kuri bandė sujungti skirtingas sporto tradicijas.
Apie laikotarpį po Šaltojo karo, kai Rytų ir Vakarų sporto pasauliai vis aktyviau ieškojo bendrų erdvių.
Ir apie Lietuvą, kuri tuo metu jau galėjo priimti pasaulio sportininkus savo sostinėje.
2004-ŲJŲ VILNIAUS PAMOKA
Šiandien rezultato lentelėje matome tik pavardę, šalį ir užimtą vietą.
Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi istorija.
1 vieta reiškė metų metus trukusį pasirengimą.
2 ar 3 vieta – tarptautinę konkurenciją.
O dešimtys Lietuvos sportininkų protokole reiškia tai, ko vien medalių lentelė neparodo – tuo metu Lietuvoje egzistavo stipri ir gausi fitneso sporto bendruomenė.
Todėl 2004 m. Vilniaus čempionatą verta vertinti ne vien pagal tai, kas tapo pasaulio čempionu.
Reikėtų klausti ir kito klausimo:
ką šis čempionatas reiškė Lietuvos sportui ir tarptautiniam fitnesui?
Atsakymas – daug.
IŠVADOS: VILNIUS BUVO ISTORIJOS DALIS
2004 m. WFF pasaulio čempionatas Vilniuje buvo daugiau nei sporto varžybos.
Tai buvo tarptautinis renginys, kuriame susitiko skirtingų šalių sportininkai, skirtingos fitneso mokyklos ir skirtingos sporto tradicijos.
Tai buvo laikotarpis, kai WFF, įkurta 1995 m., jau buvo sukūrusi tarptautinę varžybų sistemą ir siekė fitnesą pateikti kaip platų, įvairiapusį sportą.
Tai buvo ir Lietuvos sporto istorijos epizodas, kai valstybės institucijos, sporto organizatoriai ir sportininkai kartu priėmė pasaulio čempionatą Vilniuje.
Ir svarbiausia – Lietuva šiame čempionate nebuvo tik šeimininkė.
Lietuva buvo viena iš pagrindinių sportinių jėgų.
Jos sportininkai laimėjo pasaulio čempionų titulus, iškovojo prizines vietas ir sudarė didelę dalį dalyvių.
O absoliučių nugalėtojų tarpe triumfavo Rusijos ir Baltijos šalių sportininkai, dar kartą parodydami, kokią didelę įtaką tuo metu WFF pasaulyje turėjo šis Europos regionas.
2004-ieji paliko aiškią žinutę:
Vilnius buvo pasirengęs priimti pasaulio sportą.
Lietuvos sportininkai buvo pasirengę su juo konkuruoti.
O WFF tuo metu buvo vienas iš tarptautinio fitneso judėjimo centrų, jungusių skirtingas šalis, sporto kryptis ir žmones.
Todėl 2004 m. Vilniaus WFF pasaulio čempionato rezultatai nėra vien senas protokolas.
Tai – dokumentas, liudijantis Lietuvos vietą pasaulio fitneso istorijoje.
Pasaulio sporto istorija.
2001 metų WFF pasaulio čempionatas Zwickau: tarptautinė fitneso scena vienoje vietoje.
2001 metų lapkričio 23–25 dienomis Vokietijos Zwickau mieste vyko WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo vienas iš svarbių to laikotarpio tarptautinių fitneso renginių, į kurį susirinko sportininkai iš įvairių šalių. Tais pačiais metais WFF Europos čempionatas buvo surengtas Taline, Estijoje, o pasaulio pirmenybės persikėlė į Vokietiją.
Šis čempionatas buvo reikšmingas ir platesniame WFF istorijos kontekste. Pasaulinė fitneso federacija buvo įsteigta 1995 metais. Jai tuo metu vadovavo du prezidentai: „Rytų“ šalims atstovavo Dr. Edmundas Daubaras, o „Vakarų“ šalims – Klaus P. J. Hoffmannas. 2003 metais Hoffmannui pasitraukus iš WFF veiklos, Dr. Edmundas Daubaras liko vieninteliu tarptautinės federacijos vadovu.
Plati varžybų programa
Čempionato programa apėmė ne vieną konkrečią fitneso kryptį. Oficialiuose rezultatuose galima rasti tokias kategorijas kaip „Mr. Fitness Juniors“, „Mr. Junior Performance“, „Mr. Fitness“, „Mr. Extreme Fitness“, „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“, taip pat moterų „Miss Fitness“, „Miss Athletic Fitness“ ir „Miss Performance Fitness Over 30 Years“ kategorijas. Greta individualių rungčių buvo organizuojamos ir porų varžybos.
Tokia struktūra rodo, kad čempionate buvo siekiama aprėpti skirtingas sportininkų grupes. Jaunesni dalyviai turėjo savo kategorijas, atskiros rungtys buvo skirtos vyresniems nei 30 metų sportininkams, o kai kuriose kategorijose pagrindinis dėmesys teko ne vien individualiam sportininko pasirodymui, bet ir bendram sceniniam atlikimui.
Dėl to Zwickau vykęs čempionatas buvo daugiau nei viena standartinė individuali fitneso rungtis. Tai buvo kelių disciplinų renginys, kuriame sportininkai galėjo varžytis pagal skirtingus kriterijus ir skirtingose amžiaus ar pasirodymo grupėse.
Jaunimo varžybos
Viena iš čempionato dalių buvo skirta jauniesiems sportininkams. „Mr. Fitness Juniors“ kategorijoje oficialiame sąraše pateikiami septyni dalyviai. Pirmąją vietą užėmė Vokietijos atstovas Patryk Wieczorek, antrąją – Vladimiras Petrovas iš Lietuvos, trečias liko Tobias Schasten iš Vokietijos. Rezultatų lentelėje nurodyti ir teisėjų skirti taškai bei galutinės vietos.
Jaunimo kategorijų buvimas pasaulio čempionate buvo reikšmingas tuo, kad WFF varžybų sistema neapsiribojo tik jau patyrusiais suaugusiais atletais. Jaunesni sportininkai taip pat galėjo dalyvauti tarptautiniame čempionate ir konkuruoti su savo amžiaus grupės atstovais iš kitų valstybių.
Moterų jaunimo varžybose taip pat buvo matoma tarptautinė konkurencija. „Miss Junior Fitness“ kategorijoje pirmąsias dvi vietas užėmė Lietuvos atstovės klaipėdietės Jelena Marchenko ir Eglė Barisevičiūtė, o trečioji vieta atiteko Latvijos sportininkei Anitai Niteckai.
Taigi jaunimo dalis sudarė atskirą ir svarbią bendros čempionato programos segmentą, kuriame buvo siekiama parodyti ne tik dabartinius sporto lyderius, bet ir jaunesnės kartos sportininkus.
Suaugusiųjų kategorijų įvairovė
Suaugusiųjų varžybose konkurencija buvo dar platesnė. Vyrų programoje buvo numatytos skirtingo pobūdžio kategorijos, tarp jų „Mr. Fitness“, „Mr. Extreme Fitness“ ir „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“.
„Mr. Extreme Fitness“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Graikijos atstovas Vasilis Zachilis, o antras liko Julijus Grishajevas iš Lietuvos.
Atskira kategorija buvo skirta sportininkams, vyresniems nei 30 metų. „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“ grupėje nugalėjo Vokietijos atstovas Andreas Wilms. Antrąją vietą užėmė Danijos sportininkas Henning Kristensen, o trečiąją – Vokietijos atstovas Udo Walther.
Moterų programoje taip pat buvo kelios skirtingos rungtys. Pavyzdžiui, „Miss Performance Fitness Over 30 Years“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Vokietijos atstovė Corina Mayer. Toliau rikiavosi taip pat Vokietijai atstovavusi Silvia Schor ir Prancūzijos sportininkė Marie Piere Ripert.
Kitoje moterų rungtyje – „Miss Athletic Fitness“ – nugalėjo Rusijos atstovė Svetlana Pugachova, o antrąją vietą užėmė Vokietijos sportininkė Susan Malekpur-Shirazi.
Tokie rezultatai rodo, kad čempionate buvo stengiamasi atskirti skirtingus sportinio pasirengimo ir pasirodymo tipus, o dalyviai turėjo galimybę varžytis jiems pritaikytose kategorijose.
Porų pasirodymai
Ypatingą vietą čempionato programoje užėmė porų varžybos. Jos leido į fitneso sceną pažvelgti kitaip – čia buvo vertinamas ne tik individualus sportininko pasirengimas, bet ir dviejų žmonių bendras pasirodymas.
„Fitness Pairs“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Vokietijos pora Cornelia Trost ir Thomas Riedel. Antroji vieta atiteko Nyderlandų porai Chantelle Tanke ir Raymond Punter, o trečioji – Vokietijos atstovams Tanja-Leona Meyer ir Philip Magenheimer. Toliau rezultatų sąraše buvo Latvijos poros.
Dar viena rungtis buvo „Fitness Performance Pairs“. Joje pirmąją vietą užėmė Vokietijos pora Lucie ir Udo Walther, antrąją – Rusijos atstovai Svetlana Pugachova ir Artiom Ovsojan, o trečiąją – Vokietijos pora Corina Mayer ir Andreas Trienbacher. Tarp kitų dalyvių buvo Latvijos, Estijos ir Kroatijos atstovai.
Porų rungtys suteikė čempionatui papildomos įvairovės ir leido sportininkams varžytis ne tik individualiai. Tai buvo viena iš sričių, kurioje ypač aiškiai atsiskleidė skirtingų šalių sportininkų bendradarbiavimas ir sceninio pasirodymo svarba.
Tarptautinė teisėjų komanda
Svarbią čempionato dalį sudarė tarptautinė teisėjų komanda. Oficialiuose dokumentuose nurodyti teisėjai iš Graikijos, Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos, Baltarusijos, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių.
Tarp teisėjų buvo Anargiros Tsopouridis iš Graikijos, Dr. Edmundas Daubaras ir Edita Sendrienė iš Lietuvos, Bob Gruskin iš JAV, Andrej Basov iš Rusijos, Fidel Sedych ir Tatjana Kovalco iš Baltarusijos, Markus Schlager iš Austrijos, Tamara Konz ir Wolfgang Iben iš Vokietijos bei Oliver Ripeir iš Prancūzijos.
Tokios sudėties teisėjų kolegija pabrėžė tarptautinį čempionato pobūdį. Vertinime dalyvavo ne vien renginio šeimininkės šalies atstovai – teisėjų geografija buvo gerokai platesnė.
Absoliučių čempionato nugalėtojų titulai
Be atskirų kategorijų laimėtojų, čempionato kulminacija buvo absoliučių nugalėtojų išrinkimas. Oficialiuose rezultatuose nurodyta, kad „Mr. Over-All Winner“ titulą pelnė Mindaugas Kvasys iš Lietuvos, o „Miss Over-All Winner“ tapo Vokietijos atstovė Corina Mayer.
Absoliutaus nugalėtojo titulas išsiskyrė tuo, kad jis nebuvo siejamas tik su viena konkrečia kategorija. Tai buvo bendras čempionato įvertinimas, suteikęs papildomą reikšmę visai varžybų programai. Po atskirų kategorijų kovų būtent šie du sportininkai buvo įrašyti kaip bendrieji 2001 metų WFF pasaulio čempionato nugalėtojai.
Geografinė čempionato įvairovė
Zwickau vykusio čempionato rezultatuose atsispindi gana plati dalyvių geografija. Oficialiuose sąrašuose galima rasti Vokietijos, Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Graikijos, Austrijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Italijos, Kroatijos, Estijos, Danijos, Švedijos, JAV, Izraelio ir kitų šalių atstovų.
Tai ypač matyti porų kategorijose ir vyrų bei moterų individualiose rungtyse, kur šalia Vokietijos sportininkų rezultatų lentelėse nuolat pasirodo kitų Europos valstybių atstovai. Toks dalyvių pasiskirstymas leidžia čempionatą vertinti kaip tarptautinę sporto platformą, kurioje skirtingų šalių sportininkai galėjo palyginti savo pasirengimą ir varžybų patirtį.
2001 metų čempionato reikšmė
2001 metų WFF pasaulio čempionatas Zwickau buvo renginys, kuriame susijungė kelios fitneso sporto kryptys. Individualios vyrų ir moterų rungtys, jaunimo kategorijos, vyresnių nei 30 metų sportininkų grupės, ekstremalaus fitneso kategorija ir porų pasirodymai sudarė įvairiapusę varžybų programą.
Čempionato rezultatai taip pat atskleidžia to laikotarpio tarptautinės fitneso scenos geografiją. Varžybose dalyvavo sportininkai iš daugelio Europos valstybių, taip pat JAV ir Izraelio atstovai. Tarptautinė buvo ne tik sportininkų sudėtis, bet ir teisėjų komanda.
Zwickau pasaulio čempionatas todėl gali būti vertinamas kaip vienas iš to laikotarpio WFF renginių, kuriame buvo siekiama vienoje scenoje pristatyti skirtingas fitneso varžybų formas. Nuo jaunimo iki veteranų kategorijų, nuo individualių pasirodymų iki porų rungčių – visa programa atspindėjo platų tuometinį WFF požiūrį į fitneso sportą.
2001 metų lapkričio 23–25 dienomis Zwickau vykusios varžybos šiandien išlieka įdomiu istoriniu dokumentu, leidžiančiu pažvelgti į tuo metu besiformavusią tarptautinę fitneso varžybų sistemą, jos kategorijas, teisėjavimo struktūrą ir sportininkų geografiją.
LIETUVA IR TARPTAUTINIS KULTŪRIZMO JUDĖJIMAS
Pirmieji tarptautiniai kultūrizmo kongresai Lietuvoje
Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki tarptautinio pripažinimo
1990–1991 metais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prasidėjo ne tik esminė politinė šalies transformacija, bet ir naujas Lietuvos sporto istorijos etapas.
Po dešimtmečius trukusio buvimo sovietinėje sporto sistemoje Lietuvos sporto organizacijoms teko iš naujo kurti nacionalines struktūras, užmegzti savarankiškus tarptautinius ryšius ir siekti pripažinimo pasaulio sporto bendruomenėje.
Kultūrizmo sporte šis procesas buvo ypač ryškus.
1991 metų gegužę, tarpininkaujant ir remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai bei asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje buvo oficialiai įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA). Jos įkūrimo iniciatorius ir pagrindinis organizatorius buvo Edmundas Daubaras.
Lietuvai tai buvo daugiau nei dar vienos sporto organizacijos įsteigimas. Tai buvo svarbus žingsnis atkuriant savarankišką Lietuvos kultūrizmo sporto atstovavimą tarptautinėje arenoje.
Kova dėl tarptautinio pripažinimo
Šio proceso pagrindai buvo pradėti kurti dar iki galutinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras susitiko ir derėjosi su tuometiniu IFBB prezidentu Benu Weideriu. Tikslas buvo aiškus – pasiekti Lietuvos kultūrizmo tarptautinį pripažinimą ir sudaryti Lietuvos sportininkams galimybę savarankiškai išeiti į tarptautinę areną, apeinant sovietinę kultūrizmo sistemą.
Tačiau tuo metu Benas Weideris atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir nesutiko priimti Lietuvos kultūristų į IFBB už sovietinės federacijos struktūros ribų.
Tokiomis aplinkybėmis LNKA pradėjo bendradarbiauti su NABBA – organizacija, per kurią Lietuvai atsivėrė galimybės kurti savarankiškus tarptautinius ryšius.
Šis sprendimas netrukus davė konkrečių rezultatų.
Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos sportininkai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.
Dar svarbiau buvo tai, kad NABBA oficialiai pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.
Situacija iš esmės pasikeitė po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Tačiau šiuo lemiamu laikotarpiu Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, vadovaujama TSRS kultūrizmo federacijos viceprezidento Romano Kalinausko, Edmundo Daubaro iniciatyvų nepalaikė ir toliau laukė sprendimų iš Maskvos.
Vėlesnė įvykių raida parodė, kaip glaudžiai savarankiško Lietuvos sporto kūrimas buvo susijęs su platesniu Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę erdvę procesu.
Klaipėda – naujas tarptautinis kultūrizmo centras
Kitas svarbus etapas prasidėjo Klaipėdoje.
1994 ir 1995 metais Klaipėdoje surengti tarptautiniai kultūrizmo „Gintarinio prizo“ turnyrai sulaukė didelio pasisekimo. Augantis jų tarptautinis autoritetas paskatino priimti ambicingą sprendimą – 1996 metų NABBA Europos čempionatą surengti Klaipėdoje.
Šis pasirinkimas turėjo ypatingą reikšmę.
Vos prieš kelerius metus iš sovietinės sistemos išsivadavęs Lietuvos pajūrio miestas buvo pasirengęs priimti sportininkus, oficialius asmenis ir sporto organizacijų vadovus iš visos Europos.
Tarptautinis aktyvumas tęsėsi.
1997 metų Europos čempionatas buvo surengtas Vilniuje, o 1998 metais Palangoje vyko WFF pasaulio čempionatas.
Lietuvai tai buvo dideli tarptautiniai sporto renginiai. Juos rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Varžybų reportažus transliavo televizijos kanalas „Eurosport“, o kai kurių laidų trukmė siekė net vieną valandą.
Ne mažiau įspūdingos tuo metu buvo ir dalyviams sudarytos sąlygos.
Visi tarptautiniai varžybų svečiai ir Lietuvos sportininkai Klaipėdos, Palangos bei Vilniaus viešbučiuose buvo nemokamai apgyvendinami ir maitinami.
Lietuva demonstravo visiškai naują vaidmenį.
Ji jau ne tik siekė užimti vietą tarptautiniame kultūrizmo pasaulyje – ji tapo šalimi, galinčia priimti, organizuoti ir remti didelius tarptautinius sporto renginius.
TARPTAUTINIŲ KONGRESŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE
Čempionatų organizavimą lydėjo dar vienas ilgalaikę reikšmę turėjęs procesas.
Iki 1996 metų Lietuvoje tarptautiniai kultūrizmo kongresai nebuvo organizuojami. Prieš 1996 ir 1997 metų Europos čempionatus Lietuvoje buvo surengti tarptautiniai kongresai, į kuriuos susirinko įvairių šalių kultūrizmo organizacijų vadovai ir atstovai.
Šie susitikimai nebuvo vien įprasti administraciniai posėdžiai, skirti varžyboms koordinuoti.
Jie tapo platforma diskutuoti apie kultūrizmo ateitį, tarptautinių organizacijų raidą ir naujų sporto krypčių atsiradimą.
Viena svarbiausių temų buvo fitneso ateitis.
Tuo metu organizuotas fitnesas pasaulyje dar buvo tik pradinėje savo raidos stadijoje. Edmundas Daubaras iškėlė idėją, kad fitnesas turėtų vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto šaka, o ne likti tik kultūrizmo dalimi.
Vėlesni dešimtmečiai parodė, kad ši vizija turėjo ilgalaikę perspektyvą.
Fitnesas vis labiau įsitvirtino kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina. Naujas šio proceso etapas pasiektas 2024 metų pasaulio čempionate Nidoje, kai fitnesas organizacinėje su WFF-WBBF judėjimu susijusioje sistemoje buvo galutinai atskirtas nuo kultūrizmo.
1996 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – KLAIPĖDA
1996 metų tarptautiniame kongrese dalyvavo 15 šalių delegacijos.
Kongreso vadovybėje buvo Edmundas Daubaras, Rišardas Krinickis – daugkartinis „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas, Valstybės kontrolės komiteto vadovas, – ir Vokietijos atstovas Klausas Hofmanas.
Kongrese dalyvavo:
• Prancūzija – Seržas Delselis;
• Estija – Vladimiras Jelufimovas;
• Izraelis – Aleksas Stuknovas;
• Ukraina – Jurijus Jeriomenko, Genadijus Dernas;
• Rusija – Vladimiras Šubovas, Nikolajus Nikulinas;
• Čekija – Bobas Divilekas;
• Belgija – Rolandas Blokas;
• Graikija – Anargiros Tsopouridis;
• Jungtinė Karalystė – Džimas Čarlzas, Alenas Gordonas;
• Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis;
• Italija – Paola ir Filippo Massaroni;
• Bulgarija – Zdravko Ivanovas;
• Baltarusija – Georgijus Katulinas;
• Lietuva – Jurijus Stepanovas, Saulius Kirmelevičius.
Kongreso reikšmę lėmė ne vien jame atstovaujamų šalių skaičius.
Klaipėdoje susitiko sporto organizacijų vadovai iš valstybių, kurios vos prieš kelerius metus buvo visiškai skirtingose politinėse ir sporto sistemose.
Šia prasme kongresas tapo besikeičiančio Europos sporto žemėlapio atspindžiu.
1997 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – VILNIUS
Po metų tarptautinis kongresas persikėlė į Lietuvos sostinę.
1997 metais tarptautinio kultūrizmo atstovai susitiko Vilniaus „Villon“ viešbučio konferencijų salėje, kuri tuo metu buvo viena iš prestižinių sostinės renginių vietų.
Iki to laiko buvo pasikeitusi ir tarptautinė vadovybės struktūra.
Klausas Hofmanas ėjo tarptautinės NABBA asociacijos prezidento pareigas, o Edmundas Daubaras buvo jos viceprezidentas.
1997 metų kongrese dalyvavo jau 17 šalių atstovai.
Kongresui vadovavo Edmundas Daubaras ir Klausas Hofmanas.
Dalyvavo:
• Graikija – Anargoros Tsopouridis, Dora Tsopouridis;
• Jungtinė Karalystė – Alenas Gordonas;
• Ukraina – Vasilijus Bespalenko;
• Rusija – Vladimiras Šubovas;
• Čekija – Františekas Zamola, Bobas Divilekas;
• Baltarusija – Fidelis Sedychas, Georgijus Katulinas;
• Prancūzija – Jose Martinez, Eleonora Jauks;
• Vokietija – Tamara Konz, Andreas Muller;
• Belgija – Rolandas Blokas;
• Italija – Filippo Massaroni;
• Šveicarija – Džimis Largis;
• Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis;
• Estija – Aleksandras Selnichinas;
• Austrija – Karin Rosner;
• Izraelis – Viktorija Miller, Elli Hanna;
• Olandija – Karlas Aartaas;
• Lietuva – Saulius Kirmelevičius.
Vilniaus kongresas patvirtino, kad Lietuva jau buvo tapusi tarptautinio kultūrizmo vadovų susitikimų vieta.
Šių susitikimų reikšmė gerokai peržengė konkrečių varžybų ribas. Jie suteikė galimybę keistis idėjomis, užmegzti tarptautinius ryšius ir svarstyti ilgalaikę kultūrizmo bei fitneso sporto raidą.
PASAULINĖS FITNESO FEDERACIJOS ĮKŪRIMAS
Lietuvoje vykusios tarptautinės diskusijos sutapo su dar vienu svarbiu įvykiu.
1995 metais Edmundo Daubaro ir vokiečių kultūrizmo organizatoriaus Klauso Hofmano iniciatyva buvo įkurta Pasaulinė fitneso federacija (WFF – World Fitness Federation).
Iš pradžių organizacija veikė pagal dviejų prezidentų principą.
Edmundas Daubaras atstovavo Rytų šalims, o Klausas Hofmanas – Vakarų šalims.
Tokia struktūra atspindėjo to meto geopolitinę realybę. Europa išgyveno dešimtmečius trukusio politinio susiskaldymo pabaigą, o tarptautinės sporto organizacijos taip pat turėjo prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio.
WFF tapo erdve, kurioje skirtingų regionų atstovai galėjo bendradarbiauti vienoje tarptautinėje sporto struktūroje.
2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijai toliau vadovavo Edmundas Daubaras.
VIZIJA, APLENKUSI SAVO LAIKĄ
Šiandien 1996 ir 1997 metais Lietuvoje vykusius tarptautinius kultūrizmo kongresus galima vertinti gerokai plačiau nei tik kaip istorinius epizodus, susijusius su Europos čempionatais.
Tai buvo platesnio proceso dalis.
Lietuvai šie kongresai simbolizavo šalies sugrįžimą į tarptautinę sporto bendruomenę po dešimtmečius trukusios sovietinės kontrolės.
Tarptautiniam kultūrizmui jie tapo vieta, kurioje skirtingų Europos regionų ir kitų šalių atstovai galėjo užmegzti naujus ryšius ir diskutuoti apie sporto ateitį.
Tačiau svarbiausia – šie susitikimai tapo idėjų platforma.
Viena iš jų buvo įsitikinimas, kad fitnesas gali ir turi vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina.
Tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip tolimesnės ateities vizija, palaipsniui tapo realybe. Fitnesas kūrė savo identitetą, varžybų sistemą ir organizacines struktūras.
LIETUVOS VIETA TARPTAUTINIO SPORTO ISTORIJOJE
Todėl 1990-ųjų Lietuvos kultūrizmo istoriją reikia vertinti gerokai platesniame kontekste.
Tai buvo ne vien nacionalinių čempionatų, atskirų sportininkų ar varžybų organizavimo istorija.
Tai buvo Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę dalis.
Per palyginti trumpą laiką Lietuva nuėjo kelią nuo nacionalinių kultūrizmo struktūrų atkūrimo iki Europos ir pasaulio čempionatų rengimo, tarptautinių kongresų organizavimo bei dalyvavimo kuriant naujas tarptautines sporto organizacijas.
Klaipėda, Vilnius ir Palanga tapo vietomis, kuriose tuo metu, kai Europos istorija išgyveno esminius pokyčius, susitikdavo įvairių šalių sportininkai, vadovai ir sporto organizatoriai.
1996 ir 1997 metų tarptautiniai kongresai yra svarbi šios istorijos dalis.
Jie parodo, kad sportas gali tapti tarptautinio bendradarbiavimo priemone ir kad nepriklausomybę atkūrusi valstybė per palyginti trumpą laiką gali pereiti kelią nuo tarptautinio pripažinimo siekimo iki aktyvaus dalyvavimo formuojant pasaulinio sporto ateitį.
Lietuva ne tik grįžo į tarptautinę kultūrizmo areną. Ji prisidėjo prie naujo šio sporto istorijos puslapio kūrimo.
