LIETUVA IR TARPTAUTINIS KULTŪRIZMO JUDĖJIMAS
Pirmieji tarptautiniai kultūrizmo kongresai Lietuvoje
Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki tarptautinio pripažinimo
1990–1991 metais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prasidėjo ne tik esminė politinė šalies transformacija, bet ir naujas Lietuvos sporto istorijos etapas.
Po dešimtmečius trukusio buvimo sovietinėje sporto sistemoje Lietuvos sporto organizacijoms teko iš naujo kurti nacionalines struktūras, užmegzti savarankiškus tarptautinius ryšius ir siekti pripažinimo pasaulio sporto bendruomenėje.
Kultūrizmo sporte šis procesas buvo ypač ryškus.
1991 metų gegužę, tarpininkaujant ir remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai bei asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje buvo oficialiai įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA). Jos įkūrimo iniciatorius ir pagrindinis organizatorius buvo Edmundas Daubaras.
Lietuvai tai buvo daugiau nei dar vienos sporto organizacijos įsteigimas. Tai buvo svarbus žingsnis atkuriant savarankišką Lietuvos kultūrizmo sporto atstovavimą tarptautinėje arenoje.
Kova dėl tarptautinio pripažinimo
Šio proceso pagrindai buvo pradėti kurti dar iki galutinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras susitiko ir derėjosi su tuometiniu IFBB prezidentu Benu Weideriu. Tikslas buvo aiškus – pasiekti Lietuvos kultūrizmo tarptautinį pripažinimą ir sudaryti Lietuvos sportininkams galimybę savarankiškai išeiti į tarptautinę areną, apeinant sovietinę kultūrizmo sistemą.
Tačiau tuo metu Benas Weideris atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir nesutiko priimti Lietuvos kultūristų į IFBB už sovietinės federacijos struktūros ribų.
Tokiomis aplinkybėmis LNKA pradėjo bendradarbiauti su NABBA – organizacija, per kurią Lietuvai atsivėrė galimybės kurti savarankiškus tarptautinius ryšius.
Šis sprendimas netrukus davė konkrečių rezultatų.
Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos sportininkai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.
Dar svarbiau buvo tai, kad NABBA oficialiai pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.
Situacija iš esmės pasikeitė po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Tačiau šiuo lemiamu laikotarpiu Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, vadovaujama TSRS kultūrizmo federacijos viceprezidento Romano Kalinausko, Edmundo Daubaro iniciatyvų nepalaikė ir toliau laukė sprendimų iš Maskvos.
Vėlesnė įvykių raida parodė, kaip glaudžiai savarankiško Lietuvos sporto kūrimas buvo susijęs su platesniu Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę erdvę procesu.
Klaipėda – naujas tarptautinis kultūrizmo centras
Kitas svarbus etapas prasidėjo Klaipėdoje.
1994 ir 1995 metais Klaipėdoje surengti tarptautiniai kultūrizmo „Gintarinio prizo“ turnyrai sulaukė didelio pasisekimo. Augantis jų tarptautinis autoritetas paskatino priimti ambicingą sprendimą – 1996 metų NABBA Europos čempionatą surengti Klaipėdoje.
Šis pasirinkimas turėjo ypatingą reikšmę.
Vos prieš kelerius metus iš sovietinės sistemos išsivadavęs Lietuvos pajūrio miestas buvo pasirengęs priimti sportininkus, oficialius asmenis ir sporto organizacijų vadovus iš visos Europos.
Tarptautinis aktyvumas tęsėsi.
1997 metų Europos čempionatas buvo surengtas Vilniuje, o 1998 metais Palangoje vyko WFF pasaulio čempionatas.
Lietuvai tai buvo dideli tarptautiniai sporto renginiai. Juos rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Varžybų reportažus transliavo televizijos kanalas „Eurosport“, o kai kurių laidų trukmė siekė net vieną valandą.
Ne mažiau įspūdingos tuo metu buvo ir dalyviams sudarytos sąlygos.
Visi tarptautiniai varžybų svečiai ir Lietuvos sportininkai Klaipėdos, Palangos bei Vilniaus viešbučiuose buvo nemokamai apgyvendinami ir maitinami.
Lietuva demonstravo visiškai naują vaidmenį.
Ji jau ne tik siekė užimti vietą tarptautiniame kultūrizmo pasaulyje – ji tapo šalimi, galinčia priimti, organizuoti ir remti didelius tarptautinius sporto renginius.
TARPTAUTINIŲ KONGRESŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE
Čempionatų organizavimą lydėjo dar vienas ilgalaikę reikšmę turėjęs procesas.
Iki 1996 metų Lietuvoje tarptautiniai kultūrizmo kongresai nebuvo organizuojami. Prieš 1996 ir 1997 metų Europos čempionatus Lietuvoje buvo surengti tarptautiniai kongresai, į kuriuos susirinko įvairių šalių kultūrizmo organizacijų vadovai ir atstovai.
Šie susitikimai nebuvo vien įprasti administraciniai posėdžiai, skirti varžyboms koordinuoti.
Jie tapo platforma diskutuoti apie kultūrizmo ateitį, tarptautinių organizacijų raidą ir naujų sporto krypčių atsiradimą.
Viena svarbiausių temų buvo fitneso ateitis.
Tuo metu organizuotas fitnesas pasaulyje dar buvo tik pradinėje savo raidos stadijoje. Edmundas Daubaras iškėlė idėją, kad fitnesas turėtų vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto šaka, o ne likti tik kultūrizmo dalimi.
Vėlesni dešimtmečiai parodė, kad ši vizija turėjo ilgalaikę perspektyvą.
Fitnesas vis labiau įsitvirtino kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina. Naujas šio proceso etapas pasiektas 2024 metų pasaulio čempionate Nidoje, kai fitnesas organizacinėje su WFF-WBBF judėjimu susijusioje sistemoje buvo galutinai atskirtas nuo kultūrizmo.
1996 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – KLAIPĖDA
1996 metų tarptautiniame kongrese dalyvavo 15 šalių delegacijos.
Kongreso vadovybėje buvo Edmundas Daubaras, Rišardas Krinickis – daugkartinis „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas, Valstybės kontrolės komiteto vadovas, – ir Vokietijos atstovas Klausas Hofmanas.
Kongrese dalyvavo:
• Prancūzija – Seržas Delselis;
• Estija – Vladimiras Jelufimovas;
• Izraelis – Aleksas Stuknovas;
• Ukraina – Jurijus Jeriomenko, Genadijus Dernas;
• Rusija – Vladimiras Šubovas, Nikolajus Nikulinas;
• Čekija – Bobas Divilekas;
• Belgija – Rolandas Blokas;
• Graikija – Anargiros Tsopouridis;
• Jungtinė Karalystė – Džimas Čarlzas, Alenas Gordonas;
• Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis;
• Italija – Paola ir Filippo Massaroni;
• Bulgarija – Zdravko Ivanovas;
• Baltarusija – Georgijus Katulinas;
• Lietuva – Jurijus Stepanovas, Saulius Kirmelevičius.
Kongreso reikšmę lėmė ne vien jame atstovaujamų šalių skaičius.
Klaipėdoje susitiko sporto organizacijų vadovai iš valstybių, kurios vos prieš kelerius metus buvo visiškai skirtingose politinėse ir sporto sistemose.
Šia prasme kongresas tapo besikeičiančio Europos sporto žemėlapio atspindžiu.
1997 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – VILNIUS
Po metų tarptautinis kongresas persikėlė į Lietuvos sostinę.
1997 metais tarptautinio kultūrizmo atstovai susitiko Vilniaus „Villon“ viešbučio konferencijų salėje, kuri tuo metu buvo viena iš prestižinių sostinės renginių vietų.
Iki to laiko buvo pasikeitusi ir tarptautinė vadovybės struktūra.
Klausas Hofmanas ėjo tarptautinės NABBA asociacijos prezidento pareigas, o Edmundas Daubaras buvo jos viceprezidentas.
1997 metų kongrese dalyvavo jau 17 šalių atstovai.
Kongresui vadovavo Edmundas Daubaras ir Klausas Hofmanas.
Dalyvavo:
• Graikija – Anargoros Tsopouridis, Dora Tsopouridis;
• Jungtinė Karalystė – Alenas Gordonas;
• Ukraina – Vasilijus Bespalenko;
• Rusija – Vladimiras Šubovas;
• Čekija – Františekas Zamola, Bobas Divilekas;
• Baltarusija – Fidelis Sedychas, Georgijus Katulinas;
• Prancūzija – Jose Martinez, Eleonora Jauks;
• Vokietija – Tamara Konz, Andreas Muller;
• Belgija – Rolandas Blokas;
• Italija – Filippo Massaroni;
• Šveicarija – Džimis Largis;
• Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis;
• Estija – Aleksandras Selnichinas;
• Austrija – Karin Rosner;
• Izraelis – Viktorija Miller, Elli Hanna;
• Olandija – Karlas Aartaas;
• Lietuva – Saulius Kirmelevičius.
Vilniaus kongresas patvirtino, kad Lietuva jau buvo tapusi tarptautinio kultūrizmo vadovų susitikimų vieta.
Šių susitikimų reikšmė gerokai peržengė konkrečių varžybų ribas. Jie suteikė galimybę keistis idėjomis, užmegzti tarptautinius ryšius ir svarstyti ilgalaikę kultūrizmo bei fitneso sporto raidą.
PASAULINĖS FITNESO FEDERACIJOS ĮKŪRIMAS
Lietuvoje vykusios tarptautinės diskusijos sutapo su dar vienu svarbiu įvykiu.
1995 metais Edmundo Daubaro ir vokiečių kultūrizmo organizatoriaus Klauso Hofmano iniciatyva buvo įkurta Pasaulinė fitneso federacija (WFF – World Fitness Federation).
Iš pradžių organizacija veikė pagal dviejų prezidentų principą.
Edmundas Daubaras atstovavo Rytų šalims, o Klausas Hofmanas – Vakarų šalims.
Tokia struktūra atspindėjo to meto geopolitinę realybę. Europa išgyveno dešimtmečius trukusio politinio susiskaldymo pabaigą, o tarptautinės sporto organizacijos taip pat turėjo prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio.
WFF tapo erdve, kurioje skirtingų regionų atstovai galėjo bendradarbiauti vienoje tarptautinėje sporto struktūroje.
2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijai toliau vadovavo Edmundas Daubaras.
VIZIJA, APLENKUSI SAVO LAIKĄ
Šiandien 1996 ir 1997 metais Lietuvoje vykusius tarptautinius kultūrizmo kongresus galima vertinti gerokai plačiau nei tik kaip istorinius epizodus, susijusius su Europos čempionatais.
Tai buvo platesnio proceso dalis.
Lietuvai šie kongresai simbolizavo šalies sugrįžimą į tarptautinę sporto bendruomenę po dešimtmečius trukusios sovietinės kontrolės.
Tarptautiniam kultūrizmui jie tapo vieta, kurioje skirtingų Europos regionų ir kitų šalių atstovai galėjo užmegzti naujus ryšius ir diskutuoti apie sporto ateitį.
Tačiau svarbiausia – šie susitikimai tapo idėjų platforma.
Viena iš jų buvo įsitikinimas, kad fitnesas gali ir turi vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina.
Tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip tolimesnės ateities vizija, palaipsniui tapo realybe. Fitnesas kūrė savo identitetą, varžybų sistemą ir organizacines struktūras.
LIETUVOS VIETA TARPTAUTINIO SPORTO ISTORIJOJE
Todėl 1990-ųjų Lietuvos kultūrizmo istoriją reikia vertinti gerokai platesniame kontekste.
Tai buvo ne vien nacionalinių čempionatų, atskirų sportininkų ar varžybų organizavimo istorija.
Tai buvo Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę dalis.
Per palyginti trumpą laiką Lietuva nuėjo kelią nuo nacionalinių kultūrizmo struktūrų atkūrimo iki Europos ir pasaulio čempionatų rengimo, tarptautinių kongresų organizavimo bei dalyvavimo kuriant naujas tarptautines sporto organizacijas.
Klaipėda, Vilnius ir Palanga tapo vietomis, kuriose tuo metu, kai Europos istorija išgyveno esminius pokyčius, susitikdavo įvairių šalių sportininkai, vadovai ir sporto organizatoriai.
1996 ir 1997 metų tarptautiniai kongresai yra svarbi šios istorijos dalis.
Jie parodo, kad sportas gali tapti tarptautinio bendradarbiavimo priemone ir kad nepriklausomybę atkūrusi valstybė per palyginti trumpą laiką gali pereiti kelią nuo tarptautinio pripažinimo siekimo iki aktyvaus dalyvavimo formuojant pasaulinio sporto ateitį.
Lietuva ne tik grįžo į tarptautinę kultūrizmo areną. Ji prisidėjo prie naujo šio sporto istorijos puslapio kūrimo.
60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS:
KAS IŠ TIKRŲJŲ TURI TEISĘ JĄ PASISAVINTI?
Šešiasdešimt metų. Šimtai varžybų. Dešimtys tarptautinių renginių. Valstybės institucijų dėmesys. Pasaulinė televizija. Tarptautinis pripažinimas.
Ir šiandien atsiranda norinčių papasakoti Lietuvos kultūrizmo istoriją iš naujo.
Galima bandyti.
Bet yra viena problema.
Istorija turi archyvus.
Dokumentus.
Datos.
Spaudos publikacijas.
Televizijos įrašus.
Valstybės institucijų sprendimus.
Tarptautinių organizacijų dokumentus.
Todėl šiandien užduokime labai paprastą klausimą:
KAS IŠ TIKRŲJŲ PADARĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?
Ne kas garsiausiai apie save kalba.
Ne kas šiandien turi gražiausią interneto puslapį.
Ne kas išsidalina daugiausia diplomų.
Ne kas pasivadina „Lietuvos kultūrizmo lyderiu“.
O kas realiai dirbo tada, kai buvo sunku?
PRADŽIOJE BUVO DRAUDIMAS
Lietuvos kultūrizmo istorija nebuvo patogi.
1973 metais kultūrizmas buvo uždraustas.
Taškas.
Tačiau draudimas dar nereiškė, kad žmonės nustojo treniruotis.
Treniruotės vyko.
Varžybos vyko.
Veikla vyko.
Tik ne taip, kaip norėjo valdžia.
Prasidėjo pogrindis.
Ir čia labai svarbu atskirti istoriją nuo šiandien kuriamų legendų.
Kas tuo metu rizikavo?
Kas organizavo?
Kas priešinosi?
Kas bandė išsaugoti kultūrizmą?
Kas ieškojo išeities?
1978 METAI: PETICIJA Į MASKVĄ
1978 metais Edmundas Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ji buvo pristatyta aukščiausioms TSRS politinėms institucijoms, tarp jų – TSRS komunistų partijos Centro komitetui.
Kultūrizmas liko uždraustas.
Tačiau rezultatas vis dėlto buvo pasiektas.
Edmundui Daubarui buvo leista Klaipėdoje oficialiai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Turnyras tapo neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Pagalvokime.
Kultūrizmas uždraustas.
Varžybos nepageidaujamos.
Sistema prieš tave.
Ir vis dėlto Klaipėdoje vyksta tarptautinis kultūrizmo turnyras.
Šiandien labai lengva būti „istoriniu lyderiu“.
1978 metais buvo gerokai sunkiau.
O KĄ DARĖ KAUNAS?
1979 metais Kaune pradėtos rengti „Komjaunimo taurės“ varžybos.
Skirtos komjaunuoliškoms datoms.
Tai taip pat yra istorija.
Jos nereikia slėpti.
Tačiau jos nereikia ir perrašyti.
Vienoje pusėje – bandymas priešintis draudimui ir išlaikyti kultūrizmo veiklą.
Kitoje – bandymas prisitaikyti prie sovietinės sistemos.
Tai buvo du skirtingi keliai.
Todėl iki nepriklausomybės atkūrimo, kalbant būtent apie organizacinę reikšmę, iš esmės išsiskyrė du reiškiniai:
„Gintarinis prizas“ ir „Komjaunimo taurė“.
Visa kita šiandien kartais bandoma išpūsti iki tokio masto, kurio dokumentai nepatvirtina.
1990 METAI: UŽDARYTOS IFBB DURYS
Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikrasis egzaminas.
Nebepakako būti kultūristu.
Nebepakako organizuoti vietines varžybas.
Reikėjo įrodyti, kad Lietuva gali veikti tarptautinėje erdvėje kaip nepriklausoma valstybė.
1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras derėjosi su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos kultūrizmo pripažinimo.
Tikslas buvo aiškus:
Lietuva turi būti savarankiška.
Tačiau IFBB tuo metu Lietuvos nepriklausomybės nepripažino.
Durys buvo uždarytos.
Ką daryti?
Sėdėti ir laukti?
Ar veikti?
Buvo pasirinktas antrasis kelias.
1991 METAI: LIETUVA KURIA SAVO ORGANIZACIJĄ
1991 metų gegužę, remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Edmundo Daubaro iniciatyva Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija – LNKA.
Tai nebuvo gražus pavadinimas ant popieriaus.
Tai buvo bandymas sukurti savarankišką Lietuvos kultūrizmo sistemą.
Pasirinktas bendradarbiavimas su NABBA.
Ir rezultatas?
Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos atstovai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.
Dar svarbiau – NABBA oficialiu raštu pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.
Štai čia jau kalbame ne apie gražias istorijas.
Kalbame apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą sporto srityje.
O KUR BUVO KITI?
Štai čia ir prasideda nemaloni istorijos dalis.
Kai Lietuva kovojo dėl tarptautinio pripažinimo, nebuvo dešimčių šiandieninių organizacijų.
Nebuvo dabartinės federacijų gausos.
Nebuvo daugybės šiandieninių „istorinių lyderių“.
Istorijoje visada atsiranda daug norinčių būti prie pergalės.
Tačiau labai mažai kas nori prisiminti laiką iki pergalės.
Kas buvo tada?
Kas veikė?
Kas rizikavo?
Kas kūrė?
Kas važinėjo į užsienį ir derėjosi?
Kas kūrė tarptautinius ryšius?
Atsakymų į šiuos klausimus nereikia išgalvoti.
Jie yra dokumentuose.
PO 1991-ŲJŲ STAIGA VISI TAPO „PATRIOTAIS“
1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje pakeitė politinę situaciją.
Ir tada atsitiko labai įdomus dalykas.
Atsirado daugiau „drąsių“.
Daugiau žmonių pradėjo kalbėti apie nepriklausomą Lietuvos sportą.
Tačiau istorija nėra socialinis tinklas.
Čia neužtenka parašyti:
„Mes buvome pirmieji.“
Reikia parodyti dokumentą.
Neużtenka pasakyti:
„Mes daug nuveikėme.“
Reikia parodyti renginius.
Neużtenka pasakyti:
„Mes atstovavome Lietuvai.“
Reikia parodyti tarptautinį pripažinimą.
O DABAR – SKAIČIAI
Skaičiai kartais pasako daugiau negu šimtas reklaminių tekstų.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje surengti Europos čempionatai.
Apie juos reportažus rodė „Eurosport“.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Lietuvoje surengti pasaulio čempionatai.
2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas atskira biudžeto eilute balsavo už 40-ojo „Gintarinio prizo“ finansavimą.
2017 metais „Gintarinio prizo“ 50-mečio reportažą parodė CNN.
Pakartosime:
CNN.
Pasaulinė televizija.
Tai ne vietinio sporto klubo skelbimų lenta.
KAI Į SALĘ ATEINA VALSTYBĖ
Per daugelį metų buvo surengta daugiau kaip dešimt tarptautinių spaudos konferencijų Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.
Jose dalyvavo aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai.
Tarptautinių renginių organizacinių komitetų vadovais tapo ministrai, Seimo pareigūnai, parlamentarai, apskričių vadovai ir merai.
Tarp jų – Algirdas Butkevičius, Kęstutis Skrebys, Rišardas Krinickis, Kęstutis Virketis, Gediminas Kirkilas ir kiti valstybės atstovai.
Nuo 2004 metų tarptautinės delegacijos daugiau kaip dešimt kartų buvo priimtos Lietuvos Respublikos Seime.
Už nuopelnus tarptautiniam sportui buvo apdovanojami veiklos dalyviai.
Tai nėra „Facebook“ nuomonė.
Tai – valstybės institucijų istorija.
NE TIK KULTŪRIZMAS
Dar vienas faktas, kurį patogu pamiršti.
Nuo 1995 metų buvo diegiamos naujos sporto kryptys:
neįgaliųjų sportas, vaikų „Fit-Kid“, fitneso daugiakovė, fitneso modeliai ir kitos programos.
Nuo 1996 metų Lietuvoje vyko tarptautiniai kongresai, kuriuose buvo diskutuojama apie sporto ateitį.
Kai kurios šios idėjos vėliau atsirado ir kitose tarptautinėse sporto organizacijose.
Todėl kalbame ne tik apie tai, kas laimėjo medalį.
Kalbame apie tai, kas kūrė sporto kryptis.
37 LEIDINIAI. ĮVAIRIOS KALBOS. VISAS PASAULIS.
Per metus įvairiomis kalbomis išleisti 37 žurnalo numeriai ir DVD leidiniai.
Jie buvo platinami įvairiose pasaulio šalyse vykusių tarptautinių renginių metu.
Kodėl?
Kad pasaulis žinotų apie Lietuvos veiklą.
Kad Lietuvos vardas būtų matomas.
Kad tarptautinis kultūrizmas turėtų informaciją.
Ir šiandien šis darbas tęsiasi.
Nuo 2012 metų rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“.
Iš trijų planuojamų tomų tekstai beveik dviem jau parengti.
Rengiama ir „Gintarinio prizo“ 60-mečiui skirta istorinė knyga.
Nuotraukos.
Dokumentai.
Archyvai.
Datos.
Istorija.
Ne legenda.
2026–2027 METAI: DABAR PARODYSIME, KAS KIEK VERTAS
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje numatomas 37-asis pasaulio čempionatas.
2027 metų gegužę – 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Pasirengimas šiems renginiams pradėtas dar 2025 metais.
Šešiasdešimt metų.
Pagalvokite apie šį skaičių.
Kiek dabartinių organizacijų gali parodyti šešių dešimtmečių nepertraukiamą istoriją?
Kiek gali parodyti veiklą sovietinio draudimo laikotarpiu?
Kiek gali parodyti tarptautinį Lietuvos pripažinimą?
Kiek gali parodyti valstybės paramą?
Kiek gali parodyti CNN?
Kiek gali parodyti „Eurosport“?
Kiek gali parodyti priėmimus Lietuvos Respublikos Seime?
Kiek gali parodyti pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvoje?
Kiek gali parodyti tarptautinius kongresus?
Kiek gali parodyti leidinius įvairiomis kalbomis?
Kiek?
ŠTAI ČIA IR YRA PROBLEMA
Šiandien Lietuvoje yra daug norinčių būti istorijos dalimi.
Prašom.
Bet būti istorijos dalimi ir sukurti istoriją – ne tas pats.
Turėti organizaciją ir sukurti tarptautinę sporto sistemą – ne tas pats.
Surengti vietines varžybas ir organizuoti pasaulio čempionatą – ne tas pats.
Išdalinti medalius ir gauti tarptautinį valstybės pripažinimą – ne tas pats.
Parašyti apie save straipsnį ir turėti dešimtmečių archyvą – ne tas pats.
Šitie dalykai nėra lygiaverčiai.
ISTORIJOS NEPAVOGSI
Galima pervadinti organizaciją.
Galima pakeisti logotipą.
Galima sukurti naują federaciją.
Galima paskelbti save lyderiu.
Galima parašyti šimtą reklaminių pranešimų.
Galima net bandyti iš naujo papasakoti praeitį.
Bet yra dalykas, kurio nepakeisi.
Data.
Dokumentas.
Archyvas.
Valstybės sprendimas.
Tarptautinis pripažinimas.
Televizijos įrašas.
Surengtas renginys.
Išleistas leidinys.
Tai yra istorijos įrodymai.
TODĖL UŽDUODAME KLAUSIMĄ DAR KARTĄ
Kas veikė, kai kultūrizmas buvo uždraustas?
Kas organizavo pogrindinę veiklą?
Kas kreipėsi į aukščiausias TSRS institucijas?
Kas išsaugojo „Gintarinį prizą“?
Kas po nepriklausomybės atkūrimo kūrė Lietuvos nacionalinę kultūrizmo organizaciją?
Kas siekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo?
Kas organizavo Europos ir pasaulio čempionatus?
Kas gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paramą?
Kas buvo priimtas Seime?
Kas buvo rodomas „Eurosport“?
Kas buvo parodytas CNN?
Kas kūrė naujas sporto disciplinas?
Kas organizavo tarptautinius kongresus?
Kas išleido 37 tarptautinius leidinius?
Kas šiandien rengia pasaulinę kultūrizmo enciklopediją?
Kas ruošia 60-mečio istorinę knygą?
Atsakymai yra.
Ir jų nereikia išgalvoti.
60 METŲ – IR TIK PRADŽIA
2027 metais „Gintariniam prizui“ sukaks 60 metų.
Tačiau tai ne pabaiga.
Tai naujas etapas.
Toliau – tarptautinis bendradarbiavimas.
Toliau – olimpinio judėjimo kryptis.
Toliau – nauji tarptautiniai projektai.
Toliau – dar didesnis Lietuvos vardo skleidimas pasaulyje.
Ir taip, planai ambicingi.
Gal net per daug ambicingi tiems, kurie priprato prie mažų tikslų.
Tačiau dideli darbai niekada nebuvo padaryti žmonių, bijančių didelių tikslų.
MES NEPRAŠOME PATIKĖTI
Tai svarbiausia.
Mes neprašome patikėti mūsų istorija.
Mes siūlome ją patikrinti.
Atsiverskite archyvus.
Suraskite dokumentus.
Pažiūrėkite datas.
Patikrinkite valstybės sprendimus.
Paieškokite televizijos archyvuose.
Peržiūrėkite tarptautinių organizacijų dokumentus.
Ir tada palyginkite.
Ne žodžius.
Darbus.
Ne reklamą.
Rezultatus.
Ne šiandienines deklaracijas.
Šešiasdešimties metų istoriją.
IR TADA ATSAKYKITE
KAS IŠ TIKRŲJŲ SUKŪRĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?
Atsakymas nepriklauso nuo to, kas garsiausiai šaukia.
Atsakymas jau yra istorijoje.
Istorijos negalima pasisavinti.
Istorijos negalima ištrinti.
Istorijos negalima perrašyti vienu pareiškimu.
Nes kai kalba dokumentai, reklama nutyla.
60 METŲ „GINTARINIO PRIZO“.
60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS.
Tegul sprendžia ne tie, kurie garsiausiai kalba.
Tegul sprendžia faktai.
Tegul sprendžia dokumentai.
TEGUL SPRENDŽIA ISTORIJA.
PASAULIO SPORTO ISTORIJA.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO LIETUVOJE.
WFF-WBBF RENGINIŲ GEOGRAFIJA, TRADICIJA IR ISTORINĖ REIKŠMĖ.
AR DAR KURI SPORTO ORGANIZACIJA LIETUVOJE GALI PRILYGTI TOKIAM MASTUI?
Yra sporto renginių, kurie praeina.
Yra čempionatų, kurie įrašomi į protokolus.
Yra pergalių, kurios lieka statistikoje.
Tačiau yra ir tradicijos, kurios išgyvena kartas.
Būtent tokia tradicija šiandien galima vadinti WFF-WBBF istoriją Lietuvoje.
Tai istorija, kuri matuojama ne vien metais. Ji matuojama dešimtmečiais, tarptautiniais čempionatais, šimtais renginių, dešimtimis Lietuvos miestų, tūkstančiais sportininkų ir pasauliniu geografiniu mastu.
2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai minėsime ypatingą datą – vienų iš trijų seniausių tradicinių tarptautinių varžybų pasaulyje „Gintarinio prizo“ 60-metį.
Šešiasdešimt metų.
Šis skaičius savaime yra istorinis.
Per tokį laikotarpį pasikeičia ištisos sportininkų kartos, keičiasi valstybės, politinės sistemos, sporto infrastruktūra, informacijos priemonės ir pats pasaulis.
Tačiau kai kurios sporto tradicijos išlieka.
„Gintarinio prizo“ tradicija išliko.
Ir ji šiandien gyva.
NIDA – DAR VIENAS PUSLAPIS PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks jau 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Tai nėra tik dar vienas sporto kalendoriaus įrašas.
Tai – dar vienas ilgos tarptautinės tradicijos etapas, kai pasaulio sporto bendruomenė susitinka Lietuvoje.
Nida taps vieta, kurioje susijungs sportas, tarptautiškumas ir Lietuvos pajūrio aplinka.
Tačiau šio renginio reikšmę reikia vertinti platesniame istoriniame kontekste.
Už 37-ojo pasaulio čempionato slypi dešimtmečiai organizacinės patirties.
Už kiekvieno čempionato slypi žmonės.
Už kiekvieno tarptautinio renginio – sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai, partneriai ir miestai.
O už viso to – tradicija.
60 METŲ – KAI SPORTAS TAMPA ISTORIJA
Per šešis veiklos dešimtmečius įvairiais juridiniais statusais veikusi ir veikianti Pasaulinė WFF-WBBF federacija organizavo ir organizuoja šimtus tarptautinių bei nacionalinių sporto renginių įvairiose pasaulio šalyse.
Šiandien federacija vienija narius iš 141 šalies, atstovaujančios visiems pasaulio žemynams.
Tai – tarptautinės organizacijos mastas.
Tačiau ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per minėtą laikotarpį Lietuvoje WFF-WBBF organizavo daugiau kaip 100 įvairaus lygio renginių.
Pasaulio čempionatus.
Europos čempionatus.
„Gintarinio prizo“ turnyrus.
„Universe“ varžybas.
Tarptautines ir nacionalines varžybas.
Šimtai renginių per šešis dešimtmečius – tai ne vien kiekybinis rodiklis.
Tai nuoseklaus darbo įrodymas.
LIETUVA, TAPUSI TARPTAUTINIO SPORTO ŽEMĖLAPIU
Dar įspūdingiau ši istorija atsiskleidžia pažvelgus į renginių geografiją.
WFF-WBBF varžybos ne kartą vyko:
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Palangoje, Kretingoje, Mažeikiuose, Ukmergėje, Kėdainiuose, Kaišiadoryse, Nidoje, Šilutėje, Trakuose, Vilkaviškyje, Zarasuose, Ignalinoje, Raudondvaryje, Kazlų Rūdoje ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose.
Sostinė.
Didieji miestai.
Kurortai.
Regionų centrai.
Mažesni Lietuvos miestai.
Tai ne atsitiktinis taškų rinkinys žemėlapyje.
Tai – šešių dešimtmečių sporto geografija.
Ji rodo, kad tarptautinis sportas Lietuvoje buvo ir yra kuriamas ne vien vienoje sostinės ar didmiesčio erdvėje.
Jis keliavo per visą šalį.
Iš miesto į miestą.
Iš regiono į regioną.
Iš vienos kartos į kitą.
Ir kartu su sportininkais į Lietuvos miestus keliavo pasaulis.
TARPTAUTINIS SPORTAS UŽ DIDŽIŲJŲ ARENŲ RIBŲ
Šioje istorijoje ypač svarbus vienas aspektas.
Tarptautinio sporto renginys nėra vien varžybų salė.
Tai – miesto, regiono ir valstybės reprezentacija.
Kai į Lietuvos miestą atvyksta sportininkai iš užsienio, čia susitinka skirtingos kultūros, sporto tradicijos ir žmonės.
Todėl kiekvienas tarptautinis čempionatas tampa ne tik sporto, bet ir Lietuvos pristatymo pasauliui įvykiu.
WFF-WBBF renginių geografija rodo, kad šis procesas Lietuvoje vyko dešimtmečius.
Bendradarbiauta su aukščiausiomis Lietuvos valstybės institucijomis, savivaldybių vadovais, merais ir vietos organizacijomis.
Tai reiškia, kad tarptautinis sportas buvo ne uždaras reiškinys.
Jis buvo integruotas į Lietuvos miestų ir regionų gyvenimą.
NUO KLAIPĖDOS IKI NIDOS – NUO LIETUVOS IKI PASAULIO
Šiandien ypač simboliška kalbėti apie Klaipėdą ir Nidą.
Klaipėdoje 2027 metais bus minimas „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Nidoje 2026 metais vyks 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Du Lietuvos pajūrio taškai.
Du svarbūs tarptautinės sporto istorijos akcentai.
Ir tarp jų – šeši dešimtmečiai.
Tai primena, kad sporto tradicija nėra muziejinis eksponatas.
Ji nėra praeitis, uždaryta archyvuose.
Tikra tradicija gyvena tol, kol ji tęsiama.
KĄ SAKO SKAIČIAI?
Kartais istorijai užtenka kelių skaičių.
60 metų – „Gintarinio prizo“ tradicijos.
37 pasaulio čempionatai – ilgametės pasaulinės varžybų tradicijos liudijimas.
Daugiau kaip 100 renginių Lietuvoje – tarptautinio ir nacionalinio sporto veiklos mastas.
141 šalis – dabartinis federacijos tarptautinis geografijos mastas.
Visi pasaulio žemynai – organizacijos tarptautiškumo dimensija.
Dešimtys Lietuvos miestų ir rajonų – renginių geografija mūsų šalyje.
Tačiau skaičiai yra tik pradžia.
Už kiekvieno skaičiaus slypi žmonės.
Už kiekvieno renginio – istorija.
Už kiekvieno medalio – sportininko darbas.
Už kiekvieno čempionato – organizatorių atsakomybė.
O už šešių dešimtmečių – kartų tęstinumas.
AR LIETUVOJE YRA KAM PRILYGTI?
Todėl šiandien verta užduoti klausimą, kuris nėra nei retorinis triukas, nei vien reklaminė frazė.
Ar dar kuri sporto organizacija Lietuvoje gali parodyti šešių dešimtmečių tarptautinių tradicijų tęstinumą, daugiau kaip šimtą įvairaus lygio renginių mūsų šalyje, pasaulio ir Europos čempionatų istoriją, tokią plačią Lietuvos miestų geografiją ir tarptautinį atstovavimą 141 pasaulio šalyje?
Atsakymo į šį klausimą nereikia ieškoti vien žodžiuose.
Atsakymą galima rasti istorijoje.
Archyvuose.
Varžybų protokoluose.
Nuotraukose.
Sportininkų prisiminimuose.
Miestuose, kuriuose vyko varžybos.
Ir žmonėse, kurie šią tradiciją kūrė bei tęsė.
ISTORIJA, KURI TĘSIASI
Sporto pasaulyje yra daugybė organizacijų.
Yra daug čempionatų.
Yra daugybė turnyrų.
Tačiau ne kiekvienai sporto organizacijai suteikiama galimybė pažvelgti atgal ir pasakyti:
„Mes buvome čia prieš šešis dešimtmečius. Mes esame čia šiandien. Ir mes planuojame būti čia rytoj.“
Tai ir yra tikrosios sporto tradicijos esmė.
Ne vien praeitis.
Tęstinumas.
Ne vien istorija.
Ateitis.
2027 metų gegužę Klaipėda taps vieta, kurioje bus pagerbta „Gintarinio prizo“ 60 metų istorija.
2026 metų spalį Nida taps dar vienu pasaulio sporto susitikimo tašku.
O visa Lietuvos WFF-WBBF renginių geografija primena vieną paprastą, bet labai svarbią tiesą:
tarptautinio sporto istorija Lietuvoje buvo kuriama ne vien sostinėje ir ne vien didžiosiose arenose. Ji buvo kuriama visoje Lietuvoje.
Nuo Vilniaus iki Klaipėdos.
Nuo Kauno iki Panevėžio.
Nuo Palangos iki Nidos.
Nuo didžiųjų miestų iki mažesnių Lietuvos regionų.
Per dešimtmečius.
Per kartas.
Per šimtus renginių.
TAI – NE VIEN SPORTO ISTORIJA
Tai Lietuvos sporto istorijos dalis.
Tai tarptautinio bendradarbiavimo istorija.
Tai žmonių, kurie dešimtmečius dirbo dėl sporto, istorija.
Tai Lietuvos miestų, kurie priėmė pasaulio sportininkus, istorija.
Tai tradicija, kuri iš Lietuvos keliavo į pasaulį ir iš pasaulio sugrįždavo į Lietuvą.
Todėl 60 metų „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien jubiliejus.
Tai – šešių dešimtmečių liudijimas, kad sporto tradicija gali tapti istorija.
O istorija tampa tikra tada, kai ji ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
60 METŲ.
37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.
DAUGIAU KAIP 100 RENGINIŲ LIETUVOJE.
141 ŠALIS.
VISI PASAULIO ŽEMYNAI.
DEŠIMTYS LIETUVOS MIESTŲ.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO.
WFF-WBBF ISTORIJA TĘSIASI.
TARPTAUTINIS TRENERIŲ IR TEISĖJŲ SEMINARAS KLAIPĖDOJE: DĖMESIO CENTRE – POZAVIMO MENAS.
Klaipėdoje rugsėjo 27 dieną vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kuriame pagrindinis dėmesys bus skiriamas vienai svarbiausių, tačiau šiandien neretai nuvertinamų kultūrizmo ir fitneso sudedamųjų dalių – pozavimui.
Rengdamasi 37-ajam pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatui Nidoje (WFF-WBBF World Amateur and Professional Championship, October 24-26, 2026), WFF-WBBF World Federation kartu su International Sport University 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje organizuoja tarptautinį trenerių ir teisėjų seminarą.
Artėjantis seminaras yra reikšmingas ne tik dėl savo tarptautiškumo, bet ir dėl ilgametės tradicijos. Trenerių seminarai Klaipėdoje pradėti organizuoti dar 1987 metais, todėl šiemet tęsiama beveik keturis dešimtmečius gyvuojanti kvalifikacijos tobulinimo tradicija.
Pozavimas – daugiau nei privaloma varžybų dalis
Pagrindinė šių metų seminaro tema – pozavimo varžybose klausimai: pozavimo technika, sceninis sportininko pristatymas, estetika ir pozavimo reikšmė vertinant atletą.
Pasak organizatorių, ši tema šiandien ypač aktuali. Sportininkų pozavimo kultūra, jų vertinimu, pastaraisiais metais gerokai suprastėjo, o sceninis pasirodymas vis dažniau praranda estetinę ir meninę vertę.
Kultūrizme ir fitnese sportininko kūnas scenoje turi būti ne tik demonstruojamas – jis turi būti profesionaliai pristatomas. Pozavimas leidžia atskleisti kūno proporcijas, simetriją, raumenų išvystymą, laikyseną ir bendrą sportininko estetinį pasirengimą. Todėl pozavimo menas yra neatsiejama aukšto lygio kultūrizmo dalis.
Būtent todėl seminaro organizatoriai į Klaipėdą kviečia profesionalius specialistus, kurie pristatys savo žinias ir patirtį bei ieškos atsakymų, kaip kelti sportininkų pozavimo kultūrą ir grąžinti sceniniam pasirodymui profesionalumo bei estetikos standartus.
Naujos fitneso kategorijos ir teisėjavimo aktualijos
Seminare bus nagrinėjami ne tik pozavimo klausimai. Dalyviams taip pat bus pristatytos naujos fitneso kategorijos, aptariami sportininkų vertinimo kriterijai ir aktualiausi teisėjavimo klausimai.
Ypatingas dėmesys bus skiriamas tam, kad treneriai ir teisėjai vienodai suprastų vertinimo principus bei gebėtų objektyviai įvertinti sportininko fizinį pasirengimą, proporcijas, simetriją, estetiką ir sceninį pristatymą.
Seminaro dalyviams bus suteikiamos atitinkamos tarptautinės trenerių ir teisėjų kategorijos, todėl renginys taps svarbia kvalifikacijos tobulinimo ir profesinio pasirengimo platforma.
Sugrįžimas prie klasikinės kultūrizmo sampratos
Šio seminaro idėja platesnė nei vien teisėjų kvalifikacijos tobulinimas. Organizatoriai siekia nuosekliai stiprinti požiūrį į kultūrizmą kaip į sporto šaką, kurioje svarbūs ne tik fiziniai rezultatai, bet ir estetika, proporcijos, simetrija, elegancija, sceninė kultūra bei profesionalus sportininko pristatymas.
Tai – siekis grįžti prie klasikinio kultūrizmo suvokimo, kuriame sportininko pasirodymas scenoje turi būti įdomus ir patrauklus ne tik teisėjui, bet ir žiūrovui.
Rugsėjo 27-osios seminaras Klaipėdoje taps svarbiu žingsniu keliant trenerių ir teisėjų kvalifikaciją, tobulinant sportininkų vertinimo standartus bei stiprinant pozavimo kultūrą tarptautiniame kultūrizmo ir fitneso sporte.
Jau netrukus bus paskelbta išsamesnė informacija apie seminaro programą, lektorius ir dalyvavimo sąlygas.
Daugiau informacijos – www.wff.lt ir www.worldfitness.lt.
JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.
JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.
1976-ieji. Sovietų Lietuva.
Kultūrizmas uždraustas.
Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.
Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.
Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.
Viešas varžybas.
Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.
Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.
NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.
Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.
Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.
Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.
1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.
Sportininkai norėjo treniruotis.
Norėjo varžytis.
Norėjo parodyti, ką pasiekė.
O sistema sakė – negalima.
Atsakymas buvo paprastas:
„Varžybos vis tiek įvyks.“
Ir jos vyko.
Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.
Tačiau tuo istorija nesibaigė.
Ji tik prasidėjo.
1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ
Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.
1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.
Ne į sporto klubą.
Ne į laikraščio redakciją.
Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.
Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.
Tiesiai.
Be tarpininkų.
Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.
Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:
žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.
PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.
Laikas pakeitė pasaulį.
Sovietų Sąjungos nebeliko.
Geležinė uždanga sugriuvo.
Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.
O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.
Vatikaną.
2011-IEJI. VATIKANAS.
Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.
Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.
Apie draudimus.
Apie pirmąsias varžybas.
Apie peticiją Maskvai.
Apie Edmundo Daubaro veiklą.
Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.
Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.
Dar daugiau.
Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.
Nuo draudimo – iki palaiminimo.
Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?
60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.
Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.
Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.
Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.
Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.
Ne laisvoje valstybėje.
Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.
Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.
Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.
NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.
Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.
Už rekordus.
Už čempionų titulus.
Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.
Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.
1976–1977 – nelegalios varžybos.
1978 – peticija Maskvai.
2011 – Vatikanas.
Popiežiaus Benedikto XVI medalis.
Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.
Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.
Štai toks kelias.
Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:
KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.
Ir istorija tai išsaugojo.
60 METŲ PASAULIO SPORTO ISTORIJOS:
LIETUVA – SVARBI WFF-WBBF KELIO DALIS.
Nuo „Gintarinio prizo“ iki pasaulio čempionatų – dešimtmečiais Lietuvoje kūrėsi tarptautinio sporto istorija.
Šeši dešimtmečiai – tai ne vien laiko tarpas. Tai žmonės, kartos, tradicijos, varžybos, pergalės, susitikimai ir istorijos, kurios išlieka gerokai ilgiau nei vienas sporto renginys.
Artėjant 60 metų WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos sukakčiai, galima drąsiai teigti, kad reikšmingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per daugiau kaip pusę amžiaus mūsų šalyje surengta daugiau kaip 100 tarptautinių WFF-WBBF renginių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Šilutėje, Vilkaviškyje ir Nidoje vyko pasaulio bei Europos čempionatai, tarptautiniai „Gintarinio prizo“ ir „Universe“ turnyrai bei kitos aukšto lygio tarptautinės varžybos.
Į Lietuvą įvairiais dešimtmečiais atvykdavo sportininkai ir delegacijos iš Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos. Šiandien WFF-WBBF federacijai atstovauja 141 pasaulio valstybė, apimanti visus pasaulio žemynus.
Lietuva – tarptautinių susitikimų vieta
WFF-WBBF renginiai Lietuvoje tapo daugiau nei vien sporto varžybomis. Jie tapo vieta, kur susitikdavo skirtingų šalių sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai ir sporto visuomenės atstovai.
Per ilgus metus Lietuvoje viešėjo delegacijos iš daugelio Europos valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Portugalijos, Belgijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių.
Tačiau tarptautinė renginių geografija tuo neapsiribojo.
Į Lietuvą atvyko sportininkai iš Pietų Afrikos Respublikos, Alžyro, Nigerijos, Mozambiko, Egipto, Pietų Amerikos valstybių – Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Paragvajaus, Venesuelos, taip pat iš JAV, Kanados, Meksikos ir Australijos.
Ypatingai platus buvo Azijos šalių atstovavimas. Lietuvos varžybose dalyvavo Japonijos, Malaizijos, Tailando, Irano, Izraelio, Sirijos, Indijos, Pakistano, Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano ir kitų šalių sportininkai.
Tokie skaičiai ir tokia geografija šiandien leidžia pažvelgti į Lietuvos sporto istoriją kitu kampu. Maža šalis prie Baltijos jūros dešimtmečiais tapo tarptautinių sporto susitikimų vieta, į kurią keliaudavo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių.
Sportas, kuris jungė žmones
Didžiųjų tarptautinių renginių istorijoje svarbus buvo ne tik sportinis rezultatas. Ne mažiau svarbūs buvo žmonių susitikimai, tarptautiniai ryšiai ir bendros patirtys.
Daugelio užsienio delegacijų vadovai ne kartą buvo iškilmingai priimti Lietuvos Respublikos Seime. WFF-WBBF renginių dalyviai taip pat dalyvavo tarptautinėse spaudos konferencijose naujienų agentūroje ELTA.
Daug svarbių tarptautinių renginių buvo remiami ir finansuojami Lietuvos Respublikos institucijų. Tai buvo reikšmingas valstybės dėmesio tarptautiniam sportui ženklas ir galimybė Lietuvai dar plačiau pristatyti save pasaulio sporto bendruomenei.
Per dešimtmečius užmegzti tarptautiniai ryšiai nenutrūko. Priešingai – jie tapo pagrindu naujiems renginiams, naujoms sporto kartoms ir naujiems tarptautinio bendradarbiavimo projektams.
„Gintarinio prizo“ istorija
Ypatingą vietą šioje istorijoje užima „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai ne vien sporto varžybų pavadinimas. Per daugelį metų „Gintarinis prizas“ tapo tradicija ir Lietuvos sporto istorijos dalimi, žinoma daugelyje pasaulio šalių.
2027 metų gegužę Klaipėdoje bus iškilmingai minimos 60-osios „Gintarinio prizo“ turnyro metinės.
Tai bus simboliška proga prisiminti žmones, kurie kūrė šio turnyro istoriją, sportininkus, kurie ant scenos ir varžybų aikštelėse siekė pergalių, trenerius, teisėjus ir organizatorius, daugelį metų puoselėjusius šią tradiciją.
Šešiasdešimt metų – tai jau legenda, perduodama iš kartos į kartą.
Naujas istorijos puslapis – Nidoje
Tačiau istorija nėra vien prisiminimai. Ji tęsiasi šiandien.
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks 37-asis profesionalų ir mėgėjų pasaulio čempionatas.
Tai bus dar vienas svarbus tarptautinis renginys Lietuvos sporto istorijoje, į mūsų šalį vėl sukviesiantis sportininkus ir delegacijas iš įvairių pasaulio valstybių.
O 2027 metais Klaipėdoje vyksiantis jubiliejinis „Gintarinio prizo“ minėjimas taps dar viena proga pažvelgti į nueitą kelią ir kartu į ateitį.
Istorija, kuri tęsiasi
Per šešis dešimtmečius keitėsi valstybės, miestai, sportininkų kartos ir pats pasaulis. Tačiau išliko svarbiausia – noras varžytis, siekti aukščiausių rezultatų, susitikti ir bendrauti.
Šiandien, kai WFF-WBBF federacijos veikla apima 141 pasaulio valstybę, Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje yra akivaizdus.
Daugiau kaip 100 tarptautinių renginių Lietuvoje – tai daugiau nei statistika.
Tai tūkstančiai sportininkų, šimtai delegacijų, dešimtys valstybių, daugybė varžybų ir šeši dešimtmečiai sukauptos patirties.
Tai istorija, kuri buvo kuriama ne vien rezultatais ir medaliais. Ji buvo kuriama žmonėmis.
Ir ši istorija dar nesibaigia.
2026 metų pasaulio čempionatas Nidoje ir 2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio jubiliejus Klaipėdoje taps naujais šios ilgos istorijos puslapiais.
Po šešių dešimtmečių kelias tęsiasi.
Lietuva ir toliau lieka pasaulio sporto istorijos dalimi.
VIZITAS Į LENKIJOS MIESTUS –
TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO IR ISTORINIO ĮVERTINIMO DIENOS.
2018 metų gegužės pradžia. Lenkija. Krokuva, Bydgoščius ir Tarnovskis Gūras.
Šios dienos Pasaulinės WFF-WBBF federacijos istorijoje tapo reikšmingu tarptautinių susitikimų, naujų bendradarbiavimo planų ir išskirtinio įvertinimo laikotarpiu.
Gegužės mėnesio pradžioje Lenkijoje lankėsi Pasaulinės WFF-WBBF federacijos – World Fitness Federation (WFF) ir World Body Building Federation (WBBF) – prezidentas dr. Edmundas Daubaras. Vizito metu buvo siekiama derinti ateities tarptautinių renginių planus, plėtoti ryšius su Lenkijos miestų visuomeninėmis bei akademinėmis institucijomis ir aptarti naujas tarptautinio bendradarbiavimo kryptis.
SUSITIKIMAI LENKIJOS MIESTUOSE
Vizito metu dr. Edmundas Daubaras lankėsi Krokuvoje, Bydgoščiuje ir Tarnovskio Gūroje. Čia buvo organizuoti susitikimai su miestų vadovais, savivaldos atstovais ir akademinės bendruomenės nariais.
Ypatingas dėmesys buvo skirtas tarptautinių renginių organizavimo perspektyvoms bei galimybei ateityje dar glaudžiau bendradarbiauti sporto, visuomeninės veiklos ir tarptautinių projektų srityse.
Svarbią vietą vizito programoje užėmė susitikimas su Józefo Ratcingerio universiteto KPSW (Joseph Ratzinger University KPSW) rektore prof. Helena Czakowska, Ph.D. Akademinės bendruomenės atstovų susitikimas tapo dar viena galimybe aptarti tarptautinių ryšių plėtrą ir bendrus ateities projektus.
Tokie susitikimai buvo neatsiejama WFF-WBBF tarptautinės veiklos dalis – federacija daug metų siekia neapsiriboti vien sporto varžybomis, bet ir kurti platesnį tarptautinio bendradarbiavimo tinklą, jungiantį sporto, visuomenės, kultūros ir akademines institucijas.
IŠSKIRTINIS TARPTAUTINĖS VEIKLOS ĮVERTINIMAS
Lenkijoje vykusio vizito metu įvyko ir ypatinga ceremonija.
Už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą dr. Edmundas Daubaras buvo iškilmingai apdovanotas istoriniu Šv. Stanislovo ordinu.
Apdovanojimas įteiktas iškilmingoje ceremonijoje bažnyčioje. Šis momentas tapo viena svarbiausių vizito kulminacijų ir simboliniu tarptautinės veiklos pripažinimu.
Šv. Stanislovo vyskupo ir kankinio ordino istorija siekia XVIII amžių. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1765 metų gegužės 7 dieną ordiną įsteigė paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Ordino istorija glaudžiai susijusi su Žečpospolitos epocha, valstybės politine ir visuomenine tradicija bei iškilių asmenų pagerbimu. Todėl jo vardo ir tradicijos siejamas apdovanojimas turi ypatingą istorinį bei simbolinį svorį.
ISTORIJA, KURI TĘSIASI
Dr. Edmundo Daubaro vizitas Lenkijoje buvo ne tik eilinė tarptautinė kelionė. Tai buvo susitikimų, kuriuose buvo kalbama apie ateitį, ir istorinio pripažinimo momentų visuma.
Krokuva, Bydgoščius ir Tarnovskis Gūras tapo vietomis, kuriose buvo stiprinami tarptautiniai ryšiai ir kuriami nauji bendradarbiavimo planai. Susitikimai su miestų vadovais, akademinės bendruomenės atstovais bei kitais visuomenės veikėjais parodė, kad sportas gali būti svarbi tarptautinio dialogo ir žmonių bendrystės platforma.
WFF-WBBF federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteiktas istorinis apdovanojimas simboliškai vainikavo šį vizitą. Tai buvo įvertinimas už tarptautinę visuomeninę veiklą ir ilgalaikes pastangas plėtojant tarptautinius ryšius.
Šiandien, žvelgiant į tuometinius įvykius iš laiko perspektyvos, Lenkijos vizitas išlieka reikšmingu WFF-WBBF tarptautinės veiklos istorijos epizodu.
Sportas jungia valstybes. Tarptautinis bendradarbiavimas jungia žmones. O istorinis pripažinimas tampa ženklu, kad atliktas darbas nelieka nepastebėtas.
2018 metų gegužės dienos Lenkijoje būtent tokios ir buvo – susitikimų, tarptautinės draugystės, ateities planų ir istorinio įvertinimo dienos.
ISTORIJOS VAGYSTĖ AR NAIVUMAS?
KAS IŠ TIKRŲJŲ VYKSTA SPORTO PASAULYJE.
Tarptautinis kultūrizmas šiandien susiduria ne tik su sportine konkurencija. Daug pavojingesnė kova vyksta dėl istorijos, vardų ir įtakos.
Ir šioje kovoje vis dažniau minimas australo Gremo Lansfildo (Graeme Lancefield) vardas.
„1968-ieji“: faktas ar patogus mitas?
Viešai deklaruojama, kad sąsajoje su tarptautiniu “Gintarinio prizo” turnyru World Fitness Federation (W.F.F.) istorija prasideda 1968 metais. Skamba įspūdingai – gilios tradicijos, ilgametė patirtis, autoritetas.
Tačiau kritikai kelia labai konkretų klausimą:
ar ši data tikrai priklauso prieš keletą metų įsteigtai Gremo Lansfildo W.F.F. federacijai – ar ji tiesiog „pasiskolinta“ iš kitų istorinių renginių?
Jeigu istorija yra perrašoma, tai jau ne interpretacija. Tai – sąmoningas naratyvo kūrimas.
Senas scenarijus, nauji veikėjai
Tie, kas ilgiau stebi kultūrizmo pasaulį, šioje situacijoje mato déjà vu. National Amateur Body-Builders' Association (N.A.B.B.A.) jau buvo išgyvenusi panašų skilimą, kai australas Joe Lopez bandė kurti alternatyvią struktūrą.
Rezultatas buvo trumpalaikis. Tačiau pats modelis – pažįstamas:
• atsiskyrimas,
• savos „tarptautinės“ organizacijos kūrimas,
• istorijos interpretavimas pagal poreikį.
N.A.B.B.A.: „mes su tuo neturime nieko bendro“
Dabartinis N.A.B.B.A. vadovas Eddy Ellwood šiuo klausimu kalba be užuolankų – organizacija atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su G. Lancefield struktūra.
Tai nėra diplomatinis pareiškimas. Tai – aiškus atsiribojimas.
Ir kartu – signalas, kad problema yra rimtesnė nei paprastas nesusipratimas.
Kas moka kainą?
Kol vadovai ginčijasi dėl istorijos, realią kainą moka sportininkai.
Jie kviečiami į varžybas, kurios:
• naudoja svetimus skambius, gerai žinomus pavadinimus,
• remiasi ne visada aiškia kilme,
• kuria įspūdį, atitinkantį realybę.
Sportininkas ateina dėl sporto. Bet patenka į struktūrų konfliktą.
Kiek dar galima ignoruoti akivaizdžius klausimus?
Jeigu organizacija remiasi istorija – ji turi būti patikrinama.
Jeigu naudojami vardai – jie turi būti teisėti.
Jeigu deklaruojamas tarptautiškumas – jis turi būti pripažintas, o ne savarankiškai paskelbtas.
Priešingu atveju lieka vienas žodis – imitacija.
Teismai – kitas žingsnis?
Vis dažniau užsimenama apie teisinius veiksmus dėl:
• pavadinimų naudojimo,
• istorinių renginių pasisavinimo,
• ir galimai klaidinančios informacijos.
Jei tai įvyks, diskusijos baigsis. Liks tik faktai ir sprendimai.
Pabaiga be diplomatijos
Tarptautinis sportas negali būti statomas ant miglotų istorijų ir dviprasmiškų interpretacijų.
Šiandien klausimas nebe „kas teisus“.
Klausimas – kas gali tai įrodyti.
Ir dar svarbiau:
kiek dar sporto bendruomenė toleruos situaciją, kurioje istorija tampa įrankiu, o ne faktu?
WFF-WBBF Pietų Amerikoje
WFF–WBBF prezidentas Pietų Amerikai – Jorge Cedale
Pastaraisiais metais dėl pasaulyje išaugusios politinės ir ekonominės įtampos iš dalies sulėtėjo ir tarptautinio sporto veikla. Vis dėlto WFF–WBBF federacijos istorijoje išliko asmenybės, kurių ilgametis darbas ženkliai prisidėjo prie organizacijos plėtros skirtinguose žemynuose. Vienas tokių buvo ilgametis WFF–WBBF federacijos prezidentas Pietų Amerikai argentinietis Jorge Cedale (1958–2024).
Pietų Amerikos kultūristai į tarptautinius WFF–WBBF renginius aktyviai įsitraukė nuo 1996 metų. Nuo 2005 metų Jorge Cedale vadovaujant, pasaulio čempionatuose ir kituose federacijos renginiuose Europoje bei Azijoje dalyvavo sportininkai iš Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus ir Paragvajaus. Tarp jų buvo Jamila Vanessa Toledo, Fernanda Yiouglar, Rosalia Dutra de Campos, Merina Broggia, Farreyra Maryangeles, Carolina Elizabeth Magnani, Antuanez Aurora Beatriz Faguendez, Alejandra Mariel Rubio, Liliana Escudeiro de Cangeri, Maria Sol Farinelli, Fernando Ariel Perdomo, Glayson Souto, Crecky Chavez, Dalvaniza Aquino, Cordeiro Ricardo Fernandes, Damascena Hugo Rafael de Almeida, Tourun Ignacio Daniel Torres, Alexandra Ximena Aguiar Fernandez, Antonio Osta, Maria Melgarejo Fernandez ir Claudia Mendoza Ramirez.
2011 metais WFF–WBBF pasaulio prezidentas dr. Edmundas Daubaras lankėsi Argentinoje, kur stebėjo eilinį Pietų Amerikos WFF–WBBF čempionatą. Per savo veiklos metus Jorge Cedale surengė aštuonis Pietų Amerikos čempionatus, kurie tapo svarbia atranka į pasaulio WFF–WBBF varžybas. Šių čempionatų nugalėtojai sėkmingai atstovavo savo šalims tarptautinėse arenose.
Už nuopelnus federacijai 2008 metais Jorge Cedale buvo apdovanotas WFF–WBBF federacijos “Garbės sidabro medaliu”. Dalyvaudamas tarptautiniuose federacijos renginiuose Lietuvoje, jis ne kartą lankėsi Lietuvos Respublikos Seime, buvo kviečiamas į tarptautines spaudos konferencijas naujienų agentūroje ELTA bei aktyviai prisidėjo prie federacijos tarptautinių ryšių stiprinimo.
Išvados
Jorge Cedale buvo vienas ryškiausių WFF–WBBF federacijos organizatorių Pietų Amerikoje. Jo iniciatyva šiame žemyne buvo sukurta stipri tarptautinių varžybų sistema, leidusi daugybei sportininkų patekti į pasaulio čempionatus ir pelnyti tarptautinį pripažinimą.
Daugiau kaip du dešimtmečius trukusi Jorge Cedale veikla reikšmingai prisidėjo prie WFF–WBBF federacijos plėtros, o jo organizacinis darbas sustiprino sportinius ryšius tarp Pietų Amerikos, Europos ir Azijos. Jo indėlis į tarptautinio kultūrizmo istoriją išlieka reikšminga WFF–WBBF federacijos paveldo dalimi, o jo vardas bus prisimenamas kaip vieno iš aktyviausių federacijos vadovų Pietų Amerikoje.
Pasaulinė sporto istorija.
Garbės mokslų daktaras – Lenkijos mecenatui Jerzy (Jurek) Gotowski.
2026 metų lapkritį, iškart po 37-ojo WFF-WBBF pasaulio čempionato Nidoje, Lenkijoje vyks iškilminga ceremonija, kurios metu ilgametis Pasaulinės WFF-WBBF federacijos bičiulis, žinomas Lenkijos verslininkas, mecenatas ir visuomenės veikėjas Jerzy (Jurek) Gotowski bus apdovanotas aukščiausiu akademiniu įvertinimu – jam bus suteiktas Garbės mokslų daktaro vardas. Ceremonijoje dalyvaus ir Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovai.
Ilgametė draugystė ir bendradarbiavimas
Jureko Gotowskio bendradarbiavimas su Pasauline WFF-WBBF federacija prasidėjo 2006 metais. Tais metais jis tapo vienu iš tarptautinio WFF-WBBF turnyro Bydgoščiuje organizatorių. Tačiau jo veikla tuo neapsiribojo.
Suprasdamas tarptautinio sportinio bendradarbiavimo svarbą, J. Gotowskis aktyviai įsitraukė į federacijos veiklą ir netrukus tapo vienu svarbiausių jos rėmėjų Lenkijoje.
Didžiausiu jo indėliu į WFF-WBBF veiklą tapo 2008 metais Bydgoščiuje surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Šis renginys iki šiol laikomas vienu įspūdingiausių federacijos istorijoje.
Tai buvo ne tik aukščiausio lygio sporto varžybos, bet ir reikšmingas tarptautinis įvykis, plačiai nuskambėjęs Europoje ir už jos ribų.
Įspūdingas pasaulio čempionatas Bydgoščiuje
Pasaulio čempionatas vyko prestižiniuose „Łuczniczka“ sporto rūmuose. Bydgoščius buvo išpuoštas federacijos simbolika, sportininkams ir svečiams sudarytos išskirtinės sąlygos, o prizininkams įteikti unikalūs krištoliniai medaliai.
Aukštas renginio organizavimo lygis tapo pavyzdžiu daugeliui vėliau vykusių tarptautinių WFF-WBBF čempionatų.
Ypatingas dėmesys buvo skirtas pasaulio čempionato viešinimui ir tarptautiniam renginio prestižui. Prieš čempionatą ir po jo surengtos net aštuonios tarptautinės spaudos konferencijos.
Taip pat įvyko oficialūs susitikimai Bydgoščiaus miesto savivaldybėje su tuometiniu miesto meru Konstanty Dombrowicziumi ir vicemeru Kazimierzu Drozdu.
Pasaulio čempionato proga Varšuvoje tuometinis Lenkijos sporto ministras Zbigniewas Paceltas surengė oficialų Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovų priėmimą Sporto ministerijoje. Šis įvykis tapo reikšmingu federacijos tarptautinio pripažinimo valstybiniu lygmeniu ženklu.
Indėlis į Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą
2008 metais Jurekas Gotowskis taip pat finansavo gausios Lenkijos nacionalinės delegacijos dalyvavimą 40-ajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje.
Delegacijai vadovavo Bydgoščiaus miesto vicemeras Kazimierz Drozd. Vizito metu buvo pristatyti Bydgoščiaus ir Klaipėdos miestų bendradarbiavimo projektai. Jie aptarti su tuometiniu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriumi Viačeslavu Karmanovu.
Tokiu būdu sportinis bendradarbiavimas peraugo į platesnius Lietuvos ir Lenkijos miestų tarpusavio ryšius, apimančius sportą, kultūrą ir visuomeninį bendradarbiavimą.
Įvertinti nuopelnai
Už išskirtinius nuopelnus tarptautinei WFF-WBBF veiklai 2009 metais federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras Jureką Gotowskį apdovanojo Tarptautiniu garbės aukso medaliu.
Šis apdovanojimas papildė gausų J. Gotowskio valstybinių ir visuomeninių apdovanojimų rinkinį, pelnytą už nuopelnus Lenkijos valstybei.
Ištikimas federacijos bičiulis
Per beveik du dešimtmečius Jurekas Gotowskis išliko ištikimas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos bičiulis. Jis nuolat remia federacijos renginius Lenkijoje, dalyvauja svarbiausiose federacijos šventėse kaip garbės svečias ir savo veikla prisideda prie tarptautinio sportinio bendradarbiavimo stiprinimo.
Tikra mecenatystė matuojama ne vien finansine parama. Ji atsiskleidžia per ilgalaikį įsipareigojimą žmonėms, idėjoms ir bendroms vertybėms.
Jureko Gotowskio ilgametė veikla – tai būtent toks mecenatystės ir tarptautinės draugystės pavyzdys.
2026 metų lapkritį Lenkijoje jam suteikiamas Garbės mokslų daktaro vardas taps dar vienu reikšmingu jo ilgamečio darbo ir nuopelnų įvertinimu.
PASAULIO VAKARUOSE – F.I.H.C., N.A.B.B.A. IR I.F.B.B..
RYTUOSE – MES. IKI ŠIOL SITUACIJA NESIKEITĖ.
Žvelgiant per praėjusio šimtmečio prizmę, išryškėja pagrindiniai pasaulio kultūrizmo istorijos kertiniai akmenys.
Ilgą laiką dėl politinių priežasčių pasaulis buvo padalytas į dvi dalis – „kapitalistinius“ Vakarus ir „socialistinius“ Rytus. Abu pasauliai buvo vienas nuo kito izoliuoti ir kultūrizmas, kaip ir daugelis kitų sporto šakų, vystėsi savarankiškai.
Vakaruose oficialiai pripažintam kultūrizmo sportui 1947–1969 metais vadovavo tarptautinė sunkiosios atletikos federacija F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste), kuriai didelę įtaką darė amerikietis Bobas Hofmanas (Robert Collins Hoffman, 1898–1985). Vėliau, 1971–1998 metais, pagrindinį vaidmenį perėmė I.F.B.B. (International Federation of Body Builders).
Neoficialiam, tarptautiniu mastu nepripažintam kultūrizmo judėjimui Vakaruose atstovavo 1950 metais Didžiojoje Britanijoje įsteigta N.A.B.B.A. (National Amateur Body-Builders' Association).
PRADŽIA
Socialistiniame pasaulyje kultūrizmui bandyta vadovauti per F.I.H.C. 1963 metais, TSRS sunkiosios atletikos federacijos struktūroje, buvo įsteigta TSRS kultūrizmo organizacija – atletinės gimnastikos komisija.
Tai buvo pirmoji tarptautinio pobūdžio kultūrizmo organizacija socialistiniame pasaulyje. Tačiau tuo metu TSRS kultūrizmo sportas dar tik kūrėsi. Sunkiosios atletikos federacija nebuvo suinteresuota aktyviai vystyti naujos, iš išorės pasiūlytos sporto šakos, todėl ši organizacija ilgainiui sunyko.
1968 metais Kaune, Lietuvos TSR, TSRS kultūrizmo entuziastų iniciatyva buvo įsteigta nauja TSRS kultūrizmo organizacija (komisija). Ji veikė iki 1973 metų, kai TSRS ir kitose socialistinėse šalyse kultūrizmo sportas buvo uždraustas ir pradėtas persekioti.
Per šį laikotarpį organizacija spėjo surengti dvejas TSRS kultūrizmo pirmenybes ir pradėti reguliarių tarptautinių turnyrų tradiciją – „Gintarinio prizo“ Lietuvoje bei „Georgo Tenno memorialo“ Estijoje.
KULTŪRIZMO DRAUDIMO METAI
1973 metais uždraudus kultūrizmo sportą, kurį laiką vyravo sumaištis ir laukimas. Apie ankstesnę TSRS kultūrizmo organizaciją beveik niekas nebegalvojo. Oficialios varžybos buvo nutrauktos, tačiau kultūrizmo judėjimas neišnyko.
1974 metais DSc. Edmundas Daubaras Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje nelegaliai organizavo „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tais pačiais metais estas Inaras Mardo Taline surengė „Georgo Tenno memorialą“.
Estijoje turnyrą pavyko organizuoti pusiau legaliai – valdžiai buvo įrodinėjama, kad, atsižvelgiant į pasaulyje garsių Estijos galiūnų tradiciją, kultūrizmas gali būti laikomas savotiška nacionalinės sporto kultūros dalimi.
Būtent šie du turnyrai – Lietuvos „Gintarinis prizas“ ir Estijos „Georgo Tenno memorialas“ – tapo svarbiausiais socialistinio pasaulio kultūrizmo tradicijos tęstinumo simboliais. Nepaisant draudimų ir persekiojimo, jie buvo organizuojami toliau.
1987 METŲ TSRS KULTŪRIZMO FEDERACIJA
„Perestrojkos“ laikotarpiu atsiradus didesnėms visuomeninio gyvenimo laisvėms, kultūrizmas vėl galėjo atviriau organizuotis.
1987 metais Kubenkos mieste, RTFSR, buvo įkurta TSRS kultūrizmo federacija. Tradiciniai socialistinio pasaulio tarptautiniai turnyrai – „Georgo Tenno memorialas“ ir „Gintarinis prizas“ – buvo organizuojami toliau.
Atrodė, kad kultūrizmas pagaliau išsiveržė į laisvę ir netrukus susilies su Vakarų sportu. Savotiškos euforijos apimtas socialistinio pasaulio kultūrizmas visa galva pasinėrė į per reklaminius žurnalus išreklamuotą ir ilgai svajotą Vakarų sporto pasaulį.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad realybė yra gerokai sudėtingesnė.
PO TSRS ŽLUGIMO
1991 metais subyrėjo TSRS, kartu išsisklaidė ir buvusio socialistinio pasaulio kultūrizmo jėgos. Atskirose valstybėse pradėjo kurtis nacionalinės federacijos ir organizacijos, o sporto organizatoriai, semdamiesi žinių bei patirties iš Vakarų, toliau tobulėjo.
Tačiau ilgainiui, kaip teigiama šioje kultūrizmo istorijos interpretacijoje, išryškėjo ir kita medalio pusė. Paaiškėjo, kad Vakarų kultūrizmas ne visais aspektais buvo toks pažangus, kaip ilgą laiką atrodė iš šalies. Socialistiniame pasaulyje per dešimtmečius buvo suformuoti saviti sporto organizavimo ir atletinio rengimo pagrindai, o jų tradicijos išliko gyvos.
Šie skirtumai išryškėjo ir tarptautinių kultūrizmo organizacijų veikloje.
WORLD FITNESS FEDERATION
Prieštaraudami šiuolaikinio kultūrizmo gigantizmo tendencijai, 1995 metais DSc. Edmundas Daubaras ir vokietis Klaus P. J. Hoffmannas ėmėsi iniciatyvos įsteigti tarptautinę „World Fitness Federation“ (W.F.F. – International).
1996 metais Štutgarte įvyko federacijos steigiamasis susirinkimas. Jame taip pat dalyvavo austras Peteris Papula ir graikas Anargiros Tsopouridis.
Klausas Hoffmannas rėmėsi N.A.B.B.A. šalių narių atstovais, o Edmundas Daubaras – buvusio socialistinio pasaulio šalimis. Taip buvo siekiama sukurti tarptautinę organizaciją, kuri tęstų savitą Rytų Europos ir buvusio socialistinio pasaulio kultūrizmo tradiciją.
Per ilgus dešimtmečius susiformavo savotiška tarptautinio kultūrizmo sistema: I.F.B.B. – sportininkams, pasirengusiems griežtesnei dopingo kontrolei, N.A.B.B.A. – be dopingo kontrolės tradicijas puoselėjantiems kultūristams, o W.F.F. – organizacijai, kurios ištakos siejamos su buvusio socialistinio pasaulio kultūrizmo tradicija.
„GINTARINIS PRIZAS“ IR „GEORGO TENNO MEMORIALAS“
Šiandien, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima teigti, kad vienas svarbiausių socialistinio pasaulio kultūrizmo pagrindų buvo ne viena konkreti institucija, o gyva tarptautinių varžybų tradicija.
Svarbiausi jos simboliai – Lietuvos TSR „Gintarinio prizo“ turnyras ir Estijos TSR „Georgo Tenno memorialas“.
Šie turnyrai išliko nepaisant politinių draudimų, organizacinių permainų ir TSRS žlugimo. Jų istorija atspindi atskirą, nuo Vakarų kultūrizmo sistemos ilgą laiką izoliuotą sporto raidos kelią.
Todėl pasaulio kultūrizmo istoriją galima matyti ne tik per Vakarų F.I.H.C., N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. veiklą. Greta jų egzistavo ir savarankiškai susiformavusi Rytų kultūrizmo tradicija, kurios pagrindą sudarė žmonės, organizacijos ir, svarbiausia, dešimtmečiais nenutrūkusi varžybų tradicija.
Išsamiau apie šią istoriją, jos žmones, organizacijas ir svarbiausius įvykius – artimiausiuose straipsniuose.
Slovakijos ambasadoje surengtas išskirtinis WFF-WBBF profesionalų „World Grand Prix“
Pasaulinės WFF-WBBF federacijos istorijoje netrūksta išskirtinių tarptautinių renginių, tačiau vienas įsimintiniausių įvyko 2012 metais. Tais metais profesionalų „World Grand Prix“ turnyras buvo surengtas Slovakijos Respublikos ambasadoje Maskvoje – retas atvejis pasaulio sporto istorijoje, kai aukščiausio lygio tarptautinės kultūrizmo varžybos vyko diplomatinės atstovybės teritorijoje.
Tam buvo sudarytos puikios sąlygos – ambasadai priklausančiuose Slovakijos kultūros rūmuose veikė viešbutis ir moderni koncertų salė, todėl sportininkų apgyvendinimas, varžybų organizavimas ir oficialūs renginiai vyko vienoje vietoje.
Profesionalų „World Grand Prix“ turnyrai pradėti rengti 2010 metais, o mėgėjų – dar 1990-aisiais. Per kelis dešimtmečius šios varžybos tapo vienu svarbiausių WFF-WBBF tarptautinių projektų, suburiančių stipriausius įvairių šalių atletus.
2012 metų turnyrą organizavo Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras, federacijos viceprezidentas Andrejus Basovas ir Slovakijos mecenatas Štefanas Hrčka. Jo garbei varžyboms suteiktas pavadinimas „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“.
Į turnyrą buvo pakviesti tik asmeninius kvietimus gavę profesionalūs sportininkai iš Irano, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Estijos ir Lietuvos. Iš viso dalyvavo 36 atletai, kurie dviejose svorio kategorijose varžėsi dėl 30 000 JAV dolerių prizinio fondo. Tuo metu tai buvo jau ketvirtasis WFF-WBBF profesionalų turnyras, kuriame buvo skiriami tokio dydžio piniginiai prizai.
Prizininkai
Iki 90 kg:
• 1 vieta – Michailas Malekas (Rusija)
• 2 vieta – Shahram Hassankhani (Iranas)
• 3 vieta – Davidas Tuchtajevas (Rusija)
Virš 90 kg:
• 1 vieta – Abolfazi Aghakhani (Iranas)
• 2 vieta – Mehdi Aghababaei (Iranas)
• 3 vieta – Aleksandras Ševcovas (Estija)
Po varžybų surengta tarptautinė spaudos konferencija, kurioje pristatyta WFF-WBBF federacijos veikla bei profesionalų sporto plėtros rezultatai. Konferenciją organizavo daugkartinis „Universe“ varžybų nugalėtojas, oficialus WFF-WBBF atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Holivudo aktorius ir režisierius Aleksandras Nevskis.
Išvados
2012 metų „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“ tapo vienu išskirtiniausių WFF-WBBF profesionalaus sporto renginių. Turnyras, surengtas Slovakijos ambasadoje Maskvoje, ne tik pademonstravo aukštą organizacinį lygį, bet ir patvirtino federacijos tarptautinį autoritetą bei glaudžius ryšius su diplomatinėmis ir visuomeninėmis institucijomis. Solidus prizinis fondas, dalyvių atranka pagal asmeninius kvietimus ir tarptautinė spaudos konferencija liudijo augantį profesionalaus kultūrizmo prestižą bei WFF-WBBF siekį stiprinti šios sporto šakos tarptautinį pripažinimą.
Šis turnyras išliko reikšmingu federacijos istorijos etapu ir iki šiol laikomas vienu originaliausių bei reprezentatyviausių WFF-WBBF organizuotų tarptautinių profesionalų renginių.
Kai „Gintarinis prizas“ turėjo slėptis:
Klaipėdos kultūrizmo proveržio istorija.
Kultūrizmas buvo uždraustas. Klubų oficialiai nebuvo. Varžybos galėjo baigtis nemalonumais. Tačiau Klaipėdoje sportininkai nesustojo. Jie treniravosi bombų slėptuvėje, varžėsi kalėjimo rūsyje, rinkosi mokyklų salėse ir galiausiai išėjo į viešumą. Taip vienas atkakliausių Lietuvos kultūrizmo judėjimų išsaugojo ir pratęsė „Gintarinio prizo“ tradiciją.
Šiandien, artėjant vienų seniausių tradicinių kultūrizmo varžybų pasaulyje – „Gintarinio prizo“ – 60-mečiui, sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis šis turnyras išliko. Šiandien „Gintarinis prizas“ siejamas su scena, sportininkais, teisėjais, žiūrovais ir tarptautiniu kultūrizmu. Tačiau buvo laikas, kai vien noras treniruotis jau reiškė tam tikrą iššūkį sistemai. Kultūrizmas socialistinėse šalyse buvo uždraustas. Oficialiai jis turėjo išnykti. Klaipėdoje jis neišnyko. Jis nusileido į požemį.
Pradžia – dar prieš draudimą
Kultūrizmo pradžią Klaipėdoje padėjo Antanas Jonuškutis. Politechnikumo patalpose jis įsteigė sporto klubą ir tapo pirmųjų keturių „Gintarinio prizo“ turnyrų – 1967, 1968, 1969 ir 1970 metais – organizatoriumi. Tai buvo laikai, kai kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į Lietuvos sporto gyvenimą. Atsirado pirmieji klubai, pirmieji sportininkai ir pirmosios varžybos. Tačiau kartu augo ir konkurencija.
1970 metais Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos ir visiškai nusišalino nuo kultūrizmo. Klaipėdoje kurį laiką neliko vieno aiškaus centro. Sportininkai treniravosi kas kur ir kaip kas išmanė. Tačiau tai buvo tik tyla prieš audrą.
Bombų slėptuvė tampa kultūrizmo klubu
1971-ieji Klaipėdos kultūrizmo istorijoje tapo lūžio metais.
Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausiusioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Taip atsirado klubas „Gintaras“. Pati vieta šiandien skamba beveik neįtikėtinai. Bombų slėptuvė – vieta, skirta žmonėms slėptis nuo karo pavojų – tapo vieta, kurioje jaunimas kūrė savo sportinę ateitį. „Gintaras“ greitai tapo pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Tai jau buvo ne pavieniai sportininkai. Tai buvo bendruomenė. Ir ši bendruomenė netrukus turėjo susidurti su draudimu.
Kai sportas tapo pogrindinis
Kultūrizmo draudimas pakeitė viską.
Oficialių klubų veikla tapo neįmanoma, o varžybos – nelegalios. Sportininkams teko rinktis: atsisakyti mėgstamo sporto arba tęsti treniruotes nepaisant aplinkybių. Klaipėdiečiai pasirinko antrąjį kelią. Treniruotės nesustojo. Jos persikėlė į vietas, apie kurias nereikėjo garsiai pasakoti.
1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas. Kalėjimo rūsys tapo varžybų sale. Tą dieną sportininkai į sceną lipo žinodami, kad jų užsiėmimas oficialiai draudžiamas. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas. Šie rezultatai svarbūs ne tik todėl, kad kažkas laimėjo. Svarbiausia buvo tai, kad varžybos apskritai įvyko.
46 sportininkai prieš draudimą
Tais pačiais 1973 metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Į jas susirinko 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Draudimas galėjo uždaryti klubus, tačiau negalėjo taip lengvai sunaikinti žmonių tarpusavio ryšių. Sportininkai ieškojo vieni kitų. Susitikdavo. Treniravosi. Varžėsi. Taip buvo išsaugota ne tik sportinė forma, bet ir Lietuvos kultūrizmo bendruomenė.
„Gintarinis prizas“ grįžta į Klaipėdą
1974 metais „Gintaro“ klube, toje pačioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje, buvo surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras. Jame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybos buvo visavertės. Sportininkai atliko jėgos pratimus, demonstravo privalomąsias pozas ir rengė laisvąją programą. Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiaisiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius. Tačiau už protokolų eilučių slypėjo kur kas daugiau. Kiekviena tokia pergalė buvo įrodymas, kad draudimas sporto nesunaikino.
Mokyklos salė
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras persikėlė į vieną iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Į varžybas atvyko sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis. Geografija plėtėsi. Klaipėda nebebuvo vienintelis taškas. Kultūrizmo judėjimas jungė skirtingus miestus ir skirtingas sportininkų kartas.
Rizikingas žingsnis Telšiuose
1976 metais Edmundas Daubaras žengė dar vieną žingsnį.
„Gintarinio prizo“ turnyrą kartu su „Žemaitijos taure“ jis organizavo Telšiuose. Jėgos rungtis vyko vienoje miesto mokyklų, o kūno demonstravimo dalis – Telšių miesto kultūros rūmuose. Čia istorija tampa ypač įdomi. Kultūrizmas vis dar buvo uždraustas. Tačiau sportininkai turėjo pasirodyti viešai. Edmundas Daubaras rizikavo. Jam pavyko įtikinti kultūros rūmų administraciją, kad renginys nėra nusižengimas. Negana to, kultūros rūmai renginį išreklamavo miesto gyventojams. Ir tada nutiko tai, ko galbūt buvo galima tikėtis mažiausiai. Į salę susirinko žmonės. Salė buvo pilna. Kultūrizmas, kurį buvo bandoma nustumti į pogrindį, vienam vakarui tapo viešu reginiu. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Jaunių pogrupių kategorijose nugalėjo Rimas Apulskis, Stasys Stanius ir Rimas Česaitis. Jaunimo kategorijose – Antanas Bašermanas, Aimontas Dolgichas ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Valentinas Vandys ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais tapo Rimas Apulskis, Evaldas Šorius ir Rišardas Krinickis. Varžybos praėjo sklandžiai. Neįvyko nieko, ko buvo galima baimintis. Ir tai pakeitė Edmundo Daubaro požiūrį į tai, kas įmanoma.
1977-ieji: durys atsiveria
Po Telšių Edmundas Daubaras įsidrąsino dar labiau.
Tarpininkaujant jo tėvui Vytautui Daubarui, 1977 metais „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose. Šį kartą buvo pasirinkta tik kūno demonstravimo dalis. Jėgos pratimų nebuvo. Tačiau svarbiausia buvo ne programa. Svarbiausia buvo vieta. Kultūros rūmai. Vieša salė. Žiūrovai. Ir sportininkai, kurie prieš kelerius metus varžėsi kalėjimo rūsyje. Dabar jie stovėjo priešais pilną salę. Oficialios reklamos nebuvo. Žiūrovus į renginį „gyvai“, vieni per kitus, subūrė patys Klaipėdos sportininkai. Salė buvo pilna aistruolių. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kelias nuo bombų slėptuvės iki kultūros rūmų buvo nueitas.
Nuo požemio – į istoriją
Žvelgiant šiandien, šis kelias atrodo beveik simbolinis.
1971 metais kultūrizmas Klaipėdoje rado prieglobstį bombų slėptuvėje.
1973-iaisiais sportininkai varžėsi senojo kalėjimo rūsyje.
1974 metais „Gintarinis prizas“ vėl skambėjo pogrindyje.
1975 metais varžybos jau vyko mokykloje.
1976 metais kultūristai išėjo į Telšių kultūros rūmų sceną.
O 1977 metais „Gintarinis prizas“ pasirodė Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose, priešais pilną žiūrovų salę.
Tai buvo ne vien sporto renginių geografijos kaita. Tai buvo kelias iš pogrindžio į viešumą. Ir šiame kelyje buvo išsaugota svarbiausia – tradicija.
Kultūrizmo draudimo metais Klaipėdoje nebuvo lengva treniruotis. Nebuvo lengva organizuoti varžybas. Nebuvo lengva net susitikti su bendraminčiais. Tačiau buvo žmonių, kurie nenuleido rankų.
Vytautas Daubaras suteikė erdvę treniruotėms. Edmundas Daubaras ėmėsi organizacinės rizikos. Sportininkai lankė treniruotes, ruošėsi varžyboms ir nepaisė to, kad jų sportas buvo už oficialios sistemos ribų. Todėl „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien nugalėtojų, rekordų ar datų seka. Tai istorija apie atkaklumą. Apie žmones, kurie neleido nutrūkti tradicijai. Apie sportą, kuris, nors ir buvo uždraustas, išliko gyvas.
Ir galbūt būtent todėl šiandien „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbu prisiminti ne tik tuos, kurie stovėjo ant scenos ir buvo paskelbti nugalėtojais, bet ir tuos, kurie tuo metu rizikavo vien tam, kad ši scena apskritai egzistuotų.
„Gintarinis prizas“ nebuvo sustojęs. Jis tiesiog kurį laiką vyko ten, kur jo neturėjo būti.
