Today, 08:46 AM
PASAULINIO SPORTO ISTORIJA.
Grįžtant į praeitį: WFF-WBBF ieškojo naujų tarptautinio sporto vystymo kelių.
2003 metai WFF-WBBF istorijoje buvo svarbus lūžio laikotarpis. Vokiečiui Klausui P. J. Hoffmannui pasitraukus iš aktyvios tarptautinės sporto veiklos jo vadovaujamoje WFF-WBBF federacijos dalyje, Dr. Edmundas Daubaras liko vienintelis organizacijos lyderis, toliau besirūpinantis tarptautine federacijos veikla ir jos sporto vystymo kryptimis. Tuo metu prieš federaciją iškilo ne vien organizaciniai, bet ir kur kas platesni strateginiai klausimai: kaip toliau vystyti tarptautinį sportą, kokia kryptimi turi judėti fitnesas ir kaip sukurti tokį sporto modelį, kuris nebūtų vien tradicinių kultūrizmo principų pakartojimas.
Situacija buvo sudėtinga. Dešimtmečiais kultūrizmo pasaulyje įsitvirtinę modeliai buvo tapę tradicija, tačiau tradicija savaime dar nereiškia progreso. WFF-WBBF vadovybė suprato, kad norint judėti į priekį neužtenka organizuoti dar vienas tokio paties formato varžybas ar mechaniškai kartoti jau žinomus sprendimus. Reikėjo ieškoti naujovių, eksperimentuoti, stebėti rezultatus ir nebijoti keisti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.
Toks požiūris WFF-WBBF veikloje buvo matomas dar iki 2003 metų. Jau 1999 metais federacija į savo veiklą įtraukė vaikų „Fit-Kid“ bei neįgalių sportininkų kategorijas. Tai buvo svarbus žingsnis, nes sportas buvo pradėtas suvokti plačiau – ne vien kaip aukščiausio lygio atletų varžymasis, bet ir kaip veikla, kurioje turi atsirasti vietos vaikams bei žmonėms su negalia. Nuo 2004 metų federacija pradėjo organizuoti ir fitneso modelių varžybas. Šie sprendimai nebuvo atsitiktiniai. Jie atspindėjo bendrą siekį ieškoti naujų sporto formų ir plėsti pačią fitneso sporto sampratą.
Todėl 2004 metai tapo ypatingu laikotarpiu. Lietuvoje buvo surengta daugybė vietinių ir tarptautinių varžybų, Rygoje organizuotas didelis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras, o Maskvoje įvyko reikšmingas Europos čempionatas. Tačiau šių renginių reikšmė buvo ne vien sportinių rezultatų suvestinėse. Tuo metu WFF-WBBF aktyviai eksperimentavo su įvairiomis kategorijomis, teisėjavimo kriterijais ir varžybų organizavimo principais. Buvo ieškoma atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti šiuolaikinio tarptautinio fitneso sporto kryptis.
Tai buvo tam tikra prasme eksperimentinis laikotarpis. Federacija bandė ne prisitaikyti prie jau egzistuojančio modelio, o pati ieškojo galimybių jį keisti. Buvo svarbu ne tik tai, kaip sportininkas atrodo scenoje, bet ir kaip sporto varžybos gali būti organizuojamos, kaip jos vertinamos ir kaip jas suvokia žiūrovas. Tuo metu buvo bandoma rasti optimalų santykį tarp sportinio pasirengimo, estetikos, varžybų patrauklumo ir tarptautinio sporto organizavimo.
Svarbiausiu 2004 metų įvykiu tapo Vilniaus kongresų rūmuose surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Renginiui buvo suteiktas ir valstybės dėmesys – čempionatą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o išsamų reportažą iš varžybų parodė Lietuvos nacionalinė televizija. Čempionate dalyvavo 378 atletai iš 28 pasaulio šalių. Šie skaičiai gerai atskleidžia renginio mastą ir tarptautinį pobūdį.
Beveik visiems sportininkams Vilniaus viešbučiuose buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas. Už šių skaičių ir faktų slypėjo didžiulis organizacinis darbas. Reikėjo priimti šimtus užsienio atletų, pasirūpinti jų apgyvendinimu, maitinimu, varžybų programa, teisėjavimu ir daugybe kitų tarptautinio renginio detalių. Todėl 2004 metų pasaulio čempionatas tapo ne tik sportiniu, bet ir organizaciniu WFF-WBBF išbandymu.
Tais pačiais metais federacija žengė dar vieną reikšmingą žingsnį – įsteigė profesionalų lygą ir profesionalų varžybas įtraukė į varžybų programą. Tai buvo svarbu todėl, kad buvo siekiama sukurti ne vien atskirų čempionatų sistemą, bet platesnę sporto struktūrą, kurioje galėtų atsirasti vietos ir aukščiausio lygio profesionaliems atletams. Tokiu būdu buvo ieškoma galimybės sujungti skirtingus sportinio kelio etapus – nuo vaikų ir mėgėjų iki profesionalaus sporto.
2004 metų pasaulio čempionato organizacinio komiteto pirmininku buvo Gediminas Kirkilas - tuo metu Lietuvos Respublikos Seimo narys, krašto apsaugos ministras, vėliau – nuo 2006 metų – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Jis asmeniškai pasirašė varžybų nugalėtojams įteiktus diplomus bei dalyvavo tarptautinėje WFF-WBBF spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Šie faktai taip pat yra svarbi to laikotarpio istorijos dalis. Jie parodo, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai Lietuvoje buvo pastebimi ne tik sporto bendruomenėje, bet ir platesniame visuomeniniame bei valstybiniame gyvenime.
2004 metų pasaulio čempionatas tapo savotišku pasirinktos krypties patikrinimu. Iki tol išbandytos naujos kategorijos, nauji vertinimo principai, naujos varžybų formos ir profesionalų sporto idėja buvo perkelti į didelio masto tarptautinį renginį. Ir būtent čia galima įžvelgti svarbiausią to laikotarpio bruožą: WFF-WBBF neapsiribojo vien deklaracijomis apie sporto vystymą. Buvo bandoma praktiškai įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta.
2005 metais ši veikla buvo tęsiama. Vilniaus kongresų rūmuose dvi dienas vyko dar vienas didelio masto WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Jo organizacinio komiteto pirmininku buvo to meto Lietuvos Respublikos Seimo narys ir šalies finansų ministras Algirdas Butkevičius. Tai, kad po 2004 metų pasaulio čempionato buvo surengtas dar vienas didelis tarptautinis renginys, rodo pasirinktos krypties tęstinumą.
Šiandien, žvelgiant į tuos įvykius iš didesnės istorinės perspektyvos, 2003–2005 metų laikotarpį galima vertinti ne kaip paprastą tarptautinių varžybų organizavimo etapą. Tai buvo laikotarpis, kai buvo ieškoma atsakymo į kur kas sudėtingesnį klausimą – kokiu keliu turi vystytis pats sportas.
WFF-WBBF tuo metu bandė peržengti tradicinio kultūrizmo ribas. Vaikų „Fit-Kid“, neįgaliųjų sportas, fitneso modelių varžybos, naujos kategorijos, teisėjavimo kriterijų eksperimentai ir profesionalų lygos sukūrimas buvo skirtingos vienos bendros krypties išraiškos. Buvo siekiama, kad sporto sistema būtų platesnė, įvairesnė ir atviresnė skirtingoms sportininkų grupėms.
Todėl šio laikotarpio istorijos nereikėtų matuoti vien medalių skaičiumi ar surengtų varžybų statistika. Daug svarbiau yra tai, kad tuo metu buvo bandoma keisti požiūrį į patį sporto vystymą. Buvo suvokta paprasta, tačiau ne visada sporto organizacijose įgyvendinama tiesa: jeigu sportas nori išlikti gyvas ir patrauklus, jis negali amžinai stovėti vietoje.
2003–2005 metais WFF-WBBF pasirinko paieškos kelią. Buvo eksperimentuojama, buvo ieškoma, buvo priimami sprendimai ir tikrinama, ar jie veikia praktikoje. Kai kurie sprendimai galėjo būti ginčytini, kai kurie vėliau keitėsi, tačiau pats principas buvo aiškus – sportas turi vystytis.
Būtent todėl šį laikotarpį galima laikyti vienu iš svarbesnių WFF-WBBF istorijos etapų. Tai buvo metas, kai federacija stengėsi ne tik organizuoti tarptautines varžybas, bet ir formuoti savo supratimą apie tai, koks galėtų būti ateities fitneso sportas.
Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, galima kitaip pažvelgti ir į tuomet priimtus sprendimus. Tai, kas tuo metu galėjo atrodyti kaip eksperimentas ar drąsus bandymas, šiandien leidžia geriau suprasti sporto evoliucijos logiką. Naujos kategorijos, vaikų sportas, neįgaliųjų įtraukimas, profesionalių atletų sistema ir didelio masto tarptautiniai renginiai buvo bandymas sukurti platesnį sporto pasaulį.
Istorijoje svarbu ne tik tai, kas tuo metu buvo pasiekta. Ne mažiau svarbu tai, ko buvo išdrįsta ieškoti.
2003–2005 metų WFF-WBBF veikla būtent apie tai ir kalba. Apie laikotarpį, kai tradicijos nebebuvo laikomos pakankamu atsakymu, kai buvo ieškoma naujų sprendimų ir kai buvo bandoma įrodyti, kad tarptautinis sportas gali būti ne tik paveldėtas, bet ir kuriamas.
Todėl pagrindinė šio laikotarpio išvada paprasta: WFF-WBBF tuomet ieškojo ne dar vieno būdo surengti varžybas – buvo ieškoma naujo kelio pačiam sportui.
Grįžtant į praeitį: WFF-WBBF ieškojo naujų tarptautinio sporto vystymo kelių.
2003 metai WFF-WBBF istorijoje buvo svarbus lūžio laikotarpis. Vokiečiui Klausui P. J. Hoffmannui pasitraukus iš aktyvios tarptautinės sporto veiklos jo vadovaujamoje WFF-WBBF federacijos dalyje, Dr. Edmundas Daubaras liko vienintelis organizacijos lyderis, toliau besirūpinantis tarptautine federacijos veikla ir jos sporto vystymo kryptimis. Tuo metu prieš federaciją iškilo ne vien organizaciniai, bet ir kur kas platesni strateginiai klausimai: kaip toliau vystyti tarptautinį sportą, kokia kryptimi turi judėti fitnesas ir kaip sukurti tokį sporto modelį, kuris nebūtų vien tradicinių kultūrizmo principų pakartojimas.
Situacija buvo sudėtinga. Dešimtmečiais kultūrizmo pasaulyje įsitvirtinę modeliai buvo tapę tradicija, tačiau tradicija savaime dar nereiškia progreso. WFF-WBBF vadovybė suprato, kad norint judėti į priekį neužtenka organizuoti dar vienas tokio paties formato varžybas ar mechaniškai kartoti jau žinomus sprendimus. Reikėjo ieškoti naujovių, eksperimentuoti, stebėti rezultatus ir nebijoti keisti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.
Toks požiūris WFF-WBBF veikloje buvo matomas dar iki 2003 metų. Jau 1999 metais federacija į savo veiklą įtraukė vaikų „Fit-Kid“ bei neįgalių sportininkų kategorijas. Tai buvo svarbus žingsnis, nes sportas buvo pradėtas suvokti plačiau – ne vien kaip aukščiausio lygio atletų varžymasis, bet ir kaip veikla, kurioje turi atsirasti vietos vaikams bei žmonėms su negalia. Nuo 2004 metų federacija pradėjo organizuoti ir fitneso modelių varžybas. Šie sprendimai nebuvo atsitiktiniai. Jie atspindėjo bendrą siekį ieškoti naujų sporto formų ir plėsti pačią fitneso sporto sampratą.
Todėl 2004 metai tapo ypatingu laikotarpiu. Lietuvoje buvo surengta daugybė vietinių ir tarptautinių varžybų, Rygoje organizuotas didelis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras, o Maskvoje įvyko reikšmingas Europos čempionatas. Tačiau šių renginių reikšmė buvo ne vien sportinių rezultatų suvestinėse. Tuo metu WFF-WBBF aktyviai eksperimentavo su įvairiomis kategorijomis, teisėjavimo kriterijais ir varžybų organizavimo principais. Buvo ieškoma atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti šiuolaikinio tarptautinio fitneso sporto kryptis.
Tai buvo tam tikra prasme eksperimentinis laikotarpis. Federacija bandė ne prisitaikyti prie jau egzistuojančio modelio, o pati ieškojo galimybių jį keisti. Buvo svarbu ne tik tai, kaip sportininkas atrodo scenoje, bet ir kaip sporto varžybos gali būti organizuojamos, kaip jos vertinamos ir kaip jas suvokia žiūrovas. Tuo metu buvo bandoma rasti optimalų santykį tarp sportinio pasirengimo, estetikos, varžybų patrauklumo ir tarptautinio sporto organizavimo.
Svarbiausiu 2004 metų įvykiu tapo Vilniaus kongresų rūmuose surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Renginiui buvo suteiktas ir valstybės dėmesys – čempionatą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o išsamų reportažą iš varžybų parodė Lietuvos nacionalinė televizija. Čempionate dalyvavo 378 atletai iš 28 pasaulio šalių. Šie skaičiai gerai atskleidžia renginio mastą ir tarptautinį pobūdį.
Beveik visiems sportininkams Vilniaus viešbučiuose buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas. Už šių skaičių ir faktų slypėjo didžiulis organizacinis darbas. Reikėjo priimti šimtus užsienio atletų, pasirūpinti jų apgyvendinimu, maitinimu, varžybų programa, teisėjavimu ir daugybe kitų tarptautinio renginio detalių. Todėl 2004 metų pasaulio čempionatas tapo ne tik sportiniu, bet ir organizaciniu WFF-WBBF išbandymu.
Tais pačiais metais federacija žengė dar vieną reikšmingą žingsnį – įsteigė profesionalų lygą ir profesionalų varžybas įtraukė į varžybų programą. Tai buvo svarbu todėl, kad buvo siekiama sukurti ne vien atskirų čempionatų sistemą, bet platesnę sporto struktūrą, kurioje galėtų atsirasti vietos ir aukščiausio lygio profesionaliems atletams. Tokiu būdu buvo ieškoma galimybės sujungti skirtingus sportinio kelio etapus – nuo vaikų ir mėgėjų iki profesionalaus sporto.
2004 metų pasaulio čempionato organizacinio komiteto pirmininku buvo Gediminas Kirkilas - tuo metu Lietuvos Respublikos Seimo narys, krašto apsaugos ministras, vėliau – nuo 2006 metų – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Jis asmeniškai pasirašė varžybų nugalėtojams įteiktus diplomus bei dalyvavo tarptautinėje WFF-WBBF spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Šie faktai taip pat yra svarbi to laikotarpio istorijos dalis. Jie parodo, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai Lietuvoje buvo pastebimi ne tik sporto bendruomenėje, bet ir platesniame visuomeniniame bei valstybiniame gyvenime.
2004 metų pasaulio čempionatas tapo savotišku pasirinktos krypties patikrinimu. Iki tol išbandytos naujos kategorijos, nauji vertinimo principai, naujos varžybų formos ir profesionalų sporto idėja buvo perkelti į didelio masto tarptautinį renginį. Ir būtent čia galima įžvelgti svarbiausią to laikotarpio bruožą: WFF-WBBF neapsiribojo vien deklaracijomis apie sporto vystymą. Buvo bandoma praktiškai įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta.
2005 metais ši veikla buvo tęsiama. Vilniaus kongresų rūmuose dvi dienas vyko dar vienas didelio masto WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Jo organizacinio komiteto pirmininku buvo to meto Lietuvos Respublikos Seimo narys ir šalies finansų ministras Algirdas Butkevičius. Tai, kad po 2004 metų pasaulio čempionato buvo surengtas dar vienas didelis tarptautinis renginys, rodo pasirinktos krypties tęstinumą.
Šiandien, žvelgiant į tuos įvykius iš didesnės istorinės perspektyvos, 2003–2005 metų laikotarpį galima vertinti ne kaip paprastą tarptautinių varžybų organizavimo etapą. Tai buvo laikotarpis, kai buvo ieškoma atsakymo į kur kas sudėtingesnį klausimą – kokiu keliu turi vystytis pats sportas.
WFF-WBBF tuo metu bandė peržengti tradicinio kultūrizmo ribas. Vaikų „Fit-Kid“, neįgaliųjų sportas, fitneso modelių varžybos, naujos kategorijos, teisėjavimo kriterijų eksperimentai ir profesionalų lygos sukūrimas buvo skirtingos vienos bendros krypties išraiškos. Buvo siekiama, kad sporto sistema būtų platesnė, įvairesnė ir atviresnė skirtingoms sportininkų grupėms.
Todėl šio laikotarpio istorijos nereikėtų matuoti vien medalių skaičiumi ar surengtų varžybų statistika. Daug svarbiau yra tai, kad tuo metu buvo bandoma keisti požiūrį į patį sporto vystymą. Buvo suvokta paprasta, tačiau ne visada sporto organizacijose įgyvendinama tiesa: jeigu sportas nori išlikti gyvas ir patrauklus, jis negali amžinai stovėti vietoje.
2003–2005 metais WFF-WBBF pasirinko paieškos kelią. Buvo eksperimentuojama, buvo ieškoma, buvo priimami sprendimai ir tikrinama, ar jie veikia praktikoje. Kai kurie sprendimai galėjo būti ginčytini, kai kurie vėliau keitėsi, tačiau pats principas buvo aiškus – sportas turi vystytis.
Būtent todėl šį laikotarpį galima laikyti vienu iš svarbesnių WFF-WBBF istorijos etapų. Tai buvo metas, kai federacija stengėsi ne tik organizuoti tarptautines varžybas, bet ir formuoti savo supratimą apie tai, koks galėtų būti ateities fitneso sportas.
Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, galima kitaip pažvelgti ir į tuomet priimtus sprendimus. Tai, kas tuo metu galėjo atrodyti kaip eksperimentas ar drąsus bandymas, šiandien leidžia geriau suprasti sporto evoliucijos logiką. Naujos kategorijos, vaikų sportas, neįgaliųjų įtraukimas, profesionalių atletų sistema ir didelio masto tarptautiniai renginiai buvo bandymas sukurti platesnį sporto pasaulį.
Istorijoje svarbu ne tik tai, kas tuo metu buvo pasiekta. Ne mažiau svarbu tai, ko buvo išdrįsta ieškoti.
2003–2005 metų WFF-WBBF veikla būtent apie tai ir kalba. Apie laikotarpį, kai tradicijos nebebuvo laikomos pakankamu atsakymu, kai buvo ieškoma naujų sprendimų ir kai buvo bandoma įrodyti, kad tarptautinis sportas gali būti ne tik paveldėtas, bet ir kuriamas.
Todėl pagrindinė šio laikotarpio išvada paprasta: WFF-WBBF tuomet ieškojo ne dar vieno būdo surengti varžybas – buvo ieškoma naujo kelio pačiam sportui.