11 hours ago
Kodėl kultūrizmas suprastėjo?
2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kurį organizuoja Pasaulinė WFF-WBBF federacija ir Tarptautinis sporto universitetas (ISU – International Sport University). Viena pagrindinių seminaro temų – pozavimo menas kultūrizme, jo reikšmė varžybose ir sportininkų pasirengime.
Seminare bus ne tik aptariamos teorinės pozavimo subtilybės. Praktiniuose užsiėmimuose bus pristatomos naujos kategorijos, nagrinėjami teisėjavimo kriterijai ir kalbama apie būsimą kultūrizmo sporto raidą.
Kai raumenų nepakako
Šiandien kultūrizmo varžybose sportininkai daugiausia vertinami pagal kūno sudėjimą, raumenų masę, proporcijas, simetriją ir išvaizdą. Tačiau anksčiau vien tik išvystyto kūno nepakakdavo.
1987 metais, steigiant TSRS kultūrizmo federaciją, buvo surengta nemažai specializuotų seminarų. Vieną jų vedė tuometinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos vadovas Vitalijus Asovskis. Remdamiesi ilgamete praktika ir darbu su sportininkais, jis ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos steigėjas Česlavas Tamulevičius buvo sukūrę visų pagrindinių kultūrizmo pozų klasifikaciją.
Pozavimas tuo metu buvo suprantamas ne kaip formalus privalomas varžybų elementas, o kaip savarankiškas sportininko meistriškumas.
Ypač didelę reikšmę turėjo laisvoji programa. Ji buvo vertinama net keliais aspektais: bendras pasirodymo įspūdis, artistiškumas, sceninis meistriškumas, programos dermė su pasirinkta muzika, pozavimo technika ir gebėjimas sklandžiai pereiti iš vienos pozos į kitą.
Scenoje laimėdavo ne vien raumenys
Tokia sistema skatino sportininkus nuolat tobulėti. Kartais puikiai fiziškai pasirengęs kultūristas galėdavo pralaimėti varžovui, kurio fiziniai duomenys buvo kuklesni, tačiau kuris scenoje sugebėdavo geriau atskleisti savo kūną ir meistriškiau atlikti programą.
Todėl sportininkams neužtekdavo vien treniruotis su štanga. Reikėjo mokytis valdyti kūną, suprasti sceną, muziką, judesį ir žiūrovą.
Štangą kilnoti gali daugelis, tačiau įtaigiai parodyti savo kūną scenoje – gerokai sunkiau.
Būtent todėl pozavimo menas tapdavo svarbia kultūrizmo mokyklos dalimi.
Vilniaus kultūrizmo mokyklos įtaka buvo jaučiama ne tik Lietuvoje. Jos specialistų analitinis darbas prisidėjo prie Lietuvos kultūristų sėkmės TSRS mastu, o panašios pozavimo tradicijos stiprino ir kitų šalių sportininkų meistriškumą.
Tarp išskirtinių to laikotarpio sportininkų, garsėjusių sceniniu meistriškumu ir programomis, buvo Pranas Murauskas, Jevgenijus Gorelikas, Jevgenijus Žurcevas, Rišardas Krinickis, Vytautas Pleckevičius, Saulius Misevičius, Vladas Kapcevičius, Viačeslavas Chleborodovas ir daugelis kitų.
Įkvėpimo ieškojo kitose sporto šakose
Pozavimo vertinimo principai neatsirado iš niekur. To meto Vilniaus kultūrizmo specialistai daug dėmesio skyrė meninei gimnastikai ir dailiajam čiuožimui. Buvo analizuojama, kaip šiose sporto šakose kuriamos programos, kaip vertinamas artistiškumas, judesių tikslumas, muzikalumas ir gebėjimas perteikti pasirodymo idėją.
Šios patirtys buvo pritaikytos kultūrizmo scenoje.
Rezultatas – sportas, kuriame sportininkas turėjo ne tik sukurti įspūdingą kūną, bet ir mokėti jį profesionaliai pristatyti.
Ar kultūrizmas prarado scenos meną?
Šiandien laisvosios programos kultūrizmo varžybose praktiškai nebevertinamos. Dėl to, kaip teigia WFF-WBBF federacijos atstovai, sportininkams nebeliko pakankamos motyvacijos skirti daug laiko pozavimo menui.
O tam reikia laiko, specialių žinių ir trenerio ar pozavimo specialisto pagalbos.
Kai šis elementas pašalinamas iš vertinimo sistemos, sportininkui natūraliai kyla klausimas: kam skirti šimtus valandų sceninės programos kūrimui, jeigu tai neturi įtakos galutiniam rezultatui?
Dėl to, federacijos vertinimu, kultūrizmo scena tapo labiau vienoda. Sportininkai demonstruoja panašias pozas ir panašius privalomus veiksmus, tačiau vis rečiau galima išvysti individualų sceninį charakterį, originalią programą ar tikrą pozavimo meistriškumą.
Naujas požiūris nuo 2027 metų?
WFF-WBBF federacija skelbia, kad nuo 2027 metų planuoja profesionalių kultūristų varžybose vėl pradėti vertinti laisvąsias programas.
Tokiu būdu siekiama sugrąžinti į sceną tai, kas anksčiau buvo neatsiejama kultūrizmo dalis – ne tik raumenų demonstravimą, bet ir scenos meną.
Ar tai pakeis kultūrizmo varžybų veidą? Atsakymą turės pateikti pati sporto bendruomenė. Tačiau akivaizdu, kad klausimas apie pozavimo reikšmę vėl tampa aktualus.
Apie tai bus kalbama ir rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare. Praktiniuose bei teoriniuose užsiėmimuose bus siekiama pažvelgti į kultūrizmą ne tik kaip į raumenų vystymo sportą, bet ir kaip į scenos meną, kuriame sportininkas turi gebėti parodyti savo ilgo ir sunkaus darbo rezultatą.
Daugiau informacijos apie seminarą ir WFF-WBBF veiklą – www.worldfitness.lt.
2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kurį organizuoja Pasaulinė WFF-WBBF federacija ir Tarptautinis sporto universitetas (ISU – International Sport University). Viena pagrindinių seminaro temų – pozavimo menas kultūrizme, jo reikšmė varžybose ir sportininkų pasirengime.
Seminare bus ne tik aptariamos teorinės pozavimo subtilybės. Praktiniuose užsiėmimuose bus pristatomos naujos kategorijos, nagrinėjami teisėjavimo kriterijai ir kalbama apie būsimą kultūrizmo sporto raidą.
Kai raumenų nepakako
Šiandien kultūrizmo varžybose sportininkai daugiausia vertinami pagal kūno sudėjimą, raumenų masę, proporcijas, simetriją ir išvaizdą. Tačiau anksčiau vien tik išvystyto kūno nepakakdavo.
1987 metais, steigiant TSRS kultūrizmo federaciją, buvo surengta nemažai specializuotų seminarų. Vieną jų vedė tuometinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos vadovas Vitalijus Asovskis. Remdamiesi ilgamete praktika ir darbu su sportininkais, jis ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos steigėjas Česlavas Tamulevičius buvo sukūrę visų pagrindinių kultūrizmo pozų klasifikaciją.
Pozavimas tuo metu buvo suprantamas ne kaip formalus privalomas varžybų elementas, o kaip savarankiškas sportininko meistriškumas.
Ypač didelę reikšmę turėjo laisvoji programa. Ji buvo vertinama net keliais aspektais: bendras pasirodymo įspūdis, artistiškumas, sceninis meistriškumas, programos dermė su pasirinkta muzika, pozavimo technika ir gebėjimas sklandžiai pereiti iš vienos pozos į kitą.
Scenoje laimėdavo ne vien raumenys
Tokia sistema skatino sportininkus nuolat tobulėti. Kartais puikiai fiziškai pasirengęs kultūristas galėdavo pralaimėti varžovui, kurio fiziniai duomenys buvo kuklesni, tačiau kuris scenoje sugebėdavo geriau atskleisti savo kūną ir meistriškiau atlikti programą.
Todėl sportininkams neužtekdavo vien treniruotis su štanga. Reikėjo mokytis valdyti kūną, suprasti sceną, muziką, judesį ir žiūrovą.
Štangą kilnoti gali daugelis, tačiau įtaigiai parodyti savo kūną scenoje – gerokai sunkiau.
Būtent todėl pozavimo menas tapdavo svarbia kultūrizmo mokyklos dalimi.
Vilniaus kultūrizmo mokyklos įtaka buvo jaučiama ne tik Lietuvoje. Jos specialistų analitinis darbas prisidėjo prie Lietuvos kultūristų sėkmės TSRS mastu, o panašios pozavimo tradicijos stiprino ir kitų šalių sportininkų meistriškumą.
Tarp išskirtinių to laikotarpio sportininkų, garsėjusių sceniniu meistriškumu ir programomis, buvo Pranas Murauskas, Jevgenijus Gorelikas, Jevgenijus Žurcevas, Rišardas Krinickis, Vytautas Pleckevičius, Saulius Misevičius, Vladas Kapcevičius, Viačeslavas Chleborodovas ir daugelis kitų.
Įkvėpimo ieškojo kitose sporto šakose
Pozavimo vertinimo principai neatsirado iš niekur. To meto Vilniaus kultūrizmo specialistai daug dėmesio skyrė meninei gimnastikai ir dailiajam čiuožimui. Buvo analizuojama, kaip šiose sporto šakose kuriamos programos, kaip vertinamas artistiškumas, judesių tikslumas, muzikalumas ir gebėjimas perteikti pasirodymo idėją.
Šios patirtys buvo pritaikytos kultūrizmo scenoje.
Rezultatas – sportas, kuriame sportininkas turėjo ne tik sukurti įspūdingą kūną, bet ir mokėti jį profesionaliai pristatyti.
Ar kultūrizmas prarado scenos meną?
Šiandien laisvosios programos kultūrizmo varžybose praktiškai nebevertinamos. Dėl to, kaip teigia WFF-WBBF federacijos atstovai, sportininkams nebeliko pakankamos motyvacijos skirti daug laiko pozavimo menui.
O tam reikia laiko, specialių žinių ir trenerio ar pozavimo specialisto pagalbos.
Kai šis elementas pašalinamas iš vertinimo sistemos, sportininkui natūraliai kyla klausimas: kam skirti šimtus valandų sceninės programos kūrimui, jeigu tai neturi įtakos galutiniam rezultatui?
Dėl to, federacijos vertinimu, kultūrizmo scena tapo labiau vienoda. Sportininkai demonstruoja panašias pozas ir panašius privalomus veiksmus, tačiau vis rečiau galima išvysti individualų sceninį charakterį, originalią programą ar tikrą pozavimo meistriškumą.
Naujas požiūris nuo 2027 metų?
WFF-WBBF federacija skelbia, kad nuo 2027 metų planuoja profesionalių kultūristų varžybose vėl pradėti vertinti laisvąsias programas.
Tokiu būdu siekiama sugrąžinti į sceną tai, kas anksčiau buvo neatsiejama kultūrizmo dalis – ne tik raumenų demonstravimą, bet ir scenos meną.
Ar tai pakeis kultūrizmo varžybų veidą? Atsakymą turės pateikti pati sporto bendruomenė. Tačiau akivaizdu, kad klausimas apie pozavimo reikšmę vėl tampa aktualus.
Apie tai bus kalbama ir rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare. Praktiniuose bei teoriniuose užsiėmimuose bus siekiama pažvelgti į kultūrizmą ne tik kaip į raumenų vystymo sportą, bet ir kaip į scenos meną, kuriame sportininkas turi gebėti parodyti savo ilgo ir sunkaus darbo rezultatą.
Daugiau informacijos apie seminarą ir WFF-WBBF veiklą – www.worldfitness.lt.