60 metų Lietuvos kultūrizmui
Kas ženklaus ir pastebimo įvyko?
2026 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Per šešis dešimtmečius ši sporto šaka išgyveno pakilimus ir nuosmukius, draudimus, politinius suvaržymus, nepriklausomybės laikotarpio permainas ir tarptautinį pripažinimą.
Šį kartą nesustosime prie sudėtingų istorinių etapų. Nekalbėsime apie kultūrizmo draudimo metus (1973–1987), kai sportas buvo persekiojamas, o entuziastai buvo priversti ieškoti įvairių būdų tęsti veiklą. Neliesime ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio kovų dėl tarptautinio pripažinimo – tai jau išsamiai aprašyta ankstesniuose mūsų istoriniuose straipsniuose.
Pabandykime pažvelgti kitu kampu. Jei po šešiasdešimties metų reikėtų įvardyti įvykius, kurie tapo Lietuvos kultūrizmo istorijos gairėmis, kokie jie būtų? Kokie renginiai ne tik įvyko, bet ir paliko ryškų pėdsaką sporto istorijoje, buvo pastebėti Lietuvoje ir pasaulyje, prisidėjo prie šalies vardo garsinimo?
Mūsų nuomone, tokių įvykių nėra daug.
Pirmiausia, tai 1967 metais Klaipėdoje pradėtas rengti tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Per dešimtmečius jis tapo ne tik seniausiu Lietuvoje, bet ir vienu seniausių iki šiol be pertraukų organizuojamų tradicinių kultūrizmo turnyrų pasaulyje. Keitėsi santvarkos, federacijos, sporto taisyklės, tačiau „Gintarinio prizo“ turnyras išliko. Per jo sceną praėjo tūkstančiai atletų iš dešimčių pasaulio valstybių, o pats turnyras tapo Lietuvos kultūrizmo simboliu.
Kitas dažnai minimas renginys – nuo 1979 metų Kaune organizuotos „Komjaunimo taurės“ varžybos. Be abejo, jos turėjo reikšmę savo laikmečiu ir buvo vienas svarbiausių Sovietų Sąjungos laikotarpio kultūrizmo renginių Lietuvoje. Tačiau šiandien kyla natūralus klausimas – kiek žmonių dar prisimena šių varžybų nugalėtojus, jų istoriją ar poveikį tarptautiniam sportui? Laikas pats atsijoja tai, kas išlieka istorijoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybės organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius renginius.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje vyko valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo neeiliniai sporto įvykiai. Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, reportažus transliavo „Eurosport“, Lietuvos nacionalinė televizija ir LNK. Renginiams buvo leidžiami specialūs žurnalai, kurie buvo platinami Lietuvoje ir užsienyje.
Dar didesnį mastą Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje buvo surengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai įėjo į sporto istoriją dėl kelių priežasčių. 2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Tuo metu tai buvo technologinė naujovė, kuri gerokai aplenkė savo laiką.
2005 metų pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai – iki šiol tai vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių pagal dalyvių skaičių. Absoliutūs čempionai buvo apdovanoti originaliais deimantais – išskirtiniu apdovanojimu kultūrizmo istorijoje.
Kiekvienam šių čempionatų buvo leidžiami spalvoti žurnalai ir DVD filmai, kurie nemokamai buvo platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse. Tai buvo nuoseklus darbas, formuojant Lietuvos, kaip tarptautinių kultūrizmo renginių organizatorės, įvaizdį.
Atskirai verta paminėti jubiliejinius „Gintarinio prizo“ turnyrus.
40-asis turnyras tapo valstybės masto projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, o Lietuvos Respublikos Seimas skyrė jam tikslinį finansavimą valstybės biudžete. Lietuvos nacionalinė televizija parengė specialų reportažą. Trimis kalbomis išleistas žurnalas ir DVD filmas buvo pristatomi tarptautiniuose renginiuose daugelyje pasaulio šalių. Apie turnyrą publikacijas spausdino Anglijos, Austrijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio atgarsio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras. Reportažą apie šį renginį transliavo pasaulinis CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys buvo pristatytas milijoninei tarptautinei auditorijai.
Kartu verta prisiminti ir kitą faktą.
Neseniai sužinojome, kad prieš dvejus metus Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje. Plačioji visuomenė apie šį renginį praktiškai nesužinojo. Todėl kyla klausimas – ar vien pasaulio čempionato statuso pakanka, kad renginys taptų reikšmingu istorijos faktu?
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs pavadinimai. Istorijoje išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, sulaukia tarptautinio dėmesio, palieka dokumentinį pėdsaką, yra aprašoma spaudoje, rodoma televizijoje, leidžiama knygose ir prisimenama po daugelio metų.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Tai bus ne tik dar vienos varžybos. Tai bus šešiasdešimties metų istorijos sukaktis.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių. Tai rodo, kad renginys ir šiandien išlieka gyvas, reikalingas bei patrauklus tarptautinei sporto bendruomenei.
Šiuo metu baigiama rengti beveik 400 puslapių apimties „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupta per šešis dešimtmečius surinkta dokumentinė medžiaga, archyvinės nuotraukos, prisiminimai ir istoriniai faktai.
Tikimasi, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai ir aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai. Tai būtų tinkama proga pagerbti visus žmones, kurie savo darbu prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo istorijos kūrimo.
Išvados
Šešiasdešimties metų laikotarpis leidžia į Lietuvos kultūrizmo istoriją pažvelgti be emocijų ir laiko distancijos suteiktu objektyvumu.
Istorinę vertę lemia ne vien surengtų varžybų skaičius ar oficialus jų pavadinimas. Tikrąją renginio reikšmę parodo jo tęstinumas, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys, dokumentinis palikimas ir gebėjimas išlikti žmonių atmintyje.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai įvairaus lygio varžybų. Tačiau tik nedaugelis jų tapo reiškiniais, apie kuriuos kalbama ir šiandien. Būtent tokie renginiai formuoja sporto istoriją, kuria valstybės įvaizdį ir tampa ateities kartoms išliekančiu paveldu.
Todėl artėjantis 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienas sporto renginys. Tai viso Lietuvos kultūrizmo istorijos kelio simbolis, primenantis, kad didžiausią vertę sukuria ne vienkartinės pergalės, o dešimtmečius trunkantis nuoseklus darbas, tradicijų tęstinumas ir pagarba savo istorijai.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintariniam prizui“ – 60 metų: legenda, įaugusi į Klaipėdos ir pasaulio sporto istoriją
2027 metų gegužės mėnesį Klaipėda taps išskirtinio sporto ir kultūros įvykio centru – čia bus pažymėtas vienų seniausių tradicinių kultūrizmo ir fitneso varžybų pasaulyje jubiliejus. „Gintariniam prizui“ – 60 metų. Tai ne tik sukaktis, bet ir gyva istorija, per šešis dešimtmečius užauginusi sportininkų kartas, subūrusi tūkstančius dalyvių ir palikusi ryškų pėdsaką tarptautinėje sporto bendruomenėje.
Jubiliejinis renginys truks tris dienas ir žada tapti išskirtine švente, kurioje susijungs sportas, kultūra, istorija ir gyvos legendos. Į Klaipėdą planuojama pakviesti iškilius sporto, visuomenės ir kultūros pasaulio atstovus iš įvairių šalių.
Tarp garbingų svečių numatyta sulaukti pasaulinio garso asmenybių – Arnoldo Schwarzeneggerio, Ralfo Möllerio ir WFF–WBBF federacijos atstovo Jungtinėse Amerikos Valstijose Aleksandro Nevskio. Šių sportininkų vardai jau seniai įrašyti į pasaulinę kultūrizmo istoriją.
Visi trys yra pelnę „Mr. Universe“ titulą, o šiandien sėkmingai tęsia karjerą kino industrijoje – dirba aktoriais, režisieriais ir prodiuseriais. Jų dalyvavimas jubiliejiniame renginyje suteiktų šventei išskirtinį tarptautinį prestižą ir taptų reikšmingu įvykiu tiek Lietuvos sporto bendruomenei, tiek miesto svečiams.
„Gintarinio prizo“ kelias prasidėjo laikais, kai kultūrizmas dar tik formavo savo tarptautinį veidą, o informacijos sklaida reikalavo ypatingų pastangų ir tikėjimo idėja. Šio judėjimo istorijoje ypatingą vaidmenį atliko Edmundas Daubaras, 1989 metais išleidęs įspūdingo, net 2 milijonų egzempliorių tiražo žurnalą „Arnoldas Švarcenegeris rekomenduoja“. Šis leidinys tapo ne tik sporto metodine medžiaga, bet ir simboliniu tiltu tarp skirtingų šalių sportininkų, įkvėpusiu naują kartą siekti aukščiausių rezultatų.
Per dešimtmečius „Gintarinis prizas“ išaugo į tarptautinį reiškinį, kuriame sportas susipynė su kultūra, diplomatija ir asmeninėmis istorijomis. WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvavo įvairių šalių visuomenės ir politikos veikėjai. Tarp jų – Austrijos buvęs parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas, kuris ne tik kuravo renginių iniciatyvas, bet ir pats lankėsi varžybose svečio teisėmis, taip prisidėdamas prie jų tarptautinio pripažinimo.
Ypatingą simbolinę reikšmę „Gintarinio prizo“ istorijoje įgavo ir ankstesni jubiliejai. Minint 40-metį, į Klaipėdą buvo atgabenta profesoriaus A. Gerstlo perduota originalių Arnoldo Švarcenegerio fotografijų kolekcija bei dokumentinis filmas apie jo gyvenimo kelią. Šios medžiagos buvo pristatytos varžybų metu ir tapo išskirtine šventės dalimi, pritraukusia didžiulį visuomenės dėmesį.
50-ojo jubiliejaus proga renginys sulaukė dar platesnio tarptautinio atgarsio – tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, reportažas iš Klaipėdos buvo parodytas pasaulinei auditorijai per CNN televiziją. Tai tapo reikšmingu įvertinimu ne tik pačiam renginiui, bet ir Lietuvos sporto bendruomenės indėliui į globalų kultūrizmo judėjimą.
Šiandien „Gintarinis prizas“ žvelgia į ateitį su dar didesniu užmoju ir pagarba savo istorijai. Nauja išsami Arnoldo Švarcenegerio knyga “Arnold” primena apie šio žmogaus įtaką visai sporto epochai, o Klaipėdoje rengiamas jubiliejus tampa gyvu šios istorijos tęsiniu.
Artėjant 60-ajam jubiliejui, Klaipėdos savivaldybės administracijos ir entuziastų iniciatyva rengiamas dar vienas svarbus darbas – bus išleista didelės apimties istorinė „Gintarinio prizo“ knyga. Joje lietuvių kalba jau baigiamas rengti tekstas, šiuo metu vykdomi vertimai į kitas kalbas, siekiant, kad šios varžybos ir jų istorija būtų dar plačiau žinomos pasaulyje.
„Gintarinis prizas“ šiandien – tai daugiau nei varžybos. Tai tradicija, kuri sujungia kartas. Tai scena, kurioje gimsta legendos. Tai Klaipėdos vardas, skambantis pasaulio sporto žemėlapyje. Ir tai istorija, kuri dar toli gražu nesibaigia.
Išsamesnė informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintarinio prizo“ istorijos
Rolandas Bučinskas – sportininkas dviejų epochų sandūroje
Rolando Bučinsko sportinė biografija atspindi vieną sudėtingiausių Lietuvos kultūrizmo istorijos laikotarpių – kelią nuo sovietmečio draudimų ir administracinių suvaržymų iki nepriklausomos Lietuvos sportininkų pripažinimo tarptautinėje arenoje. Jo karjeroje susipynė ryškios pergalės, politinės aplinkybės, organizacinės kovos ir skaudūs pralaimėjimai, todėl Rolandas Bučinskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos kultūrizmo asmenybių.
Sportininko talentas išryškėjo anksti. Dar būdamas jaunimo grupės atletas, 1982 metais jis dalyvavo tradiciniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Taline. Šios varžybos tuomet buvo vienos prestižiškiausių visoje Sovietų Sąjungoje, todėl antroji vieta jaunimo kategorijoje buvo reikšmingas pasiekimas, atkreipęs specialistų dėmesį į perspektyvų Lietuvos sportininką.
Tačiau tolimesnę karjerą netrukus apsunkino ne sportiniai rezultatai, o vidaus konfliktai Lietuvos kultūrizmo bendruomenėje. Kultūrizmui Sovietų Sąjungoje esant faktiškai uždraustam, neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovas Romanas Kalinauskas Rolandui Bučinskui uždraudė dalyvauti varžybose. Toks sprendimas galėjo nutraukti perspektyvaus sportininko karjerą.
Ieškodamas galimybės sugrįžti į varžybas, Rolandas Bučinskas kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris palaikė glaudžius ryšius su Estijos kultūrizmo organizatoriumi Inaru Mardo (1945-2002). Pastarojo suteiktos garantijos leido Rolandui startuoti 1983 metų „Georgo Tenno memoriale“, kuriame jis tapo jaunimo grupės nugalėtoju. Ši pergalė tapo ne tik sportiniu revanšu, bet ir įrodymu, kad talento neįmanoma sustabdyti administraciniais draudimais.
Dar didesnio pripažinimo Rolandas Bučinskas sulaukė 1986 metais, kai tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Tuo metu „Gintarinis prizas“ jau buvo vienas svarbiausių Rytų Europos kultūrizmo renginių, o absoliutaus nugalėtojo vardas reiškė aukščiausią sportinį meistriškumą. Ši pergalė įtvirtino Rolandą Bučinską tarp stipriausių to meto Lietuvos kultūristų.
1988 metais, Sovietų Sąjungoje oficialiai atkūrus kultūrizmo varžybų sistemą, įvyko pirmosios TSRS kultūrizmo taurės varžybos. Jose Rolandas Bučinskas savo svorio kategorijoje iškovojo antrąją vietą ir pelnė TSRS sporto meistro vardą. Tai buvo oficialus jo sportinio meistriškumo pripažinimas valstybiniu lygmeniu.
Ypatingą vietą Rolando Bučinsko biografijoje užima 1991 metai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies sportininkai atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Dauguma jų, laikydamiesi Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pozicijos, atsisakė dalyvauti TSRS varžybose, tačiau Lietuvos sporto organizacijos dar nebuvo pripažintos tarptautinėse federacijose. Todėl sportininkai faktiškai neteko galimybių dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose.
Siekdamas išspręsti šią problemą, Lietuvos Respublikos sporto ministro Algirdo Raslano paskatintas Edmundas Daubaras Teisingumo ministerijoje įregistravo Lietuvos nacionalinę kultūrizmo asociaciją (LNKA) – pirmąją nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizaciją. Netrukus buvo suburta stipriausių Lietuvos sportininkų delegacija į NABBA Europos čempionatą Prancūzijoje, prie kurios prisijungė ir Rolandas Bučinskas.
Šis sprendimas tapo istoriniu. Rolandas Bučinskas ir klaipėdietė Natalija Murnikovienė iškovojo Europos čempionų titulus ir į nepriklausomą Lietuvą parvežė pirmuosius tarptautinius aukso medalius. Šios pergalės turėjo ne tik sportinę, bet ir simbolinę reikšmę – jos tapo vienu pirmųjų nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo ženklų. Tuo metu dalis kitų Lietuvos kultūristų ir jų vadovų dar laikėsi atsargesnės pozicijos ir iki Maskvos rugpjūčio pučo nesiryžo atsiriboti nuo sovietinės sporto sistemos.
Vėlesniais metais Rolandas Bučinskas sėkmingai tęsė sportinę karjerą IFBB federacijoje. 1996 metais jis tapo IFBB Europos čempionu, dar kartą patvirtindamas priklausymą Europos elitui.
1997 metais IFBB pasaulio čempionate Rolandas Bučinskas savo kategorijoje iškovojo pirmąją vietą. Tačiau po varžybų atlikta dopingo kontrolė buvo teigiama, todėl pasaulio čempiono titulas buvo panaikintas, o oficialiuose varžybų protokoluose jo pergalė nebeliko įrašyta. Šis įvykis tapo skaudžiausiu sportininko karjeros momentu ir iš esmės pakeitė tolimesnę jo profesinę veiklą.
Dar prieš paskelbiant galutinius dopingo kontrolės rezultatus, 1998 metais Rolandas Bučinskas rengėsi emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Pagalbos jis dar kartą kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris susisiekė su ilgamečiu bičiuliu amerikiečiu Louisu Zwicku.
Jų pažintis buvo užsimezgusi dar 1989 metais, kai tarptautinio mačo „TSRS–JAV“ metu Edmundas Daubaras, Louisas Zwickas, Viktoras Jucys ir Rolandas Bučinskas, išvengę TSRS KGB pareigūnų kontrolės, viename Leningrado priemiesčio kultūrizmo centre nufilmavo du dokumentinius filmus apie Lietuvos kultūristų pasirengimą. Tais pačiais metais šie filmai buvo parodyti ESPN televizijos kanalu, o jų kopijos iki šiol saugomos pasaulinės WFF–WBBF federacijos archyvuose. Tai buvo vieni pirmųjų vakarietiškų vaizdo pasakojimų apie TSRS kultūrizmą dar prieš atkuriant valstybės nepriklausomybę.
Iki 1998 metų Louisas Zwickas jau buvo įkūręs nuosavą televizijos kompaniją, rengusią kultūrizmo varžybų vaizdo produkciją ESPN televizijai bei organizavusią tarptautinius renginius, tarp jų – „Miss Fitness America“, „Miss America Pageant“, „Hit the Rock“ ir kitus. Pasinaudodamas savo ryšiais, jis padėjo Rolandui Bučinskui įsidarbinti sporto leidybos ir žiniasklaidos srityje. Tačiau paskelbus galutinius dopingo kontrolės rezultatus, Rolandas nusprendė pasitraukti iš profesionalios sporto industrijos.
Šiandien Rolandas Bučinskas su šeima gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Išvados
Rolando Bučinsko sportinė karjera išsiskiria ne tik aukšto lygio sportiniais pasiekimais, bet ir tuo, kad ji atspindi visą Lietuvos kultūrizmo virsmų epochą. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri savo karjerą pradėjo kultūrizmo draudimo metais, išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą, dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos tarptautinius ryšius ir tapo pirmaisiais Lietuvos atstovais svarbiausiose Vakarų Europos varžybose.
1991 metų NABBA Europos čempionato aukso medalis buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo laimėjimų. Ši pergalė turėjo platesnę reikšmę nei vien sportinis rezultatas – ji tapo nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo pradžia.
Nors 1997 metų dopingo byla iš esmės pakeitė viešą Rolando Bučinsko sportinės karjeros vertinimą, ji nepaneigia jo ankstesnių laimėjimų ir indėlio į Lietuvos kultūrizmo istoriją. Istoriškai vertinant, Rolandas Bučinskas išlieka viena ryškiausių XX amžiaus pabaigos Lietuvos kultūrizmo asmenybių, kurios biografijoje atsispindi tiek šio sporto pakilimai, tiek sudėtingi jo raidos iššūkiai.
Istorinės „Gintarinio prizo“ knygos tekstai baigti
Knygą papildys du išskirtiniai skyriai
Baigėme rengti istorinės „Gintarinio prizo“ knygos tekstus trimis kalbomis. Leidinį planuojame išleisti 60-ojo „Gintarinio prizo“ turnyro proga. Jubiliejinis renginys, pagal mūsų galimybes, vyks tris dienas 2027 metų gegužę Klaipėdoje. Į šią išskirtinę sporto šventę kviesime žymius pasaulio sportininkus, sporto organizacijų vadovus, iškilius politikus ir garbius svečius.
Tačiau, parengus knygą maketavimui, paaiškėjo, kad istorinis leidinys dar nėra baigtas.
Analizuojant sukauptą medžiagą tapo akivaizdu, jog knygoje būtini dar du skyriai, kurie leis dar išsamiau atskleisti „Gintarinio prizo“ reikšmę pasaulio sportinio kultūrizmo istorijoje.
Pirmasis skyrius bus skirtas oficialiai pripažinto tarptautinio sportinio kultūrizmo istorijai. Iki šiol pasaulyje nėra išleista nuoseklios studijos, apimančios šios sporto šakos raidą nuo jos oficialaus pripažinimo iki šių dienų. Todėl ši knygos dalis taps ne tik svarbiu istoriniu šaltiniu, bet ir pirmuoju bandymu sistemiškai pristatyti sportinio kultūrizmo raidą tarptautiniu mastu.
Antrajame skyriuje pristatysime žmones, kurie įvairiais laikotarpiais lėmė „Gintarinio prizo“ istoriją. Per šešis dešimtmečius turnyras subūrė daugybę iškilių asmenybių – sportininkų, trenerių, organizatorių ir visuomenės veikėjų iš įvairių pasaulio šalių. Daugelio jų indėlis buvo lemiamas ne tik turnyro, bet ir viso sportinio kultūrizmo vystymuisi. Jų istorijos nusipelno atskiro pasakojimo.
Rengdami pasaulinio sportinio kultūrizmo istorijos apžvalgą, aptarsime svarbiausius jos etapus:
• oficialiai pripažinto sportinio kultūrizmo pradžią (FIHC, 1947–1969);
• oficialaus sportinio kultūrizmo tęstinumą (IFBB, 1971–1998);
• sportinio kultūrizmo atsiradimą socialistiniame pasaulyje (FIHC, 1959);
• sportinio kultūrizmo atsiradimą TSRS (FIHC, 1963);
• sportinio kultūrizmo atsiradimą Lietuvoje (1965);
• sportinio kultūrizmo atsiradimą Klaipėdoje (1967).
Iki šiol šie istoriniai įvykiai niekur pasaulyje nebuvo nuosekliai aprašyti kaip vientisa oficialaus sportinio kultūrizmo raidos istorija. Todėl būsima knyga pretenduoja tapti pirmuoju tokio pobūdžio leidiniu.
Tikimės, kad ji taps ne tik vertingu istoriniu šaltiniu sporto bendruomenei, bet ir padės naujai pažvelgti į sportinio kultūrizmo kelią pasaulyje. Kartu tai bus prasminga įžanga į legendiniu tapusio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro šešiasdešimties metų istoriją.
Papildomų skyrių rengimas užtruks dvi–tris savaites, todėl numatyto leidybos grafiko nekeičiame – knyga skaitytojus pasieks laiku.
„Gintariniam prizui“ – 60 metų
Originali sporto šakos istorinė knyga
Prieš pradedant išsamiai pasakoti apie vieną seniausių tradicinių tarptautinių kultūrizmo ir fitneso renginių pasaulyje – „Gintarinio prizo“ turnyrą, būtina trumpai apžvelgti kultūrizmo, kaip oficialiai pripažintos sporto šakos, istoriją. Tik platesnis istorinis kontekstas leidžia visapusiškai suprasti ir įvertinti „Gintarinio prizo“ reikšmę pasaulinėje kultūrizmo raidoje.
Tenka pripažinti, kad nemaža dalis kultūristų menkai pažįsta savo sporto istoriją ir sunkiai orientuojasi šiandien veikiančių tarptautinių kultūrizmo organizacijų gausoje.
Iki šiol pasaulyje nėra išleista nuoseklios studijos, kuri sistemiškai apimtų oficialaus sportinio kultūrizmo raidą nuo jo pripažinimo iki šių dienų. Todėl ši knygos dalis tampa ne tik reikšmingu istoriniu šaltiniu, bet ir pirmuoju bandymu nuosekliai pristatyti tarptautinę sportinio kultūrizmo istoriją.
Pasaulinio sportinio kultūrizmo istorijos apžvalgoje aptariami svarbiausi šios sporto šakos raidos etapai:
• oficialiai pripažinto sportinio kultūrizmo pradžia (FIHC, 1947–1969);
• oficialaus sportinio kultūrizmo tęstinumas (IFBB, 1971–1998);
• sportinio kultūrizmo atsiradimas socialistinėse šalyse (FIHC, 1959);
• sportinio kultūrizmo pradžia TSRS (FIHC, 1963);
• sportinio kultūrizmo atsiradimas Lietuvoje (1965);
• sportinio kultūrizmo pradžia Klaipėdoje (1967).
Pratarmė
Pastaraisiais metais pasirodė nemažai knygų apie žymius sportininkus ir nacionalinių kultūrizmo federacijų vadovus. Viena jų, išleista Rusijos Federacijoje, buvo skirta buvusiam kultūristui, vėliau tapusiam Rusijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vladimirui Dubininui. Tačiau tokio pobūdžio leidiniuose neretai dėl įvairių priežasčių nutylimi reikšmingi istoriniai faktai.
Pavyzdžiui, po pralaimėjimo tarptautiniame turnyre „Georgo Tenno memorialas“ 1974 metais Vladimiras Dubininas faktiškai pasitraukė iš kultūrizmo beveik trylikai metų ir nutraukė aktyvius ryšius su sporto bendruomene. Tai buvo itin svarbus laikotarpis kultūrizmo istorijoje. Tik 1986 metais, ne kartą pakviestas dr. Edmundo Daubaro, jis vėl pasirodė kultūrizmo bendruomenėje, atvykęs į tarptautinį turnyrą „Gintarinis prizas“, vykusį Klaipėdoje (Lietuvos TSR).
Tuo metu Rusijos TFSR kultūrizmui vadovavo maskvietis Vladimiras Šubovas, todėl Dubininas renginyje dalyvavo daugiausia kaip garbės svečias. Iki 1987 metų jo veikla apsiribojo sportininko karjera ir darbu savo sporto klube – SSRS kultūrizmo organizavimo bei valdymo procesuose jis nedalyvavo.
Todėl natūraliai kyla klausimas: kiek objektyviai galima aprašyti laikotarpį, kurio įvykiuose pats autorius nedalyvavo? Panaši problema būdinga ir daugeliui kitų publikacijų apie kultūrizmo istoriją, kuriose neretai pateikiami spėjimai, netikslumai ar dokumentais nepatvirtinti teiginiai.
XX amžiaus antrojoje pusėje pasaulis buvo padalytas į du politinius blokus – Vakarų (kapitalistinį) ir Rytų (socialistinį). Ši takoskyra atsispindėjo ir sporte, ne išimtis buvo ir kultūrizmas.
Tarptautinės kultūristų federacijos IFBB (International Federation of BodyBuilders) istorija nuolat buvo publikuojama pačios federacijos leidiniuose. Natūralu, kad juose pirmiausia atsispindėjo pačios organizacijos požiūris į pasaulinę kultūrizmo raidą. Tuo tarpu socialistinių šalių kultūrizmo istorija beveik nebuvo tiriama ir viešinama. 1973–1987 metais daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmas dėl politinių priežasčių buvo ribojamas, o kai kuriose šalyse – visiškai uždraustas.
Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po socialistinės sistemos žlugimo, ano laikotarpio kultūrizmo istoriją vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Buvę sportininkai neretai prisistato „SSRS čempionais“, o kai kurie sporto klubų vadovai save pateikia kaip pagrindinius sovietinio kultūrizmo kūrėjus. Tačiau istorija remiasi ne legendomis, o dokumentais pagrįstais faktais, kruopščia analize ir objektyviu vertinimu.
Vienas svarbiausių socialistinio ir Vakarų pasaulio kultūrizmo istorijos liudytojų bei aktyvių dalyvių buvo dr. Edmundas Daubaras. Susiklosčius aplinkybėms, jis du kartus baigė Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo germanų filologijos bei teisės specialybes. Tuo metu jis buvo bene vienintelis SSRS kultūrizmo atstovas, laisvai mokėjęs kelias užsienio kalbas. Tai suteikė jam galimybę palaikyti artimus asmeninius ryšius su svarbiausiais pasaulio kultūrizmo lyderiais – IFBB prezidentu kanadiečiu Benu Weideriu, WABBA (World Amateur Body Building Association) prezidentu prancūzu Serge'u Nubret ir NABBA (National Amateur Body-Builders' Association) vadovu britu Oscaru Heidenstamu.
Šių tarptautinių ryšių dėka sukauptas unikalus dokumentų, oficialaus susirašinėjimo, fotografijų ir istorinių liudijimų archyvas, kurio didelė dalis šioje knygoje publikuojama pirmą kartą.
Dažniausiai prisimenami iškilūs sportininkai ir jų pergalės. Tačiau bet kurios sporto šakos istoriją pirmiausia kuria organizatoriai, federacijų vadovai, treneriai, teisėjai, žurnalistai, leidėjai ir daugybė entuziastų. Jie steigia klubus ir federacijas, organizuoja varžybas, plėtoja tarptautinius ryšius ir rūpinasi, kad sportiniai pasiekimai taptų žinomi visuomenei. Be jų ilgamečio darbo nebūtų nei didžiųjų čempionų, nei gyvų sporto tradicijų.
Ši knyga skirta ne tik įamžinti „Gintarinio prizo“ istoriją. Ji siekia dokumentais pagrįstai atkurti sportinio kultūrizmo raidą, atskleisti mažiau žinomus istorinius faktus ir parodyti žmones, kurių pastangomis ši sporto šaka augo, stiprėjo ir tapo tarptautiniu reiškiniu.
1978 m. „Gintarinio prizo“ turnyras – pasaulio sporto istorijos dalis
Nutylėtos tiesos
1978 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) turnyras Klaipėdoje užima išskirtinę vietą ne tik Lietuvos, bet ir viso Rytų bloko kultūrizmo istorijoje. Jis vyko tuo metu, kai nuo 1973 metų T.S.R.S. kultūrizmas buvo oficialiai uždraustas, o sporto organizatoriai ir atletai patyrė nuolatinį administracinį spaudimą.
Nepaisant draudimų, turnyro organizatorius dr. Edmundas Daubaras pasirinko ne prisitaikymo, o aktyvių veiksmų kelią. 1977 metais, sustiprėjus valdžios represijoms prieš kultūrizmą, dauguma tuometinių T.S.R.S. kultūrizmo organizatorių atsisakė viešai ginti šį sportą. Dr. Edmundas Daubaras liko vienas iš nedaugelio, kurie ryžosi priešintis draudimui.
1977 metų „Gintarinio prizo“ turnyras tapo savotišku būsimo proveržio išbandymu. Nors oficialaus valdžios pritarimo nebuvo, Klaipėdoje surengtos viešos varžybos parodė, kad kultūrizmas neprarado visuomenės palaikymo. Pilna žiūrovų salė tapo akivaizdžiu įrodymu, kad draudimas nepajėgė sunaikinti sporto populiarumo.
Rengdamasis 1978 metų turnyrui, dr. Edmundas Daubaras parengė ir Maskvoje asmeniškai įteikė peticiją T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centriniams laikraščiams „Pravda“ ir „Izvestija“. Šiuo dokumentu buvo siekiama apginti kultūrizmą ir sudaryti galimybes legaliau organizuoti varžybas.
Po šių veiksmų Klaipėdoje buvo surengtas 1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyras. Organizatorius žengė dar toliau – varžyboms buvo suteikta T.S.R.S. kultūrizmo pirmenybių simbolika. Toks sprendimas tuo metu buvo itin rizikingas, nes oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų nebuvo rengiama.
Unikali varžybų scena
Analizuojant 1965–1978 metais T.S.R.S. vykusių kultūrizmo varžybų ikonografinę medžiagą, 1978 metų „Gintarinio prizo“ scena išsiskiria savo mastu ir meniniu sprendimu.
Scenos centre buvo įrengta didžiulė dekoracija su triskart „Mr. Olympia“ titulo laimėtojo Franko Zane'o atvaizdu T.S.R.S. žemėlapio fone ir užrašu „T.S.R.S. pirmenybės“. Abiejose scenos pusėse buvo iškeltos visų penkiolikos sąjunginių respublikų vėliavos. Medaliai, diplomai ir prizai buvo pagaminti su užrašu „T.S.R.S. čempionatas“.
Iki tol tokios simbolikos ir tokio masto scenografijos Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje nebuvo užfiksuota.
Turnyras be valstybės paramos
Varžybos buvo surengtos be valstybės finansavimo ir be rėmėjų.
Visus organizacinius darbus atliko pats dr. Edmundas Daubaras, jo šeimos nariai ir sporto klubo sportininkai. Atvykę atletai buvo apgyvendinti Girulių geležinkeliečių pionierių stovykloje, kuri prieš vasaros sezoną galėjo priimti svečius.
Didžiulę scenos dekoraciją pasiuvо dr. Edmundo Daubaro uošvienė, o jos meninį apipavidalinimą pagal organizatoriaus projektą sukūrė dailininkas Olegas Isajevas. Prizus pagamino kultūristas Olegas Serovas, medalius ir diplomus – Klaipėdos dailės kombinato darbuotojai. Didžioji dalis organizacinių išlaidų buvo padengta asmeninėmis organizatoriaus lėšomis.
Tarptautinis veiklos įvertinimas
2011 metais Vatikane įvykusio oficialaus susitikimo metu Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras pristatė federacijos veiklą. Pokalbyje su kardinolu Jozefu Tomko buvo aptarta kultūrizmo padėtis sovietmečiu, o organizatoriaus veikla, nukreipta prieš kultūrizmo draudimą, buvo įvertinta kaip reikšmingas visuomeninis pasipriešinimas totalitariniams ribojimams.
Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato medalis.
Išvados
1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo daugiau nei sporto varžybos. Jis tapo viešu pareiškimu, kad kultūrizmo judėjimas Sovietų Sąjungoje, nepaisydamas oficialaus draudimo, išliko gyvas ir organizuotas.
Turnyras parodė, jog net ir centralizuotos kontrolės sąlygomis buvo įmanoma sukurti tarptautinio lygio renginį, paremtą asmenine iniciatyva, savanorišku darbu ir sporto bendruomenės solidarumu.
Istoriniu požiūriu šis renginys žymi vieną pirmųjų sėkmingų bandymų viešai grąžinti kultūrizmą į sportinį gyvenimą T.S.R.S. Jo organizacinis mastas, simbolika ir tarptautinis pobūdis leidžia 1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą laikyti reikšmingu pasaulinės kultūrizmo istorijos įvykiu.
Tolimesni šio turnyro tyrimai, archyvinių dokumentų analizė ir tarptautiniai palyginamieji tyrimai gali dar tiksliau įvertinti jo vietą XX amžiaus antrosios pusės sporto istorijoje.
60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Kas iš tiesų tapo istorija?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.
Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.
Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?
Istorija dažniausiai atsako pati.
„Gintarinio prizo“ fenomenas
Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.
Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.
„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys
Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.
Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.
Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.
Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.
Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.
Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį
Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.
2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.
2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.
Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.
Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.
Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.
Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai
Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.
40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.
Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.
Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.
Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?
Tikriausiai ne.
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.
Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai bus ne tik eilinės varžybos.
Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.
Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.
Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.
Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.
Išvados
Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.
Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.
Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.
Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.
1986 m. TSRS kultūrizmo federacijos steigimą inicijavo dr. Edmundas Daubaras
Faktai, apie kuriuos mažai kas žino.
Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikotarpiu kultūrizmo persekiojimas Sovietų Sąjungoje tapo daugiau formalus nei realus. Po 1986 metais vykusio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro dr. Edmundas Daubaras į savo apartamentus pasikvietė tuo metu didžiausią įtaką TSRS kultūrizmui dariusius asmenis. Tarp jų buvo RTFSR atstovai Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas bei Ukrainos TSR atstovas Arkadijus Kašanskis.
Vladimiras Dubininas į „Gintarinio prizo“ turnyrą buvo pakviestas dr. Edmundo Daubaro, kai po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose jis trylikai metų buvo pasitraukęs iš sportinės veiklos ir beveik nebendravo su kultūrizmo bendruomene.
Svarbiausia susitikimo tema buvo viena – būtinybė steigti oficialią TSRS kultūrizmo federaciją. Dr. Edmundas Daubaras RTFSR atstovams išdėstė tuometinę situaciją ir pasiūlė pradėti federacijos steigimo procesą. Pasirengimo darbus per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo atlikti RTFSR atstovai.
Kodėl susitikime nedalyvavo Romanas Kalinauskas?
Priežasčių jo nekviesti buvo ne viena. Anksčiau Romanas Kalinauskas nepalaikė dr. Edmundo Daubaro kovos prieš kultūrizmo draudimą. Pasak liudininkų, jis yra sakęs, kad „savo komunistų partijos bilietu nerizikuos“. Be to, įvairiais būdais stabdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvas. Tačiau kai Dr. Edmundo Daubaro kultūrizmo gynimo peticijos dėka situacija pasikeitė ir pergalė buvo pasiekta, Romanas Kalinauskas netikėtai stojo greta tų, kurie aktyviai kovojo už šios sporto šakos pripažinimą.
Nuo 1975 metų, vykstant universitetų studentų mainams, dr. Edmundas Daubaras keletą kartų lankėsi Čekoslovakijoje. Ten jis susitiko su Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtech Fiala ir jo pavaduotoju profesoriumi Františeku Bulva.
Palaikant Čekoslovakijos TSR sporto minsterijai, buvo sutarta „Gintarinio prizo“ turnyro rėmuose pakviesti geriausius Čekoslovakijos kultūristus į Lietuvą, o vėliau stipriausius TSRS sportininkus išsiųsti į varžybas Čekoslovakijoje. Pirmosios bendros varžybos turėjo įvykti 1979 metais.
Tačiau, matydamas, kad dr. Edmundo Daubaro planai artėja prie įgyvendinimo, Romanas Kalinauskas skundais įvairioms institucijoms sužlugdė kelerius metus ruoštą projektą. Kaip teigiama, pagrindinė to priežastis buvo asmeninės ambicijos ir pavydas, nes jis pats nebuvo prisidėjęs prie šio, tuo metu išskirtiniu laikyto, tarptautinio kultūrizmo projekto. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai žmonės, stokojantys ryžto ar gebėjimo veikti, trukdo tiems, kurie imasi iniciatyvos ir siekia pokyčių.
„Gintarinio prizo“ istorijos
Maiklas Mičelas – visur aukštumoje
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai susijęs išskirtinis sportininkas, kino aktorius, režisierius ir buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas škotas Maiklas Mičelas (Michael Mitchell, 1956–2021). Jo asmenybė išsiskyrė ne tik sportiniais pasiekimais, bet ir nepaprasta gyvenimo patirtimi, kuri pelnė jam pagarbą įvairiose pasaulio šalyse.
Pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje Maiklas Mičelas pradėjo dalyvauti 1996 metais. Nuo pirmųjų pažinties su federacija dienų jis tapo aktyviu jos renginių dalyviu ir ištikimu bendražygiu. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus jis dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautiniuose kongresuose, oficialiuose federacijos susitikimuose bei įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose. Iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų jis liko aktyvus WFF–WBBF federacijos narys ir vienas ryškiausių jos ambasadorių.
Sporte Maiklas Mičelas pasiekė įspūdingų rezultatų. Per savo ilgą karjerą jis ne kartą tapo tarptautinių varžybų nugalėtoju ir prizininku. Jo pergalės garsino ne tik jo gimtąją Škotiją, bet ir pačią WFF–WBBF federaciją. Dėl puikios fizinės formos, disciplinos ir profesionalumo jis pelnė autoritetą tarp sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Ne vienas jaunosios kartos atletas jį laikė pavyzdžiu, kaip sportinius laimėjimus galima derinti su aukšta asmenine kultūra ir pagarba varžovams.
Tačiau Maiklo Mičelo veikla neapsiribojo vien sportu. Jis buvo profesionalus kino aktorius ir režisierius, filmavosi įvairių šalių kino projektuose, dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose, bendravo su žinomais kino pasaulio kūrėjais. Už savo kūrybinę veiklą jis pelnė ne vieną apdovanojimą. Ši įvairiapusė patirtis suteikė jam išskirtinį gebėjimą lengvai bendrauti su įvairių profesijų ir kultūrų žmonėmis, o tai buvo itin svarbu atstovaujant federacijai tarptautinėje erdvėje.
Ne mažiau reikšminga buvo ir jo karinė tarnyba. Buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas visą gyvenimą išsaugojo karininkui būdingas savybes – drausmę, atsakomybę, principingumą ir gebėjimą priimti sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis. Šios savybės atsispindėjo ir jo veikloje sporte bei visuomeniniame gyvenime.
2005 metais Maiklas Mičelas Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje įsigijo namą. Ši vieta tapo jo antraisiais namais, kur jis praleisdavo nemažą dalį laisvalaikio. Būtent čia gimė idėja surengti vieną iš svarbiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinių renginių Turkijoje.
Rengiantis 2007 metais organizuoti tarptautinį WFF–WBBF čempionatą prestižiniame „LykiaWorld“ kurorte, 2006 metais Maiklas Mičelas pakvietė federacijos prezidentą Edmundą Daubarą atvykti į Turkiją. Buvo surengta oficiali spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Turkijos žurnalistai, sporto organizacijų vadovai ir Sporto ministerijos atstovai. Renginio metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, jos organizuojami pasaulio čempionatai bei būsimos varžybos Turkijoje. Šis susitikimas tapo svarbiu žingsniu plečiant federacijos veiklą Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione.
Ne mažiau svarbus buvo ir 2007 metų pasaulio čempionatas Vilniuje. Po jo Maiklas Mičelas, būdamas oficialios Pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijos nariu, dalyvavo priėmime Lietuvos Respublikos Seime ir spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Susitikimuose buvo aptarti įvykę pasaulio čempionatai, federacijos ateities planai, tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvos. Taip pat buvo pristatyta legendinio „Gintarinio prizo“ istorija ir pateiktas būsimo jubiliejinio 40-ojo turnyro organizavimo projektas. Tokie susitikimai rodė, kad federacijos veikla buvo vertinama ne tik sporto bendruomenėje, bet ir valstybiniu lygmeniu.
Per savo gyvenimą Maiklas Mičelas pelnė daugybę sportinių, visuomeninių ir kūrybinių apdovanojimų. Tačiau vienu reikšmingiausių įvertinimų jis laikė Pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės aukso medalį”, kuris jam buvo iškilmingai įteiktas 2010 metais. Šiuo apdovanojimu federacija pagerbia tik tuos asmenis, kurių veikla turi išliekamąją vertę pasaulinio kultūrizmo istorijai ir kurie savo darbu prisideda prie federacijos autoriteto stiprinimo tarptautiniu mastu.
Maiklo Mičelo gyvenimas buvo kupinas iššūkių, pergalių ir prasmingų darbų. Sportas, karinė tarnyba, kinas ir visuomeninė veikla susiliejo į vieną nepaprastai turtingą gyvenimo kelią. Visur, kur tik jis dirbo ar varžėsi, siekė aukščiausių rezultatų, todėl straipsnio pavadinimas „Visur aukštumoje“ tiksliai apibūdina jo asmenybę.
Išvados
Maiklas Mičelas buvo viena ryškiausių WFF–WBBF federacijos asmenybių, kurios veikla gerokai pranoko sporto ribas. Jis tapo federacijos idėjų skleidėju, tarptautinių ryšių puoselėtoju ir aktyviu „Gintarinio prizo“ turnyro istorijos dalyviu.
Jo autoritetas sporto, kino ir visuomenės sluoksniuose padėjo garsinti WFF–WBBF federacijos vardą daugelyje pasaulio šalių. Asmeniniai ryšiai, iniciatyvos organizuojant tarptautinius renginius bei aktyvus dalyvavimas oficialiuose federacijos susitikimuose prisidėjo prie organizacijos tarptautinio pripažinimo ir augimo.
Praėjus metams po jo mirties, Maiklo Mičelo vardas tebėra minimas su pagarba. Jis išliko ne tik pasaulio čempionas ar kino aktorius, bet ir žmogus, kuris savo darbais įrodė ištikimybę sportui, draugams ir WFF–WBBF federacijai. Todėl jo vardas pelnytai įrašytas į legendinio „Gintarinio prizo“ istoriją, o jo gyvenimo pavyzdys ir šiandien įkvepia naujas sportininkų kartas.
60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Kas iš tiesų tapo istorija?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.
Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.
Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?
Istorija dažniausiai atsako pati.
„Gintarinio prizo“ fenomenas
Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.
Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.
„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys
Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.
Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.
Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.
Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.
Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.
Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį
Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.
2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.
2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.
Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.
Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.
Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.
Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai
Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.
40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.
Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.
Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.
Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?
Tikriausiai ne.
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.
Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai bus ne tik eilinės varžybos.
Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.
Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.
Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.
Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.
Išvados
Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.
Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.
Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.
Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.
KAS T.S.R.S. MĄSTĖ IR VEIKĖ TARPTAUTINIU LYGIU?
Asmenybės vaidmuo kultūrizme ir gyvenime
Žmogaus asmenybę formuoja daugybė veiksnių. Vienas svarbiausių – iš kokių pozicijų ir kokiu mastu jis vertina vykstančius procesus bei įvykius. Kalbant apie kultūrizmą, sportininkas, treneris, sporto klubo vadovas ar organizatorius tuos pačius reiškinius mato ir vertina skirtingai. Net sporto istorikai, naudodamiesi tais pačiais dokumentais ir šaltiniais, dažnai prieina prie skirtingų išvadų.
Vertinant kultūrizmo raidą svarbu atskirti vietinio ir tarptautinio lygmens veikėjus. Tarptautinio masto specialistas privalo gebėti pakilti virš savo laikmečio aktualijų, pažvelgti į procesus plačiau ir matyti bendrą vaizdą. Priešingu atveju tampa neįmanoma suprasti tikrųjų įvykių priežasčių ir jų pasekmių.
Kultūrizmo kūrimosi pradžioje bei sporto draudimo metais T.S.R.S. plačiai mąstančių žmonių buvo labai nedaug. Nedaug buvo ir organizatorių. Tarptautiniuose renginiuose Baltijos šalyse dalyvavę kultūristai dažniausiai apsiribodavo savo miesto, klubo ar regiono interesais.
Tarp tokių buvo R.T.F.S.R. atstovas Jevgenijus Koltunas iš Tiumenės, Kaliningrado treneris Jurijus Smoliakovas, T.S.R.S. čempionas Aleksandras Lemechovas iš Severodvinsko bei Leningrado kultūristas Vladimiras Dubininas. Latvijos TSR panašų vaidmenį atliko Feliksas Sajkovskis, o Lietuvos TSR tuo metu tarptautinio mastymo veikėjų iš esmės nebuvo. Be minėtų asmenų, aktyvių kultūrizmo organizatorių kultūrizmo draudimo laikotarpiu T.S.R.S. beveik neatsirado.
Tam tikra išimtimi galima laikyti T.S.R.S. kultūrizmo federacijos generalinį sekretorių Romaną Kalinauską. Tačiau jo veikla buvo orientuota į administracinę kontrolę ir valdžios struktūras. Siekdamas valdyti procesus, jis dažnai rėmėsi intrigomis, konfliktais bei asmeninių ambicijų tenkinimu. Nemokėdamas užsienio kalbų, jis buvo izoliuotas nuo tarptautinių kultūrizmo procesų ir negalėjo visapusiškai suvokti pasaulinių šio sporto vystymosi tendencijų.
Kita išimtis buvo Estijos TSR atstovas Inaras Mardo (1946–2002). Vis dėlto jo veikla daugiausia apsiribojo Estijos ribomis, ir jis nesiekė daryti didesnės įtakos visos T.S.R.S. kultūrizmui. Nuolat organizuojami tarptautiniai „Georgo Tenno memorialo“ turnyrai Taline iškėlė Inarą Mardo aukščiau daugelio kitų T.S.R.S. organizatorių, nes analogiškų renginių Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo.
Trečiuoju tarptautinio masto organizatoriumi galima laikyti dr. Edmundą Daubarą. Kultūrizmo draudimo metais – 1974, 1975, 1976 ir 1977 metais – jis Klaipėdoje organizavo komunistinei valdžiai nepageidaujamus tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus. Daugelį metų aktyviai susirašinėdamas su T.S.R.S. sporto ministerija ir gindamas kultūrizmo teisę egzistuoti, jis sulaukė neigiamų atsakymų. Tuomet, rizikuodamas savo ir šeimos ateitimi, parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir asmeniškai nuvežė ją į Maskvą.
Peticija buvo įteikta T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centrinių laikraščių „Pravda“ ir „Izvestija“ redakcijoms. Dokumentai buvo oficialiai užregistruoti šių institucijų priimamuosiuose. Praėjus tam tikram laikui, politinė valdžia leido Klaipėdoje tęsti „Gintarinio prizo“ organizavimą.
Lyderiai paprastai nesitenkina stabilumu. Juos išskiria drąsa, atsakomybė ir gebėjimas prisiimti riziką. Jie orientuojasi į rezultatą ir dažniausiai nesvarsto nesėkmės galimybės. Tuo tarpu dauguma žmonių pasirenka ramų stebėtojų vaidmenį.
Todėl kyla klausimas – kas iš tikrųjų buvo T.S.R.S. kultūrizmo lyderiai?
Panašiu keliu kaip dr. Edmundas Daubaras ėjo jo ilgamečiai bendražygiai užsienyje – IFBB prezidentas Benas Veideris, NABBA prezidentas Oskaras Haidenstamas, WABBA prezidentas Seržas Nubretas bei FIHC generalinis sekretorius Oskaras Steitas. Visi jie savo veiklą grindė ne administracine kontrole, o sporto plėtra, naujų galimybių paieška ir tarptautiniu bendradarbiavimu.
Užsienio kalbų nemokėjimas ribojo ir Inaro Mardo galimybes. Tačiau šiuo klausimu dr. Edmundas Daubaras jam nuolat padėdavo. Tuo tarpu Romanas Kalinauskas visą savo veiklą orientavo į Maskvoje veikusią T.S.R.S. sporto ministeriją ir T.S.R.S. sunkiosios atletikos federaciją. Tačiau kultūrizmo draudimo laikotarpiu iš šių institucijų nebuvo galima tikėtis realios pagalbos.
Dar studijuodamas anglų ir vokiečių filologiją Vilniaus valstybiniame universitete, Edmundas Daubaras bandė telkti bendram darbui Vilniaus sporto klubus. Tuo metu niekas kitas tokios iniciatyvos nesiėmė.
Lengva kalbėti tuomet, kai kliūtys jau įveiktos, o sporto vystymasis vyksta sava eiga. Tačiau tais metais, kai reikėjo kovoti su draudimais ir rizikuoti savo ateitimi, beveik niekas nesiryžo atvirai ginti kultūrizmo. Šios atsakomybės ėmėsi tik vienas žmogus – dr. Edmundas Daubaras.
Per daugiau kaip penkis dešimtmečius trunkančią jo organizacinę veiklą netrūko žmonių, kurie siekė tapti jo pavaduotojais, perimti jo vietą ar kopijuoti jo veiklos modelį. Tačiau nė vienam nepavyko pasiekti panašių rezultatų.
Aktyvi ir dažnai audringa dr. Edmundo Daubaro veikla ne visiems patiko. Siekdamas išvengti nuolatinių konfliktų, 1979 metais, jau turėdamas germanų filologijos išsilavinimą, jis antrą kartą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės.
Panašiu laikotarpiu sudėtingi išbandymai teko ir Inarui Mardo. Po 1979 metais Estijos kultūrizmo federacijoje įvykusių konfliktų ir valdžios pasikeitimų jis prarado ankstesnes pozicijas. Vėlesni bandymai sugrįžti nebuvo sėkmingi. Kaip liudija jo laiškai Edmundui Daubarui, šie įvykiai turėjo ilgalaikių pasekmių jo tolimesnei veiklai.
Klaipėda visais laikais išsiskyrė savitu požiūriu ir savarankiškumu. Tiek Lietuvos TSR laikais, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek šiandien tarptautiniu mastu ji dažnai veikė kaip savarankiškas kultūrinis ir visuomeninis centras. Tokia buvo ir Klaipėdos kultūrizmo organizatorių padėtis.
Dr. Edmundo Daubaro lyderystė ilgainiui atvedė jį į pasaulinės WFF–WBBF organizacijos vadovybę. Šiandien federacija vienija nacionalines organizacijas daugiau kaip 140 pasaulio valstybių. Be to, jis dalyvauja įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, tarp jų ir organizacijose, bendradarbiaujančiose su Jungtinėmis Tautomis bei UNESCO.
Dėl aktyvios tarptautinės veiklos dr. Edmundas Daubaras per daugelį metų susitiko su daugybe pasaulyje žinomų politikų, visuomenės veikėjų ir religinių organizacijų atstovų.
2010 metais Portugalijoje Tarptautinio tamplierių ordino suvažiavime jis buvo apdovanotas Šventojo Nikolojaus Stebukladario medaliu už idėjas, skirtas pasaulio religijų dialogui ir bendradarbiavimui.
2011 metais Vatikane įvyko oficialus WFF–WBBF federacijos vadovo priėmimas. Susitikimo metu Vatikano administracijai buvo pristatyta federacijos veikla bei kultūrizmo istorija Sovietų Sąjungoje. Vatikano Kongregato prefektas kardinolas Jozefas Tomko kultūrizmo gynimo veiklą sovietmečiu apibūdino kaip disidentinę komunistinės valdžios atžvilgiu. Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Vatikano Pontifiko medalis.
Vėlesniais metais vyko susitikimai su įvairių šalių parlamentų vadovais, ministrais pirmininkais, ministrais ir kitais aukštais valstybės pareigūnais Europoje bei Azijoje.
2015 metais tarptautinio turnyro metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Antanas Vinkus dr. Edmundą Daubarą pavadino „Lietuvos ambasadoriumi pasaulyje“.
2023 metais UNESCO struktūrose bendradarbiaujančių organizacijų teikimu dr. Edmundui Daubarui buvo suteiktas „Taikos ambasadoriaus“ vardas ir įteiktas atitinkamas apdovanojimas.
2024 metais Lietuvos Respublikos Seime Estijos visuomeninių organizacijų atstovai už aktyvią visuomeninę veiklą jį apdovanojo U.R.K. „Sidabro kryžiaus“ ordinu.
Išvados
Analizuojant T.S.R.S. kultūrizmo istoriją galima teigti, kad tik nedaugelis to laikotarpio veikėjų gebėjo mąstyti ir veikti tarptautiniu mastu. Dauguma apsiribojo vietinių klubų, miestų ar respublikų problemomis, tuo tarpu tarptautinė veikla reikalavo platesnio požiūrio, kalbų mokėjimo, ryšių užmezgimo ir asmeninės rizikos.
Kultūrizmo draudimo laikotarpiu būtent asmenybės vaidmuo tapo lemiamu veiksniu. Kai institucijos neveikė arba priešinosi sporto vystymuisi, iniciatyvos ėmėsi pavieniai lyderiai. Tarp jų išsiskyrė Inaras Mardo Estijoje ir dr. Edmundas Daubaras Lietuvoje.
Dr. Edmundo Daubaro veikla pasižymėjo ne tik organizaciniais gebėjimais, bet ir ilgalaike strategine vizija. Jo veikla neapsiribojo vien sporto varžybų organizavimu – ji apėmė kultūrizmo gynimą politiniu, visuomeniniu ir tarptautiniu lygmenimis.
Istorija rodo, kad sporto raidą dažniausiai lemia ne institucijos, o ryžtingos asmenybės. Būtent jų iniciatyva, atsakomybė ir gebėjimas veikti sudėtingomis aplinkybėmis tampa pagrindine pažangos jėga. Todėl kalbant apie T.S.R.S. kultūrizmo istoriją, asmenybės vaidmuo išlieka vienu svarbiausių veiksnių, leidusių šiam sportui išlikti, plėtotis ir tapti tarptautiniu reiškiniu.
Čekoslovakijos kultūrizmo vaidmuo pasaulyje ir jo įtaka TSRS kultūrizmo raidai
Čekoslovakija – socialistinio pasaulio langas į Vakarus
Tarptautinio kultūrizmo istorija iki šiol dažniausiai buvo rašoma pačių didžiųjų organizacijų – pirmiausia IFBB ir NABBA – požiūriu. Dėl to nemažai reikšmingų istorinių įvykių liko nutylėti arba interpretuojami vienašališkai. Šiame straipsnyje nesiekiama pretenduoti į absoliučią istorinę tiesą, tačiau norima atkreipti dėmesį į faktus, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami arba nepakankamai įvertinti.
Ne kartą buvo pastebėta, kad IFBB savo istoriją pateikia tarsi savarankiškos sporto sistemos kūrimo istoriją, nors jos įsitvirtinimas tarptautiniame sporte buvo glaudžiai susijęs su amerikiečių sporto organizatoriaus Bobo Hofmano veikla. Daugelis organizacinių principų, tarptautinių ryšių bei varžybų modelių buvo perimti iš jau egzistavusių struktūrų.
Ne mažiau diskusijų kelia NABBA istorijos interpretacija. Asociacija savo istoriją sieja su 1948 metais Londone vykusiomis FIHC federacijos „Mr. Universe“ varžybomis, nors tuo metu pati NABBA dar neegzistavo. Dar daugiau klausimų kelia aplinkybė, kad iki šiol NABBA simbolikoje naudojamas antrojo FIHC „Mr. Universe“ absoliutaus nugalėtojo Johno Grimeko atvaizdas. Grimekas buvo Bobo Hofmano auklėtinis ir AAU sportininkas, tačiau nėra žinoma, kad jis kada nors būtų dalyvavęs NABBA organizuotose varžybose. Tokie faktai rodo, kad tarptautinio kultūrizmo istorijoje iki šiol tebėra nemažai neišnagrinėtų klausimų.
2027 metais sukaks aštuoniasdešimt metų nuo oficialaus kultūrizmo, kaip sporto šakos, pradžios. Tais pačiais metais sukaks ir šešiasdešimt metų vienam seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – Klaipėdoje rengiamam „Gintariniam prizui“. Šios sukaktys skatina dar kartą pažvelgti į kultūrizmo istoriją ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos kontekste.
Išskirtinė Čekoslovakijos padėtis
1973–1987 metais Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų socialistinių valstybių kultūrizmas buvo oficialiai draudžiamas arba įvairiomis formomis persekiojamas. Tačiau Čekoslovakijoje susiklostė išskirtinė situacija.
Po 1968 metų Prahos pavasario įvykių SSRS politinė vadovybė vengė papildomų konfliktų su Čekoslovakija. Pasinaudodami susidariusia situacija, čekoslovakų sporto organizatoriai kultūrizmą pristatė kaip jėgos pratimų, fizinio rengimo ir sveikatingumo sistemą. Tokia taktika leido išsaugoti nacionalinę federaciją ir palaikyti ryšius su tarptautiniu sporto pasauliu.
Tai buvo unikali galimybė visam socialistiniam blokui. Kol kitų šalių sportininkai buvo praktiškai izoliuoti nuo Vakarų, Čekoslovakijos kultūristai sugebėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, užmegzti ryšius su IFBB ir kitomis organizacijomis bei palaikyti nuolatinį dialogą su užsienio sporto veikėjais.
Istorijos požiūriu svarbiausia tapo ne pavienių atletų rezultatai ar iškovoti titulai, bet pati galimybė pralaužti politinę izoliaciją.
1975 metų istorinis proveržis
Vienu svarbiausių XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo istorijos įvykių tapo Čekoslovakijos nacionalinės kultūrizmo federacijos prezidento Vojtěcho Fialos veikla.
Pasinaudodamas asmeniniais ryšiais jis 1975 metais sugebėjo užtikrinti Čekoslovakijos delegacijos dalyvavimą IFBB Europos čempionate Vakarų Europoje. Šiose varžybose Petras Stachas tapo absoliučiu Europos čempionu.
Šis laimėjimas turėjo daug platesnę reikšmę nei vien sportinis titulas. Pirmą kartą socialistinės valstybės kultūristas įrodė, kad Rytų Europos sportininkai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais Vakarų atletais. Dar svarbiau buvo tai, kad pats dalyvavimas tokiose varžybose tapo precedentu visam socialistiniam pasauliui.
Istorijoje būtent pirmieji žingsniai dažniausiai tampa kertiniais įvykiais, todėl Vojtěcho Fialos ir Petro Stacho vaidmuo tarptautinio kultūrizmo istorijoje išlieka išskirtinis.
Čekoslovakijos pagalba TSRS kultūrizmui
Čekoslovakijos sporto vadovai suprato, kad vien nacionalinių pasiekimų nepakanka. Jie siekė padėti ir kitų socialistinių šalių kultūristams.
Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva Prahoje buvo surengti keli Edmundo Daubaro susitikimai su ČSSR sporto ministerijos (ČSTV) vadovybe. Šių susitikimų tikslas buvo gauti oficialų valstybės pritarimą tarptautiniam Čekoslovakijos ir TSRS kultūristų bendradarbiavimui.
1978–1979 metais buvo parengtas ambicingas projektas – surengti dvejas bendras varžybas. Pirmosios turėjo vykti Čekoslovakijos nacionalinio čempionato metu, antrosios – Klaipėdoje tradicinio „Gintarinio prizo“ turnyro metu.
Čekoslovakijos sporto ministerija projektui pritarė. Edmundui Daubarui buvo išduoti oficialūs kvietimai geriausiems TSRS kultūristams.
Numatytoje delegacijoje turėjo dalyvauti:
• delegacijos vadovai Edmundas Daubaras, Inaras Mardo (1945-2002);
• TSRS rinktinės treneris, „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ vadovas Česlavas Tamulevičius (1945-2023);
• estas Olevas Anusas;
• lietuviai Jevgenijus Gorelikas, Vladas Kapcevičius, Jevgenijus Žurcevas ir Albertas Besakirskas.
Tai galėjo tapti pirmuoju oficialiu TSRS kultūristų pasirodymu tarptautinėje arenoje dar galiojant kultūrizmo draudimui Sovietų Sąjungoje.
Prarasta galimybė
Projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Autoriaus vertinimu, tam lemiamos įtakos turėjo vidiniai konfliktai TSRS kultūrizmo organizacinėje aplinkoje. Dėl asmeninių Romano Kalinausko ambicijų buvo sužlugdytas kelerius metus kurtas tarptautinis projektas, galėjęs tapti reikšmingu lūžiu viso Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.
Vis dėlto atliktas darbas neprapuolė.
Edmundui daubarui rengiant TSRS aukščiausiajai politinei vadovybei peticiją dėl kultūrizmo legalizavimo, buvo panaudota Čekoslovakijoje sukaupta organizacinė patirtis, oficialūs dokumentai ir tarptautiniai kontaktai. Šie argumentai sustiprino siekį įrodyti, kad kultūrizmas gali egzistuoti kaip teisėta sporto šaka.
Nors oficialus draudimas dar galiojo, TSRS valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje viešai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau TSRS sporto ministerija šį turnyrą oficialiai pripažino neoficialiu Sovietų Sąjungos kultūrizmo čempionatu.
Taigi Čekoslovakijoje atliktas darbas netiesiogiai prisidėjo prie kultūrizmo padėties pokyčių visoje Sovietų Sąjungoje.
Istorinis įvertinimas
2011 metais Vatikanas, įvertinęs Edmundo Daubaro veiklą kultūrizmo draudimo metais, pripažino jį komunistinio režimo disidentu ir apdovanojo popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Šis įvertinimas liudija, kad kultūrizmo istorija negali būti suprantama vien kaip sporto rezultatų istorija. Daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmo puoselėjimas tapo pilietinio pasipriešinimo forma, ginant teisę į laisvą sportinę ir visuomeninę veiklą.
Išvados
Vertinant XX amžiaus antrosios pusės kultūrizmo istoriją, Čekoslovakijos vaidmuo buvo gerokai didesnis, negu paprastai pripažįstama tarptautinėje istoriografijoje.
Būtent Čekoslovakija tapo pirmąja socialistine valstybe, kuriai pavyko praktiškai pralaužti „geležinę uždangą“ kultūrizmo srityje ir užmegzti reguliarius ryšius su Vakarų sporto organizacijomis. Vojtěcho Fialos organizacinė veikla ir Petro Stacho pergalė 1975 metų IFBB Europos čempionate tapo istoriniu lūžio tašku, įrodžiusiu, kad politinės sienos nėra neįveikiamos.
Ne mažiau svarbus buvo Čekoslovakijos sporto veikėjų siekis padėti TSRS kultūristams. Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva pradėtas bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru buvo pirmasis rimtas bandymas sukurti oficialius sportinius ryšius tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų kultūrizmo pasaulio dar galiojant draudimams.
Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas, jo organizaciniai rezultatai tapo svarbia atrama vėlesnei kovai dėl kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje. Todėl galima teigti, kad Čekoslovakijos indėlis į TSRS kultūrizmo raidą buvo ne atsitiktinis, bet strateginis.
Istorijos požiūriu didžiausią reikšmę turi ne vien sportiniai titulai ar atskirų atletų pasiekimai. Daug svarbesni yra tie žmonės ir jų sprendimai, kurie pakeitė pačią sporto raidą. Šiuo požiūriu Vojtěchas Fiala, Františekas Bulva ir jų bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru užima reikšmingą vietą Europos ir pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jų veikla padėjo sukurti tiltą tarp dviejų politinių sistemų tuo metu, kai toks bendradarbiavimas atrodė beveik neįmanomas.
2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“
Klaipėda, 2008 m.
2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.
Danijos karalystės garbės knyga
Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbignievu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jeržis Gotovskis inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.
Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.
Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.
“Gintarinis prizas”
„Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.
Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.
Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.
2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.
Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.
Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.
Rezultatai
(tik pirmos trys vietos)
VAIKŲ „FIT-KIDS“ POGRUPIS
Merginos iki 8 metų
1. Marcelina Porožinska (Lenkija)
2. Maja Dembovska (Lenkija)
3. Karolina Mlot (Lenkija)
Merginos iki 10 metų
1. Nikola Šidlovska (Lenkija)
2. Natalija Janta (Lenkija)
3. Ugnė Klumbytė (Klaipėda)
Merginos iki 12 metų
1. Klaudija Korpan (Lenkija)
2. Paulina Roclavska (Lenkija)
3. Aleksandra Dudakova (Slovakija)
Merginos iki 14 metų
1. Miriama Žigalova (Slovakija)
2. Stanislava Dolinska (Slovakija)
3. Katerina Bezrodna (Ukraina)
Merginos iki 16 metų
1. Joana Kviatkovska (Lenkija)
2. Oksana Diduch (Ukraina)
3. Silvija Kačmarek (Lenkija)
Berniukai iki 10 metų
1. Antonas Florija (Vilnius)
Berniukai iki 14 metų
1. Dmytro Girya (Ukraina)
AEROBINIS FITNESAS
Iki 18 metų
1. Anita Bekus (Lenkija)
2. Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda)
3. Marta Noska (Lenkija)
Iki 21 metų
1. Alina Olefirenko (Ukraina)
2. Agata Čerkavska (Lenkija)
3. Darija Šumarova (Ukraina)
Suaugusiosios. I kategorija
1. Natalija Bočian (Lenkija)
2. Ivana Sokolova (Slovakija)
3. Jelena Tarasova (Rusijos Federacija)
Suaugusiosios. II kategorija
1. Marija Deksne (Latvija)
2. Irina Nikitina (Klaipėda)
3. Vilma Asijavičienė (Marijampolė)
Vyrai
1. Andrius Smaguris (Vilnius)
2. Michailas Glazunovas (Rusijos Federacija)
3. Piotras Grinevičius (Baltarusija)
Veteranės
1. Erszebet Herczog (Vengrija)
2. Jelena Odencova (Ukraina)
3. Svetlana Galkina (Rusijos Federacija)
NEĮGALIŲJŲ SPORTININKŲ POGRUPIS
Vežimėlių kategorija
1. Petaras Milenkovičius (Serbija)
2. Artūras Krutulis (Marijampolė)
3. Genadijus Zametaškinas (Kaunas)
Bendro neįgalumo kategorija
1. Nikolajus Mironovas (Vilnius)
FITNESO MODELIAI
I kategorija
1. Lenka Makova (Slovakija)
2. Aušra Tasiukevičiūtė (Kaunas)
3. Veronika Krajevska (Lenkija)
II kategorija
1. Roberta Burokaitė (Kaunas)
2. Ksenija Dunderski (Serbija)
3. Justė Matulytė (Kaunas)
III kategorija
1. Eva Martinkova (Slovakija)
2. Jadvyga Križanovska (Latvija)
3. Silvija Kočmarek (Lenkija)
IV kategorija
1. Rita Elksninia (Latvija)
2. Aleksandra Sizonova (Klaipėda)
3. Veronika Juhaševa (Slovakija)
MOTERŲ SPORTINIS FITNESAS
Jaunės iki 16 metų
1. Brigita Večerskaitė (Palanga)
2. Vaida Grėbliauskaitė (Kaunas)
3. Aleksandra Ivanova (Bulgarija)
Jaunės iki 18 metų
1. Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda)
2. Justė Matulytė (Kaunas)
3. Anita Bekus (Lenkija)
Jaunimas iki 21 metų
1. Zita Satkauskaitė (Telšiai)
2. Alina Olefirenko (Ukraina)
3. Lenka Makova (Slovakija)
Suaugusiosios. I kategorija
1. Oksana Rumianceva (Rusijos Federacija)
2. Nataša Maksimovič (Serbija)
3. Nora Loranen (Suomija)
Suaugusiosios. II kategorija
1. Oksana Usačiova (Rusijos Federacija)
2. Kristina Šerkšnaitė (Kaunas)
3. Tatjana Dudneva (Rusijos Federacija)
Suaugusiosios. III kategorija
1. Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
2. Irina Pateškina (Rusijos Federacija)
3. Kirsi Marika Tuominen (Suomija)
Suaugusiosios. IV kategorija
1. Monika De Jesus Bolanos (Meksika)
2. Odeta Vaišnorienė (Vilnius)
3. Natalija Lysenko (Ukraina)
Suaugusiosios. V kategorija
1. Ilona Kokoš (Vilnius)
2. Irina Fedoruk (Baltarusija)
3. Andrea Koflach (Austrija)
VYRŲ SPORTINIS FITNESAS
Jauniai iki 16 metų
1. Rokas Kasperavičius (Kaunas)
2. Deividas Savickas (Vilnius)
3. Valdas Mišeikis (Klaipėda)
Jauniai iki 18 metų
1. Edgaras Linortas (Kaunas)
2. Tadas Tumbortas (Kaunas)
3. Lukas Palaga (Slovakija)
Jaunimas iki 21 metų
1. Erikas Tothas (Slovakija)
2. Deividas Ignatavičius (Vilnius)
3. Mantas Stankevičius (Kaunas)
Suaugusieji. I kategorija
1. Antonas Ježovas (Rusijos Federacija)
2. Aleksejus Čigarovas (Rusijos Federacija)
3. Artūras Sinickis (Vilnius)
Suaugusieji. II kategorija
1. Vadimas Guščinas (Rusijos Federacija)
2. Juka-Peka Nousianenas (Suomija)
3. Denisas Gladkijus (Latvija)
Suaugusieji. III kategorija
1. Leonidas Filatovas (Rusijos Federacija)
2. Romanas Polšinas (Estija)
3. Dmytro Strelnikovas (Ukraina)
Suaugusieji. IV kategorija
1. Darius Bukšnaitis (Šakiai)
2. Davydas Tuchtajevas (Rusijos Federacija)
3. Nikolaos Janakis (Graikija)
Suaugusieji. V kategorija
1. Arvydas Mišeikis (Klaipėda)
2. Sergejus Kiriuchinas (Vilnius)
3. Predragas Miloševičius (Serbija)
Suaugusieji. VI kategorija
1. Vladimiras Poliakovas (Rusijos Federacija)
2. Normundsas Juransas (Latvija)
3. Eduardas Larinas (Rusijos Federacija)
Suaugusieji. VII kategorija
1. Vitalijus Kuzmyčius (Vilnius)
2. Aleksandras Ševcovas (Estija)
3. Aleksejus Tarasovas (Rusijos Federacija)
ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI
Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)
