60-as TARPTAUTINIS "GINTARINIS PRIZAS"

[Secretary_International]

“Gintarinio prizo” istorijos.
VALDAS ALIUBAVIČIUS – VIENAS LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKŲ.
Valdas Aliubavičius (Valdemaras Aliubavičius, Valdas Aliubavichus, 1942–2003) – Lietuvos skulptorius ir kultūristas, vienas iš „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovų. Jo sportinė karjera truko vos kelerius metus – nuo 1968 iki 1972-ųjų, tačiau per šį laikotarpį jis pasiekė reikšmingų pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose.
Aliubavičiaus pavardė Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia siejama su jaunimo čempiono titulu. 1968, 1969, 1970 ir 1971 metais jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tai rodo ne vien jo sportinį talentą, bet ir ilgalaikį dominavimą tuo metu dar besiformavusioje Lietuvos kultūrizmo scenoje.
Pergalės Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje
Vienas pirmųjų ryškesnių Aliubavičiaus pasirodymų įvyko 1968 metais Klaipėdoje, antrajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre. Čia jis tapo absoliučiu jaunimo kategorijų nugalėtoju. Šis pasiekimas buvo svarbus ne tik pačiam sportininkui – tarptautinis turnyras Klaipėdoje tapo viena iš aikštelių, kuriose Lietuvos kultūristai galėjo įsitvirtinti platesniame Sovietų Sąjungos ir tarptautiniame sporto kontekste.
1969-ieji Aliubavičiui buvo ypač sėkmingi.
Tiumenėje, Rusijoje, vykusiame tarptautiniame „Sibiro taurės“ („Первенство Сибири“) turnyre jis tapo absoliučiu jaunimo pogrupio nugalėtoju. Tais pačiais metais, atstovaudamas T.S.R.S., Varšuvoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Warszawa-69“ savo ūgio kategorijoje užėmė pirmąją vietą.
Pergales jis skynė ir Lietuvoje. Palangoje surengtame tarptautiniame turnyre Aliubavičius nugalėjo savo ūgio kategorijoje, o Klaipėdoje vykusiame trečiajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jaunimo savo ūgio kategorijoje tapo čempionu.
Taigi 1969-ieji buvo metai, kai Aliubavičius iš Lietuvos jaunimo čempiono tapo sportininku, gebančiu laimėti skirtingo masto varžybose – nuo Lietuvos turnyrų iki tarptautinių konkursų.
Čempionas Estijoje ir pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose
1971 ir 1972 metais Aliubavičius sėkmingai pasirodė Estijoje vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“), kur abu kartus tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Dar svarbesnis jo karjeros etapas buvo 1971 ir 1972 metais Sverdlovske vykę pirmieji istorijoje oficialūs T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai. Abiejuose čempionatuose Aliubavičius nugalėjo jaunimo kategorijoje.
Šios pergalės išskirtinės tuo, kad jos buvo pasiektos pačioje oficialaus kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje pradžioje. Todėl Aliubavičiaus vardas sietinas ne tik su konkrečiais čempionų titulais, bet ir su laikotarpiu, kai kultūrizmas iš entuziastų judėjimo palaipsniui tapo organizuota sporto šaka.
Sportininkas, patekęs į kultūrizmo istorijos lūžio laikotarpį
Valdo Aliubavičiaus sportinė karjera truko 1968–1972 metais. Per šį palyginti trumpą laiką jis tapo keturiskart Lietuvos jaunimo čempionu, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, „Gintarinio prizo“ laureatu, „Georgo Tenno memorialo“ kategorijos nugalėtoju ir dviejų pirmųjų oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų jaunimo kategorijos čempionu.
Tačiau vien pergalių sąrašas neatskleidžia visos Aliubavičiaus reikšmės.
Jo karjera sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas dar tik kūrė savo tradicijas, varžybų sistemą ir autoritetus. Todėl tokie sportininkai kaip Aliubavičius atliko ne vien varžybinį vaidmenį – jie formavo Lietuvos kultūrizmo veidą ir kėlė jo sportinį lygį.
Svarbu ir tai, kad Aliubavičius buvo ne tik kultūristas, bet ir skulptorius. Ši aplinkybė suteikia jo sportinei biografijai papildomą matmenį. Kūno plastika, proporcijos, forma ir estetika buvo svarbios tiek skulptūroje, tiek klasikinėje kultūrizmo sampratoje. Tad menininko ir sportininko patirtys jo gyvenime natūraliai susiliejo.
Išvada
Valdą Aliubavičių galima laikyti viena iš Lietuvos ankstyvojo kultūrizmo istorinių figūrų. Jo rezultatai rodo išskirtinį sportinį stabilumą, o pergalės pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose suteikia jo karjerai platesnę istorinę reikšmę.
1968–1972 metų laikotarpis buvo trumpas, tačiau labai produktyvus: nuo Lietuvos jaunimo čempiono iki tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir pirmųjų oficialių T.S.R.S. čempionatų čempiono.
Aliubavičiaus istorija – tai ne tik vieno sportininko pergalių sąrašas. Tai Lietuvos kultūrizmo formavimosi istorijos dalis, liudijanti laikotarpį, kai disciplina, kuri šiandien atrodo savaime suprantama, dar tik kovojo dėl savo vietos sporto pasaulyje.

[Secretary_International]

“Gintarinis prizas” pasaulio sporto istorijoje.
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai: kas išlieka sporto istorijoje.
Praėjus daugeliui metų labai lengva vertinti įvykius, žmones ir jų nuveiktus darbus. Atsiranda atstumas, iš kurio praeitis atrodo aiškesnė: galima sudėlioti svarbiausias datas, įvardyti nugalėtojus, išskirti reikšmingiausius įvykius.
Tačiau sporto istorija nėra vien pergalių ir rezultatų sąrašas.
Pavienė pergalė – tai svarbus įvykis konkrečiu momentu. Tais metais ji jaudina sporto bendruomenę, apie ją rašoma, ji įsimenama. Tačiau po metų atsiranda kitos pergalės, kiti čempionai, kiti vardai. Sporto gyvenimas juda pirmyn.
Istorijai reikalingas ne vien momentas. Istorijai reikalingas tęstinumas.
Būtent todėl šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai yra išskirtinis reiškinys ne tik Lietuvos kultūrizmo, bet ir pasaulinėje mūsų sporto istorijoje.
Ne viena pergalė, o šeši dešimtmečiai
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje įvyko 1967 metais – netrukus po istorinio pirmojo tarptautinio kultūrizmo renginio Vilniuje 1966-aisiais. Tuo metu klaipėdiečiams organizacinės patirties perdavė kauniečiai.
Nuo pirmojo turnyro prasidėjo tradicija, kuri, nepaisant politinių, visuomeninių ir sporto gyvenimo permainų, nenutrūko.
Todėl šiandien į „Gintarinį prizą“ turime žvelgti ne kaip į dar vienas kultūrizmo varžybas. Jo vertė – pirmiausia šešių dešimtmečių tęstinumas.
1967, 1977, 1987, 1997, 2007 ir 2017 metų turnyrai tapo savotiškais skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių ženklais.
1977-ieji – kai reikėjo ne tik sportinės, bet ir pilietinės drąsos
Dešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1977 metais vyko itin sudėtingu laikotarpiu – kultūrizmo draudimo ir persekiojimo metais.
Tai buvo ne laikas, kai kultūrizmo renginius buvo galima organizuoti ramiai ir be rizikos. Vis dėlto Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose turnyras įvyko.
Čia būtina išskirti dr. Edmundą Daubarą, kuris ryžosi nepaisyti tuometinių suvaržymų ir organizavo viešas varžybas.
Todėl 1977 metų „Gintarinis prizas“ šiandien vertintinas ne vien kaip sporto renginys. Tai buvo atkaklumo, organizacinės valios ir pasiryžimo išsaugoti sportą pavyzdys.
1987-ieji – nuo atšilimo iki oficialaus pripažinimo
Dvidešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1987 metais vyko jau kitokioje politinėje aplinkoje – Michailo Gorbačiovo perestrojkos ir vadinamojo atšilimo laikotarpiu.
Netrukus, ne be 1986 metų dr. Edmundo Daubaro pastangų, 1987 metais Maskvoje buvo įkurta oficialiai pripažinta TSRS kultūrizmo federacija. Po kurio laiko TSRS sporto ministerija pripažino “Gintarinio prizo” turnyrą buvus neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Šis laikotarpis parodo dar vieną svarbią „Gintarinio prizo“ savybę: turnyras ne tik egzistavo šalia istorinių pokyčių – jis pats buvo į juos įtrauktas.
Sporto organizavimas tuomet buvo glaudžiai susijęs su valstybės politika, oficialiu pripažinimu ir galimybe apskritai egzistuoti.
1997-ieji – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinkoje
Trisdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1997 metais vyko Mažeikių naftos kultūros rūmuose.
Tai jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Pasikeitė valstybė, politinė sistema, sporto organizavimo galimybės ir visuomenės požiūris.
Svarbu ir tai, kad tuo metu „Gintarinio prizo“ organizacinę veiklą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas tapo platesnio valstybės sporto gyvenimo dalimi.
Taigi trisdešimtasis turnyras žymi ne tik dar vieną jubiliejinę datą. Jis simbolizuoja kultūrizmo perėjimą iš draudimų ir suvaržymų laikotarpio į nepriklausomos valstybės sporto sistemą.
Tarptautinis mastas
Keturiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras vyko Klaipėdos LCC krikščionių koledžo salėje.
Renginyje dalyvavo beveik 300 atletų iš devynių šalių. Turnyras buvo finansuojamas Lietuvos Respublikos biudžeto atskira eilute, už ką atitinkamai balsavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Tai svarbus momentas todėl, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo ne vien vietinės ar regioninės reikšmės renginys. Jo mastas, dalyvių skaičius ir tarptautiškumas liudijo apie išaugusią organizacinę kompetenciją ir Lietuvos kultūrizmo integraciją į tarptautinę sporto erdvę.
„Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga Austrijos parlamento pirmininkas, profesorius Alfredas Gerstlas, į Klaipėdą atsiuntė originalių to meto Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią. Nuotraukos buvo eksponuojamos LCC rūmų fojė, o filmas parodytas gausiai į varžybas susirinkusiems klaipėdiečiams.
2017-ieji – „Gintarinis prizas“ pasaulio akiratyje
Penkiasdešimtasis turnyras 2017 metais tapo dar vienu istoriniu etapu.
Klaipėdoje vykusiose varžybose dalyvavo apie 200 sportininkų iš 17 šalių. Tačiau svarbiausia buvo ne vien dalyvių statistika.
Apie renginį parengtas reportažas buvo parodytas globalioje CNN televizijoje. Taip „Gintarinio prizo“, Klaipėdos ir Lietuvos vardas pasiekė plačiausią tarptautinę auditoriją.
Tai buvo momentas, kai ilgametė Lietuvos kultūrizmo tradicija išėjo į gerokai platesnę informacinę erdvę.
Nuo vietinio turnyro iki renginio, apie kurį sužinojo pasaulinė auditorija – toks yra šešių dešimtmečių kelias.
2027-ieji – šešiasdešimtojo turnyro slenkstis
2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai nebus tik eilinis jubiliejinis renginys. Planuojamas trijų dienų renginys, į kurį bus kviečiami žinomi svečiai, pagerbti kultūrizmo veteranai.
Ypatingą reikšmę turės ir keliomis kalbomis rengiama istorinė knyga, kurioje bus siekiama atskleisti „Gintarinio prizo“ vietą Lietuvos ir pasaulio sporto istorijoje, jo sąsajas su platesniais politiniais ir visuomeniniais procesais.
Tai svarbu todėl, kad istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti užrašyta ir perduota ateinančioms kartoms.
Kas reikšminga, o kas – ne?
Žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, tampa aiškiau, kas sporto istorijoje yra laikina, o kas išlieka. Laikina yra viena pergalė. Vienas rezultatas. Vienas čempionas. Vienos varžybos. Visa tai yra svarbu sportininkui, treneriui ir to meto auditorijai. Tačiau istorine prasme didžiausią vertę įgauna tai, kas turi tęstinumą, įtaką ir pasekmes.
„Gintarinio prizo“ istorijoje matome būtent tokį tęstinumą.
1967 metais – tradicijos pradžia.
1977 metais – tradicijos išsaugojimas draudimų sąlygomis.
1987 metais – politinio atšilimo ir oficialaus kultūrizmo pripažinimo epocha.
1997 metais – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinka.
2007 metais – valstybės dėmesys ir tarptautinis mastas.
2017 metais – išėjimas į pasaulinę informacinę erdvę.
2027 metais – šešiasdešimties metų istorijos įprasminimas.
Išvada
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai leidžia daryti paprastą, tačiau labai svarbią išvadą: sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai. Ją kuria žmonės, kurie dešimtmečiais išsaugo tradiciją, nepaisydami besikeičiančių aplinkybių. Todėl „Gintarinio prizo“ reikšmė nėra vien jo turnyrų skaičius ar juose iškovotų medalių kolekcija. Jo reikšmė – tai istorinis tęstinumas.
Turnyras išgyveno sovietmečio draudimus, politinius pokyčius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybės sporto sistemos transformaciją ir globalizacijos epochą. Per tą laiką keitėsi sportininkai, treneriai, salės, miestai, organizacinės sąlygos ir pats kultūrizmo pasaulis.
Nesikeitė tik viena – tradicija.
Todėl artėjantis šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras yra proga ne tik švęsti. Tai proga atsigręžti, įvertinti ir užrašyti tai, kas buvo padaryta. Nes po šešiasdešimties metų jau galima aiškiai atskirti momentą nuo istorijos.
Momentas praeina. Istorija lieka.
O „Gintarinio prizo“ istorija – jau šešių dešimtmečių ilgio.

[WFF/WBBF Secretary]

„Gintarinio prizo“ istorijos.
Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.
Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.
Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.
Pergalės, tapusios karjeros akcentais
Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.
Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.
Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas
Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.
1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.
Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.
Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.
Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.
Tačiau projektas žlugo.
Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.
Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.
Besakir¬sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.
Išvada
Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.
Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.
Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.