PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA. KITAS POŽIŪRIS

[WFF/WBBF Secretary]

LIETUVA IR TARPTAUTINIS KULTŪRIZMO JUDĖJIMAS
Pirmieji tarptautiniai kultūrizmo kongresai Lietuvoje
Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki tarptautinio pripažinimo
1990–1991 metais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prasidėjo ne tik esminė politinė šalies transformacija, bet ir naujas Lietuvos sporto istorijos etapas.
Po dešimtmečius trukusio buvimo sovietinėje sporto sistemoje Lietuvos sporto organizacijoms teko iš naujo kurti nacionalines struktūras, užmegzti savarankiškus tarptautinius ryšius ir siekti pripažinimo pasaulio sporto bendruomenėje.
Kultūrizmo sporte šis procesas buvo ypač ryškus.
1991 metų gegužę, tarpininkaujant ir remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai bei asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje buvo oficialiai įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA). Jos įkūrimo iniciatorius ir pagrindinis organizatorius buvo Edmundas Daubaras.
Lietuvai tai buvo daugiau nei dar vienos sporto organizacijos įsteigimas. Tai buvo svarbus žingsnis atkuriant savarankišką Lietuvos kultūrizmo sporto atstovavimą tarptautinėje arenoje.
Kova dėl tarptautinio pripažinimo
Šio proceso pagrindai buvo pradėti kurti dar iki galutinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras susitiko ir derėjosi su tuometiniu IFBB prezidentu Benu Weideriu. Tikslas buvo aiškus – pasiekti Lietuvos kultūrizmo tarptautinį pripažinimą ir sudaryti Lietuvos sportininkams galimybę savarankiškai išeiti į tarptautinę areną, apeinant sovietinę kultūrizmo sistemą.
Tačiau tuo metu Benas Weideris atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir nesutiko priimti Lietuvos kultūristų į IFBB už sovietinės federacijos struktūros ribų.
Tokiomis aplinkybėmis LNKA pradėjo bendradarbiauti su NABBA – organizacija, per kurią Lietuvai atsivėrė galimybės kurti savarankiškus tarptautinius ryšius.
Šis sprendimas netrukus davė konkrečių rezultatų.
Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos sportininkai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.
Dar svarbiau buvo tai, kad NABBA oficialiai pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.
Situacija iš esmės pasikeitė po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Tačiau šiuo lemiamu laikotarpiu Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, vadovaujama TSRS kultūrizmo federacijos viceprezidento Romano Kalinausko, Edmundo Daubaro iniciatyvų nepalaikė ir toliau laukė sprendimų iš Maskvos.
Vėlesnė įvykių raida parodė, kaip glaudžiai savarankiško Lietuvos sporto kūrimas buvo susijęs su platesniu Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę erdvę procesu.
Klaipėda – naujas tarptautinis kultūrizmo centras
Kitas svarbus etapas prasidėjo Klaipėdoje.
1994 ir 1995 metais Klaipėdoje surengti tarptautiniai kultūrizmo „Gintarinio prizo“ turnyrai sulaukė didelio pasisekimo. Augantis jų tarptautinis autoritetas paskatino priimti ambicingą sprendimą – 1996 metų NABBA Europos čempionatą surengti Klaipėdoje.
Šis pasirinkimas turėjo ypatingą reikšmę.
Vos prieš kelerius metus iš sovietinės sistemos išsivadavęs Lietuvos pajūrio miestas buvo pasirengęs priimti sportininkus, oficialius asmenis ir sporto organizacijų vadovus iš visos Europos.
Tarptautinis aktyvumas tęsėsi.
1997 metų Europos čempionatas buvo surengtas Vilniuje, o 1998 metais Palangoje vyko WFF pasaulio čempionatas.
Lietuvai tai buvo dideli tarptautiniai sporto renginiai. Juos rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Varžybų reportažus transliavo televizijos kanalas „Eurosport“, o kai kurių laidų trukmė siekė net vieną valandą.
Ne mažiau įspūdingos tuo metu buvo ir dalyviams sudarytos sąlygos.
Visi tarptautiniai varžybų svečiai ir Lietuvos sportininkai Klaipėdos, Palangos bei Vilniaus viešbučiuose buvo nemokamai apgyvendinami ir maitinami.
Lietuva demonstravo visiškai naują vaidmenį.
Ji jau ne tik siekė užimti vietą tarptautiniame kultūrizmo pasaulyje – ji tapo šalimi, galinčia priimti, organizuoti ir remti didelius tarptautinius sporto renginius.
TARPTAUTINIŲ KONGRESŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE
Čempionatų organizavimą lydėjo dar vienas ilgalaikę reikšmę turėjęs procesas.
Iki 1996 metų Lietuvoje tarptautiniai kultūrizmo kongresai nebuvo organizuojami. Prieš 1996 ir 1997 metų Europos čempionatus Lietuvoje buvo surengti tarptautiniai kongresai, į kuriuos susirinko įvairių šalių kultūrizmo organizacijų vadovai ir atstovai.
Šie susitikimai nebuvo vien įprasti administraciniai posėdžiai, skirti varžyboms koordinuoti.
Jie tapo platforma diskutuoti apie kultūrizmo ateitį, tarptautinių organizacijų raidą ir naujų sporto krypčių atsiradimą.
Viena svarbiausių temų buvo fitneso ateitis.
Tuo metu organizuotas fitnesas pasaulyje dar buvo tik pradinėje savo raidos stadijoje. Edmundas Daubaras iškėlė idėją, kad fitnesas turėtų vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto šaka, o ne likti tik kultūrizmo dalimi.
Vėlesni dešimtmečiai parodė, kad ši vizija turėjo ilgalaikę perspektyvą.
Fitnesas vis labiau įsitvirtino kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina. Naujas šio proceso etapas pasiektas 2024 metų pasaulio čempionate Nidoje, kai fitnesas organizacinėje su WFF-WBBF judėjimu susijusioje sistemoje buvo galutinai atskirtas nuo kultūrizmo.
1996 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – KLAIPĖDA
1996 metų tarptautiniame kongrese dalyvavo 15 šalių delegacijos.
Kongreso vadovybėje buvo Edmundas Daubaras, Rišardas Krinickis – daugkartinis „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas, Valstybės kontrolės komiteto vadovas, – ir Vokietijos atstovas Klausas Hofmanas.
Kongrese dalyvavo:
• Prancūzija – Seržas Delselis;
• Estija – Vladimiras Jelufimovas;
• Izraelis – Aleksas Stuknovas;
• Ukraina – Jurijus Jeriomenko, Genadijus Dernas;
• Rusija – Vladimiras Šubovas, Nikolajus Nikulinas;
• Čekija – Bobas Divilekas;
• Belgija – Rolandas Blokas;
• Graikija – Anargiros Tsopouridis;
• Jungtinė Karalystė – Džimas Čarlzas, Alenas Gordonas;
• Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis;
• Italija – Paola ir Filippo Massaroni;
• Bulgarija – Zdravko Ivanovas;
• Baltarusija – Georgijus Katulinas;
• Lietuva – Jurijus Stepanovas, Saulius Kirmelevičius.
Kongreso reikšmę lėmė ne vien jame atstovaujamų šalių skaičius.
Klaipėdoje susitiko sporto organizacijų vadovai iš valstybių, kurios vos prieš kelerius metus buvo visiškai skirtingose politinėse ir sporto sistemose.
Šia prasme kongresas tapo besikeičiančio Europos sporto žemėlapio atspindžiu.
1997 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – VILNIUS
Po metų tarptautinis kongresas persikėlė į Lietuvos sostinę.
1997 metais tarptautinio kultūrizmo atstovai susitiko Vilniaus „Villon“ viešbučio konferencijų salėje, kuri tuo metu buvo viena iš prestižinių sostinės renginių vietų.
Iki to laiko buvo pasikeitusi ir tarptautinė vadovybės struktūra.
Klausas Hofmanas ėjo tarptautinės NABBA asociacijos prezidento pareigas, o Edmundas Daubaras buvo jos viceprezidentas.
1997 metų kongrese dalyvavo jau 17 šalių atstovai.
Kongresui vadovavo Edmundas Daubaras ir Klausas Hofmanas.
Dalyvavo:
• Graikija – Anargoros Tsopouridis, Dora Tsopouridis;
• Jungtinė Karalystė – Alenas Gordonas;
• Ukraina – Vasilijus Bespalenko;
• Rusija – Vladimiras Šubovas;
• Čekija – Františekas Zamola, Bobas Divilekas;
• Baltarusija – Fidelis Sedychas, Georgijus Katulinas;
• Prancūzija – Jose Martinez, Eleonora Jauks;
• Vokietija – Tamara Konz, Andreas Muller;
• Belgija – Rolandas Blokas;
• Italija – Filippo Massaroni;
• Šveicarija – Džimis Largis;
• Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis;
• Estija – Aleksandras Selnichinas;
• Austrija – Karin Rosner;
• Izraelis – Viktorija Miller, Elli Hanna;
• Olandija – Karlas Aartaas;
• Lietuva – Saulius Kirmelevičius.
Vilniaus kongresas patvirtino, kad Lietuva jau buvo tapusi tarptautinio kultūrizmo vadovų susitikimų vieta.
Šių susitikimų reikšmė gerokai peržengė konkrečių varžybų ribas. Jie suteikė galimybę keistis idėjomis, užmegzti tarptautinius ryšius ir svarstyti ilgalaikę kultūrizmo bei fitneso sporto raidą.
PASAULINĖS FITNESO FEDERACIJOS ĮKŪRIMAS
Lietuvoje vykusios tarptautinės diskusijos sutapo su dar vienu svarbiu įvykiu.
1995 metais Edmundo Daubaro ir vokiečių kultūrizmo organizatoriaus Klauso Hofmano iniciatyva buvo įkurta Pasaulinė fitneso federacija (WFF – World Fitness Federation).
Iš pradžių organizacija veikė pagal dviejų prezidentų principą.
Edmundas Daubaras atstovavo Rytų šalims, o Klausas Hofmanas – Vakarų šalims.
Tokia struktūra atspindėjo to meto geopolitinę realybę. Europa išgyveno dešimtmečius trukusio politinio susiskaldymo pabaigą, o tarptautinės sporto organizacijos taip pat turėjo prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio.
WFF tapo erdve, kurioje skirtingų regionų atstovai galėjo bendradarbiauti vienoje tarptautinėje sporto struktūroje.
2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijai toliau vadovavo Edmundas Daubaras.
VIZIJA, APLENKUSI SAVO LAIKĄ
Šiandien 1996 ir 1997 metais Lietuvoje vykusius tarptautinius kultūrizmo kongresus galima vertinti gerokai plačiau nei tik kaip istorinius epizodus, susijusius su Europos čempionatais.
Tai buvo platesnio proceso dalis.
Lietuvai šie kongresai simbolizavo šalies sugrįžimą į tarptautinę sporto bendruomenę po dešimtmečius trukusios sovietinės kontrolės.
Tarptautiniam kultūrizmui jie tapo vieta, kurioje skirtingų Europos regionų ir kitų šalių atstovai galėjo užmegzti naujus ryšius ir diskutuoti apie sporto ateitį.
Tačiau svarbiausia – šie susitikimai tapo idėjų platforma.
Viena iš jų buvo įsitikinimas, kad fitnesas gali ir turi vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina.
Tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip tolimesnės ateities vizija, palaipsniui tapo realybe. Fitnesas kūrė savo identitetą, varžybų sistemą ir organizacines struktūras.
LIETUVOS VIETA TARPTAUTINIO SPORTO ISTORIJOJE
Todėl 1990-ųjų Lietuvos kultūrizmo istoriją reikia vertinti gerokai platesniame kontekste.
Tai buvo ne vien nacionalinių čempionatų, atskirų sportininkų ar varžybų organizavimo istorija.
Tai buvo Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę dalis.
Per palyginti trumpą laiką Lietuva nuėjo kelią nuo nacionalinių kultūrizmo struktūrų atkūrimo iki Europos ir pasaulio čempionatų rengimo, tarptautinių kongresų organizavimo bei dalyvavimo kuriant naujas tarptautines sporto organizacijas.
Klaipėda, Vilnius ir Palanga tapo vietomis, kuriose tuo metu, kai Europos istorija išgyveno esminius pokyčius, susitikdavo įvairių šalių sportininkai, vadovai ir sporto organizatoriai.
1996 ir 1997 metų tarptautiniai kongresai yra svarbi šios istorijos dalis.
Jie parodo, kad sportas gali tapti tarptautinio bendradarbiavimo priemone ir kad nepriklausomybę atkūrusi valstybė per palyginti trumpą laiką gali pereiti kelią nuo tarptautinio pripažinimo siekimo iki aktyvaus dalyvavimo formuojant pasaulinio sporto ateitį.
Lietuva ne tik grįžo į tarptautinę kultūrizmo areną. Ji prisidėjo prie naujo šio sporto istorijos puslapio kūrimo.

[WFF/WBBF Secretary]

60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS:
KAS IŠ TIKRŲJŲ TURI TEISĘ JĄ PASISAVINTI?
Šešiasdešimt metų. Šimtai varžybų. Dešimtys tarptautinių renginių. Valstybės institucijų dėmesys. Pasaulinė televizija. Tarptautinis pripažinimas.
Ir šiandien atsiranda norinčių papasakoti Lietuvos kultūrizmo istoriją iš naujo.
Galima bandyti.
Bet yra viena problema.
Istorija turi archyvus.
Dokumentus.
Datos.
Spaudos publikacijas.
Televizijos įrašus.
Valstybės institucijų sprendimus.
Tarptautinių organizacijų dokumentus.
Todėl šiandien užduokime labai paprastą klausimą:
KAS IŠ TIKRŲJŲ PADARĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?
Ne kas garsiausiai apie save kalba.
Ne kas šiandien turi gražiausią interneto puslapį.
Ne kas išsidalina daugiausia diplomų.
Ne kas pasivadina „Lietuvos kultūrizmo lyderiu“.
O kas realiai dirbo tada, kai buvo sunku?
PRADŽIOJE BUVO DRAUDIMAS
Lietuvos kultūrizmo istorija nebuvo patogi.
1973 metais kultūrizmas buvo uždraustas.
Taškas.
Tačiau draudimas dar nereiškė, kad žmonės nustojo treniruotis.
Treniruotės vyko.
Varžybos vyko.
Veikla vyko.
Tik ne taip, kaip norėjo valdžia.
Prasidėjo pogrindis.
Ir čia labai svarbu atskirti istoriją nuo šiandien kuriamų legendų.
Kas tuo metu rizikavo?
Kas organizavo?
Kas priešinosi?
Kas bandė išsaugoti kultūrizmą?
Kas ieškojo išeities?
1978 METAI: PETICIJA Į MASKVĄ
1978 metais Edmundas Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ji buvo pristatyta aukščiausioms TSRS politinėms institucijoms, tarp jų – TSRS komunistų partijos Centro komitetui.
Kultūrizmas liko uždraustas.
Tačiau rezultatas vis dėlto buvo pasiektas.
Edmundui Daubarui buvo leista Klaipėdoje oficialiai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Turnyras tapo neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Pagalvokime.
Kultūrizmas uždraustas.
Varžybos nepageidaujamos.
Sistema prieš tave.
Ir vis dėlto Klaipėdoje vyksta tarptautinis kultūrizmo turnyras.
Šiandien labai lengva būti „istoriniu lyderiu“.
1978 metais buvo gerokai sunkiau.
O KĄ DARĖ KAUNAS?
1979 metais Kaune pradėtos rengti „Komjaunimo taurės“ varžybos.
Skirtos komjaunuoliškoms datoms.
Tai taip pat yra istorija.
Jos nereikia slėpti.
Tačiau jos nereikia ir perrašyti.
Vienoje pusėje – bandymas priešintis draudimui ir išlaikyti kultūrizmo veiklą.
Kitoje – bandymas prisitaikyti prie sovietinės sistemos.
Tai buvo du skirtingi keliai.
Todėl iki nepriklausomybės atkūrimo, kalbant būtent apie organizacinę reikšmę, iš esmės išsiskyrė du reiškiniai:
„Gintarinis prizas“ ir „Komjaunimo taurė“.
Visa kita šiandien kartais bandoma išpūsti iki tokio masto, kurio dokumentai nepatvirtina.
1990 METAI: UŽDARYTOS IFBB DURYS
Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikrasis egzaminas.
Nebepakako būti kultūristu.
Nebepakako organizuoti vietines varžybas.
Reikėjo įrodyti, kad Lietuva gali veikti tarptautinėje erdvėje kaip nepriklausoma valstybė.
1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras derėjosi su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos kultūrizmo pripažinimo.
Tikslas buvo aiškus:
Lietuva turi būti savarankiška.
Tačiau IFBB tuo metu Lietuvos nepriklausomybės nepripažino.
Durys buvo uždarytos.
Ką daryti?
Sėdėti ir laukti?
Ar veikti?
Buvo pasirinktas antrasis kelias.
1991 METAI: LIETUVA KURIA SAVO ORGANIZACIJĄ
1991 metų gegužę, remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Edmundo Daubaro iniciatyva Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija – LNKA.
Tai nebuvo gražus pavadinimas ant popieriaus.
Tai buvo bandymas sukurti savarankišką Lietuvos kultūrizmo sistemą.
Pasirinktas bendradarbiavimas su NABBA.
Ir rezultatas?
Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos atstovai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.
Dar svarbiau – NABBA oficialiu raštu pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.
Štai čia jau kalbame ne apie gražias istorijas.
Kalbame apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą sporto srityje.
O KUR BUVO KITI?
Štai čia ir prasideda nemaloni istorijos dalis.
Kai Lietuva kovojo dėl tarptautinio pripažinimo, nebuvo dešimčių šiandieninių organizacijų.
Nebuvo dabartinės federacijų gausos.
Nebuvo daugybės šiandieninių „istorinių lyderių“.
Istorijoje visada atsiranda daug norinčių būti prie pergalės.
Tačiau labai mažai kas nori prisiminti laiką iki pergalės.
Kas buvo tada?
Kas veikė?
Kas rizikavo?
Kas kūrė?
Kas važinėjo į užsienį ir derėjosi?
Kas kūrė tarptautinius ryšius?
Atsakymų į šiuos klausimus nereikia išgalvoti.
Jie yra dokumentuose.
PO 1991-ŲJŲ STAIGA VISI TAPO „PATRIOTAIS“
1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje pakeitė politinę situaciją.
Ir tada atsitiko labai įdomus dalykas.
Atsirado daugiau „drąsių“.
Daugiau žmonių pradėjo kalbėti apie nepriklausomą Lietuvos sportą.
Tačiau istorija nėra socialinis tinklas.
Čia neužtenka parašyti:
„Mes buvome pirmieji.“
Reikia parodyti dokumentą.
Neużtenka pasakyti:
„Mes daug nuveikėme.“
Reikia parodyti renginius.
Neużtenka pasakyti:
„Mes atstovavome Lietuvai.“
Reikia parodyti tarptautinį pripažinimą.
O DABAR – SKAIČIAI
Skaičiai kartais pasako daugiau negu šimtas reklaminių tekstų.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje surengti Europos čempionatai.
Apie juos reportažus rodė „Eurosport“.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Lietuvoje surengti pasaulio čempionatai.
2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas atskira biudžeto eilute balsavo už 40-ojo „Gintarinio prizo“ finansavimą.
2017 metais „Gintarinio prizo“ 50-mečio reportažą parodė CNN.
Pakartosime:
CNN.
Pasaulinė televizija.
Tai ne vietinio sporto klubo skelbimų lenta.
KAI Į SALĘ ATEINA VALSTYBĖ
Per daugelį metų buvo surengta daugiau kaip dešimt tarptautinių spaudos konferencijų Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.
Jose dalyvavo aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai.
Tarptautinių renginių organizacinių komitetų vadovais tapo ministrai, Seimo pareigūnai, parlamentarai, apskričių vadovai ir merai.
Tarp jų – Algirdas Butkevičius, Kęstutis Skrebys, Rišardas Krinickis, Kęstutis Virketis, Gediminas Kirkilas ir kiti valstybės atstovai.
Nuo 2004 metų tarptautinės delegacijos daugiau kaip dešimt kartų buvo priimtos Lietuvos Respublikos Seime.
Už nuopelnus tarptautiniam sportui buvo apdovanojami veiklos dalyviai.
Tai nėra „Facebook“ nuomonė.
Tai – valstybės institucijų istorija.
NE TIK KULTŪRIZMAS
Dar vienas faktas, kurį patogu pamiršti.
Nuo 1995 metų buvo diegiamos naujos sporto kryptys:
neįgaliųjų sportas, vaikų „Fit-Kid“, fitneso daugiakovė, fitneso modeliai ir kitos programos.
Nuo 1996 metų Lietuvoje vyko tarptautiniai kongresai, kuriuose buvo diskutuojama apie sporto ateitį.
Kai kurios šios idėjos vėliau atsirado ir kitose tarptautinėse sporto organizacijose.
Todėl kalbame ne tik apie tai, kas laimėjo medalį.
Kalbame apie tai, kas kūrė sporto kryptis.
37 LEIDINIAI. ĮVAIRIOS KALBOS. VISAS PASAULIS.
Per metus įvairiomis kalbomis išleisti 37 žurnalo numeriai ir DVD leidiniai.
Jie buvo platinami įvairiose pasaulio šalyse vykusių tarptautinių renginių metu.
Kodėl?
Kad pasaulis žinotų apie Lietuvos veiklą.
Kad Lietuvos vardas būtų matomas.
Kad tarptautinis kultūrizmas turėtų informaciją.
Ir šiandien šis darbas tęsiasi.
Nuo 2012 metų rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“.
Iš trijų planuojamų tomų tekstai beveik dviem jau parengti.
Rengiama ir „Gintarinio prizo“ 60-mečiui skirta istorinė knyga.
Nuotraukos.
Dokumentai.
Archyvai.
Datos.
Istorija.
Ne legenda.
2026–2027 METAI: DABAR PARODYSIME, KAS KIEK VERTAS
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje numatomas 37-asis pasaulio čempionatas.
2027 metų gegužę – 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Pasirengimas šiems renginiams pradėtas dar 2025 metais.
Šešiasdešimt metų.
Pagalvokite apie šį skaičių.
Kiek dabartinių organizacijų gali parodyti šešių dešimtmečių nepertraukiamą istoriją?
Kiek gali parodyti veiklą sovietinio draudimo laikotarpiu?
Kiek gali parodyti tarptautinį Lietuvos pripažinimą?
Kiek gali parodyti valstybės paramą?
Kiek gali parodyti CNN?
Kiek gali parodyti „Eurosport“?
Kiek gali parodyti priėmimus Lietuvos Respublikos Seime?
Kiek gali parodyti pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvoje?
Kiek gali parodyti tarptautinius kongresus?
Kiek gali parodyti leidinius įvairiomis kalbomis?
Kiek?
ŠTAI ČIA IR YRA PROBLEMA
Šiandien Lietuvoje yra daug norinčių būti istorijos dalimi.
Prašom.
Bet būti istorijos dalimi ir sukurti istoriją – ne tas pats.
Turėti organizaciją ir sukurti tarptautinę sporto sistemą – ne tas pats.
Surengti vietines varžybas ir organizuoti pasaulio čempionatą – ne tas pats.
Išdalinti medalius ir gauti tarptautinį valstybės pripažinimą – ne tas pats.
Parašyti apie save straipsnį ir turėti dešimtmečių archyvą – ne tas pats.
Šitie dalykai nėra lygiaverčiai.
ISTORIJOS NEPAVOGSI
Galima pervadinti organizaciją.
Galima pakeisti logotipą.
Galima sukurti naują federaciją.
Galima paskelbti save lyderiu.
Galima parašyti šimtą reklaminių pranešimų.
Galima net bandyti iš naujo papasakoti praeitį.
Bet yra dalykas, kurio nepakeisi.
Data.
Dokumentas.
Archyvas.
Valstybės sprendimas.
Tarptautinis pripažinimas.
Televizijos įrašas.
Surengtas renginys.
Išleistas leidinys.
Tai yra istorijos įrodymai.
TODĖL UŽDUODAME KLAUSIMĄ DAR KARTĄ
Kas veikė, kai kultūrizmas buvo uždraustas?
Kas organizavo pogrindinę veiklą?
Kas kreipėsi į aukščiausias TSRS institucijas?
Kas išsaugojo „Gintarinį prizą“?
Kas po nepriklausomybės atkūrimo kūrė Lietuvos nacionalinę kultūrizmo organizaciją?
Kas siekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo?
Kas organizavo Europos ir pasaulio čempionatus?
Kas gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paramą?
Kas buvo priimtas Seime?
Kas buvo rodomas „Eurosport“?
Kas buvo parodytas CNN?
Kas kūrė naujas sporto disciplinas?
Kas organizavo tarptautinius kongresus?
Kas išleido 37 tarptautinius leidinius?
Kas šiandien rengia pasaulinę kultūrizmo enciklopediją?
Kas ruošia 60-mečio istorinę knygą?
Atsakymai yra.
Ir jų nereikia išgalvoti.
60 METŲ – IR TIK PRADŽIA
2027 metais „Gintariniam prizui“ sukaks 60 metų.
Tačiau tai ne pabaiga.
Tai naujas etapas.
Toliau – tarptautinis bendradarbiavimas.
Toliau – olimpinio judėjimo kryptis.
Toliau – nauji tarptautiniai projektai.
Toliau – dar didesnis Lietuvos vardo skleidimas pasaulyje.
Ir taip, planai ambicingi.
Gal net per daug ambicingi tiems, kurie priprato prie mažų tikslų.
Tačiau dideli darbai niekada nebuvo padaryti žmonių, bijančių didelių tikslų.
MES NEPRAŠOME PATIKĖTI
Tai svarbiausia.
Mes neprašome patikėti mūsų istorija.
Mes siūlome ją patikrinti.
Atsiverskite archyvus.
Suraskite dokumentus.
Pažiūrėkite datas.
Patikrinkite valstybės sprendimus.
Paieškokite televizijos archyvuose.
Peržiūrėkite tarptautinių organizacijų dokumentus.
Ir tada palyginkite.
Ne žodžius.
Darbus.
Ne reklamą.
Rezultatus.
Ne šiandienines deklaracijas.
Šešiasdešimties metų istoriją.
IR TADA ATSAKYKITE
KAS IŠ TIKRŲJŲ SUKŪRĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?
Atsakymas nepriklauso nuo to, kas garsiausiai šaukia.
Atsakymas jau yra istorijoje.
Istorijos negalima pasisavinti.
Istorijos negalima ištrinti.
Istorijos negalima perrašyti vienu pareiškimu.
Nes kai kalba dokumentai, reklama nutyla.
60 METŲ „GINTARINIO PRIZO“.
60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS.
Tegul sprendžia ne tie, kurie garsiausiai kalba.
Tegul sprendžia faktai.
Tegul sprendžia dokumentai.
TEGUL SPRENDŽIA ISTORIJA.

[WFF/WBBF Secretary]

PASAULIO SPORTO ISTORIJA.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO LIETUVOJE.
WFF-WBBF RENGINIŲ GEOGRAFIJA, TRADICIJA IR ISTORINĖ REIKŠMĖ.
AR DAR KURI SPORTO ORGANIZACIJA LIETUVOJE GALI PRILYGTI TOKIAM MASTUI?
Yra sporto renginių, kurie praeina.
Yra čempionatų, kurie įrašomi į protokolus.
Yra pergalių, kurios lieka statistikoje.
Tačiau yra ir tradicijos, kurios išgyvena kartas.
Būtent tokia tradicija šiandien galima vadinti WFF-WBBF istoriją Lietuvoje.
Tai istorija, kuri matuojama ne vien metais. Ji matuojama dešimtmečiais, tarptautiniais čempionatais, šimtais renginių, dešimtimis Lietuvos miestų, tūkstančiais sportininkų ir pasauliniu geografiniu mastu.
2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai minėsime ypatingą datą – vienų iš trijų seniausių tradicinių tarptautinių varžybų pasaulyje „Gintarinio prizo“ 60-metį.
Šešiasdešimt metų.
Šis skaičius savaime yra istorinis.
Per tokį laikotarpį pasikeičia ištisos sportininkų kartos, keičiasi valstybės, politinės sistemos, sporto infrastruktūra, informacijos priemonės ir pats pasaulis.
Tačiau kai kurios sporto tradicijos išlieka.
„Gintarinio prizo“ tradicija išliko.
Ir ji šiandien gyva.
NIDA – DAR VIENAS PUSLAPIS PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks jau 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Tai nėra tik dar vienas sporto kalendoriaus įrašas.
Tai – dar vienas ilgos tarptautinės tradicijos etapas, kai pasaulio sporto bendruomenė susitinka Lietuvoje.
Nida taps vieta, kurioje susijungs sportas, tarptautiškumas ir Lietuvos pajūrio aplinka.
Tačiau šio renginio reikšmę reikia vertinti platesniame istoriniame kontekste.
Už 37-ojo pasaulio čempionato slypi dešimtmečiai organizacinės patirties.
Už kiekvieno čempionato slypi žmonės.
Už kiekvieno tarptautinio renginio – sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai, partneriai ir miestai.
O už viso to – tradicija.
60 METŲ – KAI SPORTAS TAMPA ISTORIJA
Per šešis veiklos dešimtmečius įvairiais juridiniais statusais veikusi ir veikianti Pasaulinė WFF-WBBF federacija organizavo ir organizuoja šimtus tarptautinių bei nacionalinių sporto renginių įvairiose pasaulio šalyse.
Šiandien federacija vienija narius iš 141 šalies, atstovaujančios visiems pasaulio žemynams.
Tai – tarptautinės organizacijos mastas.
Tačiau ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per minėtą laikotarpį Lietuvoje WFF-WBBF organizavo daugiau kaip 100 įvairaus lygio renginių.
Pasaulio čempionatus.
Europos čempionatus.
„Gintarinio prizo“ turnyrus.
„Universe“ varžybas.
Tarptautines ir nacionalines varžybas.
Šimtai renginių per šešis dešimtmečius – tai ne vien kiekybinis rodiklis.
Tai nuoseklaus darbo įrodymas.
LIETUVA, TAPUSI TARPTAUTINIO SPORTO ŽEMĖLAPIU
Dar įspūdingiau ši istorija atsiskleidžia pažvelgus į renginių geografiją.
WFF-WBBF varžybos ne kartą vyko:
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Palangoje, Kretingoje, Mažeikiuose, Ukmergėje, Kėdainiuose, Kaišiadoryse, Nidoje, Šilutėje, Trakuose, Vilkaviškyje, Zarasuose, Ignalinoje, Raudondvaryje, Kazlų Rūdoje ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose.
Sostinė.
Didieji miestai.
Kurortai.
Regionų centrai.
Mažesni Lietuvos miestai.
Tai ne atsitiktinis taškų rinkinys žemėlapyje.
Tai – šešių dešimtmečių sporto geografija.
Ji rodo, kad tarptautinis sportas Lietuvoje buvo ir yra kuriamas ne vien vienoje sostinės ar didmiesčio erdvėje.
Jis keliavo per visą šalį.
Iš miesto į miestą.
Iš regiono į regioną.
Iš vienos kartos į kitą.
Ir kartu su sportininkais į Lietuvos miestus keliavo pasaulis.
TARPTAUTINIS SPORTAS UŽ DIDŽIŲJŲ ARENŲ RIBŲ
Šioje istorijoje ypač svarbus vienas aspektas.
Tarptautinio sporto renginys nėra vien varžybų salė.
Tai – miesto, regiono ir valstybės reprezentacija.
Kai į Lietuvos miestą atvyksta sportininkai iš užsienio, čia susitinka skirtingos kultūros, sporto tradicijos ir žmonės.
Todėl kiekvienas tarptautinis čempionatas tampa ne tik sporto, bet ir Lietuvos pristatymo pasauliui įvykiu.
WFF-WBBF renginių geografija rodo, kad šis procesas Lietuvoje vyko dešimtmečius.
Bendradarbiauta su aukščiausiomis Lietuvos valstybės institucijomis, savivaldybių vadovais, merais ir vietos organizacijomis.
Tai reiškia, kad tarptautinis sportas buvo ne uždaras reiškinys.
Jis buvo integruotas į Lietuvos miestų ir regionų gyvenimą.
NUO KLAIPĖDOS IKI NIDOS – NUO LIETUVOS IKI PASAULIO
Šiandien ypač simboliška kalbėti apie Klaipėdą ir Nidą.
Klaipėdoje 2027 metais bus minimas „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Nidoje 2026 metais vyks 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Du Lietuvos pajūrio taškai.
Du svarbūs tarptautinės sporto istorijos akcentai.
Ir tarp jų – šeši dešimtmečiai.
Tai primena, kad sporto tradicija nėra muziejinis eksponatas.
Ji nėra praeitis, uždaryta archyvuose.
Tikra tradicija gyvena tol, kol ji tęsiama.
KĄ SAKO SKAIČIAI?
Kartais istorijai užtenka kelių skaičių.
60 metų – „Gintarinio prizo“ tradicijos.
37 pasaulio čempionatai – ilgametės pasaulinės varžybų tradicijos liudijimas.
Daugiau kaip 100 renginių Lietuvoje – tarptautinio ir nacionalinio sporto veiklos mastas.
141 šalis – dabartinis federacijos tarptautinis geografijos mastas.
Visi pasaulio žemynai – organizacijos tarptautiškumo dimensija.
Dešimtys Lietuvos miestų ir rajonų – renginių geografija mūsų šalyje.
Tačiau skaičiai yra tik pradžia.
Už kiekvieno skaičiaus slypi žmonės.
Už kiekvieno renginio – istorija.
Už kiekvieno medalio – sportininko darbas.
Už kiekvieno čempionato – organizatorių atsakomybė.
O už šešių dešimtmečių – kartų tęstinumas.
AR LIETUVOJE YRA KAM PRILYGTI?
Todėl šiandien verta užduoti klausimą, kuris nėra nei retorinis triukas, nei vien reklaminė frazė.
Ar dar kuri sporto organizacija Lietuvoje gali parodyti šešių dešimtmečių tarptautinių tradicijų tęstinumą, daugiau kaip šimtą įvairaus lygio renginių mūsų šalyje, pasaulio ir Europos čempionatų istoriją, tokią plačią Lietuvos miestų geografiją ir tarptautinį atstovavimą 141 pasaulio šalyje?
Atsakymo į šį klausimą nereikia ieškoti vien žodžiuose.
Atsakymą galima rasti istorijoje.
Archyvuose.
Varžybų protokoluose.
Nuotraukose.
Sportininkų prisiminimuose.
Miestuose, kuriuose vyko varžybos.
Ir žmonėse, kurie šią tradiciją kūrė bei tęsė.
ISTORIJA, KURI TĘSIASI
Sporto pasaulyje yra daugybė organizacijų.
Yra daug čempionatų.
Yra daugybė turnyrų.
Tačiau ne kiekvienai sporto organizacijai suteikiama galimybė pažvelgti atgal ir pasakyti:
„Mes buvome čia prieš šešis dešimtmečius. Mes esame čia šiandien. Ir mes planuojame būti čia rytoj.“
Tai ir yra tikrosios sporto tradicijos esmė.
Ne vien praeitis.
Tęstinumas.
Ne vien istorija.
Ateitis.
2027 metų gegužę Klaipėda taps vieta, kurioje bus pagerbta „Gintarinio prizo“ 60 metų istorija.
2026 metų spalį Nida taps dar vienu pasaulio sporto susitikimo tašku.
O visa Lietuvos WFF-WBBF renginių geografija primena vieną paprastą, bet labai svarbią tiesą:
tarptautinio sporto istorija Lietuvoje buvo kuriama ne vien sostinėje ir ne vien didžiosiose arenose. Ji buvo kuriama visoje Lietuvoje.
Nuo Vilniaus iki Klaipėdos.
Nuo Kauno iki Panevėžio.
Nuo Palangos iki Nidos.
Nuo didžiųjų miestų iki mažesnių Lietuvos regionų.
Per dešimtmečius.
Per kartas.
Per šimtus renginių.
TAI – NE VIEN SPORTO ISTORIJA
Tai Lietuvos sporto istorijos dalis.
Tai tarptautinio bendradarbiavimo istorija.
Tai žmonių, kurie dešimtmečius dirbo dėl sporto, istorija.
Tai Lietuvos miestų, kurie priėmė pasaulio sportininkus, istorija.
Tai tradicija, kuri iš Lietuvos keliavo į pasaulį ir iš pasaulio sugrįždavo į Lietuvą.
Todėl 60 metų „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien jubiliejus.
Tai – šešių dešimtmečių liudijimas, kad sporto tradicija gali tapti istorija.
O istorija tampa tikra tada, kai ji ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
60 METŲ.
37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.
DAUGIAU KAIP 100 RENGINIŲ LIETUVOJE.
141 ŠALIS.
VISI PASAULIO ŽEMYNAI.
DEŠIMTYS LIETUVOS MIESTŲ.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO.
WFF-WBBF ISTORIJA TĘSIASI.

[WFF/WBBF Secretary]

TARPTAUTINIS TRENERIŲ IR TEISĖJŲ SEMINARAS KLAIPĖDOJE: DĖMESIO CENTRE – POZAVIMO MENAS.
Klaipėdoje rugsėjo 27 dieną vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kuriame pagrindinis dėmesys bus skiriamas vienai svarbiausių, tačiau šiandien neretai nuvertinamų kultūrizmo ir fitneso sudedamųjų dalių – pozavimui.
Rengdamasi 37-ajam pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatui Nidoje (WFF-WBBF World Amateur and Professional Championship, October 24-26, 2026), WFF-WBBF World Federation kartu su International Sport University 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje organizuoja tarptautinį trenerių ir teisėjų seminarą.
Artėjantis seminaras yra reikšmingas ne tik dėl savo tarptautiškumo, bet ir dėl ilgametės tradicijos. Trenerių seminarai Klaipėdoje pradėti organizuoti dar 1987 metais, todėl šiemet tęsiama beveik keturis dešimtmečius gyvuojanti kvalifikacijos tobulinimo tradicija.
Pozavimas – daugiau nei privaloma varžybų dalis
Pagrindinė šių metų seminaro tema – pozavimo varžybose klausimai: pozavimo technika, sceninis sportininko pristatymas, estetika ir pozavimo reikšmė vertinant atletą.
Pasak organizatorių, ši tema šiandien ypač aktuali. Sportininkų pozavimo kultūra, jų vertinimu, pastaraisiais metais gerokai suprastėjo, o sceninis pasirodymas vis dažniau praranda estetinę ir meninę vertę.
Kultūrizme ir fitnese sportininko kūnas scenoje turi būti ne tik demonstruojamas – jis turi būti profesionaliai pristatomas. Pozavimas leidžia atskleisti kūno proporcijas, simetriją, raumenų išvystymą, laikyseną ir bendrą sportininko estetinį pasirengimą. Todėl pozavimo menas yra neatsiejama aukšto lygio kultūrizmo dalis.
Būtent todėl seminaro organizatoriai į Klaipėdą kviečia profesionalius specialistus, kurie pristatys savo žinias ir patirtį bei ieškos atsakymų, kaip kelti sportininkų pozavimo kultūrą ir grąžinti sceniniam pasirodymui profesionalumo bei estetikos standartus.
Naujos fitneso kategorijos ir teisėjavimo aktualijos
Seminare bus nagrinėjami ne tik pozavimo klausimai. Dalyviams taip pat bus pristatytos naujos fitneso kategorijos, aptariami sportininkų vertinimo kriterijai ir aktualiausi teisėjavimo klausimai.
Ypatingas dėmesys bus skiriamas tam, kad treneriai ir teisėjai vienodai suprastų vertinimo principus bei gebėtų objektyviai įvertinti sportininko fizinį pasirengimą, proporcijas, simetriją, estetiką ir sceninį pristatymą.
Seminaro dalyviams bus suteikiamos atitinkamos tarptautinės trenerių ir teisėjų kategorijos, todėl renginys taps svarbia kvalifikacijos tobulinimo ir profesinio pasirengimo platforma.
Sugrįžimas prie klasikinės kultūrizmo sampratos
Šio seminaro idėja platesnė nei vien teisėjų kvalifikacijos tobulinimas. Organizatoriai siekia nuosekliai stiprinti požiūrį į kultūrizmą kaip į sporto šaką, kurioje svarbūs ne tik fiziniai rezultatai, bet ir estetika, proporcijos, simetrija, elegancija, sceninė kultūra bei profesionalus sportininko pristatymas.
Tai – siekis grįžti prie klasikinio kultūrizmo suvokimo, kuriame sportininko pasirodymas scenoje turi būti įdomus ir patrauklus ne tik teisėjui, bet ir žiūrovui.
Rugsėjo 27-osios seminaras Klaipėdoje taps svarbiu žingsniu keliant trenerių ir teisėjų kvalifikaciją, tobulinant sportininkų vertinimo standartus bei stiprinant pozavimo kultūrą tarptautiniame kultūrizmo ir fitneso sporte.
Jau netrukus bus paskelbta išsamesnė informacija apie seminaro programą, lektorius ir dalyvavimo sąlygas.
Daugiau informacijos – www.wff.lt ir www.worldfitness.lt.

[WFF/WBBF Secretary]

JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.
JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.
1976-ieji. Sovietų Lietuva.
Kultūrizmas uždraustas.
Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.
Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.
Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.
Viešas varžybas.
Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.
Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.
NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.
Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.
Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.
Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.
1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.
Sportininkai norėjo treniruotis.
Norėjo varžytis.
Norėjo parodyti, ką pasiekė.
O sistema sakė – negalima.
Atsakymas buvo paprastas:
„Varžybos vis tiek įvyks.“
Ir jos vyko.
Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.
Tačiau tuo istorija nesibaigė.
Ji tik prasidėjo.
1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ
Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.
1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.
Ne į sporto klubą.
Ne į laikraščio redakciją.
Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.
Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.
Tiesiai.
Be tarpininkų.
Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.
Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:
žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.
PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.
Laikas pakeitė pasaulį.
Sovietų Sąjungos nebeliko.
Geležinė uždanga sugriuvo.
Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.
O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.
Vatikaną.
2011-IEJI. VATIKANAS.
Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.
Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.
Apie draudimus.
Apie pirmąsias varžybas.
Apie peticiją Maskvai.
Apie Edmundo Daubaro veiklą.
Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.
Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.
Dar daugiau.
Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.
Nuo draudimo – iki palaiminimo.
Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?
60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.
Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.
Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.
Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.
Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.
Ne laisvoje valstybėje.
Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.
Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.
Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.
NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.
Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.
Už rekordus.
Už čempionų titulus.
Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.
Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.
1976–1977 – nelegalios varžybos.
1978 – peticija Maskvai.
2011 – Vatikanas.
Popiežiaus Benedikto XVI medalis.
Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.
Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.
Štai toks kelias.
Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:
KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.
Ir istorija tai išsaugojo.

[WFF/WBBF Secretary]

60 METŲ PASAULIO SPORTO ISTORIJOS:
LIETUVA – SVARBI WFF-WBBF KELIO DALIS.
Nuo „Gintarinio prizo“ iki pasaulio čempionatų – dešimtmečiais Lietuvoje kūrėsi tarptautinio sporto istorija.
Šeši dešimtmečiai – tai ne vien laiko tarpas. Tai žmonės, kartos, tradicijos, varžybos, pergalės, susitikimai ir istorijos, kurios išlieka gerokai ilgiau nei vienas sporto renginys.
Artėjant 60 metų WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos sukakčiai, galima drąsiai teigti, kad reikšmingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per daugiau kaip pusę amžiaus mūsų šalyje surengta daugiau kaip 100 tarptautinių WFF-WBBF renginių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Šilutėje, Vilkaviškyje ir Nidoje vyko pasaulio bei Europos čempionatai, tarptautiniai „Gintarinio prizo“ ir „Universe“ turnyrai bei kitos aukšto lygio tarptautinės varžybos.
Į Lietuvą įvairiais dešimtmečiais atvykdavo sportininkai ir delegacijos iš Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos. Šiandien WFF-WBBF federacijai atstovauja 141 pasaulio valstybė, apimanti visus pasaulio žemynus.
Lietuva – tarptautinių susitikimų vieta
WFF-WBBF renginiai Lietuvoje tapo daugiau nei vien sporto varžybomis. Jie tapo vieta, kur susitikdavo skirtingų šalių sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai ir sporto visuomenės atstovai.
Per ilgus metus Lietuvoje viešėjo delegacijos iš daugelio Europos valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Portugalijos, Belgijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių.
Tačiau tarptautinė renginių geografija tuo neapsiribojo.
Į Lietuvą atvyko sportininkai iš Pietų Afrikos Respublikos, Alžyro, Nigerijos, Mozambiko, Egipto, Pietų Amerikos valstybių – Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Paragvajaus, Venesuelos, taip pat iš JAV, Kanados, Meksikos ir Australijos.
Ypatingai platus buvo Azijos šalių atstovavimas. Lietuvos varžybose dalyvavo Japonijos, Malaizijos, Tailando, Irano, Izraelio, Sirijos, Indijos, Pakistano, Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano ir kitų šalių sportininkai.
Tokie skaičiai ir tokia geografija šiandien leidžia pažvelgti į Lietuvos sporto istoriją kitu kampu. Maža šalis prie Baltijos jūros dešimtmečiais tapo tarptautinių sporto susitikimų vieta, į kurią keliaudavo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių.
Sportas, kuris jungė žmones
Didžiųjų tarptautinių renginių istorijoje svarbus buvo ne tik sportinis rezultatas. Ne mažiau svarbūs buvo žmonių susitikimai, tarptautiniai ryšiai ir bendros patirtys.
Daugelio užsienio delegacijų vadovai ne kartą buvo iškilmingai priimti Lietuvos Respublikos Seime. WFF-WBBF renginių dalyviai taip pat dalyvavo tarptautinėse spaudos konferencijose naujienų agentūroje ELTA.
Daug svarbių tarptautinių renginių buvo remiami ir finansuojami Lietuvos Respublikos institucijų. Tai buvo reikšmingas valstybės dėmesio tarptautiniam sportui ženklas ir galimybė Lietuvai dar plačiau pristatyti save pasaulio sporto bendruomenei.
Per dešimtmečius užmegzti tarptautiniai ryšiai nenutrūko. Priešingai – jie tapo pagrindu naujiems renginiams, naujoms sporto kartoms ir naujiems tarptautinio bendradarbiavimo projektams.
„Gintarinio prizo“ istorija
Ypatingą vietą šioje istorijoje užima „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai ne vien sporto varžybų pavadinimas. Per daugelį metų „Gintarinis prizas“ tapo tradicija ir Lietuvos sporto istorijos dalimi, žinoma daugelyje pasaulio šalių.
2027 metų gegužę Klaipėdoje bus iškilmingai minimos 60-osios „Gintarinio prizo“ turnyro metinės.
Tai bus simboliška proga prisiminti žmones, kurie kūrė šio turnyro istoriją, sportininkus, kurie ant scenos ir varžybų aikštelėse siekė pergalių, trenerius, teisėjus ir organizatorius, daugelį metų puoselėjusius šią tradiciją.
Šešiasdešimt metų – tai jau legenda, perduodama iš kartos į kartą.
Naujas istorijos puslapis – Nidoje
Tačiau istorija nėra vien prisiminimai. Ji tęsiasi šiandien.
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks 37-asis profesionalų ir mėgėjų pasaulio čempionatas.
Tai bus dar vienas svarbus tarptautinis renginys Lietuvos sporto istorijoje, į mūsų šalį vėl sukviesiantis sportininkus ir delegacijas iš įvairių pasaulio valstybių.
O 2027 metais Klaipėdoje vyksiantis jubiliejinis „Gintarinio prizo“ minėjimas taps dar viena proga pažvelgti į nueitą kelią ir kartu į ateitį.
Istorija, kuri tęsiasi
Per šešis dešimtmečius keitėsi valstybės, miestai, sportininkų kartos ir pats pasaulis. Tačiau išliko svarbiausia – noras varžytis, siekti aukščiausių rezultatų, susitikti ir bendrauti.
Šiandien, kai WFF-WBBF federacijos veikla apima 141 pasaulio valstybę, Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje yra akivaizdus.
Daugiau kaip 100 tarptautinių renginių Lietuvoje – tai daugiau nei statistika.
Tai tūkstančiai sportininkų, šimtai delegacijų, dešimtys valstybių, daugybė varžybų ir šeši dešimtmečiai sukauptos patirties.
Tai istorija, kuri buvo kuriama ne vien rezultatais ir medaliais. Ji buvo kuriama žmonėmis.
Ir ši istorija dar nesibaigia.
2026 metų pasaulio čempionatas Nidoje ir 2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio jubiliejus Klaipėdoje taps naujais šios ilgos istorijos puslapiais.
Po šešių dešimtmečių kelias tęsiasi.
Lietuva ir toliau lieka pasaulio sporto istorijos dalimi.