“Gintarinio prizo” istorijos.
Rimantas Mažionis – SSRS kultūrizmo fenomenas, kurio potencialo sistema taip ir neišnaudojo.
181 cm ūgio, 100 kilogramų varžybinio svorio, 140 cm krūtinės apimties ir net 55 cm bicepsų savininkas. Tokie duomenys ir šiandien stebina kultūrizmo specialistus, o aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje jie atrodė tiesiog neįtikėtini. Klaipėdietis Rimantas Mažionis buvo vienas fiziškai įspūdingiausių savo kartos atletų, tačiau jo sportinis kelias susiklostė tuo metu, kai kultūrizmas SSRS buvo ne remiamas, o persekiojamas.
Rimantas Mažionis, gimęs 1956 metais, treniruotis pradėjo 1973-iaisiais. Jau po kelerių metų tapo aišku, kad Lietuvoje atsirado išskirtinių genetinių duomenų sportininkas. Lietuvos moksleivių varžybose jis nuolat laimėdavo savo kategorijoje, o didžiausią įspūdį palikdavo ne vien raumenų proporcijos, bet ir neeilinė jėga.
Tų laikų kultūrizmo varžybos buvo visai kitokios nei šiandien. Sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti raumenyną, bet ir atlikti jėgos pratimus. Būtent čia Rimantas Mažionis buvo vienas ryškiausių. Jo milžiniški bicepsai tapo savotiška vizitine kortele.
Pats sportininkas vėliau ne kartą pasakojo, kad nesivaikė idealių treniruočių schemų. Dirbdamas su milžiniškais svoriais jis rinkosi maksimalų intensyvumą. Per vieną rankų treniruotę atlikdavo iki 70 priėjimų. Ši metodika davė rezultatą – jo rankų apimtis pasiekė net 55 centimetrus. Net šiandien tai yra rodiklis, kurį pasiekia tik pavieniai aukščiausio lygio profesionalai.
1976–1978 metais tarnyba Sovietų armijoje pristabdė sportinę pažangą, tačiau sugrįžęs Rimantas greitai atgavo sportinę formą.
1979 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje tapo svarbia stotele jo karjeroje. Šiose varžybose, vykusiose sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, jis iškovojo antrąją vietą. Tuo metu pats turnyras jau buvo tapęs savotišku pasipriešinimo oficialiai SSRS sporto politikai simboliu.
Šios varžybos vyko netrukus po to, kai 1978 metais dr. Edmundas Daubaras TSRS komunistų partijos Centro komitetui Maskvoje įteikė savo parengtą kultūrizmo gynimo peticiją. Nors oficialus draudimas nebuvo panaikintas, valdžia leido Klaipėdoje viešai organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tai buvo precedento neturintis sprendimas, sukėlęs didelį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Po šių varžybų Rimantas keletą metų atsidėjo jėgos trikovės sportui. Tačiau, prasidėjus naujam Lietuvos kultūrizmo pakilimui, į sceną sugrįžo dar galingesnis.
Sugrįžęs jis treniravosi fanatiškai. Ruošdamasis varžyboms treniruotes atlikdavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, kad maksimaliai pašalintų iš organizmo vandens perteklių. Tokie metodai šiandien atrodo ekstremalūs, tačiau anuomet jie buvo laikomi viena iš priemonių siekiant aukščiausios sportinės formos.
1987 metais Taline vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Rimantas Mažionis laimėjo savo svorio kategoriją. 1990 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ čempionate jis iškovojo antrąją vietą.
Vis dėlto jo sportinę biografiją geriausiai apibūdina ne medalių skaičius. 1989 metais Rimantas buvo pasiekęs bene geriausią gyvenimo sportinę formą ir, padedamas dr. Edmundo Daubaro, rengėsi dalyvauti TSRS kultūrizmo čempionate. Tačiau į varžybas jis nepateko. Priežastis buvo ne sportinė – kelią užkirto tuometinių Lietuvos kultūrizmo vadovų užkulisinės intrigos.
Šis faktas daug pasako apie to meto Sovietų Sąjungos sporto sistemą. Net išskirtinis talentas ir puikūs rezultatai negarantuodavo teisės atstovauti savo šaliai. Administraciniai sprendimai neretai būdavo stipresni už sportinius pasiekimus.
SSRS fenomenas
Vertinant iš šiandienos perspektyvos, Rimantas Mažionis buvo vienas unikaliausių Lietuvos kultūristų. Jo fiziniai duomenys, neeilinė jėga ir raumenų išvystymas buvo išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis priklausė kartai, kuri neturėjo tokių galimybių, kokias šiandien turi profesionalūs sportininkai. Kultūrizmas buvo draudžiamas, tarptautinės varžybos beveik nepasiekiamos, o sportinę karjerą dažnai lemdavo ne scena, o kabinetai.
Todėl Rimanto Mažionio istorija yra daugiau nei vieno sportininko biografija. Tai pasakojimas apie visą sovietinio kultūrizmo epochą – laiką, kai pasaulinio lygio atletai augo beveik pogrindyje, o jų didžiausiais varžovais dažnai tapdavo ne konkurentai scenoje, bet pati sistema.
“Gintarinio prizo” istorijos.
PRANAS MURAUSKAS – LIETUVOS KULTŪRIZMO ELITO ATSTOVAS IR TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SIMBOLIS.
Pranas Murauskas – vienas ryškiausių Lietuvos kultūrizmo pradininkų, iškilus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas, kurio sportiniai laimėjimai tapo reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi. Jo sportinė karjera truko palyginti neilgai – 1969–1974 metais, tačiau būtent per šį laikotarpį jis pasiekė rezultatų, kurie iki šiol išlieka vieni svarbiausių Lietuvos kultūrizmo metraštyje.
Pranas Murauskas į sporto elitą iškilo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje išgyveno sudėtingą laikotarpį. Sparčiai populiarėjanti sporto šaka dėl ideologinių priežasčių buvo nepalankiai vertinama valdžios, o 1973 metais oficialiai uždrausta. Nepaisant to, Lietuvos atletai ir treneriai sugebėjo išsaugoti aukštą sportinį lygį, o Vilnius tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas ryškiausių šios mokyklos atstovų buvo būtent Pranas Murauskas.
Dar iki kultūrizmo uždraudimo jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, įrodydamas, kad priklauso stipriausių šalies atletų elitui. Šis laimėjimas tapo svarbiu jo sportinės karjeros etapu ir patvirtino aukštą Lietuvos kultūrizmo meistriškumo lygį.
1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune Pranas Murauskas laimėjo savo ūgio kategorijoje. Tai buvo reikšminga pergalė, tačiau ji tapo tik įžanga į didžiausią jo gyvenimo triumfą.
1974 metais tarptautiniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Pranas Murauskas pademonstravo sportinę formą, kuri visiškai atitiko aukščiausius to meto pasaulinio kultūrizmo standartus. Tobulos kūno proporcijos, ryškus raumenų reljefas, harmoninga estetika ir nepriekaištingas sceninis pasirengimas pelnė jam ne tik pirmąją vietą savo ūgio kategorijoje, bet ir svarbiausią varžybų titulą – absoliutaus nugalėtojo vardą.
Šios pergalės vertę dar labiau išryškina varžovų lygis. Absoliutaus čempiono titulą Murauskas iškovojo įveikęs tituluotus Sovietų Sąjungos sunkiasvorius Vladimirą Dubininą (RTFSR) ir Olevą Anusą (Estijos TSR), kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių SSRS kultūristų. Tokia pergalė reiškė ne atsitiktinę sportinę sėkmę, o neginčijamą pranašumą prieš pripažintus favoritus.
1974 metų triumfas tapo vienu ryškiausių viso dešimtmečio kultūrizmo įvykių. Tai buvo pergalė, peržengusi vienų varžybų ribas. Ji tapo Lietuvos kultūrizmo mokyklos brandos įrodymu ir tarptautiniu jos pripažinimu. Pasaulio kultūrizmo spauda plačiai nušvietė Prano Murausko pasirodymą, publikavo jo fotografijas ir pristatė jį kaip vieną ryškiausių to meto Europos atletų. Lietuvos sportininko vardas tapo žinomas gerokai už Sovietų Sąjungos ribų.
Nors Pranui Murauskui neteko dalyvauti legendiniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre kaip sportininkui, jo autoritetas buvo toks didelis, kad 1978–1985 metais jis nuolat buvo kviečiamas teisėjauti šioms prestižinėms varžyboms. Toks pasitikėjimas buvo skiriamas tik aukščiausios kvalifikacijos specialistams, kurių profesionalumas ir objektyvumas nekėlė jokių abejonių.
Prano Murausko indėlis neapsiribojo iškovotais titulais. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri formavo nacionalines šios sporto šakos tradicijas, kūrė estetinio kultūrizmo sampratą ir savo pavyzdžiu įrodė, kad Lietuvos atletai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais pasaulio sportininkais. Jo pasiekimai tapo orientyru vėlesnėms kultūristų kartoms ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo tarptautinio autoriteto stiprinimo.
Šie nuopelnai buvo įvertinti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2021 metais Lietuvos Respublikos Seime Pranas Murauskas buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos Garbės sidabro medaliu už išskirtinį indėlį į pasaulio, Lietuvos ir Vilniaus sporto plėtrą.
Prano Murausko sportinė biografija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris sudėtingomis istorijos aplinkybėmis sugebėjo pasiekti aukščiausią meistriškumo lygį ir savo vardą įrašyti į Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istoriją. Jo 1974 metų pergalė „Georgo Tenno memoriale“ buvo ne tik asmeninis triumfas. Tai buvo visos Lietuvos kultūrizmo mokyklos pergalė, įrodžiusi, kad profesionalumas, kryptingas darbas ir aukščiausi estetiniai standartai gali atvesti į tarptautinį pripažinimą. Šiandien Pranas Murauskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių asmenybių Lietuvos klasikinio kultūrizmo istorijoje, o jo vardas neatsiejamas nuo laikotarpio, kai buvo kuriamas Lietuvos kultūrizmo autoritetas pasaulyje.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.
Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.
Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.
Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.
Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.
1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.
Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.
1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.
Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.
Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.
Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.
Išvados
Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.
Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.
Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.
Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.
To mano gyvenime dar nebuvo.
Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.
Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.
Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.
Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.
Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.
Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.
Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.
O priešakyje – ypatingas jubiliejus.
2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.
Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.
Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.
Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.
Tai bus ne vien knyga apie varžybas.
Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.
O istorija tuo nesibaigia.
„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
VITALIJUS ASOVSKIS – žmogus, kuriam sportas tapo gyvenimo dalimi.
Vitalijus Asovskis (Асовский Виталий, g. 1952 – 2026 m.) – viena iš Lietuvos kultūrizmo istorijos asmenybių, kurios veikla peržengė vien sporto ribas. Jo gyvenimo istorijoje susipina kultūrizmas, trenerio darbas, visuomeninė veikla ir literatūra.
Nuo uždrausto sporto iki kultūrizmo
Vitalijus Asovskis nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos. 1964 metais, po sudėtingos operacijos, gydytojai jam uždraudė sportuoti. Tačiau šis draudimas jauno žmogaus nesustabdė.
Lemiamu postūmiu tapo kinas. 1966 metais, pamatęs filmą „Heraklio žygiai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1950 metų NABBA „Mr. Universe“ nugalėtojas Steve'as Reevesas, Vitalijus susidomėjo kultūrizmu. Pradžioje jis treniravosi namuose, slapta nuo tėvų.
Šis epizodas svarbus ne tik kaip biografinė detalė. Jis atskleidžia vieną svarbiausių Asovskio charakterio bruožų – užsispyrimą siekti savo tikslo net tada, kai aplinkybės nėra palankios.
„Viktorija“ ir Česlavas Tamulevičius
1967 metais Vitalijus Asovskis susipažino su Česlavu Tamulevičiumi (Чеслав Тамулевич). Ši pažintis tapo reikšminga ne tik jo paties gyvenimui – abu vyrai išliko draugais visą gyvenimą.
Tais pačiais metais Česlavas Tamulevičius įkūrė Vilniaus „Viktorijos“ kultūrizmo klubą, kuris vėliau išaugo į vadinamąją Vilniaus kultūrizmo mokyklą. Jos įtaka Lietuvos, o vėliau ir visos tuometinės Tarybų Sąjungos kultūrizmo raidai buvo didelė.
Į „Viktoriją“, veikusią Vilniaus Gorkio gatvėje (dabar – Pilies gatvė), mokytis kultūrizmo subtilybių važiuodavo ne tik sportininkai iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir užsienio šalių atletai.
Tai buvo daugiau nei sporto salė. „Viktorija“ tapo vieta, kurioje buvo perduodamos žinios, formuojama sporto kultūra ir ugdoma nauja kultūristų karta.
Vitalijus Asovskis „Viktorijoje“ dirbo antruoju treneriu, o jo ryšys su „Gintarinio prizo“ turnyru buvo kitoks nei daugumos sportininkų – jis šiose varžybose dirbo teisėju.
Naujas etapas „Žalgirio“ stadione
1982 metais, Česlavui Tamulevičiui dėl sveikatos pasitraukus iš aktyvios veiklos, Vitalijus Asovskis perėmė klubo veiklos tęstinumą ir perkėlė ją į „Žalgirio“ stadiono patalpas.
Šiuo laikotarpiu jam talkino treneriai Viačeslavas Federonko (Вячеслав Федоренко) ir Anatolijus Marčenko (Анатолий Марченко).
Čia Asovskis tęsė tai, kas buvo pradėta „Viktorijoje“ – ne tik treniravo, bet ir ugdė sportininkus, perduodamas sukauptą patirtį jaunajai kartai.
Tarp jo auklėtinių buvo tokie kultūristai kaip Olegas Žuras (Олег Жур) ir Kšistofas Černiavskis (Кшистоф Чернявский).
Taigi Asovskio vaidmuo Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia sietinas ne su asmeniniais sportiniais pasiekimais, o su trenerio, pedagogo ir sporto tradicijų tęsėjo darbu.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Klaipėdoje vykęs tarptautinis kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ buvo svarbi to meto sporto gyvenimo dalis. Į jį susirinkdavo sportininkai iš skirtingų miestų ir valstybių, o varžybos tapdavo ne tik jėgos, raumenų estetikos ir pasirengimo išbandymu, bet ir kultūrizmo bendruomenės susitikimo vieta.
Vitalijaus Asovskio istorija leidžia į „Gintarinį prizą“ pažvelgti iš kitos pusės – ne tik kaip į sceną, kurioje varžėsi atletai, bet ir kaip į erdvę, kurioje dirbo teisėjai, treneriai, sporto organizatoriai ir žmonės, kūrę šio sporto tradiciją.
Todėl Asovskio pavardė „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbi būtent kaip vieno iš žmonių, prisidėjusių prie kultūrizmo bendruomenės formavimo ir jos tradicijų išsaugojimo, pavardė.
Sportas – tik viena gyvenimo pusė
Įdomu tai, kad Vitalijaus Asovskio veikla neapsiribojo kultūrizmu.
Jis – žinomas poetas ir dramaturgas, ilgą laiką dirbęs įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nuo 2000 metų jis dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, kur ėjo literatūrinės dalies vedėjo pareigas.
Asovskis taip pat buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.
Ši jo biografijos dalis leidžia pamatyti išskirtinį derinį: sportas ir menas, fizinė kultūra ir literatūra, trenerio darbas ir kūryba. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingos sritys, tačiau Asovskio gyvenime jos egzistavo greta ir viena kitą papildė.
Įvertinimas
2020 metais už visuomeninę veiklą Lietuvos Respublikos Seime Vitalijus Asovskis buvo apdovanotas Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos Garbės sidabro medaliu.
Šis įvertinimas simboliškai pratęsė jo ilgametės veiklos istoriją – nuo jauno žmogaus, kuris nepaisydamas gydytojų draudimo pradėjo treniruotis namuose, iki trenerio, kultūrizmo tradicijų puoselėtojo, teisėjo, visuomenės veikėjo ir kultūros žmogaus.
Išvados
Vitalijaus Asovskio istorija – tai ne vien vieno žmogaus biografija. Tai dalis Lietuvos kultūrizmo istorijos.
Pirmiausia, jo gyvenimas rodo, kiek daug sporto istorijoje lemia ne tik čempionai, bet ir žmonės, kurie ugdo, moko, teisėjauja ir perduoda patirtį kitiems.
Antra, Asovskio veikla „Viktorijoje“ ir vėliau „Žalgirio“ stadione liudija apie tęstinumą. Tai, ką pradėjo Česlavas Tamulevičius, Asovskis perėmė ir tęsė, perduodamas kultūrizmo tradiciją naujai sportininkų kartai.
Trečia, jo ryšys su „Gintariniu prizu“ primena, kad šio turnyro istoriją kūrė ne tik scenoje pasirodę sportininkai. Už kiekvienų varžybų stovėjo treneriai, teisėjai, organizatoriai ir visa kultūrizmo bendruomenė.
Ir, galiausiai, Asovskio biografija išsiskiria tuo, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo vien tik raumenys ir fizinė jėga. Šalia jo visada buvo kūryba, literatūra, visuomeninė veikla ir žmonės.
Todėl Vitalijų Asovskį galima vertinti kaip kultūrizmo tradicijų puoselėtoją ir vieną iš tų žmonių, kurių indėlis dažnai lieka mažiau matomas nei sportininkų pasiekimai, tačiau be jo sporto istorija būtų kitokia.
„Gintarinio prizo“ istorijoje tokios asmenybės yra ypač svarbios – jos padeda suprasti ne tik tai, kas laimėjo, bet ir kas kūrė pačią kultūrizmo kultūrą.
“Gintarinio prizo” istorijos.
VALDAS ALIUBAVIČIUS – VIENAS LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKŲ.
Valdas Aliubavičius (Valdemaras Aliubavičius, Valdas Aliubavichus, 1942–2003) – Lietuvos skulptorius ir kultūristas, vienas iš „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovų. Jo sportinė karjera truko vos kelerius metus – nuo 1968 iki 1972-ųjų, tačiau per šį laikotarpį jis pasiekė reikšmingų pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose.
Aliubavičiaus pavardė Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia siejama su jaunimo čempiono titulu. 1968, 1969, 1970 ir 1971 metais jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tai rodo ne vien jo sportinį talentą, bet ir ilgalaikį dominavimą tuo metu dar besiformavusioje Lietuvos kultūrizmo scenoje.
Pergalės Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje
Vienas pirmųjų ryškesnių Aliubavičiaus pasirodymų įvyko 1968 metais Klaipėdoje, antrajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre. Čia jis tapo absoliučiu jaunimo kategorijų nugalėtoju. Šis pasiekimas buvo svarbus ne tik pačiam sportininkui – tarptautinis turnyras Klaipėdoje tapo viena iš aikštelių, kuriose Lietuvos kultūristai galėjo įsitvirtinti platesniame Sovietų Sąjungos ir tarptautiniame sporto kontekste.
1969-ieji Aliubavičiui buvo ypač sėkmingi.
Tiumenėje, Rusijoje, vykusiame tarptautiniame „Sibiro taurės“ („Первенство Сибири“) turnyre jis tapo absoliučiu jaunimo pogrupio nugalėtoju. Tais pačiais metais, atstovaudamas T.S.R.S., Varšuvoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Warszawa-69“ savo ūgio kategorijoje užėmė pirmąją vietą.
Pergales jis skynė ir Lietuvoje. Palangoje surengtame tarptautiniame turnyre Aliubavičius nugalėjo savo ūgio kategorijoje, o Klaipėdoje vykusiame trečiajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jaunimo savo ūgio kategorijoje tapo čempionu.
Taigi 1969-ieji buvo metai, kai Aliubavičius iš Lietuvos jaunimo čempiono tapo sportininku, gebančiu laimėti skirtingo masto varžybose – nuo Lietuvos turnyrų iki tarptautinių konkursų.
Čempionas Estijoje ir pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose
1971 ir 1972 metais Aliubavičius sėkmingai pasirodė Estijoje vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“), kur abu kartus tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Dar svarbesnis jo karjeros etapas buvo 1971 ir 1972 metais Sverdlovske vykę pirmieji istorijoje oficialūs T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai. Abiejuose čempionatuose Aliubavičius nugalėjo jaunimo kategorijoje.
Šios pergalės išskirtinės tuo, kad jos buvo pasiektos pačioje oficialaus kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje pradžioje. Todėl Aliubavičiaus vardas sietinas ne tik su konkrečiais čempionų titulais, bet ir su laikotarpiu, kai kultūrizmas iš entuziastų judėjimo palaipsniui tapo organizuota sporto šaka.
Sportininkas, patekęs į kultūrizmo istorijos lūžio laikotarpį
Valdo Aliubavičiaus sportinė karjera truko 1968–1972 metais. Per šį palyginti trumpą laiką jis tapo keturiskart Lietuvos jaunimo čempionu, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, „Gintarinio prizo“ laureatu, „Georgo Tenno memorialo“ kategorijos nugalėtoju ir dviejų pirmųjų oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų jaunimo kategorijos čempionu.
Tačiau vien pergalių sąrašas neatskleidžia visos Aliubavičiaus reikšmės.
Jo karjera sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas dar tik kūrė savo tradicijas, varžybų sistemą ir autoritetus. Todėl tokie sportininkai kaip Aliubavičius atliko ne vien varžybinį vaidmenį – jie formavo Lietuvos kultūrizmo veidą ir kėlė jo sportinį lygį.
Svarbu ir tai, kad Aliubavičius buvo ne tik kultūristas, bet ir skulptorius. Ši aplinkybė suteikia jo sportinei biografijai papildomą matmenį. Kūno plastika, proporcijos, forma ir estetika buvo svarbios tiek skulptūroje, tiek klasikinėje kultūrizmo sampratoje. Tad menininko ir sportininko patirtys jo gyvenime natūraliai susiliejo.
Išvada
Valdą Aliubavičių galima laikyti viena iš Lietuvos ankstyvojo kultūrizmo istorinių figūrų. Jo rezultatai rodo išskirtinį sportinį stabilumą, o pergalės pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose suteikia jo karjerai platesnę istorinę reikšmę.
1968–1972 metų laikotarpis buvo trumpas, tačiau labai produktyvus: nuo Lietuvos jaunimo čempiono iki tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir pirmųjų oficialių T.S.R.S. čempionatų čempiono.
Aliubavičiaus istorija – tai ne tik vieno sportininko pergalių sąrašas. Tai Lietuvos kultūrizmo formavimosi istorijos dalis, liudijanti laikotarpį, kai disciplina, kuri šiandien atrodo savaime suprantama, dar tik kovojo dėl savo vietos sporto pasaulyje.
“Gintarinis prizas” pasaulio sporto istorijoje.
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai: kas išlieka sporto istorijoje.
Praėjus daugeliui metų labai lengva vertinti įvykius, žmones ir jų nuveiktus darbus. Atsiranda atstumas, iš kurio praeitis atrodo aiškesnė: galima sudėlioti svarbiausias datas, įvardyti nugalėtojus, išskirti reikšmingiausius įvykius.
Tačiau sporto istorija nėra vien pergalių ir rezultatų sąrašas.
Pavienė pergalė – tai svarbus įvykis konkrečiu momentu. Tais metais ji jaudina sporto bendruomenę, apie ją rašoma, ji įsimenama. Tačiau po metų atsiranda kitos pergalės, kiti čempionai, kiti vardai. Sporto gyvenimas juda pirmyn.
Istorijai reikalingas ne vien momentas. Istorijai reikalingas tęstinumas.
Būtent todėl šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai yra išskirtinis reiškinys ne tik Lietuvos kultūrizmo, bet ir pasaulinėje mūsų sporto istorijoje.
Ne viena pergalė, o šeši dešimtmečiai
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje įvyko 1967 metais – netrukus po istorinio pirmojo tarptautinio kultūrizmo renginio Vilniuje 1966-aisiais. Tuo metu klaipėdiečiams organizacinės patirties perdavė kauniečiai.
Nuo pirmojo turnyro prasidėjo tradicija, kuri, nepaisant politinių, visuomeninių ir sporto gyvenimo permainų, nenutrūko.
Todėl šiandien į „Gintarinį prizą“ turime žvelgti ne kaip į dar vienas kultūrizmo varžybas. Jo vertė – pirmiausia šešių dešimtmečių tęstinumas.
1967, 1977, 1987, 1997, 2007 ir 2017 metų turnyrai tapo savotiškais skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių ženklais.
1977-ieji – kai reikėjo ne tik sportinės, bet ir pilietinės drąsos
Dešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1977 metais vyko itin sudėtingu laikotarpiu – kultūrizmo draudimo ir persekiojimo metais.
Tai buvo ne laikas, kai kultūrizmo renginius buvo galima organizuoti ramiai ir be rizikos. Vis dėlto Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose turnyras įvyko.
Čia būtina išskirti dr. Edmundą Daubarą, kuris ryžosi nepaisyti tuometinių suvaržymų ir organizavo viešas varžybas.
Todėl 1977 metų „Gintarinis prizas“ šiandien vertintinas ne vien kaip sporto renginys. Tai buvo atkaklumo, organizacinės valios ir pasiryžimo išsaugoti sportą pavyzdys.
1987-ieji – nuo atšilimo iki oficialaus pripažinimo
Dvidešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1987 metais vyko jau kitokioje politinėje aplinkoje – Michailo Gorbačiovo perestrojkos ir vadinamojo atšilimo laikotarpiu.
Netrukus, ne be 1986 metų dr. Edmundo Daubaro pastangų, 1987 metais Maskvoje buvo įkurta oficialiai pripažinta TSRS kultūrizmo federacija. Po kurio laiko TSRS sporto ministerija pripažino “Gintarinio prizo” turnyrą buvus neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Šis laikotarpis parodo dar vieną svarbią „Gintarinio prizo“ savybę: turnyras ne tik egzistavo šalia istorinių pokyčių – jis pats buvo į juos įtrauktas.
Sporto organizavimas tuomet buvo glaudžiai susijęs su valstybės politika, oficialiu pripažinimu ir galimybe apskritai egzistuoti.
1997-ieji – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinkoje
Trisdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1997 metais vyko Mažeikių naftos kultūros rūmuose.
Tai jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Pasikeitė valstybė, politinė sistema, sporto organizavimo galimybės ir visuomenės požiūris.
Svarbu ir tai, kad tuo metu „Gintarinio prizo“ organizacinę veiklą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas tapo platesnio valstybės sporto gyvenimo dalimi.
Taigi trisdešimtasis turnyras žymi ne tik dar vieną jubiliejinę datą. Jis simbolizuoja kultūrizmo perėjimą iš draudimų ir suvaržymų laikotarpio į nepriklausomos valstybės sporto sistemą.
Tarptautinis mastas
Keturiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras vyko Klaipėdos LCC krikščionių koledžo salėje.
Renginyje dalyvavo beveik 300 atletų iš devynių šalių. Turnyras buvo finansuojamas Lietuvos Respublikos biudžeto atskira eilute, už ką atitinkamai balsavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Tai svarbus momentas todėl, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo ne vien vietinės ar regioninės reikšmės renginys. Jo mastas, dalyvių skaičius ir tarptautiškumas liudijo apie išaugusią organizacinę kompetenciją ir Lietuvos kultūrizmo integraciją į tarptautinę sporto erdvę.
„Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga Austrijos parlamento pirmininkas, profesorius Alfredas Gerstlas, į Klaipėdą atsiuntė originalių to meto Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią. Nuotraukos buvo eksponuojamos LCC rūmų fojė, o filmas parodytas gausiai į varžybas susirinkusiems klaipėdiečiams.
2017-ieji – „Gintarinis prizas“ pasaulio akiratyje
Penkiasdešimtasis turnyras 2017 metais tapo dar vienu istoriniu etapu.
Klaipėdoje vykusiose varžybose dalyvavo apie 200 sportininkų iš 17 šalių. Tačiau svarbiausia buvo ne vien dalyvių statistika.
Apie renginį parengtas reportažas buvo parodytas globalioje CNN televizijoje. Taip „Gintarinio prizo“, Klaipėdos ir Lietuvos vardas pasiekė plačiausią tarptautinę auditoriją.
Tai buvo momentas, kai ilgametė Lietuvos kultūrizmo tradicija išėjo į gerokai platesnę informacinę erdvę.
Nuo vietinio turnyro iki renginio, apie kurį sužinojo pasaulinė auditorija – toks yra šešių dešimtmečių kelias.
2027-ieji – šešiasdešimtojo turnyro slenkstis
2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai nebus tik eilinis jubiliejinis renginys. Planuojamas trijų dienų renginys, į kurį bus kviečiami žinomi svečiai, pagerbti kultūrizmo veteranai.
Ypatingą reikšmę turės ir keliomis kalbomis rengiama istorinė knyga, kurioje bus siekiama atskleisti „Gintarinio prizo“ vietą Lietuvos ir pasaulio sporto istorijoje, jo sąsajas su platesniais politiniais ir visuomeniniais procesais.
Tai svarbu todėl, kad istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti užrašyta ir perduota ateinančioms kartoms.
Kas reikšminga, o kas – ne?
Žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, tampa aiškiau, kas sporto istorijoje yra laikina, o kas išlieka. Laikina yra viena pergalė. Vienas rezultatas. Vienas čempionas. Vienos varžybos. Visa tai yra svarbu sportininkui, treneriui ir to meto auditorijai. Tačiau istorine prasme didžiausią vertę įgauna tai, kas turi tęstinumą, įtaką ir pasekmes.
„Gintarinio prizo“ istorijoje matome būtent tokį tęstinumą.
1967 metais – tradicijos pradžia.
1977 metais – tradicijos išsaugojimas draudimų sąlygomis.
1987 metais – politinio atšilimo ir oficialaus kultūrizmo pripažinimo epocha.
1997 metais – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinka.
2007 metais – valstybės dėmesys ir tarptautinis mastas.
2017 metais – išėjimas į pasaulinę informacinę erdvę.
2027 metais – šešiasdešimties metų istorijos įprasminimas.
Išvada
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai leidžia daryti paprastą, tačiau labai svarbią išvadą: sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai. Ją kuria žmonės, kurie dešimtmečiais išsaugo tradiciją, nepaisydami besikeičiančių aplinkybių. Todėl „Gintarinio prizo“ reikšmė nėra vien jo turnyrų skaičius ar juose iškovotų medalių kolekcija. Jo reikšmė – tai istorinis tęstinumas.
Turnyras išgyveno sovietmečio draudimus, politinius pokyčius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybės sporto sistemos transformaciją ir globalizacijos epochą. Per tą laiką keitėsi sportininkai, treneriai, salės, miestai, organizacinės sąlygos ir pats kultūrizmo pasaulis.
Nesikeitė tik viena – tradicija.
Todėl artėjantis šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras yra proga ne tik švęsti. Tai proga atsigręžti, įvertinti ir užrašyti tai, kas buvo padaryta. Nes po šešiasdešimties metų jau galima aiškiai atskirti momentą nuo istorijos.
Momentas praeina. Istorija lieka.
O „Gintarinio prizo“ istorija – jau šešių dešimtmečių ilgio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.
Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.
Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.
Pergalės, tapusios karjeros akcentais
Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.
Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.
Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas
Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.
1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.
Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.
Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.
Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.
Tačiau projektas žlugo.
Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.
Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.
Besakir¬sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.
Išvada
Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.
Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.
Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.
„GINTARINIO PRIZO“ ISTORIJOS.
BRONĖ DUBAR – ISTORINĖ MOTERŲ SPORTO PIONIERĖ.
Moteris, kuri į sporto istoriją įžengė anksčiau, negu pasaulis buvo pasiruošęs pavadinti tai fitnesu.
Yra sportininkų, kurių vardus į istoriją įrašo medaliai. Yra čempionų, kurių vardus išsaugo rekordų lentelės. Tačiau yra žmonių, kurių istorinė reikšmė slypi visai kitur.
Jie atsiranda prieš sporto sistemą.
Prieš taisykles. Prieš čempionatus. Prieš federacijas. Prieš nusistovėjusią visuomenės sampratą.
Bronė Dubar (Broné „Brownie“ Dubar, Daubaraitė, 1906–1986) buvo viena iš tokių asmenybių.
Iš Lietuvos kilusi amerikietė savo gyvenimu ir veikla atstovauja ankstyvajai epochai, kai moterų fizinis lavinimas ir sportas dar tik skynėsi kelią į viešąją erdvę. Šiandien jos veiklą galima vertinti kaip vieną iš ankstyvųjų moterų fitneso kultūros apraiškų. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip jos veiklą pavadintume šiandien. Svarbiausia tai, kad Bronė Dubar savo laikais darė tai, kas vėliau tapo modernios moterų fitneso kultūros dalimi.
ISTORINĖS ASMENYBĖS REIKŠMĖ
Istorinė figūra nėra vien garsus žmogus. Istorinė figūra – tai žmogus, kurio veikla leidžia geriau suprasti savo laikmečio pokyčius ir vėlesnę istorijos raidą. Bronės Dubar istorija atitinka šį kriterijų. Ji gyveno XX amžiaus pradžioje – epochoje, kai moters vieta sporte dar buvo formuojama. Moterų sportas tik pradėjo įsitvirtinti tarptautiniame sporto gyvenime. Šiuolaikinio fitneso sporto nebuvo. Nebuvo dabartinės moterų fitneso varžybų sistemos. Nebuvo pasaulio čempionatų. Nebuvo tarptautinės fitneso sporto struktūros. Tačiau Bronė Dubar jau treniravosi, kūrė fizinių pratimų programas ir viešai demonstravo savo fizines galimybes. Tai yra jos istorinės reikšmės branduolys. Ji veikė anksčiau už sistemą.
LIETUVA, AMERIKA IR NAUJOSIOS EPOCHOS ŽMOGUS
1912 metais Bronė Dubar kartu su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši detalė svarbi ne vien biografijai. Ji Bronės istoriją įrašo į platesnį lietuvių emigracijos į Ameriką kontekstą. Tai buvo karta žmonių, kurių gyvenimai jungė dvi skirtingas kultūrines erdves. Lietuvišką kilmę ir amerikietišką gyvenimo aplinką. Tradiciją ir modernėjantį pasaulį. Šioje aplinkoje Bronė pasirinko sportą. Ji augo atletiškoje šeimoje. Jos broliai sportavo, dalyvavo bokso, ledo ritulio ir beisbolo varžybose. Bronė pati užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Tačiau jos interesai buvo platesni. Ji mėgo knygas ir šachmatus. Todėl jos asmenybėje fizinis ir intelektinis ugdymas sudarė vieną visumą. Tai buvo modernėjančios XX amžiaus moters portretas – žmogaus, kuris norėjo lavinti ne vien kūną, bet ir protą.
JI NE TIK SPORTAVO – JI KŪRĖ
Čia prasideda tikrasis Bronės Dubar istorinis išskirtinumas. Ji neapsiribojo tuo metu įprastomis sporto veiklomis. Nuolat treniruodamasi ji pasiekė aukštą fizinio pasirengimo lygį ir sukūrė savo pratimų programą. Tai buvo svarbus žingsnis. Sportininkas, kuris atlieka jau žinomus pratimus, yra sporto sistemos dalyvis. Žmogus, kuris pradeda kurti savo fizinio lavinimo programą ir ją demonstruoti visuomenei, tampa idėjos skleidėju. Bronė pasirinko būtent antrąjį kelią. Ji ne tik sportavo. Ji kūrė savo sporto formą. Šiandien tokio pobūdžio veiklą lengvai atpažintume kaip fitneso kultūros dalį. Tačiau Bronės laikais šiam reiškiniui dar trūko dabartinio pavadinimo, struktūros ir sporto institucijų. Todėl jos novatoriškumas buvo ne naudojimasis sistema, o veikimas prieš jai susiformuojant.
MOTERIS, KURI PAVERTĖ KŪNĄ SAVO ŽINUTE
Bronės Dubar sportinė veikla neapsiribojo treniruotėmis. Ji pradėjo rengti viešus pasirodymus. 1920–1930-aisiais su savo programomis ji keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Niujorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tai buvo epocha, kai moteris, viešai demonstruojanti fizinę jėgą, ištvermę, lankstumą ir akrobatinius gebėjimus, buvo neįprastas reiškinys. Bronė savo kūnu kalbėjo apie tai, kas tuo metu dar nebuvo visuotinai priimta: moteris gali būti stipri. Moteris gali būti atletiška. Moteris gali viešai demonstruoti savo fizinius gebėjimus. Moteris gali pati kurti savo sportinį kelią. Tai buvo ne vien sportinis pasirodymas. Tai buvo socialinis pareiškimas.
NOVATORIŠKUMAS, KURIS ATSIRADO ANKSČIAU UŽ PAVADINIMĄ
Bronės Dubar veikloje galima įžvelgti keletą elementų, kurie vėliau tapo šiuolaikinio fitneso pagrindu: individuali treniruočių programa; sistemingas fizinio kūno lavinimas; jėgos ir lankstumo derinimas; ištvermės bei koordinacijos ugdymas; fizinio pasirengimo demonstravimas publikai; sveikatingumo ir aktyvaus gyvenimo būdo propagavimas; sportinio kūno estetika. Ji tai darė tuo metu, kai šių elementų dar nejungė viena pasaulinė sporto sistema. Todėl Bronės Dubar istorinė reikšmė slypi ne vien jos asmeniniuose gebėjimuose. Ji padeda mums pamatyti, kad fitneso kultūra atsirado ne vieną dieną. Ji formavosi iš žmonių, kurie anksčiau pradėjo sąmoningai lavinti kūną, demonstruoti rezultatus ir įkvėpti kitus. Bronė buvo viena iš tokios ankstyvosios kultūros atstovių.
JĖGA, AKROBATIKA IR ESTETIKA
Bronės Dubar pasirodymai buvo originalūs. Vieno pasirodymo metu ji programą atliko antro aukšto balkone, kad ją geriau matytų publika. Kulminacija tapo šuolis per susirinkusių žiūrovų galvas į apačioje esantį baseiną. Šis pasakojimas svarbus ne tik dėl paties triuko. Jis parodo Bronės požiūrį į sportą. Sportas jai buvo veiksmas, kurį reikia atlikti taip, kad jis paliktų įspūdį. Jos pasirodymuose susijungė: atletizmas, akrobatika, drąsa ir estetika. Tai buvo ankstyva sporto ir viešojo reginio sintezė.
SPORTUOJANTI MOTERIS, KURIĄ PASTEBĖJO SPAUDA
Bronės Dubar pasirodymai sulaukė to meto JAV spaudos dėmesio. Laikraščiai rašė apie jos fizinius gebėjimus, bet kartu pastebėjo jos aprangą ir išvaizdą. Fotografijose ji buvo lyginama su „Vogue“ žurnalo viršelio įvaizdžiu. Šis faktas šiandien gali atrodyti tik kaip spalvinga biografinė detalė. Tačiau istoriniu požiūriu jis yra reikšmingas. Bronės atveju visuomenė susidūrė su nauju moters įvaizdžiu: atletė nebūtinai turėjo atsisakyti moteriškumo; fizinė jėga galėjo egzistuoti kartu su estetika. Šiandien tai yra visiškai įprasta fitneso kultūros dalis. Tuo metu tai buvo viena iš jos naujovių.
ISTORINĖS FIGŪROS TESTAS – KAS LIEKA PO ŽMOGAUS?
Bronė Dubar savo viešus pasirodymus nutraukė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Į sceną ji daugiau nebegrįžo. Tačiau būtent čia galima atskirti trumpalaikę šlovę nuo istorinio palikimo. Trumpalaikė šlovė baigiasi tada, kai žmogus pasitraukia iš viešumos. Istorinis palikimas prasideda tada, kai idėja išlieka po žmogaus. Bronės atveju sporto tradicija išliko jos šeimoje. Ir tai yra vienas stipriausių jos istorinio pasakojimo elementų.
ŠEIMOS TĘSTINUMAS – GYVA ISTORIJOS LINIJA
Artimas Bronės Dubar giminaitis Dr. Edmundas Daubaras tapo tarptautinio fitneso sporto organizatoriumi ir vadovauja pasaulinei WFF-WBBF federacijai. Jo dukra Edita Daubaraitė (Sendrienė) 1997 metais tapo pirmąja absoliučia pasaulio fitneso čempione, atstovavusia Rytų Europai. Šie faktai suteikia Bronės istorijai ypatingą tęstinumą. Vienoje kartoje buvo pionierė. Kitoje – tarptautinio sporto organizatorius. Dar kitoje – pasaulio čempionė. Tai daugiau nei šeimos genealogija. Tai sportinės idėjos genealogija. Bronės karta kūrė asmeninį fizinio lavinimo supratimą. Vėlesnės kartos tą idėją perkėlė į organizuotą sportą. O galiausiai ji pasiekė pasaulio čempionato lygį. Tai kelias nuo asmeninės iniciatyvos iki tarptautinės sporto sistemos.
BRONĖ DUBAR – PIONIERĖ, EDITA – ČEMPIONĖ
Šių dviejų kartų sugretinimas ypač iškalbingas. Bronė Dubar veikė tuo metu, kai nebuvo šiuolaikinio moterų fitneso čempionatų pasaulio. Edita Daubaraitė (Sendrienė) tapo pasaulio čempione jau egzistuojančioje tarptautinėje fitneso sistemoje. Viena pradėjo kelią. Kita nuėjo juo iki pasaulio viršūnės. Tai ir yra tikrasis sporto tęstinumas. Pionieriaus reikšmė ne visada matuojama jo paties titulu. Kartais ji matuojama tuo, kiek toli nueina kitos kartos jo pradėtu keliu.
„GINTARINIS PRIZAS“ – NE PRIZAS, O ATMINTIES ŽENKLAS
Šioje vietoje atsiveria tikroji „Gintarinio prizo“ simbolika. Gintaras Lietuvoje nėra vien gražus akmuo. Jis yra Baltijos, Lietuvos ir istorinio laiko simbolis. Gintaras išsaugo tai, kas į jį pateko prieš tūkstančius metų. Lygiai taip pat sporto atmintis turi išsaugoti tai, kas prasidėjo prieš dešimtmečius. Bronės Dubar šeima iš Lietuvos išvyko 1912 metais. Jos gyvenimas susiformavo Amerikoje. Tačiau šeimos sporto tradicija išliko. Per kelias kartas ji susiejo Lietuvos kilmę, Amerikos sporto kultūrą ir tarptautinį fitnesą. Todėl „Gintarinis prizas“ gali tapti šios atminties simboliu. Jis simboliškai jungia: Lietuvą ir pasaulį. Praeitį ir dabartį. Pionierius ir čempionus. Šeimą ir sporto bendruomenę. Idėją ir jos tęsinį.
GINTARAS KAIP SPORTO ATMINTIS
Jeigu medalis įprasmina konkrečią pergalę, gintaras gali įprasminti istorinę atmintį. Medalis sako: „Šiandien tu nugalėjai.“ Gintaras sako: „Mes nepamiršome, kas buvo prieš tave.“ Ši skirtis yra esminė. Nes be pionierių nebūtų čempionų. Be pirmųjų treniruočių nebūtų sporto sistemų. Be šeimos ir mokytojų perduodamų tradicijų nebūtų sporto kartų. Todėl „Gintarinio prizo“ vertė gali būti ne tik apdovanojime, bet ir atminties išsaugojime.
BRONĖ DUBAR – ISTORINIS LIUDIJIMAS
Bronės Dubar istorija liudija, kad sporto istorija neprasideda nuo pirmojo pasaulio čempionato. Ji prasideda daug anksčiau. Nuo žmogaus, kuris pirmą kartą susimąsto: „O jeigu galiu daugiau?“ Nuo žmogaus, kuris pradeda treniruotis. Nuo žmogaus, kuris nebijo būti kitoks. Nuo žmogaus, kuris savo rezultatą parodo kitiems. Nuo žmogaus, kuris įkvepia kitą žmogų. Bronė Dubar buvo viena iš tokių pradžių. Todėl jos vieta istorijoje nėra tik šeimos albume. Ji yra platesnio pasakojimo dalis – pasakojimo apie moterų sporto raidą, fizinio lavinimo kultūrą ir kelią į šiuolaikinį fitnesą.
ISTORINĖ IŠVADA
Bronę Dubar verta prisiminti ne todėl, kad ji gyveno tuo metu, kai sportas buvo kitoks. Ją verta prisiminti todėl, kad ji pati buvo vienas iš pokyčio ženklų. Ji gyveno epochoje, kai moterų sportas dar tik ieškojo savo vietos. Ji treniravosi. Kūrė savo programas. Viešai demonstravo fizines galimybes. Keliavo po Ameriką. Įkvėpė moteris domėtis fiziniu lavinimu. Ir paliko sporto tradiciją, kuri išliko jos šeimoje. Jos veikla savo laiku neturėjo šiuolaikinio fitneso pavadinimo, tačiau daugelis jos principų šiandien yra neatsiejami nuo fitneso kultūros. Todėl Bronė Dubar gali būti vertinama kaip ankstyvoji moterų fitneso ir fizinio lavinimo pionierė, istorinė asmenybė, kurios veikla pralenkė jos laikmečio sporto sampratą.
EPILOGAS
Bronė Dubar – pradžia. Jos šeima – tęstinumas. Edita Daubaraitė – čempionystė. „Gintarinis prizas“ – atmintis. Šioje keturių žodžių grandinėje telpa daugiau nei viena šeimos istorija. Joje telpa daugiau nei vieno sporto raida. Joje telpa istorija apie tai, kaip žmogaus idėja gali išgyventi savo laiką, būti perduota kitai kartai ir galiausiai tapti tarptautinio sporto dalimi. Todėl Bronės Dubar vardas „Gintarinio prizo“ istorijoje turėtų būti tariamas ne kaip vienos seniai gyvenusios sportininkės vardas. Jis turėtų būti tariamas kaip pionierės vardas. Moters, kuri buvo ten, kur dar nebuvo kelio. Ir pradėjo eiti pirmoji. Nes kiekvienas sporto čempionas turi savo pirmtaką. Kiekvienas sportas turi savo pradininkus. Kiekviena tradicija turi pirmąją kartą. O istorija prasideda nuo tų, kuriuos vėlesnės kartos turi nepamiršti. Bronė Dubar – viena iš jų.
Pasaulio kultūrizmo istorija
W.F.F. – International / W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų absoliučių nugalėtojų istorija (1990–2025)
Per daugiau kaip tris dešimtmečius World Fitness Federation (W.F.F. – International) ir World Bodybuilding Federation (W.B.B.F. – International) surengė pasaulio mėgėjų kultūrizmo čempionatus, kuriuose varžėsi sportininkai iš dešimčių pasaulio valstybių. Šie čempionatai tapo svarbia tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi, o absoliutaus nugalėtojo titulas – vienu prestižiškiausių mėgėjų sporte.
Nuo 1990 iki 2025 metų pasaulio čempionų vardus iškovojo atletai iš Europos, Azijos, Pietų Amerikos ir kitų žemynų. Tai liudija nuolatinę federacijos plėtrą, tarptautinį pripažinimą ir aukštą sportinį lygį.
Vyrų absoliutūs pasaulio čempionai
Metai Sportininkas Valstybė
2025 Dainius Dzikevičius Lietuva
2024 Andrius Pauliukevičius Lietuva
2023 Łukasz Kuliński Lenkija
2022 Vilius Pranckevičius Lietuva
2021 Artur Kamieniak Lenkija
2020 Roman Polshin Estija
2019 Arkadiusz Demidowicz Lenkija
2018 Tolga Murat Balıkçı Turkija
2017 Maroš Kanasz Slovakija
2016 Glayson Souto Ferreira Brazilija
2015 Maroš Kanasz Slovakija
2014 Nikolaj Vorobjov Rusija
2013 Mostafa Golmirza Eskandari Iranas
2012 Nikolaj Vorobjov Rusija
2011 Ali Imani Iranas
2010 Aleksandr Sevcov Estija
2009 Aleksandr Anaskin Rusija
2008 Wojciech Nadolski Lenkija
2007 Roman Dubovickij Rusija
2006 Antonio Osta Urugvajus
2005 Aleksandr Baldin Rusija
2004 Konstantin Zacharov Rusija
2003 Aleksandr Tumasevic Rusija
2002 Franco Carlotto Šveicarija
2001 Mindaugas Kvasys Lietuva
2000 Massimo Monaco Italija
1999 Franco Carlotto Šveicarija
1998 Jurgen Koch Vokietija
1997 Jurgen Koch Vokietija
1996 Jan Bolken Vokietija
1995 Holger Dannheim Vokietija
1994 Dirk Karregarn Vokietija
1993 Klaus Martin Vokietija
1992 Murat Aibbyak Turkija
1991 Reiner Gorbracht Vokietija
1990 Volker Fortsch Vokietija
Moterų absoliučios pasaulio čempionės
Metai Sportininkė Valstybė
2025 Olga Bogacz Lenkija
2024 Vaida Budrienė Lietuva
2023 Anna Sobolewska Kucharska Lenkija
2022 Anna Sobolewska Kucharska Lenkija
2021 Laura Siugale Latvija
2020 Hanna Kristina Skitta Suomija
2019 Hollie Jade Feeney Jungtinė Karalystė
2018 Hanna Kristina Skitta Suomija
2017 Aleksandra Antipova Rusija
2016 Yamila Toledo Argentina
2015 Liudmila Senciugova Rusija
2014 Jelena Kursanova Rusija
2013 Maria Sol Farinelli Argentina
2012 Dalvaniza Aquino Brazilija
2011 Crecky Chaves Brazilija
2010 Liudmila Kolesnikova Rusija
2009 Liudmila Kolesnikova Rusija
2008 Jolanta Mileriūtė Lietuva
2007 Irina Riabova Rusija
2006 Rosalia Dutra de Campos Argentina
2005 Rachel Kauppila Suomija
2004 Marina Burinskaja Latvija
2003 Marie Pierre Dominique Ripert Prancūzija
2002 Irina Zincenko Rusija
2001 Svetlana Pugacheva Rusija
2000 Maria Konstantinidou Graikija
1999 Tina Push Vokietija
1998 Claudia Machmor Vokietija
1997 Edita Daubaraitė Lietuva
1996 Daniela Haric Kroatija
1995 Alexandra Baumann Vokietija
1994 Manuela Neugebauer Vokietija
1993 Sandra Bauertle Vokietija
1992 Manuela Franc Vokietija
1991 Sabine Weeke Vokietija
1990 Bettina Binder Vokietija
Apibendrinimas
Per 36 metus W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų istorijoje absoliučių čempionų titulus iškovojo sportininkai iš daugelio pasaulio valstybių. Ankstyvajame federacijos veiklos etape ryškiai dominavo Vokietijos atletai, vėliau lyderių gretas papildė Rusijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Suomijos, Argentinos, Brazilijos, Irano, Estijos, Šveicarijos, Turkijos, Italijos, Urugvajaus, Graikijos, Latvijos, Kroatijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės atstovai.
Ypač pažymėtina Lietuvos sportininkų pažanga. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos atletai tris kartus tapo vyrų absoliučiais pasaulio čempionais (2022, 2024 ir 2025 m.), o 2024 metais Lietuvos atstovė Vaida Budrienė iškovojo moterų absoliučios pasaulio čempionės titulą. Tai rodo aukštą Lietuvos kultūrizmo mokyklos lygį ir reikšmingą šalies indėlį į tarptautinę W.F.F.–W.B.B.F. istoriją.
Išvados
1990–2025 metų pasaulio čempionatų rezultatai atspindi nuoseklų W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International federacijų augimą bei jų reikšmę pasauliniam mėgėjų kultūrizmui. Per daugiau nei tris dešimtmečius federacijos subūrė tūkstančius sportininkų iš įvairių žemynų, suteikdamos jiems galimybę varžytis aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose.
Absoliučių pasaulio čempionų sąrašas šiandien yra ne tik sportinių pasiekimų kronika, bet ir gyvas tarptautinės kultūrizmo bendruomenės istorijos liudijimas. Kiekviena pavardė šiame sąraše žymi išskirtinį meistriškumą, o kiekvienas titulas prisideda prie W.F.F.–W.B.B.F. federacijų tradicijų, prestižo ir pasaulinio kultūrizmo paveldo kūrimo.
