„Gintarinio prizo“ istorijos.
EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.
2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.
Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.
Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną
Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.
Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.
Edita tuomet sau pasakė:
„Ir aš taip noriu...“
Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.
Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.
„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis
Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.
1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.
Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.
Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.
Nauja federacija ir nauja sporto kryptis
1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.
Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.
Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.
1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas
Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.
Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.
Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.
Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.
Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.
Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.
Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu
Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.
Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.
Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.
Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.
Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Nuo čempionės – prie trenerės
Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.
Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.
Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.
Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.
Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.
„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė
Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.
„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.
Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.
Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.
O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.
Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti
Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.
Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.
Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.
Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.
Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.
1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.
O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje.
Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
2026 m. tarptautinės naujienos.
Lietuva stiprina tarptautinį sporto bendradarbiavimą: dėmesys Taivanui ir būsimiems WFF-WBBF renginiams.
2026 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje įvyko oficialus Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime aptartos Taivano delegacijos dalyvavimo galimybės Lietuvoje vyksiančiuose svarbiuose tarptautiniuose sporto renginiuose bei tolesnio Lietuvos ir Taivano bendradarbiavimo sporto srityje perspektyvos.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija šiuo metu intensyviai rengiasi dviem reikšmingiems tarptautiniams įvykiams Lietuvoje – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, kuris vyks 2026 m. spalio 24–26 d., ir 60-ajam istoriniam tarptautiniam „Gintarinio prizo“ turnyrui Klaipėdoje, numatomam 2027 m. gegužę.
Šių renginių tarptautinę reikšmę papildė rugpjūčio 27 dieną Vilniuje vykęs susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime dalyvavo Taivano ambasadoriaus pavaduotojas Elvie Wu ir ambasados pirmoji sekretorė Lee Chun-Chih.
Susitikimas vyko oficialiai palaikant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, o tai suteikia platesnį kontekstą federacijos plėtojamam tarptautiniam bendradarbiavimui.
Taivano delegacijos dalyvavimas – vienas svarbiausių susitikimo klausimų
Vienas pagrindinių pokalbio klausimų buvo galimybė oficialiai Taivano delegacijai dalyvauti artėjančiuose WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje.
Taivano sportininkų ir delegacijos dalyvavimas pasaulio čempionate Neringoje bei „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje galėtų tapti reikšmingu tolesnio tarptautinio sporto ryšių stiprinimo žingsniu.
Sportas šiuo atveju tampa ne tik varžybų, bet ir tarptautinio dialogo, žmonių ryšių bei institucinio bendradarbiavimo platforma. Būtent tarptautiniai čempionatai ir ilgametes tradicijas turintys turnyrai sudaro galimybę skirtingų šalių atstovams susitikti vienoje erdvėje ir plėtoti ilgalaikius ryšius.
Žvilgsnis – ir į 2027 metus
Susitikime aptartos ne tik artimiausios varžybos Lietuvoje. Kalbėta ir apie galimybę 2027 metais Taivane organizuoti stambų tarptautinį WFF-WBBF renginį – 52-ąjį tarptautinį „World Grand Prix“ turnyrą.
Tai rodo, kad bendradarbiavimo perspektyva nėra siejama vien su vienkartiniu Taivano delegacijos dalyvavimu Lietuvos renginiuose. Aptariama platesnė tarptautinio sporto renginių partnerystė, galinti apimti tiek Lietuvos, tiek Taivano sporto organizacijas ir sportininkus.
Lietuva – tarptautinių sporto renginių susitikimo vieta
Artėjant 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, Lietuva dar kartą išryškėja kaip šalis, kurioje susitinka skirtingų valstybių sporto bendruomenės.
Neringoje 2026 metų spalį vyksiantis pasaulio čempionatas ir 2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik sporto kalendoriaus įvykiai. Jie tampa tarptautinio bendradarbiavimo erdve, kurioje mezgasi nauji ryšiai tarp valstybių, federacijų, sportininkų ir sporto organizacijų.
Ypatingą reikšmę šiam procesui suteikia tai, kad kartu svarstomos ir naujos renginių geografijos kryptys – nuo Lietuvos iki Taivano.
Naujas etapas tarptautiniame bendradarbiavime
Rugpjūčio 27 dienos susitikimas Vilniuje leidžia kalbėti apie naują Lietuvos ir Taivano sportinio bendradarbiavimo etapą. Artimiausias praktinis žingsnis – Taivano delegacijos dalyvavimo galimybių derinimas WFF-WBBF renginiuose Lietuvoje, o tolesnė perspektyva – galimas 52-ojo „World Grand Prix“ turnyro organizavimas Taivane 2027 metais.
Tokiu būdu sportas tampa konkrečia ir praktiška tarptautinių ryšių stiprinimo priemone.
Svarbiausia šio susitikimo išvada – bendradarbiavimas neapsiriboja vienu renginiu. Formuojasi platesnė tarptautinių sporto kontaktų kryptis, kurios centre – Lietuva, Taivanas ir WFF-WBBF tarptautinių renginių tinklas.
Artimiausi mėnesiai parodys, kaip šie susitarimai ir aptartos galimybės bus įgyvendinti praktiškai. Tuo metu WFF-WBBF federacija tęsia pasirengimą vienam svarbiausių 2026 metų renginių – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje.
Pažvelkime į 2025 metus.
W.F.F. – W.B.B.F. tęsia veržimąsi į priekį
2025-ieji W.F.F. – W.B.B.F. buvo ne pažadų, o konkretaus darbo metai.
Kol dalis tarptautinio kultūrizmo praranda masiškumą, įtaką ir perspektyvą, mes ir toliau vystomės.
Mes neslepiame krizės.
Mes ją matome. Ir mes jai priešinamės.
Kultūrizmą ištiko krizė
Šiandien per daug organizacijų bando krizę pateikti kaip sėkmę.
Tačiau realybę lemia ne pareiškimai, o rezultatai.
Jeigu mažėja sportininkų skaičius, dingsta jaunimas, o varžybos tampa uždarais renginiais siauram profesionalų ratui – tai nėra vystymasis.
Tai krizė.
W.F.F. – W.B.B.F. pasirinko kitą kelią.
Mes plečiame sporto programą.
Kuriame naujas disciplinas.
Vystome vaikų ir masinį sportą.
Atveriame varžybas veteranams ir sportininkams su negalia.
Stipriname tarptautinį bendradarbiavimą.
Mes nesikabiname į senas schemas.
Mes kuriame naujas.
2025-ieji: faktai
2025 metais W.F.F. – W.B.B.F. surengė svarbiausias tarptautines varžybas:
• 58-ąjį „Amber Prix International“;
• 36-ąjį pasaulio čempionatą;
• 30-ąjį Europos čempionatą;
• 26-ąjį „Universe“.
Tai ne praeities muziejus.
Tai veikianti tarptautinė sporto sistema.
2025 metais taip pat įvyko tarptautinis teisėjų seminaras Klaipėdoje bei daugybė nacionalinių ir tarptautinių varžybų.
Dalyvių ir specialistų geografija toliau plečiasi.
Mes nesame praeities organizacija
W.F.F. – W.B.B.F. jau seniai peržengė tradicinio kultūrizmo ribas.
Dar 1995 metais pradėjome nuosekliai atskirti kultūrizmą ir fitnesą.
Šiandien šis sprendimas tapo dar akivaizdesnis.
Fitnesas turi egzistuoti kaip savarankiška oficiali sporto šaka.
Ji turi savo disciplinas.
Savo sportininkus.
Savo teisėjus.
Savo varžybas.
Savo tarptautinę perspektyvą.
2025 metais Lietuvoje buvo įregistruota „Lithuania Sport Fitness Federation“, paskelbusi apie prisijungimą prie Pasaulinio antidopingo kodekso WADA.
Mes remiame kryptį, kurioje nacionaliniai fitneso čempionatai vykdomi atskirai, užtikrinant visavertę sportinę ir antidopingo kontrolę.
Lietuvos kultūrizmo 60-metis
2025-ieji Lietuvai buvo ypatingi dar ir todėl, kad sukako 60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Gegužės 17 dieną Gargžduose surengtas iškilmingas Lietuvos kultūrizmo jubiliejus, skirtas 1965–2025 metų laikotarpiui. Renginį organizavo Viktoras Kura. Jame dalyvavo Seimo atstovai, politikai, sporto veteranai, įvairių organizacijų vadovai ir dabartiniai sportininkai.
Tai buvo svarbus susitikimas tarp skirtingų Lietuvos kultūrizmo kartų.
Sporto istorija nėra vien datos. Tai žmonės, jų darbai, pasiekimai, pergalės ir kartais labai sudėtingos sąlygos, kuriomis visa tai buvo pasiekta.
Tarptautiniu mastu nusipelniusiems sporto veteranams apdovanojimus įteikė Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentas Dr. Edmundas Daubaras.
Tokie jubiliejai leidžia ne tik prisiminti praeitį, bet ir perduoti ją jaunajai kartai.
50 metų „Lithuania Cup Open“
2025 metais sukako 50 metų turnyrui „Lithuania Cup Open“.
Taip pat sukako 50 metų istoriniam Čekoslovakijos sportininkų, vadovaujamų Vojtech Fiala, dalyvavimui IFBB Europos čempionate socialistinio draudimo laikotarpiu.
Tuomet Petr Stach tapo absoliučiu Europos čempionato nugalėtoju.
Tai ne tik sportinis rezultatas.
Tai Europos kultūrizmo istorijos dalis.
2027 metais sukaks 60 metų „Amber Prix International“.
Šiai datai jau ruošiamės.
Sporto istorija neturi būti pamiršta
2025 metais pasaulinė kultūrizmo bendruomenė atsisveikino su vienu iš Europos kultūrizmo pradininkų Valerijumi Koreškovu (1940–2025).
Vilnietis buvo ne tik sporto žmogus, bet ir žurnalistas, poetas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jo veikla ir apdovanojimai, tarp kurių buvo ir UNESCO diplomas, priklauso platesnei Europos kultūrizmo istorijai.
Atsisveikinimas su senosios kartos žmonėmis dar kartą primena, kad sporto istoriją būtina dokumentuoti.
Todėl archyvai, seni leidiniai, fotografijos, varžybų protokolai ir buvusių sportininkų prisiminimai tampa ne mažiau svarbūs nei dabartinės varžybos.
Informacinė įtaka
WFF.lt kelis mėnesius sulaukė apie 400 000 apsilankymų per mėnesį.
Mūsų medžiaga skelbiama įvairiomis kalbomis.
Mūsų straipsniai skaitomi.
Mūsų idėjos aptariamos.
Mūsų formatus naudoja kiti.
Tai rodo viena:
W.F.F. – W.B.B.F. ignoruoti neįmanoma.
Tarptautinė sistema vystosi
2025 metais Klaipėdoje įvyko tarptautinis teisėjų seminaras, kuriame dalyvavo specialistai iš Vokietijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Ukrainos.
Profesionalų teisėjų rengimą laikome vienu iš tarptautinio sporto pamatų.
Be objektyvaus teisėjavimo nėra pasitikėjimo.
Be pasitikėjimo nėra ateities.
Mes einame toliau
W.F.F. – W.B.B.F. toliau siekia tarptautinio pripažinimo.
Mes siekiame asocijuotos narystės Jungtinėse Tautose ir Tarptautiniame olimpiniame komitete.
Mes ir toliau siekiame tarptautinio fitneso, kaip savarankiškos oficialios sporto šakos, pripažinimo ir jo vystymo olimpine kryptimi.
Mes suprantame šio tikslo mastą.
Tačiau mūsų nedomina lengvos užduotys.
2025-ieji – tik dar vienas etapas
Mes neketiname teisintis prieš tuos, kurie netiki mūsų vystymusi.
Rezultatai kalba patys už save.
Kol vieni diskutuoja apie praeitį, mes kuriame ateitį.
Kol vieni mažina savo veiklą, mes ją plečiame.
Kol vieni bijo pokyčių, mes eksperimentuojame.
Kol vieni pamiršta istoriją, mes ją saugome.
W.F.F. – W.B.B.F. tęsia judėjimą pirmyn.
Ir sustoti neketina.
Istorija tęsiasi.
Dr. Edmundas Daubaras
W.F.F. – W.B.B.F. prezidentas
WFF-WBBF – nauji laikai, nauji žmonės, naujos galimybės.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija nestovi vietoje. Sportas keičiasi, kartu keičiasi ir žmonės, kurie kuria jo ateitį.
Apie WFF-WBBF federacijos naujoves ir nuolatinį siekį tobulėti rašome ne pirmą kartą. Jau tris dešimtmečius federacija ieško naujų sprendimų, eksperimentuoja, diegia naujoves ir stengiasi, kad tarptautinės varžybos būtų patrauklios tiek sportininkams, tiek žiūrovams.
Šiandien rezultatai akivaizdūs – pastaraisiais metais WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose dalyvauja 200–300 atletų iš įvairių pasaulio šalių. Kartu į federacijos veiklą ateina nauja talentingų organizatorių, trenerių ir teisėjų karta.
Viena iš jų – Alina Pelepko.
Sportininkės patirtis tapo pagrindu naujai veiklai
Prie pasaulinės WFF-WBBF federacijos veiklos prieš keletą metų prisijungusi Gargždų sporto klubo trenerė Alina Pelepko į tarptautinį sportą atėjo ne kaip atsitiktinis žmogus.
Jos pačios sportinė karjera prasidėjo vadovaujant treneriui Aleksui Stankui. Alina dalyvavo įvairiose varžybose ir netruko pasiekti aukštų rezultatų. 2003 metais ji tapo Lietuvos Respublikos čempione bei WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato bikini kategorijos nugalėtoja.
Sportininkės patirtis, sukauptos žinios ir meilė sportui vėliau natūraliai peraugo į trenerės bei organizatorės veiklą.
Didelę reikšmę naujam Alinos veiklos etapui turėjo federacijos generalinės sekretorės Ugnės Raudytės-Daubarienės paskatinimas.
Nuo 2024 metų Alina Pelepko vadovauja pasaulinės WFF-WBBF federacijos fitneso modelių ir bikini pogrupių skyriui.
Šiandien ji ne tik eina atsakingas pareigas federacijoje, bet ir aktyviai dirba su sportininkėmis. Alina rengia Lietuvos ir Latvijos atletus tarptautinėms varžyboms, skaito paskaitas seminaruose, veda praktinius užsiėmimus, dalijasi savo sportine ir trenerės patirtimi.
Jos darbo rezultatai jau matomi tarptautinėje arenoje – Alinos auklėtinės pasaulio ir Europos čempionatuose iškovojo aukštas vietas.
Federacijos laukia svarbūs renginiai
WFF-WBBF gyvenimas nestovi vietoje ir artimiausiu metu laukia svarbūs įvykiai.
Jau artėja 37-asis WFF-WBBF pasaulio čempionatas Nidoje, kuris vyks kartu su 3-ąja Neringos mero taure. Prestižinės varžybos bus surengtos Nidos „Agila“ kultūros rūmuose.
Renginių išvakarėse, rugsėjo 27 dieną Klaipėdoje, vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras.
O 2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai bus paminėtas ypatingas jubiliejus – vieno seniausių pasaulyje mūsų sporto šakos turnyrų „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Tai dar vienas įrodymas, kad WFF-WBBF istorija yra tęsiama ne tik prisimenant praeitį, bet ir kuriant ateitį.
Nauja karta – federacijos ateitis
Alinos Pelepko pavyzdys gerai parodo, kaip sporte viena karta perduoda patirtį kitai. Sportininkė tampa trenere, trenerė – tarptautinės veiklos dalyve, o sukauptos žinios perduodamos naujiems atletams.
Būtent tokie žmonės šiandien ir kuria WFF-WBBF federacijos ateitį.
Nauji laikai. Naujos idėjos. Nauji talentai. Ir vis dar tas pats noras žengti pirmyn.
Linkime Alinai Pelepko sėkmės, stiprybės ir naujų pergalių – tiek asmeniniame kelyje, tiek ugdant naują Lietuvos ir tarptautinio sporto čempionų kartą.
Žengti pirmyn – vadinasi, nebijoti keistis. WFF-WBBF tai daro jau tris dešimtmečius.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
EDMUNDAS REPŠYS.
Buvęs sunkiaatletis, Lietuvos nacionalinis kultūrizmo čempionas ir Klaipėdos „Gintaro klubo“ kultūristas Edmundas Repšys 1986–1995 metais dalyvavo vienuolikoje įvairaus lygio N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. kultūrizmo varžybų.
Vienais reikšmingiausių jo sportinės karjeros pasiekimų tapo pergalės savo kategorijoje 1990 ir 1991 metų tarptautiniame „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) turnyre, vykusiame Klaipėdoje.
Edmundo Repšio sportinė veikla yra susijusi su reikšmingu Klaipėdos kultūrizmo istorijos laikotarpiu, kai „Gintarinio prizo“ turnyras buvo vienas svarbiausių tarptautinių kultūrizmo renginių socialistiniame pasaulyje.
60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS:
KAS IŠ TIKRŲJŲ TURI TEISĘ JĄ PASISAVINTI?
Šešiasdešimt metų. Šimtai varžybų. Dešimtys tarptautinių renginių. Valstybės institucijų dėmesys. Pasaulinė televizija. Tarptautinis pripažinimas.
Ir šiandien atsiranda norinčių papasakoti Lietuvos kultūrizmo istoriją iš naujo.
Galima bandyti.
Bet yra viena problema.
Istorija turi archyvus.
Dokumentus.
Datos.
Spaudos publikacijas.
Televizijos įrašus.
Valstybės institucijų sprendimus.
Tarptautinių organizacijų dokumentus.
Todėl šiandien užduokime labai paprastą klausimą:
KAS IŠ TIKRŲJŲ PADARĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?
Ne kas garsiausiai apie save kalba.
Ne kas šiandien turi gražiausią interneto puslapį.
Ne kas išsidalina daugiausia diplomų.
Ne kas pasivadina „Lietuvos kultūrizmo lyderiu“.
O kas realiai dirbo tada, kai buvo sunku?
PRADŽIOJE BUVO DRAUDIMAS
Lietuvos kultūrizmo istorija nebuvo patogi.
1973 metais kultūrizmas buvo uždraustas.
Taškas.
Tačiau draudimas dar nereiškė, kad žmonės nustojo treniruotis.
Treniruotės vyko.
Varžybos vyko.
Veikla vyko.
Tik ne taip, kaip norėjo valdžia.
Prasidėjo pogrindis.
Ir čia labai svarbu atskirti istoriją nuo šiandien kuriamų legendų.
Kas tuo metu rizikavo?
Kas organizavo?
Kas priešinosi?
Kas bandė išsaugoti kultūrizmą?
Kas ieškojo išeities?
1978 METAI: PETICIJA Į MASKVĄ
1978 metais Edmundas Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ji buvo pristatyta aukščiausioms TSRS politinėms institucijoms, tarp jų – TSRS komunistų partijos Centro komitetui.
Kultūrizmas liko uždraustas.
Tačiau rezultatas vis dėlto buvo pasiektas.
Edmundui Daubarui buvo leista Klaipėdoje oficialiai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Turnyras tapo neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Pagalvokime.
Kultūrizmas uždraustas.
Varžybos nepageidaujamos.
Sistema prieš tave.
Ir vis dėlto Klaipėdoje vyksta tarptautinis kultūrizmo turnyras.
Šiandien labai lengva būti „istoriniu lyderiu“.
1978 metais buvo gerokai sunkiau.
O KĄ DARĖ KAUNAS?
1979 metais Kaune pradėtos rengti „Komjaunimo taurės“ varžybos.
Skirtos komjaunuoliškoms datoms.
Tai taip pat yra istorija.
Jos nereikia slėpti.
Tačiau jos nereikia ir perrašyti.
Vienoje pusėje – bandymas priešintis draudimui ir išlaikyti kultūrizmo veiklą.
Kitoje – bandymas prisitaikyti prie sovietinės sistemos.
Tai buvo du skirtingi keliai.
Todėl iki nepriklausomybės atkūrimo, kalbant būtent apie organizacinę reikšmę, iš esmės išsiskyrė du reiškiniai:
„Gintarinis prizas“ ir „Komjaunimo taurė“.
Visa kita šiandien kartais bandoma išpūsti iki tokio masto, kurio dokumentai nepatvirtina.
1990 METAI: UŽDARYTOS IFBB DURYS
Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikrasis egzaminas.
Nebepakako būti kultūristu.
Nebepakako organizuoti vietines varžybas.
Reikėjo įrodyti, kad Lietuva gali veikti tarptautinėje erdvėje kaip nepriklausoma valstybė.
1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras derėjosi su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos kultūrizmo pripažinimo.
Tikslas buvo aiškus:
Lietuva turi būti savarankiška.
Tačiau IFBB tuo metu Lietuvos nepriklausomybės nepripažino.
Durys buvo uždarytos.
Ką daryti?
Sėdėti ir laukti?
Ar veikti?
Buvo pasirinktas antrasis kelias.
1991 METAI: LIETUVA KURIA SAVO ORGANIZACIJĄ
1991 metų gegužę, remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Edmundo Daubaro iniciatyva Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija – LNKA.
Tai nebuvo gražus pavadinimas ant popieriaus.
Tai buvo bandymas sukurti savarankišką Lietuvos kultūrizmo sistemą.
Pasirinktas bendradarbiavimas su NABBA.
Ir rezultatas?
Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos atstovai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.
Dar svarbiau – NABBA oficialiu raštu pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.
Štai čia jau kalbame ne apie gražias istorijas.
Kalbame apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą sporto srityje.
O KUR BUVO KITI?
Štai čia ir prasideda nemaloni istorijos dalis.
Kai Lietuva kovojo dėl tarptautinio pripažinimo, nebuvo dešimčių šiandieninių organizacijų.
Nebuvo dabartinės federacijų gausos.
Nebuvo daugybės šiandieninių „istorinių lyderių“.
Istorijoje visada atsiranda daug norinčių būti prie pergalės.
Tačiau labai mažai kas nori prisiminti laiką iki pergalės.
Kas buvo tada?
Kas veikė?
Kas rizikavo?
Kas kūrė?
Kas važinėjo į užsienį ir derėjosi?
Kas kūrė tarptautinius ryšius?
Atsakymų į šiuos klausimus nereikia išgalvoti.
Jie yra dokumentuose.
PO 1991-ŲJŲ STAIGA VISI TAPO „PATRIOTAIS“
1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje pakeitė politinę situaciją.
Ir tada atsitiko labai įdomus dalykas.
Atsirado daugiau „drąsių“.
Daugiau žmonių pradėjo kalbėti apie nepriklausomą Lietuvos sportą.
Tačiau istorija nėra socialinis tinklas.
Čia neužtenka parašyti:
„Mes buvome pirmieji.“
Reikia parodyti dokumentą.
Neużtenka pasakyti:
„Mes daug nuveikėme.“
Reikia parodyti renginius.
Neużtenka pasakyti:
„Mes atstovavome Lietuvai.“
Reikia parodyti tarptautinį pripažinimą.
O DABAR – SKAIČIAI
Skaičiai kartais pasako daugiau negu šimtas reklaminių tekstų.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje surengti Europos čempionatai.
Apie juos reportažus rodė „Eurosport“.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Lietuvoje surengti pasaulio čempionatai.
2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas atskira biudžeto eilute balsavo už 40-ojo „Gintarinio prizo“ finansavimą.
2017 metais „Gintarinio prizo“ 50-mečio reportažą parodė CNN.
Pakartosime:
CNN.
Pasaulinė televizija.
Tai ne vietinio sporto klubo skelbimų lenta.
KAI Į SALĘ ATEINA VALSTYBĖ
Per daugelį metų buvo surengta daugiau kaip dešimt tarptautinių spaudos konferencijų Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.
Jose dalyvavo aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai.
Tarptautinių renginių organizacinių komitetų vadovais tapo ministrai, Seimo pareigūnai, parlamentarai, apskričių vadovai ir merai.
Tarp jų – Algirdas Butkevičius, Kęstutis Skrebys, Rišardas Krinickis, Kęstutis Virketis, Gediminas Kirkilas ir kiti valstybės atstovai.
Nuo 2004 metų tarptautinės delegacijos daugiau kaip dešimt kartų buvo priimtos Lietuvos Respublikos Seime.
Už nuopelnus tarptautiniam sportui buvo apdovanojami veiklos dalyviai.
Tai nėra „Facebook“ nuomonė.
Tai – valstybės institucijų istorija.
NE TIK KULTŪRIZMAS
Dar vienas faktas, kurį patogu pamiršti.
Nuo 1995 metų buvo diegiamos naujos sporto kryptys:
neįgaliųjų sportas, vaikų „Fit-Kid“, fitneso daugiakovė, fitneso modeliai ir kitos programos.
Nuo 1996 metų Lietuvoje vyko tarptautiniai kongresai, kuriuose buvo diskutuojama apie sporto ateitį.
Kai kurios šios idėjos vėliau atsirado ir kitose tarptautinėse sporto organizacijose.
Todėl kalbame ne tik apie tai, kas laimėjo medalį.
Kalbame apie tai, kas kūrė sporto kryptis.
37 LEIDINIAI. ĮVAIRIOS KALBOS. VISAS PASAULIS.
Per metus įvairiomis kalbomis išleisti 37 žurnalo numeriai ir DVD leidiniai.
Jie buvo platinami įvairiose pasaulio šalyse vykusių tarptautinių renginių metu.
Kodėl?
Kad pasaulis žinotų apie Lietuvos veiklą.
Kad Lietuvos vardas būtų matomas.
Kad tarptautinis kultūrizmas turėtų informaciją.
Ir šiandien šis darbas tęsiasi.
Nuo 2012 metų rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“.
Iš trijų planuojamų tomų tekstai beveik dviem jau parengti.
Rengiama ir „Gintarinio prizo“ 60-mečiui skirta istorinė knyga.
Nuotraukos.
Dokumentai.
Archyvai.
Datos.
Istorija.
Ne legenda.
2026–2027 METAI: DABAR PARODYSIME, KAS KIEK VERTAS
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje numatomas 37-asis pasaulio čempionatas.
2027 metų gegužę – 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Pasirengimas šiems renginiams pradėtas dar 2025 metais.
Šešiasdešimt metų.
Pagalvokite apie šį skaičių.
Kiek dabartinių organizacijų gali parodyti šešių dešimtmečių nepertraukiamą istoriją?
Kiek gali parodyti veiklą sovietinio draudimo laikotarpiu?
Kiek gali parodyti tarptautinį Lietuvos pripažinimą?
Kiek gali parodyti valstybės paramą?
Kiek gali parodyti CNN?
Kiek gali parodyti „Eurosport“?
Kiek gali parodyti priėmimus Lietuvos Respublikos Seime?
Kiek gali parodyti pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvoje?
Kiek gali parodyti tarptautinius kongresus?
Kiek gali parodyti leidinius įvairiomis kalbomis?
Kiek?
ŠTAI ČIA IR YRA PROBLEMA
Šiandien Lietuvoje yra daug norinčių būti istorijos dalimi.
Prašom.
Bet būti istorijos dalimi ir sukurti istoriją – ne tas pats.
Turėti organizaciją ir sukurti tarptautinę sporto sistemą – ne tas pats.
Surengti vietines varžybas ir organizuoti pasaulio čempionatą – ne tas pats.
Išdalinti medalius ir gauti tarptautinį valstybės pripažinimą – ne tas pats.
Parašyti apie save straipsnį ir turėti dešimtmečių archyvą – ne tas pats.
Šitie dalykai nėra lygiaverčiai.
ISTORIJOS NEPAVOGSI
Galima pervadinti organizaciją.
Galima pakeisti logotipą.
Galima sukurti naują federaciją.
Galima paskelbti save lyderiu.
Galima parašyti šimtą reklaminių pranešimų.
Galima net bandyti iš naujo papasakoti praeitį.
Bet yra dalykas, kurio nepakeisi.
Data.
Dokumentas.
Archyvas.
Valstybės sprendimas.
Tarptautinis pripažinimas.
Televizijos įrašas.
Surengtas renginys.
Išleistas leidinys.
Tai yra istorijos įrodymai.
TODĖL UŽDUODAME KLAUSIMĄ DAR KARTĄ
Kas veikė, kai kultūrizmas buvo uždraustas?
Kas organizavo pogrindinę veiklą?
Kas kreipėsi į aukščiausias TSRS institucijas?
Kas išsaugojo „Gintarinį prizą“?
Kas po nepriklausomybės atkūrimo kūrė Lietuvos nacionalinę kultūrizmo organizaciją?
Kas siekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo?
Kas organizavo Europos ir pasaulio čempionatus?
Kas gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paramą?
Kas buvo priimtas Seime?
Kas buvo rodomas „Eurosport“?
Kas buvo parodytas CNN?
Kas kūrė naujas sporto disciplinas?
Kas organizavo tarptautinius kongresus?
Kas išleido 37 tarptautinius leidinius?
Kas šiandien rengia pasaulinę kultūrizmo enciklopediją?
Kas ruošia 60-mečio istorinę knygą?
Atsakymai yra.
Ir jų nereikia išgalvoti.
60 METŲ – IR TIK PRADŽIA
2027 metais „Gintariniam prizui“ sukaks 60 metų.
Tačiau tai ne pabaiga.
Tai naujas etapas.
Toliau – tarptautinis bendradarbiavimas.
Toliau – olimpinio judėjimo kryptis.
Toliau – nauji tarptautiniai projektai.
Toliau – dar didesnis Lietuvos vardo skleidimas pasaulyje.
Ir taip, planai ambicingi.
Gal net per daug ambicingi tiems, kurie priprato prie mažų tikslų.
Tačiau dideli darbai niekada nebuvo padaryti žmonių, bijančių didelių tikslų.
MES NEPRAŠOME PATIKĖTI
Tai svarbiausia.
Mes neprašome patikėti mūsų istorija.
Mes siūlome ją patikrinti.
Atsiverskite archyvus.
Suraskite dokumentus.
Pažiūrėkite datas.
Patikrinkite valstybės sprendimus.
Paieškokite televizijos archyvuose.
Peržiūrėkite tarptautinių organizacijų dokumentus.
Ir tada palyginkite.
Ne žodžius.
Darbus.
Ne reklamą.
Rezultatus.
Ne šiandienines deklaracijas.
Šešiasdešimties metų istoriją.
IR TADA ATSAKYKITE
KAS IŠ TIKRŲJŲ SUKŪRĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?
Atsakymas nepriklauso nuo to, kas garsiausiai šaukia.
Atsakymas jau yra istorijoje.
Istorijos negalima pasisavinti.
Istorijos negalima ištrinti.
Istorijos negalima perrašyti vienu pareiškimu.
Nes kai kalba dokumentai, reklama nutyla.
60 METŲ „GINTARINIO PRIZO“.
60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS.
Tegul sprendžia ne tie, kurie garsiausiai kalba.
Tegul sprendžia faktai.
Tegul sprendžia dokumentai.
TEGUL SPRENDŽIA ISTORIJA.
2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“
Klaipėda, 2008 m.
2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.
Edmundas Daubaras įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą
2008 metais “Gintarinio prizo” keturiasdešimtmečio proga Vilniuje vykusio Pasaulinės WFF–WBBF federacijos „Universe“ turnyro metu Danijos atstovai oficialiu raštu informavo, kad Edmundas Daubaras buvo įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą (Hall of Fame of the Kingdom of Denmark). Šis tarptautinis apdovanojimas kasmet skiriamas asmenybei, nusipelniusiai tarptautinio sportinio bendradarbiavimo plėtrai.
Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbignievu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jeržis Gotovskis inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.
Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.
Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.
“Gintarinis prizas”
„Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.
Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.
Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.
2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.
Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.
Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.
Rezultatai
(tik pirmos trys vietos)
VAIKŲ „FIT-KIDS“ POGRUPIS
Merginos iki 8 metų
1. Marcelina Porožinska (Lenkija)
2. Maja Dembovska (Lenkija)
3. Karolina Mlot (Lenkija)
Merginos iki 10 metų
1. Nikola Šidlovska (Lenkija)
2. Natalija Janta (Lenkija)
3. Ugnė Klumbytė (Klaipėda)
Merginos iki 12 metų
1. Klaudija Korpan (Lenkija)
2. Paulina Roclavska (Lenkija)
3. Aleksandra Dudakova (Slovakija)
Merginos iki 14 metų
1. Miriama Žigalova (Slovakija)
2. Stanislava Dolinska (Slovakija)
3. Katerina Bezrodna (Ukraina)
Merginos iki 16 metų
1. Joana Kviatkovska (Lenkija)
2. Oksana Diduch (Ukraina)
3. Silvija Kačmarek (Lenkija)
Berniukai iki 10 metų
1. Antonas Florija (Vilnius)
Berniukai iki 14 metų
1. Dmytro Girya (Ukraina)
AEROBINIS FITNESAS
Iki 18 metų
1. Anita Bekus (Lenkija)
2. Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda)
3. Marta Noska (Lenkija)
Iki 21 metų
1. Alina Olefirenko (Ukraina)
2. Agata Čerkavska (Lenkija)
3. Darija Šumarova (Ukraina)
Suaugusiosios. I kategorija
1. Natalija Bočian (Lenkija)
2. Ivana Sokolova (Slovakija)
3. Jelena Tarasova (Rusijos Federacija)
Suaugusiosios. II kategorija
1. Marija Deksne (Latvija)
2. Irina Nikitina (Klaipėda)
3. Vilma Asijavičienė (Marijampolė)
Vyrai
1. Andrius Smaguris (Vilnius)
2. Michailas Glazunovas (Rusijos Federacija)
3. Piotras Grinevičius (Baltarusija)
Veteranės
1. Erszebet Herczog (Vengrija)
2. Jelena Odencova (Ukraina)
3. Svetlana Galkina (Rusijos Federacija)
NEĮGALIŲJŲ SPORTININKŲ POGRUPIS
Vežimėlių kategorija
1. Petaras Milenkovičius (Serbija)
2. Artūras Krutulis (Marijampolė)
3. Genadijus Zametaškinas (Kaunas)
Bendro neįgalumo kategorija
1. Nikolajus Mironovas (Vilnius)
FITNESO MODELIAI
I kategorija
1. Lenka Makova (Slovakija)
2. Aušra Tasiukevičiūtė (Kaunas)
3. Veronika Krajevska (Lenkija)
II kategorija
1. Roberta Burokaitė (Kaunas)
2. Ksenija Dunderski (Serbija)
3. Justė Matulytė (Kaunas)
III kategorija
1. Eva Martinkova (Slovakija)
2. Jadvyga Križanovska (Latvija)
3. Silvija Kočmarek (Lenkija)
IV kategorija
1. Rita Elksninia (Latvija)
2. Aleksandra Sizonova (Klaipėda)
3. Veronika Juhaševa (Slovakija)
MOTERŲ SPORTINIS FITNESAS
Jaunės iki 16 metų
1. Brigita Večerskaitė (Palanga)
2. Vaida Grėbliauskaitė (Kaunas)
3. Aleksandra Ivanova (Bulgarija)
Jaunės iki 18 metų
1. Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda)
2. Justė Matulytė (Kaunas)
3. Anita Bekus (Lenkija)
Jaunimas iki 21 metų
1. Zita Satkauskaitė (Telšiai)
2. Alina Olefirenko (Ukraina)
3. Lenka Makova (Slovakija)
Suaugusiosios. I kategorija
1. Oksana Rumianceva (Rusijos Federacija)
2. Nataša Maksimovič (Serbija)
3. Nora Loranen (Suomija)
Suaugusiosios. II kategorija
1. Oksana Usačiova (Rusijos Federacija)
2. Kristina Šerkšnaitė (Kaunas)
3. Tatjana Dudneva (Rusijos Federacija)
Suaugusiosios. III kategorija
1. Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
2. Irina Pateškina (Rusijos Federacija)
3. Kirsi Marika Tuominen (Suomija)
Suaugusiosios. IV kategorija
1. Monika De Jesus Bolanos (Meksika)
2. Odeta Vaišnorienė (Vilnius)
3. Natalija Lysenko (Ukraina)
Suaugusiosios. V kategorija
1. Ilona Kokoš (Vilnius)
2. Irina Fedoruk (Baltarusija)
3. Andrea Koflach (Austrija)
VYRŲ SPORTINIS FITNESAS
Jauniai iki 16 metų
1. Rokas Kasperavičius (Kaunas)
2. Deividas Savickas (Vilnius)
3. Valdas Mišeikis (Klaipėda)
Jauniai iki 18 metų
1. Edgaras Linortas (Kaunas)
2. Tadas Tumbortas (Kaunas)
3. Lukas Palaga (Slovakija)
Jaunimas iki 21 metų
1. Erikas Tothas (Slovakija)
2. Deividas Ignatavičius (Vilnius)
3. Mantas Stankevičius (Kaunas)
Suaugusieji. I kategorija
1. Antonas Ježovas (Rusijos Federacija)
2. Aleksejus Čigarovas (Rusijos Federacija)
3. Artūras Sinickis (Vilnius)
Suaugusieji. II kategorija
1. Vadimas Guščinas (Rusijos Federacija)
2. Juka-Peka Nousianenas (Suomija)
3. Denisas Gladkijus (Latvija)
Suaugusieji. III kategorija
1. Leonidas Filatovas (Rusijos Federacija)
2. Romanas Polšinas (Estija)
3. Dmytro Strelnikovas (Ukraina)
Suaugusieji. IV kategorija
1. Darius Bukšnaitis (Šakiai)
2. Davydas Tuchtajevas (Rusijos Federacija)
3. Nikolaos Janakis (Graikija)
Suaugusieji. V kategorija
1. Arvydas Mišeikis (Klaipėda)
2. Sergejus Kiriuchinas (Vilnius)
3. Predragas Miloševičius (Serbija)
Suaugusieji. VI kategorija
1. Vladimiras Poliakovas (Rusijos Federacija)
2. Normundsas Juransas (Latvija)
3. Eduardas Larinas (Rusijos Federacija)
Suaugusieji. VII kategorija
1. Vitalijus Kuzmyčius (Vilnius)
2. Aleksandras Ševcovas (Estija)
3. Aleksejus Tarasovas (Rusijos Federacija)
ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI
Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)
PASAULIO SPORTO ISTORIJA.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO LIETUVOJE.
WFF-WBBF RENGINIŲ GEOGRAFIJA, TRADICIJA IR ISTORINĖ REIKŠMĖ.
AR DAR KURI SPORTO ORGANIZACIJA LIETUVOJE GALI PRILYGTI TOKIAM MASTUI?
Yra sporto renginių, kurie praeina.
Yra čempionatų, kurie įrašomi į protokolus.
Yra pergalių, kurios lieka statistikoje.
Tačiau yra ir tradicijos, kurios išgyvena kartas.
Būtent tokia tradicija šiandien galima vadinti WFF-WBBF istoriją Lietuvoje.
Tai istorija, kuri matuojama ne vien metais. Ji matuojama dešimtmečiais, tarptautiniais čempionatais, šimtais renginių, dešimtimis Lietuvos miestų, tūkstančiais sportininkų ir pasauliniu geografiniu mastu.
2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai minėsime ypatingą datą – vienų iš trijų seniausių tradicinių tarptautinių varžybų pasaulyje „Gintarinio prizo“ 60-metį.
Šešiasdešimt metų.
Šis skaičius savaime yra istorinis.
Per tokį laikotarpį pasikeičia ištisos sportininkų kartos, keičiasi valstybės, politinės sistemos, sporto infrastruktūra, informacijos priemonės ir pats pasaulis.
Tačiau kai kurios sporto tradicijos išlieka.
„Gintarinio prizo“ tradicija išliko.
Ir ji šiandien gyva.
NIDA – DAR VIENAS PUSLAPIS PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks jau 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Tai nėra tik dar vienas sporto kalendoriaus įrašas.
Tai – dar vienas ilgos tarptautinės tradicijos etapas, kai pasaulio sporto bendruomenė susitinka Lietuvoje.
Nida taps vieta, kurioje susijungs sportas, tarptautiškumas ir Lietuvos pajūrio aplinka.
Tačiau šio renginio reikšmę reikia vertinti platesniame istoriniame kontekste.
Už 37-ojo pasaulio čempionato slypi dešimtmečiai organizacinės patirties.
Už kiekvieno čempionato slypi žmonės.
Už kiekvieno tarptautinio renginio – sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai, partneriai ir miestai.
O už viso to – tradicija.
60 METŲ – KAI SPORTAS TAMPA ISTORIJA
Per šešis veiklos dešimtmečius įvairiais juridiniais statusais veikusi ir veikianti Pasaulinė WFF-WBBF federacija organizavo ir organizuoja šimtus tarptautinių bei nacionalinių sporto renginių įvairiose pasaulio šalyse.
Šiandien federacija vienija narius iš 141 šalies, atstovaujančios visiems pasaulio žemynams.
Tai – tarptautinės organizacijos mastas.
Tačiau ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per minėtą laikotarpį Lietuvoje WFF-WBBF organizavo daugiau kaip 100 įvairaus lygio renginių.
Pasaulio čempionatus.
Europos čempionatus.
„Gintarinio prizo“ turnyrus.
„Universe“ varžybas.
Tarptautines ir nacionalines varžybas.
Šimtai renginių per šešis dešimtmečius – tai ne vien kiekybinis rodiklis.
Tai nuoseklaus darbo įrodymas.
LIETUVA, TAPUSI TARPTAUTINIO SPORTO ŽEMĖLAPIU
Dar įspūdingiau ši istorija atsiskleidžia pažvelgus į renginių geografiją.
WFF-WBBF varžybos ne kartą vyko:
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Palangoje, Kretingoje, Mažeikiuose, Ukmergėje, Kėdainiuose, Kaišiadoryse, Nidoje, Šilutėje, Trakuose, Vilkaviškyje, Zarasuose, Ignalinoje, Raudondvaryje, Kazlų Rūdoje ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose.
Sostinė.
Didieji miestai.
Kurortai.
Regionų centrai.
Mažesni Lietuvos miestai.
Tai ne atsitiktinis taškų rinkinys žemėlapyje.
Tai – šešių dešimtmečių sporto geografija.
Ji rodo, kad tarptautinis sportas Lietuvoje buvo ir yra kuriamas ne vien vienoje sostinės ar didmiesčio erdvėje.
Jis keliavo per visą šalį.
Iš miesto į miestą.
Iš regiono į regioną.
Iš vienos kartos į kitą.
Ir kartu su sportininkais į Lietuvos miestus keliavo pasaulis.
TARPTAUTINIS SPORTAS UŽ DIDŽIŲJŲ ARENŲ RIBŲ
Šioje istorijoje ypač svarbus vienas aspektas.
Tarptautinio sporto renginys nėra vien varžybų salė.
Tai – miesto, regiono ir valstybės reprezentacija.
Kai į Lietuvos miestą atvyksta sportininkai iš užsienio, čia susitinka skirtingos kultūros, sporto tradicijos ir žmonės.
Todėl kiekvienas tarptautinis čempionatas tampa ne tik sporto, bet ir Lietuvos pristatymo pasauliui įvykiu.
WFF-WBBF renginių geografija rodo, kad šis procesas Lietuvoje vyko dešimtmečius.
Bendradarbiauta su aukščiausiomis Lietuvos valstybės institucijomis, savivaldybių vadovais, merais ir vietos organizacijomis.
Tai reiškia, kad tarptautinis sportas buvo ne uždaras reiškinys.
Jis buvo integruotas į Lietuvos miestų ir regionų gyvenimą.
NUO KLAIPĖDOS IKI NIDOS – NUO LIETUVOS IKI PASAULIO
Šiandien ypač simboliška kalbėti apie Klaipėdą ir Nidą.
Klaipėdoje 2027 metais bus minimas „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Nidoje 2026 metais vyks 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.
Du Lietuvos pajūrio taškai.
Du svarbūs tarptautinės sporto istorijos akcentai.
Ir tarp jų – šeši dešimtmečiai.
Tai primena, kad sporto tradicija nėra muziejinis eksponatas.
Ji nėra praeitis, uždaryta archyvuose.
Tikra tradicija gyvena tol, kol ji tęsiama.
KĄ SAKO SKAIČIAI?
Kartais istorijai užtenka kelių skaičių.
60 metų – „Gintarinio prizo“ tradicijos.
37 pasaulio čempionatai – ilgametės pasaulinės varžybų tradicijos liudijimas.
Daugiau kaip 100 renginių Lietuvoje – tarptautinio ir nacionalinio sporto veiklos mastas.
141 šalis – dabartinis federacijos tarptautinis geografijos mastas.
Visi pasaulio žemynai – organizacijos tarptautiškumo dimensija.
Dešimtys Lietuvos miestų ir rajonų – renginių geografija mūsų šalyje.
Tačiau skaičiai yra tik pradžia.
Už kiekvieno skaičiaus slypi žmonės.
Už kiekvieno renginio – istorija.
Už kiekvieno medalio – sportininko darbas.
Už kiekvieno čempionato – organizatorių atsakomybė.
O už šešių dešimtmečių – kartų tęstinumas.
AR LIETUVOJE YRA KAM PRILYGTI?
Todėl šiandien verta užduoti klausimą, kuris nėra nei retorinis triukas, nei vien reklaminė frazė.
Ar dar kuri sporto organizacija Lietuvoje gali parodyti šešių dešimtmečių tarptautinių tradicijų tęstinumą, daugiau kaip šimtą įvairaus lygio renginių mūsų šalyje, pasaulio ir Europos čempionatų istoriją, tokią plačią Lietuvos miestų geografiją ir tarptautinį atstovavimą 141 pasaulio šalyje?
Atsakymo į šį klausimą nereikia ieškoti vien žodžiuose.
Atsakymą galima rasti istorijoje.
Archyvuose.
Varžybų protokoluose.
Nuotraukose.
Sportininkų prisiminimuose.
Miestuose, kuriuose vyko varžybos.
Ir žmonėse, kurie šią tradiciją kūrė bei tęsė.
ISTORIJA, KURI TĘSIASI
Sporto pasaulyje yra daugybė organizacijų.
Yra daug čempionatų.
Yra daugybė turnyrų.
Tačiau ne kiekvienai sporto organizacijai suteikiama galimybė pažvelgti atgal ir pasakyti:
„Mes buvome čia prieš šešis dešimtmečius. Mes esame čia šiandien. Ir mes planuojame būti čia rytoj.“
Tai ir yra tikrosios sporto tradicijos esmė.
Ne vien praeitis.
Tęstinumas.
Ne vien istorija.
Ateitis.
2027 metų gegužę Klaipėda taps vieta, kurioje bus pagerbta „Gintarinio prizo“ 60 metų istorija.
2026 metų spalį Nida taps dar vienu pasaulio sporto susitikimo tašku.
O visa Lietuvos WFF-WBBF renginių geografija primena vieną paprastą, bet labai svarbią tiesą:
tarptautinio sporto istorija Lietuvoje buvo kuriama ne vien sostinėje ir ne vien didžiosiose arenose. Ji buvo kuriama visoje Lietuvoje.
Nuo Vilniaus iki Klaipėdos.
Nuo Kauno iki Panevėžio.
Nuo Palangos iki Nidos.
Nuo didžiųjų miestų iki mažesnių Lietuvos regionų.
Per dešimtmečius.
Per kartas.
Per šimtus renginių.
TAI – NE VIEN SPORTO ISTORIJA
Tai Lietuvos sporto istorijos dalis.
Tai tarptautinio bendradarbiavimo istorija.
Tai žmonių, kurie dešimtmečius dirbo dėl sporto, istorija.
Tai Lietuvos miestų, kurie priėmė pasaulio sportininkus, istorija.
Tai tradicija, kuri iš Lietuvos keliavo į pasaulį ir iš pasaulio sugrįždavo į Lietuvą.
Todėl 60 metų „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien jubiliejus.
Tai – šešių dešimtmečių liudijimas, kad sporto tradicija gali tapti istorija.
O istorija tampa tikra tada, kai ji ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
60 METŲ.
37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.
DAUGIAU KAIP 100 RENGINIŲ LIETUVOJE.
141 ŠALIS.
VISI PASAULIO ŽEMYNAI.
DEŠIMTYS LIETUVOS MIESTŲ.
ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO.
WFF-WBBF ISTORIJA TĘSIASI.
JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.
JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.
1976-ieji. Sovietų Lietuva.
Kultūrizmas uždraustas.
Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.
Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.
Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.
Viešas varžybas.
Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.
Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.
NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.
Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.
Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.
Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.
1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.
Sportininkai norėjo treniruotis.
Norėjo varžytis.
Norėjo parodyti, ką pasiekė.
O sistema sakė – negalima.
Atsakymas buvo paprastas:
„Varžybos vis tiek įvyks.“
Ir jos vyko.
Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.
Tačiau tuo istorija nesibaigė.
Ji tik prasidėjo.
1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ
Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.
1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.
Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.
Ne į sporto klubą.
Ne į laikraščio redakciją.
Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.
Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.
Tiesiai.
Be tarpininkų.
Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.
Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:
žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.
PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.
Laikas pakeitė pasaulį.
Sovietų Sąjungos nebeliko.
Geležinė uždanga sugriuvo.
Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.
O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.
Vatikaną.
2011-IEJI. VATIKANAS.
Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.
Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.
Apie draudimus.
Apie pirmąsias varžybas.
Apie peticiją Maskvai.
Apie Edmundo Daubaro veiklą.
Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.
Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.
Dar daugiau.
Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.
Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.
Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.
Nuo draudimo – iki palaiminimo.
Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?
60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.
Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.
Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.
Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.
Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.
Ne laisvoje valstybėje.
Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.
Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.
Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.
NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.
Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.
Už rekordus.
Už čempionų titulus.
Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.
Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.
1976–1977 – nelegalios varžybos.
1978 – peticija Maskvai.
2011 – Vatikanas.
Popiežiaus Benedikto XVI medalis.
Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.
Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.
Štai toks kelias.
Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:
KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.
Ir istorija tai išsaugojo.
60 METŲ PASAULIO SPORTO ISTORIJOS:
LIETUVA – SVARBI WFF-WBBF KELIO DALIS.
Nuo „Gintarinio prizo“ iki pasaulio čempionatų – dešimtmečiais Lietuvoje kūrėsi tarptautinio sporto istorija.
Šeši dešimtmečiai – tai ne vien laiko tarpas. Tai žmonės, kartos, tradicijos, varžybos, pergalės, susitikimai ir istorijos, kurios išlieka gerokai ilgiau nei vienas sporto renginys.
Artėjant 60 metų WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos sukakčiai, galima drąsiai teigti, kad reikšmingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.
Per daugiau kaip pusę amžiaus mūsų šalyje surengta daugiau kaip 100 tarptautinių WFF-WBBF renginių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Šilutėje, Vilkaviškyje ir Nidoje vyko pasaulio bei Europos čempionatai, tarptautiniai „Gintarinio prizo“ ir „Universe“ turnyrai bei kitos aukšto lygio tarptautinės varžybos.
Į Lietuvą įvairiais dešimtmečiais atvykdavo sportininkai ir delegacijos iš Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos. Šiandien WFF-WBBF federacijai atstovauja 141 pasaulio valstybė, apimanti visus pasaulio žemynus.
Lietuva – tarptautinių susitikimų vieta
WFF-WBBF renginiai Lietuvoje tapo daugiau nei vien sporto varžybomis. Jie tapo vieta, kur susitikdavo skirtingų šalių sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai ir sporto visuomenės atstovai.
Per ilgus metus Lietuvoje viešėjo delegacijos iš daugelio Europos valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Portugalijos, Belgijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių.
Tačiau tarptautinė renginių geografija tuo neapsiribojo.
Į Lietuvą atvyko sportininkai iš Pietų Afrikos Respublikos, Alžyro, Nigerijos, Mozambiko, Egipto, Pietų Amerikos valstybių – Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Paragvajaus, Venesuelos, taip pat iš JAV, Kanados, Meksikos ir Australijos.
Ypatingai platus buvo Azijos šalių atstovavimas. Lietuvos varžybose dalyvavo Japonijos, Malaizijos, Tailando, Irano, Izraelio, Sirijos, Indijos, Pakistano, Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano ir kitų šalių sportininkai.
Tokie skaičiai ir tokia geografija šiandien leidžia pažvelgti į Lietuvos sporto istoriją kitu kampu. Maža šalis prie Baltijos jūros dešimtmečiais tapo tarptautinių sporto susitikimų vieta, į kurią keliaudavo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių.
Sportas, kuris jungė žmones
Didžiųjų tarptautinių renginių istorijoje svarbus buvo ne tik sportinis rezultatas. Ne mažiau svarbūs buvo žmonių susitikimai, tarptautiniai ryšiai ir bendros patirtys.
Daugelio užsienio delegacijų vadovai ne kartą buvo iškilmingai priimti Lietuvos Respublikos Seime. WFF-WBBF renginių dalyviai taip pat dalyvavo tarptautinėse spaudos konferencijose naujienų agentūroje ELTA.
Daug svarbių tarptautinių renginių buvo remiami ir finansuojami Lietuvos Respublikos institucijų. Tai buvo reikšmingas valstybės dėmesio tarptautiniam sportui ženklas ir galimybė Lietuvai dar plačiau pristatyti save pasaulio sporto bendruomenei.
Per dešimtmečius užmegzti tarptautiniai ryšiai nenutrūko. Priešingai – jie tapo pagrindu naujiems renginiams, naujoms sporto kartoms ir naujiems tarptautinio bendradarbiavimo projektams.
„Gintarinio prizo“ istorija
Ypatingą vietą šioje istorijoje užima „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai ne vien sporto varžybų pavadinimas. Per daugelį metų „Gintarinis prizas“ tapo tradicija ir Lietuvos sporto istorijos dalimi, žinoma daugelyje pasaulio šalių.
2027 metų gegužę Klaipėdoje bus iškilmingai minimos 60-osios „Gintarinio prizo“ turnyro metinės.
Tai bus simboliška proga prisiminti žmones, kurie kūrė šio turnyro istoriją, sportininkus, kurie ant scenos ir varžybų aikštelėse siekė pergalių, trenerius, teisėjus ir organizatorius, daugelį metų puoselėjusius šią tradiciją.
Šešiasdešimt metų – tai jau legenda, perduodama iš kartos į kartą.
Naujas istorijos puslapis – Nidoje
Tačiau istorija nėra vien prisiminimai. Ji tęsiasi šiandien.
2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks 37-asis profesionalų ir mėgėjų pasaulio čempionatas.
Tai bus dar vienas svarbus tarptautinis renginys Lietuvos sporto istorijoje, į mūsų šalį vėl sukviesiantis sportininkus ir delegacijas iš įvairių pasaulio valstybių.
O 2027 metais Klaipėdoje vyksiantis jubiliejinis „Gintarinio prizo“ minėjimas taps dar viena proga pažvelgti į nueitą kelią ir kartu į ateitį.
Istorija, kuri tęsiasi
Per šešis dešimtmečius keitėsi valstybės, miestai, sportininkų kartos ir pats pasaulis. Tačiau išliko svarbiausia – noras varžytis, siekti aukščiausių rezultatų, susitikti ir bendrauti.
Šiandien, kai WFF-WBBF federacijos veikla apima 141 pasaulio valstybę, Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje yra akivaizdus.
Daugiau kaip 100 tarptautinių renginių Lietuvoje – tai daugiau nei statistika.
Tai tūkstančiai sportininkų, šimtai delegacijų, dešimtys valstybių, daugybė varžybų ir šeši dešimtmečiai sukauptos patirties.
Tai istorija, kuri buvo kuriama ne vien rezultatais ir medaliais. Ji buvo kuriama žmonėmis.
Ir ši istorija dar nesibaigia.
2026 metų pasaulio čempionatas Nidoje ir 2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio jubiliejus Klaipėdoje taps naujais šios ilgos istorijos puslapiais.
Po šešių dešimtmečių kelias tęsiasi.
Lietuva ir toliau lieka pasaulio sporto istorijos dalimi.
