60 METŲ "GINTARINIAM PRIZUI". KNYGA

[Secretary_International]

1978 m. „Gintarinio prizo“ turnyras – pasaulio sporto istorijos dalis
Nutylėtos tiesos
1978 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) turnyras Klaipėdoje užima išskirtinę vietą ne tik Lietuvos, bet ir viso Rytų bloko kultūrizmo istorijoje. Jis vyko tuo metu, kai nuo 1973 metų T.S.R.S. kultūrizmas buvo oficialiai uždraustas, o sporto organizatoriai ir atletai patyrė nuolatinį administracinį spaudimą.
Nepaisant draudimų, turnyro organizatorius dr. Edmundas Daubaras pasirinko ne prisitaikymo, o aktyvių veiksmų kelią. 1977 metais, sustiprėjus valdžios represijoms prieš kultūrizmą, dauguma tuometinių T.S.R.S. kultūrizmo organizatorių atsisakė viešai ginti šį sportą. Dr. Edmundas Daubaras liko vienas iš nedaugelio, kurie ryžosi priešintis draudimui.
1977 metų „Gintarinio prizo“ turnyras tapo savotišku būsimo proveržio išbandymu. Nors oficialaus valdžios pritarimo nebuvo, Klaipėdoje surengtos viešos varžybos parodė, kad kultūrizmas neprarado visuomenės palaikymo. Pilna žiūrovų salė tapo akivaizdžiu įrodymu, kad draudimas nepajėgė sunaikinti sporto populiarumo.
Rengdamasis 1978 metų turnyrui, dr. Edmundas Daubaras parengė ir Maskvoje asmeniškai įteikė peticiją T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centriniams laikraščiams „Pravda“ ir „Izvestija“. Šiuo dokumentu buvo siekiama apginti kultūrizmą ir sudaryti galimybes legaliau organizuoti varžybas.
Po šių veiksmų Klaipėdoje buvo surengtas 1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyras. Organizatorius žengė dar toliau – varžyboms buvo suteikta T.S.R.S. kultūrizmo pirmenybių simbolika. Toks sprendimas tuo metu buvo itin rizikingas, nes oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų nebuvo rengiama.
Unikali varžybų scena
Analizuojant 1965–1978 metais T.S.R.S. vykusių kultūrizmo varžybų ikonografinę medžiagą, 1978 metų „Gintarinio prizo“ scena išsiskiria savo mastu ir meniniu sprendimu.
Scenos centre buvo įrengta didžiulė dekoracija su triskart „Mr. Olympia“ titulo laimėtojo Franko Zane'o atvaizdu T.S.R.S. žemėlapio fone ir užrašu „T.S.R.S. pirmenybės“. Abiejose scenos pusėse buvo iškeltos visų penkiolikos sąjunginių respublikų vėliavos. Medaliai, diplomai ir prizai buvo pagaminti su užrašu „T.S.R.S. čempionatas“.
Iki tol tokios simbolikos ir tokio masto scenografijos Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje nebuvo užfiksuota.
Turnyras be valstybės paramos
Varžybos buvo surengtos be valstybės finansavimo ir be rėmėjų.
Visus organizacinius darbus atliko pats dr. Edmundas Daubaras, jo šeimos nariai ir sporto klubo sportininkai. Atvykę atletai buvo apgyvendinti Girulių geležinkeliečių pionierių stovykloje, kuri prieš vasaros sezoną galėjo priimti svečius.
Didžiulę scenos dekoraciją pasiuvо dr. Edmundo Daubaro uošvienė, o jos meninį apipavidalinimą pagal organizatoriaus projektą sukūrė dailininkas Olegas Isajevas. Prizus pagamino kultūristas Olegas Serovas, medalius ir diplomus – Klaipėdos dailės kombinato darbuotojai. Didžioji dalis organizacinių išlaidų buvo padengta asmeninėmis organizatoriaus lėšomis.
Tarptautinis veiklos įvertinimas
2011 metais Vatikane įvykusio oficialaus susitikimo metu Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras pristatė federacijos veiklą. Pokalbyje su kardinolu Jozefu Tomko buvo aptarta kultūrizmo padėtis sovietmečiu, o organizatoriaus veikla, nukreipta prieš kultūrizmo draudimą, buvo įvertinta kaip reikšmingas visuomeninis pasipriešinimas totalitariniams ribojimams.
Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato medalis.
Išvados
1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo daugiau nei sporto varžybos. Jis tapo viešu pareiškimu, kad kultūrizmo judėjimas Sovietų Sąjungoje, nepaisydamas oficialaus draudimo, išliko gyvas ir organizuotas.
Turnyras parodė, jog net ir centralizuotos kontrolės sąlygomis buvo įmanoma sukurti tarptautinio lygio renginį, paremtą asmenine iniciatyva, savanorišku darbu ir sporto bendruomenės solidarumu.
Istoriniu požiūriu šis renginys žymi vieną pirmųjų sėkmingų bandymų viešai grąžinti kultūrizmą į sportinį gyvenimą T.S.R.S. Jo organizacinis mastas, simbolika ir tarptautinis pobūdis leidžia 1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą laikyti reikšmingu pasaulinės kultūrizmo istorijos įvykiu.
Tolimesni šio turnyro tyrimai, archyvinių dokumentų analizė ir tarptautiniai palyginamieji tyrimai gali dar tiksliau įvertinti jo vietą XX amžiaus antrosios pusės sporto istorijoje.

[Secretary_International]

60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Kas iš tiesų tapo istorija?
2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.
Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.
Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?
Istorija dažniausiai atsako pati.
„Gintarinio prizo“ fenomenas
Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.
Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.
Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.
„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys
Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.
Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.
Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.
Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.
Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.
Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį
Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.
2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.
2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.
Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.
Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.
Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.
Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai
Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.
40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.
Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.
Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.
Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?
Tikriausiai ne.
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.
Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai bus ne tik eilinės varžybos.
Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.
Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.
Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.
Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.
Išvados
Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.
Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.
Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.
Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.

[Secretary_International]

1986 m. TSRS kultūrizmo federacijos steigimą inicijavo dr. Edmundas Daubaras
Faktai, apie kuriuos mažai kas žino.
Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikotarpiu kultūrizmo persekiojimas Sovietų Sąjungoje tapo daugiau formalus nei realus. Po 1986 metais vykusio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro dr. Edmundas Daubaras į savo apartamentus pasikvietė tuo metu didžiausią įtaką TSRS kultūrizmui dariusius asmenis. Tarp jų buvo RTFSR atstovai Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas bei Ukrainos TSR atstovas Arkadijus Kašanskis.
Vladimiras Dubininas į „Gintarinio prizo“ turnyrą buvo pakviestas dr. Edmundo Daubaro, kai po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose jis trylikai metų buvo pasitraukęs iš sportinės veiklos ir beveik nebendravo su kultūrizmo bendruomene.
Svarbiausia susitikimo tema buvo viena – būtinybė steigti oficialią TSRS kultūrizmo federaciją. Dr. Edmundas Daubaras RTFSR atstovams išdėstė tuometinę situaciją ir pasiūlė pradėti federacijos steigimo procesą. Pasirengimo darbus per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo atlikti RTFSR atstovai.
Kodėl susitikime nedalyvavo Romanas Kalinauskas?
Priežasčių jo nekviesti buvo ne viena. Anksčiau Romanas Kalinauskas nepalaikė dr. Edmundo Daubaro kovos prieš kultūrizmo draudimą. Pasak liudininkų, jis yra sakęs, kad „savo komunistų partijos bilietu nerizikuos“. Be to, įvairiais būdais stabdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvas. Tačiau kai Dr. Edmundo Daubaro kultūrizmo gynimo peticijos dėka situacija pasikeitė ir pergalė buvo pasiekta, Romanas Kalinauskas netikėtai stojo greta tų, kurie aktyviai kovojo už šios sporto šakos pripažinimą.
Nuo 1975 metų, vykstant universitetų studentų mainams, dr. Edmundas Daubaras keletą kartų lankėsi Čekoslovakijoje. Ten jis susitiko su Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtech Fiala ir jo pavaduotoju profesoriumi Františeku Bulva.
Palaikant Čekoslovakijos TSR sporto minsterijai, buvo sutarta „Gintarinio prizo“ turnyro rėmuose pakviesti geriausius Čekoslovakijos kultūristus į Lietuvą, o vėliau stipriausius TSRS sportininkus išsiųsti į varžybas Čekoslovakijoje. Pirmosios bendros varžybos turėjo įvykti 1979 metais.
Tačiau, matydamas, kad dr. Edmundo Daubaro planai artėja prie įgyvendinimo, Romanas Kalinauskas skundais įvairioms institucijoms sužlugdė kelerius metus ruoštą projektą. Kaip teigiama, pagrindinė to priežastis buvo asmeninės ambicijos ir pavydas, nes jis pats nebuvo prisidėjęs prie šio, tuo metu išskirtiniu laikyto, tarptautinio kultūrizmo projekto. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai žmonės, stokojantys ryžto ar gebėjimo veikti, trukdo tiems, kurie imasi iniciatyvos ir siekia pokyčių.