+- WFF / WBBF forum (https://forum.wff.lt)
+-- Forum: Forumai lietuvių kalba (https://forum.wff.lt/forumdisplay.php?fid=3)
+--- Forum: Įvairios federacijos (https://forum.wff.lt/forumdisplay.php?fid=9)
+--- Thread: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE (/showthread.php?tid=13)
Pages:
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
50
51
52
53
54
55
56
57
58
59
60
61
62
63
64
65
66
67
68
69
70
71
72
73
74
75
76
77
78
79
80
81
82
83
84
85
86
87
88
89
90
91
92
93
94
95
96
97
98
99
100
101
102
103
104
105
106
107
108
109
110
111
112
113
114
115
116
117
118
119
120
121
122
123
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-02-2026
Nė viena kita tarptautinė kultūrizmo organizacija neturi savo žurnalo.
W.F.F.–W.B.B.F. leidybinės veiklos išskirtinumas.
Pasaulinė W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation / World Body Building Federation) nuo 1989 metų vykdo nuoseklią tarptautinę leidybinę veiklą. Šiandien federacija vienija 140 nacionalinių organizacijų visuose žemynuose, o jos leidiniai platinami svarbiausių tarptautinių kultūrizmo ir fitneso renginių metu bei visose federacijai priklausančiose šalyse.
Per beveik keturis dešimtmečius įvairiomis kalbomis ir skirtingais pavadinimais išleisti 37 žurnalai, kurių bendras tiražas viršijo du milijonus egzempliorių. Leidiniai saugomi didžiausiose Lietuvos bibliotekose, o dalis jų įtraukta ir į Vokietijos nacionalinės Leipcigo bibliotekos fondus.
Svarbiausia tai, kad iki šiol nė viena kita tarptautinė kultūrizmo organizacija nėra sukūrusi ir dešimtmečius nuosekliai leidusi savo tarptautinio periodinio žurnalo. W.F.F.–W.B.B.F. leidiniai tapo ne tik sporto informacijos šaltiniu, bet ir pasaulinės kultūrizmo istorijos dokumentais.
Leidiniai, formavę ištisas sportininkų kartas
Pirmasis plačiai išgarsėjęs leidinys – „Arnoldas Švarcenegeris rekomenduoja“ – Lietuvoje buvo išleistas dviejų milijonų egzempliorių tiražu ir išplatintas daugelyje Rytų Europos valstybių.
Tuo metu specializuotos metodinės literatūros beveik nebuvo, todėl šis leidinys tapo pagrindiniu kultūrizmo mokomuoju šaltiniu. Daugelis sportininkų jį vadino kultūrizmo „katekizmu“, nes būtent iš jo mokėsi treniruočių metodikos, pratimų sistemų sudarymo ir sporto teorijos pagrindų.
Vėlesniuose leidiniuose buvo publikuojamos profesionalių sportininkų treniruočių programos, krūvių planavimo metodikos, moksliškai pagrįsti treniruočių principai bei žymiausių pasaulio kultūristų patirtis. Ši metodinė medžiaga turėjo didelę įtaką kultūrizmo raidai daugelyje šalių.
Informacinis tiltas tarp Rytų ir Vakarų
Kultūrizmo draudimo metais socialistinėse valstybėse beveik nebuvo spaudos, skirtos šiai sporto šakai. Vieninteliai reikšmingesni leidiniai buvo Lenkijos „Sport Dla Wszystkich“, Čekoslovakijos „Trener“ ir vėliau Vokietijos Demokratinės Respublikos „Schwer Atlet Training“.
Tuo laikotarpiu dr. Edmundas Daubaras nuolat bendradarbiavo su šių leidinių redakcijomis bei Beno Weiderio žurnalu „Flex“, siųsdamas informaciją apie TSRS vykusius kultūrizmo renginius ir sportininkus.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Klaipėdoje vykusiam „Gintarinio prizo“ turnyrui – tarptautiniam kultūrizmo renginiui, kuris kartu su “Georgo Tenno memorialais” kultūrizmo draudimo metais buvo organizuojamas socialistinėse šalyse. Taip pasaulio sporto visuomenė gaudavo patikimą informaciją apie kultūrizmo raidą už „geležinės uždangos“.
Tarptautinis žurnalas „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“
Nuo 1989 metų leidžiamas tarptautinis žurnalas „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“ (Sport of Fitness and Bodybuilding, «Спортивный фитнес и культуризм») tapo oficialiu W.F.F.–W.B.B.F. leidiniu.
Žurnalas platinamas visose federacijos narėse ir didžiausių tarptautinių varžybų metu. Jo publikacijos cituojamos įvairiuose interneto portaluose, laikraščiuose bei specializuotuose sporto leidiniuose Argentinoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ukrainoje ir kitose šalyse.
Iš pradžių žurnalas buvo orientuotas į metodinę pagalbą sportininkams, o vėliau tapo svarbiu istoriniu bei analitiniu leidiniu, sistemingai fiksuojančiu pasaulio kultūrizmo įvykius, organizacijų veiklą ir sporto raidos tendencijas.
Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija
Natūrali ilgametės leidybinės veiklos tąsa tapo „Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos“ (World Bodybuilding Encyclopedia) rengimas.
Šis projektas neturi analogų pasaulyje. Jo tikslas – pirmą kartą viename leidinyje sukaupti visą svarbiausią informaciją apie tarptautinio kultūrizmo raidą, organizacijas, varžybas, sportininkus, istorinius dokumentus ir reikšmingiausius įvykius.
Išvados
W.F.F.–W.B.B.F. leidybinė veikla tapo neatsiejama pasaulinio kultūrizmo istorijos dalimi. Per beveik keturiasdešimt metų sukurta unikali metodinės, informacinės ir istorinės literatūros sistema neturi analogų tarp kitų tarptautinių kultūrizmo organizacijų.
Federacijos leidiniai ne tik mokė sportininkus treniruočių metodikos, bet ir išsaugojo daugybę istorinių faktų, kurie kitu atveju būtų išnykę. Jie tapo patikimu šaltiniu tyrėjams, treneriams ir sporto istorikams.
Todėl galima teigti, kad W.F.F.–W.B.B.F. veikla leidybos srityje yra vienas reikšmingiausių federacijos indėlių į pasaulinės kultūrizmo istorijos išsaugojimą. Rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“ yra logiška šios ilgametės veiklos kulminacija ir svarbus tarptautinis kultūros bei sporto paveldo projektas. Pirmo tomo tekstai jau baigti.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-03-2026
OFICIALUS VIZITAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMĄ.
W.F.F. – W.B.B.F. FEDERACIJOS PREZIDENTAS APDOVANOTAS TARPTAUTINIU U.R.K. ORDINU „SIDABRO KRYŽIUS“.
2024 m. gegužės 13 d., pasibaigus reikšmingiems tarptautiniams W.F.F. – W.B.B.F. federacijos renginiams Kandavoje (Latvija), Pernu (Estija), Klaipėdoje ir Vilkaviškyje, grupė tarptautinių organizacijų vadovų ir visuomenės veikėjų su oficialiu vizitu apsilankė Lietuvos Respublikos Seime Vilniuje.
Šis vizitas tapo ne tik svarbiu tarptautinio bendradarbiavimo akcentu, bet ir simboliniu įvertinimu ilgametės veiklos, kurią įvairiose Europos valstybėse vykdo Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija, plėtodama sporto, kultūrinių ryšių ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą.
Tarp oficialių svečių buvo ir Estijos Respublikos organizacijos U.R.K. EESTI KASAKATE ÜHING S.A. atstovai – generolas pulkininkas Andrei Gritskov, generolas pulkininkas Vassili Trofimov, Aleksejus Filatovas ir Evgenia Toffert.
Iškilmingos ceremonijos metu Estijos delegacijos atstovai už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą, ilgametį indėlį į sporto plėtrą bei W.F.F. – W.B.B.F. federacijos tarptautinių projektų įgyvendinimą Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą dr. Edmundą Daubarą apdovanojo U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ (U.R.K. Order „Silver Cross“).
Šis apdovanojimas yra reikšmingas tarptautinis pripažinimas, liudijantis, kad ilgametis darbas, skirtas sporto idėjų sklaidai, tarptautinių ryšių stiprinimui ir visuomeninei veiklai, sulaukia įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Išvada
Oficialus vizitas Lietuvos Respublikos Seime ir dr. Edmundo Daubaro apdovanojimas U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ tapo reikšmingu tarptautinio bendradarbiavimo įvykiu. Jis dar kartą patvirtino, kad W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikla peržengia sporto ribas – ji vienija skirtingų valstybių organizacijas, stiprina tarpusavio ryšius ir prisideda prie tarptautinio visuomeninio bendradarbiavimo. Toks įvertinimas yra ne tik asmeninis federacijos prezidento pripažinimas, bet ir visos W.F.F. – W.B.B.F. bendruomenės ilgamečio darbo tarptautinėje erdvėje įvertinimas.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-03-2026
Martinas Kuta ir Štefanas Hrčka metė iššūkį geriausiems pasaulio tarptautinių sporto renginių organizatoriams
Kartais sporto istorijoje gimsta renginiai, kurie ilgam tampa etalonu. Būtent tokie buvo 2006–2009 metais Prahoje vykę Pasaulinės WFF-WBBF federacijos profesionalų čempionatai ir tarptautiniai kongresai.
Prestižiniuose Prahos Žofino rūmuose Nacionalinės Čekijos WFF-WBBF federacijos prezidentas, verslininkas ir mecenatas Martinas Kuta sukūrė tai, kas tuo metu stebino ne tik sportininkus, bet ir tarptautinę sporto visuomenę. Nepriekaištinga renginių organizacija, iškilminga atmosfera, pasaulio profesionalų elitas ir aukščiausio lygio svečiai – visa tai pavertė Prahą vienu svarbiausių sporto centrų pasaulyje.
Tačiau tai buvo tik pradžia.
Nedaugelis tuomet galėjo numanyti, kad netrukus estafetę perims Nacionalinės Slovakijos WFF-WBBF federacijos prezidentas, verslininkas ir mecenatas Štefanas Hrčka. 2009–2014 metais Slovakijoje surengti tarptautiniai renginiai savo mastu, prestižu ir organizaciniu lygiu ne tik prilygo Prahos šventėms, bet daugeliu aspektų pakėlė mūsų sporto tarptautinių renginių kartelę į dar aukštesnį lygį.
Kas vyko Prahos Žofino rūmuose? Kokie pasaulio sporto autoritetai dalyvavo šiuose renginiuose? Kokie sprendimai buvo priimti tarptautiniuose kongresuose? Kodėl šie čempionatai iki šiol prisimenami kaip vieni ryškiausių pasaulio fitneso sporto istorijoje?
Artimiausiose publikacijose sugrįšime į tuos nepakartojamus metus. Prisiminsime išskirtines asmenybes, įspūdingiausias akimirkas, istorinius sprendimus ir užkulisių įvykius, kurie formavo šiuolaikinę WFF-WBBF federacijos istoriją.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-04-2026
CNN reportažas iš Klaipėdos – įvykis, kurio Lietuvoje dar nebuvo.
Dar visai neseniai mintis, kad CNN parengtų reportažą iš Klaipėdos, būtų atrodžiusi sunkiai įtikėtina. Buvo galima manyti, jog viena didžiausių pasaulio televizijų Lietuvos uostamiesčiu susidomėtų tik stichinės nelaimės, politinės krizės ar kito pasaulinio masto įvykio atveju.
Tačiau šį kartą pasaulio dėmesį patraukė sportas.
Klaipėdoje surengtas jubiliejinis, 50-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras kartu su WFF-WBBF federacijos „Universe“ čempionatu sulaukė netikėto tarptautinio atgarsio. Nors kultūrizmas ir fitnesas retai patenka į didžiųjų pasaulio televizijų eterį, būtent šios varžybos atkreipė CNN dėmesį.
Renginyje dalyvavo 198 atletai iš 17 valstybių – Belgijos, Baltarusijos, Estijos, Indijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Uzbekistano ir Vokietijos. Tokia dalyvių geografija dar kartą patvirtino, kad Klaipėdoje rengiami WFF-WBBF čempionatai jau seniai tapo reikšmingais tarptautiniais sporto renginiais.
Lemiamu momentu tapo Indijos nacionalinės komandos sugrįžimas į tėvynę. Indijos žiniasklaida plačiai nušvietė savo sportininkų pergales Klaipėdoje, o šios publikacijos sudomino CNN redakciją.
Rengdami reportažą, CNN žurnalistai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Delyje, prašydami oficialios informacijos ir vaizdinės medžiagos. Ambasada užklausą perdavė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri susisiekė su dr. Edmundu Daubaru. Jo koordinuojant, WFF-WBBF techninio komiteto vadovė Svetlana Pugačiova parengė oficialią informaciją ir vaizdo archyvą, perduotą CNN.
Netrukus CNN pasaulinei auditorijai pristatė reportažą apie Lietuvą, Klaipėdą ir čia vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas.
Šis reportažas buvo reikšmingas ne tik federacijai ar varžybų organizatoriams. Jis tapo tarptautiniu pripažinimu, kad Lietuvoje rengiami kultūrizmo ir fitneso čempionatai yra pasaulinio lygio sporto įvykiai. Ypač simboliška, kad kelias į CNN prasidėjo ne Lietuvoje, o Indijoje – būtent šios šalies žiniasklaidos dėmesys paskatino pasaulinės televizijos žurnalistus domėtis Klaipėdoje vykusiomis varžybomis.
Tai buvo vienas ryškiausių tarptautinio WFF-WBBF federacijos veiklos įvertinimų. Per daugelį metų sukurta organizacijos reputacija, profesionaliai rengiami čempionatai ir nuoseklus dr. Edmundo Daubaro darbas plėtojant pasaulinį kultūrizmo bei fitneso judėjimą sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo.
Milijonai CNN žiūrovų Lietuvos ir Klaipėdos vardą išgirdo tarptautinio sporto, profesionalaus organizavimo ir bendradarbiavimo kontekste. Tokia pasaulinė sklaida buvo pelnyta ilgamečiu darbu ir tapo reikšmingu įvykiu tiek Klaipėdai, tiek Lietuvos kultūrizmui, tiek visai WFF-WBBF federacijai.
Išvados
CNN reportažas apie Klaipėdoje vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas tapo išskirtiniu Lietuvos sporto istorijos įvykiu. Pasaulinio transliuotojo dėmesys buvo pelnytas dėl varžybų tarptautinio masto ir jų atgarsio už Lietuvos ribų.
Šis įvykis parodė, kad ilgametis nuoseklus darbas, profesionalus tarptautinių renginių organizavimas ir stiprūs ryšiai pasaulio sporto bendruomenėje gali atverti duris į įtakingiausias pasaulio žiniasklaidos priemones. Klaipėda tapo miestu, iš kurio žinia apie Lietuvos sportą pasiekė milijonus žmonių visame pasaulyje.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-05-2026
Legendinio „Gintarinio prizo“ istorijos.
Jevgenijus Žurcevas – ištikimybė kultūrizmui visam gyvenimui.
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai siejamas vienas ryškiausių XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrizmo atstovų – vilnietis Jevgenijus Žurcevas. Jis priklausė sportininkų kartai, kuri kultūrizmą kūrė ne turėdama modernias sales ar finansinę paramą, o vadovaudamasi vien entuziazmu, atkaklumu ir begaliniu noru tobulėti.
Sportuoti Jevgenijus pradėjo 1966 metais savo kiemo malkinėje, vėliau treniruotes perkėlė į namo palėpę. Jau po metų jis debiutavo vietinėse varžybose Panevėžyje. 1969–1971 metais tarnyba sovietinėje armijoje pristabdė sportinę karjerą, tačiau grįžęs jis nedelsdamas atnaujino treniruotes kartu su bičiuliu Jurijumi Prichodko.
Lūžis įvyko pradėjus treniruotis pas vieną stipriausių to meto TSRS kultūrizmo trenerių Česlavą Tamulevičių – garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėją. Šios mokyklos auklėtiniai garsėjo ne tik puikiu fiziniu pasirengimu, bet ir išskirtine pozavimo kultūra. Jų programos tapo etalonu visoje Sovietų Sąjungoje, o mokytis į Vilnių atvykdavo sportininkai iš įvairių respublikų.
Jevgenijus Žurcevas tapo vienu ryškiausių šios mokyklos atstovų. Nors 1972 metais dar priklausė jaunimo amžiaus grupei, trenerio sprendimu Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ jis varžėsi su suaugusiaisiais. Toks sprendimas liudijo trenerio pasitikėjimą sportininko galimybėmis ir jo brandą.
Žurcevas įsiminė ne vien savo raumenų proporcijomis. Jis buvo artistas ant scenos. Jo originalios, kruopščiai parengtos pozavimo programos išsiskyrė iš kitų varžovų pasirodymų, o publika jas sutikdavo audringais plojimais. Sportininkų bendruomenėje jis pelnė pagarbą ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl savo laikysenos bei nuoširdaus atsidavimo kultūrizmui.
1973 metais Antakalnyje, vienoje buvusioje bombų slėptuvėje, Jevgenijus įkūrė savo sporto klubą. Daugiau kaip du dešimtmečius ši salė buvo ne tik jo treniruočių vieta, bet ir traukos centras jauniesiems sportininkams. Tik 1994 metais, išaugus patalpų nuomos mokesčiams, klubą teko uždaryti.
Noras pasiekti aukščiausią meistriškumą skatino Jevgenijų nuolat ieškoti efektyvesnių treniruočių metodų. Jis eksperimentavo, treniruodavosi kasdien, neretai po du kartus per dieną. Tačiau toks maksimalizmas turėjo savo kainą – dėl milžiniškų krūvių jis patyrė sunkią pečių ir rankų sąnarių traumą. Vis dėlto atkaklumas nugalėjo. Po ilgos reabilitacijos 1976 metais tarptautiniame turnyre Kalinine (dabartinėje Tverėje) jis iškovojo antrąją vietą. Simboliška, kad šios varžybos dėl tuometinės valdžios draudimo vyko nelegaliai sporto klubo patalpose – tai puikiai atspindi anuometinę kultūrizmo padėtį Sovietų Sąjungoje.
Didžiausi sportiniai laimėjimai atėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje. 1978 metais Klaipėdoje vykusiame „Gintarinio prizo“ turnyre Jevgenijus Žurcevas savo kategorijoje užėmė antrąją vietą, nusileidęs tik Olevui Anusui. Po dvejų metų jis pasiekė svarbiausią savo karjeros pergalę – tapo 1980 metų „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijos nugalėtoju. Tais pačiais metais, o vėliau ir 1983 bei 1984 metais, jis sėkmingai pasirodė Kaune vykusiose tradicinėse „Komjaunimo taurės“ varžybose, nuolat pelnydamas prizines vietas.
Apie save Jevgenijus yra pasakęs: „Treniravausi labai sunkiai, bet pasaulio čempionu netapau. Niekada nebuvau pinigų vergu – ką uždirbdavau, viską pravalgydavau...“ Šiuose keliuose sakiniuose atsiskleidžia visa jo gyvenimo filosofija – sportas jam niekada nebuvo kelias į materialinę gerovę ar šlovę. Kultūrizmas buvo gyvenimo būdas.
Jevgenijų Žurcevą dažnai galima pavadinti tikru kultūrizmo idealistu. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri sportavo ne dėl titulų ar atlygio, bet iš vidinio pašaukimo. Jo gyvenimas buvo nuolatinis darbas su savimi, o pergalės – atkaklumo ir valios rezultatas.
Šiandien Jevgenijus Žurcevas prisimenamas ne tik kaip 1980 metų „Gintarinio prizo“ nugalėtojas. Jis išliko vienu ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovų, talentingu sceninės kultūros puoselėtoju ir žmogumi, kurio besąlygiškas atsidavimas sportui tapo pavyzdžiu visai Lietuvos kultūristų kartai. Jo biografija primena, kad didžiausias sportininko laimėjimas nėra vien medaliai – tai paliktas pėdsakas sporto istorijoje ir žmonių atmintyje.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-06-2026
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.
Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.
Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.
Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.
Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.
Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.
1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.
Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.
Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.
Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.
Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.
Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.
Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.
Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-07-2026
“Gintarinio prizo” istorijos.
Rimantas Mažionis – SSRS kultūrizmo fenomenas, kurio potencialo sistema taip ir neišnaudojo.
181 cm ūgio, 100 kilogramų varžybinio svorio, 140 cm krūtinės apimties ir net 55 cm bicepsų savininkas. Tokie duomenys ir šiandien stebina kultūrizmo specialistus, o aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje jie atrodė tiesiog neįtikėtini. Klaipėdietis Rimantas Mažionis buvo vienas fiziškai įspūdingiausių savo kartos atletų, tačiau jo sportinis kelias susiklostė tuo metu, kai kultūrizmas SSRS buvo ne remiamas, o persekiojamas.
Rimantas Mažionis, gimęs 1956 metais, treniruotis pradėjo 1973-iaisiais. Jau po kelerių metų tapo aišku, kad Lietuvoje atsirado išskirtinių genetinių duomenų sportininkas. Lietuvos moksleivių varžybose jis nuolat laimėdavo savo kategorijoje, o didžiausią įspūdį palikdavo ne vien raumenų proporcijos, bet ir neeilinė jėga.
Tų laikų kultūrizmo varžybos buvo visai kitokios nei šiandien. Sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti raumenyną, bet ir atlikti jėgos pratimus. Būtent čia Rimantas Mažionis buvo vienas ryškiausių. Jo milžiniški bicepsai tapo savotiška vizitine kortele.
Pats sportininkas vėliau ne kartą pasakojo, kad nesivaikė idealių treniruočių schemų. Dirbdamas su milžiniškais svoriais jis rinkosi maksimalų intensyvumą. Per vieną rankų treniruotę atlikdavo iki 70 priėjimų. Ši metodika davė rezultatą – jo rankų apimtis pasiekė net 55 centimetrus. Net šiandien tai yra rodiklis, kurį pasiekia tik pavieniai aukščiausio lygio profesionalai.
1976–1978 metais tarnyba Sovietų armijoje pristabdė sportinę pažangą, tačiau sugrįžęs Rimantas greitai atgavo sportinę formą.
1979 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje tapo svarbia stotele jo karjeroje. Šiose varžybose, vykusiose sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, jis iškovojo antrąją vietą. Tuo metu pats turnyras jau buvo tapęs savotišku pasipriešinimo oficialiai SSRS sporto politikai simboliu.
Šios varžybos vyko netrukus po to, kai 1978 metais dr. Edmundas Daubaras TSRS komunistų partijos Centro komitetui Maskvoje įteikė savo parengtą kultūrizmo gynimo peticiją. Nors oficialus draudimas nebuvo panaikintas, valdžia leido Klaipėdoje viešai organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tai buvo precedento neturintis sprendimas, sukėlęs didelį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Po šių varžybų Rimantas keletą metų atsidėjo jėgos trikovės sportui. Tačiau, prasidėjus naujam Lietuvos kultūrizmo pakilimui, į sceną sugrįžo dar galingesnis.
Sugrįžęs jis treniravosi fanatiškai. Ruošdamasis varžyboms treniruotes atlikdavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, kad maksimaliai pašalintų iš organizmo vandens perteklių. Tokie metodai šiandien atrodo ekstremalūs, tačiau anuomet jie buvo laikomi viena iš priemonių siekiant aukščiausios sportinės formos.
1987 metais Taline vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Rimantas Mažionis laimėjo savo svorio kategoriją. 1990 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ čempionate jis iškovojo antrąją vietą.
Vis dėlto jo sportinę biografiją geriausiai apibūdina ne medalių skaičius. 1989 metais Rimantas buvo pasiekęs bene geriausią gyvenimo sportinę formą ir, padedamas dr. Edmundo Daubaro, rengėsi dalyvauti TSRS kultūrizmo čempionate. Tačiau į varžybas jis nepateko. Priežastis buvo ne sportinė – kelią užkirto tuometinių Lietuvos kultūrizmo vadovų užkulisinės intrigos.
Šis faktas daug pasako apie to meto Sovietų Sąjungos sporto sistemą. Net išskirtinis talentas ir puikūs rezultatai negarantuodavo teisės atstovauti savo šaliai. Administraciniai sprendimai neretai būdavo stipresni už sportinius pasiekimus.
SSRS fenomenas
Vertinant iš šiandienos perspektyvos, Rimantas Mažionis buvo vienas unikaliausių Lietuvos kultūristų. Jo fiziniai duomenys, neeilinė jėga ir raumenų išvystymas buvo išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis priklausė kartai, kuri neturėjo tokių galimybių, kokias šiandien turi profesionalūs sportininkai. Kultūrizmas buvo draudžiamas, tarptautinės varžybos beveik nepasiekiamos, o sportinę karjerą dažnai lemdavo ne scena, o kabinetai.
Todėl Rimanto Mažionio istorija yra daugiau nei vieno sportininko biografija. Tai pasakojimas apie visą sovietinio kultūrizmo epochą – laiką, kai pasaulinio lygio atletai augo beveik pogrindyje, o jų didžiausiais varžovais dažnai tapdavo ne konkurentai scenoje, bet pati sistema.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-08-2026
“Gintarinio prizo” istorijos.
PRANAS MURAUSKAS – LIETUVOS KULTŪRIZMO ELITO ATSTOVAS IR TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SIMBOLIS.
Pranas Murauskas – vienas ryškiausių Lietuvos kultūrizmo pradininkų, iškilus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas, kurio sportiniai laimėjimai tapo reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi. Jo sportinė karjera truko palyginti neilgai – 1969–1974 metais, tačiau būtent per šį laikotarpį jis pasiekė rezultatų, kurie iki šiol išlieka vieni svarbiausių Lietuvos kultūrizmo metraštyje.
Pranas Murauskas į sporto elitą iškilo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje išgyveno sudėtingą laikotarpį. Sparčiai populiarėjanti sporto šaka dėl ideologinių priežasčių buvo nepalankiai vertinama valdžios, o 1973 metais oficialiai uždrausta. Nepaisant to, Lietuvos atletai ir treneriai sugebėjo išsaugoti aukštą sportinį lygį, o Vilnius tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas ryškiausių šios mokyklos atstovų buvo būtent Pranas Murauskas.
Dar iki kultūrizmo uždraudimo jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, įrodydamas, kad priklauso stipriausių šalies atletų elitui. Šis laimėjimas tapo svarbiu jo sportinės karjeros etapu ir patvirtino aukštą Lietuvos kultūrizmo meistriškumo lygį.
1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune Pranas Murauskas laimėjo savo ūgio kategorijoje. Tai buvo reikšminga pergalė, tačiau ji tapo tik įžanga į didžiausią jo gyvenimo triumfą.
1974 metais tarptautiniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Pranas Murauskas pademonstravo sportinę formą, kuri visiškai atitiko aukščiausius to meto pasaulinio kultūrizmo standartus. Tobulos kūno proporcijos, ryškus raumenų reljefas, harmoninga estetika ir nepriekaištingas sceninis pasirengimas pelnė jam ne tik pirmąją vietą savo ūgio kategorijoje, bet ir svarbiausią varžybų titulą – absoliutaus nugalėtojo vardą.
Šios pergalės vertę dar labiau išryškina varžovų lygis. Absoliutaus čempiono titulą Murauskas iškovojo įveikęs tituluotus Sovietų Sąjungos sunkiasvorius Vladimirą Dubininą (RTFSR) ir Olevą Anusą (Estijos TSR), kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių SSRS kultūristų. Tokia pergalė reiškė ne atsitiktinę sportinę sėkmę, o neginčijamą pranašumą prieš pripažintus favoritus.
1974 metų triumfas tapo vienu ryškiausių viso dešimtmečio kultūrizmo įvykių. Tai buvo pergalė, peržengusi vienų varžybų ribas. Ji tapo Lietuvos kultūrizmo mokyklos brandos įrodymu ir tarptautiniu jos pripažinimu. Pasaulio kultūrizmo spauda plačiai nušvietė Prano Murausko pasirodymą, publikavo jo fotografijas ir pristatė jį kaip vieną ryškiausių to meto Europos atletų. Lietuvos sportininko vardas tapo žinomas gerokai už Sovietų Sąjungos ribų.
Nors Pranui Murauskui neteko dalyvauti legendiniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre kaip sportininkui, jo autoritetas buvo toks didelis, kad 1978–1985 metais jis nuolat buvo kviečiamas teisėjauti šioms prestižinėms varžyboms. Toks pasitikėjimas buvo skiriamas tik aukščiausios kvalifikacijos specialistams, kurių profesionalumas ir objektyvumas nekėlė jokių abejonių.
Prano Murausko indėlis neapsiribojo iškovotais titulais. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri formavo nacionalines šios sporto šakos tradicijas, kūrė estetinio kultūrizmo sampratą ir savo pavyzdžiu įrodė, kad Lietuvos atletai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais pasaulio sportininkais. Jo pasiekimai tapo orientyru vėlesnėms kultūristų kartoms ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo tarptautinio autoriteto stiprinimo.
Šie nuopelnai buvo įvertinti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2021 metais Lietuvos Respublikos Seime Pranas Murauskas buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos Garbės sidabro medaliu už išskirtinį indėlį į pasaulio, Lietuvos ir Vilniaus sporto plėtrą.
Prano Murausko sportinė biografija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris sudėtingomis istorijos aplinkybėmis sugebėjo pasiekti aukščiausią meistriškumo lygį ir savo vardą įrašyti į Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istoriją. Jo 1974 metų pergalė „Georgo Tenno memoriale“ buvo ne tik asmeninis triumfas. Tai buvo visos Lietuvos kultūrizmo mokyklos pergalė, įrodžiusi, kad profesionalumas, kryptingas darbas ir aukščiausi estetiniai standartai gali atvesti į tarptautinį pripažinimą. Šiandien Pranas Murauskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių asmenybių Lietuvos klasikinio kultūrizmo istorijoje, o jo vardas neatsiejamas nuo laikotarpio, kai buvo kuriamas Lietuvos kultūrizmo autoritetas pasaulyje.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - Secretary_International - 08-09-2026
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.
Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.
Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.
Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.
Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.
1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.
Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.
1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.
Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.
Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.
Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.
Išvados
Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.
Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.
RE: PADĖTIS TARPTAUTINĖSE FEDERACIJOSE - DSc. Edmundas Daubaras - 08-10-2026
„Gintarinio prizo“ istorijos.
2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.
Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.
Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.
To mano gyvenime dar nebuvo.
Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.
Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.
Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.
Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.
Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.
Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.
Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.
O priešakyje – ypatingas jubiliejus.
2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.
Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.
Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.
Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.
Tai bus ne vien knyga apie varžybas.
Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.
O istorija tuo nesibaigia.
„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.