WFF (WORLD FITNESS FEDERATION)

[Chairman_Organizing_Committee]

KULTŪRIZMAS NEBE SPORTAS?
Kas Lietuvoje sužlugdė kultūrizmą?
Apie kultūrizmo krizę šiandien jau kalbama atvirai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Daugeliui jau aišku, kodėl ši sporto šaka prarado savo autoritetą, masiškumą ir sportinę vertę. Tik retas žino tikruosius šio proceso veikėjus, tačiau šiandien galime ramiai pažvelgti į istoriją ir faktus.
Pasaulinis lūžis įvyko apie 1990 metus, kai profesionalių imtynių magnatas Vincas Mak Mahonas (Vince McMahon) bandė perimti profesionalų kultūrizmą ir paversti jį komerciniu šou. Tuo metu prasidėjo spartus kultūrizmo nutolimas nuo klasikinio sporto principų.
Netrukus iš profesionalaus sporto pasitraukė daugelis žymiausių moterų kultūrisčių, tarp jų ir Korina Everson (Corinna Everson). Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas pradeda keistis iš esmės.
Dar vienas smūgis buvo suduotas 1998 metais, kai Tarptautinis olimpinis komitetas atsisakė pripažinti IFBB federaciją ir tuo pačiu nepripažino kultūrizmo olimpine sporto šaka. Nuo to momento tapo aišku – kultūrizmas prarado realias galimybes būti laikomas pilnaverčiu sportu. Nors kai kuriose valstybėse IFBB iki šiol finansuojama iš valstybės biudžeto, daugeliu atvejų tai vyksta daugiau iš inercijos nei dėl realios sportinės vertės.
Lietuvos situacija
Lietuva dešimtmečiais buvo viena stipriausių Rytų Europos kultūrizmo valstybių. Šiandien tarptautiniame kontekste mūsų įtaka praktiškai išnykusi. Kas dėl to kaltas – sporto bendruomenė puikiai žino.
Daugelį metų Lietuvos IFBB federacija viešai puolė kitas organizacijas, kaltindama jų sportininkus dopingo vartojimu. Tačiau statistika kalba pati už save – būtent IFBB atletai nuolat patenka į dopingo skandalus, o tokių atvejų sąrašas nesibaigia.
Dėl dabartinės IFBB politikos daugelis tikrų kultūristų paliko šią federaciją. Likusieji dažniausiai dalyvauja varžybose, kuriose dopingo kontrolė faktiškai nevykdoma arba yra formali.
Tai puikiai matėsi ir šių metų Lietuvos IFBB čempionate Kėdainiuose. Patyrusi akis nesunkiai pastebės, kad scenoje praktiškai nebuvo atletų, galinčių reprezentuoti natūralaus kultūrizmo idėją.
Dar liūdnesnė situacija regioninėse varžybose. Šiauliuose vykusiose varžybose dalyvavo vos keturi kultūristai ir šešios abejotinos sportinės kokybės moterys. Tai rodo ne augimą, o gilėjančią krizę.
Alternatyvūs keliai
Tuo tarpu NAC čempionatuose dalyvių lygis išlieka gana aukštas, kai kurių atletų pasirengimas – net labai aukšto tarptautinio lygio. Vis dėlto ir ten sportininkų skaičius nėra didelis.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija pasirinko visiškai kitą kryptį. Federacija jau daugelį metų vysto originalias fitneso ir estetinio sporto disciplinas, ieško naujų formų bei auditorijos.
Prieš kelias savaites Klaipėdoje vykusiose WFF-WBBF varžybose dalyvavo net 289 atletai. Tai rodo, kad alternatyvus kelias gali būti perspektyvus.
Įdomu ir tai, kad įvairios tarptautinės organizacijos vis dažniau kopijuoja WFF-WBBF idėjas. Štai neseniai IFBB Ispanijoje pirmą kartą surengė parodomąsias oro akrobatikos fitneso varžybas – discipliną, kuri jau seniai vystoma WFF-WBBF sistemoje.
Kai nėra savų idėjų, belieka kopijuoti svetimas.
Ar kultūrizmas dar gali atsigauti?
Šiandien klasikinis kultūrizmas pasaulyje beveik pasiekė dugną. Mažėja dalyvių, mažėja žiūrovų susidomėjimas, nyksta sportinis autoritetas.
Tačiau tai nereiškia, kad viskas prarasta.
Egzistuoja naujos kryptys, naujos disciplinos ir naujas požiūris į fizinės estetikos sportą. Reikia ieškoti modernesnio modelio, kuris būtų patrauklus jaunajai kartai, išsaugotų sportinę vertę ir kartu neapsiribotų vien sena kultūrizmo sistema.
Kelias nebus trumpas ir nebus lengvas.
Tačiau laikas parodys – galbūt mums pavyks.
Išsamiau skaitykite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

[International Secretary]

ISTORIJOS VAGYSTĖ AR NAIVUMAS?
KAS IŠ TIKRŲJŲ VYKSTA SPORTO PASAULYJE.
Tarptautinis kultūrizmas šiandien susiduria ne tik su sportine konkurencija. Daug pavojingesnė kova vyksta dėl istorijos, vardų ir įtakos.
Ir šioje kovoje vis dažniau minimas australo Gremo Lansfildo (Graeme Lancefield) vardas.
„1968-ieji“: faktas ar patogus mitas?
Viešai deklaruojama, kad sąsajoje su tarptautiniu “Gintarinio prizo” turnyru World Fitness Federation (W.F.F.) istorija prasideda 1968 metais. Skamba įspūdingai – gilios tradicijos, ilgametė patirtis, autoritetas.
Tačiau kritikai kelia labai konkretų klausimą:
ar ši data tikrai priklauso prieš keletą metų įsteigtai Gremo Lansfildo W.F.F. federacijai – ar ji tiesiog „pasiskolinta“ iš kitų istorinių renginių?
Jeigu istorija yra perrašoma, tai jau ne interpretacija. Tai – sąmoningas naratyvo kūrimas.
Senas scenarijus, nauji veikėjai
Tie, kas ilgiau stebi kultūrizmo pasaulį, šioje situacijoje mato déjà vu. National Amateur Body-Builders' Association (N.A.B.B.A.) jau buvo išgyvenusi panašų skilimą, kai australas Joe Lopez bandė kurti alternatyvią struktūrą.
Rezultatas buvo trumpalaikis. Tačiau pats modelis – pažįstamas:
• atsiskyrimas,
• savos „tarptautinės“ organizacijos kūrimas,
• istorijos interpretavimas pagal poreikį.
N.A.B.B.A.: „mes su tuo neturime nieko bendro“
Dabartinis N.A.B.B.A. vadovas Eddy Ellwood šiuo klausimu kalba be užuolankų – organizacija atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su G. Lancefield struktūra.
Tai nėra diplomatinis pareiškimas. Tai – aiškus atsiribojimas.
Ir kartu – signalas, kad problema yra rimtesnė nei paprastas nesusipratimas.
Kas moka kainą?
Kol vadovai ginčijasi dėl istorijos, realią kainą moka sportininkai.
Jie kviečiami į varžybas, kurios:
• naudoja svetimus skambius, gerai žinomus pavadinimus,
• remiasi ne visada aiškia kilme,
• kuria įspūdį, atitinkantį realybę.
Sportininkas ateina dėl sporto. Bet patenka į struktūrų konfliktą.
Kiek dar galima ignoruoti akivaizdžius klausimus?
Jeigu organizacija remiasi istorija – ji turi būti patikrinama.
Jeigu naudojami vardai – jie turi būti teisėti.
Jeigu deklaruojamas tarptautiškumas – jis turi būti pripažintas, o ne savarankiškai paskelbtas.
Priešingu atveju lieka vienas žodis – imitacija.
Teismai – kitas žingsnis?
Vis dažniau užsimenama apie teisinius veiksmus dėl:
• pavadinimų naudojimo,
• istorinių renginių pasisavinimo,
• ir galimai klaidinančios informacijos.
Jei tai įvyks, diskusijos baigsis. Liks tik faktai ir sprendimai.
Pabaiga be diplomatijos
Tarptautinis sportas negali būti statomas ant miglotų istorijų ir dviprasmiškų interpretacijų.
Šiandien klausimas nebe „kas teisus“.
Klausimas – kas gali tai įrodyti.
Ir dar svarbiau:
kiek dar sporto bendruomenė toleruos situaciją, kurioje istorija tampa įrankiu, o ne faktu?
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

[Chairman_Organizing_Committee]

KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI.
„GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.
1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.
Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.
Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.
1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.
Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.
Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.
1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.
Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.
1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.
Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.
Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

[Edita Sendriene]

„GINTARINIS PRIZAS“ – KAS TAI?
ISTORINĖ REIKŠMĖ
Jau daugiau nei šešis dešimtmečius pasaulyje skamba „Gintarinio prizo“ vardas. Kas tai? Kadaise buvęs tradicinis kultūrizmo turnyras šiandien išaugo į platų sveikatingumo, fitneso ir profesionalaus sporto judėjimą. Tarptautinės WFF-WBBF federacijos veiklos dėka „Gintarinis prizas“ tapo reikšmingu tarptautiniu sporto reiškiniu.
Kultūrizmo draudimo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje „Gintarinio prizo“ varžybos buvo tapusios neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu, ką vėliau pripažino ir TSRS sporto ministerija. Tuo metu daugumai Sovietų Sąjungos atletų šis turnyras atstodavo ir pasaulio, ir Europos čempionatus. Aukščiausi sportiniai pasiekimai buvo siejami būtent su pergalėmis bei prizinių vietų laimėjimu „Gintarinio prizo“ varžybose.
Siekdamas reabilituoti kultūrizmą, Dr. Edmundas Daubaras ne vienerius metus susirašinėjo su TSRS sunkiosios atletikos federacijos vadovais, centrine sporto spauda, susitiko su Lietuvos TSR sporto ministru Zigmantu Motiekaičiu. Galiausiai jis ryžosi parašyti oficialią kultūrizmo gynimo peticiją aukščiausiems TSRS politiniams organams Maskvoje. Tuo metu nė vienas žinomas kultūrizmo organizatorius, treneris ar sportininkas šios iniciatyvos nepalaikė – priešingai, dauguma ragino to atsisakyti.
Būtent Dr. Edmundo Daubaro pastangų dėka Klaipėdoje buvo leista organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau, vadovaujami Romano Kalinausko, Kauno kultūristai pradėjo rengti tradicines „Komjaunimo taurės“ varžybas. Šios iniciatyvos tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Gintarinio prizo“ turnyras nuolat sulaukė Lietuvos Respublikos valdžios palaikymo. Minint turnyro keturiasdešimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą renginio finansavimą numatyti atskira eilute valstybės biudžete.
Šiandien „Gintarinis prizas“ yra ne tik sporto istorijos dalis, bet ir tarptautinis kultūrizmo bei sveikatingumo simbolis, garsinantis Lietuvą pasaulyje. Per visą „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją jame dalyvavo įvairių pasaulio šalių sportininkai, atstovavę visiems kontinentams. Buvo pasiekta ir išskirtinių rekordų: 1998 metais „Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo 91 miesto komanda, 2008 metais Klaipėdoje vykusiose varžybose rungėsi atletai iš 32 valstybių, o 2026 metais turnyre varžėsi net 289 atletai.
Išsamiau apie istorinius įvykius ir tarptautinę federacijos veiklą skaitykite oficialiame puslapyje: www.wff.lt