06-29-2026, 05:31 PM
Filosofiniai samprotavimai
Nueitas gyvenimo kelias. Nueitas sportinis kelias. Kas tu esi po viso to?
Gyvenimas, paaukotas sportui, – ilgas ir sudėtingas kelias. Jame buvo visko: ieškojimų ir atradimų, pergalių ir nusivylimų. Bėgant metams vis dažniau tenka atsisveikinti su kolegomis, bendraminčiais, „štangos broliais“.
Jau išlydėjome kultūrizmo pradininkus Europoje ir Lietuvoje, garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus ir puoselėtojus – Česlavą Tamulevičių, Vitalijų Asovskį, Rišardą Krinickį ir Valerijų Koreškovą. Jų gyvenimo kelias ir darbai amžiams liks pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jie paliko ne tik sportinius rezultatus – jie paliko pavyzdį ateinančioms kartoms.
Sugriuvus socialistinei sistemai, pasinėrėme į Vakarų demokratijos pasaulį. Kartu pasikeitė ir sportas. Ką jame radome? Vieni sugebėjo prisitaikyti ir išlikti ištikimi savo vertybėms, kiti pasimetė, o daugelį naujoji sistema tiesiog prarijo.
Šiandien sportininkai blaškosi tarp kelių dešimčių kultūrizmo federacijų. Pasirinkimas – milžiniškas. Yra „natūralus“ kultūrizmas, įvairiausios alternatyvios organizacijos, kiekviena skelbia savo pasaulio čempionus. Kasmet jų atsiranda šimtai ar net tūkstančiai. Tačiau dažniausiai praeina vos metai, ir tų čempionų vardų jau niekas nebeatsimena. O juk kadaise pasaulio čempionus pažinojo visi šio sporto gerbėjai.
Su retomis išimtimis šiandieninis kultūrizmas prarado tai, kas kadaise buvo svarbiausia – aiškią sportinę vertę ir autoritetą. Kiekvienas renkasi tai, kas jam priimtina. Daugelis save realizuoja sporto festivaliuose, kurių dabar gausu. Juose taip pat iškovojamos pergalės, įteikiami įspūdingi trofėjai.
Tačiau verta sustoti ir savęs paklausti: kai po daugelio metų sportinis kelias baigsis, ar tikrai didžiuositės festivalių titulais?
Po kelių dienų Vilniuje vyks Dainų šventė – didžiausias Lietuvos kultūros festivalis. Jo dalyviai taip pat gauna apdovanojimus, pelno žiūrovų pripažinimą. Ar sporto festivalio nugalėtojo titulas iš esmės kuo nors skiriasi nuo pergalės kultūros festivalyje? Tebūnie tai klausimas kiekvienam sportininkui.
Liūdna matyti, kad šiandien kultūristai vis rečiau analizuoja situaciją, vis rečiau mąsto strategiškai. Dažnai jie drąsiai žengia pirmyn, tačiau ne visada teisinga kryptimi. Nebeliko strategiškai mąstančių trenerių ir vadovų, gebančių matyti ne vien artimiausias varžybas, bet ir viso sporto ateitį.
Po Inaro Mardo mirties Estijos kultūrizmui ilgą laiką vadovavo žmogus - virėjas, labiau garsėjęs gerais ryšiais nei sportiniais nuopelnais. Vėliau federacijos vadovu tapo žmogus, visuomenėje išgarsėjęs prekiaudamas kiaušiniais turguje. Ar tai buvo sporto autoritetai? Kur šiandien yra Estijos kultūrizmas? Apie Latvijos kultūrizmo padėtį taip pat sunku kalbėti optimistiškai.
Sportininkai, stebėkite. Mąstykite. Analizuokite. Darykite išvadas.
Gyvenimas bėga labai greitai. Prarasto laiko nebesugrąžinsite. Todėl svarbiausia ne tik laimėti šiandien, bet ir pasirinkti tokį kelią, kuriuo po daugelio metų galėtumėte didžiuotis. Tik tada sportui atiduoti metai turės tikrąją prasmę.
Nueitas gyvenimo kelias. Nueitas sportinis kelias. Kas tu esi po viso to?
Gyvenimas, paaukotas sportui, – ilgas ir sudėtingas kelias. Jame buvo visko: ieškojimų ir atradimų, pergalių ir nusivylimų. Bėgant metams vis dažniau tenka atsisveikinti su kolegomis, bendraminčiais, „štangos broliais“.
Jau išlydėjome kultūrizmo pradininkus Europoje ir Lietuvoje, garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus ir puoselėtojus – Česlavą Tamulevičių, Vitalijų Asovskį, Rišardą Krinickį ir Valerijų Koreškovą. Jų gyvenimo kelias ir darbai amžiams liks pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jie paliko ne tik sportinius rezultatus – jie paliko pavyzdį ateinančioms kartoms.
Sugriuvus socialistinei sistemai, pasinėrėme į Vakarų demokratijos pasaulį. Kartu pasikeitė ir sportas. Ką jame radome? Vieni sugebėjo prisitaikyti ir išlikti ištikimi savo vertybėms, kiti pasimetė, o daugelį naujoji sistema tiesiog prarijo.
Šiandien sportininkai blaškosi tarp kelių dešimčių kultūrizmo federacijų. Pasirinkimas – milžiniškas. Yra „natūralus“ kultūrizmas, įvairiausios alternatyvios organizacijos, kiekviena skelbia savo pasaulio čempionus. Kasmet jų atsiranda šimtai ar net tūkstančiai. Tačiau dažniausiai praeina vos metai, ir tų čempionų vardų jau niekas nebeatsimena. O juk kadaise pasaulio čempionus pažinojo visi šio sporto gerbėjai.
Su retomis išimtimis šiandieninis kultūrizmas prarado tai, kas kadaise buvo svarbiausia – aiškią sportinę vertę ir autoritetą. Kiekvienas renkasi tai, kas jam priimtina. Daugelis save realizuoja sporto festivaliuose, kurių dabar gausu. Juose taip pat iškovojamos pergalės, įteikiami įspūdingi trofėjai.
Tačiau verta sustoti ir savęs paklausti: kai po daugelio metų sportinis kelias baigsis, ar tikrai didžiuositės festivalių titulais?
Po kelių dienų Vilniuje vyks Dainų šventė – didžiausias Lietuvos kultūros festivalis. Jo dalyviai taip pat gauna apdovanojimus, pelno žiūrovų pripažinimą. Ar sporto festivalio nugalėtojo titulas iš esmės kuo nors skiriasi nuo pergalės kultūros festivalyje? Tebūnie tai klausimas kiekvienam sportininkui.
Liūdna matyti, kad šiandien kultūristai vis rečiau analizuoja situaciją, vis rečiau mąsto strategiškai. Dažnai jie drąsiai žengia pirmyn, tačiau ne visada teisinga kryptimi. Nebeliko strategiškai mąstančių trenerių ir vadovų, gebančių matyti ne vien artimiausias varžybas, bet ir viso sporto ateitį.
Po Inaro Mardo mirties Estijos kultūrizmui ilgą laiką vadovavo žmogus - virėjas, labiau garsėjęs gerais ryšiais nei sportiniais nuopelnais. Vėliau federacijos vadovu tapo žmogus, visuomenėje išgarsėjęs prekiaudamas kiaušiniais turguje. Ar tai buvo sporto autoritetai? Kur šiandien yra Estijos kultūrizmas? Apie Latvijos kultūrizmo padėtį taip pat sunku kalbėti optimistiškai.
Sportininkai, stebėkite. Mąstykite. Analizuokite. Darykite išvadas.
Gyvenimas bėga labai greitai. Prarasto laiko nebesugrąžinsite. Todėl svarbiausia ne tik laimėti šiandien, bet ir pasirinkti tokį kelią, kuriuo po daugelio metų galėtumėte didžiuotis. Tik tada sportui atiduoti metai turės tikrąją prasmę.