06-30-2026, 08:16 AM
„Gintarinio prizo“ istorijos
Albertas Remeika – neįgyvendintos svajonės
Aštuntajame dešimtmetyje kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas ideologiškai nepageidaujama sporto šaka. Oficialiai jis buvo draudžiamas, todėl sportininkai treniravosi slapta – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir kitose nuošaliose vietose. Nepaisant valdžios spaudimo, būtent tokiomis sąlygomis užaugo ne vienas talentingas Lietuvos kultūristas.
1975 metais į pagrindinį Klaipėdos kultūrizmo klubą „Gintaras“, veikusį Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje, atėjo treniruotis Albertas Remeika. Jis iš karto išsiskyrė didelėmis ambicijomis, ryžtu ir nepaprastu darbštumu. Jaunasis sportininkas siekė ne tik kardinaliai pakeisti savo kūną, bet ir tapti vienu stipriausių Lietuvos kultūristų, dalyvauti tuo metu valdžios nepripažįstamose varžybose.
Albertą treniravo Edmundas Daubaras – vienas teoriškai stipriausių to meto TSRS kultūrizmo specialistų. Treniruočių metodika buvo grindžiama ne tik praktine patirtimi, bet ir užsienio literatūra, ryšiais su Čekoslovakijos kultūristais bei 1975 metų absoliutaus IFBB Europos čempiono Peterio Stacho treniruočių analize.
Treniruotės buvo itin intensyvios. Didelis dėmesys skirtas ir mitybai – kasdien Albertas suvartodavo apie du kilogramus varškės ir 20–30 kiaušinių. Per vos aštuoniolika mėnesių jo kūno svoris padidėjo nuo 88 iki 120 kilogramų, o bicepso apimtis pasiekė net 52 centimetrus. Nors jis nespecializavosi jėgos sporto rungtyse, fizinis pajėgumas buvo įspūdingas ir pelnė specialistų pripažinimą.
Dar būdamas jaunimo amžiaus grupės sportininkas, 1978 metais Albertas Remeika dalyvavo Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, kur aukščiausio ūgio kategorijoje iškovojo trečiąją vietą. Tai buvo sėkmingas debiutas tarptautinėje arenoje.
Tų pačių metų „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje jis užėmė antrąją vietą savo kategorijoje. 1979 metais, dar priklausydamas jaunimo grupei, Albertas jau varžėsi tarp suaugusiųjų Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse. Jo įspūdinga raumenų masė, proporcijos ir fizinis pasirengimas stebino tiek teisėjus, tiek sporto specialistus. Daugelis neabejojo, kad Klaipėda augina vieną perspektyviausių Lietuvos kultūristų.
Tačiau didelėms sportinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Nuolatiniai nesutarimai tarp neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovų neigiamai veikė visą šalies kultūrizmo judėjimą. Tuo pat metu Edmundas Daubaras išvyko studijuoti antrosios specialybės į Vilniaus universitetą, o Albertas Remeika nusprendė pasitraukti iš aktyvaus sporto.
Taip netikėtai baigėsi vieno talentingiausių savo kartos Klaipėdos kultūristų karjera.
Išvada
Alberto Remeikos istorija yra ne tik pasakojimas apie išskirtinius fizinius duomenis ir didžiulį darbštumą. Tai liudijimas apie kartą sportininkų, kuriems teko siekti aukštų rezultatų politinių draudimų, informacijos stokos ir nuolatinių organizacinių konfliktų sąlygomis. Remeika turėjo visas prielaidas tapti vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo atletų, tačiau jo karjerą nutraukė ne sportinės priežastys. Jo likimas primena, kiek daug talentų anuomet liko neatsiskleidę ne dėl valios ar gebėjimų stokos, o dėl laikmečio aplinkybių. Vis dėlto Alberto Remeikos vardas išlieka reikšminga Klaipėdos kultūrizmo istorijos dalimi ir vienu iš „Gintarinio prizo“ epochos simbolių.
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Albertas Remeika – neįgyvendintos svajonės
Aštuntajame dešimtmetyje kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas ideologiškai nepageidaujama sporto šaka. Oficialiai jis buvo draudžiamas, todėl sportininkai treniravosi slapta – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir kitose nuošaliose vietose. Nepaisant valdžios spaudimo, būtent tokiomis sąlygomis užaugo ne vienas talentingas Lietuvos kultūristas.
1975 metais į pagrindinį Klaipėdos kultūrizmo klubą „Gintaras“, veikusį Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje, atėjo treniruotis Albertas Remeika. Jis iš karto išsiskyrė didelėmis ambicijomis, ryžtu ir nepaprastu darbštumu. Jaunasis sportininkas siekė ne tik kardinaliai pakeisti savo kūną, bet ir tapti vienu stipriausių Lietuvos kultūristų, dalyvauti tuo metu valdžios nepripažįstamose varžybose.
Albertą treniravo Edmundas Daubaras – vienas teoriškai stipriausių to meto TSRS kultūrizmo specialistų. Treniruočių metodika buvo grindžiama ne tik praktine patirtimi, bet ir užsienio literatūra, ryšiais su Čekoslovakijos kultūristais bei 1975 metų absoliutaus IFBB Europos čempiono Peterio Stacho treniruočių analize.
Treniruotės buvo itin intensyvios. Didelis dėmesys skirtas ir mitybai – kasdien Albertas suvartodavo apie du kilogramus varškės ir 20–30 kiaušinių. Per vos aštuoniolika mėnesių jo kūno svoris padidėjo nuo 88 iki 120 kilogramų, o bicepso apimtis pasiekė net 52 centimetrus. Nors jis nespecializavosi jėgos sporto rungtyse, fizinis pajėgumas buvo įspūdingas ir pelnė specialistų pripažinimą.
Dar būdamas jaunimo amžiaus grupės sportininkas, 1978 metais Albertas Remeika dalyvavo Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, kur aukščiausio ūgio kategorijoje iškovojo trečiąją vietą. Tai buvo sėkmingas debiutas tarptautinėje arenoje.
Tų pačių metų „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje jis užėmė antrąją vietą savo kategorijoje. 1979 metais, dar priklausydamas jaunimo grupei, Albertas jau varžėsi tarp suaugusiųjų Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse. Jo įspūdinga raumenų masė, proporcijos ir fizinis pasirengimas stebino tiek teisėjus, tiek sporto specialistus. Daugelis neabejojo, kad Klaipėda augina vieną perspektyviausių Lietuvos kultūristų.
Tačiau didelėms sportinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Nuolatiniai nesutarimai tarp neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovų neigiamai veikė visą šalies kultūrizmo judėjimą. Tuo pat metu Edmundas Daubaras išvyko studijuoti antrosios specialybės į Vilniaus universitetą, o Albertas Remeika nusprendė pasitraukti iš aktyvaus sporto.
Taip netikėtai baigėsi vieno talentingiausių savo kartos Klaipėdos kultūristų karjera.
Išvada
Alberto Remeikos istorija yra ne tik pasakojimas apie išskirtinius fizinius duomenis ir didžiulį darbštumą. Tai liudijimas apie kartą sportininkų, kuriems teko siekti aukštų rezultatų politinių draudimų, informacijos stokos ir nuolatinių organizacinių konfliktų sąlygomis. Remeika turėjo visas prielaidas tapti vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo atletų, tačiau jo karjerą nutraukė ne sportinės priežastys. Jo likimas primena, kiek daug talentų anuomet liko neatsiskleidę ne dėl valios ar gebėjimų stokos, o dėl laikmečio aplinkybių. Vis dėlto Alberto Remeikos vardas išlieka reikšminga Klaipėdos kultūrizmo istorijos dalimi ir vienu iš „Gintarinio prizo“ epochos simbolių.
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt