5 hours ago
“Gintariniam prizui’ – 60 metų
KNYGA. Įvadas
Kultūrizmo istorija tradiciškai buvo pateikiama per iškiliausių sportininkų pasiekimus, kūno sudėjimo konkursų raidą ir, svarbiausia, Tarptautinės kultūristų federacijos (IFBB) iškilimą po XX a. 8-ojo dešimtmečio. Dėl tokios istoriografinės krypties ankstesni kultūrizmo institucionalizacijos procesai sulaukė gerokai mažesnio mokslinio dėmesio. Ypač mažai nagrinėtas tarptautinių valdymo struktūrų susiformavimas po Antrojo pasaulinio karo, kultūrizmo santykis su tarptautiniu sunkiosios atletikos judėjimu bei šios sporto šakos raida socialistinėse šalyse.
Šioje monografijoje teigiama, kad kultūrizmas tarptautiniu mastu organizuota sporto šaka tapo gerokai anksčiau, nei dažniausiai pateikiama tradiciniuose istoriniuose pasakojimuose. Jo instituciniai pagrindai buvo suformuoti 1947–1969 m. laikotarpiu, kai buvo sukurtos tarptautinės valdymo institucijos, įvesti oficialūs čempionatai, palaipsniui standartizuotos varžybų taisyklės ir pradėjo formuotis nacionalinės administracinės struktūros. Šie procesai pavertė kultūrizmą iš fizinės kultūros judėjimo, paremto entuziastų veikla, į sporto šaką, organizuojamą tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu.
Ypatingas dėmesys šiame tyrime skiriamas laikotarpiui, kai kultūrizmas buvo administruojamas Tarptautinės sunkiosios atletikos ir kultūrizmo federacijos (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste – FIHC) sistemoje. Po 1971 metų vėlesnėje istoriografijoje šios organizacijos vaidmenį iš esmės užgožė IFBB iškilimas ir jos tapimas dominuojančia tarptautine kultūrizmo institucija. Tačiau būtent FIHC veiklos laikotarpiu buvo suformuotas pirmasis tarptautiniu mastu pripažintas administracinis pagrindas, leidęs kultūrizmui vystytis kaip organizuotai sporto šakai. Todėl šio ankstyvojo etapo rekonstrukcija yra būtina siekiant suprasti šiuolaikinio kultūrizmo institucines ištakas.
Antrasis svarbus šio tyrimo tikslas – išanalizuoti kultūrizmo įsitvirtinimą socialistinėse šalyse. Esamuose istoriniuose pasakojimuose kultūrizmas dažnai pateikiamas kaip iš esmės Vakarų pasaulio reiškinys, kuris Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje pradėjo vystytis tik XX a. pabaigoje. Tačiau nagrinėjami dokumentiniai šaltiniai rodo, kad organizuotas kultūrizmas Sovietų Sąjungoje pradėjo formuotis jau XX a. 7-ajame dešimtmetyje – buvo rengiamos oficialios varžybos, kūrėsi administracinės struktūros ir plėtėsi tarptautiniai ryšiai.
Šiame procese ypatingą vietą užėmė Lietuva. Lietuvos organizatoriai buvo vieni pirmųjų, prisidėjusių prie organizuoto kultūrizmo plėtros Sovietų Sąjungoje, rengė ankstyvąsias tarptautines kultūrizmo varžybas socialistiniame pasaulyje ir sukūrė “Gintarinio prizo” („Amber Prix International“) turnyrą, kuris savo laku tapo vienu svarbiausių mėgėjų kultūrizmo konkursų Rytų Europoje, o dabar ir visame pasaulyje. Šie procesai rodo, kad Lietuvos vaidmuo neapsiribojo vien regionine sportine veikla – jis buvo platesnio tarptautinio kultūrizmo institucionalizacijos proceso dalis.
Todėl ši monografija nesiekia perrašyti visos bendrosios kultūrizmo istorijos. Jos tikslas – rekonstruoti vieną konkrečią šios istorijos dimensiją: tarptautinio kultūrizmo institucionalizacijos raidą 1947–1969 metais. Analizuojant tarptautinių organizacijų kūrimąsi, oficialių varžybų sistemą, administracinių struktūrų formavimąsi ir skirtingų šalių sporto institucijų bendradarbiavimą, siekiama parodyti, kaip kultūrizmas įgijo tarptautinį sportinį legitimumą tiek Vakarų, tiek socialistiniame sporto pasaulyje.
Tyrimas grindžiamas oficialiais varžybų protokolais, federacijų dokumentais, kongresų nutarimais, to laikotarpio sportine spauda ir archyvine medžiaga, susijusia su kultūrizmo bei sunkiosios atletikos administravimu. Šie šaltiniai leidžia rekonstruoti ankstyvąjį kultūrizmo raidos etapą, kuris iki šiol tarptautinėje istoriografijoje buvo nagrinėjamas fragmentiškai.
KNYGA. Įvadas
Kultūrizmo istorija tradiciškai buvo pateikiama per iškiliausių sportininkų pasiekimus, kūno sudėjimo konkursų raidą ir, svarbiausia, Tarptautinės kultūristų federacijos (IFBB) iškilimą po XX a. 8-ojo dešimtmečio. Dėl tokios istoriografinės krypties ankstesni kultūrizmo institucionalizacijos procesai sulaukė gerokai mažesnio mokslinio dėmesio. Ypač mažai nagrinėtas tarptautinių valdymo struktūrų susiformavimas po Antrojo pasaulinio karo, kultūrizmo santykis su tarptautiniu sunkiosios atletikos judėjimu bei šios sporto šakos raida socialistinėse šalyse.
Šioje monografijoje teigiama, kad kultūrizmas tarptautiniu mastu organizuota sporto šaka tapo gerokai anksčiau, nei dažniausiai pateikiama tradiciniuose istoriniuose pasakojimuose. Jo instituciniai pagrindai buvo suformuoti 1947–1969 m. laikotarpiu, kai buvo sukurtos tarptautinės valdymo institucijos, įvesti oficialūs čempionatai, palaipsniui standartizuotos varžybų taisyklės ir pradėjo formuotis nacionalinės administracinės struktūros. Šie procesai pavertė kultūrizmą iš fizinės kultūros judėjimo, paremto entuziastų veikla, į sporto šaką, organizuojamą tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu.
Ypatingas dėmesys šiame tyrime skiriamas laikotarpiui, kai kultūrizmas buvo administruojamas Tarptautinės sunkiosios atletikos ir kultūrizmo federacijos (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste – FIHC) sistemoje. Po 1971 metų vėlesnėje istoriografijoje šios organizacijos vaidmenį iš esmės užgožė IFBB iškilimas ir jos tapimas dominuojančia tarptautine kultūrizmo institucija. Tačiau būtent FIHC veiklos laikotarpiu buvo suformuotas pirmasis tarptautiniu mastu pripažintas administracinis pagrindas, leidęs kultūrizmui vystytis kaip organizuotai sporto šakai. Todėl šio ankstyvojo etapo rekonstrukcija yra būtina siekiant suprasti šiuolaikinio kultūrizmo institucines ištakas.
Antrasis svarbus šio tyrimo tikslas – išanalizuoti kultūrizmo įsitvirtinimą socialistinėse šalyse. Esamuose istoriniuose pasakojimuose kultūrizmas dažnai pateikiamas kaip iš esmės Vakarų pasaulio reiškinys, kuris Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje pradėjo vystytis tik XX a. pabaigoje. Tačiau nagrinėjami dokumentiniai šaltiniai rodo, kad organizuotas kultūrizmas Sovietų Sąjungoje pradėjo formuotis jau XX a. 7-ajame dešimtmetyje – buvo rengiamos oficialios varžybos, kūrėsi administracinės struktūros ir plėtėsi tarptautiniai ryšiai.
Šiame procese ypatingą vietą užėmė Lietuva. Lietuvos organizatoriai buvo vieni pirmųjų, prisidėjusių prie organizuoto kultūrizmo plėtros Sovietų Sąjungoje, rengė ankstyvąsias tarptautines kultūrizmo varžybas socialistiniame pasaulyje ir sukūrė “Gintarinio prizo” („Amber Prix International“) turnyrą, kuris savo laku tapo vienu svarbiausių mėgėjų kultūrizmo konkursų Rytų Europoje, o dabar ir visame pasaulyje. Šie procesai rodo, kad Lietuvos vaidmuo neapsiribojo vien regionine sportine veikla – jis buvo platesnio tarptautinio kultūrizmo institucionalizacijos proceso dalis.
Todėl ši monografija nesiekia perrašyti visos bendrosios kultūrizmo istorijos. Jos tikslas – rekonstruoti vieną konkrečią šios istorijos dimensiją: tarptautinio kultūrizmo institucionalizacijos raidą 1947–1969 metais. Analizuojant tarptautinių organizacijų kūrimąsi, oficialių varžybų sistemą, administracinių struktūrų formavimąsi ir skirtingų šalių sporto institucijų bendradarbiavimą, siekiama parodyti, kaip kultūrizmas įgijo tarptautinį sportinį legitimumą tiek Vakarų, tiek socialistiniame sporto pasaulyje.
Tyrimas grindžiamas oficialiais varžybų protokolais, federacijų dokumentais, kongresų nutarimais, to laikotarpio sportine spauda ir archyvine medžiaga, susijusia su kultūrizmo bei sunkiosios atletikos administravimu. Šie šaltiniai leidžia rekonstruoti ankstyvąjį kultūrizmo raidos etapą, kuris iki šiol tarptautinėje istoriografijoje buvo nagrinėjamas fragmentiškai.