08-06-2026, 09:15 AM
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.
Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.
Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.
Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.
Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.
Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.
1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.
Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.
Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.
Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.
Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.
Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.
Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.
Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.
Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.
Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.
Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.
Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.
Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.
Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.
1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.
Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.
Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.
Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.
Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.
Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.
Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.
Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.