„Gintariniam prizui“ – 60 metų: legenda, įaugusi į Klaipėdos ir pasaulio sporto istoriją
2027 metų gegužės mėnesį Klaipėda taps išskirtinio sporto ir kultūros įvykio centru – čia bus pažymėtas vienų seniausių tradicinių kultūrizmo ir fitneso varžybų pasaulyje jubiliejus. „Gintariniam prizui“ – 60 metų. Tai ne tik sukaktis, bet ir gyva istorija, per šešis dešimtmečius užauginusi sportininkų kartas, subūrusi tūkstančius dalyvių ir palikusi ryškų pėdsaką tarptautinėje sporto bendruomenėje.
Jubiliejinis renginys truks tris dienas ir žada tapti išskirtine švente, kurioje susijungs sportas, kultūra, istorija ir gyvos legendos. Į Klaipėdą planuojama pakviesti iškilius sporto, visuomenės ir kultūros pasaulio atstovus iš įvairių šalių.
Tarp garbingų svečių numatyta sulaukti pasaulinio garso asmenybių – Arnoldo Schwarzeneggerio, Ralfo Möllerio ir WFF–WBBF federacijos atstovo Jungtinėse Amerikos Valstijose Aleksandro Nevskio. Šių sportininkų vardai jau seniai įrašyti į pasaulinę kultūrizmo istoriją.
Visi trys yra pelnę „Mr. Universe“ titulą, o šiandien sėkmingai tęsia karjerą kino industrijoje – dirba aktoriais, režisieriais ir prodiuseriais. Jų dalyvavimas jubiliejiniame renginyje suteiktų šventei išskirtinį tarptautinį prestižą ir taptų reikšmingu įvykiu tiek Lietuvos sporto bendruomenei, tiek miesto svečiams.
„Gintarinio prizo“ kelias prasidėjo laikais, kai kultūrizmas dar tik formavo savo tarptautinį veidą, o informacijos sklaida reikalavo ypatingų pastangų ir tikėjimo idėja. Šio judėjimo istorijoje ypatingą vaidmenį atliko Edmundas Daubaras, 1989 metais išleidęs įspūdingo, net 2 milijonų egzempliorių tiražo žurnalą „Arnoldas Švarcenegeris rekomenduoja“. Šis leidinys tapo ne tik sporto metodine medžiaga, bet ir simboliniu tiltu tarp skirtingų šalių sportininkų, įkvėpusiu naują kartą siekti aukščiausių rezultatų.
Per dešimtmečius „Gintarinis prizas“ išaugo į tarptautinį reiškinį, kuriame sportas susipynė su kultūra, diplomatija ir asmeninėmis istorijomis. WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvavo įvairių šalių visuomenės ir politikos veikėjai. Tarp jų – Austrijos buvęs parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas, kuris ne tik kuravo renginių iniciatyvas, bet ir pats lankėsi varžybose svečio teisėmis, taip prisidėdamas prie jų tarptautinio pripažinimo.
Ypatingą simbolinę reikšmę „Gintarinio prizo“ istorijoje įgavo ir ankstesni jubiliejai. Minint 40-metį, į Klaipėdą buvo atgabenta profesoriaus A. Gerstlo perduota originalių Arnoldo Švarcenegerio fotografijų kolekcija bei dokumentinis filmas apie jo gyvenimo kelią. Šios medžiagos buvo pristatytos varžybų metu ir tapo išskirtine šventės dalimi, pritraukusia didžiulį visuomenės dėmesį.
50-ojo jubiliejaus proga renginys sulaukė dar platesnio tarptautinio atgarsio – tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, reportažas iš Klaipėdos buvo parodytas pasaulinei auditorijai per CNN televiziją. Tai tapo reikšmingu įvertinimu ne tik pačiam renginiui, bet ir Lietuvos sporto bendruomenės indėliui į globalų kultūrizmo judėjimą.
Šiandien „Gintarinis prizas“ žvelgia į ateitį su dar didesniu užmoju ir pagarba savo istorijai. Nauja išsami Arnoldo Švarcenegerio knyga “Arnold” primena apie šio žmogaus įtaką visai sporto epochai, o Klaipėdoje rengiamas jubiliejus tampa gyvu šios istorijos tęsiniu.
Artėjant 60-ajam jubiliejui, Klaipėdos savivaldybės administracijos ir entuziastų iniciatyva rengiamas dar vienas svarbus darbas – bus išleista didelės apimties istorinė „Gintarinio prizo“ knyga. Joje lietuvių kalba jau baigiamas rengti tekstas, šiuo metu vykdomi vertimai į kitas kalbas, siekiant, kad šios varžybos ir jų istorija būtų dar plačiau žinomos pasaulyje.
„Gintarinis prizas“ šiandien – tai daugiau nei varžybos. Tai tradicija, kuri sujungia kartas. Tai scena, kurioje gimsta legendos. Tai Klaipėdos vardas, skambantis pasaulio sporto žemėlapyje. Ir tai istorija, kuri dar toli gražu nesibaigia.
Išsamesnė informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintarinio prizo“ turnyrą pamėgo Indijos sportininkai
Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvauja daugelio Azijos šalių sportininkai. Tarp jų ypač išsiskiria Indija, Pakistanas, Turkija, o pastaraisiais metais prie aktyviausių prisijungė ir Egiptas.
Pirmą kartą su Indijos kultūristais susitikome 2008 metais Graikijoje vykusiame WFF-WBBF „World Grand Prix“ turnyre. Indijos sporto organizatoriai, atidžiai sekdami tarptautinės federacijos veiklą, jau 2010 metais surengė pirmąjį WFF-WBBF Indijos nacionalinį čempionatą ir į jį pakvietė federacijos vadovus. Nuo to laiko mūsų bendradarbiavimas nuolat stiprėjo – įvairiuose Indijoje vykusiuose renginiuose dalyvavome net devyniolika kartų.
Per šiuos metus Indijos sportininkai tapo nuolatiniais prestižinio Klaipėdoje rengiamo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyviais. Ne vienas jų yra iškovojęs savo kategorijos nugalėtojo titulą, o du Indijos atstovai – Dharminderis Singhas ir Navtejas Singhas – pasiekė ypatingą laimėjimą. Jie tapo absoliučiais „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojais, savo vardus įrašydami į šio tarptautinio renginio istoriją.
Indijos sportininkų pasiekimai dar kartą patvirtina augantį šios šalies kultūrizmo potencialą ir glaudžius ryšius su tarptautine WFF-WBBF bendruomene.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
1976-1977 m. „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAI.
PIRMOS NELEGALIAI VIEŠOS KULTŪRIZMO VARŽYBOS TSRS.
1976–1977 m. „Gintarinio prizo“ turnyrai tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos ir visos TSRS kultūrizmo istorijoje. Nepaisant oficialaus kultūrizmo draudimo Sovietų Sąjungoje, būtent šie renginiai buvo pirmos viešai surengtos kultūrizmo varžybos po draudimo įvedimo.
1976 metais Edmundas Daubaras „Gintarinio prizo“ turnyrą kartu su „Žemaitijos taure“ organizavo Telšiuose. Jėgos dalis vyko vienoje miesto mokyklų, o kūno demonstravimo dalis – Telšių miesto kultūros rūmuose. Tai buvo pirmos po kultūrizmo draudimo nelegaliai viešos kultūrizmo varžybos visoje TSRS teritorijoje. Tiesiog Edmundui Daubarui pavyko įtikinti kultūros rūmų administraciją, kad jokio nusižengimo čia nėra ir rūmai gražiai išreklamavo renginį gyventojams. Salė buvo pilna vietinių žiūrovų. Edmundas Daubaras nemenkai rizikavo, bet varžybos praėjo sklandžiai ir negatyvių pasekmių nebuvo sulaukta. Renginyje dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Jaunių pogrupio kategorijose nugalėtojais tapo Rimas Apulskis, Stasys Stanius, Rimas Česaitis. Jaunimo kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Bašermanas, Aimontas Dolgichas, Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Valentinas Vandys ir Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais pripažinti Rimas Apulskis, Evaldas Šorius, Rišardas Krinickis.
Palyginimui, tais pačiais metais Kaune vyko tarptautinis kultūrizmo renginys, tačiau jo vieta buvo vienoje iš užmiesčio gamyklų kultūros salėje ir renginys vyko slapta be žiūrovų. Taip pat 1976 m. buvo organizuotas tarptautinis kultūrizmo renginys Kalinino (dabar Teverė, RTFSR) mieste. Valdžia uždraudė rengti varžybas, bet sportininkai protestuodami vis tiek surengė rungtynes viename miniatiūriniame miesto sporto klubų. Žiūrovų nebuvo, tik negausi sava palaikymo komanda.
1976 sportuojant Vilniaus „Viktorijos“ kulbe, pradėjome kalbėti su vienu klubo lankytoju teisininku Grigorijumi Leonovu. Šis pasakė, kad ką tik yra užbaigęs Vilniaus universiteto teisės fakultetą ir yra paskirtas į Klaipėdą dirbti liaudies teisėjo pareigose. Jau Klaipėdoje Edmundas Daubaras įtikino Grigorijų Leonovą imtis vadovauti Klaipėdos kultūrizmui. Motyvas buvo aiškus - dirbant teisėjo pareigose atsivers nemažai miesto valdininkų durų ir kultūristams bus lengviau. Organizaciniais reikalais toliau užsiėmė Edmundas Daubaras, o Grigorijus Leonovas ėmėsi miesto sportininkų užsiėmimams tiesti legalius kelius. 1977 metais prie Klaipėdos miesto sporto komiteto buvo įregistruota „Klaipėdos kultūrizmo federacija“, kuri ėmė organizuoti miesto sportinę veiklą. Tai buvo beprecedentinis įvykis visoje TSRS. Kultūrizmo sportas buvo uždraustas ir persekiojamas, o Klaipėdoje veikė oficiali miesto kultūrizmo federacija. Taip ši federacija ir išliko vienintele legaliai veikianti visoje TSRS iki pat 1987 metų, kol prie TSRS sporto ministerijos buvo įsteigta „TSRS kultūrizmo federacija“.
Juridiniais keliais buvo uždaryti visi Klaipėdos miesto nelegalūs sporto klubai, o palikti prie federacijos tik trys: „Gintaras“ (vadovas Edmundas Daubaras), „Šatrija“ (vadovas Sigitas Vilutis) ir „Alksnynė“ (vadovas Olegas Serovas).
Beprecedentės viešos varžybos Telšiuose sukėlė TSRS kultūrizmo pasaulyje savotišką furorą. Stebėjosi visi. Estijos TSR kultūrizmo vadovas Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) Edmundui Daubarui parašė palaikymo laišką ir „Gintarinio prizo“ turnyrą pareklamavo Čekoslovakijos TSR sporto spaudai.
Po varžybų Telšiuose Edmundas Daubaras įsidrąsino ir, tarpininkaujant tėvui Vytautui Daubarui, 1977 m. „Gintarinio prizo“ turnyrą organizavo Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose. Varžybos buvo tik kūno demonstravimo dalies, jėgos pratimų nebuvo. Edmundas Daubaras vėl rizikavo - turnyras buvo viešas, žiūrovus surinko „gyvai“ vieni per kitus patys sportininkai klaipėdiečiai. Salė buvo pilna aistruolių. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.
1977 m. “GINTARINIS PRIZAS”
REZULTATAI
(tik pirmos trys vietos)
Jaunimas
Pirma ūgio kategorija
Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta
1. Chleborodovas Viačeslavas Vilnius 1
2. Burba Edvardas Klaipėda 2
3. Apulskis Rimas Klaipėda 3
Antra ūgio kategorija
Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta
1. Dolgovas Borisas Vilnius 1
2. Uckus Benas Kaunas 2
3. Kuznecovas Nikolajus Vilnius 3
Trečia ūgio kategorija
Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta
1. Nevera Stepanas Vilnius 1
2. Šorius Evaldas Klaipėda 2
3. Mišeniovas Edvardas Kaunas 3
Suaugusieji
Pirma ūgio kategorija
Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta
1. Keršulis Algimantas Vilnius 1
2. Daubaras Vytautas Vilnius 2
3. Žurauskas Jonas Kaunas 3
Antra ūgio kategorija
Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta
1. Petrošius Kęstutis Vilnius 1
2. Krinickis Rišardas Vilnius 2
3. Maksimovas Stasys Kaunas 3
Trečia ūgio kategorija
Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta
1. Cukanovas Stasys Vilnius 1
2. Besakirskas Albertas Kaunas 2
3. Zenkevičius Vytautas Klaipėda 3
Absoliutūs nugalėtojai Jaunimas – Borisas Dolgovas
Suaugusieji – Stasys Cukanovas
1977 METŲ KOVA SU TSRS POLITINĖS VALDŽIOS SPRENDIMAIS
1977 METAI: KULTŪRIZMO PERSEKIOJIMO SUSTIPRĖJIMAS TSRS
1977 metais Edmundas Daubaras, pagal universitetų mainų programą, dar kartą dviem mėnesiams išvyko į Čekoslovakijos SSR. Sportinės veiklos programa buvo panaši į ankstesniųjų metų: vyko susitikimai su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala bei jo pavaduotoju profesoriumi Františeku Bulva.
Siekdami parodyti lojalumą savo valdžiai, čekoslovakai Edmundui Daubarui, kaip TSRS kultūrizmo atstovui, organizavo susitikimą su Čekoslovakijos sporto ministerijos vadovais. Tuo metu Čekoslovakijos kultūrizmo federacija jau turėjo savo kabinetą ministerijoje, kuriame dirbo federacijos sekretorius, garsus kultūristas Peteris Tlapakas.
Vojtechas Fiala taip pat organizavo Edmundo Daubaro kelionę į kalnų kurorte įsikūrusį šalies olimpinės rinktinės pasirengimo centrą. Tuo metu jame pasaulio čempionatui rengėsi nacionalinės kultūrizmo rinktinės sportininkai. Vyko susitikimai ir pokalbiai su atletais bei treneriais.
Vėliau Edmundas Daubaras lankėsi Brno mieste, kur profesorius Františekas Bulva surengė du Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos tarybos posėdžius. Juose Edmundas Daubaras dalyvavo svečio teisėmis ir skaitė pranešimą apie kultūrizmo padėtį TSRS.
1977 METAI: KULTŪRIZMO PERSEKIOJIMO SUSTIPRĖJIMAS TSRS
1977 metais kultūrizmo persekiojimas TSRS dar labiau sustiprėjo. TSRS sporto ministerija išleido įsakymus griežtinti kovą su kultūrizmu, o nacionalinių respublikų sporto ministerijos šiuos nurodymus pakartojo ir ėmė aktyviai vykdyti. Sovietinėje spaudoje prasidėjo organizuota kultūrizmo puolimo kampanija. Ypač aršiai reiškėsi dienraščio Sovietsky Sport žurnalistas Dmitry Ivanov. Didėjant spaudimui, beveik visi žinomi TSRS kultūrizmo organizatoriai nutilo.
Nesitaikstydamas su susidariusia padėtimi ir remdamasis Čekoslovakijoje matytais pavyzdžiais, Edmundas Daubaras pradėjo susirašinėjimą su „Sovietskij sport“ redakcija, TSRS sunkiosios atletikos federacija bei TSRS sporto ministerijos vadovais. Tačiau šie dialogai nedavė jokių teigiamų rezultatų.
Baigiantis 1977 metams, Edmundas Daubaras kartu su geriausiais miesto kultūristais dalyvavo Estijos sostinėje Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“. Tai buvo vienos prestižiškiausių to meto kultūrizmo varžybų TSRS šalyse. Sėkmingiausiai jose pasirodė Patras Stanius – jaunimo kategorijoje jis iškovojo trečiąją vietą.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintarinio prizo“ istorija.
„Misteris Absoliutus SSSR“
Sporto organizatoriai ir vadovai rengia varžybas, kuriose sportininkai siekia pergalių ir aukščiausių rezultatų. Būtent varžybose iškovotos pergalės ir pasiekti laimėjimai tampa žinomi visuomenei per žiniasklaidą. Be sportinių pasiekimų daugelis sportininkų liktų nežinomi platesnei auditorijai.
Pergalės suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ne tik patiems sportininkams, bet ir jų šeimoms, treneriams, bendražygiams bei visai sporto bendruomenei. Kiekviena pergalė yra įvertinimas už ilgametį darbą, atkaklumą ir pasiaukojimą.
Nors varžybose dalyvauja daugybė sportininkų, tik nedaugelis savo išskirtiniais pasiekimais įrašo savo vardą į sporto istoriją. Tokie sportininkai tampa pavyzdžiu jaunajai kartai ir įkvepia kitus siekti aukščiausių tikslų.
Šiandienos sportininkai apie praėjusių dešimtmečių galiūnus dažniausiai sužino tik iš pasakojimų. Tačiau buvo laikai, kai vieno sportininko vardas kultūrizmo pasaulyje skambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir ne tik. Tas žmogus buvo klaipėdietis Viktoras Jucys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo neginčijamu TSRS kultūrizmo lyderiu. Rusijos IFBB prezidentas Vladimiras Dubininas V. Jucį yra pavadinęs „Misteriu Absoliučiu SSSR“ – titulu, geriausiai atspindinčiu jo dominavimą to meto varžybose.
Kelias į sporto viršūnę prasidėjo Klaipėdoje. Pirmą kartą pamatęs garsiojo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvius, Viktoras buvo sukrėstas jų fizinio pasirengimo ir estetikos. Grįždamas iš varžybų jis sau tarė: „Būsiu toks.“ Tą akimirką gimė tikslas, kuriam buvo lemta pakeisti jo gyvenimą.
Į sporto klubą jis nuėjo ne iš karto. Pirmiausia pradėjo treniruotis viename pajūrio garažų. Sąlygos buvo primityvios – žiemą tekdavo sportuoti vilkint striukę ir mūvint pirštines, o vakarinėms treniruotėms kartais šviesdavo tik žvakė. Tačiau būsimo čempiono tai nestabdė. Kaip ir daugelis to meto entuziastų, jis mokėsi kantrybės, disciplinos ir gebėjimo siekti tikslo nepaisant aplinkybių.
Pradėjęs lankyti kultūrizmo klubą, Viktoras buvo paskatintas išmėginti jėgas varžybose. Pirmasis bandymas sėkmės neatnešė. Nusivylęs jis pasuko į kitą aistrą – karate. Tuo metu tiek kultūrizmas, tiek karate Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamos, o tam tikrais laikotarpiais ir draudžiamos veiklos. Tačiau draudimai tik stiprino susidomėjimą. Įvaldęs kovos meno pagrindus, V. Jucys sėkmingai dalyvavo varžybose, kol valdžios sprendimu buvo uždarytas vienintelis miesto karate klubas. Tuomet jis vėl grįžo ten, kur viskas buvo prasidėję – į kultūrizmo salę.
Nuo tada jo gyvenimą užvaldė treniruotės. Darbas davė vaisių. 1984 ir 1985 metais V. Jucys tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ jaunimo grupės nugalėtoju. 1985-aisiais jis laimėjo Kaune vykusį „Komjaunimo taurės“ turnyrą, o netrukus prasidėjo įspūdingiausias jo karjeros etapas.
Nuo 1986 metų Viktoras laimėdavo visas varžybas, kuriose dalyvaudavo. Du kartus jis triumfavo Leningrado „Baltųjų naktų“ turnyre, tris kartus tapo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju, iškovojo pirmosios oficialios TSRS kultūrizmo taurės absoliutaus čempiono vardą. Jo kolekciją papildė ir devyniolika pergalių tarptautinėse varžybose. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jis neturėjo lygių.
Ne mažiau įspūdingi buvo ir jo fiziniai duomenys. Būdamas 174 centimetrų ūgio, tarp varžybų jis svėrė apie 109 kilogramus. Tiek bicepso, tiek blauzdos apimtis siekė pusmetrį. V. Jucys mėgo treniruotis didžiuliais svoriais, o jo treniruotės buvo trumpos, tačiau itin intensyvios. Sporto salėje net atsirado savotiški terminai – „Viktoro štanga“ ir „Viktoro hanteliai“. Taip buvo vadinami įrankiai, kurių svoriai daugeliui kitų sportininkų atrodė tiesiog neįveikiami.
Viktoro Jucio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris iš nešildomo garažo Klaipėdoje pakilo iki aukščiausių TSRS kultūrizmo viršūnių. Jo pasiekimai tapo ne tik asmeninės valios ir talento įrodymu, bet ir svarbia socialistinio kultūrizmo istorijos dalimi.
Išsamesnę informaciją galima rasti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
WFF-WBBF Pietų Amerikoje
WFF–WBBF prezidentas Pietų Amerikai – Jorge Cedale
Pastaraisiais metais dėl pasaulyje išaugusios politinės ir ekonominės įtampos iš dalies sulėtėjo ir tarptautinio sporto veikla. Vis dėlto WFF–WBBF federacijos istorijoje išliko asmenybės, kurių ilgametis darbas ženkliai prisidėjo prie organizacijos plėtros skirtinguose žemynuose. Vienas tokių buvo ilgametis WFF–WBBF federacijos prezidentas Pietų Amerikai argentinietis Jorge Cedale (1958–2024).
Pietų Amerikos kultūristai į tarptautinius WFF–WBBF renginius aktyviai įsitraukė nuo 1996 metų. Nuo 2005 metų Jorge Cedale vadovaujant, pasaulio čempionatuose ir kituose federacijos renginiuose Europoje bei Azijoje dalyvavo sportininkai iš Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus ir Paragvajaus. Tarp jų buvo Jamila Vanessa Toledo, Fernanda Yiouglar, Rosalia Dutra de Campos, Merina Broggia, Farreyra Maryangeles, Carolina Elizabeth Magnani, Antuanez Aurora Beatriz Faguendez, Alejandra Mariel Rubio, Liliana Escudeiro de Cangeri, Maria Sol Farinelli, Fernando Ariel Perdomo, Glayson Souto, Crecky Chavez, Dalvaniza Aquino, Cordeiro Ricardo Fernandes, Damascena Hugo Rafael de Almeida, Tourun Ignacio Daniel Torres, Alexandra Ximena Aguiar Fernandez, Antonio Osta, Maria Melgarejo Fernandez ir Claudia Mendoza Ramirez.
2011 metais WFF–WBBF pasaulio prezidentas dr. Edmundas Daubaras lankėsi Argentinoje, kur stebėjo eilinį Pietų Amerikos WFF–WBBF čempionatą. Per savo veiklos metus Jorge Cedale surengė aštuonis Pietų Amerikos čempionatus, kurie tapo svarbia atranka į pasaulio WFF–WBBF varžybas. Šių čempionatų nugalėtojai sėkmingai atstovavo savo šalims tarptautinėse arenose.
Už nuopelnus federacijai 2008 metais Jorge Cedale buvo apdovanotas WFF–WBBF federacijos “Garbės sidabro medaliu”. Dalyvaudamas tarptautiniuose federacijos renginiuose Lietuvoje, jis ne kartą lankėsi Lietuvos Respublikos Seime, buvo kviečiamas į tarptautines spaudos konferencijas naujienų agentūroje ELTA bei aktyviai prisidėjo prie federacijos tarptautinių ryšių stiprinimo.
Išvados
Jorge Cedale buvo vienas ryškiausių WFF–WBBF federacijos organizatorių Pietų Amerikoje. Jo iniciatyva šiame žemyne buvo sukurta stipri tarptautinių varžybų sistema, leidusi daugybei sportininkų patekti į pasaulio čempionatus ir pelnyti tarptautinį pripažinimą.
Daugiau kaip du dešimtmečius trukusi Jorge Cedale veikla reikšmingai prisidėjo prie WFF–WBBF federacijos plėtros, o jo organizacinis darbas sustiprino sportinius ryšius tarp Pietų Amerikos, Europos ir Azijos. Jo indėlis į tarptautinio kultūrizmo istoriją išlieka reikšminga WFF–WBBF federacijos paveldo dalimi, o jo vardas bus prisimenamas kaip vieno iš aktyviausių federacijos vadovų Pietų Amerikoje.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Meksikos sportininkai tarptautiniuose „Gintarinio prizo“ turnyruose
2006 m. WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ – svarbus žingsnis į tarptautinį bendradarbiavimą
2006–2010 metais Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veiklai Jungtinėse Amerikos Valstijose vadovavo Mike Glass (JAV). Jo iniciatyva buvo aktyviai plečiami federacijos tarptautiniai ryšiai Šiaurės ir Lotynų Amerikoje, o vienu reikšmingiausių to laikotarpio įvykių tapo 2006 metais Meksiko mieste surengtas tarptautinis WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ turnyras.
Šios aukšto lygio varžybos sulaukė didelio sporto bendruomenės susidomėjimo – jose dalyvavo daugiau kaip 300 atletų iš įvairių šalių. Turnyras tapo svarbiu postūmiu WFF-WBBF federacijos plėtrai Lotynų Amerikoje bei sustiprino organizacijos autoritetą tarptautinėje kultūrizmo ir fitneso bendruomenėje.
Po sėkmingai surengto „Mexico Grand Prix“ Meksikos WFF-WBBF federacijos prezidentu buvo paskirtas Manuel Solano. Jo vadovavimo laikotarpiu Meksikos nacionalinė rinktinė tapo aktyvia tarptautinės WFF-WBBF šeimos nare. Meksikos sportininkai reguliariai dalyvavo pasaulio čempionatuose, tarptautinėse taurės varžybose bei kituose federacijos renginiuose.
Ypatingą vietą Meksikos atletų tarptautinėje veikloje užėmė Lietuvoje, Klaipėdoje, kasmet rengiami prestižiniai tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai. Meksikos delegacijos ne kartą atvyko į šias istorines varžybas, kuriose jų sportininkai demonstravo aukštą sportinį meistriškumą, pelnė prizines vietas bei prisidėjo prie turnyro tarptautinio prestižo augimo.
Daugiametis Meksikos ir Lietuvos sportinis bendradarbiavimas tapo puikiu pavyzdžiu, kaip WFF-WBBF federacija vienija skirtingų žemynų sportininkus, trenerius ir organizatorius. Tokie ryšiai ne tik stiprina kultūrizmo ir fitneso sporto plėtrą, bet ir skatina draugystę, kultūrinius mainus bei tarpusavio pagarbą tarp valstybių.
Meksikos delegacijų vizitai į tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus Klaipėdoje
Tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai, vykę Klaipėdoje, tapo ne tik reikšmingu sporto renginiu, bet ir tarptautinio bendradarbiavimo bei kultūrinės diplomatijos platforma. Tarp nuolatinių turnyro dalyvių buvo ir Meksikos delegacijos, kurių sportininkai bei oficialūs atstovai ne kartą viešėjo Lietuvoje.
Vizitų metu Meksikos delegacijos dalyvavo ne tik varžybose, bet ir oficialiuose renginiuose. Jas priėmė Lietuvos Respublikos parlamentas, kur vyko susitikimai, skirti stiprinti Lietuvos ir Meksikos draugiškus ryšius bei sportinį bendradarbiavimą. Delegacijų viešnagės programa taip pat apėmė spaudos konferencijas, organizuotas nacionalinėje naujienų agentūroje ELTA, kuriose buvo pristatomi turnyrai, jų dalyviai ir tarptautinio sportinio bendradarbiavimo reikšmė.
Šie vizitai liudija, kad „Amber Prix“ turnyrai buvo svarbūs ne tik sporto pasauliui. Jie prisidėjo prie Klaipėdos ir Lietuvos tarptautinio žinomumo, skatino skirtingų šalių bendradarbiavimą, kultūrinius mainus ir draugiškų ryšių plėtrą. Meksikos delegacijų dalyvavimas išliko reikšminga šios tarptautinės sporto istorijos dalimi.
Išvados
2006 metais surengtas WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ turnyras tapo vienu svarbiausių federacijos plėtros etapų Lotynų Amerikoje. Po šio renginio sustiprėjusi Meksikos nacionalinė federacija aktyviai įsitraukė į tarptautinę WFF-WBBF veiklą, o jos sportininkai tapo nuolatiniais pasaulio čempionatų ir Klaipėdoje vykusių „Gintarinio prizo“ turnyrų dalyviais.
Meksikos atletų pasiekimai ir ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos organizatoriais reikšmingai prisidėjo prie „Gintarinio prizo“ turnyrų tarptautinio pripažinimo bei dar kartą patvirtino, kad WFF-WBBF federacijos veikla sėkmingai vienija skirtingų kontinentų sporto bendruomenes, puoselėdama aukštus sportinio meistriškumo, draugystės ir tarptautinio bendradarbiavimo idealus.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Filosofiniai samprotavimai
Nueitas gyvenimo kelias. Nueitas sportinis kelias. Kas tu esi po viso to?
Gyvenimas, paaukotas sportui, – ilgas ir sudėtingas kelias. Jame buvo visko: ieškojimų ir atradimų, pergalių ir nusivylimų. Bėgant metams vis dažniau tenka atsisveikinti su kolegomis, bendraminčiais, „štangos broliais“.
Jau išlydėjome kultūrizmo pradininkus Europoje ir Lietuvoje, garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus ir puoselėtojus – Česlavą Tamulevičių, Vitalijų Asovskį, Rišardą Krinickį ir Valerijų Koreškovą. Jų gyvenimo kelias ir darbai amžiams liks pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jie paliko ne tik sportinius rezultatus – jie paliko pavyzdį ateinančioms kartoms.
Sugriuvus socialistinei sistemai, pasinėrėme į Vakarų demokratijos pasaulį. Kartu pasikeitė ir sportas. Ką jame radome? Vieni sugebėjo prisitaikyti ir išlikti ištikimi savo vertybėms, kiti pasimetė, o daugelį naujoji sistema tiesiog prarijo.
Šiandien sportininkai blaškosi tarp kelių dešimčių kultūrizmo federacijų. Pasirinkimas – milžiniškas. Yra „natūralus“ kultūrizmas, įvairiausios alternatyvios organizacijos, kiekviena skelbia savo pasaulio čempionus. Kasmet jų atsiranda šimtai ar net tūkstančiai. Tačiau dažniausiai praeina vos metai, ir tų čempionų vardų jau niekas nebeatsimena. O juk kadaise pasaulio čempionus pažinojo visi šio sporto gerbėjai.
Su retomis išimtimis šiandieninis kultūrizmas prarado tai, kas kadaise buvo svarbiausia – aiškią sportinę vertę ir autoritetą. Kiekvienas renkasi tai, kas jam priimtina. Daugelis save realizuoja sporto festivaliuose, kurių dabar gausu. Juose taip pat iškovojamos pergalės, įteikiami įspūdingi trofėjai.
Tačiau verta sustoti ir savęs paklausti: kai po daugelio metų sportinis kelias baigsis, ar tikrai didžiuositės festivalių titulais?
Po kelių dienų Vilniuje vyks Dainų šventė – didžiausias Lietuvos kultūros festivalis. Jo dalyviai taip pat gauna apdovanojimus, pelno žiūrovų pripažinimą. Ar sporto festivalio nugalėtojo titulas iš esmės kuo nors skiriasi nuo pergalės kultūros festivalyje? Tebūnie tai klausimas kiekvienam sportininkui.
Liūdna matyti, kad šiandien kultūristai vis rečiau analizuoja situaciją, vis rečiau mąsto strategiškai. Dažnai jie drąsiai žengia pirmyn, tačiau ne visada teisinga kryptimi. Nebeliko strategiškai mąstančių trenerių ir vadovų, gebančių matyti ne vien artimiausias varžybas, bet ir viso sporto ateitį.
Po Inaro Mardo mirties Estijos kultūrizmui ilgą laiką vadovavo žmogus - virėjas, labiau garsėjęs gerais ryšiais nei sportiniais nuopelnais. Vėliau federacijos vadovu tapo žmogus, visuomenėje išgarsėjęs prekiaudamas kiaušiniais turguje. Ar tai buvo sporto autoritetai? Kur šiandien yra Estijos kultūrizmas? Apie Latvijos kultūrizmo padėtį taip pat sunku kalbėti optimistiškai.
Sportininkai, stebėkite. Mąstykite. Analizuokite. Darykite išvadas.
Gyvenimas bėga labai greitai. Prarasto laiko nebesugrąžinsite. Todėl svarbiausia ne tik laimėti šiandien, bet ir pasirinkti tokį kelią, kuriuo po daugelio metų galėtumėte didžiuotis. Tik tada sportui atiduoti metai turės tikrąją prasmę.
„Gintarinio prizo“ istorijos
Albertas Remeika – neįgyvendintos svajonės
Aštuntajame dešimtmetyje kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas ideologiškai nepageidaujama sporto šaka. Oficialiai jis buvo draudžiamas, todėl sportininkai treniravosi slapta – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir kitose nuošaliose vietose. Nepaisant valdžios spaudimo, būtent tokiomis sąlygomis užaugo ne vienas talentingas Lietuvos kultūristas.
1975 metais į pagrindinį Klaipėdos kultūrizmo klubą „Gintaras“, veikusį Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje, atėjo treniruotis Albertas Remeika. Jis iš karto išsiskyrė didelėmis ambicijomis, ryžtu ir nepaprastu darbštumu. Jaunasis sportininkas siekė ne tik kardinaliai pakeisti savo kūną, bet ir tapti vienu stipriausių Lietuvos kultūristų, dalyvauti tuo metu valdžios nepripažįstamose varžybose.
Albertą treniravo Edmundas Daubaras – vienas teoriškai stipriausių to meto TSRS kultūrizmo specialistų. Treniruočių metodika buvo grindžiama ne tik praktine patirtimi, bet ir užsienio literatūra, ryšiais su Čekoslovakijos kultūristais bei 1975 metų absoliutaus IFBB Europos čempiono Peterio Stacho treniruočių analize.
Treniruotės buvo itin intensyvios. Didelis dėmesys skirtas ir mitybai – kasdien Albertas suvartodavo apie du kilogramus varškės ir 20–30 kiaušinių. Per vos aštuoniolika mėnesių jo kūno svoris padidėjo nuo 88 iki 120 kilogramų, o bicepso apimtis pasiekė net 52 centimetrus. Nors jis nespecializavosi jėgos sporto rungtyse, fizinis pajėgumas buvo įspūdingas ir pelnė specialistų pripažinimą.
Dar būdamas jaunimo amžiaus grupės sportininkas, 1978 metais Albertas Remeika dalyvavo Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, kur aukščiausio ūgio kategorijoje iškovojo trečiąją vietą. Tai buvo sėkmingas debiutas tarptautinėje arenoje.
Tų pačių metų „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje jis užėmė antrąją vietą savo kategorijoje. 1979 metais, dar priklausydamas jaunimo grupei, Albertas jau varžėsi tarp suaugusiųjų Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse. Jo įspūdinga raumenų masė, proporcijos ir fizinis pasirengimas stebino tiek teisėjus, tiek sporto specialistus. Daugelis neabejojo, kad Klaipėda augina vieną perspektyviausių Lietuvos kultūristų.
Tačiau didelėms sportinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Nuolatiniai nesutarimai tarp neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovų neigiamai veikė visą šalies kultūrizmo judėjimą. Tuo pat metu Edmundas Daubaras išvyko studijuoti antrosios specialybės į Vilniaus universitetą, o Albertas Remeika nusprendė pasitraukti iš aktyvaus sporto.
Taip netikėtai baigėsi vieno talentingiausių savo kartos Klaipėdos kultūristų karjera.
Išvada
Alberto Remeikos istorija yra ne tik pasakojimas apie išskirtinius fizinius duomenis ir didžiulį darbštumą. Tai liudijimas apie kartą sportininkų, kuriems teko siekti aukštų rezultatų politinių draudimų, informacijos stokos ir nuolatinių organizacinių konfliktų sąlygomis. Remeika turėjo visas prielaidas tapti vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo atletų, tačiau jo karjerą nutraukė ne sportinės priežastys. Jo likimas primena, kiek daug talentų anuomet liko neatsiskleidę ne dėl valios ar gebėjimų stokos, o dėl laikmečio aplinkybių. Vis dėlto Alberto Remeikos vardas išlieka reikšminga Klaipėdos kultūrizmo istorijos dalimi ir vienu iš „Gintarinio prizo“ epochos simbolių.
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintarinio prizo“ istorijos
Maiklas Mičelas – visur aukštumoje
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai susijęs išskirtinis sportininkas, kino aktorius, režisierius ir buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas škotas Maiklas Mičelas (Michael Mitchell, 1956–2021). Jo asmenybė išsiskyrė ne tik sportiniais pasiekimais, bet ir nepaprasta gyvenimo patirtimi, kuri pelnė jam pagarbą įvairiose pasaulio šalyse.
Pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje Maiklas Mičelas pradėjo dalyvauti 1996 metais. Nuo pirmųjų pažinties su federacija dienų jis tapo aktyviu jos renginių dalyviu ir ištikimu bendražygiu. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus jis dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautiniuose kongresuose, oficialiuose federacijos susitikimuose bei įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose. Iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų jis liko aktyvus WFF–WBBF federacijos narys ir vienas ryškiausių jos ambasadorių.
Sporte Maiklas Mičelas pasiekė įspūdingų rezultatų. Per savo ilgą karjerą jis ne kartą tapo tarptautinių varžybų nugalėtoju ir prizininku. Jo pergalės garsino ne tik jo gimtąją Škotiją, bet ir pačią WFF–WBBF federaciją. Dėl puikios fizinės formos, disciplinos ir profesionalumo jis pelnė autoritetą tarp sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Ne vienas jaunosios kartos atletas jį laikė pavyzdžiu, kaip sportinius laimėjimus galima derinti su aukšta asmenine kultūra ir pagarba varžovams.
Tačiau Maiklo Mičelo veikla neapsiribojo vien sportu. Jis buvo profesionalus kino aktorius ir režisierius, filmavosi įvairių šalių kino projektuose, dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose, bendravo su žinomais kino pasaulio kūrėjais. Už savo kūrybinę veiklą jis pelnė ne vieną apdovanojimą. Ši įvairiapusė patirtis suteikė jam išskirtinį gebėjimą lengvai bendrauti su įvairių profesijų ir kultūrų žmonėmis, o tai buvo itin svarbu atstovaujant federacijai tarptautinėje erdvėje.
Ne mažiau reikšminga buvo ir jo karinė tarnyba. Buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas visą gyvenimą išsaugojo karininkui būdingas savybes – drausmę, atsakomybę, principingumą ir gebėjimą priimti sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis. Šios savybės atsispindėjo ir jo veikloje sporte bei visuomeniniame gyvenime.
2005 metais Maiklas Mičelas Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje įsigijo namą. Ši vieta tapo jo antraisiais namais, kur jis praleisdavo nemažą dalį laisvalaikio. Būtent čia gimė idėja surengti vieną iš svarbiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinių renginių Turkijoje.
Rengiantis 2007 metais organizuoti tarptautinį WFF–WBBF čempionatą prestižiniame „LykiaWorld“ kurorte, 2006 metais Maiklas Mičelas pakvietė federacijos prezidentą Edmundą Daubarą atvykti į Turkiją. Buvo surengta oficiali spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Turkijos žurnalistai, sporto organizacijų vadovai ir Sporto ministerijos atstovai. Renginio metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, jos organizuojami pasaulio čempionatai bei būsimos varžybos Turkijoje. Šis susitikimas tapo svarbiu žingsniu plečiant federacijos veiklą Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione.
Ne mažiau svarbus buvo ir 2007 metų pasaulio čempionatas Vilniuje. Po jo Maiklas Mičelas, būdamas oficialios Pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijos nariu, dalyvavo priėmime Lietuvos Respublikos Seime ir spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Susitikimuose buvo aptarti įvykę pasaulio čempionatai, federacijos ateities planai, tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvos. Taip pat buvo pristatyta legendinio „Gintarinio prizo“ istorija ir pateiktas būsimo jubiliejinio 40-ojo turnyro organizavimo projektas. Tokie susitikimai rodė, kad federacijos veikla buvo vertinama ne tik sporto bendruomenėje, bet ir valstybiniu lygmeniu.
Per savo gyvenimą Maiklas Mičelas pelnė daugybę sportinių, visuomeninių ir kūrybinių apdovanojimų. Tačiau vienu reikšmingiausių įvertinimų jis laikė Pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės aukso medalį”, kuris jam buvo iškilmingai įteiktas 2010 metais. Šiuo apdovanojimu federacija pagerbia tik tuos asmenis, kurių veikla turi išliekamąją vertę pasaulinio kultūrizmo istorijai ir kurie savo darbu prisideda prie federacijos autoriteto stiprinimo tarptautiniu mastu.
Maiklo Mičelo gyvenimas buvo kupinas iššūkių, pergalių ir prasmingų darbų. Sportas, karinė tarnyba, kinas ir visuomeninė veikla susiliejo į vieną nepaprastai turtingą gyvenimo kelią. Visur, kur tik jis dirbo ar varžėsi, siekė aukščiausių rezultatų, todėl straipsnio pavadinimas „Visur aukštumoje“ tiksliai apibūdina jo asmenybę.
Išvados
Maiklas Mičelas buvo viena ryškiausių WFF–WBBF federacijos asmenybių, kurios veikla gerokai pranoko sporto ribas. Jis tapo federacijos idėjų skleidėju, tarptautinių ryšių puoselėtoju ir aktyviu „Gintarinio prizo“ turnyro istorijos dalyviu.
Jo autoritetas sporto, kino ir visuomenės sluoksniuose padėjo garsinti WFF–WBBF federacijos vardą daugelyje pasaulio šalių. Asmeniniai ryšiai, iniciatyvos organizuojant tarptautinius renginius bei aktyvus dalyvavimas oficialiuose federacijos susitikimuose prisidėjo prie organizacijos tarptautinio pripažinimo ir augimo.
Praėjus metams po jo mirties, Maiklo Mičelo vardas tebėra minimas su pagarba. Jis išliko ne tik pasaulio čempionas ar kino aktorius, bet ir žmogus, kuris savo darbais įrodė ištikimybę sportui, draugams ir WFF–WBBF federacijai. Todėl jo vardas pelnytai įrašytas į legendinio „Gintarinio prizo“ istoriją, o jo gyvenimo pavyzdys ir šiandien įkvepia naujas sportininkų kartas.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
NABBA Lietuvoje: ar tikrai visi žino savo istoriją?
Tenka apgailestauti, kad nemaža dalis kultūrizmo atstovų nesidomi savo sporto istorija. Dėl to neretai patikima skambiomis deklaracijomis, nepasidomint faktais. Taip atsiranda iškreiptas istorijos suvokimas, o kartu – ir klaidingi sprendimai.
Trumpai priminsime keletą neginčijamų istorinių faktų.
1991 metų gegužę pirmoji Lietuvos Respublikoje Sporto ministerijos iniciatyva įsteigta Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija iš tarptautinės NABBA organizacijos parvežė oficialų Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimą. Tai buvo išskirtinis įvykis – tuo metu nė viena kita tarptautinė sporto organizacija tokio dokumento Lietuvai dar nebuvo suteikusi.
Netrukus Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas iškovojo NABBA Europos čempionų titulus. Tai buvo pirmieji Lietuvos sportininkų Europos čempionų titulai jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
1996, 1997 ir 1998 metais Edmundo Daubaro iniciatyva Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo surengti trys NABBA Europos čempionatai. 1997 metais tarptautinis NABBA kongresas Edmundą Daubarą išrinko NABBA International viceprezidentu. Tai patvirtina išlikę oficialūs dokumentai.
Nuo 1995 metų pasaulinė WFF-WBBF federacija glaudžiai bendradarbiavo su NABBA. Vis dėlto ilgainiui tapo akivaizdu, kad WFF-WBBF veikla, tarptautinių renginių mastas ir organizacinės iniciatyvos sparčiai pranoko NABBA. Lūžio tašku tapo itin sėkmingai 2005 metais Vilniuje surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Po jo buvo nuspręsta nutraukti bendradarbiavimą su NABBA ir toliau savarankiškai plėtoti WFF-WBBF veiklą.
Būtent po šio išsiskyrimo Lietuvoje atsirado vadinamoji „naujoji“ NABBA organizacija, veikianti iki šiol. Ji šiandien pristato savo istorijos versiją ir mini 25 metų veiklos sukaktį, nors prie tarptautinės NABBA prisijungė tik 2006 metais. Todėl natūraliai kyla klausimas, kaip skaičiuojamas šis veiklos laikotarpis.
Istorija remiasi ne pareiškimais ar reklaminiais šūkiais, o dokumentais, datomis ir faktais. Todėl kiekvienas, besidomintis Lietuvos kultūrizmo istorija, gali pats palyginti įvykių chronologiją ir padaryti savo išvadas.
Taip pat verta paklausti: kokie reikšmingi tarptautiniai projektai, čempionatai ar iniciatyvos per pastaruosius du dešimtmečius buvo įgyvendinti šios „naujosios“ NABBA Lietuvos kultūrizmo labui? Atsakymą į šį klausimą kiekvienas gali susirasti pats, įvertinęs viešai prieinamus faktus.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Profesorius Vasilijus Bespalenko – sportinio kultūrizmo pradininkas Ukrainoje
Asmenybė, sujungusi mokslą, sportą ir visuomeninę veiklą
Profesorius Vasilijus Bespalenko yra viena ryškiausių Ukrainos sportinio kultūrizmo asmenybių, kurios veikla apima sportą, mokslą, pedagogiką, visuomeninį darbą ir kultūrą. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius trunkančią profesinę karjerą jis sugebėjo suderinti mokslininko, dėstytojo, trenerio, sportininko ir visuomenės veikėjo veiklą, tapdamas autoritetu kelioms sportininkų ir trenerių kartoms.
1983 metais baigęs meno dizaino studijas Ivano Franko nacionaliniame universitete Lvove, Vasilijus Bespalenko pasirinko dar vieną profesinės veiklos kryptį – fizinės kultūros mokslus, kuriuos studijavo Lvovo valstybiniame universitete. Vėliau įgijo praktinės psichologijos magistro kvalifikaciją, o sukauptas žinias sėkmingai pritaikė sportininkų rengimo metodikoje bei pedagoginėje veikloje.
Daugelį metų profesorius dirbo įvairiose Ukrainos aukštosiose mokyklose, dėstė fizinės kultūros disciplinas, vadovavo studentų moksliniams darbams ir rengė specialistus. Eidamas Lvovo Stavropigiono universiteto fizinės kultūros katedros vedėjo pareigas, jis daug dėmesio skyrė šiuolaikinių mokymo programų kūrimui bei sporto mokslo plėtrai. Pastaraisiais metais profesorius aktyviai dalyvauja rengiant ir tobulinant studijų programas Tarptautiniame sporto universitete.
Plačioji visuomenė Vasilijų Bespalenko pažįsta ne tik kaip pedagogą ir sporto specialistą. Dėl išskirtinės charizmos, kultūros ir ilgametės patirties jis dažnai kviečiamas dalyvauti televizijos bei radijo laidose, duoti interviu spaudai, filmuotis dokumentiniuose ir meniniuose Ukrainos bei Lenkijos kino projektuose, dalyvauti meninės fotografijos projektuose.
Sportininkas, sukūręs ištisą kultūrizmo epochą
Vasilijaus Bespalenko sportinė biografija neatsiejama nuo sportinio kultūrizmo istorijos Ukrainoje. Jis laikomas vienu šios sporto šakos pradininkų ir svarbiausių jos organizatorių.
Ypač reikšminga jo veikla buvo XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai kultūrizmas daugelyje socialistinių valstybių buvo oficialiai draudžiamas arba griežtai ribojamas. Nepaisydamas tuometinių ideologinių kliūčių, Vasilijus Bespalenko tapo pirmuoju Ukrainos TSR sportininku, reguliariai atstovavusiu savo šaliai kultūrizmo varžybose Baltijos valstybėse. Tokia veikla prisidėjo prie tarptautinių sportinių ryšių plėtros ir kultūrizmo pripažinimo regione.
Per savo sportinę karjerą Vasilijus Bespalenko tapo daugkartiniu pasaulio ir Europos čempionu, iškovojo daugybę tarptautinių titulų bei apdovanojimų. Tačiau vienu svarbiausių savo pasiekimų jis laiko pergales tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre – vienose prestižiškiausių kultūrizmo varžybų pasaulyje. Šio turnyro istorijoje iškovoti titulai tapo jo sportinio meistriškumo simboliu, o 2022 metais pelnytas absoliutaus nugalėtojo vardas dar kartą patvirtino išskirtinį profesionalumą ir ilgaamžiškumą sporte.
Ne mažiau svarbi yra ir jo trenerio veikla. Per daugelį metų profesorius išugdė nemažai aukšto meistriškumo sportininkų, kurie sėkmingai atstovavo Ukrainai tarptautinėse varžybose. Jo sukurta sportininkų rengimo sistema grindžiama ne tik fiziniu pasirengimu, bet ir psichologiniu stabilumu, disciplinos ugdymu bei pagarba sporto etikai.
Organizacinė ir visuomeninė veikla
Didelę gyvenimo dalį Vasilijus Bespalenko skyrė sporto organizavimui ir visuomeninei veiklai.
Jis buvo pirmasis Ukrainos TSR IFBB federacijos prezidentas, aktyviai prisidėjęs prie organizuoto kultūrizmo kūrimo šalyje. Šiuo metu jis vadovauja Ukrainos WFF–WBBF federacijai, kurios veikla orientuota į tarptautinį bendradarbiavimą ir sveiko gyvenimo būdo propagavimą.
Jo iniciatyva Ukrainoje surengta daugybė nacionalinių ir tarptautinių čempionatų. Vienu svarbiausių organizacinių pasiekimų laikomos 2013 metais surengtos WFF–WBBF „World Grand Prix“ varžybos, kurios subūrė sportininkus iš daugelio pasaulio valstybių.
Tarptautinėje erdvėje profesorius ne kartą atstovavo Ukrainai oficialių delegacijų vadovo teisėmis. Dalyvaudamas tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje, jis ne kartą buvo oficialiai priimtas Lietuvos Respublikos Seime, prisidėdamas prie sportinių ir kultūrinių ryšių tarp Lietuvos ir Ukrainos stiprinimo.
Profesorius aktyviai dalyvauja ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje. Istorinė Ukrainos kazokų lyga, įvertindama jo nuopelnus valstybei ir visuomenei, suteikė jam generolo leitenanto laipsnį.
Tarptautinis pripažinimas
Ilgametė profesoriaus veikla įvertinta daugybe tarptautinių apdovanojimų.
2017 metais jam buvo įteiktas istorinio Kristaus ordino medalis, siejamas su Jungtinių Tautų asociatyviomis visuomeninėmis iniciatyvomis.
2020 metais profesorius buvo apdovanotas UNESCO garbės raštu už indėlį į sporto, švietimo ir visuomenės kultūros puoselėjimą.
Tais pačiais metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Vasilijų Bespalenko apdovanojo aukščiausiu organizacijos įvertinimu – “Tarptautiniu Garbės aukso medaliu”.
Reikšmė sporto istorijai
Profesoriaus Vasilijaus Bespalenko gyvenimas yra pavyzdys, kaip asmeninis atkaklumas, profesinis pasirengimas ir visuomeninis aktyvumas gali tapti ilgalaikės įtakos šaltiniu visos šalies sporto raidai. Jis priklauso tai sporto lyderių kartai, kuri kultūrizmą puoselėjo sudėtingomis politinėmis sąlygomis ir prisidėjo prie jo tarptautinio pripažinimo.
Jo veikla neapsiribojo sportiniais rezultatais. Kaip pedagogas jis rengė naujas specialistų kartas, kaip treneris ugdė čempionus, kaip sporto organizatorius kūrė nacionalinę kultūrizmo sistemą, o kaip visuomenės veikėjas prisidėjo prie tarptautinio Ukrainos sporto prestižo stiprinimo.
Šiandien profesorius Vasilijus Bespalenko pelnytai laikomas viena svarbiausių Ukrainos sportinio kultūrizmo istorijos asmenybių. Jo darbai, išugdyti sportininkai ir organizacinis palikimas išlieka reikšminga Ukrainos bei tarptautinio sportinio kultūrizmo istorijos dalimi.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras
Knyga, skirta „Gintarinio prizo“ šešiasdešimtmečiui
2027 metais Klaipėdoje bus minimas vieno seniausių pasaulyje tradicinių tarptautinių kultūrizmo, o dabar ir fitneso, turnyrų – „Gintarinio prizo“ – šešiasdešimtmetis. Šiai iškiliai sukakčiai pradėjome ruoštis dar 2025 metais. Iš pradžių buvo sumanyta sporto veteranams ir žmonėms, savo darbu kūrusiems turnyro istoriją, pagaminti išskirtinius proginius medalius. Tačiau sporto bendruomenės, istorikų ir įvairių institucijų atstovų siūlymu gimė kur kas prasmingesnė idėja – išleisti istorinę knygą.
Toks sprendimas pasirodė visiškai pagrįstas. Per šešis dešimtmečius „Gintarinis prizas“ tapo ne tik sporto renginiu. Jo istorijoje persipynė sportiniai pasiekimai, politiniai įvykiai, ekonominiai pokyčiai ir kultūriniai ryšiai. Nedaugelis pasaulio tradicinių varžybų gali pasigirti tokia įvairiapuse ir turininga raida.
Darbas netrukus įgavo pagreitį. Knygos tekstai jau parengti lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Šiuo metu tikslinami faktai, atrenkamos istorinės nuotraukos ir baigiami redaguoti tekstai.
Rašydami supratome, kad vien papasakoti „Gintarinio prizo“ istoriją nepakanka. Turnyro reikšmės neįmanoma suvokti neatskleidus platesnio istorinio konteksto. Todėl knygoje glaustai apžvelgiama ir tarptautinė kultūrizmo bei fitneso raida, pristatomos šių sporto šakų ištakos, svarbiausi jų vystymosi etapai bei vieta pasaulio sporto istorijoje.
Iki šiol pasaulyje nėra išleistos išsamios kultūrizmo istorijos. Daugelis garsių atletų – Arnoldas Švarcenegeris, Seržas Nubretas, Vladimiras Dubininas ir kiti – savo knygose daugiausia pasakojo apie asmeninį sportinį kelią, o bendrą šios sporto šakos raidą palietė tik fragmentiškai. Lietuvoje publikuota kultūrizmo istorija taip pat nepretenduoja į visapusišką tyrimą – joje daugiausia atsispindi vienos tarptautinės federacijos veikla ir vieno miesto sportinis gyvenimas.
Todėl ši knyga siekia užpildyti bent dalį šios istorinės spragos. Nors pagrindinis dėmesys skiriamas „Gintarinio prizo“ turnyrui, kartu įamžinami ir reikšmingiausi Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istorijos faktai, žmonės ir įvykiai. Tai nėra galutinė šios sporto šakos istorija, tačiau tikimės, kad ji taps patikimu pagrindu būsimiems tyrinėtojams ir autoriams.
Išvados
Istorija gyvuoja tol, kol ją prisimename ir perduodame ateities kartoms. Jei šiandien neužfiksuosime svarbiausių faktų, rytoj jie gali būti prarasti visiems laikams. „Gintarinio prizo“ istorija – tai ne tik vieno turnyro metraštis. Tai Lietuvos kultūrizmo raidos, tarptautinio sportinio bendradarbiavimo ir kelių sportininkų kartų pasiaukojimo liudijimas.
Ši knyga yra mūsų pagarba žmonėms, kūrusiems šį turnyrą ir garsinusiems Lietuvos vardą pasaulyje. Tikimės, kad ji ne tik išsaugos praeitį, bet ir įkvėps ateities kartas tęsti pradėtus darbus, vertinti savo sporto istoriją ir didžiuotis jos pasiekimais.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“.
Ar šiandien pasaulyje yra kas nors, kas galėtų su juo lygintis?
Klaipėda, 2008 m.
2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.
Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbigniewu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jerzy Gotowski inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.
Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.
Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.
“Gintarinis prizas”
Jubiliejinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje sulaukė išskirtinio valstybės dėmesio – jį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą turnyro finansavimą įtraukti į valstybės biudžetą kaip atskirą eilutę.
Varžybos vyko didžiulėje LCC tarptautinio universiteto sporto salėje. Žiūrovų susidomėjimas buvo toks didelis, kad pritrūkus sėdimų vietų keliems šimtams žmonių varžybas teko stebėti stovint. Tai dar kartą patvirtino išskirtinį turnyro populiarumą ir reikšmę Lietuvos sporto gyvenime.
„Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.
Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.
Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.
2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.
Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.
Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.
ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI
Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)
Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)
OFICIALIOJI IR NEOFICIALIOJI ČEKOSLOVAKIJA: SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE IR TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ REIKŠMĖ SOCIALISTINIO LAIKOTARPIO KULTŪRIZME
Įvadas
XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose kultūrizmo plėtra socialistinėse valstybėse buvo glaudžiai susijusi ne tik su sportininkų pasiekimais, bet ir su organizacine veikla, kurią vykdė nacionalinių federacijų vadovai, treneriai bei sporto administratoriai. Jų iniciatyvos sudarė prielaidas tarptautiniams ryšiams palaikyti ir sporto šakos tęstinumui užtikrinti politinių apribojimų sąlygomis.
1973 m. daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmas susidūrė su įvairiomis administracinėmis ir politinėmis kliūtimis. Dėl to sporto organizacijų veikla buvo apribota, o tarptautiniai kontaktai tapo sudėtingesni. Šiame kontekste ypatingą vietą užėmė Čekoslovakija, kurios kultūrizmo organizacijos išlaikė santykinai aktyvią veiklą ir ryšius su tarptautinėmis sporto struktūromis.
Straipsnyje nagrinėjami 1975 ir 1977 m. įvykę Lietuvos atstovo Edmundo Daubaro vizitai į Čekoslovakiją, jų metu vykę susitikimai su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos ir sporto administracijos vadovais bei šių kontaktų reikšmė tolesnei kultūrizmo raidai socialistiniame regione.
Kultūrizmo padėtis socialistinėse šalyse po 1973 metų
Po 1973 m. kultūrizmo organizacinė veikla daugelyje socialistinių šalių buvo smarkiai apribota. Dėl skirtingų politinių ir administracinių aplinkybių kiekviena valstybė formavo savitą šios sporto šakos vystymo modelį. Tarptautinis bendradarbiavimas tapo fragmentiškas, o ryšiai tarp nacionalinių organizacijų buvo palaikomi daugiausia asmeninių kontaktų pagrindu.
Tuo laikotarpiu aktyviausi kultūrizmo centrai Sovietų Sąjungoje išliko Baltijos respublikose. Estijoje reikšmingą vaidmenį atliko Inaras Mardo (1945–2002), o Lietuvoje – Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjai ir treneriai Česlavas Tamulevičius bei Vitalijus Asovskis. Svarbiausiomis regiono varžybomis tapo Taline rengti turnyrai bei Lietuvoje organizuotas tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“, vykęs nuo 1968 m.
1975 metų vizitas į Čekoslovakiją
1975 m. Vilniaus valstybinio universiteto studentas Edmundas Daubaras pagal studentų mainų programą dviem mėnesiams išvyko į Prahą. Vizito metu jis užmezgė ryšius su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala, kuris tuo metu buvo viena svarbiausių šalies kultūrizmo organizacinės veiklos figūrų.
Tais pačiais metais Čekoslovakijos sportininkai dalyvavo IFBB Europos čempionate. Reikšmingiausią rezultatą pasiekė Petras Stachas, tapęs ne tik savo kategorijos, bet ir absoliučiu Europos čempionu. Šis laimėjimas sustiprino Čekoslovakijos pozicijas tarptautiniame kultūrizmo judėjime.
Vizito metu E. Daubaras lankėsi pas Petrą Stachą jo treniruočių bazėje Prahos apylinkėse, kur buvo supažindintas su sportininko rengimosi sistema ir pasirengimo tarptautinėms varžyboms principais.
Vojtecho Fialos iniciatyva taip pat buvo organizuotas susitikimas Čekoslovakijos sporto organizacijoje Č.S.T.V. (Československý svaz tělesné výchovy). Susitikime aptarta kultūrizmo padėtis Sovietų Sąjungoje, Čekoslovakijoje ir kitose Europos valstybėse, nagrinėtos galimos bendradarbiavimo kryptys.
Siekdama gauti objektyvios informacijos apie padėtį Sovietų Sąjungoje, Čekoslovakijos kultūrizmo federacija palaikė ryšius su vienu iš sovietinio kultūrizmo pradininkų Genadijumi Baldinu. Jo pateikta informacija rodė, kad po 1973 m. apribojimų organizuota kultūrizmo veikla TSRS buvo gerokai sumažėjusi, o aktyvesnė veikla išliko daugiausia Baltijos respublikose.
1977 metų vizitas ir susitikimai
1977 m. Edmundas Daubaras antrą kartą lankėsi Prahoje pagal studentų mainų programą. Vizito metu buvo tęsiami 1975 m. pradėti kontaktai su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos vadovybe ir sporto administracijos atstovais.
Tuo metu federacija jau veikė Č.S.T.V. struktūroje ir turėjo nuolatines darbo patalpas. Federacijos sekretoriaus pareigas ėjo žinomas kultūristas Peteris Tlapakas, aktyviai dalyvavęs organizuojant šalies kultūrizmo veiklą.
Vizito metu E. Daubaras taip pat lankėsi Čekoslovakijos olimpinės rinktinės pasirengimo centre, kuriame treniravosi nacionalinės kultūrizmo rinktinės nariai. Susitikimų metu buvo aptariami sportininkų rengimo metodai, treniruočių organizavimo principai ir pasirengimas tarptautinėms varžyboms.
Svarbi vizito dalis buvo kelionė į Brno miestą, kur profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva vyko Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos tarybos posėdžiai. E. Daubaras buvo pakviestas dalyvauti juose svečio teisėmis ir pristatė pranešimą apie kultūrizmo situaciją Sovietų Sąjungoje. Šis pranešimas suteikė Čekoslovakijos sporto vadovams galimybę tiesiogiai susipažinti su kultūrizmo organizavimo sąlygomis TSRS po 1973 m. apribojimų.
Išvados
1975 ir 1977 m. vykę Edmundo Daubaro vizitai į Čekoslovakiją buvo reikšmingi palaikant tarptautinius ryšius tarp Baltijos šalių ir Čekoslovakijos kultūrizmo organizacijų. Šie kontaktai sudarė galimybes keistis informacija apie sporto šakos raidą, organizacinius modelius ir tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvas.
Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos veikla septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose išsiskyrė platesnėmis tarptautinio bendradarbiavimo galimybėmis nei daugelyje kitų socialistinių valstybių. Dėl šios priežasties Čekoslovakija tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų socialistiniame pasaulyje ir atliko svarbų vaidmenį palaikant šios sporto šakos tęstinumą politinių apribojimų laikotarpiu.
NABBA Lietuvoje: istorija, kurios iki šiol nepavyko pakartoti
Šiandien seniausia pasaulio kultūrizmo organizacija NABBA vienija apie dvidešimt aktyviai veikiančių nacionalinių organizacijų įvairiose pasaulio šalyse. Lietuvos vardas šios organizacijos istorijoje užima gerokai svarbesnę vietą, nei dažnai prisimenama. Pastarieji keturi dešimtmečiai rodo, kad Lietuvos ir NABBA bendradarbiavimas neapsiribojo vien sportinėmis varžybomis – jis buvo susijęs ir su valstybės tarptautiniu pripažinimu, ir su nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijų kūrimusi.
Net jeigu šiandien netikėtai pasikeistų tarptautinės NABBA vadovybė ir organizacijos prezidentu taptų Lietuvos atstovas, toks faktas savo istorine reikšme vargu ar prilygtų tiems įvykiams, kurie vyko 1991–2005 metais. Būtent tuo laikotarpiu Lietuva tapo viena ryškiausių NABBA šalių Europoje.
Žmonės, kūrę Lietuvos NABBA istoriją
Kalbant apie reikšmingiausius Lietuvos NABBA istorijos puslapius, pirmiausia minėtini trys vardai – dr. Edmundas Daubaras, Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas.
Dr. Edmundas Daubaras buvo pagrindinis nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacijos kūrėjas ir tarptautinių ryšių iniciatorius. Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais Lietuvos sportininkais, iškovojusiais NABBA Europos čempionų titulus ir įrašiusiais Lietuvos vardą į šios organizacijos istoriją.
Žinoma, Lietuvos kultūrizmo raidoje dirbo daug trenerių, sportininkų ir organizatorių, tačiau būtent šių žmonių veikla buvo tiesiogiai susijusi su įvykiais, turėjusiais ne tik sportinę, bet ir politinę bei tarptautinę reikšmę.
Kelias į tarptautinį pripažinimą
1989–1990 metais Lietuvos kultūrizmo organizatoriai siekė, kad atkuriama nepriklausoma valstybė būtų savarankiškai pripažinta tarptautinėse sporto organizacijose. Tuo metu situacija nebuvo palanki.
Po daugelį metų trukusių pastangų pasiekti savarankišką Lietuvos narystę IFBB federacijoje, 1990 metais Niujorke vykusio pokalbio metu IFBB prezidentas Benas Veideris dr. Edmundui Daubarui pareiškė, jog federacija rems Maskvos poziciją ir nepripažins savarankiškos Lietuvos narystės. Toks sprendimas privertė ieškoti kitų kelių.
Tuomet dr. Edmundas Daubaras užmezgė ryšius su NABBA prezidentu Oskaru Heidenstamu. Šis ne tik pakvietė Lietuvos sportininkus dalyvauti Europos čempionate Prancūzijos Epinalio mieste, bet ir palaikė Lietuvos siekį tapti savarankiška tarptautinės organizacijos nare.
Šiame procese svarbi buvo ir Lietuvos valstybės parama. Nepriklausomos Lietuvos sporto ministras Algirdas Raslanas, vėliau ministrai Vitas Nėnius ir Kęstutis Skrebys, viceministras Rimas Girskis bei dienraščio „Respublika“ redaktorius Vytas Tomkus prisidėjo prie to, kad Lietuvos kultūrizmo organizacija galėtų veikti tarptautiniu mastu.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija
1991 metų gegužės mėnesį, padedant pirmajam nepriklausomos Lietuvos sporto ministrui Algirdui Raslanui, Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA), tapusi pirmąja oficialiai įregistruota nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija.
Tuo pat metu Lietuvoje dar veikė Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, išlaikiusi ankstesnius ryšius su Sovietų Sąjungos sporto struktūromis. Todėl LNKA įsteigimas reiškė ne tik naujos sporto organizacijos atsiradimą, bet ir nepriklausomos Lietuvos sporto sistemos kūrimą.
NABBA pripažino Lietuvos Respubliką
Vienas svarbiausių istorinių faktų – Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija tapo NABBA nare dar iki 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje.
Tuo metu daugelis tarptautinių sporto organizacijų delsė priimti sprendimus dėl Lietuvos narystės. NABBA buvo viena pirmųjų tarptautinių organizacijų, oficialiai pripažinusių Lietuvos Respubliką ir pateikusių tai patvirtinantį dokumentą Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui.
Šis faktas turėjo ne vien sportinę, bet ir politinę reikšmę, nes demonstravo tarptautinės sporto bendruomenės paramą atkurtai Lietuvos valstybei.
Pirmieji Europos čempionai
Netrukus sekė ir sportiniai laimėjimai.
Natalija Murnikovienė bei Rolandas Bučinskas tapo NABBA Europos čempionais. Tai buvo pirmi tarptautiniai nepriklausomos Lietuvos sportininkų laimėjimai kultūrizmo srityje.
Šios pergalės įrodė, kad Lietuvos sportininkai gali konkuruoti su stipriausiais Europos atletais net ir visiškai naujomis valstybės kūrimosi sąlygomis.
Lietuva – NABBA Europos centras
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuva surengė net tris NABBA Europos čempionatus – Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje.
Tai buvo išskirtinis pasiekimas ne tik Lietuvos, bet ir visos NABBA istorijoje. Nedaug valstybių buvo gavusios teisę per tokį trumpą laiką organizuoti tris Europos čempionatus.
Dar svarbiau, kad 1997 ir 1998 metų čempionatus transliavo tarptautinis televizijos kanalas „Eurosport“. Tai reiškė, kad Lietuvos vardas pasiekė milijonus sporto žiūrovų visoje Europoje, o šalies organizaciniai gebėjimai buvo pripažinti tarptautiniu mastu.
Ar buvo kas nors panašaus?
Per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas pasiekė daug įspūdingų sportinių pergalių įvairiose tarptautinėse organizacijose. Lietuvos atletai tapo pasaulio ir Europos čempionais, profesionalais, sėkmingai atstovavo šaliai prestižinėse varžybose.
Tačiau vertinant ne vien sportinius rezultatus, o visumą – pirmosios nepriklausomos kultūrizmo organizacijos įsteigimą, tarptautinį Lietuvos pripažinimą, oficialios narystės gavimą, pirmuosius Europos čempionų titulus ir trijų Europos čempionatų surengimą Lietuvoje – 1991–1998 metų NABBA istorija išlieka išskirtiniu reiškiniu Lietuvos sporte.
Tai buvo laikotarpis, kai kultūrizmas tapo ne tik sporto šaka, bet ir viena iš priemonių pasauliui parodyti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistuoja, veikia ir yra pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje.
Išvados
Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams galima objektyviai konstatuoti, kad Lietuvos NABBA istorija yra neatsiejama atkurtos valstybės sporto istorijos dalis.
1991–1998 metų įvykiai buvo reikšmingi ne tik dėl iškovotų medalių. Jie liudijo Lietuvos siekį būti savarankiška tarptautinės sporto bendruomenės nare, kūrė šalies autoritetą ir demonstravo, kad net nedidelė valstybė gali tapti svarbiu tarptautinės organizacijos partneriu.
Istorija vertinama ne pagal šiandien užimamas pareigas ar skambius titulus, bet pagal darbus, pakeitusius įvykių eigą. Lietuvos NABBA istorijoje būtent šio laikotarpio darbai nulėmė, kad Lietuvos vardas tapo žinomas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje. Tai išlieka vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo istorijos puslapių.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
PASAULINĖ KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA
UNIKALUS ĮVYKIS PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE – OFICIALUS VIZITAS Į VATIKANĄ
Rengiant „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“, būtina paminėti išskirtinį įvykį pasaulio sporto istorijoje – oficialų W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos prezidento dr. Edmundo Daubaro vizitą į Vatikaną.
Vizito į Vatikaną pradžia
Plėtodamas tarptautinius sporto ryšius, 2011 metų balandžio pradžioje W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras lankėsi Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Monake, Italijoje ir Slovakijoje. Viešėdamas Monake jis sulaukė skambučio iš Italijos, kuriuo buvo pranešta, kad suderintas oficialus vizitas į Vatikaną. Netrukus buvo išvykta į Italiją.
Prieš oficialų vizitą buvo surengtas susitikimas su Vatikano atstovu Italijoje, kurio metu aptarta būsima programa ir numatyti susitikimai.
Vatikanas įvertino kovą už kultūrizmo pripažinimą
Vatikanas yra ne tik pasaulinis Katalikų Bažnyčios centras, bet ir nepriklausoma Vatikano Miesto Valstybė. Siekiant pristatyti W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklą pasaulyje, 2011 metais Vatikane buvo surengtas oficialus susitikimas su federacijos prezidentu dr. Edmundu Daubaru.
Susitikimo metu Jo Eminencija kardinolas Jozefas Tomko su dideliu susidomėjimu išklausė pasakojimą apie kultūrizmo vystymą ir kovą už šios sporto šakos pripažinimą tuo metu, kai kultūrizmas buvo draudžiamas daugelyje socialistinio bloko valstybių. Teigiamai įvertinęs ilgametes pastangas ir veiklą, kardinolas Jozefas Tomko W.F.F.–W.B.B.F. vadovus pavadino „komunistinio režimo disidentais“.
Ypatingą įspūdį paliko Vatikano valstybės teigiamas federacijos veiklos įvertinimas už pastangas plėtoti fizinį aktyvumą, sveikatingumą, fitnesą ir kultūrizmą visame pasaulyje.
Už nuopelnus plėtojant tarptautinį sportinį judėjimą Jo Eminencija kardinolas Jozefas Tomko įteikė originalius Vatikano pontifikinius medalius „Medaglia Ufficiale di Pontificato di Sua Santità Benedetto XVI“:
• dr. Edmundui Daubarui – W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos prezidentui;
• Stefanui Hrčkai (Slovakija) – W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos garbės pareigūnui.
Apdovanojimai buvo įteikti 2011 m. kovo 29 d. Vatikano Miesto Valstybės būstinėje.
Pažintis su Vatikano istoriniais lobiais
Oficialaus vizito metu Vatikano administracijos atstovas tėvas Paolo supažindino W.F.F.–W.B.B.F. delegaciją su Vatikano administracijos būstine, istoriniais archyvais bei saugyklomis, kuriose saugomi ypatingą istorinę vertę turintys įvairių pontifikų asmeniniai daiktai.
Kitą rytą Šv. Petro bazilikoje dr. Edmundas Daubaras buvo pakviestas dalyvauti išskirtinėse asmeninėse Šventosiose Mišiose. Šis įvykis tapo reikšmingu ir istoriniu momentu tarptautinio kultūrizmo judėjimo istorijoje bei svarbiu W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklos tarptautinio pripažinimo ženklu.
Istorinė reikšmė
Oficialus W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės federacijos prezidento dr. Edmundo Daubaro vizitas į Vatikaną 2011 metais tapo išskirtiniu įvykiu ne tik federacijos, bet ir viso tarptautinio kultūrizmo istorijoje. Šio vizito metu Vatikano valstybės atstovai oficialiai susipažino su W.F.F.–W.B.B.F. veikla, jos istorija bei pastangomis plėtoti fizinį aktyvumą, fitnesą ir kultūrizmą įvairiose pasaulio šalyse.
Ypatingą reikšmę turėjo aukštas Vatikano pareigūnų įvertinimas federacijos veiklai ir jos vadovų indėliui ginant kultūrizmo teisę egzistuoti bei vystytis politinių suvaržymų laikotarpiu Rytų ir Vidurio Europoje. Kardinolo Jozefo Tomko išsakyta nuomonė, kad federacijos aktyvistai buvo „komunistinio režimo disidentai“, tapo reikšmingu moraliniu šios veiklos įvertinimu.
Vatikano pontifikinių medalių įteikimas dr. Edmundui Daubarui ir Stefanui Hrčkai liudijo tarptautinį W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklos pripažinimą bei jos indėlį į sveikos gyvensenos ir fizinės kultūros sklaidą pasaulyje.
Šis vizitas išlieka vienu svarbiausių W.F.F.–W.B.B.F. federacijos istorijos įvykių ir yra vertinamas kaip reikšmingas tarptautinio kultūrizmo judėjimo pripažinimo faktas XXI amžiaus pradžioje.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
2022 metų „Gintarinis prizas“
Netikėtai pasibaigusi COVID-19 pandemija buvo pakeista nauju iššūkiu – prasidėjusiu Rusijos ir Ukrainos karu. Pasaulis iš vieno streso perėjo į kitą, tačiau tarptautinis sporto gyvenimas pamažu grįžo į įprastas vėžes.
2022 metais Pasaulinės WFF-WBBF federacijos organizatoriai metus pradėjo tarptautiniu „Universe“ turnyru Indijos Ludhianos mieste. Taip pat buvo surengta tarptautinė spaudos konferencija žurnalistams. Sporto organizavimo klausimais federacijos vadovai lankėsi Lenkijoje, kur dėl ateities planų konsultavosi su Lenkijos Seimo nariu Janu Zopinskiu.
Tais pačiais metais „Gintarinio prizo“ varžybos vyko Klaipėdoje. Renginyje dalyvavo sportininkai iš aštuonių šalių: Indijos, Suomijos, Slovakijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Ukrainos.
Rezultatai
Dėl gausaus dalyvių skaičiaus skelbiamos tik pirmųjų vietų laimėtojos ir laimėtojai pagal kategorijas:
• Hanna Skytta (Suomija)
• Melita Zaiceva (Lietuva)
• Iveta Trakačenoka (Latvija)
• Dorateja Kiziauskaitė (Lietuva)
• Martina Frič (Slovakija)
• Viltė Adomaitytė (Lietuva)
• Natalija Miškovska, Przemyslavas Elsneris (Lenkija)
• Urtė Rimtavičiūtė, Jokūbas Užubalis (Lietuva)
• Violeta Tarasova, Veronika Tarasova, Patricija Kamitaitė (Ukraina–Lietuva)
• Akvilė Šarkaitė (Lietuva)
• Vasilijus Bespalenko (Ukraina)
• Anna Sobolevska Kucharska (Lenkija)
• Rasa Grecienė (Lietuva)
• Vilma Povilonienė (Lietuva)
• Sabina Petrova (Latvija)
• Romanas Polšinas (Estija)
• Maris Šveiduks (Latvija)
• Vidmantas Malakauskas (Lietuva)
• Danielis Čaja (Lenkija)
• Vilius Pranckevičius (Lietuva)
• Aleksejs Petkevičs (Latvija)
• Marošas Kanašas (Slovakija)
• Vidmantas Markūnas (Lietuva)
• Vipnešas Čoudris (Indija)
• Rahul(is) Jošis (Indija)
• Raimondas Urbanavičius (Lietuva)
• Tomasas Koltanas (Lenkija)
• Przemyslavas Elsneris (Lenkija)
• Hastis Singhas (Indija)
• Gržegoržas Dabrovskis (Lenkija)
Absoliutūs nugalėtojai
• Moterys: Anna Sobolevska Kucharska (Lenkija)
• Vyrai: Vasilijus Bespalenko (Ukraina)
PASAULIO SPORTO ISTORIJA
ABSOLIUTŪS „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRO NUGALĖTOJAI
(1967–2026)
VYRAI
Metai – vardas, pavardė, šalis
2026 – Gražvydas Naruševičius, Lietuvos Respublika
2025 – Simonas Liubeckis (Scymon Lubecki), Lenkijos Respublika
2024 – Raulis Jošis (Rahul Joshi), Indijos Respublika
2023 – Aleksejus Lapšinas (Алексей Лапшин), Estijos Respublika
2022 – Vasilijus Bespalenko, Ukrainos Respublika
2021 – Arturas Kameniakas (Artur Kamieniak), Lenkijos Respublika
2020 – Marošas Kanašas (Maros Kanasz), Slovakijos Respublika
2019 – Golapas Rabha (Golap Rabha), Indijos Respublika
2018 – Aleksandras Sacharovas (Александр Сахаров), Kazachstano Respublika
2017 – Marošas Kanašas (Maros Kanasz), Slovakijos Respublika
2016 – Jorgas Fuksas (Jorg Fuchs), Vokietijos Federacinė Respublika
2015 – Acmadi Arašas (Ahmadi Arash), Irano Islamo Respublika
2014 – Andrejus Rumiancevas (Андрей Румянцев), Estijos Respublika
2013 – Andžejus Bžežinskis (Andrzej Brzezinski), Lenkijos Respublika
2012 – Piras Sarandibas Mehdi (Pir Sarandib Mehdi), Irano Islamo Respublika
2011 – Naftejus Singhas (Naftej Singh), Indijos Respublika
2010 – Dharmenderis Singhas (Dharmender Singh), Indijos Respublika
2009 – Aleksandras Ščiogolevas (Александр Щёголев), Rusijos Federacija
2008 – Darius Bukšnaitis, Lietuvos Respublika
2007 – Aleksandras Ševcovas (Александр Шевцов), Estijos Respublika
2006 – Aleksandras Liubomirovas (Александр Любомиров), Latvijos Respublika
2005 – Ivanas Sergejevas (Иван Сергеев), Rusijos Federacija
2004 – Aleksandras Maslovskis (Александр Масловский), Latvijos Respublika
2003 – Aivars Visockis (Aivars Vysockis), Latvijos Respublika
2002 – Radikas Manafovas (Радик Манафов), Lietuvos Respublika
2001 – Aleksandras Maslovskis, Latvijos Respublika
2000 – Radikas Manafovas, Lietuvos Respublika
1999 – Darius Bukšnaitis, Lietuvos Respublika
1998 – Ričardas Gurskas, Lietuvos Respublika
1997 – Rolandas Pocius, Lietuvos Respublika
1996 – Algirdas Kilčiauskas, Lietuvos Respublika
1995 – Sergejus Ogorodnikovas (Сергей Огородников), Rusijos Federacija
1994 – Algirdas Kilčiauskas, Lietuvos Respublika
1991 – Olegas Žuras, Lietuvos Respublika
1990 – Olegas Žuras, TSRS
1989 – Viktoras Jucys, Lietuvos TSR
1988 – Viktoras Jucys, Lietuvos TSR
1987 – Viktoras Jucys, Lietuvos TSR
1986 – Rolandas Bučinskas, Lietuvos TSR
1985 – Algirdas Ivanauskas, Lietuvos TSR
1984 – Vincas Dubickas, Lietuvos TSR
1983 – Vincas Dubickas, Lietuvos TSR
1982 – Eugenijus Gorelikas (Евгений Горелик), Lietuvos TSR
1981 – Saulius Misevičius, Lietuvos TSR
1980 – Vladas Kapcevičius, Lietuvos TSR
1979 – Olevas Anusas (Olev Annus), Estijos TSR
1978 – Olevas Anusas (Olev Annus), Estijos TSR
1977 – Stasys Cukanovas, Lietuvos TSR
1976 – Rišardas Krinickis, Lietuvos TSR
1975 – Rišardas Krinickis, Lietuvos TSR
1974 – Vytautas Zenkevičius, Lietuvos TSR
1970 – Antanas Mineikis, Lietuvos TSR
1969 – Antanas Mineikis, Lietuvos TSR
1968 – Leonas Pivoriūnas, Lietuvos TSR
1967 – Klemensas Alšauskas, Lietuvos TSR.
ABSOLIUTŪS „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRO NUGALĖTOJAI
(1990–2026)
MOTERYS
Metai – vardas, pavardė, šalis
2026 – Jasmin Norgard, Danijos Karalystė
2025 – Olga Bogač (Olga Bogacz), Lenkijos Respublika
2024 – Jelena Ivanova, Latvijos Respublika
2023 – Vilma Povilonienė, Lietuvos Respublika
2022 – Anna Sobolevska Kucharska, Lenkijos Respublika
2021 – Hanna Skytta, Suomijos Respublika
2020 – Hanna Skytta, Suomijos Respublika
2019 – Moumita Mazumder, Indijos Respublika
2018 – Nerina Broggia, Argentinos Respublika
2017 – Halina Halavei, Kipro Respublika
2016 – Yamila Vanessa Toledo, Argentinos Respublika
2015 – Marina Vlasova, Rusijos Federacija
2014 – Aleksandra Sorokina Kukreš, Lietuvos Respublika
2013 – Yamila Vanessa Toledo, Argentinos Respublika
2012 – Valentina Kozlovskaja, Baltarusijos Respublika
2011 – Yamila Vanessa Toledo, Argentinos Respublika
2010 – Vera Vlasova, Rusijos Federacija
2009 – Alina Isidorova, Latvijos Respublika
2008 – Yamila Vanessa Toledo, Argentinos Respublika
2007 – Jelena Frenkel, Izraelio Respublika
2006 – Jolanta Mileriūtė, Lietuvos Respublika
2005 – Olga Jakovleva, Rusijos Federacija
2004 – Svetlana Borisova, Latvijos Respublika
2003 – Svetlana Pugačiova, Rusijos Federacija
2002 – Lilija Degutienė, Lietuvos Respublika
2001 – Viktorija Glagoleva, Rusijos Federacija
2000 – Marina Burinskaja, Latvijos Respublika
1999 – Simona Misevičienė, Lietuvos Respublika
1998 – Simona Misevičienė, Lietuvos Respublika
1997 – Simona Misevičienė, Lietuvos Respublika
1996 – Idalija Kaminskaitė, Lietuvos Respublika
1995 – Tatjana Kovalko, Baltarusijos Respublika
1994 – Idalija Kaminskaitė, Lietuvos Respublika
1991 – Natalija Murnikovienė, Lietuvos Respublika
1990 – Natalija Murnikovienė, Republic of Lithuania
Absoliučių „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojų (1967–2026 m.) apibendrinimas ir išvados
Apibendrinimas
Per šešis dešimtmečius „Gintarinio prizo“ turnyras tapo vienu ilgaamžiškiausių tarptautinių sporto renginių pasaulyje. Vyrų absoliutūs nugalėtojai fiksuojami nuo 1967 m., moterų – nuo 1990 m.
Ankstyvuoju laikotarpiu vyrų varžybose dominavo Lietuvos sportininkai, atstovavę Lietuvos TSR. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turnyras tapo vis atviresnis užsienio dalyviams. XXI amžiuje tarp nugalėtojų atsiranda sportininkų iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Slovakijos, Vokietijos, Kazachstano, Irano ir Indijos. Naujausias čempionas – Gražvydas Naruševičius (2026), sugrąžinęs vyrų titulą Lietuvai.
Moterų varžybose nuo pat jų atsiradimo ryški tarptautinė konkurencija. Absoliučiomis nugalėtojomis yra tapusios sportininkės iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Danijos, Argentinos, Baltarusijos, Rusijos, Izraelio, Kipro ir Indijos. Tai rodo nuoseklų turnyro tarptautinį prestižą.
Tarp vyrų daugiausia kartų absoliučiu nugalėtoju tapo Viktoras Jucys (3 titulai), o po du kartus laimėjo Antanas Mineikis, Rišardas Krinickis, Olevas Anusas, Algirdas Kilčiauskas, Radikas Manafovas, Aleksandras Maslovskis, Darius Bukšnaitis, Olegas Žuras ir Marošas Kanašas.
Moterų varžybose ryškiausia lyderė – Yamila Vanessa Toledo (Argentina), absoliučią nugalėtoją tapusi keturis kartus. Po tris kartus laimėjo Simona Misevičienė, o po du kartus – Natalija Murnikovienė, Idalija Kaminskaitė ir Hanna Skytta.
Išvados
1. „Gintarinio prizo“ turnyras pasižymi ilga ir nenutrūkstama istorija, apimančia beveik 60 metų vyrų ir daugiau kaip 35 metus moterų varžybų.
2. Per visą turnyro istoriją ryškus jo vystymasis iš nacionalinio į tarptautinį renginį. Pastaraisiais dešimtmečiais nugalėtojais tampa sportininkai iš įvairių Europos ir Azijos valstybių bei Pietų Amerikos.
3. Lietuvos sportininkai išlieka vieni sėkmingiausių turnyro istorijoje. Jie iškovojo daugiausia titulų ankstyvuoju laikotarpiu ir išlaiko aukštą konkurencingumą iki šių dienų.
4. Moterų varžybose tarptautiškumas buvo ryškus nuo pat jų atsiradimo, o tai liudija aukštą turnyro sportinį lygį ir tarptautinį pripažinimą.
5. Daugkartinių čempionų gausa rodo, kad turnyre varžėsi aukšto meistriškumo sportininkai, gebėję išlaikyti lyderių pozicijas ne vienerius metus.
6. 2026 metų rezultatai – Gražvydo Naruševičiaus ir Jasmin Norgard pergalės – patvirtina, kad „Gintarinio prizo“ turnyras ir šiandien išlieka konkurencingas bei patrauklus skirtingų šalių sportininkams, tęsiantis ilgametes tarptautinio sporto tradicijas.
60 metų Lietuvos kultūrizmui
Kas ženklaus ir pastebimo įvyko?
2026 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Per šešis dešimtmečius ši sporto šaka išgyveno pakilimus ir nuosmukius, draudimus, politinius suvaržymus, nepriklausomybės laikotarpio permainas ir tarptautinį pripažinimą.
Šį kartą nesustosime prie sudėtingų istorinių etapų. Nekalbėsime apie kultūrizmo draudimo metus (1973–1987), kai sportas buvo persekiojamas, o entuziastai buvo priversti ieškoti įvairių būdų tęsti veiklą. Neliesime ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio kovų dėl tarptautinio pripažinimo – tai jau išsamiai aprašyta ankstesniuose mūsų istoriniuose straipsniuose.
Pabandykime pažvelgti kitu kampu. Jei po šešiasdešimties metų reikėtų įvardyti įvykius, kurie tapo Lietuvos kultūrizmo istorijos gairėmis, kokie jie būtų? Kokie renginiai ne tik įvyko, bet ir paliko ryškų pėdsaką sporto istorijoje, buvo pastebėti Lietuvoje ir pasaulyje, prisidėjo prie šalies vardo garsinimo?
Mūsų nuomone, tokių įvykių nėra daug.
Pirmiausia, tai 1967 metais Klaipėdoje pradėtas rengti tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Per dešimtmečius jis tapo ne tik seniausiu Lietuvoje, bet ir vienu seniausių iki šiol be pertraukų organizuojamų tradicinių kultūrizmo turnyrų pasaulyje. Keitėsi santvarkos, federacijos, sporto taisyklės, tačiau „Gintarinio prizo“ turnyras išliko. Per jo sceną praėjo tūkstančiai atletų iš dešimčių pasaulio valstybių, o pats turnyras tapo Lietuvos kultūrizmo simboliu.
Kitas dažnai minimas renginys – nuo 1979 metų Kaune organizuotos „Komjaunimo taurės“ varžybos. Be abejo, jos turėjo reikšmę savo laikmečiu ir buvo vienas svarbiausių Sovietų Sąjungos laikotarpio kultūrizmo renginių Lietuvoje. Tačiau šiandien kyla natūralus klausimas – kiek žmonių dar prisimena šių varžybų nugalėtojus, jų istoriją ar poveikį tarptautiniam sportui? Laikas pats atsijoja tai, kas išlieka istorijoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybės organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius renginius.
1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje vyko valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo neeiliniai sporto įvykiai. Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, reportažus transliavo „Eurosport“, Lietuvos nacionalinė televizija ir LNK. Renginiams buvo leidžiami specialūs žurnalai, kurie buvo platinami Lietuvoje ir užsienyje.
Dar didesnį mastą Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje buvo surengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.
Šie renginiai įėjo į sporto istoriją dėl kelių priežasčių. 2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Tuo metu tai buvo technologinė naujovė, kuri gerokai aplenkė savo laiką.
2005 metų pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai – iki šiol tai vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių pagal dalyvių skaičių. Absoliutūs čempionai buvo apdovanoti originaliais deimantais – išskirtiniu apdovanojimu kultūrizmo istorijoje.
Kiekvienam šių čempionatų buvo leidžiami spalvoti žurnalai ir DVD filmai, kurie nemokamai buvo platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse. Tai buvo nuoseklus darbas, formuojant Lietuvos, kaip tarptautinių kultūrizmo renginių organizatorės, įvaizdį.
Atskirai verta paminėti jubiliejinius „Gintarinio prizo“ turnyrus.
40-asis turnyras tapo valstybės masto projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, o Lietuvos Respublikos Seimas skyrė jam tikslinį finansavimą valstybės biudžete. Lietuvos nacionalinė televizija parengė specialų reportažą. Trimis kalbomis išleistas žurnalas ir DVD filmas buvo pristatomi tarptautiniuose renginiuose daugelyje pasaulio šalių. Apie turnyrą publikacijas spausdino Anglijos, Austrijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.
Ne mažesnio atgarsio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras. Reportažą apie šį renginį transliavo pasaulinis CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys buvo pristatytas milijoninei tarptautinei auditorijai.
Kartu verta prisiminti ir kitą faktą.
Neseniai sužinojome, kad prieš dvejus metus Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje. Plačioji visuomenė apie šį renginį praktiškai nesužinojo. Todėl kyla klausimas – ar vien pasaulio čempionato statuso pakanka, kad renginys taptų reikšmingu istorijos faktu?
Istorijoje išlieka ne vien oficialūs pavadinimai. Istorijoje išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, sulaukia tarptautinio dėmesio, palieka dokumentinį pėdsaką, yra aprašoma spaudoje, rodoma televizijoje, leidžiama knygose ir prisimenama po daugelio metų.
Žvilgsnis į ateitį
2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Tai bus ne tik dar vienos varžybos. Tai bus šešiasdešimties metų istorijos sukaktis.
2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių. Tai rodo, kad renginys ir šiandien išlieka gyvas, reikalingas bei patrauklus tarptautinei sporto bendruomenei.
Šiuo metu baigiama rengti beveik 400 puslapių apimties „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupta per šešis dešimtmečius surinkta dokumentinė medžiaga, archyvinės nuotraukos, prisiminimai ir istoriniai faktai.
Tikimasi, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai ir aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai. Tai būtų tinkama proga pagerbti visus žmones, kurie savo darbu prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo istorijos kūrimo.
Išvados
Šešiasdešimties metų laikotarpis leidžia į Lietuvos kultūrizmo istoriją pažvelgti be emocijų ir laiko distancijos suteiktu objektyvumu.
Istorinę vertę lemia ne vien surengtų varžybų skaičius ar oficialus jų pavadinimas. Tikrąją renginio reikšmę parodo jo tęstinumas, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys, dokumentinis palikimas ir gebėjimas išlikti žmonių atmintyje.
Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai įvairaus lygio varžybų. Tačiau tik nedaugelis jų tapo reiškiniais, apie kuriuos kalbama ir šiandien. Būtent tokie renginiai formuoja sporto istoriją, kuria valstybės įvaizdį ir tampa ateities kartoms išliekančiu paveldu.
Todėl artėjantis 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienas sporto renginys. Tai viso Lietuvos kultūrizmo istorijos kelio simbolis, primenantis, kad didžiausią vertę sukuria ne vienkartinės pergalės, o dešimtmečius trunkantis nuoseklus darbas, tradicijų tęstinumas ir pagarba savo istorijai.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintariniam prizui“ – 60 metų: legenda, įaugusi į Klaipėdos ir pasaulio sporto istoriją
2027 metų gegužės mėnesį Klaipėda taps išskirtinio sporto ir kultūros įvykio centru – čia bus pažymėtas vienų seniausių tradicinių kultūrizmo ir fitneso varžybų pasaulyje jubiliejus. „Gintariniam prizui“ – 60 metų. Tai ne tik sukaktis, bet ir gyva istorija, per šešis dešimtmečius užauginusi sportininkų kartas, subūrusi tūkstančius dalyvių ir palikusi ryškų pėdsaką tarptautinėje sporto bendruomenėje.
Jubiliejinis renginys truks tris dienas ir žada tapti išskirtine švente, kurioje susijungs sportas, kultūra, istorija ir gyvos legendos. Į Klaipėdą planuojama pakviesti iškilius sporto, visuomenės ir kultūros pasaulio atstovus iš įvairių šalių.
Tarp garbingų svečių numatyta sulaukti pasaulinio garso asmenybių – Arnoldo Schwarzeneggerio, Ralfo Möllerio ir WFF–WBBF federacijos atstovo Jungtinėse Amerikos Valstijose Aleksandro Nevskio. Šių sportininkų vardai jau seniai įrašyti į pasaulinę kultūrizmo istoriją.
Visi trys yra pelnę „Mr. Universe“ titulą, o šiandien sėkmingai tęsia karjerą kino industrijoje – dirba aktoriais, režisieriais ir prodiuseriais. Jų dalyvavimas jubiliejiniame renginyje suteiktų šventei išskirtinį tarptautinį prestižą ir taptų reikšmingu įvykiu tiek Lietuvos sporto bendruomenei, tiek miesto svečiams.
„Gintarinio prizo“ kelias prasidėjo laikais, kai kultūrizmas dar tik formavo savo tarptautinį veidą, o informacijos sklaida reikalavo ypatingų pastangų ir tikėjimo idėja. Šio judėjimo istorijoje ypatingą vaidmenį atliko Edmundas Daubaras, 1989 metais išleidęs įspūdingo, net 2 milijonų egzempliorių tiražo žurnalą „Arnoldas Švarcenegeris rekomenduoja“. Šis leidinys tapo ne tik sporto metodine medžiaga, bet ir simboliniu tiltu tarp skirtingų šalių sportininkų, įkvėpusiu naują kartą siekti aukščiausių rezultatų.
Per dešimtmečius „Gintarinis prizas“ išaugo į tarptautinį reiškinį, kuriame sportas susipynė su kultūra, diplomatija ir asmeninėmis istorijomis. WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvavo įvairių šalių visuomenės ir politikos veikėjai. Tarp jų – Austrijos buvęs parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas, kuris ne tik kuravo renginių iniciatyvas, bet ir pats lankėsi varžybose svečio teisėmis, taip prisidėdamas prie jų tarptautinio pripažinimo.
Ypatingą simbolinę reikšmę „Gintarinio prizo“ istorijoje įgavo ir ankstesni jubiliejai. Minint 40-metį, į Klaipėdą buvo atgabenta profesoriaus A. Gerstlo perduota originalių Arnoldo Švarcenegerio fotografijų kolekcija bei dokumentinis filmas apie jo gyvenimo kelią. Šios medžiagos buvo pristatytos varžybų metu ir tapo išskirtine šventės dalimi, pritraukusia didžiulį visuomenės dėmesį.
50-ojo jubiliejaus proga renginys sulaukė dar platesnio tarptautinio atgarsio – tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, reportažas iš Klaipėdos buvo parodytas pasaulinei auditorijai per CNN televiziją. Tai tapo reikšmingu įvertinimu ne tik pačiam renginiui, bet ir Lietuvos sporto bendruomenės indėliui į globalų kultūrizmo judėjimą.
Šiandien „Gintarinis prizas“ žvelgia į ateitį su dar didesniu užmoju ir pagarba savo istorijai. Nauja išsami Arnoldo Švarcenegerio knyga “Arnold” primena apie šio žmogaus įtaką visai sporto epochai, o Klaipėdoje rengiamas jubiliejus tampa gyvu šios istorijos tęsiniu.
Artėjant 60-ajam jubiliejui, Klaipėdos savivaldybės administracijos ir entuziastų iniciatyva rengiamas dar vienas svarbus darbas – bus išleista didelės apimties istorinė „Gintarinio prizo“ knyga. Joje lietuvių kalba jau baigiamas rengti tekstas, šiuo metu vykdomi vertimai į kitas kalbas, siekiant, kad šios varžybos ir jų istorija būtų dar plačiau žinomos pasaulyje.
„Gintarinis prizas“ šiandien – tai daugiau nei varžybos. Tai tradicija, kuri sujungia kartas. Tai scena, kurioje gimsta legendos. Tai Klaipėdos vardas, skambantis pasaulio sporto žemėlapyje. Ir tai istorija, kuri dar toli gražu nesibaigia.
Išsamesnė informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„Gintarinio prizo“ istorijos
Rolandas Bučinskas – sportininkas dviejų epochų sandūroje
Rolando Bučinsko sportinė biografija atspindi vieną sudėtingiausių Lietuvos kultūrizmo istorijos laikotarpių – kelią nuo sovietmečio draudimų ir administracinių suvaržymų iki nepriklausomos Lietuvos sportininkų pripažinimo tarptautinėje arenoje. Jo karjeroje susipynė ryškios pergalės, politinės aplinkybės, organizacinės kovos ir skaudūs pralaimėjimai, todėl Rolandas Bučinskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos kultūrizmo asmenybių.
Sportininko talentas išryškėjo anksti. Dar būdamas jaunimo grupės atletas, 1982 metais jis dalyvavo tradiciniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Taline. Šios varžybos tuomet buvo vienos prestižiškiausių visoje Sovietų Sąjungoje, todėl antroji vieta jaunimo kategorijoje buvo reikšmingas pasiekimas, atkreipęs specialistų dėmesį į perspektyvų Lietuvos sportininką.
Tačiau tolimesnę karjerą netrukus apsunkino ne sportiniai rezultatai, o vidaus konfliktai Lietuvos kultūrizmo bendruomenėje. Kultūrizmui Sovietų Sąjungoje esant faktiškai uždraustam, neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovas Romanas Kalinauskas Rolandui Bučinskui uždraudė dalyvauti varžybose. Toks sprendimas galėjo nutraukti perspektyvaus sportininko karjerą.
Ieškodamas galimybės sugrįžti į varžybas, Rolandas Bučinskas kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris palaikė glaudžius ryšius su Estijos kultūrizmo organizatoriumi Inaru Mardo (1945-2002). Pastarojo suteiktos garantijos leido Rolandui startuoti 1983 metų „Georgo Tenno memoriale“, kuriame jis tapo jaunimo grupės nugalėtoju. Ši pergalė tapo ne tik sportiniu revanšu, bet ir įrodymu, kad talento neįmanoma sustabdyti administraciniais draudimais.
Dar didesnio pripažinimo Rolandas Bučinskas sulaukė 1986 metais, kai tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Tuo metu „Gintarinis prizas“ jau buvo vienas svarbiausių Rytų Europos kultūrizmo renginių, o absoliutaus nugalėtojo vardas reiškė aukščiausią sportinį meistriškumą. Ši pergalė įtvirtino Rolandą Bučinską tarp stipriausių to meto Lietuvos kultūristų.
1988 metais, Sovietų Sąjungoje oficialiai atkūrus kultūrizmo varžybų sistemą, įvyko pirmosios TSRS kultūrizmo taurės varžybos. Jose Rolandas Bučinskas savo svorio kategorijoje iškovojo antrąją vietą ir pelnė TSRS sporto meistro vardą. Tai buvo oficialus jo sportinio meistriškumo pripažinimas valstybiniu lygmeniu.
Ypatingą vietą Rolando Bučinsko biografijoje užima 1991 metai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies sportininkai atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Dauguma jų, laikydamiesi Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pozicijos, atsisakė dalyvauti TSRS varžybose, tačiau Lietuvos sporto organizacijos dar nebuvo pripažintos tarptautinėse federacijose. Todėl sportininkai faktiškai neteko galimybių dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose.
Siekdamas išspręsti šią problemą, Lietuvos Respublikos sporto ministro Algirdo Raslano paskatintas Edmundas Daubaras Teisingumo ministerijoje įregistravo Lietuvos nacionalinę kultūrizmo asociaciją (LNKA) – pirmąją nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizaciją. Netrukus buvo suburta stipriausių Lietuvos sportininkų delegacija į NABBA Europos čempionatą Prancūzijoje, prie kurios prisijungė ir Rolandas Bučinskas.
Šis sprendimas tapo istoriniu. Rolandas Bučinskas ir klaipėdietė Natalija Murnikovienė iškovojo Europos čempionų titulus ir į nepriklausomą Lietuvą parvežė pirmuosius tarptautinius aukso medalius. Šios pergalės turėjo ne tik sportinę, bet ir simbolinę reikšmę – jos tapo vienu pirmųjų nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo ženklų. Tuo metu dalis kitų Lietuvos kultūristų ir jų vadovų dar laikėsi atsargesnės pozicijos ir iki Maskvos rugpjūčio pučo nesiryžo atsiriboti nuo sovietinės sporto sistemos.
Vėlesniais metais Rolandas Bučinskas sėkmingai tęsė sportinę karjerą IFBB federacijoje. 1996 metais jis tapo IFBB Europos čempionu, dar kartą patvirtindamas priklausymą Europos elitui.
1997 metais IFBB pasaulio čempionate Rolandas Bučinskas savo kategorijoje iškovojo pirmąją vietą. Tačiau po varžybų atlikta dopingo kontrolė buvo teigiama, todėl pasaulio čempiono titulas buvo panaikintas, o oficialiuose varžybų protokoluose jo pergalė nebeliko įrašyta. Šis įvykis tapo skaudžiausiu sportininko karjeros momentu ir iš esmės pakeitė tolimesnę jo profesinę veiklą.
Dar prieš paskelbiant galutinius dopingo kontrolės rezultatus, 1998 metais Rolandas Bučinskas rengėsi emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Pagalbos jis dar kartą kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris susisiekė su ilgamečiu bičiuliu amerikiečiu Louisu Zwicku.
Jų pažintis buvo užsimezgusi dar 1989 metais, kai tarptautinio mačo „TSRS–JAV“ metu Edmundas Daubaras, Louisas Zwickas, Viktoras Jucys ir Rolandas Bučinskas, išvengę TSRS KGB pareigūnų kontrolės, viename Leningrado priemiesčio kultūrizmo centre nufilmavo du dokumentinius filmus apie Lietuvos kultūristų pasirengimą. Tais pačiais metais šie filmai buvo parodyti ESPN televizijos kanalu, o jų kopijos iki šiol saugomos pasaulinės WFF–WBBF federacijos archyvuose. Tai buvo vieni pirmųjų vakarietiškų vaizdo pasakojimų apie TSRS kultūrizmą dar prieš atkuriant valstybės nepriklausomybę.
Iki 1998 metų Louisas Zwickas jau buvo įkūręs nuosavą televizijos kompaniją, rengusią kultūrizmo varžybų vaizdo produkciją ESPN televizijai bei organizavusią tarptautinius renginius, tarp jų – „Miss Fitness America“, „Miss America Pageant“, „Hit the Rock“ ir kitus. Pasinaudodamas savo ryšiais, jis padėjo Rolandui Bučinskui įsidarbinti sporto leidybos ir žiniasklaidos srityje. Tačiau paskelbus galutinius dopingo kontrolės rezultatus, Rolandas nusprendė pasitraukti iš profesionalios sporto industrijos.
Šiandien Rolandas Bučinskas su šeima gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Išvados
Rolando Bučinsko sportinė karjera išsiskiria ne tik aukšto lygio sportiniais pasiekimais, bet ir tuo, kad ji atspindi visą Lietuvos kultūrizmo virsmų epochą. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri savo karjerą pradėjo kultūrizmo draudimo metais, išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą, dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos tarptautinius ryšius ir tapo pirmaisiais Lietuvos atstovais svarbiausiose Vakarų Europos varžybose.
1991 metų NABBA Europos čempionato aukso medalis buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo laimėjimų. Ši pergalė turėjo platesnę reikšmę nei vien sportinis rezultatas – ji tapo nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo pradžia.
Nors 1997 metų dopingo byla iš esmės pakeitė viešą Rolando Bučinsko sportinės karjeros vertinimą, ji nepaneigia jo ankstesnių laimėjimų ir indėlio į Lietuvos kultūrizmo istoriją. Istoriškai vertinant, Rolandas Bučinskas išlieka viena ryškiausių XX amžiaus pabaigos Lietuvos kultūrizmo asmenybių, kurios biografijoje atsispindi tiek šio sporto pakilimai, tiek sudėtingi jo raidos iššūkiai.
Pasaulio kultūrizmo istorija
W.F.F. – International / W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų absoliučių nugalėtojų istorija (1990–2025)
Per daugiau kaip tris dešimtmečius World Fitness Federation (W.F.F. – International) ir World Bodybuilding Federation (W.B.B.F. – International) surengė pasaulio mėgėjų kultūrizmo čempionatus, kuriuose varžėsi sportininkai iš dešimčių pasaulio valstybių. Šie čempionatai tapo svarbia tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi, o absoliutaus nugalėtojo titulas – vienu prestižiškiausių mėgėjų sporte.
Nuo 1990 iki 2025 metų pasaulio čempionų vardus iškovojo atletai iš Europos, Azijos, Pietų Amerikos ir kitų žemynų. Tai liudija nuolatinę federacijos plėtrą, tarptautinį pripažinimą ir aukštą sportinį lygį.
Vyrų absoliutūs pasaulio čempionai
Metai Sportininkas Valstybė
2025 Dainius Dzikevičius Lietuva
2024 Andrius Pauliukevičius Lietuva
2023 Łukasz Kuliński Lenkija
2022 Vilius Pranckevičius Lietuva
2021 Artur Kamieniak Lenkija
2020 Roman Polshin Estija
2019 Arkadiusz Demidowicz Lenkija
2018 Tolga Murat Balıkçı Turkija
2017 Maroš Kanasz Slovakija
2016 Glayson Souto Ferreira Brazilija
2015 Maroš Kanasz Slovakija
2014 Nikolaj Vorobjov Rusija
2013 Mostafa Golmirza Eskandari Iranas
2012 Nikolaj Vorobjov Rusija
2011 Ali Imani Iranas
2010 Aleksandr Sevcov Estija
2009 Aleksandr Anaskin Rusija
2008 Wojciech Nadolski Lenkija
2007 Roman Dubovickij Rusija
2006 Antonio Osta Urugvajus
2005 Aleksandr Baldin Rusija
2004 Konstantin Zacharov Rusija
2003 Aleksandr Tumasevic Rusija
2002 Franco Carlotto Šveicarija
2001 Mindaugas Kvasys Lietuva
2000 Massimo Monaco Italija
1999 Franco Carlotto Šveicarija
1998 Jurgen Koch Vokietija
1997 Jurgen Koch Vokietija
1996 Jan Bolken Vokietija
1995 Holger Dannheim Vokietija
1994 Dirk Karregarn Vokietija
1993 Klaus Martin Vokietija
1992 Murat Aibbyak Turkija
1991 Reiner Gorbracht Vokietija
1990 Volker Fortsch Vokietija
Moterų absoliučios pasaulio čempionės
Metai Sportininkė Valstybė
2025 Olga Bogacz Lenkija
2024 Vaida Budrienė Lietuva
2023 Anna Sobolewska Kucharska Lenkija
2022 Anna Sobolewska Kucharska Lenkija
2021 Laura Siugale Latvija
2020 Hanna Kristina Skitta Suomija
2019 Hollie Jade Feeney Jungtinė Karalystė
2018 Hanna Kristina Skitta Suomija
2017 Aleksandra Antipova Rusija
2016 Yamila Toledo Argentina
2015 Liudmila Senciugova Rusija
2014 Jelena Kursanova Rusija
2013 Maria Sol Farinelli Argentina
2012 Dalvaniza Aquino Brazilija
2011 Crecky Chaves Brazilija
2010 Liudmila Kolesnikova Rusija
2009 Liudmila Kolesnikova Rusija
2008 Jolanta Mileriūtė Lietuva
2007 Irina Riabova Rusija
2006 Rosalia Dutra de Campos Argentina
2005 Rachel Kauppila Suomija
2004 Marina Burinskaja Latvija
2003 Marie Pierre Dominique Ripert Prancūzija
2002 Irina Zincenko Rusija
2001 Svetlana Pugacheva Rusija
2000 Maria Konstantinidou Graikija
1999 Tina Push Vokietija
1998 Claudia Machmor Vokietija
1997 Edita Daubaraitė Lietuva
1996 Daniela Haric Kroatija
1995 Alexandra Baumann Vokietija
1994 Manuela Neugebauer Vokietija
1993 Sandra Bauertle Vokietija
1992 Manuela Franc Vokietija
1991 Sabine Weeke Vokietija
1990 Bettina Binder Vokietija
Apibendrinimas
Per 36 metus W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų istorijoje absoliučių čempionų titulus iškovojo sportininkai iš daugelio pasaulio valstybių. Ankstyvajame federacijos veiklos etape ryškiai dominavo Vokietijos atletai, vėliau lyderių gretas papildė Rusijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Suomijos, Argentinos, Brazilijos, Irano, Estijos, Šveicarijos, Turkijos, Italijos, Urugvajaus, Graikijos, Latvijos, Kroatijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės atstovai.
Ypač pažymėtina Lietuvos sportininkų pažanga. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos atletai tris kartus tapo vyrų absoliučiais pasaulio čempionais (2022, 2024 ir 2025 m.), o 2024 metais Lietuvos atstovė Vaida Budrienė iškovojo moterų absoliučios pasaulio čempionės titulą. Tai rodo aukštą Lietuvos kultūrizmo mokyklos lygį ir reikšmingą šalies indėlį į tarptautinę W.F.F.–W.B.B.F. istoriją.
Išvados
1990–2025 metų pasaulio čempionatų rezultatai atspindi nuoseklų W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International federacijų augimą bei jų reikšmę pasauliniam mėgėjų kultūrizmui. Per daugiau nei tris dešimtmečius federacijos subūrė tūkstančius sportininkų iš įvairių žemynų, suteikdamos jiems galimybę varžytis aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose.
Absoliučių pasaulio čempionų sąrašas šiandien yra ne tik sportinių pasiekimų kronika, bet ir gyvas tarptautinės kultūrizmo bendruomenės istorijos liudijimas. Kiekviena pavardė šiame sąraše žymi išskirtinį meistriškumą, o kiekvienas titulas prisideda prie W.F.F.–W.B.B.F. federacijų tradicijų, prestižo ir pasaulinio kultūrizmo paveldo kūrimo.
