WORLD FITNESS FEDERATION
(W.F.F. - International)
(W.F.F. – W.B.B.F. Since 1968, 141 Country Members, 60 Annual International Events World Wide)
HISTORIC "AMBER PRIX INTERNATIONAL"
OVER ALL WINNERS
(1967 - 2026)
MEN
Date, Name, Country
2026 GRAZVYDAS NARUSEVICIUS, Lithuania
2025 SZYMON LUBECKI , Poland
2024 RAHUL JOSHI, India
2023 ALEKSEJ LAPSHIN, Estonia
2022 VASILIJ BESPALENKO, Ukraine
2021 ARTUR KAMIENIAK, Poland
2020 MAROS KANASZ, Slovakia
2019 GOLAP RABHA, India
2018 ALEKSANDR SACHAROV, Uzbekistan
2017 MAROS KANASZ, Slovakia
2016 JORG FUCHS, Germany
2015 AHMADI ARASH, Iran
2014 ANDREJ RUMIANCEV, Estonia
2013 ANDRZEJ BRZEZINSKI, Poland
2012 PIR SARANDIB MEHDI, Iran
2011 NAFTEJ SINGH, India
2010 DHARMENDER SINGH, India
2009 ALEKSANDR SCIOGOLEV, Russia
2008 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
2007 ALEKSANDR SEVCOV, Estonia
2006 ALEXANDR LIUBOMIROV, Latvia
2005 IVAN SERGEJEV, Russia
2004 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2003 AIVARS VISOCKIS, Latvia
2002 RADIK MANAFOV, Lithuania
2001 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2000 RADIK MANAFOV, Lithuania
1999 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
1998 RICARDAS GURSKAS, Lithuania
1997 ROLANDAS POCIUS, Lithuania
1996 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1995 SERGEJ OGORODNIKOV, Russia
1994 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1991 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1990 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1989 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1988 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1987 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1986 ROLANDAS BUCINSKAS, Lithuania
1985 ALGIRDAS IVANAUSKAS, Lithuania
1984 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1983 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1982 JEVGENIJ GORELIK, Lithuania
1981 SAULIUS MISEVICIUS, Lithuania
1980 VLADAS KAPCEVICIUS, Lithuania
1979 OLEV ANNUS, Estonia
1978 OLEV ANNUS, Estonia
1977 STASYS CUKANOVAS, Lithuania
1976 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1975 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1974 VYTAUTAS ZENKEVICIUS, Lithuania
1970 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1969 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1968 LEONAS PIVORIUNAS, Lithuania
1967 KLEMENSAS ALSAUSKAS, Lithuania
WOMEN
Year, Champion's Name, Country.
2026 NORGARD JASMIN, Kingdom of Denmark
2025 BOGACZ OLGA, Poland
2024 IVANOVA JELENA, Latvia
2023 POVILONIENE VILMA, Lithuania
2022 SOBOLEWSKA KUCHARSKA ANNA, Poland
2021 SKYTTA HANNA, Finland
2020 SKYTTA HANNA, Finland
2019 MAZUMDER MOUMITA, India
2018 BROGGIA NERINA, Argentina
2017 HALAVEI HALINA, Cyprus
2016 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2015 VLASOVA MARINA, Russia
2014 SOROKINA-KUKRES ALEKSANDRA, Lithuania
2013 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2012 KOZLOVSKAJA VALENTINA, Belarus
2011 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2010 VLASOVA VERA, Russia
2009 ISIDOROVA ALINA, Latvia
2008 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2007 JELENA FRENKEL, Israel
2006 MILERIUTE JOLANTA, Lithuania
2005 JAKOVLEVA OLGA, Russia
2004 BORISOVA SVETLANA, Latvia
2003 PUGACHEVA SVETLANA, Russia
2002 DEGUTIENE LILIJA, Lithuania
2001 GLAGOLEVA VIKTORIA, Russia
2000 BURINSKAJA MARINA, Latvia
1999 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1998 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1997 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1996 KAMINSKAITE IDALIJA, Lithuania
1995 KOVALKO TATJANA, Belarus
1994 KAMINSKAITE IDALIJA, Lithuania
1991 MURNIKOVIENE NATALIA, Lithuania
1990 MURNIKOVIENE NATALIA, Lithuania.
International Secretary UGNE RAUDYTE - DAUBARIENE
INFORMATION.
More detailed information on the Global International Site www.wff.lt, see forum topics.
2026 M. TARPTAUTINIS TRENERIŲ IR TEISĖJŲ SEMINARAS KLAIPĖDOJE.
TOBULINSIME NAUJAS FITNESO KATEGORIJAS.
ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO GRĮŠIME Į NORMALŲ KULTŪRIZMĄ.
Ruošiantis 37-tajam pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatui (WFF-WBBF World Amateur and Professional Championship), kuris vyks 2026 m. spalio 24–25 dienomis Neringos “Agila” kultūros rūmuose, WFF-WBBF World Federation kartu su International Sport University 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje rengia tarptautinį trenerių ir teisėjų seminarą.
Seminaro dalyviams bus suteikiamos atitinkamos tarptautinės kategorijos.
Renginio metu bus pristatytos naujos fitneso kategorijos, aptariami sportininkų vertinimo kriterijai bei aktualūs teisėjavimo klausimai. Organizatoriai akcentuoja siekį nuosekliai grįžti prie klasikinio, estetika ir profesionalumu paremto kultūrizmo supratimo.
Numatoma, kad dalį seminaro paskaitų ir praktinių užsiėmimų ves išskirtinis svečias – vienintelis pasaulyje senosios mokyklos profesionalaus pozavimo virtuozas-profesorius. Šiuo metu derinamos paskutinės detalės, todėl organizatoriai tikisi, kad programa išliks nepakitusi.
Daugiau informacijos – jau netrukus.
Sekite tarptautinius puslapius www.wff.lt ir www.worldfitness.lt
1967 m. VARŽYBOS KLAIPĖDOJE.
“GINTARINIO PRIZO” PRADŽIA.
1967 m. Klaipėdoje surengtas pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras šiandien tapo vienu svarbiausių kultūrizmo istorijos įvykių. Šios varžybos davė pradžią tradicijai, besitęsiančiai jau šešis dešimtmečius, todėl šiandien „Gintarinis prizas“ laikomas vienu seniausių kultūrizmo turnyrų pasaulyje.
Ilgesnę istorija Europoje gali pasigirti tik nuo 1950 metų Anglijoje rengiamos National Amateur Body Building Association „Universe“ varžybos, o Amerikoje – nuo 1965 metų vykstantis “Mr. Olympia” turnyras. Po jų savo istoriją ir tradicijas tęsia Klaipėdos „Gintarinis prizas“.
Šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje pradėjo formuotis nauja sporto šaka – kultūrizmas. Tuo metu oficialiai ji buvo vadinama atletine gimnastika, nes vakarietiškas terminas „bodybuilding“ Sovietų Sąjungoje dėl politinių priežasčių buvo nepageidaujamas. Sporto šaka sparčiai populiarėjo, pradėtos rengti reguliarios varžybos, tarp jų – ir „Gintarinio prizo“ turnyrai. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šie turnyrai atspindi ne tik Lietuvos, bet ir viso to meto socialistinio pasaulio kultūrizmo raidą. Būtent čia vėliau užgimė ir fitnesas kaip savarankiška sporto kryptis.
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras įvyko 1967 metų balandžio mėnesį Klaipėdos politechnikume. Pagrindinis varžybų organizatorius buvo Antanas Jonuškutis (1942–2003). Varžybos buvo suskirstytos į dvi dalis: pirmojoje atletai rungėsi jėgos pratimuose, antrojoje demonstravo raumenų išvystymą ir kūno estetiką.
Pirmajame turnyre dalyvavo keturiolika atletų. Tarp jų jau buvo žinomi Kauno sportininkai – Algimantas Ramanauskas (1944–2022), Primas Bieliūnas, Klemensas Alšauskas ir Gintautas Šiuolis. Pirmojo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju tapo Klemensas Alšauskas.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
LEGENDINIS “GINTARINIS PRIZAS”.
1968 m. tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“.
Po sėkmingai 1967 metais surengtų pirmųjų varžybų klaipėdiečiai ir toliau puoselėjo atletinės gimnastikos tradicijas. 1968 metais surengtas antrasis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo tarptautiniu – jame dalyvavo sportininkai iš Lietuvos TSR, Latvijos TSR ir RTFSR.
Tais pačiais metais Kaune vykusio tarptautinio turnyro metu buvo įsteigta „TSRS kultūrizmo federacija“ (atletinės gimnastikos komisija), perėmusi kultūrizmo sporto koordinavimą visoje TSRS teritorijoje. Į federacijos vykdomąją tarybą išrinkti penki nariai, tarp jų – du lietuviai: Vytautas Zumeris ir Valerijus Koreškovas.
Klaipėdoje vykusio „Gintarinio prizo“ turnyro metu federacija taip pat surengė posėdį, kuriame buvo aptarti einamieji organizaciniai ir sporto vystymo klausimai.
“Gintarinio prizo” varžybų rezultatai
(skelbiamos pirmosios trys vietos)
Jaunimo grupė
1 ūgio kategorija
1. Pavlas Tarakanovas (Vilnius, Lietuvos TSR)
2. Vytautas Venclauskas (Kėdainiai, Lietuvos TSR)
3. Osvaldas Griškevičius (Kaunas, Lietuvos TSR)
2 ūgio kategorija
1. Valdas Aliubavičius (Vilnius, Lietuvos TSR)
2. Algis Jonkus (Palanga, Lietuvos TSR)
3. Valdas Kapcevičius (Kėdainiai, Lietuvos TSR)
3 ūgio kategorija
1. Arvydas Lekstutis (Kaunas, Lietuvos TSR)
2. Vidmantas Povilionis (Klaipėda, Lietuvos TSR)
3. Jurij Tiurikov (Kėdainiai, Lietuvos TSR)
Suaugusiųjų grupė
1 ūgio kategorija
1. Klemensas Alšauskas (Kaunas, Lietuvos TSR)
2. Jevgenij Koltun (Tiumenė, RTFSR)
3. Giršas Langevičius (Kaunas, Lietuvos TSR)
2 ūgio kategorija
1. Lionginas Danilevičius (Kaunas, Lietuvos TSR)
2. Alfonsas Mėčius (Klaipėda, Lietuvos TSR)
3. Mečislovas Šeibokas (Ukmergė, Lietuvos TSR)
3 ūgio kategorija
1. Leonas Pivoriūnas (Vilnius, Lietuvos TSR)
2. Antanas Mineikis (Klaipėda, Lietuvos TSR)
3. Danil Pasternak (Ryga, Latvijos TSR)
Absoliutūs nugalėtojai
• Valdas Aliubavičius – jaunimo grupės absoliutus nugalėtojas
• Leonas Pivoriūnas – suaugusiųjų grupės absoliutus nugalėtojas.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
KULTŪRIZMAS NEBE SPORTAS?
Kas Lietuvoje sužlugdė kultūrizmą?
Apie kultūrizmo krizę šiandien jau kalbama atvirai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Daugeliui jau aišku, kodėl ši sporto šaka prarado savo autoritetą, masiškumą ir sportinę vertę. Tik retas žino tikruosius šio proceso veikėjus, tačiau šiandien galime ramiai pažvelgti į istoriją ir faktus.
Pasaulinis lūžis įvyko apie 1990 metus, kai profesionalių imtynių magnatas Vincas Mak Mahonas (Vince McMahon) bandė perimti profesionalų kultūrizmą ir paversti jį komerciniu šou. Tuo metu prasidėjo spartus kultūrizmo nutolimas nuo klasikinio sporto principų.
Netrukus iš profesionalaus sporto pasitraukė daugelis žymiausių moterų kultūrisčių, tarp jų ir Korina Everson (Corinna Everson). Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas pradeda keistis iš esmės.
Dar vienas smūgis buvo suduotas 1998 metais, kai Tarptautinis olimpinis komitetas atsisakė pripažinti IFBB federaciją ir tuo pačiu nepripažino kultūrizmo olimpine sporto šaka. Nuo to momento tapo aišku – kultūrizmas prarado realias galimybes būti laikomas pilnaverčiu sportu. Nors kai kuriose valstybėse IFBB iki šiol finansuojama iš valstybės biudžeto, daugeliu atvejų tai vyksta daugiau iš inercijos nei dėl realios sportinės vertės.
Lietuvos situacija
Lietuva dešimtmečiais buvo viena stipriausių Rytų Europos kultūrizmo valstybių. Šiandien tarptautiniame kontekste mūsų įtaka praktiškai išnykusi. Kas dėl to kaltas – sporto bendruomenė puikiai žino.
Daugelį metų Lietuvos IFBB federacija viešai puolė kitas organizacijas, kaltindama jų sportininkus dopingo vartojimu. Tačiau statistika kalba pati už save – būtent IFBB atletai nuolat patenka į dopingo skandalus, o tokių atvejų sąrašas nesibaigia.
Dėl dabartinės IFBB politikos daugelis tikrų kultūristų paliko šią federaciją. Likusieji dažniausiai dalyvauja varžybose, kuriose dopingo kontrolė faktiškai nevykdoma arba yra formali.
Tai puikiai matėsi ir šių metų Lietuvos IFBB čempionate Kėdainiuose. Patyrusi akis nesunkiai pastebės, kad scenoje praktiškai nebuvo atletų, galinčių reprezentuoti natūralaus kultūrizmo idėją.
Dar liūdnesnė situacija regioninėse varžybose. Šiauliuose vykusiose varžybose dalyvavo vos keturi kultūristai ir šešios abejotinos sportinės kokybės moterys. Tai rodo ne augimą, o gilėjančią krizę.
Alternatyvūs keliai
Tuo tarpu NAC čempionatuose dalyvių lygis išlieka gana aukštas, kai kurių atletų pasirengimas – net labai aukšto tarptautinio lygio. Vis dėlto ir ten sportininkų skaičius nėra didelis.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija pasirinko visiškai kitą kryptį. Federacija jau daugelį metų vysto originalias fitneso ir estetinio sporto disciplinas, ieško naujų formų bei auditorijos.
Prieš kelias savaites Klaipėdoje vykusiose WFF-WBBF varžybose dalyvavo net 289 atletai. Tai rodo, kad alternatyvus kelias gali būti perspektyvus.
Įdomu ir tai, kad įvairios tarptautinės organizacijos vis dažniau kopijuoja WFF-WBBF idėjas. Štai neseniai IFBB Ispanijoje pirmą kartą surengė parodomąsias oro akrobatikos fitneso varžybas – discipliną, kuri jau seniai vystoma WFF-WBBF sistemoje.
Kai nėra savų idėjų, belieka kopijuoti svetimas.
Ar kultūrizmas dar gali atsigauti?
Šiandien klasikinis kultūrizmas pasaulyje beveik pasiekė dugną. Mažėja dalyvių, mažėja žiūrovų susidomėjimas, nyksta sportinis autoritetas.
Tačiau tai nereiškia, kad viskas prarasta.
Egzistuoja naujos kryptys, naujos disciplinos ir naujas požiūris į fizinės estetikos sportą. Reikia ieškoti modernesnio modelio, kuris būtų patrauklus jaunajai kartai, išsaugotų sportinę vertę ir kartu neapsiribotų vien sena kultūrizmo sistema.
Kelias nebus trumpas ir nebus lengvas.
Tačiau laikas parodys – galbūt mums pavyks.
Išsamiau skaitykite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
ISTORIJOS VAGYSTĖ AR NAIVUMAS?
KAS IŠ TIKRŲJŲ VYKSTA SPORTO PASAULYJE.
Tarptautinis kultūrizmas šiandien susiduria ne tik su sportine konkurencija. Daug pavojingesnė kova vyksta dėl istorijos, vardų ir įtakos.
Ir šioje kovoje vis dažniau minimas australo Gremo Lansfildo (Graeme Lancefield) vardas.
„1968-ieji“: faktas ar patogus mitas?
Viešai deklaruojama, kad sąsajoje su tarptautiniu “Gintarinio prizo” turnyru World Fitness Federation (W.F.F.) istorija prasideda 1968 metais. Skamba įspūdingai – gilios tradicijos, ilgametė patirtis, autoritetas.
Tačiau kritikai kelia labai konkretų klausimą:
ar ši data tikrai priklauso prieš keletą metų įsteigtai Gremo Lansfildo W.F.F. federacijai – ar ji tiesiog „pasiskolinta“ iš kitų istorinių renginių?
Jeigu istorija yra perrašoma, tai jau ne interpretacija. Tai – sąmoningas naratyvo kūrimas.
Senas scenarijus, nauji veikėjai
Tie, kas ilgiau stebi kultūrizmo pasaulį, šioje situacijoje mato déjà vu. National Amateur Body-Builders' Association (N.A.B.B.A.) jau buvo išgyvenusi panašų skilimą, kai australas Joe Lopez bandė kurti alternatyvią struktūrą.
Rezultatas buvo trumpalaikis. Tačiau pats modelis – pažįstamas:
• atsiskyrimas,
• savos „tarptautinės“ organizacijos kūrimas,
• istorijos interpretavimas pagal poreikį.
N.A.B.B.A.: „mes su tuo neturime nieko bendro“
Dabartinis N.A.B.B.A. vadovas Eddy Ellwood šiuo klausimu kalba be užuolankų – organizacija atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su G. Lancefield struktūra.
Tai nėra diplomatinis pareiškimas. Tai – aiškus atsiribojimas.
Ir kartu – signalas, kad problema yra rimtesnė nei paprastas nesusipratimas.
Kas moka kainą?
Kol vadovai ginčijasi dėl istorijos, realią kainą moka sportininkai.
Jie kviečiami į varžybas, kurios:
• naudoja svetimus skambius, gerai žinomus pavadinimus,
• remiasi ne visada aiškia kilme,
• kuria įspūdį, atitinkantį realybę.
Sportininkas ateina dėl sporto. Bet patenka į struktūrų konfliktą.
Kiek dar galima ignoruoti akivaizdžius klausimus?
Jeigu organizacija remiasi istorija – ji turi būti patikrinama.
Jeigu naudojami vardai – jie turi būti teisėti.
Jeigu deklaruojamas tarptautiškumas – jis turi būti pripažintas, o ne savarankiškai paskelbtas.
Priešingu atveju lieka vienas žodis – imitacija.
Teismai – kitas žingsnis?
Vis dažniau užsimenama apie teisinius veiksmus dėl:
• pavadinimų naudojimo,
• istorinių renginių pasisavinimo,
• ir galimai klaidinančios informacijos.
Jei tai įvyks, diskusijos baigsis. Liks tik faktai ir sprendimai.
Pabaiga be diplomatijos
Tarptautinis sportas negali būti statomas ant miglotų istorijų ir dviprasmiškų interpretacijų.
Šiandien klausimas nebe „kas teisus“.
Klausimas – kas gali tai įrodyti.
Ir dar svarbiau:
kiek dar sporto bendruomenė toleruos situaciją, kurioje istorija tampa įrankiu, o ne faktu?
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI.
„GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.
1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.
Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.
Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.
1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.
Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.
Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.
1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.
Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.
1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.
Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.
Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„GINTARINIS PRIZAS“ – KAS TAI?
ISTORINĖ REIKŠMĖ
Jau daugiau nei šešis dešimtmečius pasaulyje skamba „Gintarinio prizo“ vardas. Kas tai? Kadaise buvęs tradicinis kultūrizmo turnyras šiandien išaugo į platų sveikatingumo, fitneso ir profesionalaus sporto judėjimą. Tarptautinės WFF-WBBF federacijos veiklos dėka „Gintarinis prizas“ tapo reikšmingu tarptautiniu sporto reiškiniu.
Kultūrizmo draudimo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje „Gintarinio prizo“ varžybos buvo tapusios neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu, ką vėliau pripažino ir TSRS sporto ministerija. Tuo metu daugumai Sovietų Sąjungos atletų šis turnyras atstodavo ir pasaulio, ir Europos čempionatus. Aukščiausi sportiniai pasiekimai buvo siejami būtent su pergalėmis bei prizinių vietų laimėjimu „Gintarinio prizo“ varžybose.
Siekdamas reabilituoti kultūrizmą, Dr. Edmundas Daubaras ne vienerius metus susirašinėjo su TSRS sunkiosios atletikos federacijos vadovais, centrine sporto spauda, susitiko su Lietuvos TSR sporto ministru Zigmantu Motiekaičiu. Galiausiai jis ryžosi parašyti oficialią kultūrizmo gynimo peticiją aukščiausiems TSRS politiniams organams Maskvoje. Tuo metu nė vienas žinomas kultūrizmo organizatorius, treneris ar sportininkas šios iniciatyvos nepalaikė – priešingai, dauguma ragino to atsisakyti.
Būtent Dr. Edmundo Daubaro pastangų dėka Klaipėdoje buvo leista organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau, vadovaujami Romano Kalinausko, Kauno kultūristai pradėjo rengti tradicines „Komjaunimo taurės“ varžybas. Šios iniciatyvos tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Gintarinio prizo“ turnyras nuolat sulaukė Lietuvos Respublikos valdžios palaikymo. Minint turnyro keturiasdešimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą renginio finansavimą numatyti atskira eilute valstybės biudžete.
Šiandien „Gintarinis prizas“ yra ne tik sporto istorijos dalis, bet ir tarptautinis kultūrizmo bei sveikatingumo simbolis, garsinantis Lietuvą pasaulyje. Per visą „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją jame dalyvavo įvairių pasaulio šalių sportininkai, atstovavę visiems kontinentams. Buvo pasiekta ir išskirtinių rekordų: 1998 metais „Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo 91 miesto komanda, 2008 metais Klaipėdoje vykusiose varžybose rungėsi atletai iš 32 valstybių, o 2026 metais turnyre varžėsi net 289 atletai.
Išsamiau apie istorinius įvykius ir tarptautinę federacijos veiklą skaitykite oficialiame puslapyje: www.wff.lt
Chairman WFF-WBBF International Judges Council
Secretary General WFF-WBBF Lithuania
KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI.
„GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.
1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.
Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.
Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.
1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.
Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.
Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.
1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.
Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.
1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.
Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.
Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
SUSIPAŽINKITE SU IŠKILIAIS PASAULIO SPORTO ASMENIMIS.
ISTORINIAI „GINTARINIO PRIZO” ĮKVĖPĖJAI, PALAIKYTOJAI IR MECENATAI.
Per šešis dešimtmečius trunkančią „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją šį prestižinį renginį palaikė žymūs politikai, sporto organizatoriai, kultūrizmo pradininkai, mecenatai bei visuomenės veikėjai iš įvairių pasaulio šalių. Jų indėlis reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo vystymosi ir tarptautinio WFF-WBBF judėjimo stiprėjimo.
Profesorius Alfredas Gerstlas
Austrijos Respublikos parlamento pirmininkas. 2006–2009 metais buvo WFF-WBBF pasaulio čempionatų globėjas. Jis „Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga klaipėdiečiams pristatė originalių to meto Arnoldo Švarcenegerio nuotraukų kolekcija bei dokumentinį filmą apie legendinį sportininką ir aktorių. Nuotraukos ir filmas buvo demonstruojami Klaipėdoje varžybų metu. 2009 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Robertas Fico
Slovakijos Respublikos ministras pirmininkas. 2011–2012 metais globojo WFF-WBBF pasaulio čempionatus. 2012 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Jeržis Gotovskis
Mecenatas, 2008 metų pasaulio čempionato organizatorius, Šv. Stanislavo ordino laureatas. 2009 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Štefanas Hrčka
Mecenatas, 2010–2014 metų pasaulio čempionatų organizatorius. 2011 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Aleksandras Nevskis
Mecenatas, Holivudo aktorius ir režisierius, tris kartus absoliutus WFF-WBBF „Universe“ čempionas. 2011 m. apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Bobas Hofmanas
Robert Collins Hoffman (1898–1985) – vienas oficialaus pasaulinio kultūrizmo pradininkų. Jo iniciatyva 1947–1969 metais pasaulio kultūrizmą koordinavo Tarptautinio olimpinio komiteto narė – Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija. Vadintas „Pasaulio sunkiosios atletikos tėvu“, jis sukūrė vadinamąją „raumenų imperiją“ ir parengė daugybę olimpinių čempionų.
Oskaras Steitas
Oscar State (1911–1984) nuo 1960 iki 1974 metų ėjo Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos F.I.H.C. (dabartinės I.W.F.) generalinio sekretoriaus pareigas. 1970 metais padėjo įsteigti tarptautinę IFBB federaciją ir prisidėjo prie jos priėmimo į tarptautinę sporto federacijų organizaciją GAISF.
Oskaras Heidenstamas
Oscar Heidenstam (1911–1991) – ilgametis NABBA asociacijos prezidentas. 1991 metais jis padėjo Lietuvos kultūristams tapti tarptautinės NABBA organizacijos nariais bei prisidėjo prie to, kad NABBA viena pirmųjų tarptautinių sporto organizacijų pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Benas Veideris
Benjamin Weider (1923–2008) – 1946 m. vienas IFBB komercinės firmos steigėjų. Nuo 1970 metų buvo tarptautinės IFBB sportinės federacijos prezidentas ir aktyviai prisidėjo prie kultūrizmo plėtros socialistinėse šalyse.
Brone Dubar
Bronė “Brownie” Dubar (Daubaraitė, 1906–1986) – lietuvių kilmės Amerikos sportininkė, gimnastė ir viena ryškiausių ankstyvojo fizinio ugdymo bei fitneso pasaulio asmenybių. Ji laikoma pirmąja pasaulyje moterimi fitneso atlete. 1912 metais emigravusi iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas, Bronė Dubar netrukus išgarsėjo savo išskirtiniais akrobatikos ir gimnastikos pasirodymais. Ji koncertavo ir demonstravo sportinius gebėjimus įvairiose pasaulio šalyse, dalyvavo sporto renginiuose bei savo veikla gerokai pralenkė laikmetį. Jos pasirodymai ir propaguojamas aktyvus gyvenimo būdas tapo įkvėpimu būsimoms sportininkų kartoms. Svarbus Bronės Dubar indėlis siejamas ir su kultūrizmo raida Lietuvoje. Tuo metu, kai socialistinėse šalyse kultūrizmas buvo draudžiamas ar griežtai ribojamas, ji rėmė tarptautinį kultūrizmo turnyrą „Gintarinis prizas“, palaikė ryšius su organizatoriais ir siųsdavo amerikietišką sporto literatūrą bei metodinę medžiagą. Taip ji prisidėjo prie modernios fizinio rengimo kultūros sklaidos Lietuvoje. Šiandien Bronė „Brownie“ Dubar prisimenama kaip sporto pionierė, savo veikla nutiesusi kelią moterų fitnesui ir palikusi reikšmingą pėdsaką tarptautinėje sporto istorijoje.
Georgas Tenno
(1911–1967) – vienas kultūrizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje. Tarybinės armijos karininkas, 1948 metais apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas lageriuose. Vienoje kameroje kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solženicynu. Kalinimo metu net penkis kartus bandė pabėgti. Savo veikale „Gulago archipelagas“ Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“. 1968 metais buvo išleista Georgo Tenno knyga „Atletizmas“.
Vojtechas Fiala
Vojtechas Fiala buvo Nacionalinės Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentas. Pasitelkęs asmeninius ryšius, 1975 m. jis sugebėjo gauti valdžios leidimą išvykti į Vakarus dalyvauti IFBB Europos čempionate. Tais metais Peteris Stachas iškovojo absoliutaus Europos čempiono titulą. Ši pergalė tapo reikšmingu viso socialistinio kultūrizmo, tuo metu patyrusio politinės valdžios spaudimą ir persekiojimą, laimėjimu. Čekoslovakijos kultūristai dar ilgą laiką galėjo varžytis Vakaruose, kai kitų socialistinių šalių atletams tokios galimybės buvo praktiškai nepasiekiamos. 1979 m. Vojtechas Fiala inicijavo draugiškas TSRS ir Čekoslovakijos kultūristų varžybas: čekoslovakai turėjo dalyvauti “Gintarinio prizo” turnyre, o TSRS sportininkai – Čekoslovakijos nacionaliniame čempionate.
Inaras Mardo
(1945-2002). Nuo 1970 metų tarptautinių turnyrų „Georgo Tenno memorialas“ steigėjas ir organizatorius. Vienas autoritetingiausių Estijos kultūrizmo vadovų, nuolat palaikęs „Gintarinio prizo“ turnyro organizatorius. 1998-2002 Estijos nacionalinės WFF-WBBF federacijos prezidentas.
Martinas Kuta
Mecenatas, 2006–2009 metais organizavęs WFF profesionalų fitneso pasaulio čempionatus Prahos Žofin rūmuose. 2008 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Rišardas Krinickis
1949-2015). Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys. 1996–2006 metais ženkliai prisidėjo prie tarptautinių WFF-WBBF renginių organizavimo Lietuvoje. Dukart absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas. 2008 m. apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Kęstutis Virketis
Ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. 1974 metų „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvis ir savo kategorijos nugalėtojas. 2024 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Česlavas Tamulevičius
(1945-2023). Unikalios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ steigėjas ir treneris, rengęs sportininkus „Gintarinio prizo“ turnyrams. 2020 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Vitalijus Asovskis
(1952-2026). Poetas ir dramaturgas. 1980 m. po Česlavo Tamulevičiaus ligos perėmė vadovavimą „Vilniaus kultūrizmo mokyklai“. 2020 metais Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Valerijus Koreškovas
Žurnalistas ir fotografas, vienas kultūrizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje. Apdovanotas tarptautine Džono Grimeko premija bei UNESCO garbės raštu. 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Profesorius Vasilijus Bespalenko
Keturių universitetų profesorius, daugkartinis WFF-WBBF pasaulio ir Europos čempionas. 2022 metais tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ turnyro čempionu. 2022 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.
Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje.
Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje.
Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
„GINTARINIS PRIZAS“ PASAULIO SPORTE – IŠSKIRTINIS REIŠKINYS.
KAS GALI KAM PRILYGTI?
Vartydamas šią knygą, ne vienas skaitytojas pagalvos, kodėl joje neaprašomi kultūrizmo įvykiai, tuo pačiu metu vykę kituose Lietuvos miestuose ar kitose šalyse. Priežastis paprasta – ši knyga skirta „Gintarinio prizo“ šešiasdešimtmečiui.
Išsamią informaciją apie kultūrizmo raidą Lietuvoje, TSRS, socialistinėse šalyse, Europoje ir pasaulyje nuo 2012 metų kaupiame bei publikuojame rengiamoje „Pasaulio kultūrizmo enciklopedijoje“. Pirmasis enciklopedijos tomas, o jų numatyti trys, jau beveik parengtas spaudai.
Šioje knygoje siekiame atskleisti viską, kas buvo susiję su „Gintarinio prizo“ varžybomis – jų istoriją, aplinkybes, turnyro foną ir užkulisius. Veikiausiai pasaulyje nėra kito kultūrizmo renginio, kurio istorijoje būtų susipynę tiek daug įvairių įvykių, patirčių ir prieštaravimų – gero ir blogo, išskirtinio ir nepakartojamo.
Nedaugelis kultūrizmo renginių pasaulyje turėjo tokios įtakos šios sporto šakos raidai kaip „Gintarinis prizas“. Per savo istoriją jis buvo vadinamas įvairiai: nelegaliomis varžybomis, lietuvišku turnyru, tarptautiniu renginiu. TSRS sporto ministerija šias varžybas buvo įvardijusi net „neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu“.
Dalyvauti „Gintarinio prizo“ varžybose sportininkams visuomet buvo garbės ir prestižo reikalas. Jų vardai jau visam laikui įrašyti į sporto istoriją. Tais laikais, kai galimybės išvykti į užsienyje vykusius Europos ir pasaulio čempionatus buvo itin ribotos, „Gintarinis prizas“ daugeliui atletų tapo alternatyva, leidusia pajusti aukščiausio lygio tarptautinių varžybų dvasią.
Pažvelgus į šių varžybų istoriją, stebina faktų ir įvykių gausa. Žinoma, buvo ir tokių, kuriems tai nepatiko. Nepatinka ir šiandien. Tačiau taip jau sutvertas žmogus – šalia gebėjimo vertinti ir kurti visuomet egzistuoja ir polinkis neigti. Tai neatsiejama kiekvienos reikšmingos istorijos dalis.
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
EDITA DAUBARAITĖ-SENDRIENĖ
Pirmoji Rytų Europos sportininkė, tapusi absoliučia pasaulio fitneso čempione
Edita Daubaraitė-Sendrienė – Lietuvos fitneso sporto pradininkė, profesionali trenerė, tarptautinės kategorijos teisėja ir trenerė. Ji yra Pasaulinės fitneso federacijos (WFF-WBBF) teisėjų kolegijos pirmininkė.
Baigusi Klaipėdos universitetą, dirbo mokytoja vienoje iš Klaipėdos vidurinių mokyklų. Sportinę karjerą pradėjo meninės gimnastikos sporte, o vėliau pasirinko klasikinį fitnesą. Treniravosi Klaipėdos sporto klube „Centras“.
1995–1997 metais Edita Daubaraitė-Sendrienė sėkmingai atstovavo Lietuvai nacionalinėse ir tarptautinėse fitneso varžybose. 1995 m. Lietuvos taurės pirmenybėse Mažeikiuose iškovojo antrąją vietą.
1996 metais tapo Lietuvos čempione ir tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtoja. Tais pačiais metais dalyvavo NABBA Europos čempionate Klaipėdoje, kur užėmė ketvirtąją vietą, NABBA pasaulio čempionate Štutgarte (Vokietija) buvo šešta, o WFF „World Grand Prix“ varžybose Kaizerslauterne (Vokietija) užėmė penktąją vietą. Lietuvos taurės pirmenybėse Panevėžyje pelnė trečiąją vietą.
1997-ieji tapo reikšmingiausiais jos sportinėje karjeroje. WFF „Universe“ varžybose Esene (Vokietija) ji užėmė penktąją vietą, Lietuvos čempionate Mažeikiuose – antrąją, WFF „World Grand Prix“ Lince (Austrija) – penktąją vietą. NABBA pasaulio čempionate Atėnuose (Graikija) iškovojo ketvirtąją vietą, o NABBA „Universe“ varžybose Birmingeme (Anglija) buvo septinta.
Tų pačių metų Lietuvos taurės pirmenybėse Klaipėdoje Edita Daubaraitė-Sendrienė tapo ne tik savo kategorijos nugalėtoja, bet ir absoliučia varžybų laimėtoja. Didžiausią karjeros pergalę ji pasiekė 1997 m. WFF pasaulio čempionate Manheime (Vokietija), kur iškovojo pirmąją vietą ir absoliučios pasaulio fitneso čempionės titulą.
Šis istorinis laimėjimas įrašė Editos Daubaraitės-Sendrienės vardą į Lietuvos ir pasaulio fitneso istoriją – ji tapo pirmąja sportininke iš Rytų Europos valstybių, pelniusia absoliučios pasaulio fitneso čempionės titulą.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
