PASAULINIO SPORTO ISTORIJA.
Grįžtant į praeitį: WFF-WBBF ieškojo naujų tarptautinio sporto vystymo kelių.
2003 metai WFF-WBBF istorijoje buvo svarbus lūžio laikotarpis. Vokiečiui Klausui P. J. Hoffmannui pasitraukus iš aktyvios tarptautinės sporto veiklos jo vadovaujamoje WFF-WBBF federacijos dalyje, Dr. Edmundas Daubaras liko vienintelis organizacijos lyderis, toliau besirūpinantis tarptautine federacijos veikla ir jos sporto vystymo kryptimis. Tuo metu prieš federaciją iškilo ne vien organizaciniai, bet ir kur kas platesni strateginiai klausimai: kaip toliau vystyti tarptautinį sportą, kokia kryptimi turi judėti fitnesas ir kaip sukurti tokį sporto modelį, kuris nebūtų vien tradicinių kultūrizmo principų pakartojimas.
Situacija buvo sudėtinga. Dešimtmečiais kultūrizmo pasaulyje įsitvirtinę modeliai buvo tapę tradicija, tačiau tradicija savaime dar nereiškia progreso. WFF-WBBF vadovybė suprato, kad norint judėti į priekį neužtenka organizuoti dar vienas tokio paties formato varžybas ar mechaniškai kartoti jau žinomus sprendimus. Reikėjo ieškoti naujovių, eksperimentuoti, stebėti rezultatus ir nebijoti keisti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.
Toks požiūris WFF-WBBF veikloje buvo matomas dar iki 2003 metų. Jau 1999 metais federacija į savo veiklą įtraukė vaikų „Fit-Kid“ bei neįgalių sportininkų kategorijas. Tai buvo svarbus žingsnis, nes sportas buvo pradėtas suvokti plačiau – ne vien kaip aukščiausio lygio atletų varžymasis, bet ir kaip veikla, kurioje turi atsirasti vietos vaikams bei žmonėms su negalia. Nuo 2004 metų federacija pradėjo organizuoti ir fitneso modelių varžybas. Šie sprendimai nebuvo atsitiktiniai. Jie atspindėjo bendrą siekį ieškoti naujų sporto formų ir plėsti pačią fitneso sporto sampratą.
Todėl 2004 metai tapo ypatingu laikotarpiu. Lietuvoje buvo surengta daugybė vietinių ir tarptautinių varžybų, Rygoje organizuotas didelis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras, o Maskvoje įvyko reikšmingas Europos čempionatas. Tačiau šių renginių reikšmė buvo ne vien sportinių rezultatų suvestinėse. Tuo metu WFF-WBBF aktyviai eksperimentavo su įvairiomis kategorijomis, teisėjavimo kriterijais ir varžybų organizavimo principais. Buvo ieškoma atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti šiuolaikinio tarptautinio fitneso sporto kryptis.
Tai buvo tam tikra prasme eksperimentinis laikotarpis. Federacija bandė ne prisitaikyti prie jau egzistuojančio modelio, o pati ieškojo galimybių jį keisti. Buvo svarbu ne tik tai, kaip sportininkas atrodo scenoje, bet ir kaip sporto varžybos gali būti organizuojamos, kaip jos vertinamos ir kaip jas suvokia žiūrovas. Tuo metu buvo bandoma rasti optimalų santykį tarp sportinio pasirengimo, estetikos, varžybų patrauklumo ir tarptautinio sporto organizavimo.
Svarbiausiu 2004 metų įvykiu tapo Vilniaus kongresų rūmuose surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Renginiui buvo suteiktas ir valstybės dėmesys – čempionatą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o išsamų reportažą iš varžybų parodė Lietuvos nacionalinė televizija. Čempionate dalyvavo 378 atletai iš 28 pasaulio šalių. Šie skaičiai gerai atskleidžia renginio mastą ir tarptautinį pobūdį.
Beveik visiems sportininkams Vilniaus viešbučiuose buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas. Už šių skaičių ir faktų slypėjo didžiulis organizacinis darbas. Reikėjo priimti šimtus užsienio atletų, pasirūpinti jų apgyvendinimu, maitinimu, varžybų programa, teisėjavimu ir daugybe kitų tarptautinio renginio detalių. Todėl 2004 metų pasaulio čempionatas tapo ne tik sportiniu, bet ir organizaciniu WFF-WBBF išbandymu.
Tais pačiais metais federacija žengė dar vieną reikšmingą žingsnį – įsteigė profesionalų lygą ir profesionalų varžybas įtraukė į varžybų programą. Tai buvo svarbu todėl, kad buvo siekiama sukurti ne vien atskirų čempionatų sistemą, bet platesnę sporto struktūrą, kurioje galėtų atsirasti vietos ir aukščiausio lygio profesionaliems atletams. Tokiu būdu buvo ieškoma galimybės sujungti skirtingus sportinio kelio etapus – nuo vaikų ir mėgėjų iki profesionalaus sporto.
2004 metų pasaulio čempionato organizacinio komiteto pirmininku buvo Gediminas Kirkilas - tuo metu Lietuvos Respublikos Seimo narys, krašto apsaugos ministras, vėliau – nuo 2006 metų – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Jis asmeniškai pasirašė varžybų nugalėtojams įteiktus diplomus bei dalyvavo tarptautinėje WFF-WBBF spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Šie faktai taip pat yra svarbi to laikotarpio istorijos dalis. Jie parodo, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai Lietuvoje buvo pastebimi ne tik sporto bendruomenėje, bet ir platesniame visuomeniniame bei valstybiniame gyvenime.
2004 metų pasaulio čempionatas tapo savotišku pasirinktos krypties patikrinimu. Iki tol išbandytos naujos kategorijos, nauji vertinimo principai, naujos varžybų formos ir profesionalų sporto idėja buvo perkelti į didelio masto tarptautinį renginį. Ir būtent čia galima įžvelgti svarbiausią to laikotarpio bruožą: WFF-WBBF neapsiribojo vien deklaracijomis apie sporto vystymą. Buvo bandoma praktiškai įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta.
2005 metais ši veikla buvo tęsiama. Vilniaus kongresų rūmuose dvi dienas vyko dar vienas didelio masto WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Jo organizacinio komiteto pirmininku buvo to meto Lietuvos Respublikos Seimo narys ir šalies finansų ministras Algirdas Butkevičius. Tai, kad po 2004 metų pasaulio čempionato buvo surengtas dar vienas didelis tarptautinis renginys, rodo pasirinktos krypties tęstinumą.
Šiandien, žvelgiant į tuos įvykius iš didesnės istorinės perspektyvos, 2003–2005 metų laikotarpį galima vertinti ne kaip paprastą tarptautinių varžybų organizavimo etapą. Tai buvo laikotarpis, kai buvo ieškoma atsakymo į kur kas sudėtingesnį klausimą – kokiu keliu turi vystytis pats sportas.
WFF-WBBF tuo metu bandė peržengti tradicinio kultūrizmo ribas. Vaikų „Fit-Kid“, neįgaliųjų sportas, fitneso modelių varžybos, naujos kategorijos, teisėjavimo kriterijų eksperimentai ir profesionalų lygos sukūrimas buvo skirtingos vienos bendros krypties išraiškos. Buvo siekiama, kad sporto sistema būtų platesnė, įvairesnė ir atviresnė skirtingoms sportininkų grupėms.
Todėl šio laikotarpio istorijos nereikėtų matuoti vien medalių skaičiumi ar surengtų varžybų statistika. Daug svarbiau yra tai, kad tuo metu buvo bandoma keisti požiūrį į patį sporto vystymą. Buvo suvokta paprasta, tačiau ne visada sporto organizacijose įgyvendinama tiesa: jeigu sportas nori išlikti gyvas ir patrauklus, jis negali amžinai stovėti vietoje.
2003–2005 metais WFF-WBBF pasirinko paieškos kelią. Buvo eksperimentuojama, buvo ieškoma, buvo priimami sprendimai ir tikrinama, ar jie veikia praktikoje. Kai kurie sprendimai galėjo būti ginčytini, kai kurie vėliau keitėsi, tačiau pats principas buvo aiškus – sportas turi vystytis.
Būtent todėl šį laikotarpį galima laikyti vienu iš svarbesnių WFF-WBBF istorijos etapų. Tai buvo metas, kai federacija stengėsi ne tik organizuoti tarptautines varžybas, bet ir formuoti savo supratimą apie tai, koks galėtų būti ateities fitneso sportas.
Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, galima kitaip pažvelgti ir į tuomet priimtus sprendimus. Tai, kas tuo metu galėjo atrodyti kaip eksperimentas ar drąsus bandymas, šiandien leidžia geriau suprasti sporto evoliucijos logiką. Naujos kategorijos, vaikų sportas, neįgaliųjų įtraukimas, profesionalių atletų sistema ir didelio masto tarptautiniai renginiai buvo bandymas sukurti platesnį sporto pasaulį.
Istorijoje svarbu ne tik tai, kas tuo metu buvo pasiekta. Ne mažiau svarbu tai, ko buvo išdrįsta ieškoti.
2003–2005 metų WFF-WBBF veikla būtent apie tai ir kalba. Apie laikotarpį, kai tradicijos nebebuvo laikomos pakankamu atsakymu, kai buvo ieškoma naujų sprendimų ir kai buvo bandoma įrodyti, kad tarptautinis sportas gali būti ne tik paveldėtas, bet ir kuriamas.
Todėl pagrindinė šio laikotarpio išvada paprasta: WFF-WBBF tuomet ieškojo ne dar vieno būdo surengti varžybas – buvo ieškoma naujo kelio pačiam sportui.
2008 M. WFF-WBBF „UNIVERSE“ VILNIUJE.
Turnyro ir tarptautinio fitneso epochos istorija.
2008 m. lapkričio 22 d. Vilniuje vyko tarptautinis WFF-WBBF „Miss & Mister Universe“ turnyras. Šiandien šį renginį reikėtų vertinti ne tik kaip dar vienas federacijos sporto kalendoriaus varžybas, bet ir kaip savo epochos istorinį dokumentą – liudijimą, kaip tarptautinis fitnesas ir kultūrizmas atrodė pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio pabaigoje.
Norint suprasti 2008 m. turnyro reikšmę, nepakanka išvardyti jo nugalėtojus ir prizininkus. Už rezultatų slypi ištisa epocha: tarptautinio sporto plėtra, naujų varžybų kategorijų atsiradimas, veteranų ir jaunimo varžybų augimas, fitneso raida už tradicinio kultūrizmo ribų bei tarptautinių ryšių tarp skirtingų šalių sporto organizacijų kūrimasis.
Būtent šiame platesniame kontekste Vilniaus „Universe“ įgyja savo istorinę reikšmę.
2008-ieji – sportas ant naujos eros slenksčio
2008-ieji tam tikra prasme buvo dviejų epochų riba.
Viena vertus, tarptautinis kultūrizmas jau turėjo ilgą istoriją, gilias tradicijas, pripažintus vardus ir gerai išvystytas sporto mokyklas.
Kita vertus, fitnesas sparčiai keitėsi.
Tarptautinėje arenoje vis didesnę reikšmę įgijo estetiškas kūno sudėjimas, fizinis pasirengimas, atletiškumas, sceninė laikysena ir įvairios fitneso formos.
Todėl XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos varžybų struktūra istoriniu požiūriu yra ypač įdomi.
Ji atskleidžia perėjimą nuo kultūrizmo, kaip santykinai siauros sporto šakos, sampratos prie platesnio požiūrio į fitnesą ir fizinę kultūrą kaip į ištisą įvairių sporto disciplinų sistemą.
WFF-WBBF modelis atspindėjo šią raidą.
2008 m. „Universe“ buvo būdingas šios epochos pavyzdys.
Vilnius tarptautinėje WFF-WBBF sistemoje
Sprendimas „Universe“ rengti Vilniuje nebuvo atsitiktinis.
Tuo metu Lietuva jau buvo tapusi vienu svarbių WFF-WBBF tarptautinės veiklos centrų. Tarptautiniai čempionatai ir turnyrai buvo rengiami Klaipėdoje, Trakuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose.
Ypač svarbus renginys buvo tradicinis tarptautinis „Amber Prix International“ („Gintarinis prizas“) turnyras Klaipėdoje.
40-mečio jubiliejinis renginys sulaukė valstybės paramos. Tai gerokai išplėtė renginio organizavimo galimybes: buvo galima kviesti užsienio komandas ir delegacijas, užtikrinti televizijos bei žiniasklaidos dėmesį, rengti daugiakalbę reklaminę ir vaizdo medžiagą.
Taip kūrėsi platesnė tarptautinė sporto aplinka – Lietuva tapo nuolatine susitikimų vieta sportininkams, treneriams, teisėjams, organizatoriams ir sporto atstovams iš įvairių šalių.
Todėl Vilniaus „Universe“ reikėtų vertinti kaip platesnės šios sistemos dalį.
Turnyro išsaugotas tarptautinis žemėlapis
Ypatingą istorinę vertę turi pats rezultatų protokolas.
Jame buvo atstovaujama Rusijai, Ukrainai, Latvijai, Slovakijai, Danijai, Venesuelai, Urugvajui, Argentinai, Meksikai, Baltarusijai, Lenkijai, Bulgarijai, Graikijai, Suomijai, Estijai, Vokietijai, Anglijai, Čekijai, Brazilijai, Serbijai, Prancūzijai ir kitoms šalims.
Tai jau nebuvo vietinės sporto varžybos.
Tai buvo tarptautinis XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos fitneso žemėlapis.
Jo pagrindą sudarė Rytų ir Vidurio Europos šalys, tačiau kartu dalyvavo Vakarų Europos ir Pietų Amerikos sportininkai.
Pati geografinė įvairovė yra svarbi.
Rusija ir Ukraina.
Latvija ir Baltarusija.
Lenkija ir Čekija.
Vokietija ir Anglija.
Urugvajus, Argentina, Venesuela, Meksika ir Brazilija.
Skirtingos sporto tradicijos, treniruočių mokyklos ir idealaus kūno sampratos susitiko vienoje scenoje.
Būtent ši geografija suteikia protokolui istorinę reikšmę.
Rytų Europa – vienas iš sporto raidos centrų
Atidžiau pažvelgus į rezultatus, matyti stiprus Rytų Europos atstovavimas.
Rusijos ir Ukrainos sportininkai dalyvavo daugybėje kategorijų ir nuolat patekdavo tarp prizininkų.
Tai nebuvo atsitiktinumas.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo stiprios fizinės kultūros, jėgos sporto ir atletinio rengimo tradicijos toliau vystėsi regiono šalyse. Tačiau dabar šios tradicijos evoliucionavo naujomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis sąlygomis.
Tarptautinės federacijos tapo platformomis, kuriose buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sportininkai galėjo susitikti su Vakarų Europos ir kitų regionų atletais.
Šia prasme XX a. paskutiniųjų dešimtmečių ir XXI a. pirmojo dešimtmečio tarptautinės varžybos tapo savotišku tiltu tarp skirtingų posovietinio ir Vakarų pasaulio sporto tradicijų.
Vilniaus „Universe“ yra vienas istorinių epizodų, iliustruojančių šį procesą.
Tačiau „Universe“ jau nebebuvo vien Europos renginys
Tuo pat metu rezultatai rodo, kad tarptautinė WFF-WBBF sistema neapsiribojo Europa.
Sportininkų iš Urugvajaus, Argentinos, Venesuelos, Meksikos ir Brazilijos dalyvavimas rodo, kad federacijos tarptautinė įtaka jau buvo gerokai išsiplėtusi Pietų Amerikoje.
Šie sportininkai nebuvo vien simboliniai dalyviai.
Jie varžėsi dėl medalių.
O aukščiausias moterų turnyro titulas atiteko Urugvajui.
Alexandra Ximena Aguiar Fernandez tapo absoliučia moterų nugalėtoja.
Absoliutus vyrų titulas atiteko Anglijai atstovavusiam Dayo Audi.
Oficialūs WFF-WBBF istoriniai įrašai šiuos du sportininkus įvardija kaip 2008 m. „Universe“ absoliučius nugalėtojus.
Taigi simbolinė turnyro viršūnė buvo padalyta tarp dviejų šalių – Urugvajaus ir Anglijos.
Tai labai iškalbingas rezultatas.
Dayo Audi – pergalė didelės sportinės karjeros pabaigoje
Absoliutaus vyrų nugalėtojo istorija suteikia renginiui dar vieną istorinį matmenį.
Dayo Audi vėliau nurodė, kad paskutinės jo kultūrizmo varžybos įvyko 2008 m. lapkritį Vilniuje, kur jis iškovojo „Mr. Universe“ titulą.
Iki to laiko jis jau buvo iškovojęs Didžiosios Britanijos, Europos ir pasaulio NABBA titulus, taip pat IFBB profesionalo titulą. „Universe“ titulas buvo likęs vienas iš pagrindinių jo sportinių tikslų, kurį jis norėjo pasiekti prieš baigdamas varžybinę karjerą.
Todėl šiam sportininkui Vilniaus turnyras turėjo ypatingą asmeninę reikšmę.
2008 m. „Universe“ buvo ne tik jo sportinės karjeros kulminacija, bet ir paskutinis jos skyrius.
Istoriniu požiūriu tai paprastą rezultatų protokolo eilutę – „1 vieta“ – paverčia kur kas prasmingesniu faktu.
Urugvajaus moterų pergalė – dar vienas epochos simbolis
Ne mažiau iškalbinga yra absoliučios moterų nugalėtojos istorija.
Alexandra Ximena Aguiar Fernandez pergalė reiškė, kad moterų tarptautinio fitneso viršūnė atiteko Pietų Amerikos sportininkei.
Tai svarbu todėl, kad tarptautinio fitneso geografija jau nebebuvo vienmatė.
Iki 2008 m. jau nebegalima buvo kalbėti apie vieną centrą, kuris lemtų viso sporto raidą.
Formavosi ir tarpusavyje varžėsi skirtingos regioninės sporto mokyklos.
Europos.
Rytų Europos.
Pietų Amerikos.
Tarptautinės varžybos leido šioms mokykloms tiesiogiai palyginti savo pasiekimus vienoje scenoje.
Varžybų kategorijų revoliucija
Pati turnyro struktūra yra dar vienas svarbus istorinis dokumentas.
Programą sudarė:
Model Fitness, Fitness, Performance, Athletic, Super Athletic, Classic ir Extreme.
Taip pat atskirai buvo rengiamos jaunimo, veteranų ir sportininkų su negalia varžybos.
Šiuolaikiniam stebėtojui tokia diferenciacija gali atrodyti įprasta. Tačiau istoriniu požiūriu ji atspindi esminį fizinės kultūros sampratos pokytį.
Sportininkas jau nebeturėjo atitikti vieno universalaus modelio.
Egzistavo skirtingos fizinio vystymosi formos.
Vieni sportininkai atstovavo „Model Fitness“ estetikai.
Kiti – „Performance“.
Dar kiti – „Athletic“.
Kiti – „Super Athletic“ ar „Extreme“.
Taigi pati varžybų sistema pripažino sportinio kūno įvairovę.
Tai buvo vienas iš būdingiausių šios epochos bruožų.
Nuo jaunių iki vyresnių nei 60 metų sportininkų
Ne mažiau įspūdingas buvo turnyre atstovautas amžiaus diapazonas.
Vienose tarptautinėse varžybose kartu varžėsi jaunesni nei 21 metų sportininkai ir vyresni nei 60 metų atletai.
Tarp jų buvo „Over 40“ ir „Over 50“ kategorijos.
Tai buvo daugiau nei vien klasifikavimo sistema.
Tai buvo sporto, kaip visą gyvenimą trunkančios veiklos, modelis.
Jaunas sportininkas galėjo pradėti varžybinį kelią dar ankstyvame amžiuje.
Suaugęs atletas galėjo tęsti varžybas.
Sulaukus 40 metų buvo galima dalyvauti specialiose veteranų kategorijose.
Po 50 metų atsirasdavo naujos galimybės.
Net ir sulaukęs 60 metų sportininkas galėjo žengti į tarptautinę sceną.
Istoriškai tai perteikė svarbią žinią:
fizinė kultūra nebebuvo suvokiama tik kaip jaunų žmonių veikla.
Sportininkai su negalia – svarbi bendro vaizdo dalis
Programoje taip pat buvo atskira „Disabled Sportsmen“ kategorija.
Jos nugalėtoju tapo Prancūzijos atstovas Michael Louvel.
Pats šios kategorijos egzistavimas yra istoriškai reikšmingas.
Tarptautinis turnyras parodė, kad sporto scena gali priklausyti ne tik sportininkams, atstovaujantiems idealizuotam fiziniam modeliui.
Joje taip pat gali atsirasti vietos žmonėms, turintiems kitokias fizines galimybes.
Fitneso istorijoje tai atspindi laipsnišką pačios dalyvavimo sporte sampratos plėtrą.
„Universe“ kaip socialinis sporto modelis
Todėl 2008 m. rezultatų protokolą reikėtų skaityti kaip daugiau nei vietų sąrašą.
Tai iš esmės yra socialinis sporto žemėlapis.
Jame matome:
• jaunimą ir brandų amžių;
• vyrus ir moteris;
• profesionalų ir mėgėjų varžybas;
• estetinį fitnesą ir atletinį vystymąsi;
• klasikines ir ekstremalias kategorijas;
• sportininkus be negalios ir sportininkus su negalia;
• Europą ir Pietų Ameriką.
Visi šie elementai buvo sujungti vienose tarptautinėse varžybose.
Tai yra vienas iš pagrindinių istorinių „Universe“ bruožų.
2008-ieji – tam tikro laikotarpio kulminacija
2008-ieji tampa dar įdomesni pažvelgus į platesnę istorinę seką.
Oficiali WFF-WBBF statistika rodo, kad skirtingų metų absoliučiais „Universe“ nugalėtojais tapo įvairių šalių atstovai, tarp jų – Rusijos, Latvijos, Suomijos, Argentinos, Urugvajaus, Prancūzijos, Pietų Afrikos, Anglijos ir kitų šalių sportininkai.
2008 m. absoliutus moterų titulas atiteko Urugvajui, o vyrų – Anglijai.
Tai leidžia daryti platesnę išvadą.
„Universe“ nebuvo vienos nacionalinės mokyklos dominuojamas turnyras.
Tai buvo tarptautinė sistema, kurioje čempionų geografija nuolat keitėsi.
Todėl istorinė turnyro vertė slypi ne tik atskiruose rezultatuose, bet ir platesniame procese, kurį jis reprezentuoja.
Vilnius – sporto tradicijų susitikimo vieta
2008 m. Vilnius buvo kelių svarbių procesų sankirtoje.
Vienoje pusėje buvo stipri Rytų Europos jėgos ir fizinės kultūros tradicija.
Kitoje – auganti tarptautinė fitneso reikšmė.
Taip pat didėjo Vakarų Europos sportininkų dalyvavimas.
Tuo pat metu Pietų Amerikos atstovai vis labiau matėsi tarptautinėje arenoje.
Galiausiai pati dalyvavimo sporte samprata tapo platesnė, apimdama jaunius, veteranus ir sportininkus su negalia.
Todėl Vilniaus reikšmės negalima sumažinti vien iki fakto, kad turnyras vyko šiame mieste.
Tam tikru istoriniu momentu miestas tapo skirtingų tarptautinio sporto judėjimo krypčių susitikimo vieta.
Istorijos negalima perskaityti vien per medalius
Jeigu iš 2008 m. protokolo pašalintume visus vardus ir paliktume tik jo struktūrą, vis tiek matytume nepaprastai svarbų istorinį vaizdą.
Matytume dešimtis šalių.
Matytume kelis žemynus.
Matytume daugybę kategorijų.
Matytume skirtingas kartas.
Matytume, kaip fitnesas vystėsi už tradicinio kultūrizmo ribų.
Matytume bandymą sukurti tarptautinę sistemą, kurioje greta galėtų egzistuoti skirtingos fizinės kultūros formos.
Tai ir yra svarbiausias istorinis turnyro palikimas.
Medalis yra vienos dienos rezultatas.
Protokolas – epochos dokumentas.
Istorinė išvada
2008 m. WFF-WBBF „Universe“ Vilniuje buvo ne tik tarptautinis turnyras. Tai buvo pereinamojo laikotarpio tarptautinio fitneso ir kultūrizmo istorijoje atspindys.
Tai buvo metas, kai nusistovėjusios sporto tradicijos išliko labai įtakingos, tačiau kartu formavosi naujas tarptautinio fitneso modelis – įvairesnis, labiau specializuotas ir geografiškai atviresnis.
Rytų Europa išlaikė stiprias pozicijas.
Vakarų Europa aktyviai dalyvavo tarptautinėse varžybose.
Pietų Amerika tapo vis labiau matoma.
Plėtėsi sportinės karjeros ribos.
Atsirado naujos kategorijos.
Vystėsi moterų fitnesas.
Sportininkai su negalia buvo įtraukiami į varžybų programas.
O absoliutūs titulai galėjo iš Vilniaus iškeliauti į Urugvajų ir Angliją.
Tai ir yra istorinė 2008 m. „Universe“ reikšmė.
Šis turnyras pasakoja ne tik apie tai, kas laimėjo.
Jis parodo, kaip atrodė pats sportas.
Koks buvo jo geografinis žemėlapis.
Kokios buvo fizinio meistriškumo sampratos.
Kokia tapo jo tarptautinė bendruomenė.
Ir galiausiai – kaip atrodė konkretus istorinis momentas: laikotarpis, kai fitnesas tapo vis labiau globalus, įvairus ir atviras naujoms šalims, naujoms kategorijoms ir naujoms sportininkų kartoms.
2008-ieji istoriniame kontekste
Šiandien šį turnyrą galima vertinti kaip vieną iš savo epochos archyvinių „momentinių kadrų“.
Jo įrašai išsaugo ne tik statistiką.
Jie išsaugo sporto geografiją.
Jie išsaugo sporto vertybes.
Jie išsaugo tarptautinio bendradarbiavimo modelį.
Jie išsaugo supratimą apie tai, koks turėtų būti sportininkas – ir kokia įvairi gali būti kelionė fizinio meistriškumo link.
Todėl 2008 m. Vilniaus „Universe“ nusipelno vietos ne tik WFF-WBBF sporto kalendoriuje.
Jis nusipelno vietos tarptautinio fitneso istorijoje XXI amžiaus pradžioje – kaip liudijimas epochos, kai sportas tapo vis labiau globalus, įvairus ir atviras naujoms šalims, naujoms kategorijoms ir naujoms sportininkų kartoms.
Pasaulio sporto istorija.
Klaipėdoje susitiko Europos fitneso ir kultūrizmo elitą auginanti karta.
2007 metų gegužės 18–20 dienomis Klaipėdoje vykęs WFF ir WBBF Europos mėgėjų čempionatas tapo plačia tarptautine fitneso ir kultūrizmo sporto švente. Įvairiose kategorijose varžėsi sportininkai iš daugybės Europos šalių, o čempionato programoje vietos užteko ir vaikams bei jaunimui, ir patyrusiems atletams.
Klaipėdoje surengtas 2007 metų Europos mėgėjų čempionatas šiandien įdomus ne tik kaip istorinis sporto rezultatų dokumentas. Oficialūs varžybų protokolai atskleidžia tuo metu sparčiai besiplėtusią fitneso ir kultūrizmo sceną, kurioje vienoje vietoje susitiko skirtingų šalių, skirtingų sporto krypčių ir skirtingo amžiaus atletai.
Čempionatą organizavo World Fitness Federation (WFF) ir World Bodybuilding Federation (WBBF). Varžybos vyko gegužės 18–20 dienomis Klaipėdoje, o galutiniuose protokoluose išskirtos atskiros moterų ir vyrų čempionatų kategorijos.
Nuo klasikinio fitneso iki kultūrizmo
Varžybų programa buvo gerokai platesnė nei vien tradicinis kultūrizmas. Sportininkai rungėsi Classic Fitness, Performance, Athletic ir Super Athletic kategorijose, taip pat vyko atskiras kultūrizmo čempionatas.
Toks skirstymas leido į sceną pažvelgti iš skirtingų perspektyvų: vienose kategorijose svarbus buvo sportinis kūno sudėjimas ir fizinis pasirengimas, kitose – raumenų masė, proporcijos ir sceninis pateikimas. Todėl čempionato rezultatai atspindi ne vieną konkrečią sporto kryptį, o platesnį to meto fizinės kultūros spektrą.
Moterų Classic Fitness kategorijoje finale išsirikiavo net 24 dalyvės. Čia varžėsi atstovės iš Lietuvos, Ukrainos, Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Bulgarijos ir Vengrijos. Pirmąsias tris vietas pasidalijo Lietuvos, Ukrainos ir Rusijos sportininkės.
Vien jau šios kategorijos dalyvių geografija rodo, kad čempionatas buvo ne regioninis susitikimas, o tarptautinė scena, į kurią susirinko sportininkės iš skirtingų Europos valstybių. Finale taip pat buvo atstovaujama ir kitoms šalims – tarp jų Lenkijai, Baltarusijai, Latvijai, Bulgarijai ir Vengrijai.
Konkurencija – nuo Baltijos regiono iki Izraelio
Dar platesnė dalyvių geografija atsiskleidė Performance kategorijoje. Tarp jos finalininkių buvo Izraelio, Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Anglijos, Rusijos, Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos ir kitų šalių atstovių.
Šioje kategorijoje pirmąją vietą užėmė Izraelio atstovė Jelena Frenkel, antrąją – Lietuvos sportininkė Inga Naslėnaitė, trečiąją – Lenkijos atstovė Karolina Strzyżewska.
Rezultatų lentelėje matyti ir didelis dalyvių skaičius – vien šioje kategorijoje galutiniame sąraše buvo daugiau kaip dvidešimt sportininkių. Tai rodo, kad fitneso varžybos tuo metu jau buvo tapusios konkurencinga tarptautine sporto disciplina, kurioje vietos finale reikėjo nusipelnyti.
Athletic kategorijose – Rusijos, Baltijos ir kitų šalių dvikovos
Atskira vieta čempionate teko Athletic kategorijoms. Pirmojoje jų grupėje tarp dalyvių buvo Lietuvos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių sportininkės.
Antrojoje Athletic kategorijoje ryškiai dominavo Rusijos atstovės – pirmąsias dvi vietas užėmė Irina Stavickaja ir Irina Simonova. Trečioji vieta atiteko Lietuvos sportininkei Kristinai Serksnaitei, ketvirta liko Latvijos atstovė Marija Deksne, penkta – Lenkijos sportininkė Joanna Kwiatkowska, o šeštąją vietą užėmė Vokietijos atstovė Anke Babel.
Šioje kategorijoje taip pat varžėsi Ukrainos, Baltarusijos ir kitų šalių atstovės. Tai dar kartą parodo, kad čempionato dalyvių geografija neapsiribojo vien Baltijos regionu ar artimiausiomis kaimyninėmis valstybėmis.
Aukščiausios kategorijos – stipriausios scenos figūros
Moterų programos kulminacija tapo Super Athletic kategorija. Joje varžėsi devynios sportininkės iš Rusijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos.
Nugalėtoja tapo Rusijos atstovė Tatjana Bojciuk, antrąją vietą užėmė jos šalies sportininkė Olesia Siomina, o trečiąją – Lenkijos atstovė Agata Czerkawska. Į pirmąjį šešetą taip pat pateko Lietuvos, Rusijos ir Ukrainos atstovės.
Ši kategorija išsiskyrė ne tik aukštu sportininkių lygiu, bet ir tuo, kad joje susitiko kelios tuo metu aktyviausios regiono fitneso ir kultūrizmo mokyklos.
Kultūrizmo scenoje – Ukraina, Rusija ir Baltarusija
Tradicinėje moterų Bodybuilding kategorijoje nugalėtoja tapo Ukrainos atstovė Maria Akizanova. Antrąją vietą užėmė Rusijos sportininkė Darja Morozova, trečiąją – kita Ukrainos atstovė Halina Macykur. Ketvirtoji vieta atiteko Baltarusijos sportininkei Irinai Lebedevai.
Šios kategorijos rezultatai atspindi ir platesnį tuometinės kultūrizmo scenos pasiskirstymą: tarp aukščiausių vietų matome Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sportininkes. Tai buvo vienas iš tų čempionato segmentų, kuriame ryškiausiai išsiskyrė klasikinės Rytų Europos kultūrizmo mokyklos.
Vyrų varžybose – dar platesnė geografija
Vyrų čempionato programa buvo ne mažiau įvairi. Joje taip pat buvo Wheel-Chair, Junior, Classic Fitness, Performance, Athletic, Super Athletic ir kultūrizmo kategorijos.
Atskira vieta buvo skirta sportininkams su negalia. Wheel-Chair kategorijoje pirmąją vietą užėmė Lietuvos atstovas Artūras Krutulis.
Jaunimo iki 21 metų kultūrizmo kategorijoje pirmąją vietą iškovojo Lietuvos atstovas Mantas Lukošius. Už jo išsirikiavo Ukrainos, Rusijos, Vokietijos, Rusijos ir Slovakijos sportininkai.
Tuo tarpu vyrų Classic Fitness kategorijoje nugalėjo Latvijos atstovas Viktoras Sarko. Antrąją vietą užėmė Lietuvos sportininkas Vytautas Brazaitis, trečiąją – Rusijos atstovas Dmitrijus Krivčikovas. Į finalinį sąrašą pateko ir sportininkai iš Turkijos, Baltarusijos, Vokietijos, Moldovos bei kitų šalių.
Tai viena iš kategorijų, kurioje ypač gerai matyti tarptautinis čempionato pobūdis: scenoje greta Baltijos šalių atletų pasirodė Rusijos, Turkijos, Baltarusijos, Vokietijos ir Moldovos atstovai.
Jaunimas ir vaikai – atskira čempionato istorija
Vienas įdomiausių renginio aspektų – tai, kad Europos čempionatas neapsiribojo suaugusiųjų sportu.
Programoje buvo surengtas atskiras „Fit-Kid“ Europos čempionatas, kuriame sportininkai buvo skirstomi pagal amžių. Jauniausioje, iki 8 metų, kategorijoje dalyvavo Lietuvos atstovė Evelina Dambrauskaitė. Iki 10 metų grupėje varžėsi Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos atstovai.
Iki 12 metų kategorijoje jau buvo galima matyti dar didesnę konkurenciją. Čia pirmąsias dvi vietas užėmė Lenkijos atstovės, trečiąją – Lietuvos sportininkė, o finaliniame sąraše taip pat buvo kitų Lietuvos ir Rusijos atstovių.
Vaikų kategorijų įtraukimas į Europos čempionato programą atskleidžia ir kitą tuometinės sporto sistemos aspektą – dėmesys buvo skiriamas ne tik jau susiformavusiems atletams, bet ir jaunajai kartai.
Čempionatas kaip sporto geografijos žemėlapis
Peržvelgus rezultatus, Klaipėdoje vykęs čempionatas tampa savotišku 2007 metų Europos fitneso ir kultūrizmo geografijos žemėlapiu.
Rezultatuose nuolat kartojasi Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos sportininkų pavardės, tačiau dalyvių sąrašuose matyti ir Estija, Vokietija, Slovakija, Turkija, Bulgarija, Vengrija, Moldova, Izraelis, Anglija, Kipras, Kazachstanas, Australija ir kitos šalys.
Toks dalyvių spektras leidžia suprasti, kad čempionatas buvo ne vien vienos sporto mokyklos varžybos. Skirtingose kategorijose nugalėtojai keitėsi, o pirmosiose vietose pasirodė įvairių šalių atstovai.
Tai ypač akivaizdu pažvelgus į skirtingas kategorijas: vienur triumfavo Izraelio sportininkė, kitur – Rusijos, Ukrainos, Latvijos ar Lenkijos atstovai. Todėl bendrame čempionato paveiksle nėra vienos šalies absoliutaus dominavimo – rezultatai pasiskirstę priklausomai nuo kategorijos ir dalyvių sudėties.
Klaipėdos čempionato reikšmė
2007 metų Europos mėgėjų čempionato protokolai šiandien leidžia pažvelgti į laikotarpį, kai fitnesas ir kultūrizmas buvo sparčiai besiformuojanti ir įvairėjanti sporto scena.
Klaipėdoje viename renginyje susijungė skirtingos sporto kryptys – nuo klasikinio ir atletinio fitneso iki kultūrizmo, nuo suaugusiųjų kategorijų iki vaikų varžybų. Varžybose dalyvavo sportininkai iš daugybės šalių, o finaliniuose protokoluose užfiksuota šimtai individualių pasirodymų ir dešimtys prizinių vietų.
Todėl šis čempionatas svarbus ne tik dėl pavardžių, įrašytų į nugalėtojų sąrašus. Jis atspindi platesnį to meto Europos sporto procesą – augantį susidomėjimą kūno rengyba, sceniniu fitnesu ir kultūrizmu bei vis didesnį tarptautinį šių disciplinų pobūdį.
Po daugelio metų išlikę oficialūs rezultatai leidžia atkurti ne tik tai, kas tapo čempionais, bet ir visą to meto sporto pasaulio panoramą – nuo jauniausių „Fit-Kid“ dalyvių iki aukščiausio lygio suaugusiųjų kategorijų. O Klaipėda šiame istoriniame dokumente išlieka vieta, kurioje 2007-aisiais susitiko skirtingos Europos fitneso ir kultūrizmo mokyklos.
Pažvelkime į 2025 metus.
W.F.F. – W.B.B.F. tęsia veržimąsi į priekį
2025-ieji W.F.F. – W.B.B.F. buvo ne pažadų, o konkretaus darbo metai.
Kol dalis tarptautinio kultūrizmo praranda masiškumą, įtaką ir perspektyvą, mes ir toliau vystomės.
Mes neslepiame krizės.
Mes ją matome. Ir mes jai priešinamės.
Kultūrizmą ištiko krizė
Šiandien per daug organizacijų bando krizę pateikti kaip sėkmę.
Tačiau realybę lemia ne pareiškimai, o rezultatai.
Jeigu mažėja sportininkų skaičius, dingsta jaunimas, o varžybos tampa uždarais renginiais siauram profesionalų ratui – tai nėra vystymasis.
Tai krizė.
W.F.F. – W.B.B.F. pasirinko kitą kelią.
Mes plečiame sporto programą.
Kuriame naujas disciplinas.
Vystome vaikų ir masinį sportą.
Atveriame varžybas veteranams ir sportininkams su negalia.
Stipriname tarptautinį bendradarbiavimą.
Mes nesikabiname į senas schemas.
Mes kuriame naujas.
2025-ieji: faktai
2025 metais W.F.F. – W.B.B.F. surengė svarbiausias tarptautines varžybas:
• 58-ąjį „Amber Prix International“;
• 36-ąjį pasaulio čempionatą;
• 30-ąjį Europos čempionatą;
• 26-ąjį „Universe“.
Tai ne praeities muziejus.
Tai veikianti tarptautinė sporto sistema.
2025 metais taip pat įvyko tarptautinis teisėjų seminaras Klaipėdoje bei daugybė nacionalinių ir tarptautinių varžybų.
Dalyvių ir specialistų geografija toliau plečiasi.
Mes nesame praeities organizacija
W.F.F. – W.B.B.F. jau seniai peržengė tradicinio kultūrizmo ribas.
Dar 1995 metais pradėjome nuosekliai atskirti kultūrizmą ir fitnesą.
Šiandien šis sprendimas tapo dar akivaizdesnis.
Fitnesas turi egzistuoti kaip savarankiška oficiali sporto šaka.
Ji turi savo disciplinas.
Savo sportininkus.
Savo teisėjus.
Savo varžybas.
Savo tarptautinę perspektyvą.
2025 metais Lietuvoje buvo įregistruota „Lithuania Sport Fitness Federation“, paskelbusi apie prisijungimą prie Pasaulinio antidopingo kodekso WADA.
Mes remiame kryptį, kurioje nacionaliniai fitneso čempionatai vykdomi atskirai, užtikrinant visavertę sportinę ir antidopingo kontrolę.
Lietuvos kultūrizmo 60-metis
2025-ieji Lietuvai buvo ypatingi dar ir todėl, kad sukako 60 metų Lietuvos kultūrizmui.
Gegužės 17 dieną Gargžduose surengtas iškilmingas Lietuvos kultūrizmo jubiliejus, skirtas 1965–2025 metų laikotarpiui. Renginį organizavo Viktoras Kura. Jame dalyvavo Seimo atstovai, politikai, sporto veteranai, įvairių organizacijų vadovai ir dabartiniai sportininkai.
Tai buvo svarbus susitikimas tarp skirtingų Lietuvos kultūrizmo kartų.
Sporto istorija nėra vien datos. Tai žmonės, jų darbai, pasiekimai, pergalės ir kartais labai sudėtingos sąlygos, kuriomis visa tai buvo pasiekta.
Tarptautiniu mastu nusipelniusiems sporto veteranams apdovanojimus įteikė Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentas Dr. Edmundas Daubaras.
Tokie jubiliejai leidžia ne tik prisiminti praeitį, bet ir perduoti ją jaunajai kartai.
50 metų „Lithuania Cup Open“
2025 metais sukako 50 metų turnyrui „Lithuania Cup Open“.
Taip pat sukako 50 metų istoriniam Čekoslovakijos sportininkų, vadovaujamų Vojtech Fiala, dalyvavimui IFBB Europos čempionate socialistinio draudimo laikotarpiu.
Tuomet Petr Stach tapo absoliučiu Europos čempionato nugalėtoju.
Tai ne tik sportinis rezultatas.
Tai Europos kultūrizmo istorijos dalis.
2027 metais sukaks 60 metų „Amber Prix International“.
Šiai datai jau ruošiamės.
Sporto istorija neturi būti pamiršta
2025 metais pasaulinė kultūrizmo bendruomenė atsisveikino su vienu iš Europos kultūrizmo pradininkų Valerijumi Koreškovu (1940–2025).
Vilnietis buvo ne tik sporto žmogus, bet ir žurnalistas, poetas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jo veikla ir apdovanojimai, tarp kurių buvo ir UNESCO diplomas, priklauso platesnei Europos kultūrizmo istorijai.
Atsisveikinimas su senosios kartos žmonėmis dar kartą primena, kad sporto istoriją būtina dokumentuoti.
Todėl archyvai, seni leidiniai, fotografijos, varžybų protokolai ir buvusių sportininkų prisiminimai tampa ne mažiau svarbūs nei dabartinės varžybos.
Informacinė įtaka
WFF.lt kelis mėnesius sulaukė apie 400 000 apsilankymų per mėnesį.
Mūsų medžiaga skelbiama įvairiomis kalbomis.
Mūsų straipsniai skaitomi.
Mūsų idėjos aptariamos.
Mūsų formatus naudoja kiti.
Tai rodo viena:
W.F.F. – W.B.B.F. ignoruoti neįmanoma.
Tarptautinė sistema vystosi
2025 metais Klaipėdoje įvyko tarptautinis teisėjų seminaras, kuriame dalyvavo specialistai iš Vokietijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Ukrainos.
Profesionalų teisėjų rengimą laikome vienu iš tarptautinio sporto pamatų.
Be objektyvaus teisėjavimo nėra pasitikėjimo.
Be pasitikėjimo nėra ateities.
Mes einame toliau
W.F.F. – W.B.B.F. toliau siekia tarptautinio pripažinimo.
Mes siekiame asocijuotos narystės Jungtinėse Tautose ir Tarptautiniame olimpiniame komitete.
Mes ir toliau siekiame tarptautinio fitneso, kaip savarankiškos oficialios sporto šakos, pripažinimo ir jo vystymo olimpine kryptimi.
Mes suprantame šio tikslo mastą.
Tačiau mūsų nedomina lengvos užduotys.
2025-ieji – tik dar vienas etapas
Mes neketiname teisintis prieš tuos, kurie netiki mūsų vystymusi.
Rezultatai kalba patys už save.
Kol vieni diskutuoja apie praeitį, mes kuriame ateitį.
Kol vieni mažina savo veiklą, mes ją plečiame.
Kol vieni bijo pokyčių, mes eksperimentuojame.
Kol vieni pamiršta istoriją, mes ją saugome.
W.F.F. – W.B.B.F. tęsia judėjimą pirmyn.
Ir sustoti neketina.
Istorija tęsiasi.
Dr. Edmundas Daubaras
W.F.F. – W.B.B.F. prezidentas
WFF-WBBF – nauji laikai, nauji žmonės, naujos galimybės.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija nestovi vietoje. Sportas keičiasi, kartu keičiasi ir žmonės, kurie kuria jo ateitį.
Apie WFF-WBBF federacijos naujoves ir nuolatinį siekį tobulėti rašome ne pirmą kartą. Jau tris dešimtmečius federacija ieško naujų sprendimų, eksperimentuoja, diegia naujoves ir stengiasi, kad tarptautinės varžybos būtų patrauklios tiek sportininkams, tiek žiūrovams.
Šiandien rezultatai akivaizdūs – pastaraisiais metais WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose dalyvauja 200–300 atletų iš įvairių pasaulio šalių. Kartu į federacijos veiklą ateina nauja talentingų organizatorių, trenerių ir teisėjų karta.
Viena iš jų – Alina Pelepko.
Sportininkės patirtis tapo pagrindu naujai veiklai
Prie pasaulinės WFF-WBBF federacijos veiklos prieš keletą metų prisijungusi Gargždų sporto klubo trenerė Alina Pelepko į tarptautinį sportą atėjo ne kaip atsitiktinis žmogus.
Jos pačios sportinė karjera prasidėjo vadovaujant treneriui Aleksui Stankui. Alina dalyvavo įvairiose varžybose ir netruko pasiekti aukštų rezultatų. 2003 metais ji tapo Lietuvos Respublikos čempione bei WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato bikini kategorijos nugalėtoja.
Sportininkės patirtis, sukauptos žinios ir meilė sportui vėliau natūraliai peraugo į trenerės bei organizatorės veiklą.
Didelę reikšmę naujam Alinos veiklos etapui turėjo federacijos generalinės sekretorės Ugnės Raudytės-Daubarienės paskatinimas.
Nuo 2024 metų Alina Pelepko vadovauja pasaulinės WFF-WBBF federacijos fitneso modelių ir bikini pogrupių skyriui.
Šiandien ji ne tik eina atsakingas pareigas federacijoje, bet ir aktyviai dirba su sportininkėmis. Alina rengia Lietuvos ir Latvijos atletus tarptautinėms varžyboms, skaito paskaitas seminaruose, veda praktinius užsiėmimus, dalijasi savo sportine ir trenerės patirtimi.
Jos darbo rezultatai jau matomi tarptautinėje arenoje – Alinos auklėtinės pasaulio ir Europos čempionatuose iškovojo aukštas vietas.
Federacijos laukia svarbūs renginiai
WFF-WBBF gyvenimas nestovi vietoje ir artimiausiu metu laukia svarbūs įvykiai.
Jau artėja 37-asis WFF-WBBF pasaulio čempionatas Nidoje, kuris vyks kartu su 3-ąja Neringos mero taure. Prestižinės varžybos bus surengtos Nidos „Agila“ kultūros rūmuose.
Renginių išvakarėse, rugsėjo 27 dieną Klaipėdoje, vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras.
O 2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai bus paminėtas ypatingas jubiliejus – vieno seniausių pasaulyje mūsų sporto šakos turnyrų „Gintarinio prizo“ 60-metis.
Tai dar vienas įrodymas, kad WFF-WBBF istorija yra tęsiama ne tik prisimenant praeitį, bet ir kuriant ateitį.
Nauja karta – federacijos ateitis
Alinos Pelepko pavyzdys gerai parodo, kaip sporte viena karta perduoda patirtį kitai. Sportininkė tampa trenere, trenerė – tarptautinės veiklos dalyve, o sukauptos žinios perduodamos naujiems atletams.
Būtent tokie žmonės šiandien ir kuria WFF-WBBF federacijos ateitį.
Nauji laikai. Naujos idėjos. Nauji talentai. Ir vis dar tas pats noras žengti pirmyn.
Linkime Alinai Pelepko sėkmės, stiprybės ir naujų pergalių – tiek asmeniniame kelyje, tiek ugdant naują Lietuvos ir tarptautinio sporto čempionų kartą.
Žengti pirmyn – vadinasi, nebijoti keistis. WFF-WBBF tai daro jau tris dešimtmečius.
BRUSNO 2012 – PASAULIO SPORTO ELITAS SLOVAKIJOS KALNUOSE.
2012 metų spalio 11–13 dienomis nedidelis Slovakijos kalnų kurortas Brusno Kupele tapo tikra pasaulio fitneso ir kultūrizmo sostine. Čia susitiko skirtingų kartų, skirtingų sporto mokyklų ir skirtingų valstybių atletai, o trijų dienų renginys virto įspūdinga tarptautine sporto švente.
Scenoje – jaunieji „Fit-Kid“ talentai, aerobikos meistrai, model fitness atstovai, jauniai, suaugusieji, veteranai ir neįgalieji sportininkai. Nuo vaikų scenos debiutų iki pasaulio čempionų kovų – Brusno 2012 apėmė beveik visą sportinio gyvenimo spektrą.
Tai buvo ne vien varžybos dėl medalių. Tai buvo susitikimas, kuriame sportas tapo bendra kalba, sujungusia dešimtis atletų ir daugybę valstybių.
Brusno – vieta, kur sportas tapo tradicija
Brusno Kupele tarptautinių WFF–WBBF renginių žemėlapyje atsirado neatsitiktinai.
Nuo 2009 metų Slovakijos mecenato Štefano Hrčkos iniciatyva šiame kalnų kurorte kasmet buvo rengiami įvairūs Pasaulinės WFF–WBBF federacijos renginiai. Prie jų organizavimo ir globos prisidėjo iškilūs Slovakijos visuomenės bei politikos veikėjai.
Tarp renginių globėjų buvo Slovakijos Respublikos ministrai pirmininkai Vladimiras Mečiaras ir Robertas Fico, parlamento pirmininkas Janas Figelis bei Slovakijos nacionalinės tarybos pirmininkas Andrejus Hrnčaras.
Todėl 2012-ųjų čempionatas buvo ne pavienis įvykis, o jau susiformavusios tarptautinės sporto tradicijos dalis.
NUO MAŽIAUSIŲ ČEMPIONŲ IKI PASAULIO ELITO
Vienas įspūdingiausių Brusno renginio bruožų – neįprastai plati amžiaus skalė.
Čempionato scenoje pasirodė vos keliolikos metų sportininkai, o greta jų varžėsi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai atletai. Tai sukūrė ypatingą atmosferą: vienoje scenoje buvo galima pamatyti ir pirmuosius jaunųjų sportininkų žingsnius, ir ilgametės sportinės patirties rezultatą.
FIT-KID – mažieji atletai, didelės ambicijos
Pirmieji į pasaulio čempionato sceną žengė „Fit-Kid“ dalyviai.
Mergaičių kategorijose iki 8, 10, 12 ir 14 metų varžėsi jaunieji talentai iš Baltarusijos, Serbijos, Lenkijos, Slovakijos ir kitų šalių.
Berniukų kategorijose iki 10 ir 14 metų taip pat netrūko tarptautinės konkurencijos. Čia susitiko Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos ir Moldovos atstovai.
Tai buvo mažieji pasaulio čempionato dalyviai, tačiau jų ryžtas ir noras pasirodyti scenoje – tikrai ne vaikiški.
„Fit-Kid“ varžybos priminė, kad didelės sportinės istorijos dažnai prasideda nuo labai mažų žingsnių.
AEROBIKA – ENERGIJA, TEMPERAMENTAS IR PRECIZIKA
Po jaunųjų atletų sceną užvaldė aerobikos sportininkai.
Moterų varžybose dalyvės rungėsi 16, 18, 21 metų ir vyresnių nei 21 metų kategorijose. Skirtingos amžiaus grupės parodė, kaip per sportą keičiasi ne tik fizinės galimybės, bet ir sceninė patirtis, technika bei artistiškumas.
16-mečių kategorijoje aukso medalį iškovojo Klaudia Korpan, 18-mečių grupėje nugalėjo Viktoriya Lebedynska, o 21 metų kategorijoje pirmoji vieta atiteko Miriamiai Žigalovai.
Vyresnių nei 21 metų kategorijoje triumfavo Renata Kaladzinskaya.
Tačiau čempionato kulminacija tapo absoliučių nugalėtojų išaiškinimas.
Bendrosios moterų aerobikos nugalėtojos titulą pelnė Klaudia Korpan, o vyrų absoliučiu čempionu tapo Vitaliy Lebedynskyi.
Tai buvo sportas, kuriame jėga susitiko su muzika, o fizinis pasirengimas – su sceniniu meistriškumu.
MODEL FITNESS – SPORTAS, ESTETIKA IR SCENA
Brusno scenoje vietos buvo ir model fitness sportininkams.
Jaunimo kategorijose iki 16, 18 ir 21 metų varžėsi būsimos šios sporto krypties žvaigždės. Čia svarbus ne vien kūno sudėjimas. Sportininkas turi gebėti save išreikšti scenoje, demonstruoti proporcijas, laikyseną, eleganciją ir pasitikėjimą savimi.
Suaugusiųjų moterų varžybose buvo keturios kategorijos.
Absoliučia „Model Fitness“ čempione tapo Eva Martinkova.
Vyrų kategorijoje aukščiausią rezultatą pasiekė Dzianis Kazlou.
Šios rungtys dar kartą parodė WFF–WBBF čempionato išskirtinumą – sportas čia suprantamas ne tik kaip raumenų masė ar fizinė jėga, bet ir kaip estetika, disciplina bei gebėjimas pasirodyti scenoje.
PAGRINDINĖ ČEMPIONATO KOVA – KULTŪRIZMAS
Spalio 13-oji Brusno Kupele tapo svarbiausia čempionato diena.
Į sceną žengė WBBF pasaulio mėgėjų kultūrizmo čempionato dalyviai.
Moterų varžybose sportininkės kovojo Classic, Performance, Athletic ir Super Athletic Bodybuilding kategorijose.
Klasikinio kultūrizmo kategorijoje pasaulio čempionės titulą iškovojo Yamila Vanessa Toledo iš Argentinos.
Performance kategorijoje triumfavo Valiantsina Kazlouskaya iš Baltarusijos, Athletic kategorijoje stipriausia buvo Svetlana Pugacheva iš Rusijos.
Tačiau ypatingo dėmesio sulaukė Super Athletic kategorija.
Čia nugalėjo Brazilijos atstovė Dalvaniza Aquino. Ji tapo ir absoliučia visų moterų kultūrizmo kategorijų nugalėtoja.
Pietų Amerikos sportininkės triumfas Europos čempionato scenoje tapo puikiu tarptautinio WFF–WBBF sporto geografijos pavyzdžiu.
VYRŲ SCENOJE – JĖGA IR KONKURENCIJA
Vyrų kultūrizmo varžybose konkurencija buvo ne mažiau įspūdinga.
Keturių klasikinių kategorijų nugalėtojais tapo skirtingų šalių sportininkai, tačiau absoliučiu klasikinio kultūrizmo čempionu tapo Sergey Grigoryev iš Rusijos.
Performance kategorijose taip pat netrūko stiprių atletų. Pirmojoje grupėje nugalėjo Viacheslav Rokashkov, antrojoje – Aleksandr Sobolev.
Athletic Bodybuilding kategorijoje pirmąsias dvi vietas užėmė Lenkijos sportininkai Andrzej Rak ir Andrzej Brzezinski.
O tuomet atėjo eilė pačiai ekstremaliausiai kategorijai.
EXTREME BODYBUILDING
Extreme Bodybuilding kategorijoje aukso medalį iškovojo Nikolay Vorobyev.
Jis taip pat tapo absoliučiu visų vyrų kultūrizmo kategorijų nugalėtoju.
Tai buvo vienas ryškiausių 2012 metų Brusno čempionato akcentų.
JAUNYSTĖ IR PATIRTIS – VIENOJE SCENOJE
Čempionato organizatoriai daug dėmesio skyrė jaunimui ir veteranams.
Junior Championship varžybose iki 21 metų amžiaus sportininkai galėjo išbandyti savo jėgas jau tikro pasaulio čempionato atmosferoje.
Moterų kategorijoje nugalėjo Erika Kandracova, vyrų – Ilya Lukavets.
Tačiau sportinė karjera Brusno scenoje nesibaigė sulaukus 21 metų.
Vyresni nei 40 metų atletai turėjo savo kategoriją, o vyresni nei 50 metų sportininkai taip pat stojo į kovą dėl pasaulio čempionų titulų.
Absoliučiu senior kategorijų nugalėtoju tapo Andrzej Rak.
Šis rezultatas buvo dar vienas priminimas, kad aukštas sportinis meistriškumas neturi konkretaus amžiaus.
SPORTAS, KURIAME NUGALI ŽMOGUS
Ypatingą vietą čempionate užėmė neįgaliųjų sportininkų varžybos.
Vežimėlių kategorijoje nugalėjo Oleksandr Golub iš Ukrainos.
Kitoje neįgaliųjų kategorijoje pirmąją vietą iškovojo Niias Izmailov, antrąją – Brazilijos atstovas Gustavo Rodrigues, trečiąją – Oleksandr Rossomakin.
Šie pasirodymai turėjo kitokią emocinę reikšmę nei įprastos sportinės kovos.
Čia pergalė reiškė ne tik medalį. Ji simbolizavo valią, atkaklumą ir žmogaus gebėjimą nepasiduoti aplinkybėms.
PASAULIS SUSITIKO BRUSNO
Pažvelgus į 2012 metų čempionato rezultatus, labiausiai į akis krinta jo tarptautiškumas.
Ant Brusno scenos susitiko sportininkai iš Europos, Pietų Amerikos ir kitų pasaulio regionų. Tarp nugalėtojų ir prizininkų buvo Argentinos, Brazilijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Slovakijos, Serbijos, Latvijos, Rumunijos, Bulgarijos, Šveicarijos ir kitų valstybių atstovų.
Tai buvo tikras sporto tautų žemėlapis.
Vienoje scenoje – skirtingos kalbos, skirtingos sporto mokyklos ir skirtingos istorijos. Tačiau visus jungė vienas dalykas – noras būti geriausiais.
BRUSNO 2012 – DAUGIAU NEI ČEMPIONATAS
2012 metų WFF–WBBF pasaulio čempionatas Brusno Kupele buvo daugiau nei eilinės tarptautinės varžybos.
Tai buvo trijų dienų sporto istorija, kurioje vietos atsirado vaikystės svajonėms, jaunatviškam maksimalizmui, suaugusiųjų meistriškumui ir veteranų patirčiai.
Čia buvo ir muzika, ir scena, ir estetika. Buvo jėga, disciplina, prakaitas ir įtampa. Buvo pergalės, pralaimėjimai, emocijos ir medaliai.
Tačiau svarbiausia – buvo žmonės, kurie į sceną atsinešė savo darbo rezultatus ir norą įrodyti, kiek daug galima pasiekti atkakliai dirbant.
Brusno kalnų kurortas trims spalio dienoms tapo vieta, kur susitiko pasaulio sportas.
2012-ųjų čempionato rezultatai šiandien primena ne tik apie iškovotus titulus. Jie primena laikmetį, kai WFF–WBBF tarptautinė scena telkė vis daugiau skirtingų šalių, skirtingų kartų ir skirtingų sporto disciplinų.
Ir būtent todėl Brusno 2012 išlieka ryškiu WFF–WBBF istorijos puslapiu.
Pasaulio sporto istorija.
VILNIUS – PASAULIO FITNESO CENTRE: 2004-ŲJŲ WFF ČEMPIONATAS, TAPĘS ISTORINIU ĮVYKIU.
2004 metų rugsėjis. Vilnius. Į Lietuvos sostinę suvažiuoja sportininkai iš Europos ir kitų pasaulio šalių. Keturioms dienoms Vilniaus kongresų rūmai tampa pasaulinio fitneso centru.
Tai nebuvo eilinės tarptautinės varžybos.
Tai buvo WFF – World Fitness Federation – pasaulio mėgėjų čempionatas, kuriame sportas peržengė įprastų varžybų ribas. Renginyje dalyvavo ne tik sportininkai ir treneriai. Jo organizavime dalyvavo aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai, renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o čempionato rezultatus ir eigą lydėjo nacionalinės žiniasklaidos dėmesys.
Šiandien, praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, 2004 m. Vilniaus čempionatas gali būti vertinamas kaip vienas ryškiausių ankstyvojo tarptautinio fitneso istorijos epizodų Lietuvoje.
Nuo 1995-ųjų – nauja pasaulinio fitneso organizacija
WFF pasaulinė federacija buvo įkurta 1995 metais.
Tai buvo laikotarpis, kai tarptautinis fitneso sportas dar tik ieškojo savo organizacinės formos. Skirtingose šalyse veikė įvairios sporto struktūros, o sportininkai varžėsi skirtingose fizinės kultūros, fitneso, aerobikos ir kultūrizmo disciplinose.
WFF siekė šias kryptis jungti į vieną tarptautinę sistemą.
Federacijos istorijoje reikšmingas buvo ir Rytų bei Vakarų sporto pasaulio bendradarbiavimas. WFF vadovybėje veikė du prezidentai – Dr. Edmundas Daubaras, atstovavęs Rytų šalims, ir vokietis Klausas Hofmanas, atstovavęs Vakarų kryptį.
Šis modelis atspindėjo to meto Europos realybę – sporto organizacijos bandė jungti šalis, kurios dar visai neseniai priklausė skirtingoms politinėms ir sportinėms sistemoms.
2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijos vadovavimas faktiškai susitelkė Dr. Edmundo Daubaro rankose.
Po 2003 m. Maskvoje vykusio pasaulio čempionato WFF istorijoje sekė Vilnius.
Ir tai buvo labai svarbus etapas.
VILNIUS 2004: KAI PASAULIO ČEMPIONATAS TAPO VALSTYBĖS REIKALU
2004 m. rugsėjo 24–27 d. Vilniuje surengtas pasaulio čempionatas išsiskyrė tuo, kad jo mastas ir organizacinis lygis gerokai peržengė įprastų sporto varžybų formatą.
Renginio organizacinio komiteto pirmininku buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, tuometinis krašto apsaugos ministras, vėliau Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.
Jo parašai ant čempionato diplomų tapo nugalėtojų pergalių liudijimu.
Organizaciniame komitete dirbo ir kiti aukšti Lietuvos valstybės institucijų atstovai – Dr. Rišardas Krinickis bei Kęstutis Virketis.
Tačiau svarbiausia buvo ne vien pareigūnų pavardės.
Čempionatą rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Užsienio sportininkams buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas Vilniaus viešbučiuose.
Tai reiškė, kad Lietuva šį renginį vertino kaip tarptautinės reikšmės sporto įvykį.
VILNIAUS KONGRESŲ RŪMAI – PASAULIO SPORTININKŲ SCENA
Dvi dienas čempionato renginiai vyko prestižiniuose Vilniaus kongresų rūmuose.
Į Vilnių atvykę sportininkai varžėsi dėl pasaulio čempionų titulų, o žiūrovai galėjo išvysti tuo metu labai skirtingas fitneso sporto kryptis.
Tai buvo ne vien raumenų demonstravimas.
WFF varžybų sistema apėmė Classic Fitness, Performance Fitness, Athletic Fitness, Super Athletic Fitness, Extreme Fitness bei kitas kategorijas. Atskirai buvo organizuojamos moterų ir aerobikos varžybos.
Dar vienas svarbus aspektas – į čempionato programą buvo įtrauktos neįgaliųjų vežimėlių fitneso kategorijos.
Tai atskleidžia vieną esminį WFF siekį: fitnesą suvokti kaip platų sporto reiškinį, kuriame vietos gali būti ir estetikai, ir atletiškumui, ir fiziniam pasirengimui, ir skirtingų fizinių galimybių sportininkams.
PASAULIS VILNIUJE
2004 m. rezultatų protokolas atskleidžia įspūdingą tarptautinę čempionato geografiją.
Vilniuje varžėsi atstovai iš:
Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Kipro, Slovėnijos, Čekijos, Kazachstano, Norvegijos, Anglijos, Moldovos, Nyderlandų, Australijos ir Gvadelupos.
Tai buvo tikras tarptautinis sporto forumas.
Ypač stipriai buvo atstovaujama Baltijos ir Rytų Europos šalims, tačiau Vilniuje pasirodė ir Vakarų Europos bei kitų regionų sportininkai.
Todėl čempionato rezultatų protokolas šiandien yra įdomus ne tik kaip sporto statistika.
Jis atspindi to meto pasaulio fitneso geografiją.
LIETUVA – NE STEBĖTOJA, O VIENA PAGRINDINIŲ ČEMPIONATO JĖGŲ
Jeigu pažvelgtume į rezultatus atidžiau, išryškėja vienas labai svarbus faktas:
Lietuvos sportininkų buvo visur.
Jų pavardės kartojasi beveik visose pagrindinėse kategorijose.
Ir dar svarbiau – tai nebuvo vien masinis dalyvavimas.
Lietuviai laimėjo pasaulio čempionato kategorijas ir užėmė daugybę prizinių vietų.
Vyrų „Classic Fitness Category 2“ kategorijoje Ramūnas Sendrius tapo pasaulio čempionu, o antrąją vietą užėmė Olegas Gusarovas.
„Mr. Super Athletic Fitness“ kategorijoje Mindaugas Kvasys iškovojo bronzos medalį.
„Mr. Athletic Fitness“ kategorijoje Marikas Stefanovičius buvo septintas, o Lietuvos sportininkai užėmė ir kitas aukštas vietas.
Neįgaliųjų vežimėlių „Athletic Fitness“ kategorijoje Sergej Beglik tapo pasaulio čempionu.
Tai labai svarbus rezultatas – Lietuvos vardas pasaulio čempionato protokole buvo įrašytas ne vieną kartą.
LIETUVOS MOTERYS – TARP PASAULIO LYDERIŲ
Dar ryškesnį vaizdą matome moterų ir aerobikos kategorijose.
Jolanta Mileriūtė tapo „Miss Aerobic Fitness“ pasaulio čempione.
Ji taip pat iškovojo antrąją vietą „Miss Classic Fitness Category 1“ kategorijoje.
Aleksandra Kukreš tapo „Miss Aerobic Athletic“ pasaulio čempione.
„Miss Classic Fitness Category 2“ kategorijoje antrąją vietą užėmė Edita Diržinikaitė, o trečiąją – Simona Šakinytė.
„Miss Performance Fitness“ kategorijoje sidabro medalį iškovojo Laura Romeraitė.
„Miss Super Body Fitness“ kategorijoje trečia buvo Marta Alešiūnaitė, o „Miss Extreme Fitness“ kategorijoje bronzą laimėjo Eglė Stasiukaitytė.
Taigi Lietuvos sportininkės buvo ne epizodinės čempionato dalyvės.
Jos buvo tarp pagrindinių pasaulio čempionato rezultatų lyderių.
ABSOLIUTŪS ČEMPIONAI
Tačiau kiekvieno pasaulio čempionato viršūnė – absoliutūs nugalėtojai.
2004 m. Vilniuje vyrų absoliučiu nugalėtoju tapo Konstantin Zacharov iš Rusijos.
Jis laimėjo „Mr. Classic Fitness Category 1“ ir buvo pripažintas Over-All Winner.
Moterų absoliučia čempione tapo Marina Burinskaja iš Latvijos, laimėjusi „Miss Extreme Fitness“ kategoriją.
Aerobikos absoliučia nugalėtoja tapo Marija Deksne iš Latvijos.
Tai reiškia, kad Vilniaus čempionate absoliučiose įskaitose itin ryškiai pasirodė Rusija ir Baltijos šalys.
REZULTATAI, KURIE PASAKOJA DAUGIAU NEI MEDALIAI
Šio čempionato rezultatus galima skaityti ne tik kaip vietų sąrašą.
Jie pasakoja apie visą sporto epochą.
Matome, kad tuo metu:
• Lietuva turėjo didelę ir aktyvią fitneso sportininkų bendruomenę;
• Baltijos šalys buvo svarbus tarptautinio WFF sporto regionas;
• Rusijos ir Ukrainos sporto mokyklos buvo itin stiprios;
• Vakarų Europos sportininkai taip pat aktyviai dalyvavo;
• WFF programa buvo daug platesnė nei vien klasikinis kultūrizmas;
• tarptautiniame čempionate buvo vietos ir neįgaliųjų sportui;
• moterų fitnesas ir aerobika buvo neatsiejama pasaulinio čempionato dalis.
Todėl Vilniaus protokolas yra savotiškas 2004 metų pasaulio fitneso žemėlapis.
LIETUVOS VALSTYBĖ IR TARPTAUTINIS SPORTAS
Ypatingą reikšmę šiam įvykiui suteikia Lietuvos valstybės dalyvavimas.
Šiandien įprasta tarptautinius sporto renginius vertinti pagal sportinį rezultatą, žiūrovų skaičių ar televizijos transliacijas.
Tačiau 2004 m. Vilniaus čempionato atveju matome platesnį paveikslą.
Valstybės institucijų atstovai dalyvavo organizaciniame komitete.
Renginį rėmė Vyriausybė.
Užsienio sportininkams buvo suteiktas apgyvendinimas ir maitinimas.
Čempionatas vyko reprezentacinėje sostinės erdvėje.
Nacionalinė televizija parengė reportažą.
Po renginio „ELTA“ buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Lietuvos sporto ministras Vytas Nėnius.
Tai buvo signalas, kad tarptautinis fitneso sportas Lietuvoje tuo metu buvo vertinamas rimtai.
KODĖL ŠIS ČEMPIONATAS SVARBUS ŠIANDIEN?
Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, kyla klausimas: kodėl turėtume prisiminti būtent 2004 m. Vilniaus WFF pasaulio čempionatą?
Atsakymas paprastas.
Todėl, kad tai yra dokumentas apie laikotarpį, kai Lietuva pati organizavo ir priėmė pasaulinio masto fitneso renginį, o Lietuvos sportininkai jame buvo tarp aktyviausių ir konkurencingiausių dalyvių.
Tai istorija ne vien apie vieną savaitgalį.
Tai istorija apie žmones, kurie kūrė tarptautinį fitneso sportą.
Apie federaciją, kuri bandė sujungti skirtingas sporto tradicijas.
Apie laikotarpį po Šaltojo karo, kai Rytų ir Vakarų sporto pasauliai vis aktyviau ieškojo bendrų erdvių.
Ir apie Lietuvą, kuri tuo metu jau galėjo priimti pasaulio sportininkus savo sostinėje.
2004-ŲJŲ VILNIAUS PAMOKA
Šiandien rezultato lentelėje matome tik pavardę, šalį ir užimtą vietą.
Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi istorija.
1 vieta reiškė metų metus trukusį pasirengimą.
2 ar 3 vieta – tarptautinę konkurenciją.
O dešimtys Lietuvos sportininkų protokole reiškia tai, ko vien medalių lentelė neparodo – tuo metu Lietuvoje egzistavo stipri ir gausi fitneso sporto bendruomenė.
Todėl 2004 m. Vilniaus čempionatą verta vertinti ne vien pagal tai, kas tapo pasaulio čempionu.
Reikėtų klausti ir kito klausimo:
ką šis čempionatas reiškė Lietuvos sportui ir tarptautiniam fitnesui?
Atsakymas – daug.
IŠVADOS: VILNIUS BUVO ISTORIJOS DALIS
2004 m. WFF pasaulio čempionatas Vilniuje buvo daugiau nei sporto varžybos.
Tai buvo tarptautinis renginys, kuriame susitiko skirtingų šalių sportininkai, skirtingos fitneso mokyklos ir skirtingos sporto tradicijos.
Tai buvo laikotarpis, kai WFF, įkurta 1995 m., jau buvo sukūrusi tarptautinę varžybų sistemą ir siekė fitnesą pateikti kaip platų, įvairiapusį sportą.
Tai buvo ir Lietuvos sporto istorijos epizodas, kai valstybės institucijos, sporto organizatoriai ir sportininkai kartu priėmė pasaulio čempionatą Vilniuje.
Ir svarbiausia – Lietuva šiame čempionate nebuvo tik šeimininkė.
Lietuva buvo viena iš pagrindinių sportinių jėgų.
Jos sportininkai laimėjo pasaulio čempionų titulus, iškovojo prizines vietas ir sudarė didelę dalį dalyvių.
O absoliučių nugalėtojų tarpe triumfavo Rusijos ir Baltijos šalių sportininkai, dar kartą parodydami, kokią didelę įtaką tuo metu WFF pasaulyje turėjo šis Europos regionas.
2004-ieji paliko aiškią žinutę:
Vilnius buvo pasirengęs priimti pasaulio sportą.
Lietuvos sportininkai buvo pasirengę su juo konkuruoti.
O WFF tuo metu buvo vienas iš tarptautinio fitneso judėjimo centrų, jungusių skirtingas šalis, sporto kryptis ir žmones.
Todėl 2004 m. Vilniaus WFF pasaulio čempionato rezultatai nėra vien senas protokolas.
Tai – dokumentas, liudijantis Lietuvos vietą pasaulio fitneso istorijoje.
Pasaulio sporto istorija.
2001 metų WFF pasaulio čempionatas Zwickau: tarptautinė fitneso scena vienoje vietoje.
2001 metų lapkričio 23–25 dienomis Vokietijos Zwickau mieste vyko WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo vienas iš svarbių to laikotarpio tarptautinių fitneso renginių, į kurį susirinko sportininkai iš įvairių šalių. Tais pačiais metais WFF Europos čempionatas buvo surengtas Taline, Estijoje, o pasaulio pirmenybės persikėlė į Vokietiją.
Šis čempionatas buvo reikšmingas ir platesniame WFF istorijos kontekste. Pasaulinė fitneso federacija buvo įsteigta 1995 metais. Jai tuo metu vadovavo du prezidentai: „Rytų“ šalims atstovavo Dr. Edmundas Daubaras, o „Vakarų“ šalims – Klaus P. J. Hoffmannas. 2003 metais Hoffmannui pasitraukus iš WFF veiklos, Dr. Edmundas Daubaras liko vieninteliu tarptautinės federacijos vadovu.
Plati varžybų programa
Čempionato programa apėmė ne vieną konkrečią fitneso kryptį. Oficialiuose rezultatuose galima rasti tokias kategorijas kaip „Mr. Fitness Juniors“, „Mr. Junior Performance“, „Mr. Fitness“, „Mr. Extreme Fitness“, „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“, taip pat moterų „Miss Fitness“, „Miss Athletic Fitness“ ir „Miss Performance Fitness Over 30 Years“ kategorijas. Greta individualių rungčių buvo organizuojamos ir porų varžybos.
Tokia struktūra rodo, kad čempionate buvo siekiama aprėpti skirtingas sportininkų grupes. Jaunesni dalyviai turėjo savo kategorijas, atskiros rungtys buvo skirtos vyresniems nei 30 metų sportininkams, o kai kuriose kategorijose pagrindinis dėmesys teko ne vien individualiam sportininko pasirodymui, bet ir bendram sceniniam atlikimui.
Dėl to Zwickau vykęs čempionatas buvo daugiau nei viena standartinė individuali fitneso rungtis. Tai buvo kelių disciplinų renginys, kuriame sportininkai galėjo varžytis pagal skirtingus kriterijus ir skirtingose amžiaus ar pasirodymo grupėse.
Jaunimo varžybos
Viena iš čempionato dalių buvo skirta jauniesiems sportininkams. „Mr. Fitness Juniors“ kategorijoje oficialiame sąraše pateikiami septyni dalyviai. Pirmąją vietą užėmė Vokietijos atstovas Patryk Wieczorek, antrąją – Vladimiras Petrovas iš Lietuvos, trečias liko Tobias Schasten iš Vokietijos. Rezultatų lentelėje nurodyti ir teisėjų skirti taškai bei galutinės vietos.
Jaunimo kategorijų buvimas pasaulio čempionate buvo reikšmingas tuo, kad WFF varžybų sistema neapsiribojo tik jau patyrusiais suaugusiais atletais. Jaunesni sportininkai taip pat galėjo dalyvauti tarptautiniame čempionate ir konkuruoti su savo amžiaus grupės atstovais iš kitų valstybių.
Moterų jaunimo varžybose taip pat buvo matoma tarptautinė konkurencija. „Miss Junior Fitness“ kategorijoje pirmąsias dvi vietas užėmė Lietuvos atstovės klaipėdietės Jelena Marchenko ir Eglė Barisevičiūtė, o trečioji vieta atiteko Latvijos sportininkei Anitai Niteckai.
Taigi jaunimo dalis sudarė atskirą ir svarbią bendros čempionato programos segmentą, kuriame buvo siekiama parodyti ne tik dabartinius sporto lyderius, bet ir jaunesnės kartos sportininkus.
Suaugusiųjų kategorijų įvairovė
Suaugusiųjų varžybose konkurencija buvo dar platesnė. Vyrų programoje buvo numatytos skirtingo pobūdžio kategorijos, tarp jų „Mr. Fitness“, „Mr. Extreme Fitness“ ir „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“.
„Mr. Extreme Fitness“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Graikijos atstovas Vasilis Zachilis, o antras liko Julijus Grishajevas iš Lietuvos.
Atskira kategorija buvo skirta sportininkams, vyresniems nei 30 metų. „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“ grupėje nugalėjo Vokietijos atstovas Andreas Wilms. Antrąją vietą užėmė Danijos sportininkas Henning Kristensen, o trečiąją – Vokietijos atstovas Udo Walther.
Moterų programoje taip pat buvo kelios skirtingos rungtys. Pavyzdžiui, „Miss Performance Fitness Over 30 Years“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Vokietijos atstovė Corina Mayer. Toliau rikiavosi taip pat Vokietijai atstovavusi Silvia Schor ir Prancūzijos sportininkė Marie Piere Ripert.
Kitoje moterų rungtyje – „Miss Athletic Fitness“ – nugalėjo Rusijos atstovė Svetlana Pugachova, o antrąją vietą užėmė Vokietijos sportininkė Susan Malekpur-Shirazi.
Tokie rezultatai rodo, kad čempionate buvo stengiamasi atskirti skirtingus sportinio pasirengimo ir pasirodymo tipus, o dalyviai turėjo galimybę varžytis jiems pritaikytose kategorijose.
Porų pasirodymai
Ypatingą vietą čempionato programoje užėmė porų varžybos. Jos leido į fitneso sceną pažvelgti kitaip – čia buvo vertinamas ne tik individualus sportininko pasirengimas, bet ir dviejų žmonių bendras pasirodymas.
„Fitness Pairs“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Vokietijos pora Cornelia Trost ir Thomas Riedel. Antroji vieta atiteko Nyderlandų porai Chantelle Tanke ir Raymond Punter, o trečioji – Vokietijos atstovams Tanja-Leona Meyer ir Philip Magenheimer. Toliau rezultatų sąraše buvo Latvijos poros.
Dar viena rungtis buvo „Fitness Performance Pairs“. Joje pirmąją vietą užėmė Vokietijos pora Lucie ir Udo Walther, antrąją – Rusijos atstovai Svetlana Pugachova ir Artiom Ovsojan, o trečiąją – Vokietijos pora Corina Mayer ir Andreas Trienbacher. Tarp kitų dalyvių buvo Latvijos, Estijos ir Kroatijos atstovai.
Porų rungtys suteikė čempionatui papildomos įvairovės ir leido sportininkams varžytis ne tik individualiai. Tai buvo viena iš sričių, kurioje ypač aiškiai atsiskleidė skirtingų šalių sportininkų bendradarbiavimas ir sceninio pasirodymo svarba.
Tarptautinė teisėjų komanda
Svarbią čempionato dalį sudarė tarptautinė teisėjų komanda. Oficialiuose dokumentuose nurodyti teisėjai iš Graikijos, Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos, Baltarusijos, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių.
Tarp teisėjų buvo Anargiros Tsopouridis iš Graikijos, Dr. Edmundas Daubaras ir Edita Sendrienė iš Lietuvos, Bob Gruskin iš JAV, Andrej Basov iš Rusijos, Fidel Sedych ir Tatjana Kovalco iš Baltarusijos, Markus Schlager iš Austrijos, Tamara Konz ir Wolfgang Iben iš Vokietijos bei Oliver Ripeir iš Prancūzijos.
Tokios sudėties teisėjų kolegija pabrėžė tarptautinį čempionato pobūdį. Vertinime dalyvavo ne vien renginio šeimininkės šalies atstovai – teisėjų geografija buvo gerokai platesnė.
Absoliučių čempionato nugalėtojų titulai
Be atskirų kategorijų laimėtojų, čempionato kulminacija buvo absoliučių nugalėtojų išrinkimas. Oficialiuose rezultatuose nurodyta, kad „Mr. Over-All Winner“ titulą pelnė Mindaugas Kvasys iš Lietuvos, o „Miss Over-All Winner“ tapo Vokietijos atstovė Corina Mayer.
Absoliutaus nugalėtojo titulas išsiskyrė tuo, kad jis nebuvo siejamas tik su viena konkrečia kategorija. Tai buvo bendras čempionato įvertinimas, suteikęs papildomą reikšmę visai varžybų programai. Po atskirų kategorijų kovų būtent šie du sportininkai buvo įrašyti kaip bendrieji 2001 metų WFF pasaulio čempionato nugalėtojai.
Geografinė čempionato įvairovė
Zwickau vykusio čempionato rezultatuose atsispindi gana plati dalyvių geografija. Oficialiuose sąrašuose galima rasti Vokietijos, Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Graikijos, Austrijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Italijos, Kroatijos, Estijos, Danijos, Švedijos, JAV, Izraelio ir kitų šalių atstovų.
Tai ypač matyti porų kategorijose ir vyrų bei moterų individualiose rungtyse, kur šalia Vokietijos sportininkų rezultatų lentelėse nuolat pasirodo kitų Europos valstybių atstovai. Toks dalyvių pasiskirstymas leidžia čempionatą vertinti kaip tarptautinę sporto platformą, kurioje skirtingų šalių sportininkai galėjo palyginti savo pasirengimą ir varžybų patirtį.
2001 metų čempionato reikšmė
2001 metų WFF pasaulio čempionatas Zwickau buvo renginys, kuriame susijungė kelios fitneso sporto kryptys. Individualios vyrų ir moterų rungtys, jaunimo kategorijos, vyresnių nei 30 metų sportininkų grupės, ekstremalaus fitneso kategorija ir porų pasirodymai sudarė įvairiapusę varžybų programą.
Čempionato rezultatai taip pat atskleidžia to laikotarpio tarptautinės fitneso scenos geografiją. Varžybose dalyvavo sportininkai iš daugelio Europos valstybių, taip pat JAV ir Izraelio atstovai. Tarptautinė buvo ne tik sportininkų sudėtis, bet ir teisėjų komanda.
Zwickau pasaulio čempionatas todėl gali būti vertinamas kaip vienas iš to laikotarpio WFF renginių, kuriame buvo siekiama vienoje scenoje pristatyti skirtingas fitneso varžybų formas. Nuo jaunimo iki veteranų kategorijų, nuo individualių pasirodymų iki porų rungčių – visa programa atspindėjo platų tuometinį WFF požiūrį į fitneso sportą.
2001 metų lapkričio 23–25 dienomis Zwickau vykusios varžybos šiandien išlieka įdomiu istoriniu dokumentu, leidžiančiu pažvelgti į tuo metu besiformavusią tarptautinę fitneso varžybų sistemą, jos kategorijas, teisėjavimo struktūrą ir sportininkų geografiją.
LIETUVA IR TARPTAUTINIS KULTŪRIZMO JUDĖJIMAS
Pirmieji tarptautiniai kultūrizmo kongresai Lietuvoje
Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki tarptautinio pripažinimo
1990–1991 metais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prasidėjo ne tik esminė politinė šalies transformacija, bet ir naujas Lietuvos sporto istorijos etapas.
Po dešimtmečius trukusio buvimo sovietinėje sporto sistemoje Lietuvos sporto organizacijoms teko iš naujo kurti nacionalines struktūras, užmegzti savarankiškus tarptautinius ryšius ir siekti pripažinimo pasaulio sporto bendruomenėje.
Kultūrizmo sporte šis procesas buvo ypač ryškus.
1991 metų gegužę, tarpininkaujant ir remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai bei asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje buvo oficialiai įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA). Jos įkūrimo iniciatorius ir pagrindinis organizatorius buvo Edmundas Daubaras.
Lietuvai tai buvo daugiau nei dar vienos sporto organizacijos įsteigimas. Tai buvo svarbus žingsnis atkuriant savarankišką Lietuvos kultūrizmo sporto atstovavimą tarptautinėje arenoje.
Kova dėl tarptautinio pripažinimo
Šio proceso pagrindai buvo pradėti kurti dar iki galutinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras susitiko ir derėjosi su tuometiniu IFBB prezidentu Benu Weideriu. Tikslas buvo aiškus – pasiekti Lietuvos kultūrizmo tarptautinį pripažinimą ir sudaryti Lietuvos sportininkams galimybę savarankiškai išeiti į tarptautinę areną, apeinant sovietinę kultūrizmo sistemą.
Tačiau tuo metu Benas Weideris atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir nesutiko priimti Lietuvos kultūristų į IFBB už sovietinės federacijos struktūros ribų.
Tokiomis aplinkybėmis LNKA pradėjo bendradarbiauti su NABBA – organizacija, per kurią Lietuvai atsivėrė galimybės kurti savarankiškus tarptautinius ryšius.
Šis sprendimas netrukus davė konkrečių rezultatų.
Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos sportininkai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.
Dar svarbiau buvo tai, kad NABBA oficialiai pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.
Situacija iš esmės pasikeitė po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Tačiau šiuo lemiamu laikotarpiu Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, vadovaujama TSRS kultūrizmo federacijos viceprezidento Romano Kalinausko, Edmundo Daubaro iniciatyvų nepalaikė ir toliau laukė sprendimų iš Maskvos.
Vėlesnė įvykių raida parodė, kaip glaudžiai savarankiško Lietuvos sporto kūrimas buvo susijęs su platesniu Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę erdvę procesu.
Klaipėda – naujas tarptautinis kultūrizmo centras
Kitas svarbus etapas prasidėjo Klaipėdoje.
1994 ir 1995 metais Klaipėdoje surengti tarptautiniai kultūrizmo „Gintarinio prizo“ turnyrai sulaukė didelio pasisekimo. Augantis jų tarptautinis autoritetas paskatino priimti ambicingą sprendimą – 1996 metų NABBA Europos čempionatą surengti Klaipėdoje.
Šis pasirinkimas turėjo ypatingą reikšmę.
Vos prieš kelerius metus iš sovietinės sistemos išsivadavęs Lietuvos pajūrio miestas buvo pasirengęs priimti sportininkus, oficialius asmenis ir sporto organizacijų vadovus iš visos Europos.
Tarptautinis aktyvumas tęsėsi.
1997 metų Europos čempionatas buvo surengtas Vilniuje, o 1998 metais Palangoje vyko WFF pasaulio čempionatas.
Lietuvai tai buvo dideli tarptautiniai sporto renginiai. Juos rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Varžybų reportažus transliavo televizijos kanalas „Eurosport“, o kai kurių laidų trukmė siekė net vieną valandą.
Ne mažiau įspūdingos tuo metu buvo ir dalyviams sudarytos sąlygos.
Visi tarptautiniai varžybų svečiai ir Lietuvos sportininkai Klaipėdos, Palangos bei Vilniaus viešbučiuose buvo nemokamai apgyvendinami ir maitinami.
Lietuva demonstravo visiškai naują vaidmenį.
Ji jau ne tik siekė užimti vietą tarptautiniame kultūrizmo pasaulyje – ji tapo šalimi, galinčia priimti, organizuoti ir remti didelius tarptautinius sporto renginius.
TARPTAUTINIŲ KONGRESŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE
Čempionatų organizavimą lydėjo dar vienas ilgalaikę reikšmę turėjęs procesas.
Iki 1996 metų Lietuvoje tarptautiniai kultūrizmo kongresai nebuvo organizuojami. Prieš 1996 ir 1997 metų Europos čempionatus Lietuvoje buvo surengti tarptautiniai kongresai, į kuriuos susirinko įvairių šalių kultūrizmo organizacijų vadovai ir atstovai.
Šie susitikimai nebuvo vien įprasti administraciniai posėdžiai, skirti varžyboms koordinuoti.
Jie tapo platforma diskutuoti apie kultūrizmo ateitį, tarptautinių organizacijų raidą ir naujų sporto krypčių atsiradimą.
Viena svarbiausių temų buvo fitneso ateitis.
Tuo metu organizuotas fitnesas pasaulyje dar buvo tik pradinėje savo raidos stadijoje. Edmundas Daubaras iškėlė idėją, kad fitnesas turėtų vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto šaka, o ne likti tik kultūrizmo dalimi.
Vėlesni dešimtmečiai parodė, kad ši vizija turėjo ilgalaikę perspektyvą.
Fitnesas vis labiau įsitvirtino kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina. Naujas šio proceso etapas pasiektas 2024 metų pasaulio čempionate Nidoje, kai fitnesas organizacinėje su WFF-WBBF judėjimu susijusioje sistemoje buvo galutinai atskirtas nuo kultūrizmo.
1996 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – KLAIPĖDA
1996 metų tarptautiniame kongrese dalyvavo 15 šalių delegacijos.
Kongreso vadovybėje buvo Edmundas Daubaras, Rišardas Krinickis – daugkartinis „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas, Valstybės kontrolės komiteto vadovas, – ir Vokietijos atstovas Klausas Hofmanas.
Kongrese dalyvavo:
• Prancūzija – Seržas Delselis;
• Estija – Vladimiras Jelufimovas;
• Izraelis – Aleksas Stuknovas;
• Ukraina – Jurijus Jeriomenko, Genadijus Dernas;
• Rusija – Vladimiras Šubovas, Nikolajus Nikulinas;
• Čekija – Bobas Divilekas;
• Belgija – Rolandas Blokas;
• Graikija – Anargiros Tsopouridis;
• Jungtinė Karalystė – Džimas Čarlzas, Alenas Gordonas;
• Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis;
• Italija – Paola ir Filippo Massaroni;
• Bulgarija – Zdravko Ivanovas;
• Baltarusija – Georgijus Katulinas;
• Lietuva – Jurijus Stepanovas, Saulius Kirmelevičius.
Kongreso reikšmę lėmė ne vien jame atstovaujamų šalių skaičius.
Klaipėdoje susitiko sporto organizacijų vadovai iš valstybių, kurios vos prieš kelerius metus buvo visiškai skirtingose politinėse ir sporto sistemose.
Šia prasme kongresas tapo besikeičiančio Europos sporto žemėlapio atspindžiu.
1997 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – VILNIUS
Po metų tarptautinis kongresas persikėlė į Lietuvos sostinę.
1997 metais tarptautinio kultūrizmo atstovai susitiko Vilniaus „Villon“ viešbučio konferencijų salėje, kuri tuo metu buvo viena iš prestižinių sostinės renginių vietų.
Iki to laiko buvo pasikeitusi ir tarptautinė vadovybės struktūra.
Klausas Hofmanas ėjo tarptautinės NABBA asociacijos prezidento pareigas, o Edmundas Daubaras buvo jos viceprezidentas.
1997 metų kongrese dalyvavo jau 17 šalių atstovai.
Kongresui vadovavo Edmundas Daubaras ir Klausas Hofmanas.
Dalyvavo:
• Graikija – Anargoros Tsopouridis, Dora Tsopouridis;
• Jungtinė Karalystė – Alenas Gordonas;
• Ukraina – Vasilijus Bespalenko;
• Rusija – Vladimiras Šubovas;
• Čekija – Františekas Zamola, Bobas Divilekas;
• Baltarusija – Fidelis Sedychas, Georgijus Katulinas;
• Prancūzija – Jose Martinez, Eleonora Jauks;
• Vokietija – Tamara Konz, Andreas Muller;
• Belgija – Rolandas Blokas;
• Italija – Filippo Massaroni;
• Šveicarija – Džimis Largis;
• Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis;
• Estija – Aleksandras Selnichinas;
• Austrija – Karin Rosner;
• Izraelis – Viktorija Miller, Elli Hanna;
• Olandija – Karlas Aartaas;
• Lietuva – Saulius Kirmelevičius.
Vilniaus kongresas patvirtino, kad Lietuva jau buvo tapusi tarptautinio kultūrizmo vadovų susitikimų vieta.
Šių susitikimų reikšmė gerokai peržengė konkrečių varžybų ribas. Jie suteikė galimybę keistis idėjomis, užmegzti tarptautinius ryšius ir svarstyti ilgalaikę kultūrizmo bei fitneso sporto raidą.
PASAULINĖS FITNESO FEDERACIJOS ĮKŪRIMAS
Lietuvoje vykusios tarptautinės diskusijos sutapo su dar vienu svarbiu įvykiu.
1995 metais Edmundo Daubaro ir vokiečių kultūrizmo organizatoriaus Klauso Hofmano iniciatyva buvo įkurta Pasaulinė fitneso federacija (WFF – World Fitness Federation).
Iš pradžių organizacija veikė pagal dviejų prezidentų principą.
Edmundas Daubaras atstovavo Rytų šalims, o Klausas Hofmanas – Vakarų šalims.
Tokia struktūra atspindėjo to meto geopolitinę realybę. Europa išgyveno dešimtmečius trukusio politinio susiskaldymo pabaigą, o tarptautinės sporto organizacijos taip pat turėjo prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio.
WFF tapo erdve, kurioje skirtingų regionų atstovai galėjo bendradarbiauti vienoje tarptautinėje sporto struktūroje.
2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijai toliau vadovavo Edmundas Daubaras.
VIZIJA, APLENKUSI SAVO LAIKĄ
Šiandien 1996 ir 1997 metais Lietuvoje vykusius tarptautinius kultūrizmo kongresus galima vertinti gerokai plačiau nei tik kaip istorinius epizodus, susijusius su Europos čempionatais.
Tai buvo platesnio proceso dalis.
Lietuvai šie kongresai simbolizavo šalies sugrįžimą į tarptautinę sporto bendruomenę po dešimtmečius trukusios sovietinės kontrolės.
Tarptautiniam kultūrizmui jie tapo vieta, kurioje skirtingų Europos regionų ir kitų šalių atstovai galėjo užmegzti naujus ryšius ir diskutuoti apie sporto ateitį.
Tačiau svarbiausia – šie susitikimai tapo idėjų platforma.
Viena iš jų buvo įsitikinimas, kad fitnesas gali ir turi vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina.
Tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip tolimesnės ateities vizija, palaipsniui tapo realybe. Fitnesas kūrė savo identitetą, varžybų sistemą ir organizacines struktūras.
LIETUVOS VIETA TARPTAUTINIO SPORTO ISTORIJOJE
Todėl 1990-ųjų Lietuvos kultūrizmo istoriją reikia vertinti gerokai platesniame kontekste.
Tai buvo ne vien nacionalinių čempionatų, atskirų sportininkų ar varžybų organizavimo istorija.
Tai buvo Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę dalis.
Per palyginti trumpą laiką Lietuva nuėjo kelią nuo nacionalinių kultūrizmo struktūrų atkūrimo iki Europos ir pasaulio čempionatų rengimo, tarptautinių kongresų organizavimo bei dalyvavimo kuriant naujas tarptautines sporto organizacijas.
Klaipėda, Vilnius ir Palanga tapo vietomis, kuriose tuo metu, kai Europos istorija išgyveno esminius pokyčius, susitikdavo įvairių šalių sportininkai, vadovai ir sporto organizatoriai.
1996 ir 1997 metų tarptautiniai kongresai yra svarbi šios istorijos dalis.
Jie parodo, kad sportas gali tapti tarptautinio bendradarbiavimo priemone ir kad nepriklausomybę atkūrusi valstybė per palyginti trumpą laiką gali pereiti kelią nuo tarptautinio pripažinimo siekimo iki aktyvaus dalyvavimo formuojant pasaulinio sporto ateitį.
Lietuva ne tik grįžo į tarptautinę kultūrizmo areną. Ji prisidėjo prie naujo šio sporto istorijos puslapio kūrimo.
