Nė viena kita tarptautinė kultūrizmo organizacija neturi savo žurnalo.
W.F.F.–W.B.B.F. leidybinės veiklos išskirtinumas.
Pasaulinė W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation / World Body Building Federation) nuo 1989 metų vykdo nuoseklią tarptautinę leidybinę veiklą. Šiandien federacija vienija 140 nacionalinių organizacijų visuose žemynuose, o jos leidiniai platinami svarbiausių tarptautinių kultūrizmo ir fitneso renginių metu bei visose federacijai priklausančiose šalyse.
Per beveik keturis dešimtmečius įvairiomis kalbomis ir skirtingais pavadinimais išleisti 37 žurnalai, kurių bendras tiražas viršijo du milijonus egzempliorių. Leidiniai saugomi didžiausiose Lietuvos bibliotekose, o dalis jų įtraukta ir į Vokietijos nacionalinės Leipcigo bibliotekos fondus.
Svarbiausia tai, kad iki šiol nė viena kita tarptautinė kultūrizmo organizacija nėra sukūrusi ir dešimtmečius nuosekliai leidusi savo tarptautinio periodinio žurnalo. W.F.F.–W.B.B.F. leidiniai tapo ne tik sporto informacijos šaltiniu, bet ir pasaulinės kultūrizmo istorijos dokumentais.
Leidiniai, formavę ištisas sportininkų kartas
Pirmasis plačiai išgarsėjęs leidinys – „Arnoldas Švarcenegeris rekomenduoja“ – Lietuvoje buvo išleistas dviejų milijonų egzempliorių tiražu ir išplatintas daugelyje Rytų Europos valstybių.
Tuo metu specializuotos metodinės literatūros beveik nebuvo, todėl šis leidinys tapo pagrindiniu kultūrizmo mokomuoju šaltiniu. Daugelis sportininkų jį vadino kultūrizmo „katekizmu“, nes būtent iš jo mokėsi treniruočių metodikos, pratimų sistemų sudarymo ir sporto teorijos pagrindų.
Vėlesniuose leidiniuose buvo publikuojamos profesionalių sportininkų treniruočių programos, krūvių planavimo metodikos, moksliškai pagrįsti treniruočių principai bei žymiausių pasaulio kultūristų patirtis. Ši metodinė medžiaga turėjo didelę įtaką kultūrizmo raidai daugelyje šalių.
Informacinis tiltas tarp Rytų ir Vakarų
Kultūrizmo draudimo metais socialistinėse valstybėse beveik nebuvo spaudos, skirtos šiai sporto šakai. Vieninteliai reikšmingesni leidiniai buvo Lenkijos „Sport Dla Wszystkich“, Čekoslovakijos „Trener“ ir vėliau Vokietijos Demokratinės Respublikos „Schwer Atlet Training“.
Tuo laikotarpiu dr. Edmundas Daubaras nuolat bendradarbiavo su šių leidinių redakcijomis bei Beno Weiderio žurnalu „Flex“, siųsdamas informaciją apie TSRS vykusius kultūrizmo renginius ir sportininkus.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Klaipėdoje vykusiam „Gintarinio prizo“ turnyrui – tarptautiniam kultūrizmo renginiui, kuris kartu su “Georgo Tenno memorialais” kultūrizmo draudimo metais buvo organizuojamas socialistinėse šalyse. Taip pasaulio sporto visuomenė gaudavo patikimą informaciją apie kultūrizmo raidą už „geležinės uždangos“.
Tarptautinis žurnalas „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“
Nuo 1989 metų leidžiamas tarptautinis žurnalas „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“ (Sport of Fitness and Bodybuilding, «Спортивный фитнес и культуризм») tapo oficialiu W.F.F.–W.B.B.F. leidiniu.
Žurnalas platinamas visose federacijos narėse ir didžiausių tarptautinių varžybų metu. Jo publikacijos cituojamos įvairiuose interneto portaluose, laikraščiuose bei specializuotuose sporto leidiniuose Argentinoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ukrainoje ir kitose šalyse.
Iš pradžių žurnalas buvo orientuotas į metodinę pagalbą sportininkams, o vėliau tapo svarbiu istoriniu bei analitiniu leidiniu, sistemingai fiksuojančiu pasaulio kultūrizmo įvykius, organizacijų veiklą ir sporto raidos tendencijas.
Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija
Natūrali ilgametės leidybinės veiklos tąsa tapo „Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos“ (World Bodybuilding Encyclopedia) rengimas.
Šis projektas neturi analogų pasaulyje. Jo tikslas – pirmą kartą viename leidinyje sukaupti visą svarbiausią informaciją apie tarptautinio kultūrizmo raidą, organizacijas, varžybas, sportininkus, istorinius dokumentus ir reikšmingiausius įvykius.
Išvados
W.F.F.–W.B.B.F. leidybinė veikla tapo neatsiejama pasaulinio kultūrizmo istorijos dalimi. Per beveik keturiasdešimt metų sukurta unikali metodinės, informacinės ir istorinės literatūros sistema neturi analogų tarp kitų tarptautinių kultūrizmo organizacijų.
Federacijos leidiniai ne tik mokė sportininkus treniruočių metodikos, bet ir išsaugojo daugybę istorinių faktų, kurie kitu atveju būtų išnykę. Jie tapo patikimu šaltiniu tyrėjams, treneriams ir sporto istorikams.
Todėl galima teigti, kad W.F.F.–W.B.B.F. veikla leidybos srityje yra vienas reikšmingiausių federacijos indėlių į pasaulinės kultūrizmo istorijos išsaugojimą. Rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“ yra logiška šios ilgametės veiklos kulminacija ir svarbus tarptautinis kultūros bei sporto paveldo projektas. Pirmo tomo tekstai jau baigti.
OFICIALUS VIZITAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMĄ.
W.F.F. – W.B.B.F. FEDERACIJOS PREZIDENTAS APDOVANOTAS TARPTAUTINIU U.R.K. ORDINU „SIDABRO KRYŽIUS“.
2024 m. gegužės 13 d., pasibaigus reikšmingiems tarptautiniams W.F.F. – W.B.B.F. federacijos renginiams Kandavoje (Latvija), Pernu (Estija), Klaipėdoje ir Vilkaviškyje, grupė tarptautinių organizacijų vadovų ir visuomenės veikėjų su oficialiu vizitu apsilankė Lietuvos Respublikos Seime Vilniuje.
Šis vizitas tapo ne tik svarbiu tarptautinio bendradarbiavimo akcentu, bet ir simboliniu įvertinimu ilgametės veiklos, kurią įvairiose Europos valstybėse vykdo Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija, plėtodama sporto, kultūrinių ryšių ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą.
Tarp oficialių svečių buvo ir Estijos Respublikos organizacijos U.R.K. EESTI KASAKATE ÜHING S.A. atstovai – generolas pulkininkas Andrei Gritskov, generolas pulkininkas Vassili Trofimov, Aleksejus Filatovas ir Evgenia Toffert.
Iškilmingos ceremonijos metu Estijos delegacijos atstovai už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą, ilgametį indėlį į sporto plėtrą bei W.F.F. – W.B.B.F. federacijos tarptautinių projektų įgyvendinimą Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą dr. Edmundą Daubarą apdovanojo U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ (U.R.K. Order „Silver Cross“).
Šis apdovanojimas yra reikšmingas tarptautinis pripažinimas, liudijantis, kad ilgametis darbas, skirtas sporto idėjų sklaidai, tarptautinių ryšių stiprinimui ir visuomeninei veiklai, sulaukia įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Išvada
Oficialus vizitas Lietuvos Respublikos Seime ir dr. Edmundo Daubaro apdovanojimas U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ tapo reikšmingu tarptautinio bendradarbiavimo įvykiu. Jis dar kartą patvirtino, kad W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikla peržengia sporto ribas – ji vienija skirtingų valstybių organizacijas, stiprina tarpusavio ryšius ir prisideda prie tarptautinio visuomeninio bendradarbiavimo. Toks įvertinimas yra ne tik asmeninis federacijos prezidento pripažinimas, bet ir visos W.F.F. – W.B.B.F. bendruomenės ilgamečio darbo tarptautinėje erdvėje įvertinimas.
Martinas Kuta ir Štefanas Hrčka metė iššūkį geriausiems pasaulio tarptautinių sporto renginių organizatoriams
Kartais sporto istorijoje gimsta renginiai, kurie ilgam tampa etalonu. Būtent tokie buvo 2006–2009 metais Prahoje vykę Pasaulinės WFF-WBBF federacijos profesionalų čempionatai ir tarptautiniai kongresai.
Prestižiniuose Prahos Žofino rūmuose Nacionalinės Čekijos WFF-WBBF federacijos prezidentas, verslininkas ir mecenatas Martinas Kuta sukūrė tai, kas tuo metu stebino ne tik sportininkus, bet ir tarptautinę sporto visuomenę. Nepriekaištinga renginių organizacija, iškilminga atmosfera, pasaulio profesionalų elitas ir aukščiausio lygio svečiai – visa tai pavertė Prahą vienu svarbiausių sporto centrų pasaulyje.
Tačiau tai buvo tik pradžia.
Nedaugelis tuomet galėjo numanyti, kad netrukus estafetę perims Nacionalinės Slovakijos WFF-WBBF federacijos prezidentas, verslininkas ir mecenatas Štefanas Hrčka. 2009–2014 metais Slovakijoje surengti tarptautiniai renginiai savo mastu, prestižu ir organizaciniu lygiu ne tik prilygo Prahos šventėms, bet daugeliu aspektų pakėlė mūsų sporto tarptautinių renginių kartelę į dar aukštesnį lygį.
Kas vyko Prahos Žofino rūmuose? Kokie pasaulio sporto autoritetai dalyvavo šiuose renginiuose? Kokie sprendimai buvo priimti tarptautiniuose kongresuose? Kodėl šie čempionatai iki šiol prisimenami kaip vieni ryškiausių pasaulio fitneso sporto istorijoje?
Artimiausiose publikacijose sugrįšime į tuos nepakartojamus metus. Prisiminsime išskirtines asmenybes, įspūdingiausias akimirkas, istorinius sprendimus ir užkulisių įvykius, kurie formavo šiuolaikinę WFF-WBBF federacijos istoriją.
CNN reportažas iš Klaipėdos – įvykis, kurio Lietuvoje dar nebuvo.
Dar visai neseniai mintis, kad CNN parengtų reportažą iš Klaipėdos, būtų atrodžiusi sunkiai įtikėtina. Buvo galima manyti, jog viena didžiausių pasaulio televizijų Lietuvos uostamiesčiu susidomėtų tik stichinės nelaimės, politinės krizės ar kito pasaulinio masto įvykio atveju.
Tačiau šį kartą pasaulio dėmesį patraukė sportas.
Klaipėdoje surengtas jubiliejinis, 50-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras kartu su WFF-WBBF federacijos „Universe“ čempionatu sulaukė netikėto tarptautinio atgarsio. Nors kultūrizmas ir fitnesas retai patenka į didžiųjų pasaulio televizijų eterį, būtent šios varžybos atkreipė CNN dėmesį.
Renginyje dalyvavo 198 atletai iš 17 valstybių – Belgijos, Baltarusijos, Estijos, Indijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Uzbekistano ir Vokietijos. Tokia dalyvių geografija dar kartą patvirtino, kad Klaipėdoje rengiami WFF-WBBF čempionatai jau seniai tapo reikšmingais tarptautiniais sporto renginiais.
Lemiamu momentu tapo Indijos nacionalinės komandos sugrįžimas į tėvynę. Indijos žiniasklaida plačiai nušvietė savo sportininkų pergales Klaipėdoje, o šios publikacijos sudomino CNN redakciją.
Rengdami reportažą, CNN žurnalistai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Delyje, prašydami oficialios informacijos ir vaizdinės medžiagos. Ambasada užklausą perdavė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri susisiekė su dr. Edmundu Daubaru. Jo koordinuojant, WFF-WBBF techninio komiteto vadovė Svetlana Pugačiova parengė oficialią informaciją ir vaizdo archyvą, perduotą CNN.
Netrukus CNN pasaulinei auditorijai pristatė reportažą apie Lietuvą, Klaipėdą ir čia vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas.
Šis reportažas buvo reikšmingas ne tik federacijai ar varžybų organizatoriams. Jis tapo tarptautiniu pripažinimu, kad Lietuvoje rengiami kultūrizmo ir fitneso čempionatai yra pasaulinio lygio sporto įvykiai. Ypač simboliška, kad kelias į CNN prasidėjo ne Lietuvoje, o Indijoje – būtent šios šalies žiniasklaidos dėmesys paskatino pasaulinės televizijos žurnalistus domėtis Klaipėdoje vykusiomis varžybomis.
Tai buvo vienas ryškiausių tarptautinio WFF-WBBF federacijos veiklos įvertinimų. Per daugelį metų sukurta organizacijos reputacija, profesionaliai rengiami čempionatai ir nuoseklus dr. Edmundo Daubaro darbas plėtojant pasaulinį kultūrizmo bei fitneso judėjimą sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo.
Milijonai CNN žiūrovų Lietuvos ir Klaipėdos vardą išgirdo tarptautinio sporto, profesionalaus organizavimo ir bendradarbiavimo kontekste. Tokia pasaulinė sklaida buvo pelnyta ilgamečiu darbu ir tapo reikšmingu įvykiu tiek Klaipėdai, tiek Lietuvos kultūrizmui, tiek visai WFF-WBBF federacijai.
Išvados
CNN reportažas apie Klaipėdoje vykusias tarptautines WFF-WBBF varžybas tapo išskirtiniu Lietuvos sporto istorijos įvykiu. Pasaulinio transliuotojo dėmesys buvo pelnytas dėl varžybų tarptautinio masto ir jų atgarsio už Lietuvos ribų.
Šis įvykis parodė, kad ilgametis nuoseklus darbas, profesionalus tarptautinių renginių organizavimas ir stiprūs ryšiai pasaulio sporto bendruomenėje gali atverti duris į įtakingiausias pasaulio žiniasklaidos priemones. Klaipėda tapo miestu, iš kurio žinia apie Lietuvos sportą pasiekė milijonus žmonių visame pasaulyje.
Legendinio „Gintarinio prizo“ istorijos.
Jevgenijus Žurcevas – ištikimybė kultūrizmui visam gyvenimui.
Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai siejamas vienas ryškiausių XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrizmo atstovų – vilnietis Jevgenijus Žurcevas. Jis priklausė sportininkų kartai, kuri kultūrizmą kūrė ne turėdama modernias sales ar finansinę paramą, o vadovaudamasi vien entuziazmu, atkaklumu ir begaliniu noru tobulėti.
Sportuoti Jevgenijus pradėjo 1966 metais savo kiemo malkinėje, vėliau treniruotes perkėlė į namo palėpę. Jau po metų jis debiutavo vietinėse varžybose Panevėžyje. 1969–1971 metais tarnyba sovietinėje armijoje pristabdė sportinę karjerą, tačiau grįžęs jis nedelsdamas atnaujino treniruotes kartu su bičiuliu Jurijumi Prichodko.
Lūžis įvyko pradėjus treniruotis pas vieną stipriausių to meto TSRS kultūrizmo trenerių Česlavą Tamulevičių – garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėją. Šios mokyklos auklėtiniai garsėjo ne tik puikiu fiziniu pasirengimu, bet ir išskirtine pozavimo kultūra. Jų programos tapo etalonu visoje Sovietų Sąjungoje, o mokytis į Vilnių atvykdavo sportininkai iš įvairių respublikų.
Jevgenijus Žurcevas tapo vienu ryškiausių šios mokyklos atstovų. Nors 1972 metais dar priklausė jaunimo amžiaus grupei, trenerio sprendimu Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ jis varžėsi su suaugusiaisiais. Toks sprendimas liudijo trenerio pasitikėjimą sportininko galimybėmis ir jo brandą.
Žurcevas įsiminė ne vien savo raumenų proporcijomis. Jis buvo artistas ant scenos. Jo originalios, kruopščiai parengtos pozavimo programos išsiskyrė iš kitų varžovų pasirodymų, o publika jas sutikdavo audringais plojimais. Sportininkų bendruomenėje jis pelnė pagarbą ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl savo laikysenos bei nuoširdaus atsidavimo kultūrizmui.
1973 metais Antakalnyje, vienoje buvusioje bombų slėptuvėje, Jevgenijus įkūrė savo sporto klubą. Daugiau kaip du dešimtmečius ši salė buvo ne tik jo treniruočių vieta, bet ir traukos centras jauniesiems sportininkams. Tik 1994 metais, išaugus patalpų nuomos mokesčiams, klubą teko uždaryti.
Noras pasiekti aukščiausią meistriškumą skatino Jevgenijų nuolat ieškoti efektyvesnių treniruočių metodų. Jis eksperimentavo, treniruodavosi kasdien, neretai po du kartus per dieną. Tačiau toks maksimalizmas turėjo savo kainą – dėl milžiniškų krūvių jis patyrė sunkią pečių ir rankų sąnarių traumą. Vis dėlto atkaklumas nugalėjo. Po ilgos reabilitacijos 1976 metais tarptautiniame turnyre Kalinine (dabartinėje Tverėje) jis iškovojo antrąją vietą. Simboliška, kad šios varžybos dėl tuometinės valdžios draudimo vyko nelegaliai sporto klubo patalpose – tai puikiai atspindi anuometinę kultūrizmo padėtį Sovietų Sąjungoje.
Didžiausi sportiniai laimėjimai atėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje. 1978 metais Klaipėdoje vykusiame „Gintarinio prizo“ turnyre Jevgenijus Žurcevas savo kategorijoje užėmė antrąją vietą, nusileidęs tik Olevui Anusui. Po dvejų metų jis pasiekė svarbiausią savo karjeros pergalę – tapo 1980 metų „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijos nugalėtoju. Tais pačiais metais, o vėliau ir 1983 bei 1984 metais, jis sėkmingai pasirodė Kaune vykusiose tradicinėse „Komjaunimo taurės“ varžybose, nuolat pelnydamas prizines vietas.
Apie save Jevgenijus yra pasakęs: „Treniravausi labai sunkiai, bet pasaulio čempionu netapau. Niekada nebuvau pinigų vergu – ką uždirbdavau, viską pravalgydavau...“ Šiuose keliuose sakiniuose atsiskleidžia visa jo gyvenimo filosofija – sportas jam niekada nebuvo kelias į materialinę gerovę ar šlovę. Kultūrizmas buvo gyvenimo būdas.
Jevgenijų Žurcevą dažnai galima pavadinti tikru kultūrizmo idealistu. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri sportavo ne dėl titulų ar atlygio, bet iš vidinio pašaukimo. Jo gyvenimas buvo nuolatinis darbas su savimi, o pergalės – atkaklumo ir valios rezultatas.
Šiandien Jevgenijus Žurcevas prisimenamas ne tik kaip 1980 metų „Gintarinio prizo“ nugalėtojas. Jis išliko vienu ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovų, talentingu sceninės kultūros puoselėtoju ir žmogumi, kurio besąlygiškas atsidavimas sportui tapo pavyzdžiu visai Lietuvos kultūristų kartai. Jo biografija primena, kad didžiausias sportininko laimėjimas nėra vien medaliai – tai paliktas pėdsakas sporto istorijoje ir žmonių atmintyje.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.
Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.
Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.
Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.
Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.
Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.
1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.
Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.
Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.
Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.
Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.
Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.
Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.
Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.
“Gintarinio prizo” istorijos.
Rimantas Mažionis – SSRS kultūrizmo fenomenas, kurio potencialo sistema taip ir neišnaudojo.
181 cm ūgio, 100 kilogramų varžybinio svorio, 140 cm krūtinės apimties ir net 55 cm bicepsų savininkas. Tokie duomenys ir šiandien stebina kultūrizmo specialistus, o aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje jie atrodė tiesiog neįtikėtini. Klaipėdietis Rimantas Mažionis buvo vienas fiziškai įspūdingiausių savo kartos atletų, tačiau jo sportinis kelias susiklostė tuo metu, kai kultūrizmas SSRS buvo ne remiamas, o persekiojamas.
Rimantas Mažionis, gimęs 1956 metais, treniruotis pradėjo 1973-iaisiais. Jau po kelerių metų tapo aišku, kad Lietuvoje atsirado išskirtinių genetinių duomenų sportininkas. Lietuvos moksleivių varžybose jis nuolat laimėdavo savo kategorijoje, o didžiausią įspūdį palikdavo ne vien raumenų proporcijos, bet ir neeilinė jėga.
Tų laikų kultūrizmo varžybos buvo visai kitokios nei šiandien. Sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti raumenyną, bet ir atlikti jėgos pratimus. Būtent čia Rimantas Mažionis buvo vienas ryškiausių. Jo milžiniški bicepsai tapo savotiška vizitine kortele.
Pats sportininkas vėliau ne kartą pasakojo, kad nesivaikė idealių treniruočių schemų. Dirbdamas su milžiniškais svoriais jis rinkosi maksimalų intensyvumą. Per vieną rankų treniruotę atlikdavo iki 70 priėjimų. Ši metodika davė rezultatą – jo rankų apimtis pasiekė net 55 centimetrus. Net šiandien tai yra rodiklis, kurį pasiekia tik pavieniai aukščiausio lygio profesionalai.
1976–1978 metais tarnyba Sovietų armijoje pristabdė sportinę pažangą, tačiau sugrįžęs Rimantas greitai atgavo sportinę formą.
1979 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje tapo svarbia stotele jo karjeroje. Šiose varžybose, vykusiose sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, jis iškovojo antrąją vietą. Tuo metu pats turnyras jau buvo tapęs savotišku pasipriešinimo oficialiai SSRS sporto politikai simboliu.
Šios varžybos vyko netrukus po to, kai 1978 metais dr. Edmundas Daubaras TSRS komunistų partijos Centro komitetui Maskvoje įteikė savo parengtą kultūrizmo gynimo peticiją. Nors oficialus draudimas nebuvo panaikintas, valdžia leido Klaipėdoje viešai organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tai buvo precedento neturintis sprendimas, sukėlęs didelį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Po šių varžybų Rimantas keletą metų atsidėjo jėgos trikovės sportui. Tačiau, prasidėjus naujam Lietuvos kultūrizmo pakilimui, į sceną sugrįžo dar galingesnis.
Sugrįžęs jis treniravosi fanatiškai. Ruošdamasis varžyboms treniruotes atlikdavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, kad maksimaliai pašalintų iš organizmo vandens perteklių. Tokie metodai šiandien atrodo ekstremalūs, tačiau anuomet jie buvo laikomi viena iš priemonių siekiant aukščiausios sportinės formos.
1987 metais Taline vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Rimantas Mažionis laimėjo savo svorio kategoriją. 1990 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ čempionate jis iškovojo antrąją vietą.
Vis dėlto jo sportinę biografiją geriausiai apibūdina ne medalių skaičius. 1989 metais Rimantas buvo pasiekęs bene geriausią gyvenimo sportinę formą ir, padedamas dr. Edmundo Daubaro, rengėsi dalyvauti TSRS kultūrizmo čempionate. Tačiau į varžybas jis nepateko. Priežastis buvo ne sportinė – kelią užkirto tuometinių Lietuvos kultūrizmo vadovų užkulisinės intrigos.
Šis faktas daug pasako apie to meto Sovietų Sąjungos sporto sistemą. Net išskirtinis talentas ir puikūs rezultatai negarantuodavo teisės atstovauti savo šaliai. Administraciniai sprendimai neretai būdavo stipresni už sportinius pasiekimus.
SSRS fenomenas
Vertinant iš šiandienos perspektyvos, Rimantas Mažionis buvo vienas unikaliausių Lietuvos kultūristų. Jo fiziniai duomenys, neeilinė jėga ir raumenų išvystymas buvo išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis priklausė kartai, kuri neturėjo tokių galimybių, kokias šiandien turi profesionalūs sportininkai. Kultūrizmas buvo draudžiamas, tarptautinės varžybos beveik nepasiekiamos, o sportinę karjerą dažnai lemdavo ne scena, o kabinetai.
Todėl Rimanto Mažionio istorija yra daugiau nei vieno sportininko biografija. Tai pasakojimas apie visą sovietinio kultūrizmo epochą – laiką, kai pasaulinio lygio atletai augo beveik pogrindyje, o jų didžiausiais varžovais dažnai tapdavo ne konkurentai scenoje, bet pati sistema.
“Gintarinio prizo” istorijos.
PRANAS MURAUSKAS – LIETUVOS KULTŪRIZMO ELITO ATSTOVAS IR TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SIMBOLIS.
Pranas Murauskas – vienas ryškiausių Lietuvos kultūrizmo pradininkų, iškilus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas, kurio sportiniai laimėjimai tapo reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi. Jo sportinė karjera truko palyginti neilgai – 1969–1974 metais, tačiau būtent per šį laikotarpį jis pasiekė rezultatų, kurie iki šiol išlieka vieni svarbiausių Lietuvos kultūrizmo metraštyje.
Pranas Murauskas į sporto elitą iškilo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje išgyveno sudėtingą laikotarpį. Sparčiai populiarėjanti sporto šaka dėl ideologinių priežasčių buvo nepalankiai vertinama valdžios, o 1973 metais oficialiai uždrausta. Nepaisant to, Lietuvos atletai ir treneriai sugebėjo išsaugoti aukštą sportinį lygį, o Vilnius tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas ryškiausių šios mokyklos atstovų buvo būtent Pranas Murauskas.
Dar iki kultūrizmo uždraudimo jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, įrodydamas, kad priklauso stipriausių šalies atletų elitui. Šis laimėjimas tapo svarbiu jo sportinės karjeros etapu ir patvirtino aukštą Lietuvos kultūrizmo meistriškumo lygį.
1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune Pranas Murauskas laimėjo savo ūgio kategorijoje. Tai buvo reikšminga pergalė, tačiau ji tapo tik įžanga į didžiausią jo gyvenimo triumfą.
1974 metais tarptautiniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Pranas Murauskas pademonstravo sportinę formą, kuri visiškai atitiko aukščiausius to meto pasaulinio kultūrizmo standartus. Tobulos kūno proporcijos, ryškus raumenų reljefas, harmoninga estetika ir nepriekaištingas sceninis pasirengimas pelnė jam ne tik pirmąją vietą savo ūgio kategorijoje, bet ir svarbiausią varžybų titulą – absoliutaus nugalėtojo vardą.
Šios pergalės vertę dar labiau išryškina varžovų lygis. Absoliutaus čempiono titulą Murauskas iškovojo įveikęs tituluotus Sovietų Sąjungos sunkiasvorius Vladimirą Dubininą (RTFSR) ir Olevą Anusą (Estijos TSR), kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių SSRS kultūristų. Tokia pergalė reiškė ne atsitiktinę sportinę sėkmę, o neginčijamą pranašumą prieš pripažintus favoritus.
1974 metų triumfas tapo vienu ryškiausių viso dešimtmečio kultūrizmo įvykių. Tai buvo pergalė, peržengusi vienų varžybų ribas. Ji tapo Lietuvos kultūrizmo mokyklos brandos įrodymu ir tarptautiniu jos pripažinimu. Pasaulio kultūrizmo spauda plačiai nušvietė Prano Murausko pasirodymą, publikavo jo fotografijas ir pristatė jį kaip vieną ryškiausių to meto Europos atletų. Lietuvos sportininko vardas tapo žinomas gerokai už Sovietų Sąjungos ribų.
Nors Pranui Murauskui neteko dalyvauti legendiniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre kaip sportininkui, jo autoritetas buvo toks didelis, kad 1978–1985 metais jis nuolat buvo kviečiamas teisėjauti šioms prestižinėms varžyboms. Toks pasitikėjimas buvo skiriamas tik aukščiausios kvalifikacijos specialistams, kurių profesionalumas ir objektyvumas nekėlė jokių abejonių.
Prano Murausko indėlis neapsiribojo iškovotais titulais. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri formavo nacionalines šios sporto šakos tradicijas, kūrė estetinio kultūrizmo sampratą ir savo pavyzdžiu įrodė, kad Lietuvos atletai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais pasaulio sportininkais. Jo pasiekimai tapo orientyru vėlesnėms kultūristų kartoms ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo tarptautinio autoriteto stiprinimo.
Šie nuopelnai buvo įvertinti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2021 metais Lietuvos Respublikos Seime Pranas Murauskas buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos Garbės sidabro medaliu už išskirtinį indėlį į pasaulio, Lietuvos ir Vilniaus sporto plėtrą.
Prano Murausko sportinė biografija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris sudėtingomis istorijos aplinkybėmis sugebėjo pasiekti aukščiausią meistriškumo lygį ir savo vardą įrašyti į Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istoriją. Jo 1974 metų pergalė „Georgo Tenno memoriale“ buvo ne tik asmeninis triumfas. Tai buvo visos Lietuvos kultūrizmo mokyklos pergalė, įrodžiusi, kad profesionalumas, kryptingas darbas ir aukščiausi estetiniai standartai gali atvesti į tarptautinį pripažinimą. Šiandien Pranas Murauskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių asmenybių Lietuvos klasikinio kultūrizmo istorijoje, o jo vardas neatsiejamas nuo laikotarpio, kai buvo kuriamas Lietuvos kultūrizmo autoritetas pasaulyje.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.
Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.
Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.
Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.
Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.
1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.
Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.
1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.
Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.
Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.
Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.
Išvados
Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.
Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.
Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.
Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.
To mano gyvenime dar nebuvo.
Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.
Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.
Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.
Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.
Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.
Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.
Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.
O priešakyje – ypatingas jubiliejus.
2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.
Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.
Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.
Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.
Tai bus ne vien knyga apie varžybas.
Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.
O istorija tuo nesibaigia.
„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
VITALIJUS ASOVSKIS – žmogus, kuriam sportas tapo gyvenimo dalimi.
Vitalijus Asovskis (Асовский Виталий, g. 1952 – 2026 m.) – viena iš Lietuvos kultūrizmo istorijos asmenybių, kurios veikla peržengė vien sporto ribas. Jo gyvenimo istorijoje susipina kultūrizmas, trenerio darbas, visuomeninė veikla ir literatūra.
Nuo uždrausto sporto iki kultūrizmo
Vitalijus Asovskis nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos. 1964 metais, po sudėtingos operacijos, gydytojai jam uždraudė sportuoti. Tačiau šis draudimas jauno žmogaus nesustabdė.
Lemiamu postūmiu tapo kinas. 1966 metais, pamatęs filmą „Heraklio žygiai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1950 metų NABBA „Mr. Universe“ nugalėtojas Steve'as Reevesas, Vitalijus susidomėjo kultūrizmu. Pradžioje jis treniravosi namuose, slapta nuo tėvų.
Šis epizodas svarbus ne tik kaip biografinė detalė. Jis atskleidžia vieną svarbiausių Asovskio charakterio bruožų – užsispyrimą siekti savo tikslo net tada, kai aplinkybės nėra palankios.
„Viktorija“ ir Česlavas Tamulevičius
1967 metais Vitalijus Asovskis susipažino su Česlavu Tamulevičiumi (Чеслав Тамулевич). Ši pažintis tapo reikšminga ne tik jo paties gyvenimui – abu vyrai išliko draugais visą gyvenimą.
Tais pačiais metais Česlavas Tamulevičius įkūrė Vilniaus „Viktorijos“ kultūrizmo klubą, kuris vėliau išaugo į vadinamąją Vilniaus kultūrizmo mokyklą. Jos įtaka Lietuvos, o vėliau ir visos tuometinės Tarybų Sąjungos kultūrizmo raidai buvo didelė.
Į „Viktoriją“, veikusią Vilniaus Gorkio gatvėje (dabar – Pilies gatvė), mokytis kultūrizmo subtilybių važiuodavo ne tik sportininkai iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir užsienio šalių atletai.
Tai buvo daugiau nei sporto salė. „Viktorija“ tapo vieta, kurioje buvo perduodamos žinios, formuojama sporto kultūra ir ugdoma nauja kultūristų karta.
Vitalijus Asovskis „Viktorijoje“ dirbo antruoju treneriu, o jo ryšys su „Gintarinio prizo“ turnyru buvo kitoks nei daugumos sportininkų – jis šiose varžybose dirbo teisėju.
Naujas etapas „Žalgirio“ stadione
1982 metais, Česlavui Tamulevičiui dėl sveikatos pasitraukus iš aktyvios veiklos, Vitalijus Asovskis perėmė klubo veiklos tęstinumą ir perkėlė ją į „Žalgirio“ stadiono patalpas.
Šiuo laikotarpiu jam talkino treneriai Viačeslavas Federonko (Вячеслав Федоренко) ir Anatolijus Marčenko (Анатолий Марченко).
Čia Asovskis tęsė tai, kas buvo pradėta „Viktorijoje“ – ne tik treniravo, bet ir ugdė sportininkus, perduodamas sukauptą patirtį jaunajai kartai.
Tarp jo auklėtinių buvo tokie kultūristai kaip Olegas Žuras (Олег Жур) ir Kšistofas Černiavskis (Кшистоф Чернявский).
Taigi Asovskio vaidmuo Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia sietinas ne su asmeniniais sportiniais pasiekimais, o su trenerio, pedagogo ir sporto tradicijų tęsėjo darbu.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Klaipėdoje vykęs tarptautinis kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ buvo svarbi to meto sporto gyvenimo dalis. Į jį susirinkdavo sportininkai iš skirtingų miestų ir valstybių, o varžybos tapdavo ne tik jėgos, raumenų estetikos ir pasirengimo išbandymu, bet ir kultūrizmo bendruomenės susitikimo vieta.
Vitalijaus Asovskio istorija leidžia į „Gintarinį prizą“ pažvelgti iš kitos pusės – ne tik kaip į sceną, kurioje varžėsi atletai, bet ir kaip į erdvę, kurioje dirbo teisėjai, treneriai, sporto organizatoriai ir žmonės, kūrę šio sporto tradiciją.
Todėl Asovskio pavardė „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbi būtent kaip vieno iš žmonių, prisidėjusių prie kultūrizmo bendruomenės formavimo ir jos tradicijų išsaugojimo, pavardė.
Sportas – tik viena gyvenimo pusė
Įdomu tai, kad Vitalijaus Asovskio veikla neapsiribojo kultūrizmu.
Jis – žinomas poetas ir dramaturgas, ilgą laiką dirbęs įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nuo 2000 metų jis dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, kur ėjo literatūrinės dalies vedėjo pareigas.
Asovskis taip pat buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.
Ši jo biografijos dalis leidžia pamatyti išskirtinį derinį: sportas ir menas, fizinė kultūra ir literatūra, trenerio darbas ir kūryba. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingos sritys, tačiau Asovskio gyvenime jos egzistavo greta ir viena kitą papildė.
Įvertinimas
2020 metais už visuomeninę veiklą Lietuvos Respublikos Seime Vitalijus Asovskis buvo apdovanotas Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos Garbės sidabro medaliu.
Šis įvertinimas simboliškai pratęsė jo ilgametės veiklos istoriją – nuo jauno žmogaus, kuris nepaisydamas gydytojų draudimo pradėjo treniruotis namuose, iki trenerio, kultūrizmo tradicijų puoselėtojo, teisėjo, visuomenės veikėjo ir kultūros žmogaus.
Išvados
Vitalijaus Asovskio istorija – tai ne vien vieno žmogaus biografija. Tai dalis Lietuvos kultūrizmo istorijos.
Pirmiausia, jo gyvenimas rodo, kiek daug sporto istorijoje lemia ne tik čempionai, bet ir žmonės, kurie ugdo, moko, teisėjauja ir perduoda patirtį kitiems.
Antra, Asovskio veikla „Viktorijoje“ ir vėliau „Žalgirio“ stadione liudija apie tęstinumą. Tai, ką pradėjo Česlavas Tamulevičius, Asovskis perėmė ir tęsė, perduodamas kultūrizmo tradiciją naujai sportininkų kartai.
Trečia, jo ryšys su „Gintariniu prizu“ primena, kad šio turnyro istoriją kūrė ne tik scenoje pasirodę sportininkai. Už kiekvienų varžybų stovėjo treneriai, teisėjai, organizatoriai ir visa kultūrizmo bendruomenė.
Ir, galiausiai, Asovskio biografija išsiskiria tuo, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo vien tik raumenys ir fizinė jėga. Šalia jo visada buvo kūryba, literatūra, visuomeninė veikla ir žmonės.
Todėl Vitalijų Asovskį galima vertinti kaip kultūrizmo tradicijų puoselėtoją ir vieną iš tų žmonių, kurių indėlis dažnai lieka mažiau matomas nei sportininkų pasiekimai, tačiau be jo sporto istorija būtų kitokia.
„Gintarinio prizo“ istorijoje tokios asmenybės yra ypač svarbios – jos padeda suprasti ne tik tai, kas laimėjo, bet ir kas kūrė pačią kultūrizmo kultūrą.
“Gintarinio prizo” istorijos.
VALDAS ALIUBAVIČIUS – VIENAS LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKŲ.
Valdas Aliubavičius (Valdemaras Aliubavičius, Valdas Aliubavichus, 1942–2003) – Lietuvos skulptorius ir kultūristas, vienas iš „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovų. Jo sportinė karjera truko vos kelerius metus – nuo 1968 iki 1972-ųjų, tačiau per šį laikotarpį jis pasiekė reikšmingų pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose.
Aliubavičiaus pavardė Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia siejama su jaunimo čempiono titulu. 1968, 1969, 1970 ir 1971 metais jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tai rodo ne vien jo sportinį talentą, bet ir ilgalaikį dominavimą tuo metu dar besiformavusioje Lietuvos kultūrizmo scenoje.
Pergalės Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje
Vienas pirmųjų ryškesnių Aliubavičiaus pasirodymų įvyko 1968 metais Klaipėdoje, antrajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre. Čia jis tapo absoliučiu jaunimo kategorijų nugalėtoju. Šis pasiekimas buvo svarbus ne tik pačiam sportininkui – tarptautinis turnyras Klaipėdoje tapo viena iš aikštelių, kuriose Lietuvos kultūristai galėjo įsitvirtinti platesniame Sovietų Sąjungos ir tarptautiniame sporto kontekste.
1969-ieji Aliubavičiui buvo ypač sėkmingi.
Tiumenėje, Rusijoje, vykusiame tarptautiniame „Sibiro taurės“ („Первенство Сибири“) turnyre jis tapo absoliučiu jaunimo pogrupio nugalėtoju. Tais pačiais metais, atstovaudamas T.S.R.S., Varšuvoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Warszawa-69“ savo ūgio kategorijoje užėmė pirmąją vietą.
Pergales jis skynė ir Lietuvoje. Palangoje surengtame tarptautiniame turnyre Aliubavičius nugalėjo savo ūgio kategorijoje, o Klaipėdoje vykusiame trečiajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jaunimo savo ūgio kategorijoje tapo čempionu.
Taigi 1969-ieji buvo metai, kai Aliubavičius iš Lietuvos jaunimo čempiono tapo sportininku, gebančiu laimėti skirtingo masto varžybose – nuo Lietuvos turnyrų iki tarptautinių konkursų.
Čempionas Estijoje ir pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose
1971 ir 1972 metais Aliubavičius sėkmingai pasirodė Estijoje vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“), kur abu kartus tapo savo kategorijos nugalėtoju.
Dar svarbesnis jo karjeros etapas buvo 1971 ir 1972 metais Sverdlovske vykę pirmieji istorijoje oficialūs T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai. Abiejuose čempionatuose Aliubavičius nugalėjo jaunimo kategorijoje.
Šios pergalės išskirtinės tuo, kad jos buvo pasiektos pačioje oficialaus kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje pradžioje. Todėl Aliubavičiaus vardas sietinas ne tik su konkrečiais čempionų titulais, bet ir su laikotarpiu, kai kultūrizmas iš entuziastų judėjimo palaipsniui tapo organizuota sporto šaka.
Sportininkas, patekęs į kultūrizmo istorijos lūžio laikotarpį
Valdo Aliubavičiaus sportinė karjera truko 1968–1972 metais. Per šį palyginti trumpą laiką jis tapo keturiskart Lietuvos jaunimo čempionu, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, „Gintarinio prizo“ laureatu, „Georgo Tenno memorialo“ kategorijos nugalėtoju ir dviejų pirmųjų oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų jaunimo kategorijos čempionu.
Tačiau vien pergalių sąrašas neatskleidžia visos Aliubavičiaus reikšmės.
Jo karjera sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas dar tik kūrė savo tradicijas, varžybų sistemą ir autoritetus. Todėl tokie sportininkai kaip Aliubavičius atliko ne vien varžybinį vaidmenį – jie formavo Lietuvos kultūrizmo veidą ir kėlė jo sportinį lygį.
Svarbu ir tai, kad Aliubavičius buvo ne tik kultūristas, bet ir skulptorius. Ši aplinkybė suteikia jo sportinei biografijai papildomą matmenį. Kūno plastika, proporcijos, forma ir estetika buvo svarbios tiek skulptūroje, tiek klasikinėje kultūrizmo sampratoje. Tad menininko ir sportininko patirtys jo gyvenime natūraliai susiliejo.
Išvada
Valdą Aliubavičių galima laikyti viena iš Lietuvos ankstyvojo kultūrizmo istorinių figūrų. Jo rezultatai rodo išskirtinį sportinį stabilumą, o pergalės pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose suteikia jo karjerai platesnę istorinę reikšmę.
1968–1972 metų laikotarpis buvo trumpas, tačiau labai produktyvus: nuo Lietuvos jaunimo čempiono iki tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir pirmųjų oficialių T.S.R.S. čempionatų čempiono.
Aliubavičiaus istorija – tai ne tik vieno sportininko pergalių sąrašas. Tai Lietuvos kultūrizmo formavimosi istorijos dalis, liudijanti laikotarpį, kai disciplina, kuri šiandien atrodo savaime suprantama, dar tik kovojo dėl savo vietos sporto pasaulyje.
“Gintarinis prizas” pasaulio sporto istorijoje.
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai: kas išlieka sporto istorijoje.
Praėjus daugeliui metų labai lengva vertinti įvykius, žmones ir jų nuveiktus darbus. Atsiranda atstumas, iš kurio praeitis atrodo aiškesnė: galima sudėlioti svarbiausias datas, įvardyti nugalėtojus, išskirti reikšmingiausius įvykius.
Tačiau sporto istorija nėra vien pergalių ir rezultatų sąrašas.
Pavienė pergalė – tai svarbus įvykis konkrečiu momentu. Tais metais ji jaudina sporto bendruomenę, apie ją rašoma, ji įsimenama. Tačiau po metų atsiranda kitos pergalės, kiti čempionai, kiti vardai. Sporto gyvenimas juda pirmyn.
Istorijai reikalingas ne vien momentas. Istorijai reikalingas tęstinumas.
Būtent todėl šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai yra išskirtinis reiškinys ne tik Lietuvos kultūrizmo, bet ir pasaulinėje mūsų sporto istorijoje.
Ne viena pergalė, o šeši dešimtmečiai
Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje įvyko 1967 metais – netrukus po istorinio pirmojo tarptautinio kultūrizmo renginio Vilniuje 1966-aisiais. Tuo metu klaipėdiečiams organizacinės patirties perdavė kauniečiai.
Nuo pirmojo turnyro prasidėjo tradicija, kuri, nepaisant politinių, visuomeninių ir sporto gyvenimo permainų, nenutrūko.
Todėl šiandien į „Gintarinį prizą“ turime žvelgti ne kaip į dar vienas kultūrizmo varžybas. Jo vertė – pirmiausia šešių dešimtmečių tęstinumas.
1967, 1977, 1987, 1997, 2007 ir 2017 metų turnyrai tapo savotiškais skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių ženklais.
1977-ieji – kai reikėjo ne tik sportinės, bet ir pilietinės drąsos
Dešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1977 metais vyko itin sudėtingu laikotarpiu – kultūrizmo draudimo ir persekiojimo metais.
Tai buvo ne laikas, kai kultūrizmo renginius buvo galima organizuoti ramiai ir be rizikos. Vis dėlto Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose turnyras įvyko.
Čia būtina išskirti dr. Edmundą Daubarą, kuris ryžosi nepaisyti tuometinių suvaržymų ir organizavo viešas varžybas.
Todėl 1977 metų „Gintarinis prizas“ šiandien vertintinas ne vien kaip sporto renginys. Tai buvo atkaklumo, organizacinės valios ir pasiryžimo išsaugoti sportą pavyzdys.
1987-ieji – nuo atšilimo iki oficialaus pripažinimo
Dvidešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1987 metais vyko jau kitokioje politinėje aplinkoje – Michailo Gorbačiovo perestrojkos ir vadinamojo atšilimo laikotarpiu.
Netrukus, ne be 1986 metų dr. Edmundo Daubaro pastangų, 1987 metais Maskvoje buvo įkurta oficialiai pripažinta TSRS kultūrizmo federacija. Po kurio laiko TSRS sporto ministerija pripažino “Gintarinio prizo” turnyrą buvus neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.
Šis laikotarpis parodo dar vieną svarbią „Gintarinio prizo“ savybę: turnyras ne tik egzistavo šalia istorinių pokyčių – jis pats buvo į juos įtrauktas.
Sporto organizavimas tuomet buvo glaudžiai susijęs su valstybės politika, oficialiu pripažinimu ir galimybe apskritai egzistuoti.
1997-ieji – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinkoje
Trisdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1997 metais vyko Mažeikių naftos kultūros rūmuose.
Tai jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Pasikeitė valstybė, politinė sistema, sporto organizavimo galimybės ir visuomenės požiūris.
Svarbu ir tai, kad tuo metu „Gintarinio prizo“ organizacinę veiklą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas tapo platesnio valstybės sporto gyvenimo dalimi.
Taigi trisdešimtasis turnyras žymi ne tik dar vieną jubiliejinę datą. Jis simbolizuoja kultūrizmo perėjimą iš draudimų ir suvaržymų laikotarpio į nepriklausomos valstybės sporto sistemą.
Tarptautinis mastas
Keturiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras vyko Klaipėdos LCC krikščionių koledžo salėje.
Renginyje dalyvavo beveik 300 atletų iš devynių šalių. Turnyras buvo finansuojamas Lietuvos Respublikos biudžeto atskira eilute, už ką atitinkamai balsavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Tai svarbus momentas todėl, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo ne vien vietinės ar regioninės reikšmės renginys. Jo mastas, dalyvių skaičius ir tarptautiškumas liudijo apie išaugusią organizacinę kompetenciją ir Lietuvos kultūrizmo integraciją į tarptautinę sporto erdvę.
„Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga Austrijos parlamento pirmininkas, profesorius Alfredas Gerstlas, į Klaipėdą atsiuntė originalių to meto Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią. Nuotraukos buvo eksponuojamos LCC rūmų fojė, o filmas parodytas gausiai į varžybas susirinkusiems klaipėdiečiams.
2017-ieji – „Gintarinis prizas“ pasaulio akiratyje
Penkiasdešimtasis turnyras 2017 metais tapo dar vienu istoriniu etapu.
Klaipėdoje vykusiose varžybose dalyvavo apie 200 sportininkų iš 17 šalių. Tačiau svarbiausia buvo ne vien dalyvių statistika.
Apie renginį parengtas reportažas buvo parodytas globalioje CNN televizijoje. Taip „Gintarinio prizo“, Klaipėdos ir Lietuvos vardas pasiekė plačiausią tarptautinę auditoriją.
Tai buvo momentas, kai ilgametė Lietuvos kultūrizmo tradicija išėjo į gerokai platesnę informacinę erdvę.
Nuo vietinio turnyro iki renginio, apie kurį sužinojo pasaulinė auditorija – toks yra šešių dešimtmečių kelias.
2027-ieji – šešiasdešimtojo turnyro slenkstis
2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Tai nebus tik eilinis jubiliejinis renginys. Planuojamas trijų dienų renginys, į kurį bus kviečiami žinomi svečiai, pagerbti kultūrizmo veteranai.
Ypatingą reikšmę turės ir keliomis kalbomis rengiama istorinė knyga, kurioje bus siekiama atskleisti „Gintarinio prizo“ vietą Lietuvos ir pasaulio sporto istorijoje, jo sąsajas su platesniais politiniais ir visuomeniniais procesais.
Tai svarbu todėl, kad istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti užrašyta ir perduota ateinančioms kartoms.
Kas reikšminga, o kas – ne?
Žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, tampa aiškiau, kas sporto istorijoje yra laikina, o kas išlieka. Laikina yra viena pergalė. Vienas rezultatas. Vienas čempionas. Vienos varžybos. Visa tai yra svarbu sportininkui, treneriui ir to meto auditorijai. Tačiau istorine prasme didžiausią vertę įgauna tai, kas turi tęstinumą, įtaką ir pasekmes.
„Gintarinio prizo“ istorijoje matome būtent tokį tęstinumą.
1967 metais – tradicijos pradžia.
1977 metais – tradicijos išsaugojimas draudimų sąlygomis.
1987 metais – politinio atšilimo ir oficialaus kultūrizmo pripažinimo epocha.
1997 metais – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinka.
2007 metais – valstybės dėmesys ir tarptautinis mastas.
2017 metais – išėjimas į pasaulinę informacinę erdvę.
2027 metais – šešiasdešimties metų istorijos įprasminimas.
Išvada
Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai leidžia daryti paprastą, tačiau labai svarbią išvadą: sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai. Ją kuria žmonės, kurie dešimtmečiais išsaugo tradiciją, nepaisydami besikeičiančių aplinkybių. Todėl „Gintarinio prizo“ reikšmė nėra vien jo turnyrų skaičius ar juose iškovotų medalių kolekcija. Jo reikšmė – tai istorinis tęstinumas.
Turnyras išgyveno sovietmečio draudimus, politinius pokyčius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybės sporto sistemos transformaciją ir globalizacijos epochą. Per tą laiką keitėsi sportininkai, treneriai, salės, miestai, organizacinės sąlygos ir pats kultūrizmo pasaulis.
Nesikeitė tik viena – tradicija.
Todėl artėjantis šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras yra proga ne tik švęsti. Tai proga atsigręžti, įvertinti ir užrašyti tai, kas buvo padaryta. Nes po šešiasdešimties metų jau galima aiškiai atskirti momentą nuo istorijos.
Momentas praeina. Istorija lieka.
O „Gintarinio prizo“ istorija – jau šešių dešimtmečių ilgio.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.
Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.
Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.
Pergalės, tapusios karjeros akcentais
Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.
Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.
Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas
Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.
1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.
Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.
Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.
Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.
Tačiau projektas žlugo.
Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.
Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.
„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos
Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.
Besakir¬sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.
Išvada
Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.
Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.
Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.
„GINTARINIO PRIZO“ ISTORIJOS.
BRONĖ DUBAR – ISTORINĖ MOTERŲ SPORTO PIONIERĖ.
Moteris, kuri į sporto istoriją įžengė anksčiau, negu pasaulis buvo pasiruošęs pavadinti tai fitnesu.
Yra sportininkų, kurių vardus į istoriją įrašo medaliai. Yra čempionų, kurių vardus išsaugo rekordų lentelės. Tačiau yra žmonių, kurių istorinė reikšmė slypi visai kitur.
Jie atsiranda prieš sporto sistemą.
Prieš taisykles. Prieš čempionatus. Prieš federacijas. Prieš nusistovėjusią visuomenės sampratą.
Bronė Dubar (Broné „Brownie“ Dubar, Daubaraitė, 1906–1986) buvo viena iš tokių asmenybių.
Iš Lietuvos kilusi amerikietė savo gyvenimu ir veikla atstovauja ankstyvajai epochai, kai moterų fizinis lavinimas ir sportas dar tik skynėsi kelią į viešąją erdvę. Šiandien jos veiklą galima vertinti kaip vieną iš ankstyvųjų moterų fitneso kultūros apraiškų. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip jos veiklą pavadintume šiandien. Svarbiausia tai, kad Bronė Dubar savo laikais darė tai, kas vėliau tapo modernios moterų fitneso kultūros dalimi.
ISTORINĖS ASMENYBĖS REIKŠMĖ
Istorinė figūra nėra vien garsus žmogus. Istorinė figūra – tai žmogus, kurio veikla leidžia geriau suprasti savo laikmečio pokyčius ir vėlesnę istorijos raidą. Bronės Dubar istorija atitinka šį kriterijų. Ji gyveno XX amžiaus pradžioje – epochoje, kai moters vieta sporte dar buvo formuojama. Moterų sportas tik pradėjo įsitvirtinti tarptautiniame sporto gyvenime. Šiuolaikinio fitneso sporto nebuvo. Nebuvo dabartinės moterų fitneso varžybų sistemos. Nebuvo pasaulio čempionatų. Nebuvo tarptautinės fitneso sporto struktūros. Tačiau Bronė Dubar jau treniravosi, kūrė fizinių pratimų programas ir viešai demonstravo savo fizines galimybes. Tai yra jos istorinės reikšmės branduolys. Ji veikė anksčiau už sistemą.
LIETUVA, AMERIKA IR NAUJOSIOS EPOCHOS ŽMOGUS
1912 metais Bronė Dubar kartu su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši detalė svarbi ne vien biografijai. Ji Bronės istoriją įrašo į platesnį lietuvių emigracijos į Ameriką kontekstą. Tai buvo karta žmonių, kurių gyvenimai jungė dvi skirtingas kultūrines erdves. Lietuvišką kilmę ir amerikietišką gyvenimo aplinką. Tradiciją ir modernėjantį pasaulį. Šioje aplinkoje Bronė pasirinko sportą. Ji augo atletiškoje šeimoje. Jos broliai sportavo, dalyvavo bokso, ledo ritulio ir beisbolo varžybose. Bronė pati užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Tačiau jos interesai buvo platesni. Ji mėgo knygas ir šachmatus. Todėl jos asmenybėje fizinis ir intelektinis ugdymas sudarė vieną visumą. Tai buvo modernėjančios XX amžiaus moters portretas – žmogaus, kuris norėjo lavinti ne vien kūną, bet ir protą.
JI NE TIK SPORTAVO – JI KŪRĖ
Čia prasideda tikrasis Bronės Dubar istorinis išskirtinumas. Ji neapsiribojo tuo metu įprastomis sporto veiklomis. Nuolat treniruodamasi ji pasiekė aukštą fizinio pasirengimo lygį ir sukūrė savo pratimų programą. Tai buvo svarbus žingsnis. Sportininkas, kuris atlieka jau žinomus pratimus, yra sporto sistemos dalyvis. Žmogus, kuris pradeda kurti savo fizinio lavinimo programą ir ją demonstruoti visuomenei, tampa idėjos skleidėju. Bronė pasirinko būtent antrąjį kelią. Ji ne tik sportavo. Ji kūrė savo sporto formą. Šiandien tokio pobūdžio veiklą lengvai atpažintume kaip fitneso kultūros dalį. Tačiau Bronės laikais šiam reiškiniui dar trūko dabartinio pavadinimo, struktūros ir sporto institucijų. Todėl jos novatoriškumas buvo ne naudojimasis sistema, o veikimas prieš jai susiformuojant.
MOTERIS, KURI PAVERTĖ KŪNĄ SAVO ŽINUTE
Bronės Dubar sportinė veikla neapsiribojo treniruotėmis. Ji pradėjo rengti viešus pasirodymus. 1920–1930-aisiais su savo programomis ji keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Niujorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tai buvo epocha, kai moteris, viešai demonstruojanti fizinę jėgą, ištvermę, lankstumą ir akrobatinius gebėjimus, buvo neįprastas reiškinys. Bronė savo kūnu kalbėjo apie tai, kas tuo metu dar nebuvo visuotinai priimta: moteris gali būti stipri. Moteris gali būti atletiška. Moteris gali viešai demonstruoti savo fizinius gebėjimus. Moteris gali pati kurti savo sportinį kelią. Tai buvo ne vien sportinis pasirodymas. Tai buvo socialinis pareiškimas.
NOVATORIŠKUMAS, KURIS ATSIRADO ANKSČIAU UŽ PAVADINIMĄ
Bronės Dubar veikloje galima įžvelgti keletą elementų, kurie vėliau tapo šiuolaikinio fitneso pagrindu: individuali treniruočių programa; sistemingas fizinio kūno lavinimas; jėgos ir lankstumo derinimas; ištvermės bei koordinacijos ugdymas; fizinio pasirengimo demonstravimas publikai; sveikatingumo ir aktyvaus gyvenimo būdo propagavimas; sportinio kūno estetika. Ji tai darė tuo metu, kai šių elementų dar nejungė viena pasaulinė sporto sistema. Todėl Bronės Dubar istorinė reikšmė slypi ne vien jos asmeniniuose gebėjimuose. Ji padeda mums pamatyti, kad fitneso kultūra atsirado ne vieną dieną. Ji formavosi iš žmonių, kurie anksčiau pradėjo sąmoningai lavinti kūną, demonstruoti rezultatus ir įkvėpti kitus. Bronė buvo viena iš tokios ankstyvosios kultūros atstovių.
JĖGA, AKROBATIKA IR ESTETIKA
Bronės Dubar pasirodymai buvo originalūs. Vieno pasirodymo metu ji programą atliko antro aukšto balkone, kad ją geriau matytų publika. Kulminacija tapo šuolis per susirinkusių žiūrovų galvas į apačioje esantį baseiną. Šis pasakojimas svarbus ne tik dėl paties triuko. Jis parodo Bronės požiūrį į sportą. Sportas jai buvo veiksmas, kurį reikia atlikti taip, kad jis paliktų įspūdį. Jos pasirodymuose susijungė: atletizmas, akrobatika, drąsa ir estetika. Tai buvo ankstyva sporto ir viešojo reginio sintezė.
SPORTUOJANTI MOTERIS, KURIĄ PASTEBĖJO SPAUDA
Bronės Dubar pasirodymai sulaukė to meto JAV spaudos dėmesio. Laikraščiai rašė apie jos fizinius gebėjimus, bet kartu pastebėjo jos aprangą ir išvaizdą. Fotografijose ji buvo lyginama su „Vogue“ žurnalo viršelio įvaizdžiu. Šis faktas šiandien gali atrodyti tik kaip spalvinga biografinė detalė. Tačiau istoriniu požiūriu jis yra reikšmingas. Bronės atveju visuomenė susidūrė su nauju moters įvaizdžiu: atletė nebūtinai turėjo atsisakyti moteriškumo; fizinė jėga galėjo egzistuoti kartu su estetika. Šiandien tai yra visiškai įprasta fitneso kultūros dalis. Tuo metu tai buvo viena iš jos naujovių.
ISTORINĖS FIGŪROS TESTAS – KAS LIEKA PO ŽMOGAUS?
Bronė Dubar savo viešus pasirodymus nutraukė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Į sceną ji daugiau nebegrįžo. Tačiau būtent čia galima atskirti trumpalaikę šlovę nuo istorinio palikimo. Trumpalaikė šlovė baigiasi tada, kai žmogus pasitraukia iš viešumos. Istorinis palikimas prasideda tada, kai idėja išlieka po žmogaus. Bronės atveju sporto tradicija išliko jos šeimoje. Ir tai yra vienas stipriausių jos istorinio pasakojimo elementų.
ŠEIMOS TĘSTINUMAS – GYVA ISTORIJOS LINIJA
Artimas Bronės Dubar giminaitis Dr. Edmundas Daubaras tapo tarptautinio fitneso sporto organizatoriumi ir vadovauja pasaulinei WFF-WBBF federacijai. Jo dukra Edita Daubaraitė (Sendrienė) 1997 metais tapo pirmąja absoliučia pasaulio fitneso čempione, atstovavusia Rytų Europai. Šie faktai suteikia Bronės istorijai ypatingą tęstinumą. Vienoje kartoje buvo pionierė. Kitoje – tarptautinio sporto organizatorius. Dar kitoje – pasaulio čempionė. Tai daugiau nei šeimos genealogija. Tai sportinės idėjos genealogija. Bronės karta kūrė asmeninį fizinio lavinimo supratimą. Vėlesnės kartos tą idėją perkėlė į organizuotą sportą. O galiausiai ji pasiekė pasaulio čempionato lygį. Tai kelias nuo asmeninės iniciatyvos iki tarptautinės sporto sistemos.
BRONĖ DUBAR – PIONIERĖ, EDITA – ČEMPIONĖ
Šių dviejų kartų sugretinimas ypač iškalbingas. Bronė Dubar veikė tuo metu, kai nebuvo šiuolaikinio moterų fitneso čempionatų pasaulio. Edita Daubaraitė (Sendrienė) tapo pasaulio čempione jau egzistuojančioje tarptautinėje fitneso sistemoje. Viena pradėjo kelią. Kita nuėjo juo iki pasaulio viršūnės. Tai ir yra tikrasis sporto tęstinumas. Pionieriaus reikšmė ne visada matuojama jo paties titulu. Kartais ji matuojama tuo, kiek toli nueina kitos kartos jo pradėtu keliu.
„GINTARINIS PRIZAS“ – NE PRIZAS, O ATMINTIES ŽENKLAS
Šioje vietoje atsiveria tikroji „Gintarinio prizo“ simbolika. Gintaras Lietuvoje nėra vien gražus akmuo. Jis yra Baltijos, Lietuvos ir istorinio laiko simbolis. Gintaras išsaugo tai, kas į jį pateko prieš tūkstančius metų. Lygiai taip pat sporto atmintis turi išsaugoti tai, kas prasidėjo prieš dešimtmečius. Bronės Dubar šeima iš Lietuvos išvyko 1912 metais. Jos gyvenimas susiformavo Amerikoje. Tačiau šeimos sporto tradicija išliko. Per kelias kartas ji susiejo Lietuvos kilmę, Amerikos sporto kultūrą ir tarptautinį fitnesą. Todėl „Gintarinis prizas“ gali tapti šios atminties simboliu. Jis simboliškai jungia: Lietuvą ir pasaulį. Praeitį ir dabartį. Pionierius ir čempionus. Šeimą ir sporto bendruomenę. Idėją ir jos tęsinį.
GINTARAS KAIP SPORTO ATMINTIS
Jeigu medalis įprasmina konkrečią pergalę, gintaras gali įprasminti istorinę atmintį. Medalis sako: „Šiandien tu nugalėjai.“ Gintaras sako: „Mes nepamiršome, kas buvo prieš tave.“ Ši skirtis yra esminė. Nes be pionierių nebūtų čempionų. Be pirmųjų treniruočių nebūtų sporto sistemų. Be šeimos ir mokytojų perduodamų tradicijų nebūtų sporto kartų. Todėl „Gintarinio prizo“ vertė gali būti ne tik apdovanojime, bet ir atminties išsaugojime.
BRONĖ DUBAR – ISTORINIS LIUDIJIMAS
Bronės Dubar istorija liudija, kad sporto istorija neprasideda nuo pirmojo pasaulio čempionato. Ji prasideda daug anksčiau. Nuo žmogaus, kuris pirmą kartą susimąsto: „O jeigu galiu daugiau?“ Nuo žmogaus, kuris pradeda treniruotis. Nuo žmogaus, kuris nebijo būti kitoks. Nuo žmogaus, kuris savo rezultatą parodo kitiems. Nuo žmogaus, kuris įkvepia kitą žmogų. Bronė Dubar buvo viena iš tokių pradžių. Todėl jos vieta istorijoje nėra tik šeimos albume. Ji yra platesnio pasakojimo dalis – pasakojimo apie moterų sporto raidą, fizinio lavinimo kultūrą ir kelią į šiuolaikinį fitnesą.
ISTORINĖ IŠVADA
Bronę Dubar verta prisiminti ne todėl, kad ji gyveno tuo metu, kai sportas buvo kitoks. Ją verta prisiminti todėl, kad ji pati buvo vienas iš pokyčio ženklų. Ji gyveno epochoje, kai moterų sportas dar tik ieškojo savo vietos. Ji treniravosi. Kūrė savo programas. Viešai demonstravo fizines galimybes. Keliavo po Ameriką. Įkvėpė moteris domėtis fiziniu lavinimu. Ir paliko sporto tradiciją, kuri išliko jos šeimoje. Jos veikla savo laiku neturėjo šiuolaikinio fitneso pavadinimo, tačiau daugelis jos principų šiandien yra neatsiejami nuo fitneso kultūros. Todėl Bronė Dubar gali būti vertinama kaip ankstyvoji moterų fitneso ir fizinio lavinimo pionierė, istorinė asmenybė, kurios veikla pralenkė jos laikmečio sporto sampratą.
EPILOGAS
Bronė Dubar – pradžia. Jos šeima – tęstinumas. Edita Daubaraitė – čempionystė. „Gintarinis prizas“ – atmintis. Šioje keturių žodžių grandinėje telpa daugiau nei viena šeimos istorija. Joje telpa daugiau nei vieno sporto raida. Joje telpa istorija apie tai, kaip žmogaus idėja gali išgyventi savo laiką, būti perduota kitai kartai ir galiausiai tapti tarptautinio sporto dalimi. Todėl Bronės Dubar vardas „Gintarinio prizo“ istorijoje turėtų būti tariamas ne kaip vienos seniai gyvenusios sportininkės vardas. Jis turėtų būti tariamas kaip pionierės vardas. Moters, kuri buvo ten, kur dar nebuvo kelio. Ir pradėjo eiti pirmoji. Nes kiekvienas sporto čempionas turi savo pirmtaką. Kiekvienas sportas turi savo pradininkus. Kiekviena tradicija turi pirmąją kartą. O istorija prasideda nuo tų, kuriuos vėlesnės kartos turi nepamiršti. Bronė Dubar – viena iš jų.
Pasaulio kultūrizmo istorija
W.F.F. – International / W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų absoliučių nugalėtojų istorija (1990–2025)
Per daugiau kaip tris dešimtmečius World Fitness Federation (W.F.F. – International) ir World Bodybuilding Federation (W.B.B.F. – International) surengė pasaulio mėgėjų kultūrizmo čempionatus, kuriuose varžėsi sportininkai iš dešimčių pasaulio valstybių. Šie čempionatai tapo svarbia tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi, o absoliutaus nugalėtojo titulas – vienu prestižiškiausių mėgėjų sporte.
Nuo 1990 iki 2025 metų pasaulio čempionų vardus iškovojo atletai iš Europos, Azijos, Pietų Amerikos ir kitų žemynų. Tai liudija nuolatinę federacijos plėtrą, tarptautinį pripažinimą ir aukštą sportinį lygį.
Vyrų absoliutūs pasaulio čempionai
Metai Sportininkas Valstybė
2025 Dainius Dzikevičius Lietuva
2024 Andrius Pauliukevičius Lietuva
2023 Łukasz Kuliński Lenkija
2022 Vilius Pranckevičius Lietuva
2021 Artur Kamieniak Lenkija
2020 Roman Polshin Estija
2019 Arkadiusz Demidowicz Lenkija
2018 Tolga Murat Balıkçı Turkija
2017 Maroš Kanasz Slovakija
2016 Glayson Souto Ferreira Brazilija
2015 Maroš Kanasz Slovakija
2014 Nikolaj Vorobjov Rusija
2013 Mostafa Golmirza Eskandari Iranas
2012 Nikolaj Vorobjov Rusija
2011 Ali Imani Iranas
2010 Aleksandr Sevcov Estija
2009 Aleksandr Anaskin Rusija
2008 Wojciech Nadolski Lenkija
2007 Roman Dubovickij Rusija
2006 Antonio Osta Urugvajus
2005 Aleksandr Baldin Rusija
2004 Konstantin Zacharov Rusija
2003 Aleksandr Tumasevic Rusija
2002 Franco Carlotto Šveicarija
2001 Mindaugas Kvasys Lietuva
2000 Massimo Monaco Italija
1999 Franco Carlotto Šveicarija
1998 Jurgen Koch Vokietija
1997 Jurgen Koch Vokietija
1996 Jan Bolken Vokietija
1995 Holger Dannheim Vokietija
1994 Dirk Karregarn Vokietija
1993 Klaus Martin Vokietija
1992 Murat Aibbyak Turkija
1991 Reiner Gorbracht Vokietija
1990 Volker Fortsch Vokietija
Moterų absoliučios pasaulio čempionės
Metai Sportininkė Valstybė
2025 Olga Bogacz Lenkija
2024 Vaida Budrienė Lietuva
2023 Anna Sobolewska Kucharska Lenkija
2022 Anna Sobolewska Kucharska Lenkija
2021 Laura Siugale Latvija
2020 Hanna Kristina Skitta Suomija
2019 Hollie Jade Feeney Jungtinė Karalystė
2018 Hanna Kristina Skitta Suomija
2017 Aleksandra Antipova Rusija
2016 Yamila Toledo Argentina
2015 Liudmila Senciugova Rusija
2014 Jelena Kursanova Rusija
2013 Maria Sol Farinelli Argentina
2012 Dalvaniza Aquino Brazilija
2011 Crecky Chaves Brazilija
2010 Liudmila Kolesnikova Rusija
2009 Liudmila Kolesnikova Rusija
2008 Jolanta Mileriūtė Lietuva
2007 Irina Riabova Rusija
2006 Rosalia Dutra de Campos Argentina
2005 Rachel Kauppila Suomija
2004 Marina Burinskaja Latvija
2003 Marie Pierre Dominique Ripert Prancūzija
2002 Irina Zincenko Rusija
2001 Svetlana Pugacheva Rusija
2000 Maria Konstantinidou Graikija
1999 Tina Push Vokietija
1998 Claudia Machmor Vokietija
1997 Edita Daubaraitė Lietuva
1996 Daniela Haric Kroatija
1995 Alexandra Baumann Vokietija
1994 Manuela Neugebauer Vokietija
1993 Sandra Bauertle Vokietija
1992 Manuela Franc Vokietija
1991 Sabine Weeke Vokietija
1990 Bettina Binder Vokietija
Apibendrinimas
Per 36 metus W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų istorijoje absoliučių čempionų titulus iškovojo sportininkai iš daugelio pasaulio valstybių. Ankstyvajame federacijos veiklos etape ryškiai dominavo Vokietijos atletai, vėliau lyderių gretas papildė Rusijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Suomijos, Argentinos, Brazilijos, Irano, Estijos, Šveicarijos, Turkijos, Italijos, Urugvajaus, Graikijos, Latvijos, Kroatijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės atstovai.
Ypač pažymėtina Lietuvos sportininkų pažanga. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos atletai tris kartus tapo vyrų absoliučiais pasaulio čempionais (2022, 2024 ir 2025 m.), o 2024 metais Lietuvos atstovė Vaida Budrienė iškovojo moterų absoliučios pasaulio čempionės titulą. Tai rodo aukštą Lietuvos kultūrizmo mokyklos lygį ir reikšmingą šalies indėlį į tarptautinę W.F.F.–W.B.B.F. istoriją.
Išvados
1990–2025 metų pasaulio čempionatų rezultatai atspindi nuoseklų W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International federacijų augimą bei jų reikšmę pasauliniam mėgėjų kultūrizmui. Per daugiau nei tris dešimtmečius federacijos subūrė tūkstančius sportininkų iš įvairių žemynų, suteikdamos jiems galimybę varžytis aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose.
Absoliučių pasaulio čempionų sąrašas šiandien yra ne tik sportinių pasiekimų kronika, bet ir gyvas tarptautinės kultūrizmo bendruomenės istorijos liudijimas. Kiekviena pavardė šiame sąraše žymi išskirtinį meistriškumą, o kiekvienas titulas prisideda prie W.F.F.–W.B.B.F. federacijų tradicijų, prestižo ir pasaulinio kultūrizmo paveldo kūrimo.
NIDOJE – PASAULIO SPORTO ELITAS: 37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.
Spalio 24–26 dienomis Neringoje – išskirtinis tarptautinis sporto renginys.
Nida taps tarptautinio sporto traukos centru. Spalio 24–26 dienomis prestižiniuose Nidos „Agilos“ kultūros rūmuose vyks 37-asis pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatas, 51-asis tarptautinis „World Grand Prix“ turnyras ir trečiosios Neringos miesto mero taurės pirmenybės.
Tris dienas Nidoje varžysis mėgėjai ir profesionalai, į renginį atvyksiantys iš įvairių pasaulio šalių.
BEVEIK 40 METŲ PASAULIO ČEMPIONATŲ TRADICIJOS
WFF-WBBF pasaulio čempionatai rengiami jau beveik keturis dešimtmečius. Per visą šį laikotarpį pasaulio čempionatų istorijoje būta įvairiausių išbandymų, tačiau tradicija nebuvo nutraukta – varžybos vyko net sudėtingiausiais laikotarpiais ir COVID-19 pandemijos metu.
Čempionatuose yra dalyvavę visų pasaulio žemynų atstovai.
2026 metų renginys Neringoje pratęs šią ilgametę tarptautinio sporto tradiciją.
742 SPORTININKAI IŠ 32 VALSTYBIŲ
Vienas įspūdingiausių čempionatų istorijos puslapių – 2005 metai, kai varžybose dalyvavo rekordinis skaičius – 742 sportininkai iš 32 valstybių.
Tais metais absoliutūs nugalėtojai buvo apdovanoti išskirtiniais prizais – originaliais vertingais briliantais.
Čempionatas buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Prie šios transliacijos prisidėjo AB „Lietuvos telekomas“, skyrusi tuomet daugiau kaip 144 tūkst. litų, arba daugiau kaip 40 tūkst. eurų.
Tai buvo vienas iš ženklų, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai jau anuomet peržengė įprastų sporto varžybų ribas.
RENGINIUS REMĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
WFF-WBBF pasaulio čempionatų istorijoje yra ir išskirtinis Lietuvos valstybės dėmesys.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metų pasaulio čempionatus rėmė Lietuvos valstybės biudžetas.
Organizacinių komitetų pirmininkais yra buvę aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai – ministrai ir net du ministrai pirmininkai.
Čempionatų atidarymo ceremonijose dalyvavo Lietuvos sporto ministrai Vytas Nėnius ir Algirdas Raslanas.
Po kai kurių čempionatų buvo rengiamos tarptautinės spaudos konferencijos naujienų agentūroje ELTA, o užsienio delegacijų vadovai buvo priimami Lietuvos Respublikos Seime.
NIDA – SVARBI 2026 METŲ SPORTO ŽEMĖLAPIO VIETA
2026 metų pasaulio čempionatas Neringoje – ne tik sporto varžybos. Tai ilgametės tarptautinės tradicijos tęsinys ir galimybė Neringai dar kartą tapti tarptautinio sporto susitikimo vieta.
Organizatoriai tikisi, kad šių metų čempionatas paliks ryškų pėdsaką tiek sporto istorijoje, tiek Neringos miesto tarptautiniame gyvenime.
Dalyvių registracija jau vyksta.
Išsami renginio programa, varžybų tvarkaraštis ir registracija – www.worldfitness.lt
ŽINGSNIS Į 60-ĄJĮ „GINTARINĮ PRIZĄ“
Nidos čempionatas taps ir savotiška repeticija prieš išskirtinį 2027 metų įvykį – 60-ąjį tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje.
Jubiliejiniam renginiui pradėta ruoštis dar 2025 metais. Ta proga planuojama keliomis kalbomis išleisti unikalią istorinę knygą, skirtą ilgametei „Gintarinio prizo“ istorijai.
2026-ieji WFF-WBBF sporto kalendoriuje žada būti ypatingi – pasaulio čempionatas Nidoje, tarptautinis „World Grand Prix“ turnyras ir 2027 metais artėjantis 60-asis „Gintarinis prizas“ Klaipėdoje sudarys išskirtinę tarptautinių renginių grandinę.
Daugiau informacijos – www.wff.lt
„Gintarinis prizas“ šiandien – 60 metų istorija, kurios mastas gerokai didesnis už kultūrizmą.
Yra sporto varžybos. Yra turnyrai. Ir yra reiškiniai, kurie laikui bėgant tampa istorija. „Gintarinis prizas“ priklauso pastarajai kategorijai.
2027 metų gegužę Klaipėdoje vyksiantis 60-asis istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras bus ne eilinės kultūrizmo varžybos ir ne vien jubiliejinis renginys.
Tai bus šešių dešimtmečių istorijos akimirka.
Pagal tradicijos senumą pasaulyje „Gintariniam prizui“ nedaug kas gali prilygti. Šiek tiek senesnes tradicijas turi tik NABBA „Universe“, pradėtas rengti 1950 metais, ir Joe Weiderio „Olympia“, kurios istorija prasidėjo 1965-aisiais.
Tačiau vien ilgaamžiškumas dar nepaaiškina, kodėl „Gintarinis prizas“ yra svarbus.
Svarbiausia – kas per tuos šešis dešimtmečius įvyko aplink jį.
Tai, kas šiandien dažnai nesuvokiama
Kai kurie senesnių kartų sportininkai, treneriai ar žmonės, vienaip ar kitaip susiję su istoriniu „Gintarinio prizo“ turnyru, vis dar prisimena jį tokį, koks jis buvo jų jaunystėje.
Jiems atrodo, kad „Gintarinis prizas“ buvo, yra ir liko tiesiog varžybos.
Tačiau būtent čia ir slypi esminė klaida.
Per šešis dešimtmečius pasikeitė beveik viskas: valstybės, politinės sistemos, sporto organizacijos, tarptautiniai santykiai, kultūrizmo samprata, varžybų geografija ir pats renginio mastas.
Tūkstančiai atletų iš įvairių šalių ir žemynų dalyvavo „Gintarinio prizo“ istorijoje. Jie išvyko iš Klaipėdos, tačiau kartu išsivežė ir informaciją apie Lietuvą, apie turnyrą, apie jo organizavimo kultūrą ir tradiciją.
„Gintarinis prizas“ keliavo kartu su žmonėmis.
Jo istorija pasklido toli už Klaipėdos ir Lietuvos ribų.
Todėl šiandien nebegalima kalbėti apie „Gintarinį prizą“ kaip apie eilines kultūrizmo varžybas.
Tai daugiau kaip pusę amžiaus trunkantis tarptautinis sporto reiškinys.
1978-ieji – kai buvo pralaužta siena
Šio reiškinio istorijoje yra datų, kurios vertos būti įrašytos į Lietuvos sporto istoriją.
Viena jų – 1978 metai.
Dr. Edmundo Daubaro peticijos, pristatytos Maskvoje TSRS komunistų partijos Centro komitetui, dėka buvo iškovota išskirtinė teisė Klaipėdoje organizuoti kultūrizmo varžybas.
Šiandien tai gali atrodyti kaip formalus administracinis sprendimas.
Tada tai buvo visai kas kita.
Kultūrizmo padėtis sovietinėje sistemoje buvo sudėtinga. Todėl galimybė Klaipėdoje organizuoti tokio pobūdžio tarptautines varžybas reiškė ne tik sportinę laisvę.
Tai buvo galimybė kurti.
Kurti tradiciją.
Kurti tarptautinius ryšius.
Kurti Lietuvos sporto autoritetą.
Ir būtent šioje vietoje prasideda tikroji „Gintarinio prizo“ istorijos reikšmė.
1986-ieji – kai buvo galvojama ne apie vienas varžybas, o apie visą sporto šaką
1986 metais dr. Edmundo Daubaro iniciatyva „Gintarinio prizo“ turnyro metu Klaipėdoje buvo nuspręsta 1987 metais steigti TSRS kultūrizmo federaciją ir siekti, kad kultūrizmas būtų įtrauktas į oficialiai pripažintų sporto šakų tarpą.
Tai esminis momentas.
Kodėl?
Todėl, kad čia „Gintarinis prizas“ jau nebeapsiribojo scena, teisėjais ir medaliais.
Čia buvo sprendžiama kultūrizmo ateitis.
Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo ne tik sportininkai, bet ir žmonės, galintys daryti įtaką visos sporto šakos raidai.
Tai jau buvo nebe paprastos varžybos.
Tai buvo platforma.
1988–1991 metai – bandymas išvesti Lietuvą į pasaulį
Dar vienas istorinis etapas – 1988–1991 metai.
Remdamasis „Gintarinio prizo“ turnyrų metu sukauptu tarptautiniu įdirbiu, dr. Edmundas Daubaras vedė derybas su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos savarankiško stojimo ir dalyvavimo IFBB veikloje, apeinant TSRS kultūrizmo federaciją.
Benas Weideris tokiai galimybei nepritarė ir laikėsi Maskvos pozicijos.
Tačiau istorijoje svarbu ne tik tai, kas buvo pasiekta.
Kartais ne mažiau svarbu, kas buvo pabandyta padaryti anksčiau už savo laiką.
Lietuvos sporto žmonės jau tuomet mąstė apie savarankišką Lietuvos vietą tarptautinėje kultūrizmo erdvėje.
Tai buvo laikotarpis, kai politinė realybė dar varžė galimybes, tačiau sporto žmonių ambicijos jau buvo peržengusios TSRS ribas.
Nepriklausomybė – ir pirmieji tarptautinio pripažinimo ženklai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis darbas įgavo visiškai kitą pagreitį.
Remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, buvo įregistruota pirmoji nepriklausomos Lietuvos nacionalinė kultūrizmo organizacija – LNKA.
Vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, į Lietuvą iš Prancūzijos buvo atvežti pirmieji aukso medaliai, kuriuos „Gintarinio prizo“ čempionams Natalijai Murnikovienei ir Rolandui Bučinskui suteikė tarptautinė NABBA organizacija.
Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimo raštas iš tarptautinės NABBA organizacijos.
Tai buvo simbolinis, bet labai svarbus lūžis: Lietuvos kultūrizmas išėjo iš sovietinės erdvės ir pradėjo kurti savo tarptautinį identitetą.
Kai Lietuva tapo nebe žiūrove, o šeimininke
1996, 1997 ir 1998 metais, vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo organizuoti valstybės remiami ir finansuojami Europos čempionatai.
1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Palangoje ir Vilniuje buvo surengti pasaulio čempionatai.
Organizacinių komitetų pirmininkais tapo aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai.
Šis faktas yra labai svarbus.
Lietuva ne tik siuntė sportininkus į pasaulį. Pasaulis pradėjo važiuoti į Lietuvą.
Ir tai – vienas esminių „Gintarinio prizo“ istorijos rezultatų.
Klaipėda, Palanga, Vilnius tapo tarptautinių kultūrizmo renginių vietomis.
Užsienio delegacijos buvo priimamos Lietuvos Respublikos Seime. Naujienų agentūroje ELTA buvo organizuojamos tarptautinės spaudos konferencijos.
Tai jau buvo nebe vien sportas.
Tai buvo Lietuvos tarptautinis reprezentavimas per sportą.
2007-ieji – valstybės pripažinimas
2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą jubiliejinį, 40-ąjį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje finansuoti iš valstybės biudžeto atskira eilute.
Šiandien, žvelgiant iš istorinio atstumo, tai turime suprasti kaip vieną ryškiausių valstybės pripažinimo ženklų.
Renginio mastą papildė ir ypatingas tarptautinis gestas.
Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė autentiškų Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią.
Kolekcija buvo demonstruojama renginio dalyviams ir žiūrovams, o filmas rodytas prieš varžybas.
Arnoldo Schwarzeneggerio vardas tapo simboliniu tiltu tarp pasaulinės kultūrizmo istorijos ir Klaipėdos.
Kai apie Klaipėdą pranešė CNN
Dar vienas simbolinis momentas – „Gintarinio prizo“ 50-metis.
Globali CNN televizija iš Klaipėdos milijardams žmonių parodė reportažą apie turnyrą.
Reikia suvokti šio fakto mastą.
Klaipėdoje vykstantis kultūrizmo renginys tapo pasaulinės televizijos dėmesio objektu.
Tai reiškė, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo išėjęs iš Lietuvos informacinės erdvės.
Jo vardas pasiekė pasaulinę auditoriją.
Todėl 2027-ieji nėra tik dar vienas jubiliejus
Dabar artėjame prie naujos istorinės ribos.
2027 metų gegužę Klaipėdoje vyks 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.
Jam rengiamasi jau nuo 2025 metų.
Tai nėra vien eilinis renginys kalendoriuje.
Tai – proga iš naujo įvertinti, ką per šešis dešimtmečius pavyko sukurti.
Planuojamas ypač iškilmingas tarptautinis renginys, į kurį bus kviečiami iškilūs Lietuvos ir užsienio svečiai.
Šešiasdešimtmečio proga bus išleista ir unikali istorinė knyga, kurioje „Gintarinio prizo“ kelias bus pasakojamas platesniame Lietuvos, Europos ir pasaulio įvykių kontekste.
Ir tai labai svarbu.
Istoriją būtina ne tik prisiminti. Istoriją būtina užrašyti.
Nes tai, kas neužrašyta, po kelių dešimtmečių gali būti prarasta.
Šešiasdešimt metų – tai ne skaičius
Šešiasdešimt metų – tai šešios dešimtys metų, per kurias pasaulis pasikeitė neatpažįstamai.
Pasikeitė valstybės.
Žlugo viena politinė sistema.
Atsikūrė nepriklausoma Lietuva.
Keitėsi tarptautinės sporto organizacijos.
Keitėsi pats kultūrizmas.
Keitėsi kartos.
O „Gintarinis prizas“ liko.
Todėl šiandien jo negalima matuoti vien medaliais, čempionų pavardėmis ar varžybų protokolais.
Jo tikrąjį mastą reikia matuoti žmonėmis, kuriuos jis subūrė.
Šalimis, su kuriomis užmezgė ryšius.
Tarptautiniais renginiais, kuriuos padėjo surengti.
Lietuvos vardu, kuris buvo nešamas į pasaulį.
Ir svarbiausia – tuo, kad Klaipėdoje gimusi kultūrizmo tradicija išgyveno laikmečių kaitą ir tapo tarptautinės sporto istorijos dalimi.
Pagrindinė išvada
Todėl 2027 metų 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras neturėtų būti suprantamas kaip gražus prisiminimas apie praeitį.
Tai nėra nostalgijos renginys.
Tai – istorinio tęstinumo renginys.
Jis turi parodyti, kad tai, kas buvo sukurta prieš dešimtmečius, šiandien gali būti ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.
Ir čia slypi didžiausia „Gintarinio prizo“ vertė.
Jis išgyveno epochas.
Jis pergyveno politines sistemas.
Jis peržengė valstybės sienas.
Jis išaugo iš vieno miesto sporto renginio į tarptautinį reiškinį.
Todėl 2027 metų gegužę Klaipėdoje bus švenčiama ne tik 60 metų varžybų istorija.
Bus švenčiama Lietuvos sporto istorijos dalis.
Bus švenčiama Klaipėdos istorija.
Bus švenčiama žmonių, kurie dešimtmečiais kūrė šią tradiciją, istorija.
Ir bus žvelgiama į ateitį.
Nes tikroji tradicija nėra tai, kas liko praeityje.
Tikroji tradicija – tai tai, kas iš praeities pereina į ateitį.
O „Gintarinio prizo“ istorija dar tikrai nesibaigė.
2027-ieji turi tapti ne istorijos uždarymo, o naujo jos skyriaus pradžia.
PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.
KAS YRA N.A.B.B.A.? DAROME IŠVADAS.
N.A.B.B.A. ASOCIACIJOS ISTORIJA.
Rengiant medžiagą trečiajam „Pasaulio kultūrizmo enciklopedijos“ („World Bodybuilding Encyclopedia“, „Энциклопедия всемирного культуризма“) tomui, tęsiame tarptautinių kultūrizmo organizacijų istorijos apžvalgą.
Iki socialistinės sistemos žlugimo situacija buvo gana aiški: nuo 1971 iki 1998 metų oficialiai pripažintam kultūrizmo sportui atstovavo I.F.B.B. (International Federation of BodyBuilders), o nuo 1950 metų veikusi N.A.B.B.A. (National Amateur Body-Builders' Association) reprezentavo nepriklausomą, oficialaus tarptautinio sporto statuso neturėjusį kultūrizmą.
Šiame straipsnyje aptarsime N.A.B.B.A. asociacijos istoriją ir jos vietą pasaulio kultūrizmo raidoje.
N.A.B.B.A. ASOCIACIJOS PRADŽIA
BOBAS HOFMANAS ATVEŽĖ KULTŪRIZMĄ Į LONDONĄ
Nuo 1947 iki 1969 metų oficialiam pasaulio kultūrizmo sportui vadovavo F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste), kuri buvo Tarptautinio olimpinio komiteto (I.O.C.) narė.
Didžiąja dalimi amerikiečio Roberto Collinso Hoffmano (Bob Hoffman, 1898–1985) pastangomis 1947 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo surengtas pirmasis F.I.H.C. „Universe“ turnyras. 1948 metais, Londono olimpinių žaidynių metu, pritariant Tarptautiniam olimpiniam komitetui, surengtas antrasis F.I.H.C. „Universe“ konkursas.
Prie šio renginio organizavimo prisidėjo ne tik Bobas Hofmanas, bet ir Didžiosios Britanijos sunkiosios atletikos asociacija B.A.W.L.A. (British Amateur Weight Lifting Association) bei žurnalas „Health and Strength“.
Įkvėpti F.I.H.C. veiklos, britai 1950 metais įkūrė N.A.B.B.A. asociaciją ir surengė pirmąjį savo „Mr. Universe“ turnyrą. Tačiau iki pat 1969 metų, kai F.I.H.C. nutraukė veiklą kultūrizmo srityje, nei N.A.B.B.A., nei privati I.F.B.B. organizacija negalėjo pretenduoti į oficialų tarptautinį pripažinimą.
N.A.B.B.A. RAIDOS BRUOŽAI
Kalbant apie federacijų istoriją, svarbūs tiek sportininkai, tiek organizacijų vadovai. Vis dėlto federacijų veidą dažniausiai formuoja jų vadovai ir organizatoriai, nes sportininkai dažnai dalyvauja įvairių organizacijų renginiuose ir nėra susieti tik su viena federacija.
Ilgą laiką N.A.B.B.A. „Mr. Universe“ varžybose dominavo JAV sportininkai, remiami Bobo Hofmano vadovaujamų F.I.H.C. ir A.A.U. (Amateur Athletic Union) struktūrų. Amerikiečiai kasmet vykdavo į Europą ir laimėdavo svarbiausius titulus. Viena iš tokio dominavimo priežasčių buvo pažangesnė treniruočių metodika ir ankstyvesnis anabolinių preparatų panaudojimas sporto praktikoje.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje ryškia N.A.B.B.A. figūra tapo britas Oskaras Haidenstamas (Oscar Heidenstam). Tuo metu prasidėjo jo bendravimas ir susirašinėjimas su dr. Edmundu Daubaru, buvo keičiamasi informacija bei dokumentine medžiaga.
1990 metų pabaigoje, bendraudamas su I.F.B.B. prezidentu Benu Veideriu (Ben Weider) Niujorke, dr. Edmundas Daubaras nesulaukė paramos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės siekiams. Pasak autoriaus, I.F.B.B. vadovybė atsisakė priimti Lietuvos kultūristus tiesiogiai, apeinant TSRS sporto ministeriją. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta aktyviau bendradarbiauti su N.A.B.B.A. organizacija.
1991 metais Lietuvos sportininkai dalyvavo N.A.B.B.A. Europos čempionate Epinalyje (Prancūzija). Klaipėdietė Natalija Murnikovienė ir šiaulietis Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos istorijoje Europos kultūrizmo čempionais.
Tuo metu kita organizacija – Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, vadovaujama Romano Kalinausko, ir toliau veikė Sovietų Sąjungos sporto sistemos struktūroje.
N.A.B.B.A. VIENA, O PREZIDENTAI – TRYS
Po Oskaro Haidenstamo mirties 1991 metais N.A.B.B.A. organizacijai beveik du dešimtmečius vadovavo airis Aivanas Danbaras (Ivan Dunbar). Nors jis buvo ištikimas organizacijos idėjoms, vadovavimo laikotarpiu išryškėjo vidiniai nesutarimai.
1999 metais susiklostė paradoksali situacija – vienu metu dėl lyderystės varžėsi net trys asmenys: Aivanas Danbaras, vokietis Klausas Hofmanas (Klaus P. J. Hoffmann) ir australas Džo Lopesas (Joe Lopez).
Tarp įvairių nacionalinių federacijų vyko kova dėl įtakos, o organizacijoje kilo administracinių ir teisinių problemų. Nacionalinių federacijų atstovams vis dažniau kildavo klausimų dėl organizacijos teisinio statuso ir valdymo principų.
N.A.B.B.A. SKILIMAS
XX amžiaus pabaigoje aktyviai reiškęsis Džo Lopesas siekė tapti vienvaldžiu organizacijos vadovu. Jo konfliktai su Klausu Hofmanu ir Aivanu Danbaru vis stiprėjo.
1999 metų N.A.B.B.A. pasaulio čempionato Austrijoje metu surengtame kongrese nesutarimai pasiekė kulminaciją. Situaciją dar labiau komplikavo finansiniai nesutarimai organizacijos viduje.
Kongreso metu Džo Lopesas paskelbė, kad kartu su jį palaikančiomis nacionalinėmis federacijomis pasitraukia iš Anglijos N.A.B.B.A. struktūros ir kuria naują organizaciją – „N.A.B.B.A. International“.
Keletą metų ši organizacija Ispanijoje rengė alternatyvius „Mr. Universe“ turnyrus, tačiau ilgainiui jos veikla nutrūko, o pati struktūra išnyko iš tarptautinio kultūrizmo žemėlapio.
KAS YRA N.A.B.B.A.? DAROME IŠVADAS
Po Oskaro Haidenstamo mirties N.A.B.B.A. organizacijoje nebeliko lyderio, kuris galėtų suteikti jai naują strateginę kryptį. Organizacija išsaugojo savo tradicijas ir istoriją, tačiau nebekėlė ambicingų tarptautinės plėtros tikslų.
Nepaisant to, N.A.B.B.A. išlieka viena seniausių ir istoriškai reikšmingiausių pasaulio kultūrizmo organizacijų. Nuo pat įkūrimo ji buvo svarbi alternatyva kitoms tarptautinėms kultūrizmo struktūroms ir paliko ryškų pėdsaką šios sporto šakos istorijoje.
1998 metais Tarptautiniam olimpiniam komitetui atsisakius remti kultūrizmo siekį tapti olimpine sporto šaka, o 2023 metais veiklą nutraukus G.A.I.S.F. (Global Association of International Sports Federations), tarptautinio kultūrizmo organizacijų statusas tapo dar sudėtingesnis ir mažiau apibrėžtas.
Šiandien N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. užima skirtingas pozicijas pasaulinėje kultūrizmo sistemoje, tačiau abi organizacijos išlieka svarbios vertinant šios sporto šakos raidą, tradicijas ir istorinį paveldą.
Pasaulio kultūrizmo istorija.
VYTAUTAS ZUMERIS – LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKAS IR ORGANIZACINĖS VEIKLOS KŪRĖJAS.
Vytautas Zumeris (g. 1944 m.) – gydytojas, vienas Lietuvos kultūrizmo pradininkų ir pirmosios organizuotos šios sporto šakos veiklos vadovų. Jo vardas ypač svarbus kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir apie kultūrizmo atsiradimą bei organizavimą tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Dar studijuodamas Kauno medicinos institute, 1965 m. Vytautas Zumeris susidomėjo kultūrizmu. Tačiau jo indėlis neapsiribojo asmeniniu domėjimusi sportu – jis labai greitai įsitraukė į kultūrizmo organizacinę veiklą, kurios tuo metu Lietuvoje praktiškai nebuvo.
Pirmasis organizuoto kultūrizmo vadovas Lietuvoje
1967–1969 m. Vytautas Zumeris vadovavo Lietuvos atletinės gimnastikos komitetui, o 1969–1971 m. tapo Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos pirmininku. Lietuvos sporto istorijoje tai buvo išskirtinis reiškinys: organizuotas kultūrizmo judėjimas Lietuvoje buvo institucionalizuotas anksčiau ir drąsiau negu daugelyje kitų tuometinės TSRS vietų. Oficialus Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos įsteigimas buvo patvirtintas 1969 m. kovo 5 d., o pirmuoju jos prezidentu išrinktas Vytautas Zumeris.
Tai buvo ne vien sporto organizacijos sukūrimas. Tai buvo bandymas naują, Vakaruose sparčiai populiarėjančią sporto kultūrą įteisinti sistemoje, kurioje kultūrizmas dar neturėjo tvirtos institucinės atramos.
Lietuvos vaidmuo peržengė šalies ribas
Zumerio veikla buvo svarbi ne tik Lietuvos mastu. 1968 m. jis kartu su vilniečiu Valerijumi Koreškovu buvo tarp pagrindinių organizacinio kultūrizmo judėjimo kūrėjų, įsitraukusių ir į tuometinės TSRS kultūrizmo struktūrų formavimą. Šaltiniai Vytautą Zumerį ir Valerijų Koreškovą įvardija tarp penkių pagrindinių pirmojo TSRS kultūrizmo komiteto vadovų.
Ypač reikšmingi buvo tarptautiniai ryšiai su Lenkija. 1968–1969 m. buvo surengtos TSRS ir Lenkijos kultūrizmo rinktinių varžybos Kaune, Sopote ir Varšuvoje. Šie kontaktai buvo nepaprastai svarbūs, nes tai buvo vieni pirmųjų realių tarptautinių ryšių tarp tuometinės TSRS kultūrizmo entuziastų ir užsienio sportininkų.
Todėl Zumerio vaidmenį galima vertinti kaip tarpininko – žmogaus, padėjusio Lietuvai tapti vienu iš vartų, per kuriuos kultūrizmas pateko į platesnę tuometinės TSRS sporto erdvę.
Kultūrizmas tarp sporto ir draudimo
Šio laikotarpio reikšmę būtina vertinti to meto politiniame kontekste. Kultūrizmas buvo jauna, savita ir iš Vakarų ateinanti sporto kultūra. 1973 m. TSRS kultūrizmas kartu su kai kuriomis kitomis sporto šakomis buvo oficialiai pristabdytas, nes buvo paskelbtas neatitinkančiu sovietinės kūno kultūros ir sporto sistemos reikalavimų bei tikslų.
Šis draudimas iš esmės nutraukė pirmąjį organizuoto kultūrizmo etapą. Vytautas Zumeris nuo aktyvios kultūrizmo veiklos pasitraukė, tačiau jo atliktas darbas neišnyko. Lietuvoje jau buvo sukurta organizacinė tradicija, užmegzti tarptautiniai ryšiai ir subrendo žmonių karta, kuri vėliau prisidėjo prie kultūrizmo atgimimo.
Istorinė reikšmė
Vytauto Zumerio indėlis svarbus pirmiausia todėl, kad jis buvo ne tik kultūrizmo entuziastas, bet ir organizatorius bei vadovas. Būtent organizacinis jo darbas leido pavieniam sporto pomėgiui tapti struktūruotu judėjimu.
Jo veikla taip pat rodo, kad Lietuva šeštajame–septintajame dešimtmečiuose nebuvo vien pasyvi sovietinės sporto sistemos dalyvė. Kai kuriose srityse Lietuvos sporto entuziastai patys kūrė naujas struktūras ir mezgė tarptautinius ryšius. Kultūrizmo istorijoje Vytautas Zumeris buvo vienas iš tokių žmonių.
Jo istorinis nuopelnas – ne iškovoti sportiniai titulai, o sukurta pradžia. Jis priklausė tai nedidelei žmonių grupei, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kultūrizmą iš individualaus susidomėjimo pavertė organizuota sporto veikla.
Vėlesnis įvertinimas
Vėlesniais metais Vytauto Zumerio indėlis buvo oficialiai pripažintas. 2020 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Seime jam įteiktas WFF–WBBF tarptautinis Garbės sidabro medalis už nuopelnus kultūrizmo istorijai ir visuomeninei veiklai.
Išvada
Vytautą Zumerį pagrįstai galima vadinti vienu iš Lietuvos organizuoto kultūrizmo architektų. Jo reikšmė slypi ne vien formaliose vadovo pareigose. Dar būdamas jaunas gydytojas ir studentas jis prisidėjo prie sporto šakos, kuri tuo metu neturėjo tvirtos vietos oficialioje sovietinėje sporto sistemoje, institucionalizavimo.
Jo ir Valerijaus Koreškovo veikla parodė, kad Lietuvos kultūrizmo judėjimas jau XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje galėjo veikti tarptautiniu mastu. O vėlesnis kultūrizmo draudimas tik dar labiau išryškino pirmojo laikotarpio organizatorių vaidmenį: jie sukūrė pamatus, ant kurių vėliau buvo galima statyti atgimusią Lietuvos kultūrizmo sistemą.
Todėl Vytauto Zumerio vietą Lietuvos sporto istorijoje reikėtų vertinti pirmiausia kaip pionieriaus, organizatoriaus ir vieno iš pirmųjų kultūrizmo institucionalizavimo Lietuvoje iniciatorių. Jo veikla yra svarbi ne tik kultūrizmo, bet ir platesnei Lietuvos sporto istorijai.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
Michaelis Glassas.
Michaelis Glassas (Michael Glass, Mike Glass) – amerikiečių kultūristas ir sporto organizatorius, aktyviai prisidėjęs prie WFF–WBBF federacijos veiklos JAV bei tarptautinių sporto renginių organizavimo.
Kultūrizmo varžybose Michaelis Glassas dalyvavo tik kartą – 1971 m. A.A.U. „Mr. California“ turnyre, kuriame jaunimo kategorijoje tapo nugalėtoju.
Vėliau jo veikla daugiausia buvo susijusi su sporto organizavimu. 2004–2008 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV WFF–WBBF federacijai ir rūpinosi JAV sportininkų dalyvavimu tarptautiniuose WFF–WBBF renginiuose.
2006 m. Michaelis Glassas Meksikoje organizavo dideles tarptautines WFF–WBBF varžybas, kuriose, federacijos duomenimis, dalyvavo apie 300 atletų. WFF–WBBF archyve šis renginys taip pat minimas kaip vienas iš federacijos organizuotų tarptautinių turnyrų Meksikoje.
2007 m. Michaelis Glassas buvo JAV delegacijos, oficialiai priimtos Lietuvos Respublikos Seime, sudėtyje. Susitikimo metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, aptartas pasirengimas 2007 m. pasaulio čempionatui Vilniuje ir artėjantis 40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje. Priėmimo Seime metu Michaelis Glassas buvo apdovanotas tarptautiniu WFF–WBBF federacijos Garbės diplomu („International Diploma of Honour“). Po susitikimo Seime jis kartu su kitų šalių delegacijų vadovais dalyvavo spaudos konferencijoje Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.
2006 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV delegacijai WFF–WBBF pasaulio čempionate Tverėje, Rusijoje. Po čempionato jis kartu su federacijos vadovais buvo priimtas Tverės gubernatoriaus ir dalyvavo tarptautinėje spaudos konferencijoje.
Michaelio Glasso ryšys su Lietuvos sporto organizatoriais išliko ir vėliau. 2008 m. WFF–WBBF archyve paskelbtame laiške jis sveikino federacijos vadovą Edmundą Daubarą su keturiais „Amber Prix International“ dešimtmečiais, pabrėždamas turnyro ilgaamžiškumą ir jo įtaką sportininkams bei žiūrovams.
Taigi Michaelio Glasso istorija „Gintarinio prizo“ kontekste – tai ne tik buvusio kultūristo, bet ir tarptautinio sporto organizatoriaus, padėjusio stiprinti Lietuvos bei JAV kultūrizmo ir fitneso organizacijų ryšius, istorija.
2026 m. tarptautinės naujienos:
Lietuva stiprina tarptautinį bendradarbiavimą per sportą.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija oficialiai išreiškė palaikymą pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautinėms iniciatyvoms ir bendradarbiavimui, stiprinant Lietuvos ryšius su užsienio valstybėmis.
Pasaulinė WFF-WBBF federacija šiandien vienija narius iš daugiau kaip 140 pasaulio šalių, atstovaujančių įvairiems žemynams. Federacijos tarptautinė veikla jau ne vienerius metus yra susijusi ne tik su kultūrizmo ir fitneso sporto plėtra, bet ir su Lietuvos vardo pristatymu tarptautinėje erdvėje.
Šiandien gautas oficialus Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos laiškas, kuriuo palaikomos federacijos iniciatyvos ir patvirtinamas bendradarbiavimas plėtojant Lietuvos tarptautinius ryšius.
Tai – svarbus įvertinimas federacijai, kurios tarptautinė veikla iš Lietuvos organizuojama jau daugiau kaip tris dešimtmečius.
Į Lietuvą atvyks pasaulio sporto bendruomenė
Artimiausiu metu Lietuvoje numatomi du ypač reikšmingi tarptautiniai WFF-WBBF renginiai.
2026 m. spalio 24–26 d. Neringoje vyks 37-asis pasaulio čempionatas. Trijų dienų tarptautinė programa bus surengta prestižiniuose Nidos „Agilos“ kultūros rūmuose. Į renginį kviečiami įvairių pasaulio šalių sportininkai, sporto organizacijų atstovai bei iškilūs visuomenės ir kultūros veikėjai.
Tuo tarpu 2027 m. gegužę Klaipėdoje planuojamas vienas seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo ir fitneso renginių – „Gintarinio prizo“ turnyras.
Abiem renginiams pradėta ruoštis dar 2025 metais. Numatyta ne tik sportinė programa, bet ir platus tarptautinis bendradarbiavimas, svečių priėmimas bei Lietuvos pristatymas užsienio šalių atstovams.
Tai reiškia, kad į Lietuvą bus kviečiama tarptautinė sporto bendruomenė, o Neringa ir Klaipėda taps svarbiais pasaulinės federacijos tarptautinės veiklos centrais.
Sportas – Lietuvos tarptautinio matomumo priemonė
WFF-WBBF ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos bendradarbiavimas tęsiasi nuo 1991 metų. Per šį laikotarpį būta ne vieno atvejo, kai sporto renginiai tapo galimybe Lietuvos vardą pristatyti pasauliui.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Gintarinio prizo“ penkiasdešimtmečio renginiai Klaipėdoje, kai, tarpininkaujant Užsienio reikalų ministerijai, pasaulinė televizijos kompanija CNN iš Klaipėdos parengė reportažą, pasiekusį milijardinę pasaulio auditoriją.
Šis pavyzdys rodo, kad tarptautinis sportas gali atlikti gerokai platesnį vaidmenį nei vien varžybų organizavimas. Per sportą pasauliui pristatomi miestai, šalys, jų kultūra, žmonės ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybės.
2026–2027 metų renginiai – nauja galimybė Lietuvai
Būsimas 37-asis pasaulio čempionatas Neringoje ir „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje gali tapti dar viena platforma, leidžiančia Lietuvos vardui pasiekti tarptautinę auditoriją.
Ypač svarbu tai, kad federacija vienija daugiau kaip 140 šalių. Todėl į Lietuvą atvykstantys sportininkai ir svečiai kartu tampa Lietuvos ambasadoriais savo valstybėse – jie išsiveža informaciją apie mūsų šalį, jos miestus ir čia vykstančius tarptautinius renginius.
Tai yra sporto diplomatijos praktinė reikšmė: tarptautinis sporto renginys tampa susitikimo vieta ne tik sportininkams, bet ir skirtingų valstybių žmonėms, organizacijoms bei visuomenėms.
Pagrindinė išvada
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos palaikymas rodo, kad tarptautinė sporto veikla gali būti svarbi Lietuvos užsienio ryšių ir šalies įvaizdžio stiprinimo dalis.
Per daugiau kaip 30 metų sukaupta WFF-WBBF tarptautinio bendradarbiavimo patirtis sudaro prielaidas ir toliau organizuoti Lietuvoje pasaulinio masto renginius.
2026 m. spalį Neringoje ir 2027 m. gegužę Klaipėdoje vyksiantys renginiai – tai ne tik sporto varžybos. Tai galimybė į Lietuvą pritraukti pasaulio sporto bendruomenę, stiprinti tarptautinius ryšius ir dar kartą parodyti pasauliui Lietuvą kaip šalį, gebančią organizuoti reikšmingus tarptautinius renginius.
WFF-WBBF federacija tikisi didelio Lietuvos visuomenės dėmesio ir palaikymo būsimiems tarptautiniams renginiams.
„Gintarinio prizo“ istorijos.
EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.
2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.
Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.
Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną
Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.
Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.
Edita tuomet sau pasakė:
„Ir aš taip noriu...“
Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.
Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.
„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis
Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.
1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.
Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.
Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.
Nauja federacija ir nauja sporto kryptis
1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.
Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.
Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.
1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas
Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.
Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.
Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.
Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.
Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.
Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.
Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu
Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.
Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.
Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.
Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.
Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Nuo čempionės – prie trenerės
Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.
Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.
Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.
Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.
Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.
„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė
Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.
„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.
Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.
Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.
O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.
Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti
Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.
Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.
Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.
Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.
Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.
Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.
Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.
1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.
O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.
Pasaulio kultūrizmo istorija.
GEORGAS TENNO – žmogus, atvėręs sovietų pasauliui atletizmo duris.
Praėjusio šimtmečio šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose vienu svarbiausių atletizmo ir kultūrizmo propaguotojų TSRS tapo estas Georgas Tenno (Georg Tenno, Георгий Павлович Тэнно, 1911–1967). Jo gyvenimo istorija – ne tik apie sportą. Tai pasakojimas apie žmogų, išgyvenusį sovietinių represijų sistemą, penkis kartus bandžiusį pabėgti iš lagerio, o vėliau savo žiniomis ir darbu prisidėjusį prie atletinės gimnastikos bei kultūrizmo raidos Sovietų Sąjungoje.
Georgas Tenno buvo karo laivyno karininkas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, sportininkas, treneris ir vertėjas. 1948 m. jis buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas lagerio bausme. 1956 m. Tenno buvo paleistas ir reabilituotas.
Aštuoneri metai lageryje
Lageriuose Georgui Tenno teko praleisti aštuonerius metus. Ten jis ne kartą bandė pabėgti – iš viso penkis kartus. Nors visi bandymai buvo nesėkmingi, būtent dėl savo atkaklumo ir ryžto jis vėliau tapo vienu įsimintiniausių Aleksandro Solženycino pasakojimų herojų.
Tenno buvo pažįstamas su Aleksandru Solženycinu. Pastarasis „Gulago archipelage“ jam skyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ („Убеждённый беглец“). Solženycinas vėliau Tenno apibūdino kaip nepaprastai stiprų, drąsų ir ryžtingą žmogų. Knygoje „Bodėsi veršiukas su ąžuolu“ („Бодался телёнок с дубом“) jis taip pat prisiminė Tenno kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo žmonių ir „Gulago archipelago“ herojų.
Jų ryšys buvo svarbus ne tik dėl bendros lagerio patirties. Tenno vėliau padėjo Solženycinui ieškoti buvusių politinių kalinių, galėjusių papildyti būsimojo „Gulago archipelago“ medžiagą. Dar daugiau – 1965 m. jis padėjo išsaugoti rankraštį, kuris tuo metu jau buvo tapęs vienu pavojingiausių Solženycino kūrinių. Tenno slapta pergabeno rankraštį į Estiją, kur jis buvo paslėptas nuo sovietų saugumo struktūrų.
1970 m. Aleksandrui Solženycinui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.
Sugrįžimas į gyvenimą ir sportą
1956 m. išėjęs į laisvę Georgas Tenno grįžo į sporto pasaulį. Jis pradėjo dirbti Visasąjunginiame kūno kultūros mokslinių tyrimų institute (ВНИИФК), kur dirbo su užsienio literatūra ir vertimais. Tenno sporto žinios, praktinė patirtis ir galimybė naudotis užsienio metodine literatūra tapo svarbiu pagrindu jo tolesnei veiklai.
Įsidarbinti institute jam padėjo Romanas Morozas, buvęs TSRS nacionalinės sunkiosios atletikos rinktinės treneris.
Būtent šiame etape Georgas Tenno pradėjo sistemingai propaguoti atletinę gimnastiką ir kultūrizmą. Jo požiūris buvo gana modernus tam laikotarpiui: fiziniai pratimai turėjo ne tik didinti raumenų apimtį, bet pirmiausia gerinti sveikatą, stiprinti jėgą ir ištvermę, formuoti harmoningą kūną bei gerinti žmogaus fizines galimybes.
Tenno buvo vienas iš žmonių, padėjusių sovietinei auditorijai susipažinti su Vakarų šalyse jau taikytais atletinio rengimo principais. Dirbdamas su užsienio literatūra, jis galėjo susipažinti su metodine medžiaga, kuri tuo metu TSRS buvo sunkiai prieinama. Jo publikacijos pasirodydavo žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ („Спортивная жизнь России“) ir kituose sporto leidiniuose. Nuo 1964 m. Tenno buvo Visasąjunginės sunkiosios atletikos federacijos atletinės gimnastikos komisijos narys.
„Atletizmas“ – knyga, tapusi legenda
1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo ir Jurijaus Sorokino knyga „Atletizmas“ („Атлетизм“). Leidinyje buvo pateikiama pratimų ir treniruočių metodika, informacija apie įvairių raumenų grupių lavinimą, sportinę mitybą ir organizmo atsistatymą po fizinio krūvio.
Tuo metu TSRS tai buvo išskirtinis leidinys. Knyga greitai išpopuliarėjo ir tapo vienu iš svarbiausių šaltinių žmonėms, norėjusiems savarankiškai treniruotis su svarmenimis ir lavinti kūną.
Tenno, puikiai suprasdamas sovietinės sistemos ideologinius reikalavimus, savo tekstuose vengė kultūrizmą pateikti vien kaip išorinės išvaizdos formavimo priemonę. Atletizmą jis siejo su sveikata, fiziniu pasirengimu, jėga ir žmogaus darbingumu.
Tai buvo praktiška ir kartu politiškai atsargi strategija. Tuo metu kultūrizmas sovietinėje erdvėje dar neturėjo tokio statuso, kokį buvo įgavęs Vakarų pasaulyje, todėl jo propagavimas turėjo būti grindžiamas ne vien estetika, bet ir fiziniu parengimu.
„Kiekvienas sportuojantis – pats sau treneris“
Georgo Tenno metodikos esmė buvo savarankiškas ir sąmoningas treniravimasis. Jis pabrėžė, kad žmogus, sportuodamas ir stebėdamas savo organizmo reakcijas į fizinį krūvį, gali pats pasirinkti jam tinkamiausią treniruočių būdą.
Šią Tenno filosofiją vėliau apibūdino Vladimiras Čiudinovas, žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ siūlęs TSRS kūno kultūros sistemai plačiau remtis Tenno atletizmo metodika.
Čiudinovas pabrėžė, kad Tenno rėmėsi užsienio literatūra, vertė metodinę medžiagą ir iš esmės nedarė griežto skirtumo tarp atletizmo ir kultūrizmo. Svarbiausia jam buvo ne pats terminas, o fizinio rengimo rezultatas.
Georgo Tenno palikimas
Georgas Tenno mirė 1967 m. spalio 22 d. Maskvoje, būdamas vos 56 metų. Jis palaidotas Taline, Pärnamäe kapinėse.
Jo palikimas neapsiribojo knyga „Atletizmas“. Tenno tapo viena iš svarbiausių figūrų, formavusių ankstyvąją sovietinio atletizmo ir kultūrizmo kultūrą. Jo darbai įkvėpė daugybę pasekėjų, kurie vėliau toliau plėtojo ir populiarino kultūrizmą TSRS.
Jo gyvenimo istorijoje neatskiriamai susipina sportas, politinės represijos, lagerio patirtis, žurnalistika, vertimai ir ryšys su vienu svarbiausių XX amžiaus rašytojų.
Tai, kad žmogus, penkis kartus bandęs pabėgti iš Gulago sistemos, vėliau tapo vienu iš atletizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje, Georgo Tenno istoriją daro išskirtinę.
Memorialas
Georgo Tenno atminimas Estijoje pradėtas įamžinti sporto varžybomis. Inaro Mardo pastangomis 1971 m. buvo surengtas pirmasis Georgo Tenno memorialas. Iki 1989 m. buvo surengta keturiolika memorialų. Šios varžybos kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru ilgą laiką buvo tarp svarbiausių reguliarių kultūrizmo renginių TSRS ir socialistiniame pasaulyje.
2024 m. Estijos Pärnu mieste WFF-WBBF organizatoriai atnaujino Georgo Tenno memorialo tradiciją ir surengė renginį, savo informacijoje įvardytą kaip 15-ąjį „Georg Tenno Memorial“. Taip buvo pratęsta 1971–1989 m. Estijoje vykusio memorialo istorija.
Georgo Tenno vardas ir šiandien išlieka svarbus ne tik Estijos, bet ir visos buvusios TSRS atletizmo bei kultūrizmo istorijai. Jo gyvenimas liudija, kad sportas kartais tampa kur kas daugiau nei fizinių galimybių ugdymas – jis gali tapti žmogaus vidinės laisvės, valios ir atsparumo išraiška.
